Civilinė byla Nr. 2-107-516/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01563-2015-8 Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „IndEx Logistics“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-1183-160/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tradela“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „IndEx Logistics” dėl skolos priteisimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tradela“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 66 758 Eur dydžio skolą, 2 585,78 Eur dydžio palūkanas, 6 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. 

Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą ieškinio sumai. Ieškovė paaiškino, kad pagal 2015 m. kovo 16 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. TR15 2015/03/16 ir Skolos priėmimo–perdavimo aktus ieškovė iš Lenkijos įmonės PetroPower SP Z. O. O. (toliau – ir PetroPower) perėmė reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą, susidariusį už neapmokėtas krovinių vežimo paslaugas. Ieškovės teigimu, krovinių atvežimą (suteiktą paslaugą) patvirtina tarptautiniai krovinių vežimo važtaraščiai. Ieškovės įsitikinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrindžia tai, kad atsakovė piktybiškai neapmoka skolos ir ieškinio suma yra didelė, o tai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi areštavo UAB „IndEx Logistics“ nuosavybės teise priklausantį 69 343,78 Eur vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždrausdamas šiuo turtu disponuoti, o tokio turto nesant ar esant nepakankamai, nustatė areštuoti atsakovės pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei atsiskaityti su ieškove bei atlikti privalomuosius mokėjimus valstybės biudžetui, valstybiniam socialiniam draudimui ir su darbo santykiais susijusius mokėjimus.

Teismas pažymėjo, kad ieškovės išdėstytos aplinkybės, pateiktos sąskaitos faktūros ir tarptautinių krovinių vežimo važtaraščiai neleidžia daryti išvados, jog ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas ir dėl to nebūtų galima taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Teismo vertinimu, ieškovės reiškiamas reikalavimas atsakovei finansine prasme yra didelis, 2014 metų UAB „IndEx Logistics“ balansas rodo, kad įmonės turimas turtas yra mažesnis už įmonės įsipareigojimus, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog nesiėmus reikalavimų užtikrinimo priemonių, ieškovei palankų teismo sprendimą įvykdyti būtų sudėtinga arba sprendimo įvykdymas taptų neįmanomu, jei atsakovė turtą perleistų tretiesiems asmenims.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „IndEx Logistics“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Ieškinys nepagrįstai įvertintas kaip prima facie pagrįstas. Ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, pagrindžiančio jos reikalavimų atsakovei egzistavimą. Ieškovė savo reikalavimams, kuriuos kildina iš tariamos atsakovės prievolės sumokėti už atsakovės neva užsakytas pervežimo paslaugas, pagrįsti turėjo teismui pateikti pervežimo paslaugų teikimo sutartį, arba tarptautinių krovinių vežimo važtaraščius, kuriuose PetroPower nurodomas kaip vežėjas, o atsakovė nurodoma, kaip paslaugos gavėjas, arba bent dokumentus, kad atsakovė patvirtino atliktų paslaugų užsakymą ar įvykdymą. Pateiktuose su ieškiniu važtaraščiuose nėra nei vieno nurodymo, kad atsakovė būtų vežimo paslaugų gavėja. Priešingai, atsakovė nurodyta, kaip vežėja. Taigi pateikti važtaraščiai nepatvirtina ieškovės reikalavimų ir apskritai nesusiję su byla. Be to, sąskaitos faktūros nėra dokumentas, įrodantis kitos šalies įsipareigojimą. Nei viena sąskaita faktūra nėra pagrįsta sutartimi ar pasirašyta atsakovės. Pagrindinė PVM sąskaitos faktūros paskirtis yra buhalterinė mokestinė, taigi sąskaita faktūra nėra sandoris, sukeliantis atsakovei pareigas ar tokio sandorio patvirtinimas, kaip bando įrodyti ieškovė. Taigi tarp ieškovės ir atsakovės, taip pat atsakovės bei PetroPower prievoliniai sutartiniai santykiai neegzistuoja, o ieškinys yra nepagrįstas, kadangi neegzistuoja reikalavimą pagrindžiančių įrodymų arba jis pareikštas netinkamam atsakovui.
2. Teismas nepagrįstai nustatė, kad yra grėsmė sprendimo įvykdymui. Atsakovės turimas turtas (transporto priemonės) yra pagrindinis atsakovės pajamų šaltinis. Nėra jokių prielaidų vertinti, kad atsakovė ketintų perleisti ar išparduoti šį turtą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė ėmėsi ar rengėsi imtis kokių nors veiksmų pabloginti savo finansinę padėtį. Ieškovė melagingai teigia, kad atsakovė nereagavo į raginimus susimokėti tariamą skolą – 2015 m. kovo 17 d. atsakovė persiuntė ieškovei 2015 m. vasario 11 d. raštą, kas parodo, jog atsakovė nuosekliai laikosi savo pozicijos, kad ieškovės reikalavimai nukreipti netinkamam asmeniui. Atsakovei priklauso turtas, kurio vertė (181 910,33 Eur) reikšmingai viršija ieškovės reikalavimus. Be to, didžioji atsakovės balanse nurodytų įsipareigojimų dalis yra atsakovės akcininkų suteikta paskola pačiai atsakovei. Atsakovė privalo grąžinti šią paskolą per 36 mėnesius nuo pareikalavimo, o toks reikalavimas dar nėra pateiktas. Taigi iš tikrųjų įmonės turtas viršija įmonės vykdytinus įsipareigojimus. Laikinosios apsaugos priemonės ne tik ne pagerins, bet ir, tikėtina, pablogins atsakovės padėtį, atsakovės kontrahentams pradėjus kritiškai vertinti atsakovės reputaciją.
3. Teismas turėtų išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą ir nevaržyti atsakovės veiklos, nesant aiškių pagrįstų prielaidų abejoti teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis. Ieškovė turi skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) biudžetui, taigi atsakovė abejoja, kad ieškovės galės atlyginti atsakovei žalą, kilusią dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
4. Skundžiamoje nutartyje nurodoma arešto suma yra nepagrįsta. Ieškovė nenurodė, kaip (kokiu pagrindu) įgijo teisę į tariamą 15 400 Eur reikalavimą, atsiradusį po 2015 m. kovo 16 d. Reikalavimo perleidimo sutarties. Be to, ieškovė reikalauja priteisti palūkanas (delspinigius) už 276, 243 ir 113 dienų, nors įstatyme įtvirtinta, kad tokiam reikalavimui yra taikomas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas ( t. y. 181 dienų iki 2015 m. lepos 20 d). Iš viso nutartimi pritaikytas areštas yra didesnis 16 171,64 Eur suma, negu ieškovė galėtų reikalauti, todėl laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus.

Ieškovė UAB „Tradela“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Atsakovės argumentai dėl netinkamo atsakovo byloje yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, o ne atskirojo skundo dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo / nepagrįstumo. PetroPower ir atsakovę siejo komerciniai (sutartiniai) teisiniai santykiai. PetroMad Sp Z O.O. (toliau – ir PetroMad) pirkdavo naftos produktus iš atsakovės, kuri turi visus reikiamus leidimus gabenti naftos produktus iš kitų valstybių. Todėl iš CMR važtaraščių matyti, kad gavėjas yra Petro Mad, o nurodyta krovinio gavimo vieta – Unosystems Sp ZX O.O., kur įvykdavo produktų išmuitinimas ir dokumentų įforminimas. Po išmuitinimo PetroMad naftos produktus parduodavo PetroPower. PetroPower nupirktus produktus gabendavosi arba savo, arba samdomu transportu, tačiau tarp šalių esant susitarimui, kurio buvimą faktą ieškovė įrodinės bylą nagrinėjant iš esmės, už transportavimo ir kitas paslaugas privalėjo atsiskaityti atsakovė. Aplinkybė, kad važtaraščiuose tiesiogiai nėra nurodyta atsakovė, kaip vežėja, nepaneigia, jog atsakovė vykdė tarpininkavimo veiklą ir turėjo sutartinių santykių su PetroPower. Byloje esančios PVM sąskaitos faktūros buvo siųstos atsakovei elektroniniu paštu. Dėl jų vyko susirašinėjimas, o atsakovės parašų ant jų nėra todėl, kad atsakovė piktavališkai atsisako jas apmokėti.
2. PetroPower ir ieškovė susitarė ne dėl vieno konkretaus ir vienintelio reikalavimo į atsakovę perleidimo, bet dėl visų kreditoriaus PetroPower reikalavimų į apeliantę, kuriuos PetroPower perdavimo –priėmimo aktais perduos ieškovei, o ieškovė priims. Iki ieškinio patekimo dienos PetroPower ieškovei perleido du reikalavimus į atsakovę (51 358 Eur ir 15 400 Eur, iš viso – 66 758 Eur), taigi atsakovės teiginius, kad ieškovė nepateikė konkretaus pagrindo, kuriuo grindžia reikalavimą į 15 400 Eur dydžio sumą, paneigia byloje esanti reikalavimo perleidimo sutartis, 2015 m. kovo 31 d. skolos perdavimo–priėmimo aktas bei PVM sąskaita faktūra Nr. FVS/0328/3/15.
3. Ieškovė neprašo iš atsakovės priteisti delspinigius, o prašo 6 procentų dydžio kompensuojamą funkciją atliekančias palūkanas, kurioms taikomas 5 metų ieškinio senaties terminas.
4. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad jos turtinė padėtis stabili, bet priešingai, atsakovės įrodymai patvirtina, jog ieškinio suma jai yra didelė. Atsakovės grynasis pelnas 2014 metais buvo neigiamas (-36 488,94 Eur). Be to, 2014 metais atsakovė patyrė didesnį nuostolį nei 2013 metais, taigi jos padėtis negerėja. Atsakovės ketinama gauti per vienerius metus suma kur kas mažesnė nei atsakovės trumpalaikiai ir ilgalaikiai įsipareigojimai. Taigi faktiškai atsakovė deklaruoja planuojamą 174 130,83 Eur nuostolį, kuris yra didesnis nei pusė turto vertės. Atsakovės pateiktas raštas, kad reikalavimas grąžinti paskolą dar nėra pareikštas, vertintinas kritiškai, nes jį surašė atsakovės vadovas ir akcininkas. Be to, atsakovė turi mokėti paskolos davėjui kiekvieną mėnesį palūkanas nuo suteiktos sumos. Per laikotarpį nuo paskolos sutarties sudarymo iki ieškinio pateikimo atsakovė turėjo sumokėti palūkanas, kurių dydis sudaro net 73,49 procentų ieškovės reikalavimo. Be to, paskola buvo suteikta ilgalaikiam turtui pirkti, tačiau atsakovė nepateikė duomenų, kad būtų įsigijusi kokį nors tokį turtą. Akivaizdu, kad atsakovo vadovas ir akcininkas prioritetą teiks paskolos sutarties sąlygų vykdymui, lyginant su kitais atsakovo kreditoriais, o tai papildomas argumentas pagrindžiantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.
5. Atsakovė pateikė savo turimų transporto priemonių vertinimo pažymas be vertinimo ataskaitų, nors pačiose pažymose nurodoma, kad jos negalioja be ataskaitų. Be to, turto vertinimas atliktas  2014 m.  gruodžio mėn., o ne ieškinio pateikimo dienai. Transporto priemonės greitai nuvertėja. Be to, automobilių techninės apžiūros galiojimas yra pasibaigęs ar greitai pasibaigs. Kadangi transporto priemonės yra pagrindinis atsakovės pajamų šaltinis, atsakovės turtas aktyviai eksploatuojamas ir kokia jo būklė ir vertė šiuo metu duomenų nėra.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ieškinį kaip preliminariai pagrįstą, kadangi byloje nėra ieškovės reikalavimą tinkamai pagrindžiančių įrodymų arba reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui. Be to, atsakovės vertinimu, teismas taip pat nepagrįstai nustatė esant grėsmei sprendimo įvykdymui.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti bei jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan.

Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

Nagrinėjamoje byloje, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovė savo reikalavimą ne tik pagrindė ieškinyje išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, bet ir pateikė, jos nuomone, šias aplinkybės pagrindžiančius įrodymus (CMR važtaraščius, PVM sąskaitas faktūras ir kt.). Savo ruožtu atsakovė atskirajame skunde faktiškai įrodinėja ieškovės pateiktų įrodymų nepakankamumą ieškovės reikalavimams (atsakovės įsipareigojimams PetroPower įmonei) pagrįsti, kadangi, atsakovės įsitikinimu, ieškovė turėjo pateikti atsakovės ir PetroPower sudarytą paslaugų teikimo sutartį arba bent jau važtaraščius, kuriuose atsakovė būtų nurodyta būtent kaip paslaugos gavėja. Ieškovė, atsiliepdama į atsakovės argumentus, savo atsiliepime į atskirąjį skundą plačiai išdėstė santykių tarp atsakovės, PetroPower ir PetroMad įmonių ypatumus, kurie, ieškovės nuomone, pagrindžia pateiktų su ieškiniu įrodymų pakankamumą ieškiniui pagrįsti. Tačiau pirmiau nurodytų aplinkybių vertinimas, išsami pateiktų važtaraščių bei su jais susijusių įmonių santykių analizė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir negali būti atliekama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Būtent bylą nagrinėjantis iš esmės teismas turi nuspręsti, ar pateikti važtaraščiai, PVM sąskaitos faktūros ir kiti byloje esantys įrodymai iš tikrųjų šiuo atveju yra pakankami atsakovės santykiams su PetroPower, o taip pat įsipareigojimams šiai įmonei (atitinkamai ir ieškovei) pagrįsti ir ieškiniui tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje ieškovės ieškinio turinys bei prie jo pateiktų įrodymų visuma neleidžia daryti išvados dėl pakankamai akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo, todėl atsakovės atskirojo skundo argumentai dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nebuvimo atmestini.

Nors atsakovė pagrįstai nurodo, kad vien pats savaime ieškinio pateikimo faktas bei deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teisių, pastebėtina, jog šiuo atveju, priešingai nei teigia apeliantė, byloje yra pakankamai duomenų išvadai, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė ir egzistuoja tikėtina grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ir pasidaryti neįmanomas.

Teismų praktikoje nuosekliai laikomais pozicijos, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo vertinti faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-879/2014; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; ir kt.).

Kaip matyti iš atsakovės 2014 metų pelno (nuostolių) ataskaitos, tiek 2013, tiek 2014 metais atsakovė negavo jokio grynojo pelno ir net patyrė nuostolių, kurių (nuostolių) suma 2014 metais, palyginus su 2013 metais, reikšmingai padidėjo ir siekė net 125 989 Lt. Pastebėtina ir tai, kad atsižvelgiant į 2014 metų balansą, ilgalaikio turto vertė, palyginus su 2013 metais, taip pat sumažėjo (nuo 618 073 iki 454 308 Lt), be to, kaip ir nurodė pati atsakovė, didžiąją dalį jos turimo turto sudaro transporto priemonės, o jos, kaip žinoma, aktyviai eksploatuojamos (ką taip pat patvirtino pati atsakovė, nurodydama, jog transporto priemonės yra pagrindinis įmonės pajamų šaltinis) dėvisi ir gana greitai nuvertėja. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės argumentu, kad atsakovės pateiktos transporto priemonių vertinimo pažymos 2014 m. gruodžio 12 dienai, atsižvelgiant į tai, kad atskirojo skundo padavimo dieną buvo praėję daugiau nei pusė metų nuo priemonių vertinimo datos bei į tą aplinkybę, jog automobiliai eksploatuojami atsakovės veikloje, nėra pakankami įrodymai šių priemonių tikrajai vertei šiuo metu nustatyti ir savaime nepatvirtina, kad atsakovei pareikšto ieškinio suma nėra didelė ir nėra grėsmes ieškovui palankaus sprendimo įvykdymui.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal atsakovės balanso duomenis atsakovės nuosavas kapitalas yra neigiamas (-113 576 Lt) ir įmonė turi 213 576 nepaskirstytų nuostolių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į visas pirmiau nutartyje nustatytas aplinkybes, tas faktas, kad didžiąją dalį atsakovės įsipareigojimų sudaro atsakovės akcininkų pačiai atsakovei suteikta paskola, pats savaime nepatvirtina nei geros atsakovės finansinės padėties, nei to, jog atsakovei ieškinio suma nėra didelė, ypač įvertinus jau minėtus atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis bei papildomai tai, kad vien tik per vienerius metus atsakovės mokėtinos sumos (į kurias neįeina paskolos akcininkams grąžinimas) sudarė daugiau nei pusę atsakovės turimo ilgalaikio turto, kuris, kaip jau minėta, kiekvienais metais nuvertėja ir dabartinė jo vertė teismui nėra žinoma. Pažymėtina, kad atsakovė nepateikė teismui duomenų, leidžiančių įvertinti jos turimo turto ir įsipareigojimų santykį 2015 metais, o taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta atsakovės argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos netinkamos arešto sumos. Kaip teisingai pastebėjo ieškovė savo atsiliepime, byloje yra skolos priėmimo–perdavimo aktas Nr. 31/03/02 prie Reikalavimo perleidimo sutarties, pagal kurį ieškovei perleista reikalavimo teisė į 15 400 Eur sumą, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo teigti, kad teismas neturėjo pastarąją sumą (15 400 Eur) laikyti sudedamąja ieškinio sumos (taigi ir arešto sumos) dalimi. Be to, priešingai nei supranta atsakovė, ieškovė reiškia reikalavimą dėl kompensuojamųjų palūkanų, kurioms taikomas penkerių metų  ieškinio senaties terminas, o ne delspinigių, priteisimo. Be to, vadovaujantis nustatytu teisiniu reglamentavimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis), teismas netaiko ieškinio senaties ex officio, o tik esant kitos šalies prašymui ją taikyti, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje (tuo labiau, kai atsiliepimas į ieškinį dar net nėra pateiktas), ieškinys (ar jo dalis) negali būti vertinamas preliminariai nepagrįstu vien dėl teorinės galimybės taikyti ieškinio senatį. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pritaikęs atsakovės turtui areštą visai ieškinio sumai, nepažeidė proporcingumo ir / ar ekonomiškumo principų.

Remdamasis pirmiau nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

Papildomai pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, nagrinėja tik konkrečios pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Prašymai dėl tam tikros bylos medžiagos pripažinimo nevieša, kai bylos nagrinėjimas iš esmės dar vyksta pirmosios instancijos teisme, turi būti teikiami būtent pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju nepasisako dėl atskirajame skunde išdėstyto prašymo pripažinti paskolos sutartį nevieša medžiaga.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja

Rasa Gudžiūnienė