Civilinė byla Nr. 2A-2321-798/2013
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-00949-2009-9
Procesinio sprendimo kategorija:75.4.3, 75.8, 78.2.1, 116.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. liepos 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Rudzinsko (pranešėjas), kolegijos teisėjų Nataljos Cikoto, Jūratės Varanauskaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėję ieškovo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo D. V. ieškinį atsakovei R. M. – V. dėl santuokos nutraukimo ir atsakovės R. M. – V. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, trečiasis asmuo AB „SEB bankas“,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame nurodė, jog santuoka tarp D. V. ir R. M. – V. buvo sudaryta 2007-10-24, po santuokos sudarymo sutuoktiniai gyveno ieškovo tėvui priklausančiame bute Lentvaryje, santuokoje vaikų nesusilaukė. Ieškovas nurodė, jog bendras sutuoktinių gyvenimas santuokoje tapo įtemptas ir neįmanomas, atsakovė skirtis nesutinka. Ieškovo sprendimą skirtis lėmė atsakovės charakterio savybės, jos teikimas prioritetas įvairių pažįstamų kompanijoms ir susibūrimams, o ne šeimai. Po santuokos sudarymo, apie 2007 m. lapkričio mėnesį paaiškėjo aplinkybės dėl atsakovės piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis. Taip pat 2008 m. vasarą paaiškėjo aplinkybės dėl apgavystės gaminant vestuvinius žiedus, atsakovės R. M. – V. santuokinės neištikimybės bei polinkio lankytis kazino. Ieškovo teigimu nuo 2008 m. kovo pabaigos sutuoktiniai kartu negyvena.
2008-03-12 tarp D. V., R. M. – V. ir AB „SEB bankas“ buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kurios pagrindu gautas 18 000,00 Lt vartojimo kreditas 5 metų laikotarpiui. Atsakovas nurodė, kad 11 000,00 Lt vartojimo kredito dalį perdavė atsakovei šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovė nesutinka prisiimti 50 procentų AB „SEB bankas“ santuokos metu prisiimtų įsipareigojimų.
Atsakovė R. M. – V. ieškiniu dėl santuokos nutraukimo nesutinka, taip pat nesutinka dėl santuokos iširimo dėl atsakovės kaltės ir ieškinyje išdėstytos aplinkybės neatitinka tikrovės, nurodė, jog santuoka tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta 2007-10-24. Po santuokos sudarymo sutuoktiniai apsigyveno ieškovo tėvui priklausančiame bute Lentvaryje. 2008-03-12 buvo paimtas 18 000,00 Lt vartojimo kreditas. Atsakovė pažymi, kad po vartojimo kredito gavimo sutuoktinis ją išvarė iš buto, todėl gyvenimas kartu faktiškai nutrūko 2008 m. kovo mėnesio pabaigoje. Atsakovės manymu kreditas buvo panaudotas ieškovo tėvui priklausančio buto remontui bei studijoms Mykolo Romerio universitete. Santuoka ieškovui D. V. su atsakove yra antroji, su pirma sutuoktine S. V. ieškovas taip pat 2006-01-04 buvo paėmęs 18 000,00 Lt vartojimo kreditą, todėl, atsakovės manymu, ieškovas į santuokas žiūri kaip į papildomą pajamų šaltinį, kadangi tuoj po kredito gavimo nutraukia santuokas, reikalaudamas prisiteisti tokias pat sumas, kokias yra paėmęs iš kitų bankų. Atsakovė nesutinka su reikalavimu priteisti 18 000,00 Lt turtinę žalą, kadangi ieškovas paskolą naudojo savo asmeniniais tikslais, jau šeimyniniam gyvenimui iširus ir pagal 2008-03-12 kredito sutartį bankui yra sugrąžinęs tik kiek daugiau, nei tūkstantį litų. Taip pat atsakovė nurodė, jog santuokoje ieškovas smurtavo, girtavo, neatliko sutuoktinio pareigų, ieškojo priekabų bei 2008 m. kovo pabaigoje išvijo iš namų bei netrukus parsivedė kitą moterį – J. K., su kuria yra atsakovei neištikimas.
Patikslintame ieškinyje ieškovas D. V. prašė teismo pripažinti santuoką iširus dėl R. M. – V. kaltės, panaikinti santuokos, sudarytos tarp D. M. ir R. M. – V. 2007-10-20 Arkikatedroje bazilikoje ir 2007-10-24 įtrauktos į apskaitą Vilniaus miesto CMS akto įrašą Nr. 4536, priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 18 000,0 Lt grąžintino kredito plius 5 160,02 Lt sumokėtų ir mokėtinų palūkanų turtinę žalą, 5 000,00 Lt neturtinę žalą, nustatyti, kad sutuoktinių tarpusavio išlaikymas nenustatomas, po santuokos nutraukimo nustatyti sutuoktinių pavardes: ieškovui D. V., o atsakovei paliekama teisė pasirinkti sau pageidaujamą pavardę, taip pat ieškovas prašė nenustatyti termino sutuoktiniams susitaikyti, kadangi santuoka faktiškai jau iširusi bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, jog sutuoktinė R. M. – V. atsakinga už tai, jog bendras gyvenimas santuokoje tapo neįmanomas (teikimas prioritetas kompanijoms, susibūrimams, o ne šeimai; nenakvojimas namuose arba grįžimas paryčiais; piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis; alkoholio vartojimas, lošimas kazino; apgaulė su vestuviniais žiedais ir kt. aplinkybės) taip pat atsakovė nesutinka prisiimti 50 procentų AB „SEB bankas“ santuokoje prisiimtų įsipareigojimų.
Patikslintu priešieškiniu atsakovė R. M. – V. prašė teismo ieškinį ir patikslintą ieškinį atmesti, o patikslintą priešieškinį tenkinti, pripažinti, jog santuoka iširo dėl D. V. kaltės, panaikinti santuokos, sudarytos tarp D. M. ir R. M. – V. 2007-10-20 Arkikatedroje Bazilikoje ir 2007-10-24 įtrauktos į apskaitą Vilniaus miesto CMS akto įrašą Nr. 4536, po santuokos nutraukimo atsakovei palikti pavardę M., perkelti skolininko teises ir pareigas pagal 2008-03-12 kredito sutartį ieškovui, priteisti iš ieškovo atsakovės naudai 10 00,00 Lt neturtinės žalos bei 15 000,00 Lt turtinės žalos pagal 200803-05 paskolos sutartį, nustatyti, kad tarpusavio išlaikymas nenustatomas bei priteisti atsakovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies.
Nurodė, jog ieškovas su atsakove susituokė 2007-10-20 Arkikatedroje Bazilikoje, civilinė santuoka apskaityta 2007-10-24 Vilniaus miesto CM skyriuje (akto įrašo Nr. 4536), (b.l. I t. 6, 146). Po santuokos sudarymo šalys kartu gyveno ieškovo tėvui priklausančiame bute. 2008 m. kovo pabaigoje dėl nesutarimų atsakovė buvo priversta palikti ieškovo namus, šį faktą patvirtino liudytojai D. M., K. B., Žavinta A. R. (b.l. II t. 18, 19). 2010-04-20 Vilniaus Arkivyskupijos tribunolo sprendimu ieškovės ir atsakovo religinė santuoka paskelbta negaliojančia, nes atsakovė davė apgaulingą sutikimą, nuslėpdama savo ankstesnę religinę santuoką, sudarytą 2003-11-07 Vilniaus Stačiatikių Švč. Mergelės Marijos Ženklo iš Dangaus cerkvėje su J. D. (b.l. I t. 134). Ieškovas, atsakovei išėjus, pradėjo gyventi su J. K., kuri surado ieškovo liudytojus E. P., J. Š., pasakojo apie atsakovę jos kolegai liudytojui S. J. (b.l. I t. 68, II t. 19). Atsakovė apgavo ieškovą, kad sutuoktuvių žiedai pagaminti iš balto aukso, atlikus ekspertizę, paaiškėjo, kad jie buvo pagaminti iš 925 prabos sidabro (b.l. 131-133). Abu patyrė daug dvasinių išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, nebuvo vienas su kitu atviri, vienas kito gerai nepažinojo. Dėl nurodytų aplinkybių, teismas pripažįsta, kad abi šalys kaltina viena kitą dėl šeimos iširimo, netinkamo požiūrio į šeimą, buvo netolerantiškos viena kitai, nesąžiningos ir neatviros viena su kita, jų supratimas apie šeimą labai skirtingas, atsakovė sudarė bažnytinę santuoką su ieškovu, neanuliavusi pirmosios bažnytinės santuokos, ieškovas liepė atsakovei išeiti iš namų vos po kelių mėnesių santuokos, greitai ją pakeitė kita moterimi namuose, sutuoktiniai vienas kito moraliai nerėmė, nepalaikė, nesirūpino vienas kito emocine būkle, nepadėjo vienas kitam, pasirašinėjo tarp savęs skolos raštelius, kas rodo jų nerimtą požiūrį į jų santuoką ir jos išsaugojimą, todėl šalių santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str. 2 d.). Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.61 str. 3 d.). Neturtinė žala nei vienai iš šalių neatlygintina. Atsakovės reikalavimu, jai po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo grąžinta ikisantuokinė pavardė – M., ieškovui palikta turima pavardė – V. (CK 3.69 str.).
Atsakovė reikalavo priteisti jai 800 Lt išlaikymą iš ieškovo. Teismas pripažino, kad santuokos apskaitos įrašas naikintinas dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei nustatė, jog atsakovė yra nedarbinga, ar kitų pagrindų, dėl kurių atsakovė yra reikalinga išlaikymo bei reikalavimą dėl išlaikymo jai priteisimo iš ieškovo atmetė (b.l. CK 3.72 str.).
Šalių santuokos metu įgytas turtas, esantis sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, nutraukiant santuoką turi būti padalinti (CK 3.116 str., 3.118 str., 3.126 str., 3.127 str.). Teismas nustatė, jog sprendimu dalintino turto nėra (b.l. I t. 9-12, 97-98).
2008-03-12 šalys su AB „SEB bankas“ sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 1450818050878–E7, gavo 18000 Lt kreditą 5 metams, atsakovė prievolės nevykdė, mėnesines įmokas bankui mokėjo tik ieškovas, padengė tik nedidelę dalį kredito (b.l. I t. 8, 29-36), kurio paskirtis – būsto remontui ir mokslams apmokėti (b.l. I t. 22-28). Ieškovas nurodė, kad dalį pinigų 11 000 Lt ar 14 000 Lt perdavė atsakovei, kur ji juos išleido, nežino. Atsakovė nurodė, kad pinigais disponavo tik ieškovas, jie buvo pervesti į jo sąskaitą, kur jis juos išleido nežino, jokių pinigų iš ieškovo negavo, gavęs kreditą savo tėvo buto remontui, ieškovas ją išvarė iš namų. Ieškovas pateikė reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo iš atsakovės per pusę, t.y. 9 000,00 Lt grąžintino kredito ir 2580,01 Lt sumokėtų ir mokėtinų palūkanų, iš viso 11 580,01 Lt. Atsakovė reikalavo šį kreditorinį įsipareigojimą pripažinti asmenine ieškovo prievole, t.y. perkelti skolą ieškovui. Šalių reikalavimai netenkintini šiais motyvais: šalių atsakomybė pagal 2008-013-12 Vartojimo kredito sutartį Nr. 1450818050878–E7 po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo yra solidari, nes įsipareigojimai prisiimti santuokoje, esant sutuoktinio sutikimui (b.l. 48, 78), (CK 3.109 str.); kredito gavėjas nurodytas ieškovas, pinigai buvo pervesti į jos asmeninę sąskaitą, kad atsakovė disponavo gautais pinigais, ieškovas įrodymų nepateikė; nurodyta sutartyje kredito paskirtis - šeimos poreikiams tenkinti, o atsakovė nurodė, kad ieškovo poreikiams tenkinti, nes ji iš buto buvo po kelių savaičių išvaryta; ieškovas, įrodymų, kad skolą padengė, nepateikė (b.l. I t. 8), todėl neturi teisės reikalauti atlyginti turtinę žalą, kurios dar nepatyrė; įstatymo įvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių turto, o ne kreditorinių įsipareigojimų dalys yra lygios (CK 3.117 str. 1 d.); šalys nepateikė jokių įrodymų, kas ir kam išleido gautus pinigus. Atsižvelgdamas į nurodytą bei trečiojo asmens AB „SEB bankas“ teisėtus interesus, teismas pripažįsta, kad kreditoriniai įsipareigojimai AB „SEB bankas“ pagal 2008-013-12 Vartojimo kredito sutartį Nr. 1450818050878–E7 po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo lieka solidari abiejų šalių prievolė (CK 3.109, 6.6, 6.8 str.). Prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma (CK 6.123 str. 1 d.), todėl bendraskoliai yra įpareigoti abu iki to laiko, kai bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 str. 6 d.). Pažymėtina, kad šalys turi teisę tarpusavyje nusistatyti kiekvieno iš solidariųjų skolininkų dalį solidariojoje prievolėje ar susitarti, kad prievolė bus įvykdyta vieno solidariųjų skolininkų sąskaita, tačiau prieš kreditorių šalys atsako solidariai. Perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tik tuo atveju, jei kreditorius sutinka, konkrečiu atveju kreditoriaus AB SEB banko sutikimas, kad skola būtų perkelta ieškovui, negautas. Ieškovas turėtų teisę reikalauti dalies kredito padengimo iš atsakovės (regreso tvarka), tik padengęs visą skolą kreditoriui (CK 6.9 str. 1 d., 6.114 str. 3 d.).
Atsakovė reikalavo priteisti jai 15000 Lt skolą iš atsakovo pagal paskolos sutartį, sudarytą tarp šalių 2008-03-05. Atsakovė nurodė, jog paskolino sutuoktiniui savo asmenines lėšas. Ieškovas ginčijo paskolos sutartį, nurodė, jog paskolos sutarties nepasirašė, jokių pinigų negavo. Liudytojai K. B., D. M. ir S. J. nurodė, jog žinojo apie atsakovės ir ieškovo tarpusavio paskolinius santykius, K. B. matė, kaip atsakovė darbe su sutuoktiniu skaičiavo tarpusavyje pinigus 2008 metais, kažką rašinėjo. Gautoje Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-11-30 specialisto išvadoje Nr. 11-2147 (11) nurodyta, kad tikėtina, jog 2008-03-05 paskolos sutartyje, skiltyje „paskolos gavėjas“, pasirašė ir rankraštinį įrašą „pinigus gavau“ parašė D. V. (b.l. 225-230). Teismui nepateikti duomenys, kad šalys būtų sudarę vedybinę sutartį. Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d.). Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 2 d.). Atsakovė nepateikė, jokių rašytinių įrodymų, kad turėjo/disponavo 15000 Lt suma 2008-03-05 dieną asmeninės nuosavybės teise, to nepaliudijo ir nei vienas iš liudininkų. Teismas pripažino, kad ieškovės atsakovui duoti 15 000,00 Lt buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Preziumavo, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 str. 1 d.). Šalys nepateikė teismui jokių įrodymų apie kiekvieno iš jų dalies nustatymą bendroje 15 000,00 Lt sumoje. Tokiu būdu, remdamasis Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-11-30 specialisto išvada Nr. 11-2147 (11), teismas sutiko, kad paskolos sutartyje pinigus gavau pasirašė ieškovas, ir priteisė iš ieškovo atsakovei pusę pinigų sumos, t.y. 7 500,00 Lt (CK 3.117 str. 1 d., 3.115 str. 2 d., 3.118 str. 3 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantas (ieškovas) D. V. apeliaciniame skunde pažymi, kad su pirmos instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka iš dalies, sprendimas dalyje dėl sutuoktinių kaltės, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas patenkinti ieškinį, o priešieškinį atmesti.
Apeliantas nesutinka su šiais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais:
Dėl sutuoktinių kaltės
Apelianto (ieškovo) D. V. nuomone, pirmos instancijos teismo išvada padaryta pažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesines teisės normas, netinkamai aiškinus bei taikius CK 3.60 str., CPK 177 str. 1 d. Apeliantas nurodo, jog teismui, nustatant santuokos iširimo priežastis turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Pirmos instancijos teismas ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo grindė aplinkybėmis, nesusijusiomis su santuokos iširimo priežastimis. Apeliantas (ieškovas) D. V. taip pat nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvuojančioje dalyje išvada, kad dėl atsakovės ieškovui paskolintos 15 000,00 Lt sumos žinojo liudytojai K. B., D. M., S. J., kurie matė kaip atsakovė su ieškovu darbe 2008 metais skaičiavo pinigus, kažką rašinėjo. Apeliantas nurodė, jog 2012-11-26 posėdžio protokole užfiksuota, kad atsakovė iš jos šeimai skolinosi po 200,00 Lt, 500,00 Lt. Liudytojai D. M. 1 500,00 Lt paskola nebuvo žinoma. Liudytojas K. B. paaiškino, jog matė kaip „priimamajame pas Rasos brolį Tomą skaičiavo tarpusavyje pinigus. Tai buvo aštuntais metais, neklausiau dėl ko. Kažką jie ten rašinėjo, bet aš nieko nežinau, ne mano reikalas“. Liudytojas S. J. paaiškino, jog girdėjo kalbas apie kažkokias skolas, kad Rasa minėjo, jog Denisas kažkam skolingas, buvo paskolinta studijom ar kažkam, kad apie skolas girdėjo iš atsakovės, nieko nežino apie skolas tretiesiems asmenims. Apelianto nuomone šie liudytojų parodymai negali būti laikomi patikimais ir tinkamais CPK 177 str. 1 d. prasme, jų paaiškinimais nebuvo nustatytos aplinkybės dėl 15 000,00 Lt paskolos.
Apelianto nuomone teismas nevertino atsakovės kaltės dėl lygiateisiškumo ir materialinės pareigos pažeidimo, kuri apibrėžiama CK 3.26 str., kadangi pagal 2008-03-12 vartojimo kredito sutartį prievolė bankui yra solidari, tačiau atsakovė visą kredito grąžinimo laikotarpį visiškai neprisidėjo prie finansinės prievolės bankui vykdymo, t.y. visas įmokas bankui mokėjo tik apeliantas. Šiai aplinkybei pagrįsti prie apeliacinio skundo pridėtas naujas rašytinis įrodymas, t.y. 2013-02-20 AB „SEB bankas“ pažyma Nr. 07.04.04.06-1134, įrodantis, kad visą kreditą padengė apeliantas. Pirmos instancijos teismas nenurodė kodėl atmetė ieškovo įrodymus, susijusius su vienasmenišku kredito dengimu.
Apeliantas (ieškovas) D. V. nurodo, kad teismas nepasisakė ir nevertino ieškovo kviestų liudytojų paaiškinimų: liudytojas E. P. patvirtino, kad dažnai matė atsakovę žaidžiančią kortomis iš statytų pinigų, greta jos būdavo alkoholio (b.l. 148, I tomas), liudytojas J. Š. paliudijo, kad matė atsakovę žaidžiančią kortomis iš statytų pinigų, ji pralošinėdavo (b.l. 148, I tomas). Apelianto nuomone šie parodymai reikšmingi, parodo atsakovės nerūpestingą elgesį su šeimos biudžetu, išlaidavimą šeimos bei skolintais pinigais. Apeliantas daro prielaidą, jog atsakovė iš liudytojos D. M. skolintas lėšas išleisdavo ne šeimos poreikiams, o azartiniams lošimams. Apelianto pozicija, kad atsakovė neįrodė, kad ieškovas solidariai gautą vartojimo kreditą būtų panaudojęs ne šeimos poreikių tenkinimui.
Apelianto nuomone pirmos instancijos teismas nepagrindė išvados, kad abi šalys buvo nesąžiningos viena kitai, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo nesąžiningumą atsakovei.
Dėl 7 500,00 Lt paskolos dalies priteisimo
Apeliantas (ieškovas) D. V. nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvada, kad liudytojai K. B., D. M. ir S. J. žinojo apie ieškovo ir atsakovės tarpusavio paskolinius santykius. Teismo sprendimas šioje dalyje motyvuojamas tik liudytojo K. B. parodymais, tačiau 2012-11-26 teismo posėdžio protokole nėra užfiksuota, jog šis liudytojas žinojo būtent dėl 15000,00 Lt paskolos aplinkybes. Kitų liudytojų D. M. ir S. J. parodymai jokių faktinių aplinkybių dėl 15000,00 Lt paskolos nenurodė, todėl jų parodymai įrodymų leistinumo taisyklių prasme laikytini netinkamais ir nereikšmingais. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog turėjo/disponavo 2008-03-05 dieną asmeninės nuosavybės teise 1500,00 Lt, to nepaliudijo, nei vienas liudytojas, be to patikslintame priešieškinyje atsakovė nurodė, jog gyvendama santuokoje su ieškovu dažnai skolinosi pinigus bendram pragyvenimui, tai patvirtino ir liudytoja D. M..
Taip pat apeliantas (ieškovas) D. V. nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvu dėl atsakovės ieškovui neva duotų 15 000,00 Lt, kurie buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl priteisė atsakovei 7 500,00 Lt sumą. Apeliantas pažymi, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad 15 000,0 Lt sumą atsakovė realiai turėjo, kad ši suma jai priklausė asmeninės nuosavybės teise bei neva ieškovas gavęs šiuos pinigus būtų juos panaudojęs ne šeimos poreikių tenkinimui.
Atsakovė R. M. – V. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovas apeliaciniame skunde iškreipia liudytojų parodymus, ignoruoja byloje esančius įrodymus, išskirtinę reikšmę suteikia ieškovo iniciatyva iškviestų liudytojų parodymams, kuruos paneigia kiti byloje esantys duomenys.
Dėl sutuoktinių kaltės
Atsakovės teigimu nagrinėjant civilinę bylą pirmos instancijos teisme ieškovas nurodė melagingas aplinkybes, kad su J. K. „negyvena ir niekada negyveno“ (b.l. 74, I tomas). Atsakovė nurodė, jog J. K. priėmė visus ieškovui į namus siunčiamus teismo šaukimus, viename jų nurodydama „žmona“ (b.l 68, I tomas; b.l. 104, I tomas), todėl teismo padaryta išvada, jog atsakovę pakeitė kita moterimi ir yra atsakovei neištikimas yra pagrįsta. Taip pat atsakovės nuomone, atsižvelgiant į tai, kad J. K. prisistato ieškovo žmona bei į tai, jog liudytojas S. J. nurodė teismui aplinkybes, kad į kontorą buvo atvykusi ieškovo sugyventine prisistačiusi moteris bei nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes dėl narkotinių medžiagų vartojimo, vagysčių pinigų bei daiktų, todėl ir kiti tos pačios moters surasti liudytojai nurodė tas pačias, beveik identiškas aplinkybes, dėl ko jų parodymai kelia abejonių dėl patikimumo ir teisingumo. Atsakovės R. M. – V. pozicija, apelianto kaltę dėl santuokos iširimo rodo šio neištikimybė su J. K.. Liudytoja Ž.A. R. parodė, jog žinojo, jog ieškovas atsakovei neištikimas, taip pat parodė, jog atsakovės atžvilgiu ieškovas naudojo psichologinį smurtą, o dėl fizinio smurto ji turi tik įtarimų, taip pat liudytoja D. M. parodė, kad dažnai matė atsakovę verkiančią, girdėjo pasakojančią, jog ieškovas turi kitą moterį (b.l. 18-19, II tomas). Atsakovės nuomone teismo ištirti ir įvertinti įrodymai sudarė teismui pagrindą teisingai išvadai dėl ieškovo neištikimybės atsakovės atžvilgiu padaryti. Taip pat apelianto nurodytas aplinkybes dėl narkotinių medžiagų vartojimo paneigė posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai: D. M., S. J., S. Š., Ž.A. R. (18-19, II tomas). Atsakovė abejoja ieškovo parodytų aplinkybių teisingumu, jo įrodymų patikimumu, nurodo, jog ieškovo atžvilgiu šiuo metu atnaujintas ir tęsiamas ikiteisminis tyrimas.
Dėl vartojimo kredito sutarties ir paskolos sutarties.
Atsakovė R. M. – V. nurodė, kad 18 000,00 Lt kreditas buvo mokamas iš ieškovo atlyginimo, kuris laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl laikytina, jog kreditas mokamas lygiomis dalimis abiejų šalių. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad vartojimo kredito sutartyje jo paskirtis nurodyta buto remontui bei mokslams (b.l. 22, I tomas), po kredito paėmimo atsakovė buvo išvaryta iš būsto, kurio remontui paskola imta, todėl kreditas panaudotas išimtinai ieškovo interesams, o ne šeimos poreikiams tenkinti.
Dėl paskolintų ieškovui 15 000,00 Lt sumos atsakovė nurodė, kad tokią pinigų sumą galėjo turėti ir turėjo, kadangi santuokos metu dirbo, skolinosi pinigų iš draugų, gaudavo pinigų dovanų iš tėvų. Atsakovė pažymi, jog abiejų šalių pasirašytoje paskolos sutartyje aiškiai nurodyta, kad ieškovas pasiskolina, o atsakovė paskolina 15 000,00 Lt. Eksperto pateikta išvada dėl rašysenos ekspertizės, liudytojo K. B., S. J. parodymai (b.l 18-19, II tomas) yra rašytiniai įrodymai apie šalių paskolinius santykius.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, todėl jų nebekartoja.
Apeliaciniame skunde apeliantas kelia ieškovo kaltės klausimą nutraukiant santuoką ir ginčija sprendimo dalį dėl 7500,00 Lt kompensacijos iš jo priteisimą taip pat keliamas klausimas dėl sutuoktinių prievolės vykdymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako šiais aspektais.
Dėl sutuoktinio kaltės.
CK 3.60 str. nustatyta, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. CK 3.60 str. 2 d. kaltę dėl santuokos iširimo apibrėžia kaip sutuoktinių pareigų pažeidimą iš esmės. Sutuoktinio pareigas numato CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 str. Tai lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos.
Apeliantas vienu iš savo apeliacinio skundo argumentu ginčija teismo išvadą dėl abiejų sutuoktinių abipusės kaltės, nutraukiant santuoką, nustatymo. Apeliantas tvirtina, kad teismas tokią išvadą padarė pažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesines teisės normas, netinkamai aiškinus bei taikius CK 3.60 str., CPK 177 str. 1 d. Apeliantas (ieškovas) tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl santuokos nutraukimo kalta atsakovė, nes nei vienas iš liudytojų nepatvirtino ieškovo neištikimybės atsakovei fakto, o ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo grindė aplinkybėmis, nesusijusiomis su santuokos iširimo priežastimis. Teismo posėdyje 2012-11-26 apklausti liudytojai D. M., K. B., Žavinta A. R. patvirtino aplinkybes, kad 2008 m. kovo mėnesio pabaigoje dėl nesutarimų šeimoje atsakovė buvo priversta palikti ieškovo namus, tačiau šie liudytojai nepatvirtino, jog matė nesutarimus iki tada, kai atsakovė išėjo iš šeimos ir namų, nenurodė, kad būtų matę kaip ieškovas skriaudžia atsakovę.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su apelianto argumentais, kuriais jis grindžia tik kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, nesutinka.
Iš bylos duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pagrindiniai šalių įrodymai, pagrindžiantys jų nurodytas aplinkybes, buvo pačių šalių paaiškinimai, apklaustų liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai (nutarimai nutraukti ikiteisminius tyrimus 1 t., b.l. 214-218; 2t., b.l. 3-5; specialisto išvados 1t., b.l. 225-230, kitais rašytiniais įrodymais).
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, susijusius su šalių įrodinėjamomis aplinkybėmis, kurios patvirtina abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, konstatavo, kad abi šalys kaltina viena kitą dėl šeimos iširimo, netinkamo požiūrio į šeimą. Teismas pažymėjo, jog ginčo šalys buvo netolerantiškos viena kitai, nesąžiningos ir neatviros viena su kita, jų supratimas apie šeimą labai skirtingas. Atsakovė sudarė bažnytinę santuoką su ieškovu, neanuliavusi pirmosios bažnytinės santuokos, ieškovas liepė atsakovei išeiti iš namų vos po kelių mėnesių santuokos, greitai ją pakeitė kita moterimi namuose, sutuoktiniai vienas kito moraliai nerėmė, nepalaikė, nesirūpino vienas kito emocine būkle, nepadėjo vienas kitam, pasirašinėjo tarp savęs skolos raštelius, kas rodo jų nerimtą požiūrį į jų santuoką ir jos išsaugojimą. Todėl byloje esančių įrodymų visuma leido teismui padaryti išvadą, kad abu sutuoktiniai pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu ir pripažinti kad šeima iširo dėl abipusės kaltės (CK 3.60 str., 3.61 str. 2 d.).
Ieškovo paaiškinimai tik dėl atsakovės kaltės nutraukiant santuoką, iš esmės yra paneigiami be atsakovės atsikirtimų, liudytojų parodymų (2 t., b.l 18-19) dar ir nustatyta aplinkybe, kad apeliantas nenutraukęs santuokos su atsakove, pradėjo gyventi su kita moterimi J. K.. Ieškovui į namus siųstų šaukimų įteikimo pažymos, kur matyti, kad jas priima J. K., nurodydama, kad yra „draugė“ (1 t., b.l 68, b.l. 107) sudaro apeliacinės instancijos teismui prielaidą manyti, kad ieškovas buvo neištikimas. Įstatymo leidėjas CK 3.60 str. 3 d. įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Vienas iš tokių atvejų – tai sutuoktinio neištikimybė. Neištikimybė, kaip viena iš santuokos dėl kito sutuoktinio kaltės nutraukimo priežasčių, reiškia ne tik lojalumo pareigos pažeidimą, bet ir faktą, kad nebėra galimybių atkurti santuokinių ryšių. Pažymėtina, kad teismas spręsdamas dėl kurio sutuoktinio kaltės iširo santuoka, turi atsižvelgti į nurodytas teisės normose sąlygas bei į tai, kuris iš sutuoktinių įrodė kito kaltę. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamos bylos įrodymai neleidžia daryti tik vienareikšmiškos išvados, kad šeima iširo vien tik dėl atsakovės kaltės ar tik dėl ieškovo kaltės. Todėl įvertinus visus byloje esančius įrodymus objektyviai (CK 1.5 str., CPK 185 str.), apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismo išvada nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės yra teisėta ir teisinga, nes remiantis bylos duomenimis, abiems šalims trūko tarpusavio supratimo, pagarbos vienas kitam, abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu. Šis faktas pripažintinas įrodytu pakankama byloje esančių įrodymų visuma ir nėra paneigtas apeliacinio skundo argumentais.
Dėl sutuoktinių prievolių
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Vieno iš sutuoktinių prievolių kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams. Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną ar du skolininkus, net ir tuo atveju, kai sandorį su skolininku yra sudaręs vienas iš sutuoktinių.
Taigi, šios bylos atveju reikšminga nustatyti ar apelianto su AB SEB banku sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr.1450818050878-E7 yra jo asmeninė prievolė, kadangi minėta aplinkybė leis nustatyti kokią prievolę bankui sutuoktiniai turi asmeninę, ar bendrą. Bendromis sutuoktinių prievolėmis laikomos prievolės susijusios su bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintos, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 str. 1-3 d.). Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo turto dalimi bendrame turte (CK 3. 110 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju apeliantas vartojimo kreditą Nr.1450818050878-E7 paėmė gyvenant su atsakove santuokoje ir esant sutuoktinės sutikimui (1 t., b.l. 48,78), todėl sutiktina su apylinkės teismo nustatyta aplinkybe, kad šalių atsakomybė pagal vartojimo kredito sutartį yra solidari (CK 3.109 str.), nors vartojimo kreditas buvo skirtas būsto remontui bei mokslams (1t., b.l. 22).
Pažymėtina, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų apie tai, kad ginčo šalims gyvenant kartu butas buvo iš esmės pagerintas bendromis lėšomis ar darbu, be to pažymėtina ir byloje ginčo tarp šalių nėra, kad po vartojimo kredito suteikimo, atsakovė buvo išvaryta iš būsto, kurio remontui kreditas buvo skirtas, taip pat apeliantas teismui šioje byloje neįrodė, kad dalį kredito buvo skyręs atsakovei (CPK 177-178 str.). Dėl nurodytų aplinkybių ir remdamasis šalių išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, šiuo atveju apeliantas nepagrįstai teigia, kad apylinkės teismas nevertino atsakovės kaltės dėl lygiateisiškumo ir materialinės pareigos pažeidimo pagal CK 3.26 str. neprisidėjus jai grąžinant SEB bankui kreditą ir atmeta šį apelianto argumentą kaip teisiškai nepagrįstą. Priešingai, apylinkės teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad ieškovas įrodymų, kad skolą padengė nepateikė, todėl neturi teisės reikalauti turtinės žalos atlyginimo iš atsakovės, kurios dar nepatyrė. Be to pažymėtina, kad 18 000,00 Lt kreditas buvo mokamas iš ieškovo atlyginimo, kuris laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe iki santuokos nutraukimo, todėl laikytina, jog kreditas mokamas lygiomis dalimis abiejų šalių
Apeliantas prie apeliacinio skundo pridėjo naują rašytinį įrodymą, t.y. 2013-02-20 AB „SEB bankas“ pažymą Nr. 07.04.04.06-1134, įrodančią, kad jis vienas padengė visą kreditą. Teismas laiko įrodytą apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovė būdama solidari skolininkė neprisidėjo prie finansinės prievolės bankui, bet ir kartu pažymi, kad ieškovas dabar turi teisę reikalauti dalies kredito padengimo iš atsakovės regreso tvarka (CK 6.9 str., 6.114 str.), ką teisingai buvo nurodęs ir apylinkės teismas.
Dėl 7500,00 Lt kompensacijos
Apeliantas vienu iš savo apeliacinio skundo argumentu ginčija teismo išvadą dėl 7500,00 Lt priteisimo ir tai grindžia tuo argumentu, jog, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog apeliantas iš viso nebuvo sudaręs 2008-03-05 paskolos sutarties ir jam nebuvo perduota 15000,00 Lt pinigų suma, kitaip tariant, apeliantas šios bylos atveju neigia pačios paskolos sutarties sudarymo faktą.
Paskolos sutartis yra realinė sutartis, kadangi paskolos sutartis sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, tai yra paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas; tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011).
2008-03-05 paskolos sutartyje yra nurodyta, kad apeliantas pinigus gavo. Pažymėtina, jog paskolos sutarties tarp ieškovo ir apelianto sudarymo faktą patvirtina 2011-06-17, 2011-11-30 specialistų išvados. Sutiktina su apelianto argumentu, kad specialisto išvadoje pateiktas ne kategoriškas, bet tik tikėtinas atsakymas dėl to, kad 2008-03-05 paskolos sutartyje, skiltyje “Paskolos Gavėjas“ pasirašė ir rankraštinį įrašą “pinigus gavau“ parašė D. V.. Tačiau pažymėtina, kad specialistui kategoriškos išvados padaryti nepavyko, kadangi atliekant pirmąją ekspertizę D. V. (apeliantas) nepateikė laisvųjų rašysenos pavyzdžių, o atliekant antrąją ekspertizę- nurodyta, kad nesutapimai, dėl kurių negalima padaryti kategoriškos išvados, galėjo būti nulemti paties rašiusiojo parašo trumpumo, tuo metu buvusios keistos būsenos ar rašymo manieros pasikeitimo, tačiau visgi nurodyta, kad bendrieji ir specialieji požymiai sutampa. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant prieštaringiems šalių parodymams dėl 2008-03-05 paskolos sutarties, pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nešališka specialisto išvada ir sprendė, kad vis dėl to paskolos sutartis tarp ginčo šalių buvo sudaryta. Pažymėtina, kad paskolinius santykius tarp šalių netiesiogiai patvirtino ir liudytojų parodymai (2 t., b.l. 18-19), todėl remiantis įrodymų tikėtinumo taisykle ir byloje esančiais duomenimis, teismas turi labai tikėtiną pagrindą padaryti išvadą, kad paskolos sutartyje vis dėlto pasirašė D. V. ir todėl šalis saistė paskoliniai santykiai. Pažymėtina, jog apeliantas nepateikė į nagrinėjamą bylą duomenų, patvirtinančių paskolos sutarties dalyko neperdavimo fakto, kai, kaip jau buvo nurodyta, apeliantui tenka pareiga pateikti tokius duomenis. Todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog šios bylos atveju nėra neginčijamai įrodytas paskolos sutarties dalyko (pinigų) neperdavimo faktas.
Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai ir nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą sprendimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Antanas Rudzinskas
Teisėjai Natalja Cikoto
Jūratė Varanauskaitė