Administracinė byla Nr. I-1105-561/2012
Proceso Nr. 3-61-3-02150-2011-5
Procesinio sprendimo kategorija 16.5.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 13 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant Daliai Švilpienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies ir palūkanų priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas A. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: už 2007 m. – 640,17 Lt; už 2008 m. – 1130,20 Lt, iš viso – 1770,37 Lt. Vėliau A. K. patikslino savo pirminio skundo reikalavimus prašymu iš atsakovo papildomai priteisti jam 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Skundo reikalavimus A. K. pagrindė paaiškindamas, kad 2010 metų balandžio-gegužės mėnesiais buvo gauta Lukiškių TI-K pažyma apie darbo užmokestį ir darbuotojo asmeninė uždarbio kortelė už 2007-2008 metus, iš kurių paaiškėjo, kad 2007-2008 metais dėl priedų ir priemokų ribojimo, nustatyto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 str. 2 dalyje, jam nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu VTĮ 23 str. 2 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. A. K. teigimu, pripažinus buvusį teisinį reguliavimą, remiantis kuriuo jis negavo priklausančio darbo užmokesčio dalies, antikonstituciniu, darbdaviui atsirado pareiga išmokėti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo A. K. skundą ir patikslintą skundą (toliau – skundas) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K, neišmokėdamas A. K. skunde nurodytos darbo užmokesčio dalies, vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai, ir jis nėra atsakingas už tai, kad pareiškėjui nebuvo išmokėtas skunde nurodytas darbo užmokesčio priedas. Lukiškių TI-K neturi teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ir pagrįstumą. Dėl tų pačių priežasčių nepagrįstu atsakovas laiko ir pareiškėjo reikalavimą papildomai priteisti jam 5 procentų dydžio metines palūkanas, pabrėždamas, jog norint taikyti Civilinio kodekso 6.210 straipsnį, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, taip pat turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Nagrinėjamu atveju, santykiai kyla iš tarnybos, o VTĮ ir Darbo kodeksas nenumato tokio pobūdžio nuostolių kompensavimo. Patenkinus pareiškėjo prašymą, sprendimo vykdymą dėl lėšų stygiaus prašė atidėti vieneriems metams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo A. K. skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad kol nustatyta tvarka nebuvo pripažinta, jog VTĮ 23 str. 2 dalies nuostata, numatanti, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 proc. pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, minėta nuostata buvo teisėta ir valstybės institucijos privalėjo ją taikyti. Todėl mano, kad Lukiškių TI-K, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį A. K., veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Prašė atkreipti dėmesį į Darbo kodekso 27 straipsnyje nustatytą ieškinio senaties terminą.
Byloje kilęs ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui A. K. neišmokėta darbo užmokesčio dalis (1770,37 Lt), susidariusi 2007-2008 metais atsakovui taikant 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimą pagal VTĮ 23 str. 2 dalį.
Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad pareiškėjui A. K. 2007-2008 metais Lukiškių TI-K einant Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos Nr. 1 prižiūrėtojo, t. y. statutinio tarnautojo, pareigas, apskaičiuojant jam priedus bei priemokas, buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi VTĮ 23 str. 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, t. y. visų mokėtinų priemokų sumą ribojant ne didesniu negu 70 proc. dydžiu, ir tokiu būdu viso neišmokėta 1770,37 Lt (už 2007 m. – 640,17 Lt, už 2008 m. – 1130,20 Lt) (b. l. 7-8).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja VTĮ 23-26 straipsnių nuostatos, kurios pagal VTĮ 4 str. 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams taikomos be išlygų.
VTĮ 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi VTĮ 25 str. 1 d. 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą VTĮ 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 str. 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą<...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 48 str. 1 dalį negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.
Teismo vertinimu, toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą, vykdymą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai A. K. atliktą darbą poilsio, švenčių dienomis ir nakties metu bei už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia.
Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta ir išdėstyta, ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo A. K. reikalavimas priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas.
Išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, jog tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo A. K. metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia A. K. teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi nuosekliai: 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, LVAT biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A6 -1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-l831/2011. Pastaroji LVAT nutartis priimta, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies prasme. Dėl to trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai vadovaujasi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 ir aiškina, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta (taip pat ir jau minėtoje LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), kad sprendžiant ginčus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, LVAT 2003-06-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pateiktais išaiškinimais nesivadovautina, nes ši byla tiek pagal savo faktines aplinkybes, tiek pagal keliamų reikalavimų pobūdį ir skirtingas teisines aplinkybes nėra analogiška darbo ginčo byloms.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 dalis). Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis – tai laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. LVAT praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011).
Nagrinėjamu atveju A. K. prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokestį, susidariusį dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo laikotarpiu nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. imtinai (b. l. 8). Nustatyta, kad A. K. į teismą kreipėsi 2010-07-13, t. y. praleisdamas valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą už laikotarpį nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2007 m. birželio mėn., todėl jis turi teisę į dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymo neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą už laikotarpį nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.
Atsižvelgiant į tai, kad A. K. praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jam nepriteistina darbo užmokesčio dalis už 2007 m. kovo mėn. (44,46 Lt), 2007 m. balandžio mėn. (245,89 Lt) ir už 2007 m. birželio mėn. (65,06 Lt). Dėl šių priežasčių pareiškėjo A. K. skundas dalyje dėl 355,41 Lt darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjo A. K. reikalavimas priteisti jam iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, netenkinamas, nes pirminis šio skundo reikalavimas priteisti A. K. neišmokėtą vidaus tarnybos sistemos pareigūno atlyginimo dalį yra kilęs iš santykių, savo esme artimesnių darbo, o ne prievoliniams teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja Civilinio kodekso teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2007).
Atsakovas Lukiškių TI-K, motyvuodamas lėšų stygiumi, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 str. 1 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Tačiau, nagrinėjamu atveju, atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie liudytų pateikto prašymo pagrįstumą sprendimo priėmimo laikotarpiui. Taip pat pažymėtina, jog lėšų neturėjimo faktas yra ne visuotinai žinoma, o įrodinėtina aplinkybė. Nesant įrodymų, šis faktas negali būti nustatomas, todėl Lukiškių TI-K prašymas netenkinamas.
Pareiškėjo A. K. atstovo prašymas atlyginti 79 Lt bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas, kai sprendimas priimtas jo naudai, turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (2 d.). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 45 str. 1 dalis).
Pareiškėjo A. K. atstovas prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų nurodė, jog pagal 2010-05-27 teisinių paslaugų sutartį Nr.18/2010 advokatas teisinę pagalbą teikė 41 asmeniui, kurių kiekvienas lygiomis dalimis mokėjo 79 Lt, iš viso – 3240 Lt (b. l. 27). Tačiau prie prašymo pridėtas pinigų mokėjimo kvitas nepatvirtina, kad būtent A. K. už teisines paslaugas pagal teisinių paslaugų sutartį Nr.18/2010 Edmundui Rusinui yra sumokėjęs 79 Lt (b. l. 28). Kaip matyti iš pateikto pinigų mokėjimo kvito, Edmundui Rusinui pinigus sumokėjo kitas asmuo.
Pareiškėjui A. K. nepateikus teismui objektyvių įrodymų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, teisinio pagrindo tenkinti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra, todėl jis atmestinas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 str. 1, 4 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ė:
pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. K. (A. K.) iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 1414, 96 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiolika litų 96 centus) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo A. K. (A. K.) atstovo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Arūnas Kaminskas