Baudžiamoji byla Nr. 1A-38-1076/2022

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00457-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1.; 1.1.6.6.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.10.1.; 1.1.8.10.3.; 1.1.8.10.4.; 1.1.8.10.5.; 1.1.8.13.; 1.1.10.1.; 1.2.14.5.2.1.; 1.2.14.7.1. ;1.2.14.7.2.1.; 1.2.18.10.; 1.2.19.4.1.; 1.2.29.1.1.; 2.2.4.3.; 2.3.2.2.13.; 2.4.6.1.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2.; 2.4.6.4.3.; 2.4.6.5.1

 (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aleno Piesliako ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei, Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

nuteistajam P. P., jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui,

nuteistajam R. P., jo gynėjams advokatams Audriui Pėstininkui ir Albertui Kručkauskui,

civilinės ieškovės BUAB ,,F“ atstovui advokatui Giedriui Danėliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P., nuteistojo R. P. gynėjo advokato Alberto Kručkausko, civilinės ieškovės BUAB „F“ atstovo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

‑ pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį (1.10. p.) laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

‑ pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.5. p.) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

‑ pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.11. p.) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

‑ pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 300 straipsnio 1 dalies (1.12 p.), laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

‑ pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (1.16 p.) laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 metams 6 mėnesiams su 100 MGL (3 766 Eur ) bauda.

Nurodyta laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaičiuotas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendį, iki šio, 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atliktos bausmės laikas.

R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

‑ pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavus iš BK 184 straipsnio 2 dalies (1.2. p.), 100 MGL (3 766 Eur ) bauda;

‑ pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (1.10 p.) laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

‑ pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.5. p.) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

‑ pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.11. p.) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

‑ pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.12. p.) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

‑ pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.13. p.) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

‑ pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (1.7., 1.14. p.) laisvės atėmimu 1 metams;

‑ pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (1.15 p.) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, subendrinus bausmes dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė ‑ laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams su 100 MGL (3 766 Eur ) bauda.

Priteista BUAB „F“ naudai nusikaltimu padarytai žalai atlyginti: solidariai iš P. P. ir R. P. 154 208,18 Eur ; iš R. P. 2 255,25 Eur .

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       R. P. nuteistas už tai, kad, nuo 2011-03-31 iki 2015-03-17 būdamas UAB ,,A“ įgaliotu asmeniu administruoti BUAB „F“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)), ir pagal Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. Nr. IX-216) 11 straipsnio nuostatas turėdamas teisę valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą, lėšas bei jomis disponuoti, atidaryti sąskaitą banke, kaupti lėšas bankroto procedūrų vykdymui, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, spręsti klausimus dėl įmonės turto, gautas lėšas skirstyti kreditorių reikalavimams tenkinti, t. y. užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas BUAB „F“ turtą, žinodamas, kad tarp BUAB „F“, atstovaujamos jo kaip UAB ,,A“ įgalioto asmens ir UAB „C. G.“, atstovaujamo direktoriaus A. B. yra sudarytos trys sutartys – 2011-04-20 Turto operacijų / administravimo paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), 2011-04-20 Teisinių paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011-04-20 Buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat turėdamas žinoti, kad pagal minėtas sutartis UAB „C. G.“ 7 786,94 Lt (2 255,25 Eur) vertės turto operacijų / administravimo, teisinių, buhalterinės apskaitos paslaugų jo administruojamai bendrovei nėra suteikusi ir BUAB „F“ neturi pareigos mokėti bei pervesti šių piniginių lėšų UAB „C. G.“, dėl nusikalstamo nerūpestingumo (aplaidumo), be jokio teisinio pagrindo, iš BUAB „F“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į UAB „C. G.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Swedbank banke, 2012-01-05 pervedė 7 786,94 Lt (2 255,25 Eur), po ko, siekdamas nuslėpti neteisėtą BUAB „F“ piniginių lėšų naudojimą UAB „C. G.“ naudai ir melagingai pateisinti atliktą finansinę operaciją, pasirašė P. P. UAB „C. G.“ vardu išrašytas ir jam pateiktas PVM sąskaitas faktūras, kuriuose buvo įrašyti melagingi duomenys apie tai, kad UAB „C. G.“ neva suteikė turto operacijų/administravimo, teisines, buhalterines apskaitos paslaugas BUAB „F“ ir pasirašė 2013-10-16 UAB „C. G.“ PVM sąskaitoje-faktūroje serija (duomenys neskelbtini) Nr. 005 dėl apmokėjimo 2 459,03 Lt (712,18 Eur) sumai už turto priežiūros paslaugas pagal 2011-04-20 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); 2013-10-16 PVM sąskaitoje-faktūroje serija (duomenys neskelbtini) Nr. 004 dėl apmokėjimo 2 049,20 Lt (593,49 Eur) sumai už buhalterinės apskaitos paslaugas pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-10-16 PVM sąskaitoje-faktūroje serija (duomenys neskelbtini) Nr. 003 dėl apmokėjimo 3 278,71 Lt (949,58 Eur) sumai už teisines paslaugas pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), ko pasekoje nereikalavo grąžinti be pagrindo neteisėtai pervestų piniginių lėšų, tokiu būdu 2012-01-05 iššvaistė jo žinioje buvusį BUAB „F“ turtą, padarydamas bendrovei 7 786,94 Lt (2 255,25 Eur) dydžio žalą. Tuo R. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje.

2.       P. P. ir R. P. nuteisti už tai, kad, P. P., būdamas faktiniu UAB „C. G.“ vadovu ir R. P., nuo 2011-03-31 iki 2015-03-17 būdamas UAB „A“ įgaliotu BUAB „F“ bankroto administratoriumi, bendrininkų grupėje, 2012-02-03, žinodami, kad P. P. prašymu, tyčia, be jokio teisinio pagrindo R. P. iš BUAB „F“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į UAB „C. G.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Swedbank banke 2012-01-12 pervedė 60 500 Lt (17 522,01 Eur), žinodami, kad už šias pinigines lėšas UAB „C. G.“ jokių turto operacijų / administravimo, teisinių, buhalterinės apskaitos paslaugų BUAB „F“ realiai nėra suteikusi, siekdami nuslėpti neteisėtą BUAB „F“ piniginių lėšų naudojimą UAB „C. G.“ naudai ir melagingai pateisinti atliktas finansines operacijas, pagal išankstinį susitarimą, tyčia pagamino ir panaudojo netikrą dokumentą ‑ PVM sąskaitą-faktūrą. P. P. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, kompiuterinės technikos pagalba atspausdino 2012-02-03 UAB „C. G.“ PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 00033, kurioje įrašė melagingus duomenis dėl apmokėjimo 60 500 Lt (17 522,01 Eur) sumai už buhalterines ir teisines paslaugas pagal 2011-04-20 sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Po ko P. P. šią PVM sąskaitą-faktūrą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje pateikė pasirašyti su nusikalstama veika nesusijusiai UAB „C. G.“ vyr. finansininkei R. K. ir perdavė R. P., kuris ją pasirašė ir įtraukė į BUAB „F“ buhalterinę apskaitą. Tuo P. P. ir R. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

3.       R. P. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą BUAB „F“ buhalterinę apskaitą. Nuo 2011-03-31 iki 2015-03-17 būdamas UAB ,,A“ įgaliotu asmeniu administruoti BUAB „F“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), ir užimamų BUAB „F“ bankroto administratoriaus pareigų pagrindu pagal Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. Nr. IX-216) 11 straipsnio nuostatas turėdamas teisę valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą, lėšas bei jomis disponuoti, atidaryti sąskaitą banke, kaupti lėšas bankroto procedūrų vykdymui, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, spręsti klausimus dėl įmonės turto, gautas lėšas skirstyti kreditorių reikalavimams tenkinti bei 2001m. lapkričio mėn. 6 d. Lietuvos Respublikos dėl buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau ‑ Įstatymo)14 straipsnio 2 dalies nuostatą, kaip apskaitos dokumentus surašęs ir pasirašęs asmuo, būdamas atsakingas: „Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą...“, siekdamas nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus dėl BUAB „F“ piniginių lėšų – 600 736,94 Lt (173 985,44 Eur) iššvaistymo, pažeisdamas Įstatymo 4 straipsnio reikalavimus „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: „1) tinkama, objektyvi ir palyginama, 2) pateikiama laiku; 3) išsami naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 12.1 straipsnio reikalavimą, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 13 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „Kituose teisės aktuose atskirų rūšių apskaitos dokumentus gali būti papildomai nustatyti privalomi rekvizitai“, 13 straipsnio 3 dalies reikalavimus „Įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, <...>“, 16.1 straipsnio reikalavimus „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 6.2 straipsnio reikalavimus „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, žinodamas, kad jo administruojamai BUAB „F“, UAB „C. G.“ nesuteikė 60 500 Lt (17 522,01 Eur) vertės turto operacijų / administravimo, teisinių, buhalterinės apskaitos paslaugų pagal 2011-04-20 Turto operacijų / administravimo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2011-04-20 Teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2011-04-20 Buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytų su UAB „C. G.“, atstovaujama direktoriaus A. B., jis tyčia, be jokio teisinio pagrindo, iš BUAB „F“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į UAB „C. G.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Swedbank banke, 2012-01-12 pervedė 60 500 Lt (17 522,01 Eur), po ko kartu su P. P. siekdamas nuslėpti neteisėtą BUAB „F“ piniginių lėšų naudojimą UAB „C. G.“ naudai ir melagingai pateisinti atliktas finansines operacijas, pagal išankstinį susitarimą su P. P., tyčia pagamino netikrus dokumentus, t. y. pasirašė P. P. UAB „C. G.“ vardu išrašytą ir jam pateiktą 2012-02-03 UAB „C. G.“ PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 00033 dėl apmokėjimo 60 500 Lt (17 522,01 Eur) sumai už buhalterines ir teisines paslaugas pagal 2011-04-20 sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), bei šį žinomai netikrą dokumentą dėl realiai BUAB „F“ nevykusių ūkinių operacijų, 2012 m. vasario mėn. laikotarpiu, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku įtraukė į BUAB „F“ apskaitą. Taip apskaitoje atvaizdavęs realiai neįvykusiais ūkines operacijas, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą BUAB „F“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti BUAB „F“ 2012-02-04 – 2015-03-12 laikotarpio turto ir nuosavo kapitalo.

3.1.                      R. P., tęsdamas nurodytą veiką, žinodamas, kad P. P. negrąžino BUAB „F“ 532 450 Lt (154 208,18 Eur), kuriuos P. P. gavo iš R. P. administruojamos įmonės 2012-05-02, 212-05-03, 2012-05-07, 2012-05-10, 2012-05-18, 2015-05-21, 2012-05-22, 2012-05-25, 2012-05-29, 2012-05-29, 2012-06-12, 2012-06-28, 2012-07-03, 2012-07-03, 2012-07-19, 2012-08-28, 2012-10-08, 2012-09-11, 2012-10-24, 2013-01-31, 2013-03-04 Paskolos sutarčių pagrindu, ir siekdamas melagingai pateisinti 532 450 Lt (154 208,18 Eur) P. P. suteiktos paskolos grąžinimą, nors iš anksto žinojo, kad P. P. realiai jokių pinigų į BUAB „F.“ kasą negrąžins, jis 2015 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje pagamino netikrus dokumentus, t. y. kompiuterinės technikos pagalba atspausdino BUAB „F“ 2015-03-09 kasos pajamų orderį Nr. 2, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F“ kasą įnešė grynais pinigais 67 233,18 Eur grąžindamas dalį paskolų ir BUAB „F“ 2015-03-10 kasos pajamų orderį Nr. 1, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F“ kasą įnešė grynais pinigais 86 886 Eur ir grąžino likusią dalį paskolų, pasirašė šiuose kasos pajamų orderiuose kaip pinigus priėmęs asmuo ir juos pateikė pasirašyti P. P. kaip asmeniui grąžinusiam paskolas bei šiuos žinomai netikrus dokumentus dėl 154 208,18 Eur sumai išduotų paskolų grąžinimo 2015 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku įtraukė į BUAB „F“ apskaitą, tokiu būdu, R. P. į BUAB „F“ buhalterinę apskaitą įtraukęs žinomai netikrus dokumentus: BUAB „F“ 2015-03-09 kasos pajamų orderį Nr. 2 67 233,18 Eur sumai, 2015-03-10 kasos pajamų orderį Nr. 1 86 886 Eur sumai, taip apskaitoje atvaizdavęs realiai neįvykusiais ūkines operacijas, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą BUAB „F“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti BUAB „F“ 2012-02-04 – 2015-03-12 laikotarpio turto ir nuosavo kapitalo. Tuo R. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

4.       R. P. nuteistas už tai, kad padedant P. P., iššvaistė didelės vertės svetimą turtą. R. P., nuo 2011-03-31 iki 2015-03-17 būdamas UAB ,,A“ įgaliotu asmeniu administruoti, BUAB „F“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)), ir pagal Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. Nr. IX-216) 11 straipsnio nuostatas turėdamas teisę valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą, lėšas bei jomis disponuoti, atidaryti sąskaitą banke, kaupti lėšas bankroto procedūrų vykdymui, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, spręsti klausimus dėl įmonės turto, gautas lėšas skirstyti kreditorių reikalavimams tenkinti, t. y. užimamų pareigų pagrindu laikotarpiu nuo 2011-03-31 iki 2015-03-17 savo žinioje turėdamas BUAB „F“ turtą, pažeisdamas LR Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio nuostatas, kurios numato, kad BUAB „F lėšos gali būti naudojamos išimtinai tik kreditorių interesams tenkinti, neturėdamas jokio teisinio pagrindo, nereikalaudamas jokių priemonių suteikiamų paskolų grąžinimo užtikrinimui, taip pat nesidomėdamas faktine P. P. turtine padėtimi, BUAB „F“ vardu su P. P. pasirašė 2012-05-02, 212-05-03, 2012-05-07, 2012-05-10, 2012-05-18, 2015-05-21, 2012-05-22, 2012-05-25, 2012-05-29, 2012-05-29, 2012-06-12, 2012-06-28, 2012-07-03, 2012-07-03, 2012-07-19, 2012-08-28, 2012-10-08, 2012-09-11, 2012-10-24, 2013-01-31, 2013-03-04 paskolos sutartis be numerių dėl paskolų suteikimo P. P. su jose numatytu paskolų grąžinimo terminu iki 2013-07-01. Pasirašius paskolos sutartis, laikotarpiu nuo 2012-05-02 iki 2013-03-04, iš BUAB „F“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke R. P. pervedė 567 450 Lt (164 344,88 Eur) sumą į P. P. asmenines sąskaitas, esančias AB Swedbank banke: į P. P. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) esančią AB Swedbank banke pagal 2012-05-02 Paskolos sutartį 2012-05-02 pervedė – 145 000 Lt (41 994,90 Eur); pagal 2012-05-03 Paskolos sutartį 2012-05-03 pervedė 10 000 Lt (2 896,20 Eur); pagal 2012-05-07 Paskolos sutartį 2012-05-07 pervedė 50 000 Lt (14 481,09 Eur); pagal 2012-05-10 paskolos sutartį 2012-05-10 pervedė 10 000 Lt (2 896,20 Eur); pagal 2012-05-18 Paskolos sutartį 2012-05-17 pervedė 7 400 Lt (2 143,19 Eur), pagal 2012-05-21 Paskolos sutartį 2012-05-21 pervedė 13 450 Lt (3 895,39 Eur); pagal 2012-05-22 Paskolos sutartį 2012-05-22 pervedė 7 600 Lt (2 201,11 Eur); pagal 2012-05-25 Paskolos sutartį 2012-05-25 pervedė 2 500 Lt (724,05 Eur); pagal 2012-05-29 Paskolos sutartį 2012-05-29 pervedė 25 000 Lt (7 240,50 Eur), bei į P. P. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) esančią AB Swedbank banke, pagal 2012-05-29 Paskolos sutartį 2012-05-29 pervedė 25 000 Lt (7 240,50 Eur); pagal 2012-06-12 Paskolos sutartį 2012-06-12 pervedė 40 000 Lt (11 584,80 Eur); pagal 2012-06-28 Paskolos sutartį 2012-06-28 pervedė 10 000 LT (2 896,20 Eur); pagal 2012-07-03 Paskolos sutartis 2012-07-03 pervedė 25 000 Lt (7 240,50 Eur); pagal 2012-07-19 Paskolos sutartį 2012-07-19 pervedė 8 500 Lt (2 461,70 Eur); pagal 2012-08-28 Paskolos sutartį 2012-08-27 pervedė 18 000 Lt (5 213,16 Eur); pagal 2012-09-11 Paskolos sutartį 2012-09-10 pervedė 43 000 Lt (12 453,66 Eur); pagal 2012-10-08 Paskolos sutartį 2012-10-08 pervedė 38 000 Lt (11 005,56 Eur); pagal 2012-10-24 Paskolos sutartį 2012-10-24 pervedė 17 000 Lt (4 923,54 Eur); pagal 2013-01-31 Paskolos sutartį 2013-01-31 pervedė 25 000 Lt (7 240,50 Eur); pagal 2013-03-04 Paskolos sutartį 2013-03-04 pervedė 42 000 Lt (12 164,04 Eur). P. P. 2012-10-12 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2012-10-17 10 000 Lt (2 896,20 Eur), 2012-12-18 5 000 Lt (1 448,10 Eur) P. P. grąžino į BUAB „F“ sąskaitą. Po to P. P. ir R. P., žinodami, kad paskolos, sutartyse nustatytu terminu nėra grąžintos, taip pat R. P. nesiimant jokių teisinių priemonių suteiktų paskolų išieškojimui iš P. P. ir siekiant nuslėpti neteisėtą paskolų P. P. išdavimą ir melagingai imituojant likusios 532 450 Lt (154 208,18 Eur) P. P. suteiktos paskolos grąžinimą, nors abu iš anksto žinojo, kad P. P. realiai jokių pinigų į BUAB „F.“ kasą negrąžins, tyčia, veikiant bendru susitarimu, P. P. 2015 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje pagamino netikrus dokumentus, t. y. kompiuterinės technikos pagalba atspausdino BUAB „F“ 2015-03-09 kasos pajamų orderį Nr. 2, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F“ kasą įnešė grynais pinigais 67 233,18 Eur grąžindamas dalį paskolų ir BUAB „F“ 2015-03-10 kasos pajamų orderį Nr. 1, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F“ kasą įnešė grynais pinigais 86 886 Eur ir grąžino likusią dalį paskolų. Šiuos dokumentus P. P. pasirašė kaip asmuo grąžinantis paskolą, o R. P. kaip pinigus priimantis asmuo. Po ko R. P. įtraukė šias tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas į BUAB „F“ buhalterinę apskaitą, taip neva pagrindžiant 532 450 Lt (154 208,18 Eur) iš P. P. gavimą. Tokiu būdu R. P., padedant P. P. laikotarpiu nuo 2012-05-02 iki 2013-03-04 iššvaistė R. P. žinioje buvusį BUAB „F“ turtą – 532 450 Lt (154 208,18 Eur). Šiais savo veiksmais P. P. ir R. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje.

5.       P. P. ir R. P. nuteisti už tai, kad bendrininkų grupėje suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus. P. P. ir R. P., nuo 2011-03-31 iki 2015-03-17 buvęs UAB „A“ įgaliotu BUAB „F“ administratoriumi, bendrininkų grupėje suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus. P. P. žinant, kad pagal su BUAB „F“, bankroto administratoriumi R. P. 2012-05-02, 212-05-03, 2012-05-07, 2012-05-10, 2012-05-18, 2015-05-21, 2012-05-22, 2012-05-25, 2012-05-29, 2012-05-29, 2012-06-12, 2012-06-28, 2012-07-03, 2012-07-03, 2012-07-19, 2012-08-28, 2012-10-08, 2012-09-11, 2012-10-24, 2013-01-31, 2013-03-04 pasirašytas paskolos sutartis (be numerių) gautų 154 208,18 Eur jis negrąžins, R. P. 2015 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje suklastojo tikrus dokumentus, t. y. kompiuterinės technikos pagalba atspausdino BUAB „F“ 2015-03-09 kasos pajamų orderį Nr. 2, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F“ kasą įnešė grynais pinigais 67 233,18 Eur grąžindamas dalį paskolų ir BUAB „F“ 2015-03-10 kasos pajamų orderį Nr. 1, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F“ kasą įnešė grynais pinigais 86 886 Eur ir grąžino likusią dalį paskolų, pasirašė šiuose orderiuose kaip pinigus priėmęs asmuo bei juos pateikė pasirašyti P. P., kuriuose pagal bendrą susitarimą P. P. pasirašė kaip asmuo grąžinęs paskolas bei šiuos netikrus dokumentus dėl 154 208,18 Eur sumai išduotų paskolų grąžinimo R. P. įtraukė į BUAB „F“ buhalterinę apskaitą. Tuo P. P. ir R. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

6.       R. P. ir R. P. nuteisti už tai, kad organizavo žinomai tikrų dokumentų suklastojimą ir panaudojimą. R. P., nuo 2011-03-31 iki 2015-03-17 buvęs UAB „A“ įgaliotu BUAB „F“ bankroto administratoriumi, veikdamas bendrininkų grupėje su P. P. ir su A. S., nuo 2015-03-17 paskirtu BUAB „F“ bankroto administratoriumi, žinodami, kad P. P. realiai piniginių lėšų ‑ 154208,18 Eur, kurios jam buvo suteiktos kaip paskola, BUAB „F“ negrąžino ir negrąžins, o BUAB „F“ 2015-03-09 kasos pajamų orderis Nr. 2 bei 2015-03-10 kasos pajamų orderis Nr. 1 dėl piniginių lėšų grąžinimo P. P. ir R. P. pasirašyti tik dėl akių, siekdami nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus dėl neteisėto UAB „F” 154 208,18 Eur panaudojimo, organizavo žinomai tikrų dokumentų suklastojimą ir panaudojimą. 2015 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, kompiuterinės įrangos pagalba, P. P. ir R. P. atspausdino BUAB „F“ vardu 2015-03-12 paskolos sutartį Nr. 03/12, kurioje įrašė melagingus duomenis apie tai, kad BUAB „F“ naujasis, nuo 2015-03-17 paskirtas, bankroto administratorius A. S. neva suteikia P. P. 154 208,18 Eur dydžio paskolą. Po ko P. P. ir R. P. parengė ir atspausdino BUAB „F“ du kasos išlaidų orderius be datų ir numerių, juose įrašydami žinomai melagingus duomenis neva A. S. kaip paskolą išmokėjo, o P. P. gavo grynais pinigais atitinkamai 81 803,18 Eur ir 72 405 Eur (iš viso – 154 208,18 Eur). Po ko šiuos suklastotus tikrus dokumentus P. P. pasirašė kaip paskolos gavėjas. Po ko P. P. ir R. P. šiuos suklastotus tikrus dokumentus 2015-06-02 UAB „A“ biure, adresu (duomenys neskelbtini), įtikino pasirašyti A. S., kuris pasirašė 2015-03-12 paskolos sutartį Nr. 03/12 ir BUAB „F“ du kasos išlaidų orderius be datų ir numerių atitinkamai 81 803,18 Eur ir 72 405 Eur (iš viso – 154 208,18 Eur), kaip paskolą suteikęs ir išmokėjęs asmuo, nors faktiškai paskolos nesuteikė ir piniginių lėšų neišmokėjo. Po ko A. S. įtraukė šiuos suklastotus tikrus dokumentus į BUAB „F“ buhalterinę apskaitą. Tuo P. P. ir R. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

7.       R. P. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupėje suklastojo tikrą dokumentą. Nuo 2011-03-31 iki 2015-03-17 būdamas UAB „A“ įgaliotu BUAB „F“ bankroto administratoriumi, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. S., nuo 2015-03-17 paskirtu BUAB „F“ bankroto administratoriumi, iš anksto žinodamas, kad A. S. neperduos, o pastarasis neperims BUAB „F“ 154 208,18 Eur dydžio piniginių lėšų grynais pinigais, 2015-03-27, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, kompiuterinės įrangos pagalba atspausdino 2015-03-27 kasos pinigų priėmimo-perdavimo aktą, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad jis – R. P. BUAB „F“ kasos pinigines lėšas – 154 208,18 Eur perduoda naujai paskirtam BUAB „F“ bankroto administratoriui A. S. ir pasirašė šiame akte kaip administratoriaus UAB „A“ įgaliotas asmuo, po ko šį suklastotą tikrą dokumentą 2015-06-02 UAB „A“ ofiso patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), pateikė pasirašyti A. S., kuris pagal bendrą susitarimą savo, kaip BUAB „F“ bankroto administratoriaus parašu patvirtino suklastotą tikrą 2015-03-27 kasos pinigų priėmimo‑perdavimo aktą, kaip neva gavęs pinigines lėšas – 154 208,18 Eur grynais pinigais, tokiu būdu R. P. suklastojo tikrą dokumentą – BUAB „F“ 2015-03-27 kasos pinigų priėmimo-perdavimo aktą. Tuo R. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

8.       R. P. nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to buvo padaryta didelės žalos BUAB „F“. R. P., būdamas UAB ,,A“ įgaliotu asmeniu administruoti BUAB „F“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)), bei savo žinioje turėdamas BUAB „F“ turtą – pinigines lėšas, pažeisdamas LR Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio nuostatas, kurios numato, kad BUAB „F lėšos gali būti naudojamos išimtinai tik kreditorių interesams tenkinti, jis, neturėdamas jokio teisinio pagrindo BUAB „F“ vardu su P. P., nereikalaudamas iš P. P. jokių priemonių suteikiamų paskolų grąžinimo užtikrinimui, taip pat nesidomėdamas faktine P. P. turtine padėtimi, pasirašė 2012-05-02, 212-05-03, 2012-05-07, 2012-05-10, 2012-05-18, 2015-05-21, 2012-05-22, 2012-05-25, 2012-05-29, 2012-05-29, 2012-06-12, 2012-06-28, 2012-07-03, 2012-07-03, 2012-07-19, 2012-08-28, 2012-10-08, 2012-09-11, 2012-10-24, 2013-01-31, 2013-03-04 paskolos sutartis be numerių dėl paskolų suteikimo P. P. su jose numatytu paskolų gražinimo terminu iki 2013-07-01, pasirašius paskolos sutartis, laikotarpiu nuo 2012-05-02 iki 2013-03-04, iš BUAB „F“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke pervedė 56 7450 Lt (164 344,88 Eur) sumą į P. P. asmenines sąskaitas, esančias AB Swedbank banke: į P. P. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) esančią AB Swedbank banke pagal 2012-05-02 Paskolos sutartį 2012-05-02 pervedė – 145 000 Lt (41 994,90 Eur); pagal 2012-05-03 Paskolos sutartį 2012-05-03 pervedė 10 000 Lt (2 896,20 Eur); pagal 2012-05-07 Paskolos sutartį 2012-05-07 pervedė 50 000 Lt (14 481,09 Eur); pagal 2012-05-10 paskolos sutartį 2012-05-10 pervedė 10 000 Lt (2 896,20 Eur); pagal 2012-05-18 Paskolos sutartį 2012-05-17 pervedė 7 400 Lt (2 143,19 Eur), pagal 2012-05-21 Paskolos sutartį 2012-05-21 pervedė 13 450 Lt (3 895,39 Eur); pagal 2012-05-22 Paskolos sutartį 2012-05-22 pervedė 7 600 Lt (2 201,11 Eur); pagal 2012-05-25 Paskolos sutartį 2012-05-25 pervedė 2 500 Lt (724,05 Eur); pagal 2012-05-29 Paskolos sutartį 2012-05-29 pervedė 25 000 Lt (7 240,50 Eur), bei į P. P. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Swedbank banke, pagal 2012-05-29 Paskolos sutartį 2012-05-29 pervedė 25 000 Lt (7 240,50 Eur); pagal 2012-06-12 Paskolos sutartį 2012-06-12 pervedė 40 000 Lt (11 584,80 Eur); pagal 2012-06-28 Paskolos sutartį 2012-06-28 pervedė 10 000 Lt (2 896,20 Eur); pagal 2012-07-03 Paskolos sutartis 2012-07-03 pervedė 25 000 Lt (7 240,50 Eur); pagal 2012-07-19 Paskolos sutartį 2012-07-19 pervedė 8 500 Lt (2 461,70 Eur); pagal 2012-08-28 Paskolos sutartį 2012-08-27 pervedė 18 000 Lt (5 213,16 Eur); pagal 2012-09-11 Paskolos sutartį 2012-09-10 pervedė 43 000 Lt (12 453,66 Eur); pagal 2012-10-08 Paskolos sutartį 2012-10-08 pervedė 38 000 Lt (11 005,56 Eur); pagal 2012-10-24 Paskolos sutartį 2012-10-24 pervedė 17 000 Lt (4 923,54 Eur); pagal 2013-01-31 Paskolos sutartį 2013-01-31 pervedė 25 000 Lt (7 240,50 Eur); pagal 2013-03-04 Paskolos sutartį 2013-03-04 pervedė 42 000 Lt (12 164,04 Eur), iš kurių 2012-10-12 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2012-10-17 10 000 Lt (2 896,20 Eur), 2012-12-18 5 000 Lt (1 448,10 Eur) P. P. grąžino į BUAB „F“ sąskaitą, po ko R. P., žinodamas, kad paskolos sutartyse nustatytu terminu nėra grąžintos, taip pat nesiimdamas jokių teisinių priemonių suteiktų paskolų išieškojimui iš P. P., o siekdamas nuslėpti neteisėtą jo paskolų išdavimą ir melagingai pateisinti likusios 532 450 Lt (154 208,18 Eur) P. P. suteiktos paskolos grąžinimą, nors iš anksto žinojo, kad P. P. realiai jokių pinigų į BUAB „F“ kasą negrąžins, jis 2015 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje pagamino netikrus dokumentus, t. y. kompiuterinės technikos pagalba atspausdino BUAB „F“ 2015-03-09 kasos pajamų orderį Nr. 2, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F“ kasą įnešė grynais pinigais 67 233,18 Eur grąžindamas dalį paskolų ir BUAB „F“ 2015-03-10 kasos pajamų orderį Nr. 1, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F“ kasą įnešė grynais pinigais 86 886 Eur ir grąžino likusią dalį paskolų, pasirašė šiuose kasos pajamų orderiuose kaip pinigus priėmęs asmuo ir juos pateikė pasirašyti P. P. kaip asmeniui grąžinusiam paskolas bei šiuos netikrus dokumentus dėl 154 208,18 Eur sumai išduotų paskolų grąžinimo įtraukė į BUAB „F“ buhalterinę apskaitą. Tokiu būdu, R. P. laikotarpiu nuo 2012-05-02 iki 2013-03-04 iššvaistė jo žinioje buvusį BUAB „F“ turtą, padarydamas 532 450 Lt (154 208,18 Eur) didelę žalą. Šiais savo veiksmais R. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje.

9.       P. P. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. P. P. siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą – BUAB „F” turtą – pinigines lėšas, žinodamas, kad įvairiems asmenims pagal sudarytas paskolos sutartis yra skolingas įvairaus dydžio pinigų sumas, savo skolinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdo, turto skoloms grąžinti neturi, tyčia, piktnaudžiaudamas įgalioto BUAB „F” bankroto administratoriaus A. S. turimu pasitikėjimu, apgaulingai jam žadėdamas BUAB „F” pinigus 35 000 Eur investuoti į nekilnojamojo turto objektą – gyvenamojo namo statybos projektą, adresu (duomenys neskelbtini), pelningai užsidirbti iš verslo pardavęs butus ir grąžinti gautą paskolą, nors iš anksto žinojo, kad į paminėtą objektą gautų piniginių lėšų jis neinvestuos, nes nurodytas objektas realiai jam nepriklauso, įtikino įgaliotą BUAB „F” bankroto administratorių A. S. pasirašyti 2015-03-17 Paskolos sutartį Nr. 03/17 ir jam paskolinti BUAB „F” priklausančias pinigines lėšas – 35 000 Eur, po ko 2015-03-17 šalia „(duomenys neskelbtini)”, esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, gavęs iš A. S. 35 000 Eur pagal UAB „F” Kasos išlaidų orderį Nr. 3, sutartų įsipareigojimų pagal 2015-03-17 Paskolos sutartį Nr. 03/17 neįvykdė, t. y. iš BUAB „F” bankroto administratoriaus A. S. gautų piniginių lėšų į nekilnojamojo turto vystymo projektą neinvestavo ir jų BUAB „F” bankroto administratoriui A. S. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, BUAB „F” priklausantį turtą – 35 000 Eur;

9.1.                      tęsdamas nusikalstamą veiką, P. P., siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą – BUAB „F” turtą – pinigines lėšas, žinodamas, kad įvairiems asmenims pagal sudarytas paskolos sutartis yra skolingas įvairaus dydžio pinigų sumas, savo skolinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdo, turto skoloms grąžinti neturi, tyčia piktnaudžiaudamas įgalioto BUAB “F” bankroto administratoriaus A. S. pasitikėjimu, melagingai jam nurodydamas, kad 2015-03-17 pagal paskolos sutartį Nr. 03/17 gautų piniginių lėšų 35 000 Eur nepakako statybų projektui užbaigti, apgaulingai jam žadėdamas iš BUAB “F” gautus papildomus 10 000 Eur investuoti į nekilnojamojo turto objektą – gyvenamojo namo statybos projektą, adresu (duomenys neskelbtini), pelningai užsidirbti iš verslo pardavęs butus ir grąžinti paskolos sumą, nors iš anksto žinojo, kad į paminėtą objektą gautų piniginių lėšų neinvestuos, nes nurodytas objektas realiai jam nepriklauso, įtikino įgaliotą BUAB „F” bankroto administratorių A. S. pasirašyti 2015-03-24 Paskolos sutartį Nr. 03/24, ir jam paskolinti BUAB „F” priklausančias pinigines lėšas – 10 000 Eur, po ko 2015-03-24 SEB banko padalinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, gavęs iš A. S. 10 000 Eur pagal UAB „F” Kasos išlaidų orderį Nr. 4, sutartų įsipareigojimų pagal 2015-03-24 Paskolos sutartį Nr. 03/24 neįvykdė, t. y. iš BUAB „F” bankroto administratoriaus A. S. gautų piniginių lėšų į nekilnojamojo turto vystymo projektą neinvestavo, jų BUAB „F” bankroto administratoriui A. S. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, BUAB „F” priklausantį turtą – 10 000 Eur;

9.2.                      tęsdamas nusikalstamą veiką, P. P., siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą – BUAB „F” turtą – pinigines lėšas, žinodamas, kad įvairiems asmenims pagal sudarytas paskolos sutartis yra skolingas įvairaus dydžio pinigų sumas, savo skolinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdo, turto skoloms grąžinti neturi, tyčia, piktnaudžiaudamas įgalioto BUAB „F” bankroto administratoriaus A. S. pasitikėjimu, melagingai jam nurodydamas, kad 2015-03-17 gautų piniginių lėšų – 35 000 Eur sumoje pagal Paskolos sutartį Nr. 03/17 ir 2015-03-24 gautų piniginių lėšų – 10 000 Eur sumoje pagal Paskolos sutartį Nr. 03/24 nepakako užbaigti statybų vystymo projektui, adresu (duomenys neskelbtini), apgaulingai jam žadėdamas iš BUAB „F” gautus dar papildomai – 10 000 Eur investuoti į nekilnojamojo turto objektą – gyvenamojo namo statybos projektą, adresu (duomenys neskelbtini), pelningai užsidirbti iš verslo pardavęs butus ir grąžinti paskolos sumą, nors iš anksto žinojo, kad į paminėtą objektą gautų piniginių lėšų neinvestuos, nes nurodytas objektas realiai jam nepriklauso, įtikino įgaliotą BUAB „F” bankroto administratorių A. S. pasirašyti 2015-04-08 Paskolos sutartį Nr. 04/08, 10 000 EUR sumai ir jam paskolinti BUAB „F” priklausančias pinigines lėšas 10 000 Eur, po ko 2015-04-08 SEB banko padalinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, gavęs iš A. S. pagal UAB „F” Kasos išlaidų orderį Nr. 5 10 000 Eur, sutartų įsipareigojimų pagal 2015-04-08 Paskolos sutartį Nr. 04/08 neįvykdė, 10 000 Eur gautų iš BUAB „F” bankroto administratoriaus A. S. į nekilnojamojo turto vystymo projektą neinvestavo, jų BUAB „F” bankroto administratoriui A. S. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, BUAB „F” priklausantį turtą – 10 000 Eur; tuo bendrai BUAB „F” padarydamas 55 000 Eur turtinę žalą. Šiais savo veiksmais P. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

10.       Nuteistasis P. P. apeliaciniame skunde prašo: 1) atnaujinti įrodymų tyrimą byloje; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendį dalyse, kuriose nuspręsta P. P. pripažinti kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (1.10. p.), BK 300 straipsnio 1 dalį (1.5. p.), BK 182 straipsnio 2 dalį (1.16 p.), ir šiose dalyse priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

10.1.                      Skundžiamas nuosprendis dalyje dėl kvalifikavimo yra priimtas netinkamai kvalifikuojant asmens veiksmus, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, todėl laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu bei naikintinu.

10.2.                      Apeliaciniame skunde nesutinkama su P. P. nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.5. p.). Apeliantas, pacitavęs teismų praktiką dėl BK 300 straipsnio taikymo, nurodė, kad šiuo atveju teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad neegzistuoja esminis objektyvusis nusikalstamos veikos požymis – žala.

10.3.                      Visų pirma, UAB „C. G.“ teikė bendrovei BUAB „F“ teisines paslaugas iki pat šios bendrovės administratoriaus pasikeitimo ir šių paslaugų vertė nėra mažesnė nei bendrovei pervesta 60 500 Lt suma. Paslaugų teikimo faktą patvirtina civilinių bylų, kuriose BUAB „F“ atstovavo UAB „C. G.“ teisininkai P. P. arba D. K., ir D. K. pildytos ataskaitos apie bendrovei BUAB „F“ suteiktas teisines paslaugas kiekis, taip pat UAB „C. G.“ teisininkų D. K., L. M., Ž. K. parodymai. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismuose laikotarpiu nuo 2012-01-12 iki 2015-03-01 gauta 12 bylų, kuriose viena iš šalių yra BUAB „F“: Nr. 2-4126-345/2013, 2-4113-345/2013, 2-3265-345/2013. 2-960-345/2013, 2-4814-345/2012, 2-2850-345/2012, 2-2276-345/2013, 2-2603-345/2012, B2-330-392/2021 (BUAB „F“ bankroto byla, ankstesni numeriai B2-4814-345/2012, B2-396-345/2013, B2-1652-345/2015), 2-4462-912/2013, 2-5585-868/2012, 2-5535-905/2012. Šiose bylose BUAB „F“ teisme atstovavo teisme ir / arba procesinius dokumentus rengė P. P. arba D. K.. Šie teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys iš esmės sutampa su D. K. ikiteisminio tyrimo metu pateiktomis jos ir R. P. sudarytomis ataskaitomis apie bendrovei BUAB „F“ suteiktas teisines paslaugas, kurių bendra kaina 65 381,14 Lt su PVM (t. 10, b. l. 43-49, 50-52) ir R. P. pateiktais duomenimis apie teisminius procesus, kuriuose BUAB „F“ atstovavo P. P. arba D. K. (t. 16, b. l. 28-187). Liudytojos D. K. pateiktos ataskaitos 17 eilutėje nurodyta BUAB „F“ patalpų nuomos sutarčių parengimo ir derinimo su nuomotojais paslauga (t. 10, b. l. 49). D. K. nurodė, kad šiuos darbus atliko UAB „C. G.“ teisininkas L. M.. Liudytoju teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas L. M. patvirtino, kad be kitų darbų taip pat BUAB „F“ rengė nuomos sutarčių projektus, patalpų perdavimo nuomininkams projektus. Tuo tikslu vykdavo į susitikimus su klientais, rodydavo klientams ketinamą išnuomoti objektą, vėliau rengė nuomos sutarčių projektus (4.7.1., 4.7.2. p.). Liudytojos D. K. pateiktus duomenis iš esmės patvirtina kitų liudytojų parodymai, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, R. P. pateikta medžiaga, todėl teisinės paslaugos, nurodytos liudytojos D. K. pateiktose ataskaitose, bendrovei BUAB „F“ buvo suteiktos. Pats teismas konstatavo, kad UAB „C. G.“ realiai teikė bendrovei BUAB „F“ teisines paslaugas laikotarpiu nuo 2012- 01-12 iki 2015-03-01, t. y. 38,6 mėnesius. Vertinant minėtu laikotarpiu suteiktų paslaugų kainą (60 500 Lt), pagal valstybės nustatytą kriterijų, t. y. LR Teisingumo ministro 2004- 04-02 įsakymu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos), UAB „C. G.“ suteiktų paslaugų kaina paskaičiuota jų neviršijant. Iš liudytojos D. K. pateiktos ataskaitos matyti, kad BUAB „F“ teikiamos paslaugos daugiausiai buvo susijusios su dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimu, už atstovavimą teisme arba atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą. Šių ir kitų paslaugų suteikimo faktą patvirtina teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys ir kiti įrodymai, išdėstyti 7.3. p., o jų kaina neviršija valstybės, t. y. rekomendacijomis nustatytų maksimalių dydžių. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad bendra UAB „C. G.“ suteiktų teisinių paslaugų kaina (65 381,14 Lt) yra per didelė. Antras kriterijus, vertinant teisinių paslaugų kainą ‑ tai pačių BUAB „F“ kreditorių pozicija, kiek tokios paslaugos gali kainuoti. BUAB „F“ 2012-01-11 susirinkimas nutarimu patvirtino iki pirmojo susirinkimo BUAB „F“ administratoriaus turėtas išlaidas teisinei pagalbai, kurių dydis 40 494,67 Lt su PVM arba 4 840 Lt su PVM į mėnesį. Po pirmojo kreditorių susirinkimo už 38,6 mėnesius teiktas teisines paslaugas UAB „C. G.“ sumokėta 60 500 Lt, arba 1 567 Lt su PVM į mėnesį. Todėl ir pagal BUAB „F“ kreditorių nustatytus kriterijus, UAB „C. G.“ suteiktų paslaugų kaina nebuvo neprotinga ir ekonomiškai nepagrįsta. Todėl teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad 60 500 Lt suma, kurią BUAB „F“ pervedė UAB „C. G.“ yra neatlygintinė ir kad BUAB „F“ už šią sumą nebuvo suteikusi teisinių paslaugų ir bankrutuojančiai bendrovei padaryta žala.

10.4.                      Tačiau, anot apelianto, teismas, konstatuodamas, kad ši suma yra ekonomiškai ir teisiškai pagrįsta, vėliau jau vertina, jog išrašyta PVM sąskaita‑faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) 00033 yra suklastotas tikras dokumentas. Su tuo apeliantas nesutinka, nes esant faktiškai suteiktoms paslaugoms minėtai sumai, mokėjimas yra pagrįstas. Vien formali išraiška, negali ir šiuo atveju neturi jokios reikšmės minėtam juridiniam faktui, kad BUAB „F“ turėjo pagrįstą ir realų pagrindą sumokėti tokią pinigų sumą, nes paslaugos buvo suteiktos. Tas faktas, kad suma sumokėta avansu nedaro įtakos juridiniam faktui dėl mokėjimo realumo ir pagrįstumo. Apelianto manymu, šiuo atveju kvalifikuoti veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nebuvo jokio teisinio pagrindo, nes minėtos sąskaitos turinys įtakos juridinio fakto dėl paslaugų suteikimo ir jų apimties bei mokėjimo pagrįstumo egzistavimui nedaro. Todėl šioje dalyje teismo nuosprendis nepagrįstas ir naikintinas.

10.5.                      Apeliantas nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Apeliantas teigia, kad šioje dalyje teismas padarė iš esmės nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kuri buvo padaryta nepašalinus prieštaravimų nuosprendyje ir neįvertinus visos turimos informacijos. Apeliantas teigia, kad darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, turi egzistuoti tyčia, tačiau šiuo atveju iš P. P. pusės to nebuvo ir nėra.

10.6.                      Visų pirma, teismas nuosprendyje nurodė, kad R. P., 2002‑2003 metais, būdamas BUAB „F“ administratoriumi suteikė P. P. paskolas iš bendrovės lėšų bendrai 164 344,88 Eur sumai, iš kurios buvo dalis grąžinta ir liko negrąžinta 154 208,18 Eur suma. Tačiau apeliantas nesupranta, kaip teismas galėjo padaryti išvadą, kad paskola buvo paimta siekiant lėšas pasisavinti, kai P. P. turėjo pakankamai lėšų iki pat 2015 metų joms grąžinti ir dalį grąžino, to nebūtų buvę, jeigu tikslas būtų gautas lėšas pasisavinti. Negana to, pats teismas nuosprendyje nurodo, kad UAB „C. G.“ 2011-04-15 įsteigė dukterinę bendrovę UAB „R.“, kuri vykdė gyvenamųjų ir negyvenamųjų namų statybos (statybinės paslaugos), pastatų remonto, statybines apšildymo (šiltinimo), izoliacinių medžiagų prekybos veiklą. Vieninteliu akcininku buvo UAB „C. G.“. Finansinės apskaitos duomenys parodo, kad P. P. turtinė padėtis buvo pakankamai gera, kad būtų galima juo patikėti. Pagal UAB „R.“ balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis per 8 mėnesius UAB „R.“ uždirbo 690 tūkstančių litų pelno (prieš apmokestinimą), o turtas padidėjo iki 805 tūkstančių litų. P. P. pasitikėjo ir BUAB „F“ akcininkai M. R. ir A. R., nes „už UAB „C. G.“ paslaugas, UAB „A“ administruojama BUAB „E.“ 2013-10-04 išmokėjo UAB „D.“ 148 424,20 Lt už P. P. asmeninę skolą, kurios vadovė A. R. ir akcininkas M. R.. Tuo pačiu, P. P. 2020-10-28 įvykusiame teismo posėdyje patvirtino, kad iš R. skolinosi dar 50-60 tūkstančių litų grynais, kuriuos atidavė“. 2013-11-14 Vilniaus apskrities VMI pranešime apie atliktą P. P. mokestinį tyrimą nurodyta, kad P. P. 2009-2012 m. individualios veiklos pajamos pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, sudarė 3 584 890 Lt ir 300 144 Lt kitų įplaukų: iš viso 3,88 mln. litų sumai, iš kurių tik 2012 m. pajamos pagal PVM sąskaitas-faktūras sudarė 1 014 560 Lt ir 39 688 Lt kitų įplaukų, iš viso: 1,50 mln. litų (t. 5, b. l. 197-199). 2017-10-19 teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. 2-119-431/2020 P. P. patvirtino, kad 2014-2015 m. asmeniškai turėjo pinigų apyvartoje, kuriuos skolindavosi skoloms grąžinti (persiskolindavo) ir tai buvo pastovūs procesai. Pasak apelianto, iš šių duomenų akivaizdu, kad skolinantis lėšas nebuvo jokių minčių apie jų negrąžinimą, o jos negrąžintos dėl jau gerokai vėliau po pasiskolinimo atsiradusių priežasčių ‑ nepavykusių verslo sandorių ir neatgautų piniginių lėšų iš kitų asmenų, kas nėra ir negali būti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta veika.

10.7.                      Anot apelianto, pats teismas, prieštaraudamas išvadoms, nuosprendyje (18.6.1. p.) nurodė, kad UAB „C. G.“ jau 2012 metais stokojo apyvartinių lėšų, kas matyti iš to, kad bendrovės darbuotojams algos buvo mokamos iš P. P. asmeninės banko sąskaitos. Pasak apelianto, teismas, nurodydamas tokį teiginį, padarė visiškai klaidingą išvadą dėl finansinio P. P. pajėgumo, nors pats patvirtino, kad jis kaip fizinis asmuo tuo metu mokėjo asmeniškai už įmonę dideles pinigines lėšas, t. y. turėjo pakankamai lėšų, kad tai daryti. Be to, teismas nevertino fakto, kad UAB „C. G.“ teikė paslaugas bankrutuojantiems subjektams, todėl pajamas gaudavo nesavalaikiai, nes jos priklausė nuo kreditorių susirinkimo ir bankroto procesų. Todėl natūralu, kad apyvartinės lėšos buvo ta sritis, kurios stipriai svyruodavo ir tai normalu. Tačiau esminis momentas šioje vietoje yra tai, kad teismas neteisingai ir priešingai įvertino aplinkybę, kad P. P. asmeninis finansinis pajėgumas teikti dideles apyvartines lėšas savo įmonei rodo jo nemokumą, kas taip pat neatitinka ne tik faktinių duomenų, esančių byloje (byloje yra visos P. P. mokesčių deklaracijos, patvirtinančios jo finansinį pajėgumą ir daugiau kaip 1.5 lėšų turėjimą). Įvertinus tai, kas išdėstyta, apelianto manymu, nuosprendis šioje dalyje taip pat nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

10.8.                      Nuteistasis P. P. taip pat pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, o būtent, kad 55 000 Eur paskola P. P. išduota BUAB „F“, o ne A. S.. Tokia situacija, kad paskola suteikta A. S. apskaitoje susidarė ne dėl to, kad A. S. savo asmenines lėšas paskolino P. P., o dėl to, kad į BUAB „F“ apskaitą neįtraukti dokumentai, patvirtinantys ūkines finansines operacijas, susijusias su BUAB „F“ lėšų išmokėjimu P. P.. Specialisto išvadoje nurodyta, kad BUAB „F“ pažeidė 2001-11-06 buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4, 16.1 „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“ straipsnių reikalavimus ir neužregistravo kasos apskaitos registruose 55 000 Eur įplaukų (pagal įformintus kasos pajamų orderius: 2015-03-17 Nr. 3, 2015-03-24 Nr. 4 ir 2015-04- 08 Nr. 5) ir 55 000 Eur išlaidų (perdavimo P. P. pagal įformintus kasos išlaidų orderius: 2015-03-17 Nr. 3, 2015-03-24 Nr. 4 ir 2015-04-08 Nr. 5) (26.7. p.). Taigi, jei nebūtų padaryta minėtų įstatymo pažeidimų, 55 000 Eur suma BUAB „F“ apskaitoje būtų buvusi teisingai apskaityta, kaip bedrovės paskola P. P.. Kadangi tikrasis ūkinės finansinės operacijos turinys buvo toks, kad BUAB „F“ skolina lėšas P. P. pagal tris paskolos sutartis ir kasos išlaidų orderius, o šie dokumentai į BUAB „F“ apskaitą neįtraukti dėl specialisto išvadoje nurodytų buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, todėl teismas padarė išvadą, kad 55 000 Eur paskola vertintina ne kaip A. S., bet BUAB „F“ paskola P. P.. Anot apelianto, šioje dalyje teismas, priimdamas nuosprendį, neįvertino, kad minėta suma iš A. S. priteista kaip administratoriaus 2020 m. gruodžio mėn. teismo sprendimu. Tuo tarpu iš P. P. nuosprendyje nurodytu 2017-07-07 sprendimu priteista už akių, t. y. nedalyvaujant procese, nes jam dokumentai nebuvo įteikti. Šių aplinkybių teismas, priimdamas nuosprendį nevertino, nors turėjo vertinti. Pasak apelianto, teismas nevertino, kad pats A. S. BUAB „F“ kreditorių susirinkimuose nurodytą sumą teikė tvirtinti kaip jo atlyginimą, kuris ir buvo paimtas avansu. Būtent todėl jis, atsakingo už buhalterinę BUAB „F“ apskaitą asmens ‑ A. S. buhalterijoje buvo apskaitytas kaip atskaitingo asmens paimta suma. Todėl minėtu 2020 m. gruodžio mėn. Vilniaus apygardos teismo sprendimu būtent ši suma priteista kaip žala iš A. S., nes jis paėmęs minėtą pinigų sumą ją perdavė P. P. kaip fizinis asmuo. Apelianto manymu, šios aplinkybės įvertintos netinkamai ir priešingai negu byloje esanti medžiaga bei neįvertinus minėto Vilniaus apygardos teismo sprendimo dėl šios sumos priteisimo iš A. S. kaip BUAB „F“ atskaitingo asmens.

10.9.                      Apelianto nuomone, šiuo atveju reikia įvertinti visas aukščiau nurodytas aplinkybes ir pašalinti nuosprendyje esančius prieštaravimus, bei atitinkamai panaikinti nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendžio dalis.

11.       Civilinės ieškovės BUAB „F“ atstovas advokatas G. Danėliaus apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendį pakeisti: 1) BUAB „F“ ieškinį tenkinti visiškai ir iš kaltųjų asmenų iš viso priteisti 220 126,74 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) panaikinti nuosprendžio dalį dėl P. P. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį; 3) baudžiamąją bylą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išskirti; 4) išskirtą baudžiamąją bylą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį perduoti prokurorui kaltinamojo akto trūkumams šalinti ir ikiteisminiam tyrimui papildyti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas neteisingai išsprendė BUAB „F“ civilinio ieškinio klausimą bei padarė teisės taikymo klaidą neteisingai P. P. nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nors iš tiesų buvo padaryta BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika.

11.2.                      BUAB „F“ baudžiamojoje byloje buvo pareiškusi 220 126,74 Eur dydžio civilinį ieškinį nusikalstamomis veikomis padarytai turtinei žalai atlyginti. Ieškinio dalį dėl 154 208,18 Eur žalos, susijusios su laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. kovo 4 d. R. P. atliktais 21 pavedimais į P. P. asmenines sąskaitas – iš viso 164 344,88 Eur, kaip tariamas paskolas, iš kurių nebuvo grąžinti 154 208,18 Eur, priteisimo BUAB „F“ pirmosios instancijos teismas tenkino visiškai.

11.3.                      BUAB „F.“ ieškinio reikalavimo dalis, atitinkanti 28 306 Eur, yra grindžiama tuo, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi buvo patvirtinta 9 900 Lt suma BUAB „F“ administravimui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, tačiau R. P., piktnaudžiaudamas UAB „F“ bankroto administratoriaus pareigomis, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2012 m. vasario 4 d. UAB „C. G.“ sumokėjo 107 669,84 Lt ir tokiu būdu iššvaistė 97 769,84 Lt arba 28 316 Eur (107 669,84 Lt – 9 900 Lt).

11.4.                      Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretuoja Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį. Galbūt taip įvyko dėl to, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo suklaidintas neteisingos 2017 m. rugpjūčio 23 d. specialisto išvados Nr. 5-1/69 interpretacijos. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi BUAB „F“ administravimui iki pirmojo kreditorių susirinkimo buvo nustatyta 9 900 Lt suma, t. y. ši suma buvo nustatyta iki fakto – iki pirmojo kreditorių susirinkimo, o ne kas mėnesį iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Tai yra konstatavęs ir pats aptariamą nutartį priėmęs Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-944-345/2017 atmetęs nuteistojo R. P. vadovaujamos UAB „A“ prašymą išaiškinti aptariamą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį.

11.5.                      Taigi, nuteistajam R. P. iki pirmojo kreditorių susirinkimo faktiškai nuteistojo P. P. valdomai UAB „C. G.“ pervedant 107 669,84 Lt BUAB „F“ buvo padaryta ne 7 786,94 Lt (2 225,25 Eur), tačiau 97 769,84 Lt (28 316 Eur) dydžio žala.

11.6.                      BUAB „F“ ieškinio dalis dėl 37 602,46 Eur priteisimo buvo siejama su tuo, kad pirmasis kreditorių susirinkimas patvirtino 250 000 Lt atlyginimą bendrovės administratoriui ir 50 000 Lt – kitoms išlaidoms, išviso su PVM – 363 000 Lt (105 132,06 Eur). Pagal R. P. ataskaitą, buvo išleista 492 833,74 Lt (142 734,52 Eur) su PVM. Tokiu būdu, viršijant kreditorių susirinkimo nustatytą sąmatą, BUAB „F“ buvo padaryta 37 602,46 Eur (142 734,52 Eur – 105 132,06 Eur) dydžio turtinė žala.

11.7.                      Pirmosios instancijos teismas R. P. pripažino kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2015 m. kovo 17 d. būdamas UAB „A“ įgaliotu asmeniu administruoti BUAB „F“, švaistė šios bendrovės lėšas (BK 184 straipsnio 1 dalis, 184 straipsnio 2 dalis); klastojo dokumentus (BK 300 straipsnio 1 dalis (3 epizodai); bei apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnio 1 dalis) ir tokiais veiksmais BUAB „F“ padarė didelės turtinės žalos. Taigi, R. P. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas dėl to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2015 m. kovo 17 d. naudojo savo kaip BUAB „F“ bankroto administratoriaus tarnybinę padėtį priešingais administruojamos bendrovės interesais ir tokiais savo veiksmais padarė didelės žalos bendrovei. Taigi, R. P. išleido 142 734,52 Eur su PVM BUAB „F“ lėšų ir tokiu būdu 37 602,46 Eur viršijo 105 132,06 Eur su PVM kreditorių susirinkimo nustatytą sąmatą.

11.8.                      Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog vien tai, kad šioje dalyje R. P. nebuvo pareikštas kaltinimas pagal BK 184 straipsnį dėl svetimo turto iššvaistymo, lemia, kad ieškinio šioje dalyje nagrinėjimas išeitų iš kaltinimo ribų. Aptariama žala padaryta R. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje laikotarpiu, todėl šios Ieškinio dalies sprendimas nereikštų išėjimo už kaltinimo ribų. Civilinei atsakomybei kilti turi būti nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245-6.249 straipsniuose numatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, todėl minėtais R. P. neteisėtais veiksmais padaryta 37 602,46 Eur turtinė žala turėjo būti priteista. Pirmosios instancijos teismas, šią ieškinio dalį palikdamas nenagrinėtą, neužtikrino efektyvios žalą patyrusio asmens interesų apsaugos ir pažeidė BPK 44 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą kiekvieno nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą.

11.9.                      Apeliantas nesutinka su P. P. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nurodė dvi aplinkybes, kuriomis pasireiškė tariama P. P. apgaulė prieš A. S.: tai, kad P. P. finansinė padėtis buvo bloga, bei tai, kad jis tariamai suklaidino A. S. apie savo tariamai būsimą pajamų šaltinį iš nekilnojamojo turto projekto adresu (duomenys neskelbtini), su kuriuo, kaip nustatė pats pirmosios instancijos teismas, P. P. neturėjo nieko bendro. Apeliantas nurodo, kad aplinkybė, jog P. P. finansinė padėtis buvo sunki, buvo puikiai žinoma A. S. ir pacitavo įtariamojo A. S. parodymus, duotus 2018 m. birželio 22 d.

11.10.                      A. S., nuteistojo P. P. prašymu, ir perėmė BUAB „F“ bankroto administravimą iš R. P. vien tam, kad prieš laiką nepaaiškėtų 154 208,18 Eur trūkumas BUAB „F“ banko sąskaitoje, kurie buvo perleisti P. P.. Taigi, P. P. įsiskolinimas BUAB „F“, apie kurį kalba pirmosios instancijos teismas, ir kuris suponuoja buvusią sunkią P. P. finansinę padėtį, ne tik buvo žinomas A. S., tačiau ir buvo A. S. tapimo BUAB „F“ bankroto administratoriumi priežastimi. Šioje vietoje tik primintina, kad dėl šių BUAB „F“ lėšų – 154 208,18 Eur išvaistymo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteisti R. P. ir P. P..

11.11.                      Anot apelianto, tariamas A. S. suklaidinimas apie P. P. tariamai būsimą pajamų šaltinį iš nekilnojamojo turto projekto adresu (duomenys neskelbtini), yra tik naivoka A. S. gynybinė pozicija. A. S. turi bankroto administratoriaus kvalifikaciją, o tokios kvalifikacijos asmeniui, mažų mažiausiai pakanka kompetencijos iš VĮ „Registrų centras“ gauti informaciją apie nekilnojamojo turto objekto nuosavybę. Apie šias aplinkybes, apklausiamas specialiuoju liudytoju A. S. nurodė, kad šias lėšas paskolino P. P., nes šis jį suklaidino pasakęs, kad garantuoja paskolos grąžinimą butais, esančiais (duomenys neskelbtini). Buvo nuvažiavę prie to namo ir kartu apžiūrėjo iš išorės. Į vidų užėję nebuvo, namo ar butų dokumentų patvirtinančių nuosavybę nepaprašė. P. P. tikino, kad pinigų jam reikia būtent šio namo statybų užbaigimo procesui. Manydamas, kad P. P. priklauso keli butai parodytame name ir tikėdamas, kad pastarasis juos pardavęs grąžins visą susidariusią skolą UAB „F“. Pasak apelianto, tokia pozicija skamba pernelyg naiviai, žinant A. S. kvalifikaciją bei tai, kad jam buvo žinoma P. P. ankstesnė veikla, susijusi su BUAB „F“ lėšų švaistymu, veikiant kartu su R. P., ir kad jis padėjo šias aplinkybes slėpti. Tai, kad A. S. nebuvo suklaidintas P. P., o pats galimai veikė kartu su juo bendrininkaudamas, patvirtina ir tai, kad A. S. tariamų paskolų P. P. neatvaizdavo BUAB „F“ buhalterinėje apskaitoje.

11.12.                      A. S. neskaidrią veiklą P. P. perleidžiant BUAB „F“ priklausančius 55 000 Eur suponuoja ir tai, kad A. S. vietoj to, kad, tiesiog šiuos pinigus iš BUAB „F“ sąskaitos pervestų P. P. nurodydamas, kad tai paskola (kaip sąžiningas ir iš tiesų suklaidintas asmuo ir elgtųsi), jis šiuos pinigus grynino SEB banko padalinyje ir grynaisiais atidavinėjo P. P.. Skundžiamo nuosprendžio 29.6. pastraipoje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad visais trimis atvejais piniginės lėšos iš BUAB „F“ sąskaitos išgrynintos banko SEB bankas filiale Alytuje, kur A. S. važiavo kartu su P. P.. Apeliantas pažymi, kad tai buvo pirmieji A. S. veiksmai jam tapus administratoriumi.

11.13.                      Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas P. P. veiką kvalifikavo kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nors iš tiesų buvo padarytas BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas – didelės vertės svetimo turto išvaistymas, nes susiklostė itin kebli procesinė padėtis: kaltinimai P. P. buvo pareikšti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o jo tikrosios nusikalstamos veikos – turto išvaistymo, galimas bendrininkas, kuriam, kaip bankroto administratoriui, ir buvo patikėtas BUAB „F“ turtas, kaltinime įvardinamas kaip asmuo, prieš kurį buvo panaudota apgaulė.

11.14.                      Tai, kad kažkuriuo momentu įvyko konfliktas tarp A. S. ir nuteistųjų P. P., R. P. bei A. S. parašė pareiškimą policijai (tokio jo elgesio priežastys gali būti įvairios: jam galėjo būti nesuteikta tai, kas nuteistųjų asmenų buvo pažadėta, arba taip pasielgti, t. y. kreiptis su pareiškimu į ikiteisminio tyrimo įstaigą A. S. galėjo išsigandęs gręsiančios asmeninės baudžiamosios atsakomybės), savaime A. S. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl 55 000 Eur jam, kaip BUAB „F“ bankroto administratoriui, patikėtų lėšų perleidimo nuteistajam P. P. nešalina.

11.15.                      Tiek BK, tiek BPK numato asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutus ir prokuratūra bei teismas, nustatę įstatyme įtvirtintus pagrindus, gali šiuos institutus taikyti. Pasak apelianto, šioje byloje susiklostė itin ydinga baudžiamojo proceso praktika, kuomet bendrininkų grupe su nuteistuoju BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui yra leidžiama išvengti baudžiamosios atsakomybės, jį kaltinime pagal BK 182 straipsnio 2 dalį jo galimam bendrininkui įvardinant jį kaip suklaidintą asmenį.

11.16.                      BPK 234 straipsnio 2 dalis numato, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. BPK 254 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo pasielgti būtent taip, nes padarytas BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas P. P. nusikalstamą veiką kaltinamajame akte neteisingai kvalifikuojant pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kurią jis iš tiesų galimai realizavo veikdamas bendrai su A. S., ir kuri galimai atitinka BK 184 straipsnio 2 dalies požymius.

11.17.                      Skundžiamu nuosprendžiu P. P. be BK 182 straipsnio 2 dalies nuteistas dar dėl keturių nusikaltimų padarymo, o R. P. dėl aštuonių nusikaltimų padarymo. Baudžiamasis procesas truko ilgą laiką. Dėl šių aplinkybių nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme stadijoje visos baudžiamosios bylos grąžinimas prokuratūrai kaltinamojo akto trūkumams šalinti ir ikiteisminio tyrimo pildymui nebūtų suderinamas su greito proceso ir proceso ekonomiškumo principais. Procesinis sprendimas šioje bylos stadijoje taip pat galimai prieštarautų visų proceso dalyvių teisėms ir teisėtiems interesams. Todėl šioje situacijoje procesiškai optimaliausia būtų naudotis BPK 234 straipsnio 4 dalies institutu, kuris numato, kad byla gali būti išskirta į kelias tais atvejais, jeigu tai padeda greičiau išnagrinėti išskirtas bylas, t. y. baudžiamąją bylą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išskirti bei išskirtą bylą BPK 234 straipsnio 2 dalies pagrindu perduoti prokurorui nustačius, jog buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą.

11.18.                      Teismui nustačius, kad aptariamu atveju buvo padaryta ne BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta veika, o veika, numatyta BK 184 straipsnio 2 dalyje, civilinis ieškovas įgis teisę į civilinio ieškinio atlyginimą iš dviejų galimai neteisėtą veiką padariusių asmenų, todėl, apelianto manymu, apeliaciniu skundu BPK 312 straipsnio 3 dalies ribos šioje reikalavimų dalyje nėra peržengiamos.

12.       Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas A. Kručkauskas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendį ir priimti naują – nuteistąjį R. P. išteisinti, arba nuosprendį pakeisti ir nuteistajam R. P. skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl R. P. pripažinimo kaltu nusikaltimų padarymu neatitinka tiek BPK reikalavimų dėl kaltės įrodymo išvadų pagrindimo nuosprendyje, tiek teismų praktikoje suformuoto draudimo žmogaus kaltę baudžiamajame procese grįsti prielaidomis.

12.2.                      Dėl I epizodo dėl neatsargaus turto iššvaistymo (BK 184 straipsnio 1 dalis) ir dokumentų suklastojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis). Apeliantas sutinka su R. P. išteisinimu dėl 60 500 Lt BUAB „F“ turto išvaistymo, todėl papildomai dėl to nepasisako. Tačiau, anot apelianto, teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog 7 786,94 Lt suma pervesta nesant jokio teisėto pagrindo. Nėra ginčo, jog sutartys su UAB „C. G.“ pasirašytos 2011-04-20 ir jos buvo teisinis pagrindas atsiskaityti už teisines paslaugas nuo 2011-04-20, kada buvo pasirašytos. Tačiau šios sutartys nėra vienintelis teisinis lėšų panaudojimo pagrindas. Kaip paaiškino R. P. posėdžio metu, ši suma susidarė už laikotarpį nuo 2011-04-10 iki sutarčių pasirašymo dienos. Bankroto administratorius bankrutuojančią įmonę administruoja nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, todėl, dar nesudarius būtinų veiklai vykdyti sutarčių, vis vien buvo būtina atlikti tiek teisinius, tiek buhalterinius, tiek turto valdymo veiksmus.

12.3.                      ĮBĮ normos reglamentuoja, kokiais terminais ir kokius privalomus veiksmus bei procedūras turi atlikti teismo paskirtas bankroto administratorius atitinkamais bankroto proceso etapais ir pirmoje eilėje – nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. ĮBĮ bei teismo nustatytų (šiuo atveju ir BUAB „F“ bankroto bylą nagrinėjančio teismo) terminų nesilaikymas neleidžia administratoriui laiku atlikti paskesnių privalomų procedūrų, dėl kurių vykdymo (pratęsimo) būtinas bankroto bylą nagrinėjančio teismo atitinkamas sprendimas, pavyzdžiui dėl pateikimo teismui tvirtinti kreditorių reikalavimus, kai administratorius nespėjo jų sutikrinti su įmonės apskaitos duomenimis, kurių įmonės vadovai laiku neperdavė arba savo reikalavimus kreditoriai pateikė pavėluotai; ĮBĮ nustatytais terminais sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą privalomiems klausimams svarstyti; laiku kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo likviduojama, nes tik tuomet galima pradėti įmonės turto pardavimo procedūras bei atsiskaitymus su kreditoriais ir kt.

12.4.                      Bankroto administratoriaus veiklą prižiūrinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, atlieka planinius ir neplaninius patikrinimus, tikrina, ar bankroto administratorius laikosi ĮBĮ bankroto nustatytų terminų procedūroms atlikti, pavyzdžiu, ar administratorius kitą darbo dieną nuo teismo nutarties apie bankroto bylos iškėlimą gavimo dienos atvykto į bankrutuojančios įmonės buveinę ir organizavo turto bei jos dokumentų perėmimą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 9 punktas), ar nustatytu laiku (terminais) priėmė sprendimą dėl sudarytų sutarčių (ne)vykdymo, ūkinės komercinės veiklos tęsimo arba nutraukimo, ar sudarė (pakeitė) turto nuomos sutartis, kuriose nuomos sutarties pabaigos diena turi būti šio turto pardavimo, perdavimo ar grąžinimo diena (10 straipsnio 7 dalies 4-5 punktai, 11 straipsnio 5 dalies 6-7 ir 13 punktai, 17 straipsnis), ar per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo raštu įspėjo įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą (19 straipsnio 1 dalis), ar tikrino įmonės sudarytus sandorius (11 straipsnio 5 dalies 8 punktas), ar laiku sušaukė pirmąjį kreditorių susirinkimą ir savo veiklos ataskaitoje pateikė ĮBĮ nustatytą privalomai tiektiną informaciją ir kt. Būtina turėti omenyje, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis), o teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui, nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo (ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

12.5.                      Todėl nepriimtinos prielaidos, kad nuo teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo dienos dešimties dienų laikotarpyje gali būti neatliekamos ĮBĮ nustatytos privalomos procedūros, pvz. susiję su turto ir veiklos dokumentų perėmimu, ankščiau sudarytų sutarčių tęsimo nutraukimu bei veiklos tęsimu, sandorių tikrinimu, kreditorinių reikalavimų ginčijimu ir kt. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija nustačiusi, kad administratorius pažeidė ĮBĮ nustatytus reikalavimus, gali skirti nuobaudą – įspėjimą arba viešą įspėjimą, dėl ko administratoriui mažinamas atrankos rodiklis, kas turi įtakos būti paskirtam administruoti bankrutuojančias įmones.

12.6.                      2017-08-03 apklausos protokole (t. 12, b. l. 74-75) nurodyta, kad liudytoja V. L. parodė, jog 2014 metų pabaigoje arba 2015 metų pradžioje R. P. jai pateikė sąskaitas (Nr. 005, 004, 003), nes 2011 metais UAB „F“ buvo skolinga UAB „C. G.“ už suteiktas paslaugas, pagal pasirašytas sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo, buhalterinių paslaugų teikimo, turto priežiūros, bet iki 2015 metų apmokėjimas už paslaugas įformintas nebuvo. Liudytojos žiniomis, UAB „F“ sumokėjo už suteiktas paslaugas, o UAB „C. G.“ nepateikė jokio pirminio buhalterinio apskaitos dokumento. Paslaugos buvo suteiktos 2011 metais, nors jokio paslaugų priėmimo perdavimo akto nebuvo. Teismo 2019-05-02 posėdžio metu liudytoja V. L. parodė, kad jos parodymai ne visai teisingi, FNTT atstovas daug nuo savęs pridėjo. Darbų atlikimo aktai niekur reglamentuoti, kad jie turėtų būti prie paslaugų sąskaitų, iš viso nebuvo tokios praktikos, jog prie paslaugų sąskaitų būtų ir darbų atlikimo aktai. Vėliau buvo išrašytos trys sąskaitos, nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos nuo pirmos dienos buvo teikiamos buhalterinės paslaugos, nekilnojamo turto ir teisinės, o sąskaita buvo išrašyta nuo sutarties sudarymo ir gavosi skirtumas 10 dienų ar dvi savaitės ir pirmasis susirinkimas įvyko porą savaičių vėliau, UAB „F“ administratorius pervedė tiek pinigų, kiek priklauso. Sąskaitų pirmosiomis savaitėmis nebuvo, jos atsirado vėliau, bet iš tikrųjų paslaugos buvo suteiktos nuo pirmos dienos.

12.7.                      Teismo 2019-10-22 posėdžio metu kaltinamasis P. P. į kaltinamojo R. P. klausimus atsakė, kad visose įmonėse paslaugos buvo pradėtos teikti nuo nutarties įsiteisėjimo dienos. Kitą dieną buvo pasirašytos trejopo pobūdžio sutartys ir nuo kitos dienos būdavo pradedama teikti paslaugas. P. P. buvo atsakingas už teisinių darbų organizavimą. UAB „C. G.“ dirbo daug darbuotojų su gerais atlyginimais, tačiau ką jie konkrečiai dirbo, t. y. kiek kartų važiavo į objektą ir pan., P. P. negali pasakyti. Pradiniame etape teisinių paslaugų visada būna daugiau todėl, kad kreditoriai nori greitai patikrinti sandorį ir, kad būtų pareikšti ieškiniai. Yra nustatytas 6 mėnesių terminas, per kurį privaloma patikrinti visus sandorius ir pareikšti ieškinius. Taip pat yra kreditorių reikalavimų tikrinimo stadija, kur yra buhalteriniai dalykai ir yra kur vyksta teisminiai ginčai.

12.8.                      Teismo 2020-06-17 posėdžio metu R. P. į civilinės ieškovės atstovo advokato G. Danėliaus klausimus atsakė, kad sąskaitos buvo išrašytos vėliau, tačiau paslaugos tai sumai buvo suteiktos. 2014 m. gegužės mėn. susirinkime pateikė duomenis. R. P. žinojo paslaugų sumą ir kainas. Vėliau pastebėjo, kad ne visos sąskaitos yra, o paslaugos jau suteiktos. Tuo metu, kai buvo mokėjimas, bankroto procedūros nebuvo baigtos. Būtų galutinė ataskaita, kurioje matytųsi sumos, kurios niekur nedingo.

12.9.                      Vykdant teismo nutartį, kurią buvo pakeistas BUAB „F“ bankroto administratorius, visi su bankroto procedūromis susiję dokumentai bei informacija buvo perduoti naujai paskirtam administratoriui. Todėl pateikti į bylą šių susitarimų bei sutarčių, patvirtinančių, kad paslaugos buvo pradėtos teikti nuo teismo nutarties iškelti BUAB „F.“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, R. P. negalėjo.

12.10.                      Iš karto nuo teismo iškelti BUAB „F“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos buvo ruošiama ĮBĮ nustatyta pirmajam kreditorių privalomai tiektina informacija: apie turto areštus; buvusių darbuotojų ir jų atleidimo aplinkybes; debetinius įsiskolinimus; ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, nurodant jo balansines vertes su žymomis apie jo įkeitimą; ilgalaikio turto pirkimus, pardavimus, nurašymus iki bankroto bylos iškėlimo dienos, nurodant turto pavadinimą, jo įsigijimo, pardavimo ar nurašymo datą ir sumą; sandorius, sudarytus, nurodant jų sudarymo datą, šalis, pobūdį ir kt.

12.11.                      Teikiant buhalterinės apskaitos paslaugas buvo iššifruoti ir įvesti į apskaitos Excel programą didžiosios knygos (registrų) likučiai, perimta galiojančių sutarčių apskaita ir priežiūra. Pagal apskaitos duomenis buvo nustatinėjami bendrovės kreditoriai, kuriems per ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytą 10 dienų terminą buvo parnešta apie bankroto bylos iškėlimą ir teismo nustatytą terminą pareikšti savo reikalavimus. Kreditorių pareikšti reikalavimai buvo sutikrinami su bendrovės apskaitos dokumentais ir teikiami teismui tvirtinti. Iš administratoriaus pirmajam kreditorių susirinkimui pateiktos veiklos ataskaitos (1 punktas) matyti, kad apie bankroto bylos iškėlimą ir teismo nustatytą terminą pareikšti savo reikalavimus buvo pranešta visiems žinomiems kreditoriams.

12.12.                      Buvo atliekamas teisinių dokumentų ruošimas išieškant skolas, informacijos, susijusios su turto apribojimais (areštais, hipoteka ir pan.) rinkimas ir kt. Bankroto bylą nagrinėjančiam teismui 2011-04-15 buvo pateiktas prašymas panaikinti visus galiojančius apribojimus UAB „F“ priklausančiam turtui. Teismas 2011-05-03 nutartimi panaikino turto apribojimus pagal 14 procesinių dokumentų – 9 antstolių ir 5 teismų (veiklos ataskaitos priedas Nr. 2). Duomenys apie iki bankroto bylos iškėlimo dienai debitorių apskaitytus įsiskolinimus ir skolų išieškojimo eigą pateikti administratorius veiklos atskaitos priede Nr. 16, duomenys apie 95 sandorių patikrinimą ‑ ataskaitos Priede Nr. 17 , 13 lapų ir duomenys apie iki bankroto bylos iškėlimo ilgalaikio turto pardavimus bei nurašymus – ataskaitos priedas Nr. 17/1).

12.13.                      Buvo perimti 15,2 mln. Lt vertės nekilnojamo turto objektai, esantys (duomenys neskelbtini) (administracinės ir maitinimo patalpos) ir patalpos gyv. name, (duomenys neskelbtini). Administratorius priėmė sprendimą nuo bankroto bylos iškėlimo dienos tęsti patalpų nuomos sutartis, kurių terminas nepasibaigė, bei sudarė naujas patalpų nuomos sutartis, kadangi tai leido iš gaunamų pajamų prižiūrėti ir išlaikyti bendrovei priklausantį turtą, siekiant, kad pastatai būtų tinkamai paruošti pardavimui (veiklos ataskaitos 18 punktas). Iš viso bankroto bylos iškėlimo dienai UAB „F“ buvo išnuomojusi nekilnojamojo turto objektus bendro 1 124,91 kv. m ploto, todėl buvo atliekami su turto priežiūra ir nuoma susiję darbai (derybos dėl sutarčių pratęsimo, sąlygų pakeitimo, sutarčių nutraukimo; sutarčių sudarymas su komunalinių paslaugų tiekėjas, priimamų-perduodamų patalpų būklės fiksavimas, tarpusavio skolų suderinimai, pretenzijos dėl skolų padengimo, panaudotos el. energijos detalizacijos ir kt.).

12.14.                      Gynėjas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos nedraudžia žodinių susitarimų. Priešingai, CK 1.71 straipsnio 2 dalis numato, jog sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai). CK 1.72 straipsnis numato, jog sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu. Su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai. CK 6.192 straipsnio 3 dalis numato, jog sutartis gali būti sudaroma priimant vykdyti užsakymą.

12.15.                      Taigi tam, jog pripažinti būtinąjį turto išvaistymo sudėties požymį – teisėto pagrindo nebuvimą, reikia nustatyti ne faktą, jog atsiskaitymas vyko pagal konkrečią sutartį, o būtent pačio atsiskaitymo pagrįstumą, kuris nustatomas įvertinus ar buvo suteiktos paslaugos. Jei paslaugos buvo suteiktos, vadinasi, ir pagrindas už jas atsiskaityti buvo. Tuo labiau CK nereikalauja paslaugų teikimų privalomos rašytinės formos, pakanka užsakovui, t. y. bankroto administratoriui bet kokia forma suformuoti užsakymą paslaugų teikėjui (UAB „C. G.“), ir tai yra pagrindas tiek teikti paslaugas, tiek už jas atsiskaityti.

12.16.                      Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nesilaikė baudžiamosios teisės kaip ultima ratio principo. Teismas formaliai rašytinės sutarties nebuvimą sutapatino su teisėto pagrindo nebuvimu ir civilinį ginčą dėl to, ar turėjo būti rašytinė sutartis nuo 2011-04-10, ar bankroto administratorius galėjo kreiptis dėl paslaugų teikimo iki sutarčių pasirašymo įvertino kaip nusikaltimą. Teismas visiškai neatkreipė dėmesio, kad šis ginčas tuo pačiu metu yra vis dar nagrinėjamas civilinėje byloje, kurioje BUAB „F“ pateikusi ieškinį buvusiam bankroto administratoriui UAB „A“.

12.17.                      Pasak apelianto, teismas nepagrįstai suabsoliutino specialisto išvadą ignoruodamas kitus byloje esančius įrodymus. Visų pirma, gynyba nuo pat pirmo teisiamojo posėdžio prašė baudžiamojoje byloje paskirti teismo ekspertizę. Pagrindiniai gynybos argumentai buvo tai, jog, pirma, ikiteisminio tyrimo metu gynyba susipažinti su bylos medžiaga ir teikti prašymus turėjo vos kelias dienas; antra, per tokį itin nepagrįstai trumpą laiką gynyba pateikė prašymą skirti ekspertizę dar ikiteisminio tyrimo metu, tačiau prokuroras prašymą atmetė; trečia, pakartotinai teikiant prašymą teisme, teismas prašymą atmetė motyvuodamas tuo, jog specialisto išvada viso labo yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, kuriuo bus remiamasi atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus. Vis dėlto, teismas pastarojo teiginio nesilaikė ir specialisto išvadą vertino kaip prioritetą prieš liudytojų paaiškinimus bei gynybos argumentus, dėl ko specialisto išvada nėra objektyvi ir išsami. Taigi gynybos prašymai dėl ekspertizės buvo savalaikiai ir nevilkinantys proceso, tačiau sistemingai atmesti. Kaltinimo pusė didžiąją dalį kaltinimų apskritai grindė tik specialisto išvada, kadangi kiti bylos įrodymai tų pačių aplinkybių, kurios nustatytos išvadoje, nepagrindė. Teismas, suteikdamas pirmenybę specialisto išvadai ir ignoruodamas gynybos prašymus, tokiu būdu pažeidė rungtyniškumo principą ir bylos nagrinėjimo nepagrįstai pirmenybę teikė kaltinimo pusei ir specialisto išvadoje nustatytoms aplinkybėms net neatsakydamas į gynybos ne vieną kartą teiktus argumentus dėl išvados neobjektyvumo ir neišsamumo.

12.18.                      Taigi kiti byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, jog R. P. turėjo teisėtą pagrindą užsakyti ir naudotis UAB „C. G.“ paslaugomis nuo bankroto bylos iškėlimo dienos (2011-04-10) iki sutarčių su fiksuotu įkainiu pasirašymo dienos (2011-04-20).

12.19.                      2019-05-02 teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. L. patvirtino, jog dirbo UAB „C. G.“ bei UAB „F“. Ji buvo buhalterė, teikė buhalterinės apskaitos paslaugas, taip pat vedė UAB „F“ buhalterinę apskaitą. Kaip paaiškino liudytoja, ji atlikdavo mokėjimus pagal sutartis už UAB „C. G.“ suteiktas paslaugas UAB „F“. Paslaugos UAB „F“ buvo teikiamos jau nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos, tačiau trys sąskaitos išrašytos vėliau, nes vėliau buvo patvirtintos administravimo išlaidos, kadangi užtruko, kol įvyko kreditorių susirinkimas bei buvo patvirtinta UAB „F“ išlaidų sąmata.

12.20.                      2020-06-17 teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis R. P. nurodė, jog bankroto metu yra tam tikros procedūros, kai bankroto administratorius iki pirmo susitikimo privalo atlikti tam tikrus veiksmus ir pateikti tam tikrus dokumentus. UAB „F“ tai buvo padaryta. Pirmam susirinkimui buvo surinkta informacija ir pirmas susirinkimas ją patvirtino.

12.21.                      Apeliantas pacitavo teismų praktiką dėl BK 184 straipsnio 1 dalies taikymo bei nurodė, kad šiuo atveju kaltinamasis R. P. kaltinamas tuo, jog iššvaistė jo žinioje buvusį UAB „F“ turtą – pinigines lėšas, kurios buvo sumokėtos už iki Teisinių paslaugų, Turto administravimo ir Buhalterinės apskaitos sutarčių pasirašymo. Taigi tam, jog konstatuoti BK 184 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, būtina nustatyti, kad lėšos buvo pervestos be teisėto pagrindo. Pirmiau paminėti kaltinamojo R. P. ikiteisminio tyrimo metu pateikti duomenys apie suteiktas teisines paslaugas, pateikti BUAB „F“ rengti procesiniai dokumentai, liudytojos D. K. pateikta atliktų teisinių darbų ataskaita patvirtina, kad paslaugos suteiktos ne tik pagal po pirmojo kreditorių susirinkimo patvirtinus bankrutuojančios UAB „F“ administravimo išlaidų sąmatą, tačiau nuo pat nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo.

12.22.                      BK 184 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl kvalifikuojant turto iššvaistymą reikia konstatuoti, ar neteisėtai disponuojant įmonės turtu buvo padaryta turtinė žala turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Turtinė žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis, o nustatoma konkrečiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210/2012, 2K-P-78/2012).

12.23.                      Net ir sutikus su Nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog 7 786,94 Lt buvo ne atsiskaitymas už nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos suteiktas paslaugas dar nesant sutarčių su fiksuotais mėnesiniais įkainiais, bet būtent dėl neatidumo susiformavusi permoka, tokie veiksmai niekaip negali būti kvalifikuojami kaip nusikaltimas. Taigi vadovaujantis kasacinio teismo praktika paprastos permokos, susidariusios vykdant ilgalaikius sutartinius įsipareigojimus, susidarymas ir susigrąžinimas civiline tvarka ne tik niekaip neapsunkintas, bet juo net nebuvo bandyta pasinaudoti. Naujasis BUAB „F“ administratorius net nesikreipė į UAB „C. G.“ su prašymu grąžinti permoką. Šiuo atveju teismas neįvertino, jog šiuo atveju ginčas buvo išimtinai civilinis, o civilinis ieškovas net nebandė naudotis civilinės teisės priemonėmis ginčui spręsti. Teismui užteko aplinkybės, kad Specialisto išvadoje nurodyta, jog vykdant atsiskaitymus susidarė permoka ir tą permoką automatiškai priskyrė turto išvaistymui net nevertindamas baudžiamosios ir civilinės teisės atribojimo klausimo. Be to, baudžiamąją atsakomybę tyčinio turto iššvaistymo atveju pagrįsti leidžia ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji šios veikos požymiai. Todėl, be kitų aplinkybių, nustačius tyčios kryptingumą iššvaistyti turtą (pvz.: sutarties sudarymo metu kaltininkas nesiruošė vykdyti jos sąlygų, buvo nusprendęs turtą pasisavinti arba jį perleisti tretiesiems asmenims, sąmoningai tapo nemokus, dėl to nebuvo į ką nukreipti išieškojimo ir kt.), sudaromos sąlygos kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės kilimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451/2014).

12.24.                      Nagrinėjamu atveju prokuroras net neįrodinėjo kaltinamojo tyčios, o ją tiesiog preziumavo. Būtent dėl to teismas ir perkvalifikavo R. P. veiksmus į nusikalstamą nerūpestingumą, tačiau, kaip minėta, prieš vertindamas kaltės klausimą teismas apskritai turėjo atriboti nusikaltimą nuo civilinio delikto ar sutarties pažeidimo. Šiuo atveju teismas net nenurodė, kokiais įrodymais remiantis nustatė, jog R. P. veikė nusikalstamai nerūpestingai. To nepatvirtino ir pats kaltinamasis. Kitaip tariant, kaltinimo pusei nesėkmingai įrodinėjant tiesioginę tyčią ir nepateikus teismui neginčijamų įrodymų, teismas neišteisino kaltinamąjį, o tiesiog perkvalifikavo jo veiksmus į kitą, lengvesnę kaltės formą.

12.25.                      Šiame kontekste turi būti vertinama ir kasacinio teismo praktika dėl civilinių ir baudžiamųjų santykių atribojimo ir baudžiamosios teisės kaip ultima ratio (paskutinės priemonės) principas. Pabrėžtina, kad buvęs įtariamasis ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas A. S. dėl šių suteiktų paslaugų, įskaitant inkriminuojamą mokėjimą iki sutarčių, pirmiausia kreipėsi su ieškiniu į teismą. Minėtoje civilinėje byloje (kuri šiuo metu dar nėra išnagrinėta) atsakovu nurodoma UAB „A“, o kaltinamasis įtrauktas trečiuoju asmeniu. Taigi akivaizdu, jog ginčas dėl paslaugų kainos yra savo prigimtimi išimtinai civilinis, tačiau dirbtinai perkeltas į baudžiamąjį procesą sąmoningai nutylint aplinkybes, jog analogiški reikalavimai ginčijami civilinėje byloje kaip sutartiniai pažeidimai, o ne nusikalstamos veikos.

12.26.                      Apelianto manymu, kaltinimai dėl BK 300 straipsnio 1 dalies, t. y. PVM sąskaitų faktūrų, kurios buvo išrašytos sutarčių pagrindu už suteiktas paslaugas yra visiškai nepagrįsti. Apeliantui nesuprantamas teismo sprendimas išteisinti dėl 60 500 Lt mokėjimo, konstatuojant, jog mokėjimas buvo pagrįstas, tačiau pripažinti R. P. kaltu dėl tariamo bendrininkavimo su P. P. pastarajam klastojant sąskaitas-faktūras 60 500 Lt sumai (nuosprendžio 1.5 punktas).

12.27.                      Teismas šiuos kaltinimus nuosprendyje motyvavo iš esmės vienus sakiniu, t. y. jog R. P. ir P. P. veikė kaip bendrininkai, tiesioginė tyčia. Abu suvokė nuosprendžio 8.3.2. punkte paminėtas aplinkybės ir norėjo taip veikti, siekdami pateisinti neteisėtą ūkinę-finansinę operaciją ‑ bankrutuojančios UAB „F“ neteisėtą 60 500 Lt mokėjimą bendrovei UAB „C. G.“. Teismas už šią formalią veiką paskyrė R. P. 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. griežčiausiosios rūšies bausmę, tačiau nuosprendyje apsiribojo sakiniu, jog avanso sutartis nenumatė, todėl sąskaitose įrašius žodį „avansas“ kaltinamieji tyčia, bendrininkaudami, suklastojo dokumentus. Teismo išvada apie siekį pateisinti neteisėtą finansinę operaciją prieštarauja paties teismo išvadai kitoje nuosprendžio dalyje, jog finansinė operacija vis tik buvo pagrįsta, nes paslaugos buvo suteiktos.

12.28.                      Apeliantas pacitavo teismų praktiką dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju paslaugos UAB „F“ buvo suteiktos, tą pripažino ir teismas nuosprendyje. PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo teisinis pagrindas – Teisinių paslaugų, Buhalterinės apskaitos ir Turto administravimo sutartys. Realų paslaugų suteikimą pripažino ir teismas. Jokių objektyvių nusikaltimo sudėties požymių dėl PVM sąskaitų-faktūrų už suteiktas paslaugas pagal sutartis išrašymo nėra ir negali būti. Prokuroras kaltinimą dėl BK 300 straipsnio 1 dalies pareiškė visiškai formaliai. Prokuroras nevertino ir neįrodinėjo veikos pavojingumo, kaip to reikalauja kasacinis teismas. Šiuo atveju pats pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 60 500 Lt mokėjimas buvo pagrįstas, nes už tokią sumą realiai buvo suteiktos paslaugos. Šiuo atveju juridiniam asmeniui ar visuomenės interesams realios žalos padaryta nebuvo. Todėl veika nėra tokia pavojinga, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Be to, tiek R. P., tiek P. P. pripažįsta, jog mokėjimai buvo atliekami avansu, todėl nepriklausomai nuo to numatyta tai sutartyje ar ne, sąskaitoje-faktūroje privalo būti nurodomas realus finansinės operacijos turinys – realus turinys buvo avansas, dėl to jis ir buvo įrašytas, o tai, jog sutartis avanso nenumatė, kaip pripažino ir teismas, nesudarė pagrindo teigti, jog vėliau tos paslaugos negalėjo būti ir nebuvo teikiamos.

12.29.                      Apelianto manymu, teismas dėl šių epizodų pasisakė visiškai formaliai, neatribojo civilinės ir baudžiamosios atsakomybės, nevertino veikos pavojingumo ir net neatkreipė dėmesio į tai, jog nežymus nukrypimas nuo sutarties negali būti traktuojamas kaip nusikaltimas. Šiuo atveju paslaugos buvo teikiamos nuo pat nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, nors dalis paslaugų ir suteiktos dar iki sutarties pasirašymo, CK ar joks kitas įstatymas to nedraudžia. Taip pat įstatymai nedraudžia nežymiai nukrypti nuo sutarties sąlygų abiem pusėms sutinkant, t. y. net jei sutartis nenumatė avanso, bet abi sutarties šalys abipusiais veiksmais sutarė dėl avanso mokėjimo, teismas nustatė, jog vėliau paslaugos, už kurias sumokėta, buvo suteiktos, vadinasi, apie baudžiamąją atsakomybę šiuo atveju apskritai neturėtų būti kalbama, o ne formaliai konstatuojamas nusikaltimo padarymas net nevertinat tikrojo šalių teisinių santykių turinio.

12.30.                      Dėl II epizodo dėl didelės vertės turto iššvaistymo (BK 184 straipsnio 2 dalis) ir dokumentų suklastojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis). Anot apelianto, teismas nevertino esminių įrodymų nustatant, ar paskolų suteikimas buvo slepiamas. Liudytoja V. L. parodė (t. 12, b. l. 59- 60), kad P. P. buvo skolingas BUAB „F“, liudytoja matė paskolos sutartis ir žinojo, kad R. P. 2012-2013 metais paskolino pinigus P. P., kaip UAB „F“ bankroto administratoriui, bei iš BUAB „F“ banko sąskaitos padarė kelis pavedimus P. P.. 2019-05-02 teismo posėdyje teisėjas pagarsino liudytojos V. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 12, b. l. 59). Liudytoja V. L. patvirtino, kad parodymai užrašyti teisingai; neturi ką papildyti ar pataisyti. Liudytoja V. L. parodė, kad UAB „F“ neteikė paskolų, išskyrus P. P.. Banko išrašuose nurodyti pinigai buvo pervesti P. P. už UAB „C. G.“ paslaugas. Mokėjimo pavedimuose buvo įvardinta, kad už paslaugas. Pinigai, kurie išeidavo iš banko, buvo apskaityti išankstiniuose apmokėjimuose. Buvo nemažai pavedimų. Po to buvo pasakyta, kad čia paskolos. Liudytojai niekas sutarčių nerodė, sutartys buvo pateiktos į pabaigą, liudytoja buvo paprašyta patikrinti, ar yra visos sutartys ir, ar jos atitinka pervestus pinigus. Liudytoja patikrino ir pridavė. Sutartys buvo pasirašytos P. P. ir R. P..

12.31.                      Pasak apelianto, liudytoja V. L. patvirtino, jog UAB „F“ teikė paskolas P. P., kad jai buvo pasakyta, jog tai paskolos, kad ji žinojo, jog ir toliau P. P. buvo mokamos paskolos, įtraukinėjant į išankstinių apmokėjimų tiekėjams apskaitą ir, kad į pabaigą sutartys buvo paduotos. Visa tai patvirtina aplinkybes, kad paskolų sutartys iš tiesų buvo sudarytos, ir kad V. L. apie tai buvo žinoma (pasakyta). Sutartys buvo darbovietėje pas R. P. (darbo kabinete), V. L. parodyti sutarčių nereikalavo.

12.32.                      Liudytojos V. L. apklausos protokole užrašyta (t. 12, b. l. 76): Klausimas: „Kodėl Jūs, kaip UAB „F“ buhalterė P. P. negrąžinus laiku paskolos, P. P. skolą rodėte turtu ir įrašėte į išankstinių apmokėjimų tiekėjams apskaitą, o ne į finansinių skolų registrą?“ Atsakymas: „Parašiau savo iniciatyva, niekas manęs neprašė, tiesiog įrašiau į išankstinių mokėjimo tiekėjams apskaitą, nes pirmajame mokėjime pavedimo P. P. mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta už UAB „C. G.“, todėl ir įtraukiau į ankščiau nurodytą registrą, o pasikeitus mokėjimo paskirčiai, jokių pakeitimų, tvarkant UAB „F“ nedariau ir toliu P. P. suteiktą paskolą įtraukinėjau į išankstinių apmokėjimų tiekėjams apskaitą“.

12.33.                      Gynėjas nurodo, kad paskolos buvo išmokėtos banko el. mokėjimo sistemos, pagal ankščiau atliktų mokėjimų (šiuo atveju P. P.) suformuotais pavedimais, kuriuose nebuvo pakeista ankščiau nurodytų mokėjimų paskirtis. Paskutiniuose banko pavedimuose mokėjimo paskirtis buvo ištaisyta: 2013 m. sausio 31 d. ir kovo 4 d. pavedimuose nurodyta, kad pagal sutartį mokama 25 000 ir 42 000 Lt paskola. Šie mokėjimai atlikti 2013 m., t. y. dar iki BUAB „F“ 2014 m. gegužės 27 d. įvykusio kreditorių susirinkimo. Kadangi V. L. apie paskolų suteikimą žinojo, įskaitant laikotarpį ir iki 2014 m. gegužės 27 d. įvykusio kreditorių susirinkimui, todėl apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad paskolų suteikimas P. P. BUAB „F“ buhalterijoje buvo maskuojamas.

12.34.                      Pasak gynėjo, liudytojos V. L. teismo posėdžio metu neaiškiai suformuluoti atsakymai gali būti paaiškinami tuo, jog po 2017-03-23 duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ji buvo paveikta psichologinio spaudimo. Ikiteisminiame tyrime 2017-08-03 V. L. buvo apklausta liudytoja dėl aplinkybių, susijusių su BUAB „F“ pinigų perdavimo naujai paskirtam bendrovės bankroto administratoriui A. S.. Savo 2017-08-08 skunde, adresuotame Generalinei prokuratūrai, V. L. nurodė, kad apklausos metu nuolat juto psichologinį spaudimą ir įtampą, be to, į protokolą nebuvo įtraukti visi klausimai ir atsakymai, kuriuos jai uždavė ir į kuriuos ji atsakė. Specialistė su ja kalbėjo nepagarbiai, pakeltu tonu, vartodama įžeidžiančius ir žeminančius teiginius, ne kartą priekaištavo, kad ji blogai vedė BUAB „F“ buhalterinę apskaitą. Taip pat specialistė nevengė pakankami įžeidžiančių frazių ir pastabų – viena iš jų, kad jai reikia įsigyti klausos aparatą, nes neva nesupranta ką jai sako (t. 12, b. l. 78).

12.35.                      Bankroto procesą reglamentuojantys teisės aktai nedraudžia skolinti bankrutuojančios įmonės piniginių lėšų tretiesiems asmenims, taip pat nenustato ir privalomo kreditorių sutikimo dėl paskolos suteikimo. Tokios nuomonės laikosi ir bankroto administratoriaus veiklą prižiūrinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Finansų ministerijos (t. 10, b. l. 119-120). Tuo tarpu, byloje surinkta medžiaga partvirtina, kad atliekant ikiteisminį tyrimą ‑ siunčiant paklausimus kreditoriams ir atitinkamoms institucijoms, buvo laikomasi išankstinės nuostatos, kad paskolos buvo suteiktos neteisėtai ir be privalomo išankstinio kreditorių sutikimo.

12.36.                      Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad administratorius slėpė nuo kreditorių informaciją apie P. P. suteiktas paskolas. Teismų praktikoje pripažinta, kad ĮBĮ griežtai nereglamentuoja administratoriaus ataskaitos formos ir turinio, nenustato, kas, išskyrus pirmajam kreditorių susirinkimui, ataskaitoje turi būti nurodyta. Kreditoriai susirinkimui turi teisę pareikalauti, kokią konkrečiai informaciją turėtų pateikti administratorius savo veiklos ataskaitoje arba jos nekonkretizuoti. 2014 m. gegužės 27 d. susirinkimas buvo sušauktas kreditoriaus AB banko Snoras iniciatyva ir jo siūlomais klausimas. Kreditoriai neprašė ir nenurodė, kokią informaciją ar dokumentus savo veiklos ataskaitoje administratorius turėtų pateikti. Kreditoriai neprašė pateikti jokių buhalterinės apskaitos dokumentų (pvz. banko sąskaitos išrašų, apskaitos registrų ir pan.), todėl apskaitos dokumentai niekaip negalėjo „leisti nuslėpti“ ataskaitoje suteiktos paskolos faktą, net ir todėl, kad tam nebuvo jokio poreikio.

12.37.                      Argumentams apie informacijos dėl paskolų P. P. suteikimo tariamą slėpimą pagrįsti, specialistė savo išvadoje nurodė, kad veikos ataskaitoje, teiktoje 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimui, yra 3 punktas dėl skolų išieškojimo, 4 punktas apie nekilnojamojo turto pardavimo eigą, tačiau apie P. P. suteiktas ir jo negrąžintas paskolas nėra įrašyta nei ataskaitoje, nei prieduose, kad ataskaitos 5 p. esą nurodytas pinigų likutis neatitinka tikrovės (t. 9, b. l. 57-58). Apeliantas atkreipia dėmesį, kad specialistė net nenurodė, apie kokių debitorių skolų išieškojimą minima ataskaitoje. Atskaitos 3.1. punkte pateikta informacija apie išieškojimą skolų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo. Šie duomenys detalizuoti atskaitos priede Nr. 1, kuriame įvardyti BUAB „F“ debitoriai bankroto bylos iškėlimo dienai, šių debitorių skolų sumažėjimas, iš jų bankrutavusių bei išregistruotų debitorių ir debitorių, kurių skolos nepagrįstos dokumentais (t. 5, b. l. 88). Tuo pačiu, veiklos ataskaitos 5 punkte nurodytas ne pinigų likutis, o išlaidoms nepanaudotų lėšų likutis ‑ gautų pajamų ir išlaidoms panaudotų lėšų skirtumas (t. 1, b. l. 144). Išlaidos sudarė kreditoriams išmokėtos lėšos jų reikalavimams tenkinti, patirtos administravimo išlaidos, ūkinės komercinės veiklos išlaidos, sumokėtas PVM, AB SEB lizingui atlikti mokėjimai. Tuo tarpu, P. P. suteiktos paskolos prie administravimo išlaidų bei kitų sąnaudų nepriskirtos, kitais pagrindais jos nurašytos nebuvo. Apeliantas pabrėžia, jog teismas vadovavosi iš esmės vienos pusės parodymais. Anot apelianto, A. S. parodymais apskritai neturėtų būti vadovaujamasi, kadangi pastarasis dar ikiteisminio tyrimo metu turėjo akivaizdų interesą prisipažinti dėl bet kurios veikos, jog būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir taip išvengtų potencialaus žalos atlyginimo. A. S. pripažino, jog pats asmeniškai irgi suteikė BUAB „F“ paskolų, ir vėliau jas dengė iš asmeninių lėšų, tačiau už tai traukiamas baudžiamojon atsakomybėn nebuvo. Be to, A. S. parodymai neturėjo būti vertinami, kadangi jis teisminio nagrinėjimo metu atsisakė duoti parodymus. R. P. gynyba neturėjo galimybių A. S. užduoti klausimų. BPK 301 straipsnio 1 dalis imperatyviai reikalauja teismo nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nurodo itin atsargiai vertinti parodymus asmenų, kuriems gynyba negalėjo užduoti klausimų (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę (2011 m.); Schatschaschwili prieš Vokietiją (2015 m.).

12.38.                      Apelianto manymu, P. P. parodymai irgi vertintini kritiškai, nes jis nebuvo nuoseklus viso proceso metu, pripažino, jog su A. S. darė priėmimo-perdavimo aktuose vienašališkus prierašus, neva keičiančius jų turinį be R. P. žinios, t. y. prirašė neva A. S. nebuvo perduoti BUAB „F“ pinigai, nors pas R. P. likusiame egzemplioriuje tokio įrašo nėra, tai patvirtina, jog P. P. ir A. S. turėjo interesą atsakomybę perkelti tik R. P.. Pasak apelianto, M. R. parodymai taip pat negali būti objektyvūs, kadangi jis siekė būti pripažintas nukentėjusiuoju, nuslėpdamas faktą, jog analogišką reikalavimą pareiškęs civilinėje byloje. Taip pat P. P. pripažino, kad su M. R. jį siejo artimi draugystės santykiai, o paslaugas M. R. P. P. teikė dar šios bylos nagrinėjimo metu. Asmenų parodymams kaip subjektyvios kilmės įrodymų šaltiniui keliami papildomi patikimumo reikalavimai, t. y. asmenų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose). Apelianto nuomone, nei P. P., nei A. S., nei M. R. parodymai pagal šiuos kriterijus patikimais nelaikytini.

12.39.                      Teismas pažymėjo, jog R. P., įrodinėdamas neva puikią P. P. turtinę padėtį, remiasi 2013-11-14 VMI analize, kuri R. P. negalėjo būti žinoma paskolų P. P. suteikimo laikotarpiu. Todėl teismas padarė išvadą, kad R. P. neturėjo ir negalėjo turėti jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad paskolų P. P. suteikimo laikotarpiu, pastarasis buvo patikimas skolininkas. Anot apelianto, tokia teismo išvada paneigia esminį teisės į gynybą elementą pasisakyti dėl visų byloje esančių įrodymų. R. P. neteigė, kad jam buvo žinoma tiksli P. P. finansinė padėtis. Jis turėjo duomenų apie jo vykdomus projektus ir veiklas, kas, kaip vėliau paaiškėjo susipažinus su į baudžiamąją bylą pateikta VMI analize, rodo, jog P. P. vykdė realią veiklą ir įplaukų turėjo. R. P. neginčija, jog jis buvo suklaidintas P. P. ir paaiškino, kuo remiantis jis suklydo dėl P. P. finansinės padėties. Teismo išvada, neva R. P. negali remtis byloje esančiais įrodymais, pagrindžiančiais jo teiginius, nors ir ne jo surinktais, paneigia apskritai jo teisę į gynybą. Dar daugiau, tai, kad P. P. turėjo pajamų nurodė ir jis pats. Tuo tarpu VMI analizė, kad P. P. turėjo mažiau pajamų nei turėjo išlaidų, nepatvirtina, jog jis tuo laikotarpiu jau turėjo numatyti savo būsimą blogą finansinę būklę, kadangi VMI analizė pateikta vėliau ir visai kitu tikslu. Apelianto manymu, šiuo atveju byloje teismas turėjo vertinti ne tai, ar P. P. realiai galėjo grąžinti tas paskolas, tačiau ar jų suteikimo momentu turėjo pagrįstą lūkestį jas grąžinti.

12.40.                      Tiek P. P., tiek P. P., duodami parodymus nurodė, kad aktualiu laikotarpiu buvo pažįstami. P. P. teisme pripažino, kad iki aktualaus laikotarpio uždirbdavo labai dideles pajamas, savo finansinė sėkmingumą viešai demonstravo (keldamas prabangias vestuves ir pan.). Todėl akivaizdu, kad artimus su P. P. ryšius palaikantys asmenys buvo įsitikinę jo finansiniu klestėjimu. P. P. finansinis nuosmukis, anot paties P. P., neįvyko viešai. Atsižvelgiant į P. P. atžvilgiu priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius dėl sukčiavimų aktualiu laikotarpiu, akivaizdu, kad P. P. finansinio patikimumo įspūdį sugebėjo išlaikyti ir demonstruoti net jau jam susidūrus su finansiniais sunkumais. Visi P. P. pažinoję teisme apklausti asmenys patvirtino, kad P. P. iki pat jo demaskavimo sudarė sėkmingo verslininko įspūdį. Net ir teisme apklaustas M. R. pripažino, kad skolino P. P. pinigų, kurių vėliau neatgavo. Tai, kad buvo P. P. apgautas, pripažino ir A. S., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Iš šių faktų akivaizdu, kad ir R. P., kaip ir daugelis kitų asmenų aktualiu laikotarpiu, buvo įsitikinę P. P. gera finansine padėtimi ir patikimumu, todėl teismo konstatuotas tyčinis veikimas, išankstinis žinojimas, kad pinigų P. P. negrąžins, neparemtas konkrečiais duomenimis ir faktu, jog P. P. paskolinti pinigai BUAB „F“ buvo grąžinti. Byloje gausu duomenų, rodančių kad R. P. BUAB „F“ pinigus P. P. skolino būdamas įsitikinęs jo finansiniu patikimumu. Teismo atlikta P. P. finansinės padėties retrospektyvi analizė neturi nieko bendro su R. P. suvokimu apie šią padėtį remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis.

12.41.                      Anot apelianto, ginčas dėl suteiktų paskolų P. P. yra civilinio pobūdžio. R. P. nepaėmė lėšų iš UAB „F“ sąskaitos ir tiesiog pervedė P. P.. Su P. P. buvo sudarytos paskolos sutartys, lėšos nebuvo perduotos be jokio teisinio pagrindo, kadangi pagrindas buvo paskolos sutartis. Priešingai nei nurodoma kaltinamajame akte, R. P. neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad P. P. paskolų negrąžins. Kaip patvirtino ir pats P. P., jis pats neturėjo tikslo negrąžinti paskolų. Be to, visos P. P. suteiktos paskolos, nors ir be palūkanų, buvo grąžintos UAB „F“ iki bankrutuojančios bendrovės perdavimo administruoti A. S..

12.42.                      Gynėjas atkreipia dėmesį, kad pasikeitus bankroto administratoriui ir juo tapus A. S., po teismo nutarties, kuria buvo atstatydintas R. P., BUAB „F“ kasoje buvo apskaityti 154 208,178 Eur, t. y. tie patys pinigai, kuriuos P. P. grąžino pagal R. P. suteiktas paskolas. Tuo pačiu buvo nustatyta, kad naujai paskirtas bankroto administratorius – A. S. iš BUAB „F“ kasos šiuos pinigus per du kartus (72 405,00 Eur ir 81 803,18 Eur) išmokėjo P. P., tai patvirtina ir sąskaitos Nr. 243423 (paskolos) apyvartos žiniaraštis, kuriame išmokėtos sumos apskaitytos kaip P. P. išmokėta paskola. Taigi ne tik R. P., tačiau ir pasikeitęs bankroto administratorius suteikė paskolas P. P., todėl pats paskolų suteikimo faktas ir jų grąžinimas / negrąžinimas dar nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei. Byloje nustatyta, kad A. S. dar kartą paskolino tokią pačią sumą, kurią R. P. buvo grąžinęs per R. P.. Minėtas klausimas nagrinėtas civilinėje byloje, kurioje BUAB „F“ buvo pareiškusi ieškinį UAB „A“, o byloje trečiuoju asmeniu įtrauktas ir kaltinamasis R. P.. Klausimas, ar paskolos buvo suteiktos neapdairiai, gali būti sprendžiamas nebent civilinėje byloje, tačiau BK 184 straipsnio 2 dalies prasme vien civilinių sandorių sudarymas pats savaime nėra nusikalstamas ir ginčyti paskolos sutarčių pagrįstumą visiškai pakanka ir civiline tvarka. UAB „F“ šiuo gynybos būdu pasinaudojo.

12.43.                      2020-06-17 teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis R. P. parodė, kad P. P. į jį kreipėsi dėl paskolos, tuomet įmonėje buvo lėšų, sutarė dėl 10 procentų palūkanų. P. P. motyvavo tuo, kad turi projektų ir jam reikia pastovių lėšų. R. P. pasidomėjo, ar iš tiesų taip yra, nes, patikrinus registrą, viena įmonė vykdė statybas, vėliau paaiškėjo, kad įmonė teikė paslaugas; R. P. sutiko. Prieš keičiantis administratoriams, R. P. pasakė, jog pinigai turi būti sumokėti. P. P. sakė, jog nebus problemų ir informavo, kad administratorius bus A. S.. Iki tol R. P. jo nepažinojo, kol pas jį neatvažiavo. Prieš teismo nutartį pakeisti administratorių P. P. pasakė, kad pinigus grąžins. Labai didelių abejonių, kad P. P. negrąžins pinigų, nekilo. Bankroto įstatymas nedraudžia teikti paskolą trečiajam asmeniui. Viskas priklauso nuo situacijos, o tokio draudimo įstatyme nėra. P. P. sakė, kad jam reikalinga investicija. UAB „C. G.“ buvo įmonės steigėjas ir kiek suprato R. P., P. P. investavo į tą įmonę.

12.44.                      Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu. Neatlygintinis svetimo turto iššvaistymas reiškia, jog šis turtas perleidžiamas neatlyginant jo vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388, 2K-192/2011, 2K-210/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pinigai P. P. buvo perduoti ne neatlygintinai, tačiau suteikiant paskolą už 10 proc. dydžio metines palūkanas. Kaip patvirtino ir pats P. P., jis neturėjo iš ankstinio tikslo negrąžinti paskolų ir jas gaudamas manė, jog bus pajėgus jas grąžinti. Pat R. P. patvirtino, jog domėjosi P. P. turtine padėtimi, t. y. nustatė, jog jam priklauso pelningos įmonės, iš kurių veiklos jis neabejotinai galėtų grąžinti paskolas. Taip pat ĮBĮ nedraudžia tokias paskolas suteikti, jei bankrutuojanti įmonė dar vykdo veiklą. Pabrėžtina, jog teisinis pagrindas pinigų perdavimui buvo paskolos sutartys ir kaltinimo pusė neįrodė, jog tokių sutarčių sudaryti kaltinamasis negalėjo.

12.45.                      Iš byloje esančių Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos (Tarnyba) atsakymų (t. 10, b. l. 119-124) matyti, kad bankroto procesą reglamentuojantys teisės aktai nenumato draudimo skolinti bankrutuojančios įmonės piniginių lėšų tretiesiems asmenims. Nėra teisės aktuose ir reikalavimo gauti kreditorių susirinkimo leidimo sprendimui skolinti. Todėl skundžiamo nuosprendžio įmonių bankroto teisės aktų interpretavimai dėl galimybių bankrutuojančiai įmonei teikti paskolas prieštarauja tiek patiems teisės aktams, tiek kompetentingiausios institucijos nemokumo valdymo srityje pozicijai. Pasak gynėjo, teismas paminėtų Tarnybos atsakymų skundžiamame nuosprendyje nepaminėjo, kas leidžia daryti išvadą, kad teismo argumentai grindžiami selektyviai parinktais duomenimis. Taigi, R. P. veikimas, skolinant BUAB „F“ lėšas, nėra savaime uždraustas ar neteisėtas. Skundžiamo nuosprendžio išvados, kad, paskolų P. P. suteikimas buvo per daug rizikingas, prieštarauja teismų praktikos suformuotai pozicijai dėl vadovų atsakomybės, kuri skelbia, jog teisinė sistema turi užtikrinti tai, kad asmenys nebijotų eiti vadovo pareigų dėl pernelyg griežtų atsakomybės standartų, taikomų galimų klaidų atžvilgiu; bendrovės vadovams turi būti užtikrinta teisė priimti rizikingus verslo sprendimus, nes tai viena esminių įmonės ekonominio efektyvumo didinimo priemonių; teisėsaugos institucijos neturėtų nepagrįstai kištis į vadovų veiklą. Įmonės vadovo veiksmai, sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-518/2014, 2K-26-788/2017).

12.46.                      Apeliantas pastebi, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo įvertintas ir kaltinamojo tyčios klausimas. Anot apelianto, jei teismas traktuotų, jog paskolų suteikimas galėjo atitikti BK 184 straipsnio 2 dalies požymius, tai šiuo atveju kaltinamasis neveikė tyčia. BK 184 straipsnio 4 dalyje numatytos veikos yra nusikalstamos ir tais atvejais, kai jos padarytos dėl neatsargumo. Kai turtas iššvaistomas dėl neatsargumo, teismai paprastai turi svarstyti turto iššvaistymo atskyrimo nuo civilinio delikto klausimus. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartyje Nr. 2K-191/2012 konstatuotas nepagrįstas baudžiamosios atsakomybės taikymas už turto iššvaistymą, be kita ko, ir dėl to, kad piniginiai reikalavimai buvo išspręsti civilinio proceso tvarka, skolininkas nesislapstė, turto, kuriam buvo nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, neslėpė, nenaikino, neatliko kitų neteisėtų veiksmų. Šioje byloje kasacinis teismas, spręsdamas baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimus, atkreipė dėmesį ir į tai, kad, be kitų aplinkybių, inkriminuotus veiksmus (sudarant sąlygas nenustatytiems asmenims paimti patikėtą turtą) asmuo padarė dėl neatsargumo (2015 m. kovo 19 d. teismų praktikos turto pasisavinimo ir išvaistymo baudžiamosiose bylose apžvalga (BK 183 ir 184 straipsniai) Nr. 42).

12.47.                      Apie kaltinamojo R. P. veiksmus išvaistant turtą ‑ suteikiant paskolas galima būtų kalbėti nebent tik dėl jo neatsargių veiksmų, t. y. R. P. teisėtą pagrindą suteikti paskolą turėjo, paskolą išmokėjo, pasidomėjo P. P. turtine padėtimi. P. P. paskolą grąžino, tačiau vėliau A. S. ją dar kartą perskolino P. P.. Kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę visų pirma šalina tai, jog P. P. R. P. paskolą grąžino ir jis negali būti atsakingas už tai, jog pasikeitus bankroto administratoriui A. S. tuos pačius pinigus iš naujo išmokėjo P. P.. Visgi paskolos suteikimas asmeniui, kuris vėliau paaiškėja, jog nebegali grąžinti paskolos gali būti vertintinas tik kaip neatsargumas ir nepakankamas apdairumas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad BUAB „F“ pareiškė ieškinį civiline tvarka P. P., į bylą atsakovu įtraukė ir UAB „A“, kuri buvo BUAB „F“ bankroto administratorė, akivaizdu, jog šiuo atveju ginčas dėl paskolos suteikimo bei jos negrąžinimo yra visiškai civilinio pobūdžio. BUAB „F“ galimybės ginti pažeistas teises nebuvo apsunkinto ir bendrovė jomis pasinaudojo. Ginčas civilinėje byloje tebesitęsia.

12.48.                      Pasak apelianto, kaltinimai dėl 2015-03-09 kasos pajamų orderio Nr. 2, kuriuo P. P. į BUAB „F“ kasą įnešė grynais pinigais 67 233,18 Eur grąžindamas dalį paskolų ir 2015-03-10 kasos pajamų orderio Nr. 1, kuriuo P. P. į BUAB „F“ kasą įnešė grynais pinigais 86 886 Eur ir grąžino likusią dalį paskolų, suklastojimo taip pat nėra pagrįsti.

12.49.                      2020-06-17 teisiamojo posėdžio metu R. P. paaiškino, jog dėl grąžinimo P. P. paprašė įnešti per du kartus, kovo 9 d. ir 10 d. R. P. buhalterės paprašė paruošti kasos pajamų orderius ir P. P. per du kartus atvežė pinigus ir pasirašė. Pinigus P. P. atnešė per du kartus maišelyje. Pinigai buvo kupiūromis po 200 ir 500 litų. Pinigus atidavė R. P.. R. P. laikė pas save lagamine. Galvojo, kad, kai ateis A. S., jam juos perduos, tačiau A. S. sakė palaukti. A. S. atvažiavo kovo 27 d., tą dieną kaip tik suėjo terminas turto dokumentų perdavimui. Jis pasirašė aktą ir tą pačia dieną kaltinamasis R. P. jam perdavė pinigus. Perduodant pinigus daugiau niekas nedalyvavo, viskas vyko R. P. kabinete. BUAB „F“ kasos pajamų orderius surašė buhalterė V. L.. Tuomet atnešė R. P. ir atvažiavo P. P. vieną dieną ir kitą dieną, atidavė pinigus, o orderius su parašais atidavė buhalterei. Kovo 27 d. atvažiavo A. S., pasirašė aktą ir R. P. atidavė pinigus. Pats R. P. buvo nustebęs, kodėl A. S. nenorėjo tą pačią dieną paimti pinigų. R. P. nedalyvavo, kai P. P. iš naujo buvo perskolinti tie patys pinigai. Tai R. P. sužinojo vėliau. Tada P. P. paskambino, sakė, kad jis atvažiuos ir paaiškins, bet R. P. jo daugiau nebematė.

12.50.                      Apeliantas pažymi, kad P. P. ir A. S. padarė vienašališkus įrašus priėmimo-perdavimo akte jau po to, kai R. P. perdavė BUAB „F“ dokumentus ir pinigus keičiantis administratoriams. R. P. priėmimo-perdavimo akto kopijoje nėra jokių įrašų, kuriuos A. S. su P. P. vėliau atliko vienašališkai ir tik ant savo kopijos. Toks dokumentas negali paneigti dokumento turinio net civiliniuose santykiuose, tuo labiau grindžiant kaltę baudžiamojoje byloje. A. S. ir P. P. veiksmai, kai pradžiai laisva valia pasirašo dokumentus, po kurio laiko juose padaro prierašus apie šių dokumentų netikrumą, žinant abiejų teisinį išprusimą, dokumento pagrindų išmanymą – rodo labai keistą ir įtartiną šio veikimo motyvą. Toks įtartinas veikimas galimai rodo, kad po dokumentų pasirašymo P. P. su A. S. susitarė veikti prieš R. P., siekdami ar turtinės naudos, ar, dar labiau tikėtina – abu būdami paveikti trečiųjų asmenų, kurie turi aiškų nusistatymą prieš R. P..

12.51.                      Gynėjo manymu, dėl minėtų nusikalstamų veikų kaltinimo pusė nesurinkto pakankamų įrodymų pagrįsti būtent R. P. kaltei. Už BUAB „F“ galimai išvaistytas lėšas buvo atsakingi P. P. ir A. S., dėl kurio gynyba prašė grąžinti bylą ikiteisminio tyrimo papildymui. Baudžiamojoje byloje prokurorui taip ir nepavyko įrodyti, jog būtent R. P. dalyvavo šiuose inkriminuojamuose epizoduose. Todėl, vadovaujantis in dubio pro reo principu kaltinamasis R. P. dėl šių epizodų privalo būti išteisintas, neįrodžius jo kaltės.

12.52.                      Apeliantas akcentuoja, kad ginčas dėl paskolų suteikimo ir negrąžinimo prasidėjo kaip civilinis. UAB „F“ vardu pareiškė ieškinį P. P. ir UAB „A“. R. P. į bylą įtrauktas tik trečiuoju asmeniu, kas patvirtina, jog civiline tvarka UAB „F“ net neturėjo reikalavimo kaltinamajam R. P.. Bendrovė pasinaudojo savo galimybėmis ginčyti paskolų suteikimą civiline tvarka, todėl apie baudžiamąją atsakomybę R. P. atžvilgiu apskritai negalima kalbėti. Visas civilinis ginčas tiesiog dirbtinai buvo perkeltas į baudžiamąjį procesą, tokiu būdu juo piktnaudžiaujant ir pažeidžiant ultima ratio principą bei civilinių ir baudžiamųjų santykių atribojimo reikalavimus, suformuotus teismų praktikoje.

12.53.                      Dėl piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 1 dalis). Pasak apelianto, kaltinimo pusė neįrodinėjo šios nusikalstamos veikos sudėties atskirai, dėl to pripažinimas kaltu šioje dalyje nuosprendyje irgi buvo perkeltas be papildomų argumentų, tiesiog perrašant kitų veikų motyvus. Atsižvelgiant į tai, kad dėl pirmiau nurodytų argumentų R. P. nėra kaltas, R. P. išteisinus dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje bei BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, R. P. turi būti išteisintas ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, kadangi kaltinimo pusė atskirai šio nusikaltimo neįrodinėjo ir kaltinamajame akte tiesiog perkėlė faktines aplinkybes pažodžiui iš kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį.

12.54.                      Prokuroras kaltinamajame akte tiesiog nurodo bendro pobūdžio ĮBĮ 11, 14 straipsnių nuostatas, kuriose reglamentuojamos bankroto administratoriaus teisės ir pareigos. Kaltinimo pusė nepagrindė, kokiais konkrečiais veiksmais šios pareigos buvo pažeistos. Taikant baudžiamąją atsakomybę nėra pakankama nurodyti bendro pobūdžio įstatymo nuostatų pažeidimą, o būtina nurodyti tikslią normą, kurią pažeidė valstybės tarnautojui prilygintas asmuo. Kaltinamajame akte prokuroras nepasisakė ir baudžiamosios bylos metu neįrodinėjo kaltinamojo R. P. tyčios piktnaudžiauti tarnyba, t. y. jog kaltinamasis suvokė, jog pažeidžia įstatymo nuostatas ir siekė taip veikti. Dar daugiau, prokuroras nurodė, jog kaltinamasis pažeidė bendro pobūdžio pareigas, numatytas ĮBĮ, tačiau negalėjo pateikti argumentų, kurią įstatymo nuostatą kaltinamasis pažeidė suteikdamas paskolą, t. y. ĮBĮ nenumato imperatyvaus draudimo tęsti komercinę veiklą, kiek ji yra būtina, inter alia suteikti paskolą. Į baudžiamąją bylą yra pateikta Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2017-12-20 nuomonė, kurioje aiškiai nurodoma, jog ĮBĮ nedraudžia vykdyti komercinę veiklą bankrutuojančiai įmonei. Sprendimus dėl to priima bankroto administratorius. Pasak apelianto, nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai duomenų pagrįsti R. P. kaltus veiksmus dėl BUAB „F“ turto išvaistymo, neįrodyta, jog R. P. suklastojo kasos pajamų orderius, dėl to nepagrįsti ir išvestiniai kaltinimai piktnaudžiavimo tarnybine padėti.

12.55.                      Dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis). Apeliantas teigia, kad nuosprendyje kaltinimai dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo paremti išimtinai specialisto išvada, teismui pažodžiui perkeliant išvadas į nuosprendį. Anot apelianto, teismas nevertino specialisto išvados kaip įrodymo baudžiamojoje byloje, o tiesiog perrašė į nuosprendį. Analogiškai kaip ir su kaltinimu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, kaltinimai dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra išvestiniai ir papildomai kaltinimo pusės neįrodinėjami.

12.56.                      Nuosprendyje teismas kvalifikuodamas šią veiką, nepaisydamas akivaizdžios aplinkybės, jog kaltinimo pusės šios veikos neįrodinėja, o tiesiog perrašė dalį specialisto išvados, teismas pasielgė analogiškai. Teismas, pripažindamas R. P. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį tiesiog perrašė specialisto išvados dalį: specialisto išvada nustatyta, kad prie UAB „C. G.“ bendrovei „F“ išrašytos 2012-02-03 PVM sąskaitos-faktūros (duomenys neskelbtini) Nr.00033 ‑ 60 500 Lt nepateiktas joks dokumentas (ataskaita, gautų paslaugų priėmimo perdavimo aktas, pažyma), pagrindžiantis kada, kokios ir kokia apimtimi UAB „C. G.“ UAB „F“ suteiktos paslaugos, nors sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) numatyta, kad klientui pageidavus tokia ataskaita buvo privaloma pateikti. Pabrėžtina, jog joks buhalterinę apskaitą reglamentuojantis teisės aktas nenumato, jog į buhalterinę apskaitą privalomai įtraukiami paslaugų suteikimo priėmimo-perdavimo aktai. Dar daugiau, sutartys numato, jog ataskaitos teikiamos klientui pageidavus, t. y. pastarasis turi teisę, bet ne pareigą kaupti ataskaitas apie suteiktas paslaugas. Ši specialisto dalis yra klaidinga ir prieštaraujanti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatoms. Pasak apelianto, teismas šios akivaizdžios specialisto klaidos nepastebėjo, kadangi jos net nevertino, o formaliai perrašė į nuosprendį.

12.57.                      Gynėjas teigia, kad teisės aktai nenumato tokio privalomo buhalterinės apskaitos dokumento, kaip atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktais ar darbų ataskaitos. Tai nenumato ir joks kitas įstatymas. Tai, kad teismas perrašė išvadą visiškai jos nevertindamas, patvirtina faktas, jog nuosprendžiu R. P. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį net nenurodant tikslios Buhalterinės apskaitos įstatymo normos, kurią jis pažeidė. Teismas paminėjo Buhalterinės apskaitos ir PVM įstatymus kartu, iš ko kaltinamasis turėjo suprasti, jog pagal nuosprendį jis, neprašydamas suteiktų paslaugų ataskaitos, pažeidė ne konkrečias teisės normas, o apskritai pačius įstatymus savaime.

12.58.                      Specialisto išvadoje visiškai nėra motyvuojama dėl ko būtent negalima nustatyti BUAB „F“ turto ir nuosavo kapitalo, kadangi nėra ginčo, jog atliktas 60 500 Lt mokėjimas pagrįstas, iš bylos medžiagos aišku, už kokias paslaugas jis atliktas, todėl BUAB „F“ turtas, nepriklausomai ar sumokėta avansu, ar būtų sumokėta po paslaugų suteikimo, taip pat yra ar ne paslaugų ataskaita, sumine išraiška visiškai nesikeičia. Specialisto išvadoje atliekant tyrimą nebuvo vadovaujamasi ĮBĮ ir jo pagrindu priimtais kitais poįstatyminiais aktais. Bankrutuojančios įmonės buhalterinė apskaita ir atsiskaitymai pagal bankrutuojančios įmonės sudarytas sutartis pasižymi specifika, į kurią specialisto išvadoje nebuvo atsižvelgta. Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalį, kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Specialisto išvadoje tiriant BUAB „F“ ūkinių operacijų apskaitą, jos sudarytus sandorius privalėjo būti vertinamos pirmiausia ĮBĮ nustatyto reguliavimo pagrindu. Tačiau specialisto išvadoje ĮBĮ iš viso nebuvo taikomas, todėl vien ši aplinkybė patvirtina, jog išvada nėra išsami. Taigi specialistė neatsižvelgė į tiriamos įmonės specifinę padėtį bei bankroto administratoriaus įgaliojimus.

12.59.                      Specialisto išvadoje akcentuojama, kad dalis dokumentų ir registrų nebuvo gauti ar nebuvo perduoti tyrimui (žr. pvz. specialisto išvados 23 psl., 38 psl. ir kt.). Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. V-288 „Dėl finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos specialistų atliekamų ūkinės finansinės veiklos tyrimų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nuostatai) 4.7 punktas numato specialisto teisę atsisakyti pateikti specialisto išvadą, jei tyrimui pateiktos medžiagos nepakanka išvadai padaryti arba specialistui pateikta medžiaga bei klausimai neatitinka specialių jo žinių. Tuo tarpu specialisto išvadoje viena vertus, patvirtina, kad nebuvo pateikti visi dokumentai (apskaitos registrai, kiti dokumentai), kita vertus, vis tiek teikiamos kategoriškos išvados. Nuostatų 5.1. punktas numato, kad specialistas privalo tyrimą atlikti bei specialisto išvadą ar paaiškinimus pateikti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais bei šių nuostatų reikalavimais. Specialistė nesirėmė ĮBĮ nuostatomis, nors būtent jos numato bankrutuojančių įmonių specifiką. Pirmuoju klausimu buvo klausiama Ar po UAB „F“ bankroto bylos iškėlimo buvo pagrįstai naudojamos įmonės piniginės lėšos ir kitas turtas? Jei ne, tai kaip, kada pažeidžiant įmonės ar jos kreditorių interesus, nesant operacijas pagrindžiančių dokumentų ar kitaip nepagrįstai buvo panaudotos BUAB „F“ piniginės lėšos ir kitas turtas? Ar dėl to buvo ir kokio dydžio padaryta žala įmonei ar jos kreditoriams? Specialistė atsakė, jog galima teigti, kad po bankroto bylos iškėlimo BUAB „F“, nesant ūkines finansines operacijas pagrindžiančių dokumentų, pagal kuriuos galima būtų nustatyti ūkinių operacijų tapatumą, taip pat teikiant paskolas P. P. ir išmokėtus atlyginimus darbuotojoms, įdarbintoms be kreditorių žinios, nepagrįstai buvo panaudotos BUAB „F“ 306 348,64 Eur. Apeliantas pažymi, kad kreditorių teisių pažeidimo bankroto procese klausimus sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas, todėl specialisto išvadoje pateikti teiginiai apie kreditorių teisių pažeidimus nebuvo specialistės kompetencijoje.

12.60.                      Prokuroras, atmesdamas prašymą kreiptis dėl ekspertizės skyrimo, nurodė, jog R. P. keliami klausimai dėl to, kokie buvo kreditorių priimti sprendimai dėl turto naudojimo, yra nereikšmingi. Taigi šiuo atveju prieštaringa ir paties prokuroro ir specialisto pozicija. Be to, pavedant specialistui užduotį buvo nuspręsta vieną iš klausimų pateikti būtent „Ar dėl to buvo ir kokio dydžio padaryta žala įmonei ar jos kreditoriams?“, t. y. kreditorių interesų galimi pažeidimai bei galimai jiems padaryta žala būtent ir sudarė vieną grupę klausimų specialistui, o vėliau, procesiniuose dokumentuose prokuroras jau išreiškia poziciją, jog kreditorių interesų pažeidimo klausimas neva tai nereikšmingas, kai tokius klausimus iškėlė kaltinamasis. Apeliantas pažymi, kad kaltinamasis laikosi pozicijos, kad galimus kreditorių interesų pažeidimus bei galimai jiems padarytą žalą išimtinai turėtų vertinti tik bankroto bylą nagrinėjantis teismas, tačiau, jei šiomis aplinkybėmis grindžiamas kaltinimas, kaltinamasis turi turėti objektyvią galimybę pateikti ir savo klausimus bei argumentus, patvirtinančius, jog žalos kreditoriai nepatyrė.

12.61.                      Pagal Rekomendacijų dėl užduočių specialistams ir ekspertams skyrimo, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. I-14 (toliau – Rekomendacijos) 68 punktu, užduotyje formuluojamus klausimus ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi suderinti su ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovu ir prokuroru, kurie įvertintų ir patikrintų, ar specialistui pavesti ištirti visi jo kompetencijai priskirti klausimai, ar nėra perteklinių klausimų, ar pateikti klausimai yra aiškūs, reikšmingi, konkretūs, ar atitinka ikiteisminio tyrimo byloje tiriamas aplinkybes ir laikotarpį. Taigi preziumuojant, kad klausimai su prokuroru buvo derinami, manytina, kad dalis jų apskritai neturėjo būti pateikti, kadangi nėra tyrimą atliekančio specialisto kompetencijai priskiriami klausimai, tačiau jie ne tik buvo pateikti, bet specialistė į juos ir atsakė, nors turėjo pateikti išvadą, kad klausimus dėl kreditoriams padarytos žalos ir jų interesų pažeidimo sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas, todėl jie nepatenka į specialisto kompetencijos klausimus.

12.62.                      Nagrinėjamu atveju tam tikri klausimai pateikti specialistei kelia abejonių. Pavyzdžiui, 1 ir 2 klausimai yra iš esmės faktinių aplinkybių, kurias turėtų nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nustatinėjimas klausiant, ar buvo teikiamos paskolos, ar jos galėjo būti teikiamos, ar dėl to padaryta žalos ir pan. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje išvada 1 ir 2 klausimais teikiama tiesiog atkartojant pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą ir aplinkybes. Specialistė pateikė ne ekonominį šių finansinių operacijų įvertinimą, o tiesiog konstatavo faktines aplinkybes taip, kaip, tikėtina, jas suprato pagal liudytojų parodymus. Specialistė pateikė išvadas, jog pagal paskolos sutartis buvo teikiamos paskolos ir nurodo laikotarpius nuo kada jos pradelstos. Abejotina, ar pagal paskolos sutartis nustatyti, jog buvo teikiamos paskolos apskritai reikėjo specialių žinių, todėl ir išvados ne informatyvios, tačiau aprašomosios atkartojant tyrimui pateiktą medžiagą. Atsižvelgiant į visus pirmiau paminėtus specialisto išvados trūkumus, specialisto išvada negalima vadovautis kaip patikimu ir nenuginčijamu įrodymu, siekiant pagrįsti kaltinamojo kaltę dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo.

12.63.                      Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį nepakanka, kad būtų nustatyti teisės aktų, numatančių reikalavimus buhalterinei apskaitai, pažeidimai. Už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus nustatyta ir administracinė atsakomybė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 173¹ straipsnį (nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio Administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnis). Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Padarinių konstatavimas yra teisės klausimas, todėl ar kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, sprendžia teismas. Tačiau priimdamas sprendimą jis remiasi specialisto išvada, kuri yra techninio pobūdžio išvada, ir teismas ją vertina teisės požiūriu visų bylos duomenų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017).

12.64.                      Apelianto nuomone, šiuo atveju specialisto išvada yra techninio pobūdžio dokumentas su akivaizdžiais trūkumais, kuris nebuvo pakankamas įrodymas teismui priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Visgi teismas nuosprendyje nepateikė jokio argumento, net nepasisakė dėl gynybos argumentų dėl specialisto išvados trūkumų, o tiesiog apsiribojo aklai perrašydamas specialisto išvadas.

12.65.                      Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, jog tam, kad teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, kad padaryta daug Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-498/2011). Be to, svarbu konstatuoti priežastinį ryšį tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių. Smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui. Todėl teismas turi patikrinti specialisto išvadą dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017). Kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje pabrėžta, kad teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, 2K-26-788/2017, 2K-144-788-2017).

12.66.                      Apelianto nuomone, šiuo atveju nuosprendžio dalis, kurioje teismas net nenurodo kokią konkrečiai teisės akto normą pažeidė R. P., o daro nuorodą į visą įstatymą, negali būti laikomas teisingu ir išsamiu. Teismai neturi vykdyti teisingumo formaliai perrašydami techninio pobūdžio įrodymus, o privalo juos realiai, visapusiškai ir išsamiai vertinti. Gynyba viso teisminio nagrinėjimo metu tiek prašant ekspertizės skyrimo, tiek baigiamųjų kalbų metu nuosekliai dėstė argumentus dėl specialisto išvados trūkumų, t. y. jog specialistė nesivadovavo ĮBĮ nuostatomis, pasisakė teisės klausimais dėl kreditorių teisių pažeidimo, nurodė kaip pažeidimus buhalterinės apskaitos įstatymuose neegzistuojančius reikalavimus dėl ataskaitų ir priėmimo-perdavimo aktų teikimo. Anot apelianto, teismo sprendimas aklai perrašyti specialisto išvadą į nuosprendį yra visiškai nepagrįstas ir formalus.

12.67.                      Dėl bausmės rūšies, dydžio, bausmių bendrinimo ir bausmės vykdymo atidėjimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė akivaizdžiai neadekvačią ir neproporcingai griežtą bausmę, padarė akivaizdžių bausmės skyrimo klaidų.

12.68.                      Apeliantas teigia, kad teismas paskyrė R. P. griežčiausią bausmės rūšį – realų laisvės atėmimą. Gynyba prašė taikyti tarpinį įstatymą ir bausmės vykdymą atidėti. Tačiau nuosprendyje į šiuos gynybos argumentus dėl bausmės rūšies parinkimo nepasisakyta. BK 222 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudos, arešto arba laisvės atėmimo iki 4 metų bausmę. BK 228 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudos, arešto arba laisvės atėmimo iki 5 metų bausmę. BK 184 straipsnio 1 dalies sankcija numato viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo arba laisvės atėmimo iki 2 metų bausmę. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra nesunkus, todėl teismas nepagrįstai pripažino R. P. padarius 6 apysunkius nusikaltimus. BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Be to, teismas nepagrįstai veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje, įvardino kaip nesunkų nusikaltimą. BK 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs. Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius. Teismas skundžiamame nuosprendyje (nuosprendžio 6.5.5. punktas) pripažino, kad R. P., veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje, padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo – švelniausia neatsargumo forma. Tuo tarpu baudžiamasis įstatymas, kaip nurodyta aukščiau, pagal sunkumą klasifikuoja tik tyčinius nusikaltimus. Teismas už visus klastojimo epizodus (BK 300 straipsnio 1 dalis) skyrė po vienodą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, net nesvarstydamas švelnesnės bausmės formos – baudos. Apeliantas mano, kad teismas vadovavosi netinkama sankcija ir klaidingai laikė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką apysunkiu nusikaltimu.

12.69.                      Pasak apelianto, teismas bausmę šiuo atveju skyrė visiškai nemotyvuodamas ir nevertindamas jokių kaltinamąjį apibūdinančių aplinkybių. Tokiu būdu teismo paskirta bausmė pasiekia iš esmės vienintelį tikslą – nubaudimą. Be to, iš lakoniškų teismo motyvų susidaro įspūdis, jog teismas skyrė bausmę už kiekvieną veiką ne atskirai jas individualizuojant, o bendrai už visas kartu, kadangi net už nesunkius nusikaltimus pirmą kartą teisiamam R. P. skyrė pakankamai griežtas realias laisvės atėmimo bausmes.

12.70.                      BK 55 straipsnis numato, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. R. P. anksčiau neteistas, todėl skiriant bausmę už BK 222 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, kurios yra nesunkūs ir apysunkiai nusikaltimai, teismas laisvės atėmimo bausmę skirti galėjo tik pagrįstai motyvuodamas tokį sprendimą. Pasak apelianto, nagrinėjamu atveju teismas R. P. teigiamos asmenybės, jo amžiaus, einamų pareigų, išlaikomų darbuotojų, iš viso nevertino, o laisvės atėmimo bausmę net už nesunkius nusikaltimus skyrė visiškai formaliai, nepasisakydamas kuo pasireiškė padidintas R. P. pavojingumas.

12.71.                      Teismas pripažino R. P. sunkinančią aplinkybę – bendrininkų grupę. R. P. bendrininkavimas inkriminuotas vien dėl to, jog jam UAB „C. G.“ vardu sąskaitą išrašė P. P., o R. P. klastojimas pasireiškė pasirašant ant šios sąskaitos. Kaip minėta, sąskaita-faktūra atitiko realią finansinę operaciją, o R. P. įtakos kitos įmonės rašomai sąskaitai-faktūrai apskritai negali turėti. Jis arba pasirašo sąskaitą, arba jos nepriima, bet jos turinio keisti negali. Dėl to, jokio bendrininkavimo fakto tarp R. P. ir P. P. nebuvo. Nuosprendyje net neatskleidžiama kaip pasireiškė tas bendrininkavimas, kokiais vaidmenimis. Todėl, apelianto manymu, ši sunkinanti aplinkybė inkriminuota nepagrįstai.

12.72.                      Nedidelio pavojingumo nusikaltimas finansų sistemai, atsižvelgiant į kaltininko asmenybę, reikalauja ne kaltininko trumpalaikio izoliavimo, o turtinės sankcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2014, Nr. 2K-361-1073/2017). Apeliantui neaišku, kaip teismo vertinimu reali net 3,5 metų laisvės atėmimo bausmė pasieks bausmės tikslus, išskyrus nubaudimą. R. P. yra pensinio amžiaus asmuo, turintis savo įmonę ir išlaikantis ne tik save, bet ir savo darbuotojus, mokantis mokesčius valstybei. Atėmus iš jo laisvę ne tik būtų ženkliai paveikta senyvo amžiaus asmens sveikata, bet ir R. P. negalėtų toliau dirbti, privalėtų atleisti darbuotojus, netektų pajamų šaltinio. Tokiu būdu teismas ne tik užtikrino, jog valstybėje be R. P. atsirastų papildomi bedarbiai, kurie netektų darbo jo įmonėje, bet ir tai, jog civilinis ieškinys niekada nebūtų patenkintas. Kadangi dirbdamas ir užsidirbdamas R. P. galėtų realiai grąžinti priteistą žalą, tuo tarpų atėmus iš jo ir pragyvenimo šaltinį, ir sveikatą, ir laisvę, jis taptų dar vienu valstybės išlaikomu asmeniu, o civilinis ieškinys taip niekada ir nebūtų patenkintas.

12.73.                      Teismas, nustatydamas bausmės rūšis už R. P. tariamai padarytas nusikalstamas veikas, bendrindamas bausmes visiškai ignoravo: idealiosios sutapties institutą; tęstinės nusikalstamos veikos institutą; bausmių už labai skirtingas nusikalstamas veikas bendrinimo taisykles. BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius. BK 63 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei.

12.74.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 31.1. punkte nustatė, kad R. P. padarė vieną sunkų nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje (nuosprendžio 1.10 punktas), 6 apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje (nuosprendžio 1.5., 1.11.-1.13 punktai), BK 222 straipsnio 1 dalyje (nuosprendžio 1.7., 1.14 punktai), BK 228 straipsnio 1 dalyje (nuosprendžio 1.15. punktas), vieną nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje (nuosprendžio 1.2. punktas). Vien iš šios formuluotės aišku, kad teismas nepaisė BK 63 straipsnio 2 dalyje ir 5 dalies 2 punkte įtvirtinto įpareigojimo bausmę, paskirtą už sunkų nusikaltimą (BK 184 straipsnio 2 dalis (nuosprendžio 1.10 punktas) ir bausmę, paskirtą už nesunkų nusikaltimą (BK 184 straipsnio 1 dalis (nuosprendžio 1.2. punktas) bendrinti apėmimo būdu, kadangi šios veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims.

12.75.                      BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Pagal suformuotą teismų praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami bendros tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2007, 2K-322/2008, 2K-7-48/2012, 2K-543/2012, 2K-P-31-788/2021). Pabrėžtina, kad veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-7-358-303/2015, 2K-555-788/2015 ir kt.). Veiksmai suklastojant kelis skirtingus dokumentus ar pagaminant kelis netikrus dokumentus, juos įgyjant, laikant ar panaudojant, kai tai padaryta pagal bendrą sumanymą ir siekiant to paties tikslo, paprastai kvalifikuojami kaip tęstinė veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2012, 2K-178-976/2017, 2K-251-1073/2018, 2K-177-788/2019, 2K-P-31-788/2021).

12.76.                      Kaltinime nurodytos kaltinamojo R. P. veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. I epizodas dėl teisinių, buhalterinių ir turto administravimo paslaugų apmokėjimo (BK 184 straipsnio 2 dalis) ir PVM sąskaitų faktūrų pasirašymo (BK 300 straipsnio 1 dalis) sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Taip pat II epizodas dėl paskolų suteikimo, sutarčių pasirašymo ir paskolų išmokėjimo pagal sutartis (BK 184 straipsnio 2 dalis) bei kasos pajamų orderių klastojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis) sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Kaltinamajam inkriminuojami nusikaltimai dėl piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 1 dalis) ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis) sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį su I ir II epizodais.

12.77.                      Konstatavimas, kad kelios nusikalstamos veikos sudaro idealią sutaptį, reiškia, kad asmuo iš esmės padarė vieną veiką, kuri tik dėl teisinio reguliavimo specifikos kvalifikuojama pagal kelis BK straipsnius. Tokiais atvejais teismas, bendrindamas pagal skirtingus BK straipsnius paskirtas bausmes, taiko apėmimo būdą (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip išvengiama nuteistojo teisinės padėties dirbtinio apsunkinimo – kad iš esmės už vieną nusikalstamą veiką nebūtų paskirta kelių bausmių. Todėl realios ir idealios sutapties nustatymo klausimai turi didelę reikšmę vykdant teisingumą ir užtikrinant tinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-196-788/2017).

12.78.                      Konkrečiu atveju nustačius, kad yra būtent ideali nusikalstamų veikų sutaptis, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos, kaip tai nustatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, apėmimo būdu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sutaptis yra ideali ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, jos buvo padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą. Tokiais atvejais atskirus kaltininko nusikalstamus veiksmus jungia vieningas kaltininko sumanymas kasacinės nutartys Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, tačiau jie kvalifikuojami pagal skirtingus specialiosios dalies BK straipsnius (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Nusikalstamų veikų sutaptis pripažįstama idealiąja ir tuo atveju, kai įgyvendinant bendrą sumanymą padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą. Teismas šią idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį gali konstatuoti atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-511/2019, Nr. 2K-243-697/2020 ir kt.).

12.79.                      R. P. pripažintas kaltu dėl dirbtinai išskaidytų eilės nusikalstamų veikų, tiek kaltinimo, tiek skundžiamo nuosprendžio aprašytų tokia forma, kad kiekvienas inkriminuotas BK straipsnis ar kiekvienas vienos tęstinės veikos (konkrečiu atveju – dokumentų klastojimo) epizodas turėtų atskirą aprašymą ir atskirą kvalifikavimą. Taip skundžiamame nuosprendyje vienas tariamas nusikalstamas sumanymas (veikla) dirbtinai aprašoma ir kartojama daug kartų, techniškai sukuriant atskirų nusikalstamų veikų įspūdį. Dar daugiau, idealiąja sutaptimi padarytos veikos teismo traktuotos kaip pagrindas parinkti griežtesnę bausmės rūšį ‑ skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje dėl bausmės rūšies pagrindimo R. P. atžvilgiu nurodyta, kad už BK 222 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas R. P. atžvilgiu skirtina laisvės atėmimo bausmė, nes šios veikos padarytos darant arba slepiant sunkesnį nusikaltimą ‑ didelės vertės 154 208,18 Eur turto iššvaistymą. Taigi, griežčiausia – laisvės atėmimo bausmės rūšis už dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo veikas parinkta iš esmės vien dėl to, kad šios veikos siejasi su didelės vertės turto išvaistymu idealiąja sutaptimi. Idealiosios nusikalimų sutapties ir tęstinės nusikalstamos veikos institutų ignoravimas skundžiamame nuosprendyje lėmė ne tik nepagrįstą bausmių dalinio sudėjimo taikymą vietoje bausmių apėmimo, bet ir griežtesnių bausmių paskyrimą, dėl ko R. P. paskirta nepagrįstai griežta galutinė subendrinta bausmė.

12.80.                      Apelianto manymu, kaltinamajam neturi būti skiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytų kaltinimų, kadangi BK 55 straipsnis numato, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo BK 55 straipsnio taisyklės. Skundžiamame nuosprendyje R. P. atžvilgiu paskyrus galutinę subendrintą 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, netaikytas ir net nesvarstytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Tokia teismo pozicija yra visiškai nesuprantama, kadangi, tiek R. P. asmenybė, tiek nusikalstamos veikos, dėl kurių nuteistas R. P., neturi nė vieno požymio ar charakteristikos bruožo, dėl kurių teismų praktikoje netaikomas bausmės vykdymo atidėjimas.

12.81.                      BK nuostatos suteikia teismui pakankamai plačią diskreciją atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir ne tik parinkti nuteistajam taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės rūšį ir dydį (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys, 55-61 straipsniai), bet ir, esant pagrindui, paskirti švelnesnę nei įstatymo nustatytą bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis), atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis), atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 36-40 straipsniai). Taigi bausmės vykdymo atidėjimas savo esme nėra priešingas bausmės tikslams, o yra viena iš teisinių priemonių, padedančių juos pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-53-697/2021).

12.82.                      Bausmės vykdymo atidėjimas už sunkų nusikaltimą buvo galimas tik laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d. Todėl teismas turi išspręsti tarpinio įstatymo taikymo klausimą. Apelianto manymu, nagrinėjamu atveju kaltinamajam turi būti taikoma tarpinė BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, kaip švelninanti kaltinamojo padėtį. Šio tarpinio įstatymo taikymas atitiktų teisingumo principo įgyvendinimą, atsižvelgiant į tai, jog baudžiamasis procesas truko pakankamai ilgą laiko tarpą. Pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo gautas dar galiojant tarpiniam įstatymui. Ikiteisminis tyrimas pradėtas ir tęstas taip pat galiojant tarpiniam įstatymui. Atkreiptinas dėmesys, kad įtariamojo statusas sąmoningai kaltinamajam buvo suteiktas vos prieš dieną iki užbaigiant ikiteisminį tyrimą, nors pats ikiteisminis tyrimas truko beveik 2 metus. Tokiu būdu viso ikiteisminio tyrimo metu buvo visiškai apribota kaltinamojo teisė į gynybą: kaltinamasis turėjo tik liudytojo statusą, negalėjo teikti papildomų jį išteisinančių duomenų, papildyti savo nuožiūra parodymų, susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, prašyti atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus ar siūlyti proceso užbaigimo galimybes. Toks teisėsaugos institucijų elgesys negali būti pateisinamas, kadangi aplinkybės, kuriomis šiuo metu yra grindžiamas kaltinimas, sutampa su nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto šioje byloje A. S. pareiškime nurodomomis aplinkybėmis. Vadinasi, prokuroras, organizavęs ikiteisminį tyrimą, akivaizdžiai matė, dėl ko reikš kaltinimą R. P., tačiau siekdamas apriboti jo teisę į gynybą ir procesiškai apsunkinti jo padėtį įtariamojo statusą ir jo garantuojamas teises suteikė tik po 2 metų likus vos vienai dienai iki užbaigiant ikiteisminį tyrimą. Kaltinamasis dar bandė pasinaudoti savo teisėmis ir teikti prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, tačiau prokuroras visiškai formaliai prašymus atmetė ir perdavė bylą teismui. Visos šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas takyti švelnesnį baudžiamąjį įstatymą kaltinamojo atžvilgiu. Tokiu būdu būtų užtikrintas ir teisingumo principo įgyvendinimas, kuris buvo pažeistas visiškai apribojus kaltinamojo teisę į gynybą ikiteisminio tyrimo metu.

12.83.                      Šiuo atveju R. P. kaltinamas turtinių nusikalstamų veikų padarymų, todėl bausmės tikslai nebūtų pasiekti pritaikius realią laisvės atėmimo bausmę. Kaltinamasis netektų darbo, pajamų, negalėtų sumokėti paskirtos baudos (jei ji būtų paskirta kartu su laisvės atėmimo bausme) ir privalėtų tapti valstybės išlaikomu asmeniu, vietoje to, jog galėtų toliau dirbti ir mokėti mokesčius. Veikos, dėl kurių padarymo R. P. pripažintas kaltu, nėra smurtinio pobūdžio, tik viena iš šių veikų yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. R. P. niekada nebuvo teistas. Itin reikšminga tai, kad nuo nusikalstamų veikų tariamo padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo ilgas laikas. R. P. yra ir per visą ilgus metus trukusią karjerą buvo nepriekaištingos reputacijos, visada dirbo, yra vedęs, šeimos žmogus, užauginęs dukterį. Įvertinus visas šias aplinkybes, akivaizdu, kad R. P. izoliavimas nuo visuomenės būtų pernelyg griežta bausmė. Bausmės tikslai gali būti pasiekti R. P. atidedant paskirtos bausmės vykdymą, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija).

12.84.                      Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Apeliantas, pacitavęs teismų praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, padarė išvadą, kad ši nuostata gali būti taikoma nustačius tokias išimtines aplinkybes, kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taip pat bausmė švelninama nustačius, jog paskyrus realią bausmę būtų įgyvendintas tik vienas bausmės tikslas – nubaudimas. Kaltinamojo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu buvo grubiai pažeista kaltinamojo teisė į gynybą ir rungimosi principas. Prokuroras ikiteisminį tyrimą pradėjo dar 2016 m., tačiau kaltinamasis R. P. įtariamojo statusą įgijo tik 2018-08-02, kadangi anksčiau buvo apklaustas specialiuoju liudytoju, todėl procesinių įtariamojo teisių neturėjo. Praėjus vos vienai dienai po įtariamojo statuso R. P. suteikimo, 2018-08-03 jam buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. R. P. pirmosios apklausos metu, įteikus jam pranešimą apie įtarimą, iškart pažymėjo, kad negali iškart duoti parodymų, kadangi nori susipažinti su pareikštais įtarimais. Prokuroras, nesuteikęs galimybės susipažinti su įtarimais ir pasiruošti gynybai, nedelsiant per vieną dieną nuo įtarimų pareiškimo užbaigė ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažinti kaltinamajam ir jo gynėjui buvo sudaryta tik 2018-10-01, o prokuroras 2018-10-08 informavo R. P. ir gynėją, kad visus prašymus ikiteisminio tyrimo papildymui privaloma pateikti iki 2018-10-16, t. y. nustatė dviejų savaičių terminą susipažinimui su 15 tomų medžiaga. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teoriškai teismas galėjo ištaisyti ikiteisminio tyrimo metu padarytus grubius teisės į gynybą pažeidimus. To prašė ir gynyba prašydama skirti ekspertizę dėl neišsamios specialisto išvados. Teismas tai padaryti atsisakė ir, kaip paaiškėjo iš nuosprendžio, aklai vadovavosi neišsamia ir gynybos ginčyta specialisto išvada.

12.85.                      Šiuo atveju minėti pažeidimai negali būti laikomi formaliais. Ikiteisminis tyrimas truko dvejus metus. Pareiškime, kurio pagrindu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, aiškiai įvardijami kaltinimai R. P.. Palyginus pareiškime nurodytas aplinkybes su kaltinamuoju aktu matyti, jog prokuroras nuo pareiškimo nenukrypo, todėl pranešimą apie įtarimą kaltinamajam galėjo įteikti proceso pradžioje taip užtikrinant galimybę pasinaudoti konstitucine teise į gynybą. Vietoje to, kaltinamajam suteikta vos 1 diena iki ikiteisminio tyrimo pabaigos tiek duoti parodymus, tiek teikti prašymus ar papildomą medžiagą bei prašyti atlikti papildomus procesinius veiksmus. Vos 1 diena ikiteisminiame tyrime suteikiant asmeniui teisę gintis nesuderinama su pamatiniais konstituciniais teisės į gynybą principais bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu fair trial (sąžiningi proceso) principu. EŽTK 6 straipsnio 3 dalies b punktas numato, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai.

12.86.                      Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose bylose dėl gynybos teisių pažeidimo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo kontekste nurodoma, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos rodo, jog reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikalstamą veiką baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą (pvz., 1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25444/94; 2002 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 49093/99; 2018 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Drassich prieš Italiją (Nr. 2), peticijos Nr. 65173/09). EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą. Ši informacija turi būti išsami. Analizuojamos Konvencijos nuostatos apimtis konkrečiu atveju turi būti įvertinta atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamą bendresnę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad baudžiamosiose bylose visiškos, išsamios informacijos apie kaltinamajam pateikiamus kaltinimus, taigi ir apie tai, kaip teismas gali juos tuo konkrečiu atveju teisiškai vertinti, pateikimas yra būtina sąlyga proceso teisingumui užtikrinti. Be to, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai yra tarpusavyje susiję, ir teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą turi būti svarstoma atsižvelgiant į kaltinamojo teisę pasirengti savo gynybai.

12.87.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertina EŽTK 6 straipsnio 3 dalies b punkto reikalavimų laikymąsi ne tik vertinant teisės į gynybą užtikrinimą bylą nagrinėjant teisme, tačiau taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2006 m. lapkričio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-800/2006).

12.88.                      Teismų praktikoje nėra pasitaikę panašių atvejų, jog ikiteisminio tyrimo metu asmens teisė į gynybą inter alia turėti pakankamai laiko pasiruošti gynybai būtų ne apsunkintam, o apskritai apribota iki 1 dienos termino. Toks terminas paprastai net nėra pakankamas parengti pakankamai pagrįstus ir motyvuotus prašymus. Negana to, jog vos per 1 dieną kaltinamasis iš liudytojo statuso perėjo į įtariamojo ir buvo užbaigtas ikiteisminis tyrimas, prokuroras nustatė vos 2 savaičių terminą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (15 tomų) ir pateikti papildymus. Tuo atveju, jei kaltinamasis būtų dalyvavęs net 2 metus trukusiame ikiteisminiame tyrime, tuomet galimai terminas ir nebūtų toks neprotingai trumpas. Visgi kaltinamasis jokių teisių minėtame ikiteisminiame tyrime neturėjo, nors prokuroras į įtarimą perkėlė tas pačias aplinkybes, kurias gavo dar su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjo.

12.89.                      Be procesinių aplinkybių, turėtų būti vertinama ir bausmės paskirtis. Kaltinamasis yra kaltinamas turtinių nusikalstamų veikų padarymų. Paskirti laisvės atėmimo bausmę dirbančiam asmeniui, kuris nekelia pavojaus visuomenei, neturėtų jokio kito tikslo kaip tik nubaudimas. Paskyrus laisvės atėmimo bausmę kaltinamasis netektų darbo ir nebegalėtų jo tęsti net ir po bausmės atlikimo. Nors kaltinamajam šiuo metu yra 65 metai, jis nėra valstybės išlaikomas pensininkas, o dirbantis, mokantis mokesčius ir kitiems sukuriantis bei išlaikantis darbo vietas asmuo. Kaltinamasis vykdo veiklą ir per savo įmonę yra sukūręs ne vieną darbo vietą. Paskyrus realią bausmę kaltinamojo įmonė nebegalėtų verstis bankroto administravimo veikla. Realios bausmės paskyrimas kaltinamajam neabejotinai sąlygotų, jog įmonė turėtų nutraukti veiklą, atleisti darbuotojus. Dėl visų šių aplinkybių, ne tik pats kaltinamasis sulaukęs pensijos amžiaus vietoje to, kad toliau dirbtų ir mokėtų mokesčius, būtų izoliuotas nuo visuomenės, tačiau taip pat ir išnyktų kaltinamojo per ilgus metus sukurtos darbo vietos ir veikla, nuo kuriomis mokami mokesčiai valstybei. Tokia bausmė, kuri pasiektų tik nubaudimo tikslą neabejotinai prieštarautų teisingumo principui. Dėl šios priežasties, jei teismas nuspręstų skirti bausmę kaltinamajam, prašome taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir parinkti švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu ar apribojimu.

13.       Teismo posėdyje nuteistasis P. P. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo P. P. apeliacinį skundą. Nuteistasis R. P. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo R. P. gynėjo apeliacinį skundą Civilinės ieškovės BUAB ,,F“ atstovas prašė: nuosprendžio dalį, kuria P. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, panaikinti, šią bylos dalį išskirti ir perduoti prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti ir ikiteisminiam tyrimui papildyti, kadangi nuteistojo P. P. nusikalstama veika šioje dalyje turi būti kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį; tenkinti BUAB ,,F“ civilinį ieškinį ir iš P. P. ir R. P. solidariai priteisti 220 126,74 Eur turtinei žalai atlyginti. Prokuroras prašė nuteistojo P. P. ir civilinės ieškovės BUAB ,,F“ atstovo apeliacinius skundus atmesti, o nuteistojo R. P. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: pakeisti nuosprendžio dalį R. P. paskirtų bausmių subendrinimo ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtą bausmę pagal BK 184 straipsnio 2 dalį subendrinti taikant apėmimo ir dalinio sudėjimo būdus su bausmėmis paskirtomis pagal BK 184 straipsnio 1 dalimi, 300 straipsnio 1 dalimi, 228 straipsnio 1 dalimi, 222 straipsnio 1 dalimi ir paskirti R. P. galutinę subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę; taikyti R. P. atžvilgiu tarpinio BK 75 straipsnio (2015 metų redakcija) nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą trejiems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti padarytą turtinę žalą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. P. gynėjo ir P. P. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, civilinės ieškovės BUAB ,,F“ atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

14.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų turinį ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinęs byloje surinktus duomenis, pagrįstai pripažino P. P. atlikus nusikalstamus veiksmus pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) ir BK 182 straipsnio 2 dalį, o R. P. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos). Tačiau šioje dalyje teisėjų kolegija nustato, jog R. P. ir P. P. padaryti veiksmai klastojant ir panaudojant tikrus dokumentus siekiant nuslėpti neteisėtą paskolų P. P. išdavimą ir melagingai imituojant paskolos grąžinimą, bei R. P. tikro dokumento klastojimas dėl piniginių lėšų perdavimo R. S., turėtų būti vertinami kaip viena tęstinė veika (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Taip pat keičiama nuosprendžio dalis dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo P. P., jo nusikalstamą veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kvalifikavus be nuorodos į BK 24 straipsnio 6 dalį. Naikinama nuosprendžio dalis, kuria R. P. ir P. P. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.5. punktas), ir dėl šios veikos R. P. ir P. P. išteisinami, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Be to, iš nustatytų R. P. nusikalstamos veikos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį faktinių aplinkybių šalintinos aplinkybės dalyje dėl 60 500 Lt (17 522 Eur) vertės turto operacijų apgaulingo teisės aktų reikalaujamo BUAB ,,F“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Dėl netinkamai pritaikytų bausmių bendrinimo nuostatų keičiamos skundžiamo nuosprendžio dalys, kuriomis nuteistiesiems už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, atitinkamai keičiama ir nuosprendžio dalis, kuria P. P. paskirta subendrinta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Apygardos teismo nuosprendis taip pat keistinas ir dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo bei galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam R. P. (BPK 328 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl R. P. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį

15.       Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos įrodymų visumą, nustatė, jog R. P. dėl nusikalstamo nerūpestingumo (aplaidumo) be jokio teisinio pagrindo ir už paslaugas, kurios nebuvo suteiktos, pervesdamas iš BUAB ,,F“ 7 786,94 Lt (2 255,25 Eur) UAB ,,C. G.“, iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį BUAB ,,F“ turtą.

16.       Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde tvirtinama, jog aptariamos lėšos buvo panaudotos teisėtai, kadangi 2011 m. balandžio 20 d. sutartys dėl teisinių, buhalterinės apskaitos ir turto administravimo paslaugų teikimo nebuvo vienintelis teisinis lėšų panaudojimo pagrindas. Bankroto administratorius bankrutuojančią įmonę administruoja nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (šiuo atveju nuo 2011 m. balandžio 10 d.), todėl, dar nesudarius būtinų veiklai vykdyti sutarčių, vis vien buvo būtina atlikti teisinius, buhalterinius, turto valdymo veiksmus. Pasak apelianto, šios paslaugos buvo suteiktos žodiniu susitarimu su UAB „C. G.“ ir realiai gautos, todėl BUAB „F“ reali žala nebuvo padaryta. Skunde remiamasi liudytojos V. L., P. P., R. P. parodymais, nurodomi veiksmai ir paslaugos, kurie, nuteistojo gynėjo teigimu, buvo būtini atlikti nuo teismo nutarties iškelti BUAB ,,F“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, ir buvo atlikti žodinio susitarimo pagrindu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

17.       Baudžiamoji atsakomybė už turto iššvaistymą numatyta BK 184 straipsnyje, pagal kurio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės vertės, istorinės ar kultūrinės reikšmės vertybes. Taigi, turto iššvaistymas – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims, padarant žalos turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-369-303/2017, 2K-7-56-511/2020 ir kt.). Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus (pvz., yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už šį turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymo neteisėtumas pasireiškia tuo, kad kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) neteisėtai perleidžiamas tretiesiems asmenims, jei tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto (turtinės teisės) patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto (turtinės teisės) patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto (turtinės teisės) savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325-895/2018).

18.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartimi iškėlus UAB ,,F“ bankroto bylą, šios įmonės administratoriumi paskirta UAB „A“, kurios direktorius R. P. (t. 3, b. l. 1-2, t. 12, b. l. 42-43). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi patvirtinta 9 900 Lt suma pagal BUAB „F“ administratoriaus UAB „A“ įgalioto asmens R. P. pateiktą sąmatą, skirtą BUAB „F“ administravimui iki pirmo įmonės kreditorių susirinkimo, kurio metu bus patvirtinta administravimo išlaidų sąmata (t. 2, b. l. 74). Po UAB „F“ bankroto bylos iškėlimo UAB „C. G.“ vardu UAB „F“ paslaugos buvo teikiamos nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. sausio 10 d. pagal 2011 m. balandžio 20 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) dėl teisinių, buhalterinės apskaitos ir turto administravimo paslaugų teikimo (t. 12, b. l. 158-160, 162-165, 169-172). 2011 m. rugsėjo 5 d. – 2012 m. vasario 4 d. laikotarpiu UAB „C. G.“ vardu UAB „F“ pagal teismo patvirtintą sąmatą dėl išlaidų iki pirmojo kreditorių susirinkimo išrašyta 18 PVM sąskaitų faktūrų už teisines, nekilnojamojo turto valdymo ir buhalterinės apskaitos paslaugas, suteiktas laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. sausio 10 d., iš viso 99 882,90 Lt sumai, o BUAB „F“ sumokėjo avansiniais pavedimais 107 669,84 Lt (t. 2, b. l. 83-100, t. 9, b. l. 135-152). Tokiu būdu susidarė 7 786,94 Lt (2 255,25 Eur) permoka, kuri nepagrįsta gautomis paslaugomis.

19.       Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad 7 786,94 Lt (2 255,25 Eur) buvo sumokėti teisėtai, nes paslaugos BUAB ,,F“ buvo pradėtos teikti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos pagal žodinį susitarimą su UAB „C. G.“ ir realiai buvo suteiktos ir, kad BUAB ,,F“ turėjo papildomas išlaidas 7 786,94 Lt (2 255,25 Eur) sumai. Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje (straipsnio redakcija įsigaliojusi nuo 2012 m. kovo 1 d.) nustatyta, jog administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Teismų praktikoje išaiškinta, jog administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį. Nesutinkantis su kreditorių susirinkimo ar jo įgalioto kreditorių komiteto patvirtinta administravimo išlaidų sąmata administratorius turi teisę ginčyti nutarimą, kuriuo patvirtinta tokia sąmata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009). Teismo teisė pradiniame bankroto proceso etape (iki kreditorių susirinkimo) nustatyti administravimo išlaidas reiškia ir tai, kad nustatytos išlaidos, esant objektyvioms priežastims, gali būti didinamos. Vėliau visą administravimo išlaidų sąmatą, įskaitant administratoriaus atlyginimą ir jo mokėjimo tvarką už įmonės administravimą bankroto proceso metu nuo bankroto bylos iškėlimo, tvirtina pirmasis kreditorių susirinkimas, įvertinęs administratoriaus nurodytas jau patirtas ir būsimas išlaidas, bankroto procedūros apimtį ir kitas konkrečios įmonės bankrotui reikšmingas aplinkybes. Kreditorių susirinkimas taip pat turi teisę dėl atsiradusių naujų aplinkybių (papildomų išlaidų) pildyti šią sąmatą pagal administratoriaus prašymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).

20.       Iš nurodytos teisinio reguliavimo bei aptartos teismų praktikos matyti, jog tuo atveju, jei bankroto administratorius dėl objektyvių priežasčių patiria papildomas išlaidas, jos gali būti didinamos teismo sprendimu (iki pirmojo kreditorių susirinkimo), vėliau šias išlaidas tvirtina kreditorių susirinkimas. Taigi, R. P. tvirtinant, jog jis turėjo papildomas išlaidas, nes paslaugos buvo pradėtos teikti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos ir realiai buvo suteiktos, jos turėjo būti įtrauktos teikiant teismui prašymą patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą arba vėliau, tai yra pirmojo kreditorių susirinkimo metu, kurio metu buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata. Tačiau tokių duomenų R. P. nepateikė nei teikdamas teismui prašymą patvirtinti išlaidų sąmatą, nei pirmojo kreditorių susirinkimo metu. Priešingai, iš pateiktos BUAB ,,F“ bankroto administratoriaus R. P. ataskaitos bei jos priedo Nr. 24 matyti, jog faktiškai panaudota administravimo išlaidų suma iki pirmojo kreditorių susirinkimo pagal teisinių, buhalterinės apskaitos bei turto administravimo paslaugų sutartis sudaro 96 622,54 Lt ir neviršija teismo nustatytos administravimo išlaidų leistinos sumos (t. 5, b. l. 9-15), todėl akivaizdu, jog BUAB ,,F“ neturėjo pareigos mokėti bei pervesti papildomų lėšų UAB ,,C. G.“, nes pagal minėtas sutartis UAB ,,C. G.“ 7 786,94 Lt (2 255,25 Eur) vertės papildomų teisinių, buhalterinės apskaitos bei turto administravimo paslaugų suteikusi nebuvo. Šią aplinkybę patvirtina ir paties BUAB ,,F“ bankroto administratoriaus R. P. ataskaitoje nurodyta administravimo išlaidas sudariusi suma (96 622,54 Lt), kuri, be kita ko, nurodyta netgi mažesnė nei pagal 18 PVM sąskaitas faktūras faktiškai sumokėta UAB ,,C. G.“ už suteiktas teisines, buhalterinės apskaitos ir turto administravimo paslaugas suma, tai yra 99 892 Lt.

21.       Įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytą aplinkybę, jog R. P. apie BUAB ,,F“ permoką už suteiktas paslaugas UAB ,,C. G.“ sužinojo tik 2012 m. pradžioje, tai yra po to, kai buhalterė V. L. jį informavo, kad UAB „C. G.“ yra skolinga apie 7 000 Lt, teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju R. P., būdamas saistomas kreditorių susirinkimo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, turėjo pareigą kreiptis į UAB ,,C. G.“ dėl permokos grąžinimo. Tuo tarpu R. P. tvirtinant, jog piniginės lėšos pervestos teisėtai už iki sutarčių pasirašymo suteiktas paslaugas, tai yra atsiradus naujoms aplinkybėms (papildomoms išlaidoms) viršijant patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, turėjo kreiptis į kreditorių susirinkimą, nes tik taip būtų užtikrintas galimų administravimo išlaidų padengimas didesne apimtimi. Tačiau šiuo atveju R. P. pateikė buhalterei V. L. tris 2013 m. spalio 16 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras susidariusiai permokai pateisinti, nesilaikydamas Įmonių bankroto įstatyme nustatyto reglamentavimo, jog administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Tokiu būdu privalomų bankroto procedūrų nesilaikymas tik dar labiau sustiprina teisėjų kolegijos nuomonę, kad iš tiesų UAB ,,C. G.“ paslaugų nesuteikė dėl ko lėšos buvo pervestos be pagrindo. Be to, akivaizdu ir tai, jog R. P. kreiptis į kreditorių susirinkimą ir negalėjo, nes kaip jau buvo nurodyta anksčiau, pateiktoje BUAB ,,F“ bankroto ataskaitoje R. P. patvirtino, jog nustatytos administravimo išlaidų leistinos sumos neviršijo. Taigi apeliacinio skundo argumentai, jog nuo teismo nutarties iškelti BUAB ,,F“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki sutarčių 2011 m. balandžio 20 d. pasirašymo dienos paslaugos buvo realiai suteiktos, prieštarauja paties nuteistojo R. P. veiksmams, kuriuos jis kaip bankroto administratorius atliko BUAB ,,F“ atžvilgiu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog piniginės lėšos buvo pervestos be teisėto pagrindo. 

22.       Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimą, nes dėl neatidumo susiformavusi permoka negali būti vertinama kaip nusikaltimas. Teisėjų kolegija su šiais nuteistojo gynėjo argumentais neturi pagrindo sutikti.

23.       Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas, neperspektyvus, pvz., be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93/2013, 2K-285/2013, 2K-152-303/2017).

24.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ši byla negali būti vertinama kaip civilinės teisės santykiai, nes R. P. neteisėtai 7 786,94 Lt (2 255,25 Eur) vertės BUAB ,,F“ turtą neatlygintinai perdavė UAB ,,C. G.“ ir panaudojo šios bendrovės interesais, o vėliau, siekdamas pateisinti šią permoką sąmoningai teikė buhalterei L. L. melagingas PVM sąskaitas faktūras. Šios išvados nepaneigia ir apelianto tvirtinimas, jog Vilniaus apygardos teisme civilinio proceso tvarka nagrinėjamas ginčas dėl paslaugų kainos, patvirtina susiklosčiusius civilinius santykius. Iš Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-49-431/2018 matyti, jog BUAB ,,F“ ieškinys civilinėje byloje grindžiamas aplinkybėmis, nustatinėtinomis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, tai yra civilinėje byloje ieškovė BUAB ,,F“ ieškinio argumentus grindė svetimo turto iššvaistymu, dokumentų klastojimu ir apgaulingu apskaitos tvarkymu. Apygardos teismas, atsižvelgęs į galimus prejudicinius faktus, tai yra į tai, kad R. P., veikdamas kaip atsakovės įgaliotas asmuo, galimai piktnaudžiavo suteiktais įgaliojimais, apgaulingai tvarkė bankrutuojančios įmonės buhalterinę apskaitą, suklastojo ginčijamus dokumentus ir iššvaistė ieškovei priklausantį turtą, o P. P. – galimai neteisėtai pasisavino ieškovei priklausantį turtą, civilinės bylos nagrinėjimą sustabdė iki teismo sprendimo šioje baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo, sprendęs, jog nurodytų faktų nustatymas turės tiesioginę įtaką civilinės bylos išnagrinėjimo rezultatui. Taigi apelianto argumentas, jog nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas yra išimtinai civilinis yra visiškai nepagrįstas ir neturi jokios reikšmės jo nusikalstamų veikų teisiniam vertinimui.

25.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju 7 786,94 Lt (2 255,25 Eur) skola susidarė ne dėl tyčinių R. P. veiksmų, bet dėl jo nusikalstamo nerūpestingumo – nepakankamos mokėjimų bendrovei UAB „C. G.“ kontrolės ir apskaitos, jo paties pasirašytų 2011 m. balandžio 20 d. sutarčių sąlygų nežinojimo, kad R. P. nenumatė, kad pervedant bendrą 107 669,84 Lt sumą UAB „C. G.“ už iki pirmojo kreditorių susirinkimo suteiktas paslaugas, susidarys 7 786,94 Lt permoka, nors būdamas BUAB „F“ bankroto administratoriumi ir pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnį užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas BUAB „F“ turtą, turėjo tai numatyti.

26.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad byloje nustatyti visi būtinieji BK 184 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarantys požymiai, todėl R. P. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje.

Dėl R. P. ir P. P. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.5. punktas) bei R. P. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (1.7. punktas)

27.       Nagrinėjamoje byloje R. P. ir P. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.5. punktas) bei R. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (1.7. punktas) pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2012 m. vasario 3 d., žinodami, kad P. P. prašymu, tyčia, be jokio teisinio pagrindo R. P. iš BUAB „F“ į UAB „C. G.“ 2012 m. sausio 12 d. pervedė 60 500 Lt (17 522,01 Eur), žinodami, kad už šias pinigines lėšas UAB „C. G.“ jokių turto operacijų/administravimo, teisinių, buhalterinės apskaitos paslaugų BUAB „Fi“ realiai nėra suteikusi, siekdami nuslėpti neteisėtą BUAB „F“ piniginių lėšų naudojimą UAB „C. G.“ naudai ir melagingai pateisinti atliktas finansines operacijas, pagal išankstinį susitarimą, tyčia pagamino ir panaudojo netikrą dokumentą – PVM sąskaitą faktūrą. P. P. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, kompiuterinės technikos pagalba atspausdino 2012 m. vasario 3 d. UAB „C. G.“ PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 00033, kurioje įrašė melagingus duomenis dėl apmokėjimo 60 500 Lt (17 22,01 Eur) sumai už buhalterines ir teisines paslaugas pagal 2011 m. balandžio 20 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Po ko R. P. šį žinomai netikrą dokumentą dėl realiai BUAB „F“ nevykusių ūkinių operacijų, 2012 m. vasario mėn. laikotarpiu, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku įtraukė į BUAB „F“ apskaitą. Taip apskaitoje atvaizdavęs realiai neįvykusiais ūkines operacijas, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą BUAB „F“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti BUAB „F“ 2012-02-04 – 2015-03-12 laikotarpio turto ir nuosavo kapitalo.

28.       Pirmosios instancijos teismas R. P. ir P. P. kaltę grindė tuo, kad 2012 m. vasario 3 d. PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) Nr. 00033 įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, kad ji išrašyta sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, nors nė vienoje iš paminėtų sutarčių avansinis mokėjimas už paslaugas nebuvo numatytas, o buvo nustatyta visai kitokia atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarka, be to buhalterinės apskaitos paslaugų pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bendrovė UAB „C. G.“ nuo 2011 m. sausio 11 d. neteikė ir neketino teikti, nes tam tikslui BUAB „F“ nuo 2012 m. sausio 2 d. įdarbino UAB „C. G.“ buhalterę V. L.. Todėl paminėti duomenys įvertinti kaip melagingi. Be to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. 5-1/69, kurioje nustatyta, kad 2012 m. vasario 3 d. PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) Nr. 00033 išrašyta už buhalterines ir teisines paslaugas „iki bendrovės išregistravimo iš JAR“ be jokių ataskaitų, įrodančių kada ir kokios rūšies ir kokia apimtimi paslaugos buvo suteiktos ir ar iš tikrųjų buvo suteiktos, kad dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pažeidimų, negalima nustatyti BUAB „F“ turto (UAB „C. G.“ įsipareigojimų bendrovei „F“) ir nuosavo kapitalo (veiklos sąnaudų), sprendė, kad dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo iš dalies negalima nustatyti BUAB „F“ turto ir nuosavo kapitalo.

29.       Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ji nepagrindžia šio R. P. ir P. P. pareikšto kaltinimo, nes vadovaujantis byloje esančiais duomenimis negalima daryti neginčijamos išvados, kad 2012 m. vasario 3 d. PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) Nr. 00033 buvo įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija ir kad dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo negalima nustatyti BUAB ,,F“ turto ir nuosavi kapitalo.

30.       Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje R. P. ir P. P. pareikšti kaltinimai pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl BUAB ,,F“ turto – 60 500 Lt (17 522,01 Eur) iššvaistymo), 300 straipsnio 1 dalį bei R. P. ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra glaudžiai tarpusavyje susiję, nes iš esmės grindžiami ta pačia faktine aplinkybe – 2012 m. vasario 3 d. UAB ,,C. G.“ sąskaitos faktūros Nr. VPK 00033 suklastojimu, siekiant nuslėpti neteisėtą BUAB ,,F“ piniginių lėšų (60 500 Lt (17 522,01 Eur)) naudojimą, žinant, kad už šias pinigines lėšas UAB ,,C. G.“ jokių teisinių ir buhalterinės apskaitos paslaugas nėra atlikusi. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio matyti, dėl kurio šioje dalyje ginčo nėra, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tai yra specialisto išvadą, nuteistųjų, liudytojų D. K., L. M., Ž. K. parodymus, nuteistojo R. P. pateiktus bei teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenis, konstatavo, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad 60 500 Lt suma, kurią BUAB „F“ pervedė UAB „C. G.“ yra neatlygintinė, kad BUAB „F“ už šią sumą nebuvo suteikta teisinių paslaugų ir, kad BUAB ,,F“ padaryta žala, ko pasekoje, tai yra nenustatęs BK 184 straipsnio 2 dalies objektyviosios pusės požymio – žalos, pašalino iš R. P. ir P. P. kaltinimo dalį, kuria jie buvo kaltinami 60 500 Lt iššvaistymu. Taigi byloje nustatyta, jog pagal 2012 m. vasario 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 00033, išrašytą sutarčių (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu dėl buhalterinės apskaitos ir teisinių paslaugų teikimo, UAB ,,C. G.“ suteikė teisines paslaugas BUAB ,,F“ 60 500 Lt (17 522,01 Eur) sumai.

31.       Bylos duomenimis, 2012 m. sausio 11 d. pirmasis BUAB „F“ kreditorių susirinkimas patvirtino 50 000 Lt dydžio (60 500 Lt su PVM) administravimo išlaidų sąmatą iki BUAB „F“ išregistravimo iš juridinių asmenų registro. Tą pačią dieną, tai yra 2012 m. sausio 11 d. BUAB „F“ ir UAB „C. G.“ pasirašė sutartis dėl ankstesnių trijų 2011 m. balandžio 20 d. teisinių, buhalterinės apskaitos ir turto administravimo paslaugų pakeitimo. Turto administravimo sutartis nutraukta, o teisinių paslaugų ir buhalterinės apskaitos paslaugų sutartys pakeistos, nustatant, kad jų kaina yra 60 500 Lt su PVM, iki BUAB „F“ išregistravimo dienos. 2012 m. sausio 12 d. BUAB „F“ pervedė į UAB „C. G.“ sąskaitą 60 500 Lt „už suteiktas paslaugas pagal PVM sąskaitą faktūrą“, o UAB „C. G.“ 2012 m. sausio 12 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 00033 60 500 Lt sumai „už paslaugas iki bendrovės išregistravimo iš JAR“. Pagal mokėjimo pavedime ir PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą paskirtį, pinigai bendrovei sumokėti už teisines ir buhalterinės apskaitos paslaugas. Akivaizdu, jog sąskaitoje faktūroje Nr. VPK 00033 nurodyta mokėjimo paskirtis už buhalterinės apskaitos paslaugas yra nepagrįstas, nes buhalterinės apskaitos paslaugų UAB ,,C. G.“ nuo 2011 m. sausio 11 d. neteikė ir negalėjo teikti, kadangi tam tikslui BUAB „F“ nuo 2012 m. sausio 2 d. buvo įdarbinusi UAB „C. G.“ buhalterę V. L.. Tačiau byloje nustačius, jog šie pinigai buvo pervesti teisėtai, tai yra už realiai suteiktas teisines paslaugas, juolab nurodžius, jog pinigai pervedami ir už teisines paslaugas, toks netikslumas, įvertinus tai, kad mokėjimas neviršijo kreditorių susirinkimo patvirtintos 60 500 Lt administravimo išlaidų sąmatos, negali būti vertinamas 2012 m. vasario 3 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) 00033 suklastojimu. Tai, kad aptariama pinigų suma pervesta visa apimtimi jau kitą dieną po pirmojo kreditorių susirinkimo patvirtinus administravimo išlaidų sąmatą, teisėjų kolegijos nuomone, yra pažeidimas, numatytas sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), nes avansinis mokėjimas už paslaugas nebuvo numatytas, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog ši suma buvo pervesta už realiai suteiktas paslaugas. Tai laikytina sutarties pažeidimu, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo tokią veiką pripažinti dokumento suklastojimu, numatytu BK 300 straipsnyje. Taigi nagrinėjamoje byloje nustačius, kad pagal 2012 m. sausio 12 d. mokėjimą paslaugos už suteiktas teisines paslaugas buvo suteiktos, nėra pagrindo teigti, jog 2012 m. vasario 3 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) 00033 buvo suklastota tikslu nuslėpti realiai neįvykusias ūkines operacijas. Atitinkamai negalima daryti išvados ir dėl R. P. kaltės į buhalterinę BUAB ,,F” apskaitą įtraukus žinomai netikrą dokumentą dėl realiai nevykusių ūkinių operacijų, siekiant apgaulingai tvarkyti šios bendrovės buhalterinę apskaitą. 

32.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistųjų R. P. ir P. P. atžvilgiu baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, baudžiamoji atsakomybė jiems taikyta nepagrįstai, nes šiuo atveju nustatyta, kad 2012 m. vasario 3 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) 00033 buvo išrašyta už realiai suteiktas paslaugas, kurios šiuo atveju įtraukimas į BUAB ,,F“ buhalterinę apskaitą vien dėl padarytų apskaitos pažeidimų (išrašius minėtą sąskaitą be jokių ataskaitų, įrodančių kada ir kokios rūšies ir kokia apimtimi paslaugos buvo suteiktos) nesukėlė BK 222 straipsnyje numatytų pasekmių, nes nesutrukdė nustatyti bendrovės turto (UAB ,,C. G.“ įsipareigojimų BUAB ,,F“) ir nuosavo kapitalo (veiklos sąnaudų), todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas, nuteistasis R. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.5. punktas) ir nuteistasis P. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.5. punktas) išteisinami, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat R. P. šalinama kaltinimo dalis, susijusi su apgaulingos apskaitos tvarkymu apskaitoje atvaizdavus realiai neįvykusias ūkines operacijas dėl UAB ,,C. G.“ apmokėjimo 60 500 Lt (17 522,01 Eur) sumai (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, BPK 328 straipsnio 3 dalis), o R. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentai nėra vertinami, nes jie nekeičia priimto sprendimo esmės.

33.       Atsižvelgiant į tai, kad iš R. P. kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį šalinama dalis kaltinimo dėl UAB ,,C. G.“ apmokėjimo 60 500 Lt (17 522,01 Eur) sumai, tikslinama nuosprendžio aprašomoji dalis nustatant, jog R. P. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą BUAB ,,F“ buhalterinę apskaitą, siekdamas nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus dėl BUAB ,,F“ piniginių lėšų – 154 208,18 Eur iššvaistymo.

Dėl R. P. ir P. P. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (1.10. punktas) 

34.       Nuteistojo R. P. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su R. P. nuteisimu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, kelia abejones jį kaltinančių įrodymų patikimumu. Apeliantas ginčija liudytojų ir nuteistojo P. P. parodymų vertinimą, specialistės atliktą tyrimą bei surašytą 2017 m. rugpjūčio 23 d. specialisto išvadą, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas vertina rašytinius bylos duomenis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

35.       Baudžiamoji atsakomybė už turto iššvaistymą numatyta BK 184 straipsnyje, pagal kurio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės vertės, istorinės ar kultūrinės reikšmės vertybes. Taigi, turto iššvaistymas – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims, padarant žalos turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-369-303/2017, Nr. 2K-7-56-511/2020 ir kt.). Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus (pvz., yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už šį turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymo neteisėtumas pasireiškia tuo, kad kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) neteisėtai perleidžiamas tretiesiems asmenims, jei tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto (turtinės teisės) patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto (turtinės teisės) patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto (turtinės teisės) savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325-895/2018).

36.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2015 m. kovo 17 d. R. P. buvo UAB ,,A” įgaliotu asmeniu administruoti BUAB ,,F” ir pagal Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija) 11 straipsnio nuostatas turėdamas teisę valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą, lėšas bei jomis disponuoti, atidaryti sąskaitą banke, kaupti lėšas bankroto procedūrų vykdymui, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, spręsti klausimus dėl įmonės turto, gautas lėšas skirstyti kreditorių reikalavimams tenkinti. Pažymėtina, jog BUAB ,,F” iš ūkinės komercinės veiklos gautos pajamos buvo šio juridinio asmens turtas, tai yra svetimas turtas vadovui, skirtas kreditorių reikalavimams užtikrinti.

37.       Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad BUAB ,,F” lėšas R. P. skolino teisėtai. Apelianto nuomone, bankroto procesą reglamentuojantys aktai nedraudžia skolinti bankrutuojančios įmonės piniginių lėšų tretiesiems asmenims, taip pat nenustato ir privalomo kreditorių sutikimo dėl paskolų teikimo. Pasak apelianto, tokios nuomonės laikosi ir bankroto administratoriaus veiklą prižiūrinti Lietuvos Respublikos vyriausybės įgaliota institucija – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Finansų ministerijos (t. 10, b. l. 119-120). Šie argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

38.       Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija) 11 straipsnio 5 dalies 5 punktas nustatė, kad kreditorių sąskaitoje esančios lėšos gali būti naudojamos tik teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams šio įstatymo nustatyta tvarka tenkinti. Pažymėtina, jog bankroto administratorius, vykdydamas Įmonių bankroto nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti bankrutuojančios įmonės veiklą, sukaupti kuo daugiau įmonės turto. Visi administratorius veiksmai turi būti nukreipti šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008). Taigi, bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, nes įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008). Akivaizdu, jog bankroto administratorius veikia bankrutuojančios įmonės naudai, organizuoja ir rūpinasi, kad tęsiama komercinė ūkinė veikla įmonėje būtų pelninga pačiai įmonei, kad ta veikla padėtų patenkinti kreditorių reikalavimus kuo didesne apimtimi. Ūkinė komercinė veikla – tai pagrindinės įmonės įstatuose nustatytos įmonės kryptys, iš kurios ji siekia gauti pelną, todėl netaikytinas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas, kuriame nustatyta, kad įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jei ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoja su šia veikla susijusioms išlaidoms padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-28/2008). Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius skolinti BUAB ,,F“ pinigus įmonės vardu tretiesiems asmenims teisės neturėjo, nes, visų pirma, suteiktos paskolos neatitiko BUAB ,,F“ ūkinės komercinės veiklos (bylos duomenimis, BUAB ,,F“ vykdė nekilnojamojo turto objektų nuomą), antra, suteiktomis paskolomis buvo akivaizdžiai sumažinta kreditorių reikalavimų patenkinimo apimtis. Šių išvadų nepaneigia bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme metu pateiktos tuo metu veikusios UAB „F“ paskolų suteikimo įvairiems ūkio subjektams sutartys, kadangi tuo metu nurodytas teisinis reguliavimas šioms sutartims negalėjo būti taikomas. 

39.       Tai, kad R. P. suvokė, jog BUAB ,,F“ lėšas skolino neteisėtai, patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, kad paskolos P. P. faktas buvo slepiamas nuo BUAB „F“ kreditorių ir maskuojamas BUAB „F“ apskaitoje. Bylos duomenimis, R. P. nuo 2012 m. iki 2015 m. slėpė nuo BUAB „F“ buhalterės V. L. tikrąjį ūkinės-finansinės operacijos turinį atskleidžiančius dokumentus – BUAB „F“ ir P. P. sudarytą 21 paskolos sutartį, pateikdamas jas tik perduodant buhalteriją naujai paskiram BUAB „F“ administratoriui A. S.. To pasėkoje BUAB „F“ buhalterė V. L., kuri rėmėsi R. P. bankiniuose mokėjimo pavedimuose klaidingai nurodyta mokėjimo paskirtimi „už UAB „C. G.“ suteiktas paslaugas“, P. P. išmokėtą sumą apskaitė kaip išankstinius mokėjimus tiekėjams. Būtent ši aplinkybė leido R. P. nuslėpti ataskaitoje, teiktoje kreditoriams už laikotarpį nuo pirmojo 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo dienos 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimui, neteisėtai suteiktos paskolos faktą (t. 12, b.l. 74-77). Nurodytų aplinkybių kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys, jog R. P. nuslėpus neteisėtą paskolos suteikimo faktą jo pateiktoje kreditoriams ataskaitoje, kreditoriai ne tik negalėjo prašyti nurodyti šio fakto, bet ir pagrįstai neprašė R. P. pateikti jokių buhalterinės apskaitos dokumentų.

40.       Aplinkybę, jog R. P. veikė sąmoningai, taip pat patvirtina nustatytos aplinkybės, jog jis iki pat savo įgaliojimą BUAB „F“ pabaigos, manipuliuodamas dokumentais, kurie neatspindėjo realių ūkinių finansinių operacijų, imitavo BUAB „F“ apskaitoje fiktyvų paskolos grąžinimą ir pakartotinį išdavimą P. P.. Kaip ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nuteistojo gynėjas tvirtina, jog P. P. dalimis, 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. kovo 10 d. pagal du kasos pajamų orderius visą 154 208,18 Eur skolą grąžino grynais pinigais, juos apskaitė BUAB „F“ buhalterijoje ir, 2015 m. kovo 27 d. surašius pinigų priėmimo-perdavimo aktą, perdavė naujajam BUAB „F“ administratoriui A. S.. Šiuos nuteistojo parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už svetimo turto išvaistymą ir šių lėšų grąžinimo. Tai, kad P. P. paskolų BUAB „F“ negrąžino, o 2015 m. kovo 9 d. ir 2013 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderiai ir 2015 m. kovo 27 d. pinigų priėmimo perdavimo aktas buvo surašyti siekiant nuslėpti pinigų iššvaistymo faktą, patvirtina nuteistojo P. P., liudytojų A. S., M. R., V. L. parodymai, kiti rašytiniai bylos duomenys.

41.        Nuteistasis P. P. viso bylos proceso metu tvirtino, kad 154 208,18 Eur skolos BUAB „F“ negrąžino, kasos pajamų orderius tariamo šių piniginių lėšų grąžinimo pasirašė R. P. prašymu, nes prieš perduodant BUAB ,,F” administruoti naujajam administratoriui A. S., R. P. reikėjo sutvarkyti įmonės buhalteriją. P. P. turėjo pasirašyti naują paskolos sutartį tai pačiai sumai jau su naujuoju administratoriumi, o po kelių dienų P. P. jau su A. S. pasirašė naują paskolos sutartį tai pačiai sumai ir du BUAB „F“ kasos išlaidų orderius, patvirtinančius, kad jis šią paskolą gavo, nors realiai jis (P. P.) pinigus nei grąžino P. P., nei gavo iš A. S. kaip naują paskolą.

42.       Nesutiktina su apelianto argumentu, jog P. P. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes jie yra nenuoseklūs, be to, P. P. kartu su A. S. darė prierašus kasos pajamų orderiuose bei piniginių lėšų perdavimo aktuose (patvirtinančiuose pinigų neperdavimą), o tai tariamai parodo, kad P. P. yra suinteresuotas visą atsakomybę perkelti R. P.. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši apelianto nuomonė yra neparemta bylos duomenimis, priešingai – P. P. parodymų teisingumą šioje dalyje patvirtina kiti įrodymai.

43.       Apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas A. S. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu parodymus apie tai, kad perimant iš R. P. BUAB „F“ administravimą, jam grynieji pinigai perduoti nebuvo. Liudytojas parodė, kad dar prieš perimant bendrovės administravimą, P. P. prisipažino, kad jis iš BUAB „F“ yra pasiskolinęs 154 208,18 Eur ir prašė būtent A. S. perimti administravimą dėl to, kad prieš laiką nepaaiškėtų pinigų trūkumas BUAB „F“ kasoje. Perimant dokumentaciją iš R. P., pastarasis pasakė, kad jis su P. P. pasirašė BUAB „F“ du kasos pajamų orderius dėl neva P. P. pinigų grąžinimo į įmonės kasą, nors realiai visi šiame procese dalyvaujantys asmenys žinojo, kad šie kasos pajamų orderiai yra suklastoti. Kadangi P. P. į BUAB „F“ kasą jokių pinigų negrąžino, P. P. ir R. P. įtikino A. S., kad reikia pasirašyti kasos išlaidų orderius jau A. S., kaip naujo bankroto administratoriaus vardu, dėl neva tos pačios sumos pakartotinio išmokėjimo P. P., taip pagrindžiant pinigų nebuvimą kasoje. 2015 m. kovo mėnesį A. S. pasirašė paskolos sutartį dėl tariamos 154 208,18 Eur paskolos suteikimo P. P. ir du BUAB „F“ kasos išlaidų orderius, patvirtinančius, kad neva ši suma P. P. išmokėta iš bendrovės kasos. Be to, 2015 m. birželio 2 d. pasirašytinai perimant BUAB „F” dokumentus, R. P. padavė pasirašyti 2015 m. kovo 27 d. BUAB ,,F” kasos pinigų priėmimo-perdavimo aktą, jog A. S. perima BUAB ,,F” kasos pinigus – 154 208,18 Eur sumoje. Liudytojas suprato, kad tai ta pati pinigų suma, kuri iš BUAB ,,F” sąskaitos yra pervesta į P. P. sąskaitą. R. P., paduodamas pasirašyti šį dokumentą paaiškino, kad buhalterija reikalauja šio dokumento. Kadangi buvo įsitikinęs, kad P. P. grąžins minėtą – 154 208,18 Eur sumą, dėl to ir sutiko pasirašyti šį dokumentą,  nors realiai jokie pinigai nebuvo nei įnešti į kasą, nei išmokėti iš kasos (t. 13, b. l. 99-118). Tas pačias aplinkybes liudytojas nurodė apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme (t. 21, b. l. 13-15)

44.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojo A. S. parodymais. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. S. pasinaudojo savo procesine teise ir atsisakė duoti parodymus, tačiau jis patvirtino, kad jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu yra teisingi, todėl nesiremti jais teismas neturėjo pagrindo. Juo labiau, kad liudytojas šių parodymų teisingumą patvirtino ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Liudytojo A. S. parodymai šioje dalyje yra nuoseklūs, be to, juos patvirtina nuteistojo P. P. bei kaip liudytojo apklausto BUAB „F“ savininko M. R. parodymai. Liudytojas M. R. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2015 m. pabaigoje A. S. papasakojo, kad R. P. sprendimu P. P. iš BUAB „F“ banko sąskaitos buvo pervedamos didelės pinigų sumos, neva už UAB „C. G.“ suteiktas paslaugas, vėliau pervadino tai į suteiktą paskolą P. P.. A. S. atvirai paaiškino, kad P. P. realiai jokia paskola nebuvo suteikta, o paskolos sutartis Nr. 03/12, kurią 2015 m. kovo 12 d. pasirašė P. P. ir BUAB „F“ administratorius A. S., buvo surašyta tik „dėl vaizdo“, kaip paskolos imitacija, realiai pinigai nebuvo paskolinti ar grąžinti. Tai patvirtina ir ant šios sutarties A. S. ranka parašytas ir pasirašytas tekstas: „Subendrinta 2012-2014 m. paskolos sutartys ir konvertuota į eurus. Pinigai nebuvo grąžinti ir nebuvo išduoti“. 2015 m. kovo 27 d. surašytame BUAB „F“ kasos pinigų priėmimo-perdavimo akte, pasirašytame A. S. ir R. P., A. S. ranka prirašė tekstą: „Aktas pasirašytas prašant R. P. 2015 m. birželio 2 d. Pinigų niekas neperdavė ir nepriėmė“ (t. 12, b. l. 2; b. l. 6-9).

45.       Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nurodytų prierašų padarymas be jo žinios, rodo, kad P. P. ir A. S. buvo suinteresuoti jį nepagrįstai apkaltinti. Apklausos apeliacinės instancijos teisme metu A. S. šiuos apelianto argumentus kategoriškai paneigė, be to, įtikinamai paaiškino, kad šiuos prierašus padarė, supratęs, jog šie dokumentai yra akivaizdžiai suklastoti, siekdamas apsisaugoti, kad nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už R. P. nusikalstamus veiksmus – svetimo turto išvaistymą bei atsakomybės už padarytą turtinę žalą. Sutiktina su apelianto pastebėjimu, jog A. S. pripažino suklastojęs aptariamus dokumentus ir įtraukęs juos į BUAB „F“ buhalterinę apskaitą, tai yra padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, tačiau šių dokumentų suklastojimas neįrodo, kaip teigia nuteistojo gynėjas, jog P. P. grąžino R. P. jam suteiktos paskolos pagrindu pervestus pinigus, kuriuos vėliau jis perdavė A. S., o A. S. savo ruožtu vėl paskolino P. P..

46.       Be to, R. P. kaltę tyčia išvaisčius svetimą turtą patvirtina ir kitos teismo nuosprendyje nustatytos ir tinkamai įvertintos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog tuo atveju, jei R. P. iš tiesų būtų gavęs grynais iš P. P. 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderiuose nurodytas lėšas, turėjo jas įnešti į BUAB „F“ banko sąskaitą. Todėl neaišku, kodėl dvi savaites R. P., pasak jo žodžių, nesėkmingai vaikėsi A. S. tikslu perduoti pinigus, užuot įnešęs juos į BUAB „F“ banko sąskaitą, kaip to reikalauja įstatymas. Tačiau tuo pačiu metu, A. S. pasirašė 2015 m. kovo 12 d. paskolos sutartį Nr. 03/12 su P. P. (t. 9, b.l. 119-120), pagal kurią BUAB „F“ tą pačią dieną išmokėjo P. P. paskolą iš pinigų, kuriuos vis dar turėjo R. P.. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog R. P. papasakotas jo paties ir A. S. elgesys yra nelogiškas ir tai dar kartą patvirtina, kad minėtuose dviejuose kasos pajamų orderiuose nurodyta suma realiai neegzistavo ir į BUAB ,,F.“ kasą įmokėta nebuvo.

47.       Apeliaciniame skunde taip pat motyvuojant tuo, kad ginčas dėl šių paskolų suteikimo yra nagrinėjamas kitoje civilinėje byloje, teigiama, kad tarp BUAB ,,F” ir P. P. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie ir turi būti sprendžiami civilinio, o ne baudžiamojo proceso tvarka. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

48.       Šiuo atveju paskolinių santykių imitavimas buvo tik priedanga kitiems nusikalstamiems veiksmams daryti, todėl jokių realių civilinių teisių ar pareigų nesukūrė. Nuteistojo gynėjo aiškinimas, jog bankroto administratorius turėjo teisę skolinti BUAB ,,F” pinigines lėšas, prieštarauja civilinių teisinių santykių sampratai (iš neteisės teisė nekyla) ir paneigia nuteistojo gynėjo skundo argumentus, kad R. P. neperžengė baudžiamosios atsakomybės ribų.

49.       Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, jog savo finansinį pajėgumą P. P. demonstravo viešai, todėl bylai aktualiu laiku jis (R. P.) buvo įsitikinęs jo gera finansine padėtimi ir patikimumu, todėl pirmosios instancijos teismo konstatuotas tyčinis veikimas neparemtas konkrečiais duomenimis. Tačiau priešingai nei teigia apeliantas, byloje esantys objektyvūs duomenys patvirtina, jog R. P. neturėjo ir negalėjo turėti jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad paskolų P. P. suteikimo laikotarpiu, pastarasis buvo patikimas skolininkas.

50.       Bylos duomenimis, R. P., BUAB ,,F“ vardu 2012 – 2013 metais suteikdamas P. P. paskolas pagal 21 paskolos sutartį, nepareikalavo jokių Civiliniame kodekse (toliau - CK) 6.70 straipsnyje numatytų prievolių užtikrinimo priemonių. Pagal bylos medžiagą neįmanoma nustatyti, kur iš tiesų buvo panaudoti pinigai, be to, paskolos buvo išduodamos dalimis ilgesniu nei vienerių metų laikotarpiu ir R. P. nesidomėjo, kaip panaudotos ankstesnės paskolos, o suėjus paskolos grąžinimo terminams, R. P. nereikalavo palūkanų ir nesidomėjo, kodėl jos nėra mokamos. Pastebėtina, jog geros finansinės padėties žmogus turėtų galimybę užtikrinti savo prievolę kaip tai numatyta CK 6.70 straipsnyje, tačiau, kaip minėta, R. P. nepareikalavo, kad P. P. kokia nors CK 6.70 straipsnyje numatyta forma užtikrintų prievoles net ir tuomet, kai paaiškėjo, kad P. P. nemoka palūkanų pagal anksčiau suteiktas paskolas. Akivaizdu, jog P. P. nuo pat paskolų išdavimo momento negalėjo užtikrinti savo prievolių, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad P. P. negalėjo numatyti savo blogos finansinės būklės, yra nepagrįstas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. P. neturėjo ir negalėjo turėti jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad paskolų P. P. suteikimo laikotarpiu, pastarasis buvo patikimas skolininkas. 

51.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad aptarti įrodymai patvirtina, kad R. P. paskolas P. P. suteikė BUAB ,,F” vardu neturėdamas teisinio pagrindo. Be to, nustatytos aplinkybės, jog R. P. maskavo buhalterinėje apskaitoje tikrąjį ūkinės-finansinės operacijos turinį atskleidžiančius dokumentus (21 paskolos sutartį), mokėjimo pavedimuose nurodydamas neteisingą mokėjimų P. P. paskirtį bei slėpęs informaciją apie paskolų suteikimą nuo kreditorių ir imitavęs paskolos grąžinimą, taip pat įvertinus tai, kad R. P. neturėjo jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad paskolų P. P. suteikimo laikotarpiu pastarasis buvo patikimas skolininkas, nepareikalavęs jokių CK 6.70 straipsnyje numatytų prievolių užtikrinimo priemonių, nereikalavęs palūkanų ir nesidomėjęs, kodėl jos nėra mokamos, ignoravęs, kad paskolų suteikimo laikotarpiu P. P. turtinė padėtis buvo sunki, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad R. P. suvokė, jog nurodytais neteisėtais veiksmais bus iššvaistytas BUAB ,,F” turtas, padarant įmonei didelę turtinę žalą, ir nors tokių pasekmių tiesiogiai nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti, taigi veikė netiesiogine tyčia. Tokiu būdu R. P. veiksmuose nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje požymiai.

52.       Nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu šioje dalyje, P. P. apeliaciniame skunde neneigia, kad gavo paskolą iš BUAB ,,F” administratoriaus R. P. ir iki šiol nėra grąžinęs 154 208,18 Eur, tačiau teigia, kad neįrodyta jo tyčia padėti P. P. išvaistyti BUAB ,,F.” turtą. Apelianto teigimu, paimdamas paskolą jis tikėjosi, kad ji bus grąžinta laiku, tuo metu jo finansinė padėtis buvo gera, jis buvo mokus, o paskola negrąžinta dėl nepavykusių verslo sandorių bei neatgautų pinigų iš skolininkų. Šie skundo argumentai paneigiami byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintais įrodymais.

53.       Bylos duomenimis nustatyta, kad paskolos P. P. buvo teikiamos neteisėtai, po ko dviem 2015 m. kovo 9 d. ir 10 d. kasos pajamų orderiais buvo įformintas realiai neįvykęs paskolos grąžinimas. Pasisakydamas dėl P. P. nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad P. P. finansinės padėties 2012 – 2013 metais gera nebuvo. UAB „C. G.“ jau 2012 m. stokojo apyvartinių lėšų, bendrovės darbuotojams atlyginimus mokant iš P. P. asmeninės banko sąskaitos (t. 14, b. l. 33). R. P. nepareikalavo, o P. P. nepasiūlė jam suteikiamų paskolų grąžinimą užtikrinti P. P. kontroliuojamų įmonių UAB „C. G.“ ir UAB „R.“ šių įmonių turtu ar kitais CK 6.70 straipsnyje numatytais būdais. Todėl P. P. parodymų apie tai, kad 2012 – 2013 m. suteiktas paskolas buvo reali galimybė grąžinti, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog P. P., kaip ir R. P. atveju, suvokė, kad skolindamasis pinigus iš BUAB „F“, neturint realių galimybių jų grąžinti, padarys žalą BUAB „F“ kreditoriams ir nors tokių pasekmių tiesiogiai nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti. Tai yra P. P. veikė netiesiogine tyčia.

54.       BK 24 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.

55.       Bylos duomenimis nustatyta, kad P. P. leido R. P. pasinaudoti UAB „C. G.“ vardu ir tuo, kad anksčiau tarp BUAB „F“ ir UAB „C. G.“ buvo sudarytos sutartys dėl įvairių paslaugų teikimo. Tokiu būdu, R. P. pavedimuose P. P. neteisingai nurodė mokėjimo paskirtį – „už UAB „C. G. suteiktas paslaugas“ ir BUAB „F“ buhalterijoje slėpė neteisėtą paskolos išdavimą. Tuo tarpu P. P., žinodamas, kad suteiktų paskolų grąžinti realių galimybių nėra, nemokėdamas palūkanų pagal anksčiau suteiktas paskolas, pasirašinėjo naujas paskolų sutartis ir leido R. P. tęsti BUAB „F“ turto švaistymą, kol po 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimo atėjus laikui perduoti įgaliojimus naujam BUAB „F“ administratoriui, R. P. pateikė anksčiau slėptas paskolos sutartis BUAB „F“ buhalterei, kartu su P. P. pasirašytais kasos pajamų orderiais, kuriuose buvo įformintas realiai neįvykęs paskolos grąžinimas. Tokiu būdu, be P. P. pagalbos, BUAB „F“ turto iššvaistymas ir vėlesnis jo maskavimas nebūtų buvęs įmanomas. Todėl P. P. veiksmai šios nusikalstamos veikos padaryme pagrįstai vertinti kaip padėjėjo.

56.       Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes ir tinkamai kvalifikavęs nuteistųjų R. P. ir P. P. nusikalstamus veiksmus pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, netinkami taikė baudžiamąjį įstatymą nuteistajam P. P..

57.       Pirmosios instancijos teismas nustatęs ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodęs, kad P. P. padėjo R. P. iššvaistyti didelės vertės svetimą turtą, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje P. P. pripažinęs kaltu ir nuteisęs pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, netinkami taikė baudžiamąjį įstatymą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos P. P. veikos kvalifikacijos matyti, kad P. P. veikė ne kaip padėjėjas, o kaip vykdytojas, o tai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir prieštarauja teismo nuosprendžio aprašomajai daliai.

58.       Pagal teismų praktiką, kai greta vykdytojų dalyvauja kiti bendrininkai, tokiu atveju, priklausomai nuo byloje nustatyto bendrininko vaidmens, tokių bendrininkų nusikalstamos veikos kvalifikuojamos papildomai pasiremiant atitinkamai BK 24 straipsnio 4, 5, 6 dalimi. Taigi aptariamoje byloje nustačius, kad P. P., darydamas jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, veikė kaip padėjėjas ir jo nusikalstama veika, numatyta BK 184 straipsnio 2 dalyje, turėjo būti kvalifikuota su nuoroda į BK 24 straipsnio 6 dalį. Nors šio pažeidimo nuteistasis P. P. savo apeliaciniame skunde nenurodo, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas gali savo iniciatyva ištaisyti žemesnės instancijos teismo padarytas teisės taikymo klaidas, jei tai neblogina nuteistojo teisinės padėties, skundžiamo teismo nuosprendžio dalį dėl P. P. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį keičia BPK 328 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ir sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes P. P. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį.

Dėl R. P. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.11., 1.12., 1.13 punktai) ir BK 222 straipsnio 1 dalį (1.14. punktas) bei dėl P. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.11., 1.12. punktai)

59.       Nuteistojo R. P. gynėjas taip pat nesutinka su R. P. nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

60.       Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Aiškinant šios nusikalstamos veikos sudėties požymius pabrėžtina, jog BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias su valdymo tvarka siejamas vertybes kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos, esančios dokumente, patikimumas, normali, teisinga dokumentų apyvarta. Teisinė apsauga suteikiama tiek dokumentų, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai, tiek privačių asmenų sukurtų dokumentų apyvartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2015). Pagrindinė dokumento funkcija – liudyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Skirtingų rūšių dokumentai turi skirtingus rekvizitus, be to, gali egzistuoti kaip įrašai ne tik popieriuje, bet ir elektroninėje erdvėje ar laikmenoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56-696/2018, 2K-7-84-489/2018 ir kt.). Svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie tam tikromis aplinkybėmis yra tinkami melagingam faktui paliudyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo s nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-788/2018, 2K-7-82-699/2018, 2K-227-976/2021). Netikru dokumentu teismų praktikoje paprastai vadinamas dokumentas, surašytas ar kitaip pagamintas kito asmens vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-361/2012), išoriškai panašus į tikrą, bet pagamintas asmens, neturinčio teisės pagaminti dokumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-699/2016), žinomai melagingas tikrovėje neegzistuojantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-600/2012), netikras ir pagal formą, ir pagal turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017). Taigi dokumento netikrumo kriterijumi paprastai laikomas įgaliojimų surašyti ar kitaip pagaminti tokį dokumentą nebuvimas, kai pagamintas daiktas yra tik į dokumentą panaši imitacija, pvz., privačiai pagamintas vairuotojo pažymėjimas ar pasas, neįgalioto asmens įmonės vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra, kito asmens vardu šiam nežinant surašytas sutikimas ir pan. Tikro dokumento esminiu požymiu laikytina tai, kad jį surašė (ir (ar) pasirašė) asmenys, turintys teisę ir įgaliojimus atlikti tokį veiksmą, o jo suklastojimas gali pasireikšti melagingos informacijos jame įtvirtinimu (intelektinis suklastojimas) arba mechaniniu poveikiu tokio dokumento turiniui ar rekvizitams, pvz., datos, parašo, jame esančios informacijos pakeitimu ir pan. (materialusis suklastojimas). Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamų teisinių pasekmių, ir norėjo taip veikti.

61.       Šioje byloje sprendžiant dėl nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje (P. P. – 24 straipsnio 6 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje), nustatyta, jog R. P., nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2015 m. kovo 17 d. būdamas paskirtas BUAB ,,F“ bankroto administratoriumi, neturėdamas jokio teisinio pagrindo, nereikalaudamas jokių priemonių suteikiamų paskolų grąžinimo užtikrinimui, taip pat nesidomėdamas faktine P. P. turtine padėtimi, BUAB ,,F“ vardu su P. P. pasirašė 21 paskolos sutartį be numerių dėl paskolos suteikimo P. P.. Šių sutarčių pagrindu 21 pavedimu pervedė į P. P. asmenines sąskaitas 164 344,88 Eur, iš kurių P. P. negrąžino 154 208,18 Eur. Po ko, siekdamas nuslėpti neteisėtą paskolų išdavimą ir melagingai pateisinti likusios 154 208,18 Eur P. P. suteiktos paskolos grąžinimą, nors iš anksto žinojo, kad P. P. realiai jokių pinigų į BUAB „F.“ kasą negrąžins, jis 2015 m. kovo mėn., atspausdino du BUAB „F“ kasos pajamų orderius, kuriuose įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F“ kasą įnešė grynais pinigais 532 450 Lt (154 208,18 Eur), pasirašė šiuose kasos pajamų orderiuose kaip pinigus priėmęs asmuo ir juos pateikė pasirašyti P. P. kaip asmeniui grąžinusiam paskolas bei šiuos netikrus dokumentus įtraukė į BUAB „F“ buhalterinę apskaitą. Po ko, atspausdino kasos pinigų priėmimo-perdavimo aktą, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad R. P. BUAB „F“ kasos pinigines lėšas – 154 208,18 Eur sumai perduoda A. S. ir šį žinomai netikrą dokumentą pateikė pasirašyti A. S..

62.       Nagrinėjamu atveju suklastotų tikrų dokumentų pagrindu BUAB ,,F“ buhalterinėje apskaitoje buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys faktai neįvykusį juridinį faktą ir neįvykusią ūkinę finansinę operaciją – paskolos sutartį ir grynųjų pinigų išmokėjimą iš bendrovės kasos. Neabejotina, kad dokumentuose įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys faktai sukėlė teisiškai reikšmingus padarinius, nes suklastotų dokumentų pagrindu buvo pridengtas ir pateisintas didelės vertės BUAB „F“ išvaistymas bei tokiu būdu buvo neteisėtai siekiama paslėpti padarytos nusikalstamos veikos (turto išvaistymo) pėdsakus ir išvengti atsakomybės. Darytina išvada, kad R. P. inkriminuoti veiksmai, pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad negali būti pripažįstami tik formaliai atitinkančiais baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką ir vertinami kaip nepavojingi. Nagrinėjamu atveju R. P. suprato, kad suklastojo tikrus dokumentus bei juos panaudojo, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi, nuteistasis R. P. pagrįstai pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

63.       Priešingai negu tvirtinama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, R. P. pagrįstai pripažintas kaltu dėl 2015 m. kovo 12 d. paskolos sutarties Nr. 03/12 ir BUAB „F“ dviejų kasos išlaidų orderių be datų ir numerių atitinkamai 81 803,18 Eur ir 72 405 Eur sumai (tariamai patvirtinančių BUAB „F“ bankroto administratorius A. S. paskolos 154 208,18 Eur sumai suteikimą P. P.) suklastojimo organizavimo. Apeliantas teigia, kad R. P. neturėjo tikslo klastoti šių dokumentų, kadangi po to, kai P. P. grąžino R. P. grynais pinigais BUAB „F“ suteiktą paskolą, grąžintas pinigines lėšas jis (R. P.) perdavė naujam bankroto administratoriui A. S., kuris jas vėl paskolino P. P.. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

64.       Nagrinėjamojo byloje A. P. ir A. S. parodymais, kuriuose jie atitinkamai P. P. pripažino, jog skolos BUAB ,,F“ nei grąžino, nei gavo iš naujo, ir A. S. tvirtino, jog jau perimdamas BUAB ,,F“ administravimą žinojo, kad P. P. skola bendrovei pagal su kasos pajamų orderius grąžinta fiktyviai, neginčijamai nustatyta, kad P. P. realiai pinigų pagal 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderį Nr. 2 ir 2015 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderį Nr. 1 į BUAB „F“ kasą neįnešė, todėl jie negalėjo būti vėl išmokėti pagal aptariamus 2015 m. kovo 12 d. paskolos sutartį Nr. 03/12 ir du kasos išlaidų orderius. Nurodyti trys dokumentai melagingai patvirtina neįvykusį juridinį faktą ir neįvykusią ūkinę finansinę operaciją – paskolos sutartį ir grynųjų pinigų išmokėjimą iš BUAB ,,F“ kasos, todėl jie pagrįstai laikytini BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalyku – suklastotais tikrais dokumentais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. P. ne tik suklastojo šiuos dokumentus, bet ir turėjo motyvą juos klastoti. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 11 dalies nuostatas, atstatydinus administratorių ir paskyrus kitą administratorių, buvęs administratorius privalo perduoti naujai paskirtam administratoriui įmonės turtą pagal balansą, todėl akivaizdu, jog fiktyvus laikinas paskolos grąžinimas į BUAB „F“ kasą buvo siekiant nuslėpti iššvaistytus 154 208,18 Eur, tuo tarpu P. P. – siekiant išvengti prievolės realiai grąžinti jam neteisėtai suteiktas paskolas.

65.       Kaip ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde tvirtinama, jog P. P. realiai, pagal 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderius gražinio į BUAB „F“ kasą visą 154 208,18 Eur skolą, kad R. P. šiuos pinigus laikė su savimi lagaminėlyje ir 2015 m. kovo 27 d. pinigų priėmimo-perdavimo aktu perdavė A. S., todėl 2015 m. kovo 27 d. aktas nėra suklastotas. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

66.       Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 5 punktas nustato, kad visos bankroto proceso metu grynaisiais pinigais gautos įmonės lėšos į kreditorių sąskaitą turi būti įneštos ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo jų gavimo. Tokiu būdu, jei R. P. iš tiesų būtų gavęs grynuosius pinigus iš P. P. pagal 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderiuose nurodytas lėšas, turėjo jas įnešti į BUAB „F“ banko sąskaitą. Todėl apygardos teismas pagrįstai kėlė klausimą, kodėl R. P., užuot pasak jo dvi savaites nesėkmingai bandęs perduoti pinigus A. S., neįnešė šių pinigų į BUAB „F“ banko sąskaitą, kaip to reikalauja įstatymas, tačiau tuo pačiu metu, tai yra 2015 m. kovo 12 d., A. S. su P. P. pasirašė paskolos sutartį Nr. 03/12, pagal kurios 2.1.1. punktą BUAB „F“ tą pačią dieną išmokėjo P. P. paskolą iš pinigų, kuriuos vis dar grynaisiais turėjo R. P. ir kuriuos, pasak R. P., A. S. vengė paimti. Akivaizdu, jog R. P. nurodytos pinigų perdavimo aplinkybės yra nerealios ir dar kartą patvirtina, jog 2015 m. kovo 27 d. pinigų priėmimo-perdavimo aktas melagingai patvirtina realiai neegzistuojantį juridinį faktą apie BUAB „F“ kasoje esančias sumas ir jų perdavimą naujai paskirtam BUAB „F“ administratoriui A. S..

67.       Teisėjų kolegija pastebi, jog nuteistieji R. P. ir P. P. nuteisti už veikas, pasireiškusias tuo, kad suklasto ir panaudojo tikrus dokumentus (paskolos sutartis bei kasos išlaidų ir pajamų orderius) bei R. P. suklastojo pinigų perdavimo-priėmimo aktą, tokiu būdu juose melagingai nurodydami paskolos grąžinimo, suteikimo bei pinigų priėmimo-perdavimo faktus. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, kad R. P. ir P. P., klastodami ir panaudodami dokumentus, nuo pat nusikalstamų veikų pradžios veikė iš anksto susiformavusia tyčia, kurios turinį sudarė, kaip jau buvo minėta, siekis paslėpti padarytos nusikalstamos veikos (turto išvaistymo) pėdsakus ir išvengti atsakomybės. Todėl atsižvelgiant į BK 63 straipsnio 10 dalies reikalavimą (nelaikoma, kad asmuo padarė kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką), R. P. ir P. P. dokumentų  suklastojimo veikos kvalifikuotinos kaip viena tęstinė veika.

68.       R. P. taip pat buvo nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą BUAB ,,F“ buhalterinę apskaitą apskaitoje atvaizdavęs realiai neįvykusias ūkines operacijas, dėl to negalima iš dalies nustatyti BUAB ,,F“ 2012 m. vasario 4 d. – 2015 m. kovo 12 d. laikotarpio turto ir nuosavo kapitalo.

69.       Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kadangi BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, Nr. 2K-16/2014, Nr. 2K-180/2014, Nr. 2K-7-234-942/2015 ir kt.). Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-601/2012).

70.       Nuteistojo R. P. gynėjo teiginiai, jog paskolos buvo suteiktos teisėtai ir pagal kasos pajamų bei išlaidų orderius grynieji pinigai iš tiesų buvo gauti ir perduoti A. S. ir pastarojo perskolinti, yra paneigti anksčiau šiame nuosprendyje pasisakant dėl FUAB ,,F” turto iššvaistymo bei dokumentų klastojimo. Liudytojų A. S., V. L., nuteistojo P. P. parodymais, specialisto išvada bei kitais bylos duomenimis nustatyta, kad pinigai realiai perduoti nebuvo, 2015 m. kovo 9 ir 10 d. kasos pajamų orderiai yra suklastoti ir neatspindi realiai įvykusių ūkinių-finansinių operacijų.

71.       2017 m. rugpjūčio 23 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/69 konstatuota, kad dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio reikalavimus „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: „1) tinkama, objektyvi ir palyginama, 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, pagal 12.1 straipsnio reikalavimus „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, pagal 6.2 straipsnio reikalavimus „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“. Dėl 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4, 12.1, 6.2 straipsnių reikalavimų pažeidimų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 370 redakcija) patvirtintų „Inventorizacijos taisyklių“ 3 punkto reikalavimų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti BUAB „F“ turto (P. P. palūkanų įsipareigojimų BUAB „F“) ir nuosavo kapitalo (finansinės veiklos pajamų) (9, b. l. 61).

72.       Šią išvadą pateikusi specialistė L. Noskova apklausta apeliacinės instancijos teisme patvirtino atlikto tyrimo ir Specialisto išvados teisingumą. Specialistė parodė, kad būtent datos nebuvimas lėmė išvadą, kad negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, tačiau pagal Kasos taisykles dokumentai turi būti ir numeruojami, nes data – vienas svarbiausių rekvizitų, kurio net negalima taisyti. Išlaidų orderiuose nėra datų ir numerių, o kasos pajamų orderiuose yra nurodyta data, serija, numeris, jais įformintas paskolos grąžinimas grynaisiais pinigais. Kasoje buvo apskaitytas 154 208, 18 Eur grynųjų pinigų likutis, nes kaip parodė buhalterė V. L., R. P. jai pateikė du kasos pajamų orderius. Kasos inventorizacijos nebuvo daromos nė karto, net ir perduodant kasą naujai paskirtam bankroto administratoriui A. S.. Ar P. P. pagal kasos pajamų orderius grąžino pinigus į BUAB „F“ , buhalterė nurodyti negalėjo, nes kasos inventorizacija daroma nebuvo. Privalomi rekvizitai šiuose dokumentuose buvo, jie kasoje apskaityti, bet buhalterė tvirtino, kad tų dokumentų nematė, tik juos pateikus ji juos įtraukė į apskaitą. Dėl jų pažeidimų nenurodė, išskyrus tai, kad bankroto administratorius ir P. P. nurodė, kad jis (P. P.) jokių pinigų negrąžino. Taip pat parodė, jog specialisto išvadoje nurodė, jog dėl palūkanų nepriskaičiavimo iš dalies negalima nustatyti turto (P. P. įsipareigojimų bendrovei) ir nuosavo kapitalo (finansinės veiklos pajamų) 2012 – 2016 metais, kadangi specialistas privalo atsakyti dėl galimybės nustatyti ūkinės finansinės veiklos rezultatus. Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo palūkanos apskaičiuotos kaip pajamos BUAB ,,F” buhalterijoje, ji nustatinėjo, kiek bendrovė privalėjo mažiausiai apskaityti pajamų (t. 22, b. l. 44-49). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialistės L. Noskovos išvada, kad dėl minėtų Buhalterinės apskaitos įstatymo bei Inventorizacijos taisyklių pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti BUAB ,,F” turto ir nuosavo kapitalo. Pažymėtina, jog ekspertizės aktą ar eksperto ar specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-67-489/2020). Nagrinėjamoje byloje specialistės pateiktos išvados sutampa su liudytojų, P. P. parodymais ir rašytine bylos medžiaga, todėl palyginus specialisto išvados turinį su kitais byloje esančiais įrodymais, darytina logiška ir pagrįsta išvada dėl nuteistojo R. P. kaltės padarius aptariamą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju kasos pajamų orderių pagrindu BUAB ,,F” buhalterinėje apskaitoje buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys, teisiškai reikšmingi faktai, nes apskaitoje buvo atvaizduotos realiai neįvykusios ūkinės operacijos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apgaulingai tvarkoma BUAB ,,F” buhalterine apskaita buvo bandoma paslėpti kitus neteisėtus veiksmus, apie kuriuos jau pasisakyta kitose šio nuosprendžio dalyse (turto išvaistymą). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent dėl nuteistajam R. P. inkriminuotų BUAB ,,F.” buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų negalima iš dalies nustatyti BUAB ,,F” turto ir nuosavo kapitalo, tai yra tarp R. P. neteisėtų veiksmų (BUAB ,,F” buhalterinės apskaitos pažeidimų) ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys.

73.       Teismų praktikoje nurodoma, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Taigi, R. P., kaip BUAB ,,F” bankroto administratorius, privalėjęs užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės veiklos organizavimą, turėjo BUAB ,,F” buhalteriai teikti tik tikrovę atitinkančius dokumentus. Tačiau iš bylos duomenų nustatyta, kad į buhalterinę apskaitą buvo įtraukti žinomai netikri dokumentai apie ūkines operacijas, kuriuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės. Taigi, R. P. žinodamas, kad šiuose dokumentuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad grynieji pinigai grąžinti ir perduoti nebuvo, juos įtraukė į BUAB ,,F” buhalterinę apskaitą. R. P. numatė, kad dėl tokių jo veiksmų bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti BUAB ,,F” veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir tokių padarinių siekė, tai yra nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Todėl apygardos teismas teisingai R. P. pripažino kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl R. P. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį

74.       Taip pat R. P. pagrįstai nuteistas už piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

75.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad R. P. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių. Pasak apelianto, kaltinimas piktnaudžiavimu yra išvestinis, akcentuojama, jog tinkamai nebuvo nustatyta nuteistojo tyčia, taip pat nurodoma, jog kaltinimas nepagrindė kokiais konkrečiais veiksmais R. P. pažeidė bankroto administratoriaus pareigas. Šie apeliacinio skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

76.       Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Nagrinėjamoje byloje R. P. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. kovo 4 d., būdamas BUAB „F“ bankroto administratoriumi, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi padarė didelę žalą BUAB ,,F“. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje aiškinamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Šios nusikalstamos veikos esmė pasireiškia tuo, kad nors valstybės tarnautojas formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, 2K-P-1/2014, 2K-187-976/2019, 2K-127-689/2020 ir kt.). Būtini piktnaudžiavimo tarybine padėtimi sudėties požymiai taip pat yra padariniai (didelė žala valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui) ir priežastinis ryšys tarp veikos ir šių padarinių. Pažymėtina, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia).

77.       Pagal šioje byloje nustatytas ir pirmiau aptartas aplinkybes, R. P., būdamas paskirtas BUAB „F“ bankroto administratoriumi, tai yra valstybės tarnautojui prilygintinu asmeniu, pažeisdamas inkriminuotų teisės aktų reikalavimus, savo pareigomis pasinaudojo priešingai bankrutuojančios įmonės interesais, tai yra bankroto administratoriaus pareigas panaudojo darydamas BK 184 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, ko pasėkoje iššvaistydamas BUAB ,,F“ lėšas, padarė didelę, 154 208,18 Eur vertės, žalą. Tokiais R. P. veiksmais buvo pažeistas Įmonių bankroto įstatyme 11 straipsnyje nustatytų bankroto administratoriaus funkcijų vykdymas, pagal kurias R. P. privalėjo tinkamai organizuoti bankrutuojančios įmonės veiklą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad valstybės tarnautojo ar jam prilygintino asmens veiklos teisėtumą nulemia ne vien tai, kad jis veikdamas nepažeidė konkretaus draudimo, nurodyto norminiame teisės akte. Ne mažiau svarbu įvertinti, ar jis atlikdamas pareigas vadovavosi tarnybos interesais ir principais, ar neiškreipė savo tarnybinės veiklos turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190/2008). Akivaizdu, jog bankroto administratorius užima svarbią vietą bankroto procese, todėl jam keliami aukšti ne tik išsilavinimo, kompetencijos, bet ir pasitikėjimo juo reikalavimai. Tik bankroto administratoriui tinkamai vykdant jam pavestas funkcijas, galima prisidėti prie tinkamo bankroto proceso užbaigimo. Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, bankroto administratorius veikia bankrutuojančios įmonės (šiuo atveju BUAB ,,F“) naudai, organizuoja ir rūpinasi, kad tęsiama komercinė ūkinė veikla įmonėje būtų pelninga pačiai įmonei, kad ta veikla padėtų patenkinti kreditorių reikalavimus kuo didesne apimtimi. Ūkinė komercinė veikla – tai pagrindinės įmonės įstatuose nustatytos įmonės kryptys, iš kurios ji siekia gauti pelną, todėl nagrinėjamu atveju netaikytinas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas, kuriame nustatyta, kad įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla (šiuo atveju paskolų išdavimu, kurių teisėtumą ginčija apeliantas), jei ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius ir iš šios veiklos gautis pajamas naudoja su šia veikla susijusioms išlaidoms padengti. Pažymėtina, bankroto administratorius skiriamas siekiant valdyti bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turtą, tai yra išsaugoti bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turtą, išieškoti turtą iš skolininkų, parduoti turtą ir tenkinti kreditorių reikalavimus, taip pat organizuoti likusio turto perdavimą (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnis). Būtent minėtiems tikslams įgyvendinti R. P. buvo paskirtas BUAB ,,F“ bankroto administratoriumi, taip suteikiant jam teisinį pagrindą valdyti šios įmonės turtą. Akivaizdu, jog R. P. neturėjo teisės skolinti P. P. pinigus, nes tai ne tik nebuvo susiję su bankrutuojančios įmonės veikla, bet ir neatitiko bankrutuojančios įmonės tikslų – didinti kreditorių reikalavimų patenkinimo apimtį. Taigi nuteistasis, pasinaudodamas jam suteiktais įgaliojimais, šia teise piktnaudžiavo – panaudojo dalį BUAB ,,F“ priklausančio turto ne užtikrinti tinkamą bankroto proceso eigą, bet tenkinti trečiojo asmens – P. P. – poreikius suteikiant jam paskolas. Dėl šių R. P. veiksmų nukentėjo jo administruojamos bankrutuojančios įmonės interesai, tai yra BUAB ,,F“ buvo padaryta didelės vertės turtinė žala. Įvertinęs šiuos padarinius ir byloje nustatytas aplinkybes, kad R. P., kaip valstybės tarnautojui prilygintinas asmuo, piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi, padarė dar ir kitas nusikalstamas veikas – iššvaistė jo žinioje esantį BUAB ,,F“ turtą (BK 184 straipsnio 2 dalis), apgaulingai tvarkė BUAB ,,F“ buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnio 1 dalis), pagamino ir panaudojo netikrus dokumentus (BK 300 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog R. P. tokiais savo veiksmais veikė priešingai bendrovės kreditorių interesais ir tuo padarė didelę žalą BUAB ,,F“. Akivaizdu, jog būtent dėl R. P. tarnybos įgaliojimų viršijimo – neteisėtų paskolų P. P. suteikimu – BUAB ,,F“ padaryta didelė žala, tai yra tarp R. P. neteisėtų veiksmų (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio reikalavimų pažeidimų) ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys. Taigi, pagal byloje nustatytas įrodytomis pripažintas nusikalstamų veikų aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoti, jog kaltinimas piktnaudžiavimu yra išvestinis, neturi pagrindo. Pirmiau nurodytos R. P. padarytos veikos yra neatsiejamai susijusios, todėl, vertindami jas, pirmosios instancijos teismas turėjo aptarti jas sistemiškai ir kontekstiškai. Juolab, kad ir pagal teismų praktiką, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo padaro BK 183, 184 straipsniuose ir (ar) 300 straipsnyje numatytas veikas piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ar viršydamas įgaliojimus, jo veika kvalifikuojama kaip nusikalstamų veikų, numatytų šiuose straipsniuose ir BK 228 straipsnio, sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-328/2014, 2K-15-699/2015 ir kt.). Šioje byloje taip ir buvo padaryta. 

78.       Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad neįrodyta R. P. tyčia piktnaudžiauti tarnyba. Pagal pirmiau šiame nuosprendyje aptartas aplinkybes nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad suteikiant paskolas P. P., BUAB „F“ lėšos buvo panaudotos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 5 punkte nenumatytiems tikslams, tai yra jos buvo panaudotos neteisėtai. Iš R. P. veiksmų matyti, kad jis tai suvokė, nes paskolos P. P. faktą slėpė nuo BUAB „F“ kreditorių ir maskavo BUAB „F“ apskaitoje. R. P. nuo 2012 iki 2015 m. slėpė nuo BUAB „F“ buhalterės V. L. tikrąjį ūkinės-finansinės operacijos turinį atskleidžiančius dokumentus – BUAB „F“ ir P. P. sudarytą 21 paskolos sutartį, pateikdamas jas buhalterei tik tuomet, kai atėjo laikas perduoti buhalteriją naujai paskiram BUAB „F“ administratoriui A. S.. To pasėkoje BUAB „F“ buhalterė V. L., kuri rėmėsi R. P. bankiniuose mokėjimo pavedimuose klaidingai nurodyta mokėjimo paskirtimi „už UAB „C. G.“ suteiktas paslaugas“, P. P. išmokėtą sumą apskaitė kaip išankstinius mokėjimus tiekėjams ir tai jam leido nuslėpti ataskaitoje, kurią jis pateikė tvirtinti 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimui neteisėtai suteiktos paskolos faktą. Po ko R. P. iki pat savo įgaliojimu BUAB „F“ pabaigos, manipuliuodamas dokumentais, kurie neatspindi realių ūkinių finansinių operacijų, imitavo BUAB „F“ apskaitoje fiktyvų paskolos grąžinimą ir pakartotinį išdavimą P. P.. Tokiu būdu slėpdamas nuo BUAB „F“ buhalterės V. L. tikrąjį ūkinės-finansinės operacijos turinį atskleidžiančius dokumentus (21 paskolos sutartį), neteisingai mokėjimo pavedimuose nurodydamas mokėjimų P. P. paskirtį, imituodamas paskolos grąžinimą, R. P. veikė sąmoningai, turėdamas tikslą nuslėpti neteisėtai išduotos paskolos faktą nuo BUAB „F“ kreditorių.

79.       Visų šių pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. P. veikė netiesiogine tyčia, tai yra suvokė, kad jo veiksmai skolinant pinigus P. P. yra pavojingi, numatė, kad dėl tokių veiksmų – piktnaudžiaujant tarnyba padaryto turto iššvaistymo, apgaulingo apskaitos tvarkymo ir dokumentų klastojimo neišvengiamai atsiras didelė turtinė žala BUAB ,,F“, ir nors tokių pasekmių tiesiogiai nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti. 

80.       Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai R. P. veiksmuose nustatyti teisingai. Dėl to ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Dėl P. P. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

81.       Šioje baudžiamojoje byloje surinktais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad 2015 m. kovo 17 d., 2015 m. kovo 24 d. ir 2015 m. balandžio 8 d., BUAB ,,F“ bankroto administratorius R. S. ir P. P. pasirašė paskolos sutartis Nr. 03/17, 03/24 ir 04/08, pagal kurias BUAB „F“ P. P. suteikė 35 000 Eur paskolą su 10 proc. metinių palūkanų bei po 10 000 Eur su 10 proc. metinių palūkanų, iš viso 20 000 Eur. Paskolos gavėjas P. P. įsipareigojo grąžinti paskolas pagal paskolos sutartį Nr. 03/17 iki 2015 m. gruodžio 31 d., pagal paskolos sutartį Nr. 03/24 – iki 2015 m. gruodžio 31 d., pagal paskolos sutartį Nr. 04/08 – iki 2015 m. gegužės 5 d. (t. 9, b. l. 121-122, 123-124, 127-128). P. P. pagal paskolos sutartis Nr. 03/17 (35 000 Eur), Nr. 03/24 (10 000 Eur) ir Nr. 04/08 (10 000 Eur), iš viso 55 000 Eur suteikimui iš BUAB ,,F“ banko atsiskaitomosios sąskaitos A. S. išėmė grynais: 2015 m. kovo 17 d. – 35 000 Eur, 2015 m. kovo 24 d. – 10 000 Eur ir 2015 m. balandžio 8 d. – 10 000 Eur, iš viso 55 000 Eur. Išrašyti UAB „F“ trys kasos pajamų orderiai, kuriais įformintas A. S. pinigų įnešimas į BUAB ,,F“ kasą, tai yra 2015 m. kovo 17 d. Nr. 3 – 35 000 Eur, 2015 m. kovo 24 d. Nr. 4 – 10 000 Eur ir 2015 m. balandžio 8 d. Nr. 5 – 10 000 Eur, iš viso 55 000 Eur ir trys kasos išlaidų orderiai tomis pačiomis datomis, numeriais ir sumomis, kuriais įformintas išmokėjimas P. P. pagal minėtas paskolos sutartis (t. 9, b. l. 130-132). BUAB ,,F“ kasos apskaitos registruose neužregistruota 55 000 Eur įplaukų (pagal įformintus kasos pajamų orderius Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5) ir 55 000 Eur išlaidų (perdavimo P. P. pagal įformintus kasos išlaidų orderius Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5) (t. 9, b. l. 52). Byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad aptariamų sutarčių pasirašymo metu vieno buto gyvenamasis namas adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2015 m. kovo 12 d. nuosavybės teise priklausė UAB „J. K.“, 2015 m. kovo 10 d. pastatas parduotas UAB „P. N.“ (t. 6, b. l. 45). UAB „P. N.“ 2017 m. spalio 26 d. rašte nurodyta, kad UAB „P. N.“ neturėjo jokių ūkinių finansinių ryšių nei su P. P., nei su UAB „C. G.“ (t. 6, b. l. 49).

82.       Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, konstatavo, kad P. P. įgyvendino sukčiavimo nusikaltimą, nes žinodamas, kad neturės galimybių skolą grąžinti ir šią esminę aplinkybę nuslėpdamas nuo BUAB „F“ administratoriaus A. S., pateikdamas melagingą informaciją apie savo pelningas investicijas į statomą namą adresu (duomenys neskelbtini), iš esmės suklaidino BUAB „F“ administratorių A. S., kuris pasitikėdamas P. P., ir remdamasis P. P. suteikta melaginga informacija, pagal tris paskolos sutartis, BUAB „F“ vardu, suteikė P. P. 55 000 Eur paskolą. Šios paskolos negrąžinus, BUAB ,,F“ kreditoriams buvo padaryta didelė 55 000 Eur dydžio žala. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokias išvadas.

83.       Nuteistasis P. P. apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad pagal paskolos sutartis Nr. 03/17, 03/24 ir 04/08 gavo iš A. S. 55 000 Eur, kurių iki šiol nėra gražinęs. Taip pat neginčija ir apygardos teismo išvadų, kad paskolos suteikimo metu jo finansinė padėtis buvo bloga, kad iš esmės jokių realių galimybių grąžinti paskolas jis neturėjo, kad A. S. atžvilgiu jis naudojo apgaulę. Prašymas priimti šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį motyvuojamas tuo, kad 55 000 Eur suma, kurią jam paskolino A. S., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 23 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 2 d. nutartimis buvo priteista BUAB „ F“ iš atsakovo A. S., kad A. S. BUAB „F“ kreditorių susirinkimui šią sumą teikė tvirtinti kaip jo atlyginimą, paimtą avansu. Skunde taip pat tvirtinama, kad A. S. šią sumą paskolino jam kaip fizinis asmuo. Analogiškus argumentus nuteistasis P. P. teikė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (t. 14, b. l. 170-171). Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog sutinkamai su Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Todėl remiantis vien BUAB „F“ buhalterinės apskaitos duomenimis, negalima daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju paskola išduota ne BUAB „F“, o A. S. vardu. Tokia situacija BUAB „F“ apskaitoje susidarė ne dėl to, kad A. S. savo asmenines lėšas paskolino P. P., o dėl to, kad į BUAB „F“ apskaitą neįtraukti dokumentai, patvirtinantys ūkines finansines operacijas, susijusias su BUAB „F“ lėšų išmokėjimu P. P.. Specialisto išvadoje nustatyta, kad BUAB „F“ pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija) 4, 16.1 straipsnių reikalavimus, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“ ir neužregistravo kasos apskaitos registruose 55 000 Eur įplaukų (pagal įformintus minėtus kasos pajamų orderius) ir 55 000 Eur išlaidų (perdavimo P. P. pagal įformintus minėtus kasos išlaidų orderius. Taigi, jei nebūtų padaryta paminėtų įstatymo pažeidimų, 55 000 eurų suma BUAB „F“ apskaitoje būtų buvusi teisingai apskaityta, kaip BUAB ,,F“ paskola P. P.. Įvertinęs tikrąjį ūkinės finansinės operacijos turinį, tai yra kad BUAB „F“ skolina lėšas P. P. pagal tris paskolos sutartis ir kasos išlaidų orderius, o šie dokumentai į BUAB „F.“ apskaitą neįtraukti dėl minėtų Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 55 000 Eur paskolą suteikė ne A. S., o BUAB ,,F“. Šių išvadų nepaneigia ir apelianto nurodomų Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis bei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimo už akių turinys (Teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenys). Priešingai, iš pastarojo sprendimo matyti, jog atlikęs formalų įrodymų tyrimą apygardos teismas nustatė, jog P. P. pagal aptariamas paskolų sutartis viso 55 000 Eur skolinosi būtent iš BUAB ,,F“. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartyje taip pat įvertinti A. S. veiksmai veikiant ne kaip fiziniam asmeniui, o kaip bankroto administratoriaus, veikusio BUAB ,,F“ vardu, neteisėti veiksmai (be kreditorių pritarimo paskolinus P. P. 55 000 Eur). Be to, apeliantas teismo posėdžio metu nepagrįstai nurodė, jog Valstybinėje mokesčių inspekcijoje buvo atliekamas patikrinimas būtent dėl 55 000 Eur, sprendžiant, ar ši suma buvo A. S. pajamos, ar BUAB ,,F“ paskolintos lėšos (t. 20, b. l. 126). Iš teismui pateikto 2019 m. spalio 2 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimo apie atliktą A. S. mokestinį tyrimą matyti, jog mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad A. S., vykdantis bankroto administratoriaus veiklą, 2015-2018 metais iš bankrutuojančių įmonių yra gavęs iš viso 104 292,95 Eur (49 292,95 Eur į banko sąskaitas + 55 000 Eur grynaisiais) (t. 20, b. l. 175-179). Taigi akivaizdu, jog mokestinis tyrimas dar kartą patvirtina apygardos teismo nustatytą aplinkybę, jog A. S. skolino ne savo, o BUAB ,,F“ priklausančias lėšas, kurios, kaip nustatyta, gautos vykdant bankroto administratoriaus veiklą ir yra susijusios su bankroto administravimo ir ūkio išlaidomis.

84.       Nagrinėjamoje byloje atlikus įrodymų tyrimą taip pat apklaustas kaip liudytojas A. S., kuris ne tik patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie paskolos P. P. suteikimo aplinkybes, tai yra kad perdavė pinigus viso 55 000 Eur sumai grynaisiais P. P. patikėjęs jo įtikinėjimais dėl galimybės grąžinti paskolą, jo (P. P.) dalyvavimu pelningame pastato adresu (duomenys neskelbtini) investiciniame projekte, nes P. P. rodė jam (A. S.) pastatą, pasakojo, kad jam priklauso keli butai jame, o projekto užbaigimui trūksta santykinai nedidelės pinigų sumos, kad pardavęs butus P. P. galės grąžinti ne tik 55 000 Eur, bet ir anksčiau iš BUAB „F“ gautą 154 208,18 Eur paskolą, taip pat papildomai paaiškino, kad pasitikėjo P. P., nes pažinojo ne tik jį patį, bet ir jo tėvą, kad P. P. melavo jam jau tada, kai įkalbinėjo būti BUAB „F“ administratoriumi. Taip pat nurodė, kad 55 000 Eur sumą deklaravo kaip savo pajamas dėl to, kad turėjo planą tuos pinigus grąžinti už P. P., o paskui pareikšti atgręžtinį reikalavimą. Taip pat patvirtino, jog visa suma, nurodyta Mokesčių inspekcijos tyrime yra išimtinai susijusi su jo kaip bankroto administratoriaus administravimo išlaidomis. Akivaizdu, jog netikėti šiais liudytojo parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

85.       Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia apygardos teismo padarytų išvadų dėl P. P. kaltės padarius aptariamą nusikalstamą veiką. Akivaizdu, jog apeliacinio skundo argumentas, iš esmės neneigiant pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčijant tik paskolintų lėšų (55 000 Eur) priklausymo faktą, negali būti pagrindas P. P. išteisinti dėl aptariamos veikos padarymo, ir leidžia pagrįstai manyti, jog tokiu būdu apeliantas iš esmės ginčija tik galimą prejudicinį sprendimą, kurio pagrindu BUAB ,,F“ kreditoriai įgytų teisę ir iš P. P. reikalauti šias lėšas grąžinti į bendrą BUAB ,,F“ turto masę. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad P. P. veiksmuose yra visi būtini BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

86.       Šios išvados nepaneigia ir civilinės ieškovės BUAB ,,F” atstovo apeliacinio skundo argumentai, jog šioje dalyje skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, nes buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir P. P. nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

87.       BPK 219

88.       Teisėjų kolegija nenustatė tokių byloje surašyto kaltinamojo akto trūkumų, kurie galėtų būti vertinami kaip esminis įstatymo reikalavimų neatitikimas, trukdantis teismui nagrinėti bylą, taip pat trūkumų, kurių nebūtų galėjęs ištaisyti pats teismas, tame tarpe ir civilinės ieškovės atstovo nurodomą netinkamą nuteistojo P. P. veikos kvalifikaciją. Įvertinus bylos medžiagą, P. P. suformuluotų kaltinimų turinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nebuvo pagrindo perduoti baudžiamąją bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimų.

89.       Atmetami kaip nepagrįsti ir civilinės ieškovės atstovo apeliacinio skundo teiginiai, jog P. P. svetimą BUAB „F“ turtą įgijo ne apgaulės būdu, bet padėdamas A. S. išvaistyti svetimą turtą, todėl P. P. veika turi būti kvalifikuojama analogiškai kaip ir R. P. paskolos P. P. suteikimu atveju. Visų pirma pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog P. P., skolindamasis lėšas iš R. P., pastarojo atžvilgiu apgaulės nenaudojo, to neteigia ir pats R. P., viso bylos proceso metu įrodinėdamas, kad P. P. visą paskolą BUAB „F“ grąžino grynaisiais pinigais. Tuo tarpu byloje surinktais įrodymais nustatyta, to neginčija ir pats P. P., kad tuo metu kai prašė A. S. paskolinti pinigų jo finansinė padėtis buvo bloga (buvo skolingas virš 154 000 Eur BUAB „F“, taip pat skolingas kitiems kreditoriams, senas skolas dengdavo naujomis), kad pateikė A. S. melagingą informaciją apie savo pelningas investicijas į statomą namą adresu (duomenys neskelbtini), kad pardavęs šiame name turimus kelis butus pilnai atsiskaitys su BUAB „F“. Kita vertus, A. S., priešingai negu R. P., kuris slėpė pačios paskolos suteikimą bei imitavo jos grąžinimą klastodamas dokumentus, ne tik pats grąžino dalį P. P. suteiktos paskolos, bet ir ėmėsi realių teisinių veiksmų paskolai susigrąžinti – kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti iš P. P. skolos grąžinimą, inicijavo ikiteisminio tyrimo P. P. ir kitų asmenų atžvilgiu pradėjimą. Šių aplinkybių nepaneigia skundo argumentai, kad A. S. neva veikė kaip bendrininkas, kadangi paskolas išdavė grynaisiais pinigais, be to, tariamos paskolos nebuvo atvaizduotos BUAB ,,F” buhalterinėje apskaitoje. Nekyla abejonių, jog A. S., vykdydamas bankroto administratoriaus pareigas, neabejotinai žinojo, kad BUAB ,,F” lėšos negali būti skolinamos fiziniams asmenims, dėl to paskolas išdavė grynaisias pinigais, kurių neatvaizdavo buhalterinėje apskaitoje, tokiu būdu nepagrįstai (P. P. suklaidintas apie tariamą pajamų šaltinį) tikėdamasis atgauti ne tik jo (A. S.) paskolintas BUAB ,,F” lėšas, bet ir ankstesnę P. P. skolą BUAB ,,F”. Sutiktina su atstovo skundo argumentu, jog A. S. buvo žinoma P. P. sunki finansinė padėtis, nes priešingu atveju P. P. nebūtų prašęs A. S. pinigų jo tariamam projektui pabaigti. Tačiau ši aplinkybė neleidžia tvirtinti, jog A. S. išmokėta P. P. paskola buvo būdas tęsti R. P. ir P. P. BUAB ,,F” turto iššvaistymo veiksmus. Nagrinėjamu atveju nepaneigti A. S. parodymai, jog šios paskolos viso 55 000 Eur sumai buvo išduotos tikslu susigrąžinti ankstesnių paskolų pagrindu turimą P. P. skolą BUAB ,,F”.

90.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog P. P. veikoje nustatyti visi būtini subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo, kaip BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymis, yra apgaulės panaudojimas, siekiant savo ar kitų naudai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Sukčiavimo atveju kaltininkas suvokia, kad suklaidino kitą asmenį, numato, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 182 straipsnyje numatyti padariniai, ir to nori. Apgaulė, kaip nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl, kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį, turi būti nustatoma visais atvejais. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog P. P. pateikė melagingą informaciją apie tai, kad jam priklauso dalis parduodamo statinio adresu (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu civilinės ieškovės atstovo manymas, jog A. S. nurodomos aplinkybės, kad jis buvo suklaidintas yra tik naivi pastarojo pozicija, įvertinus bylos surinktų įrodymų visetą, šių apygardos teismo išvadų nepaneigia. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas pirmiau aptartus byloje nustatytus P. P. nusikalstamus veiksmus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Tuo tarpu civilinės ieškovės atstovo skundo argumentas, jog kvalifikavus nuteistojo A. S. veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį civilinis ieškovas įgis reikalavimo teisę į civilinio ieškinio atlyginimą iš dviejų galimai neteisėtą veiką padariusių asmenų – P. P. ir A. S., nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant aptariamos veikos kvalifikacijos klausimą, juo labiau, kad nuostoliai, kuriuos BUAB ,,F“ patyrė dėl neteisėtų bankroto administratoriaus A. S. veiksmų, BUAB ,,F“ jau priteisti minėta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-1642-275/2020). Taigi šiuo atveju civilinė ieškovė BUAB ,,F“ reikalavimo teisę gali turėti tik iš P. P..

Dėl nuteistiesiems R. P. ir P. P. paskirtų bausmių

91.       Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad P. P. ir R. P. išteisintini pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.5. punktas), o P. P. veikos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.11. punktas) ir 300 straipsnio 1 dalį (1.12. punktas), R. P. veikos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1.11. punktas), 300 straipsnio 1 dalį (1.12. punktas), 300 straipsnio 1 dalį (1.13. punktas) kvalifikuotinos kaip viena nusikalstama veika pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, taip pat P. P. veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį perkvalifikavus į BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, iš naujo spręstinas bausmių skyrimo ir subendrinimo klausimas.

92.       Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė.

93.       Skirdamas ir individualizuodamas P. P. bausmes pagal 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į tai, kad veika numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje padaryta slepiant sunkesnį nusikaltimą – didelės vertės turto iššvaistymą, be to, padaryta veikiant bendrininkų grupe ir tai yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat į tai, kad P. P. nusikalto anksčiau būdamas neteistas, dirba, vedęs, turi pastovią gyvenamąją vietą bei pastovias pajamas. Teisėjų kolegijos manymu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti skiriant už nusikalstamos veikos numatytos BK 300 straipsnio 1 dalį padarymą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios dydis nustatomas mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, kuri neprieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, užtikrintų bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą. Tuo tarpu baudžiamasis įstatymas už BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą numato laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų. Šioje byloje nuteistajam P. P., taip pat kaip ir nuteistajam R. P., paskirta mažesnė nei BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis – laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistasis P. P., darydamas BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, veikė kaip padėjėjas ir jo veiksmai pasireiškė tuo, kad jis pagamino tikrus dokumentus, kuriuose įrašė melagingus duomenis apie tai, kad jis į BUAB ,,F“ kasą įnešė grynuosius pinigus viso 154 208,18 Eur, ir juos pasirašė kaip asmuo grąžinantis paskolą. Todėl įvertinus nuteistojo P. P. veiksmus bendroje nuteistųjų padarytoje nusikalstamoje veikoje, akivaizdu, kad jo veiksmai, palyginus su šioje byloje nusikalstamos veikos vykdytojo R. P. veiksmais, kurio veiksmai pasireiškė paskolų suteikimu neturint tam jokio teisinio pagrindo ir nereikalaujant jokių priemonių suteikiamų paskolų grąžinimo užtikrinimui, po ko, siekdamas nuslėpti neteisėtą paskolų išdavimą, pasirašė P. P. pagamintą tikrą dokumentą, kuriame buvo įrašyti melagingi duomenys apie tai, kad P. P. grąžino paskolą, ir įtraukė šiuos dokumentus į buhalterinę apskaitą, tokiu būdu pagrįsdamas neva 154 208,18 Eur gavimą, yra mažiau pavojingi. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad neteisinga, jog šioje byloje tiek nusikaltimo vykdytojui, tiek padėjėjui yra paskirtos vienodo dydžio bausmės.

94.       Skirdamas ir individualizuodamas R. P. bausmę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į tai, kad veika numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje padaryta slepiant sunkesnį nusikaltimą – didelės vertės turto iššvaistymą, be to, padaryta veikiant bendrininkų grupe ir tai yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat į tai, kad R. P. nusikalto anksčiau būdamas neteistas, dirba, vedęs, turi pastovią gyvenamąją vietą bei pastovias pajamas. Teisėjų kolegijos manymu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti skiriant už nusikalstamos veikos numatytos BK 300 straipsnio 1 dalį padarymą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios dydis nustatomas mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, kuri neprieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, užtikrintų bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą. Pažymėtina, jog nuteistajam susiaurinus kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį apimtį, jam bausmė, paskirta skundžiamu nuosprendžiu, nemažinama. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į R. P. kitų padarytų veiksmų, susijusių su apgaulingu apskaitos tvarkymu, pobūdį, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus anksčiau aptartus bausmės skyrimo pagrindus, taip pat tą aplinkybę, kad jam paskirtas laisvės atėmimo bausmės dydis yra žymiai mažesnis nei BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos šios bausmės rūšies vidurkis.

95.       Nuteistojo R. P. gynėjo skunde teisingai nurodoma, jog apygardos teismas klaidingai BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką priskyrė apysunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė įtakos skiriant bausmes neturi. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis padarė neatsargia kaltės forma, dėl ko už šį nusikaltimą jam buvo paskirta švelniausia bausmės rūšis – bauda. R. P. anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, dėl psichikos ar priklausomybės ligų nesigydė. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. P. bausmes už jo padarytus nusikaltimus, įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, paskyrė sankcijose numatytas bausmių rūšis (baudą ir laisvės atėmimus), jų dydžius nustatydamas mažesnius, negu sankcijose nustatyti šių bausmių vidurkiai.

96.       Nuteistojo R. P. gynėjo teiginys, esą apygardos teismas R. P., kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, skiriant bausmes už BK 222 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, turėjo paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, taip pat nepagrįstas. Pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tačiau nagrinėjamu atveju be kitų nusikalstamų veikų, R. P. nuteistas už didelės vertės turto iššvaistymą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki septynerių metų. Pagal BK 11 straipsnio 5 dalį, toks nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, taigi nuteistajam R. P. BK 55 straipsnio nuostatos netaikomos, o nenumatyta straipsnio sankcijoje nesusijusi su laisvės atėmimu bausmė galėtų būti skiriama tik BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais. Tačiau BK 62 straipsnio 2 dalyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytų bausmės švelninimo ar švelnesnės nei įstatyme nustatyta bausmės skyrimo taikymo pagrindų nagrinėjamu atveju nėra.

97.       Nuteistojo R. P. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, jo ginamajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinęs dalinio bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 4 dalis), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak apelianto, kadangi nusikalstamos veikos numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje buvo padarytos idealiąja sutaptimi, todėl turėjo būti subendrintos apėmimo būdu, taikant BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas. Be to, apelianto teigimu, nusikalstamos veikos numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje ir BK 184 straipsnio 1 dalyje taip pat turi būti bendrinamos taikant bausmių apėmimo būdą, kadangi labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikaltimų rūšims. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus pripažįsta pagrįstais.

98.       Pagal teismų praktiką idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nurodytų skirtinguose BK straipsniuose. Nusikalstamų veikų sutaptis pripažįstama idealiąja ir tuo atveju, kai įgyvendinant bendrą sumanymą padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą. Teismas šią idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį gali konstatuoti atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-511/2019).

99.       Nagrinėjamoje byloje nustatytų ir aukščiau aptartų nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, pobūdis patvirtina, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas bei dokumentų klastojimas ir panaudojimas padaryti iš esmės siekiant nuslėpti BUAB ,,F“ turto iššvaistymą, kuris yra piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi pasekmė. Taigi šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad iš tikrųjų R. P. nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, buvo padarytos idealiosios sutapties sąlygomis, todėl už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 punktas). Be to, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje, priskiriamos skirtingoms nusikalstamų kategorijoms (atitinkamai nesunkus, BK 11 straipsnio 3 dalis, ir sunkus, BK 11 straipsnio 5 dalis) bei į tai, kad padarytos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą (BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra neatsargus), skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu vadovaujantis ir BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatomis. Dėl nurodytų aplinkybių skundžiamas nuosprendis dalyje dėl R. P. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių bendrinimo keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

100.        Paskyrus galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę (dveji metai ir šeši mėnesiai), išlieka galimybė R. P. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors byloje nustatyta, jog R. P., be kita ko, padarė ir vieną sunkų nusikaltimą, tačiau nuo nusikalstamų veikų padarymo jau yra praėjęs pakankamas laiko tarpas, duomenų, jog nuteistajam būtų pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas, jis būtų pripažintas kaltu padaręs naujas nusikalstamas veikas, nėra. Kaip minėta, jis teisiamas pirmą kartą ir dar nėra patyręs kriminalinės bausmės sukeliamų padarinių, yra dirbantis, pensinio amžiaus, prieš jį vykęs baudžiamasis procesas truko pakankamai ilgai. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog šiuo nuosprendžiu R. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti išreiškiant nuteistajam pasitikėjimą ir atidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei skiriant įstatyme numatytus bendrus įpareigojimus (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas taikytinas vadovaujantis nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusia BK 75 straipsnio redakcija (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.). Nors nuo 2020 m. liepos 1 d. pasikeitus BK 75 straipsnio redakcijai (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. liepos 1 d.) pakito BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimo instituto teisinis reguliavimas, tačiau nuteistajam, kaip minėta, taikytinas BK 75 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, galiojęs veikų padarymo metu, kuris yra švelnesnis jo teisinei padėčiai.

101.        Tuo tarpu nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo atžvilgiu buvo grubiai pažeista nuteistojo teisė į gynybą ir rungimosi principas, todėl nuteistojo atžvilgiu turi būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad teismo proceso tikslas yra nustatyti tiesą byloje ir įvykdyti teisingumą. To pirmosios instancijos teismas ir siekė baudžiamojo proceso metu. Šios bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko iš esmės tinkamai laikantis rungimosi principo, bylos nagrinėjimo teisme nuostatų, įtvirtintų BPK XIX-XXII skyriuose. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą bylos nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pateikti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina tai, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-682/2007, 2K-406/2011).

102.       Viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu gynyba teikė įvairius prašymus dėl įrodymų tyrimo atlikimo, papildymo. Pažymėtina, kad teisė gynybai pateikti prašymus dėl įrodymų tyrimo apimties, papildymo nebuvo suvaržyta ir šia teise tiek nuteistasis, tiek ir jo gynėjas aktyviai naudojosi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kiekvieną pareikštą prašymą, jį išsprendė, pateikdamas įtikinamus motyvus dėl tenkinimo ar atmetimo priežasčių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas neturi pareigos besąlygiškai tenkinti visų pateiktų prašymų. Kiekvienu atveju teismas turi diskreciją įvertinęs, ar prašymų tenkinimas padėtų išspręsti bylą, nuspręsti, kuriuos prašymus tenkinti, o kuriuos ne, tačiau privalo savo sprendimą pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą motyvuoti savo sprendimus įgyvendino tinkamai. Įvertinus pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolus ir nuosprendį konstatuotina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) nepažeistas, prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

103.        BPK 10 straipsnis reglamentuoja įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisės į gynybą užtikrinimą. Šios normos antrojoje dalyje nurodyta, kad teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad teise gintis R. P. gana aktyviai naudojosi tiek pats tiesiogiai, tiek per savo gynėją. Kaip jau minėta, gynyba teikė teismui rašytinius įrodymus, reiškė prašymus, išsakė savo nuomonę dėl kaltinimo surinktų įrodymų, taip pat skundė procesinius sprendimus ir kt. Teisėjų kolegija kaip visiškai nepagrįstus atmeta R. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl R. P. pažeistų teisų suteikus vos vieną dieną iki ikiteisminio tyrimo pabaigos tiek duoti parodymus, tiek teikti prašymus ar papildomą medžiagą bei prašyti atlikti procesinius veiksmus. Iš bylos medžiagos matyti, jog pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 184 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje R. P. buvo įteiktas 2018 m. rugpjūčio 2 d. (t. 15, b. l. 144-151), 2018 m. rugpjūčio 3 d. buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą (t. 15, b. l. 170). Įteikus pranešimą apie įtarimą apklaustas R. P. nurodė, kad kaltu neprisipažįsta, parodymus duoti atsisako, kadangi nori įsigilinti į pranešimo esmę ir pasiruošti gynybai. Taip pat nurodė, kad jo gynėjas kreipsis į prokurorą su prašymu susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir tuomet jis pateiks savo paaiškinimus (t. 15, b. l. 153). Bylos duomenys patvirtina, to neneigia ir pats apeliantas, jog 2018 m. rugpjūčio 6 d. R. P. ir jo gynėjui buvo sudaryta galimybė iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. pateikti prašymus susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, susipažinti ir prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą iki 2018 m. rugsėjo 4 d. (t. 15, b. l. 181). Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog nuteistasis ir jo gynėjas su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino 2018 m. rugpjūčio 17 d., o 2018 m. spalio 1 d. gavo prašomu dokumentų kopijas įrašytas į kompaktinį diską (t. 15, b. l. 182). Teisėjų kolegija pastebi, kad nors pranešimas apie įtarimą R. P. buvo įteiktas ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą 2018 m. rugpjūčio 2 d., tai yra dieną prieš paskelbiant apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, tačiau iš bylos medžiagos duomenų matyti, kad įtariamasis iš esmės žinojo, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra tiriamos aplinkybės susijusios su BUAB ,,F“ turto naudojimu, nes jis buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, po šios apklausos teikė nevienkartinius prašymus dėl Konsultacinių išvadų prijungimo, kurios siejosi su jo administruojamu laikotarpiu BUAB ,,F“ priimtais sprendimais dėl bendrovės turto naudojimo. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jos įtariamojo teisė žinoti, kuo jis yra įtariamas, pateikti tyrimui reikšmingus duomenis, prašymus, duoti parodymus ar tylėti, susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, viso ikiteisminio tyrimo metu suvaržytos nebuvo. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde grubius teisę į gynybą pažeidimus sieja ir su atsisakymu skirti ekspertizę, tokiu būdu iš esmės ginčydamas nuteistajam nepalankios specialisto išvados vertinimą. Tačiau vien tai, kad byloje esantys duomenys įvertinti ne taip kaip pageidavo nuteistasis ar jo gynėjas, nereiškia, jog tokiu būdu buvo pažeistos įtariamojo (kaltinamojo) teisės į gynybą ir rungimosi principas.

104.        Taigi įvertinus aptartas aplinkybes konstatuoti, kad bylos proceso metu buvo pažeistos nuteistojo R. P. teisės į gynybą ir rungimosi principas, todėl nuteistajam turi būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, nėra pagrindo. Šios išvados nekeičia ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad R. P. šiuo metu yra 65 metai, jis nėra valstybės išlaikomas pensininkas, o dirbantis, mokantis mokesčius ir kitiems sukuriantis bei išlaikantis darbo vietas asmuo, į šias aplinkybes jau buvo atsižvelgta šiuo nuosprendžiu nuteistajam skiriant bausmę, todėl dar kartą į jas atsižvelgti ir tuo pačiu pagrindu dar labiau švelninti bausmę nėra teisinio pagrindo. Taigi, įvertinus visus duomenis teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pagrindo taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

105.        Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes, už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, taip pat ir tikimybę būti nubaustam griežta laisvės atėmimo bausme. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

106.        Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistasis P. P. pareiškė prašymą atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, o atsisakius šį prašymą tenkinti – prašė nustatyti bausmę atlikti atvirojoje kolonijoje. Nuteistojo prašymas atidėti jam paskirtos vykdymą atmetamas kaip nepagrįstas.

107.        Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis. Nusikalstamų veikų (BK 184 straipsnio 2 dalis, 300 straipsnio 1 dalis (dvi nusikalstamos veikos), 182 straipsnio 2 dalis), už kurias yra nuteistas P. P., padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio redakcija (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nustatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Taigi BK 75 straipsnyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant teismas gali atidėti paskirtos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas vykdymą: asmuo turi būti nuteisiamas laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus; teismas turi nuspręsti, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

108.        Šiuo nuosprendžiu P. P. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, skirtina subendrinta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Paskirta bausmė, vadovaujantis 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis, bendrinama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu P. P. paskirta bausme, jas iš dalies sudedant. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai bausmės, paskirtos nauju nuosprendžiu, bendrinamos su pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, kitos bausmės pridedamos (t. y. subendrinamos apėmimo, dalinio sudėjimo ar visiško sudėjimo būdais) prie griežčiausios bausmės, paskirtos nauju nuosprendžiu, o kai griežčiausia bausmė yra pirmesniu nuosprendžiu subendrinta bausmė – pridedamos prie šios bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. gegužės 22 d. nutartis Nr. 2K-P-193/2007). Nagrinėjamu atveju P. P. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams ir 100 MGL dydžio bauda – yra didesnė nei šiuo nuosprendžiu jam paskirta bausmė, todėl bendrinant jas tarpusavyje prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės.

109.        Šiuo nuosprendžiu nuteistajam P. P. paskyrus galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę, jos dydis viršija BK 75 straipsnyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nustatytą ketverių metų laisvės atėmimo ribą, todėl bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančios nuostatos P. P. negali būti taikomos, tam nesant BK 75 straipsnyje numatytų būtinų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-317-303/2016, 2K-168-788/2016).

110.        Tuo tarpu nuteistojo prašymas nustatyti paskirtą bausmę atlikti atvirojoje kolonijoje tenkinamas. BK 50 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirosiose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose; bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Ši nuostata 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 buvo pripažinta netekusia galios. BK 50 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) pripažinus netekusia galios, teismui, paskyrusiam laisvės atėmimo bausmę, neliko pareigos nustatyti jos atlikimo vietos. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta nustatyta BVK ir ją lemia padaryto nusikaltimo, už kurį asmuo nuteisiamas, kategorija, nurodyta BK 11 straipsnyje. Nuteistajam P. P. skundžiamu nuosprendžiu paskyrus bausmes be kita ko, už sunkių nusikaltimų padarymą, nenurodžius laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, pagal BVK 71 straipsnį (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2264 redakcija) jis turi atlikti pataisos namuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas nuteistajam P. P. laisvės atėmimo bausmę už sunkius nusikaltimus, padarytus iki 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 įsigaliojimo, t. y. 2020 m. liepos 1 d., griežtesnę negu vieneri metai, turėjo taikyti BK 50 straipsnio 3 dalį, galiojusią iki 2020 m. liepos 1 d., švelninančią nuteistojo padėtį, tačiau skundžiamame nuosprendyje bausmės atlikimo vietos konkrečiai nenurodė ir neišdėstė bausmės atlikimo vietos parinkimo motyvų. Nurodyta įstatymo, galiojusio nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu, nuostata, tai, kad bylos duomenimis nuteistasis P. P. ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlieka atvirojoje kolonijoje ir byloje nėra duomenų apie bausmės atlikimo metu padarytus drausmės ar teisės pažeidimus, taip pat nesmurtinis nusikaltimų pobūdis, teisėjų kolegijos vertinimu leidžia parinkti jam švelnesnę bausmės atlikimo vietą – atviroje kolonijoje, kas taip pat padėtų pasiekti visus bausmės tikslus, ne vien nubaudimo, be kita ko – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Dėl civilinio ieškinio

111.        Civilinės ieškovės BUAB ,,F” atstovo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu BUAB ,,F” civilinį ieškinį dalyse dėl 28 306 Eur bei 37 602,46 Eur priteisimo atmesti ir prašoma jį tenkinti visiškai. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį, kuria buvo patvirtinta iš viso 9 900 Lt suma iki pirmojo kreditorių susirinkimo, o ne kas mėnesį iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Todėl P. P. valdomai UAB ,,C. G.” pervedus 107 669,84 Lt, BUAB ,,F” buvo padaryta ne 7 786,94 Lt (2 255,25 Eur), o 97 769,84 Lt (28 316 Eur) dydžio žala. Ieškinio dalį dėl 37 602,46 Eur priteisimo civilinės ieškovės atstovas sieja su tuo, kad pirmasis kreditorių susirinkimas patvirtino 250 000 Lt atlyginimą bendrovės administratoriui ir 50 000 Lt – kitoms išlaidoms, iš viso su PVM – 363 000 Lt (105 132,06 Eur). Tuo tarpu pagal R. P. ataskaitą, buvo išleista 492 833,74 Lt (142 734,52 Eur) su PVM. Tokiu būdu, tai yra viršijus kreditorių susirinkimo nustatytą sąmatą, BUAB „F“ buvo padaryta 37 602,46 Eur (142 734,52 Eur – 105 132,06 Eur) dydžio turtinė žala. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliaciniame skunde pateiktais argumentais.

112.        Iš bylos medžiagos nustatyta, kad BUAB ,,F” paskirtas bankroto administratorius R. P. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl išlaidų sąmatos patvirtinimo prašydamas patvirtinti iš viso 9 900 Lt + PVM sumą administravimo išlaidoms apmokėti, taip pat nurodydamas, jog ši suma nurodyta mėnesiui (t. 9, b. l. 43). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi šį bankroto administratoriaus prašymą tenkino padaręs išvadą, jog sąmatoje nurodytos išlaidos realios ir pagrįstos, o aplinkybių, dėl kurių administravimo išlaidų suma negalėtų būti tvirtinama, nėra (t. 2, b. l. 74). Nors teismo nutartyje nenurodyta, kad šios išlaidos nustatomos mėnesio laikotarpiui, tačiau teismui aiškiai nurodžius, jog bankroto administratoriaus prašymas tenkintinas, iš to galima daryti išvadą, jog bankroto administratoriaus prašymas buvo tenkintas visa prašyme nurodyta apimtimi, tai yra patvirtinta mėnesiui prašoma 9 900 Lt suma administravimo išlaidoms apmokėti. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pastebi, jog nustatyta administravimo išlaidų suma (mokant kas mėnesį po 9 900 Lt + PVM) ir, kaip byloje nustatyta, už beveik devynių mėnesių laikotarpį sudariusi viso 99 892 Lt su PVM (28 931 Eur), yra akivaizdžiai proporcinga pirmojo kreditorių susirinkimo metu nustatytai numanomai administravimo išlaidoms iki išregistravimo iš juridinių asmenų registrų patvirtintai sumai (302 500 Lt (87 610 Eur)). Tuo tarpu civilinio ieškovo tvirtinimas, kad administravimo išlaidoms iki pirmojo kreditorių susirinkimo iš viso buvo nustatyta 9 900 Lt + PVM suma, yra neproporcingai maža, neatitinka anksčiau minėtų bylos duomenų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog R. P. dėl nusikalstamo nerūpestingumo pervesdamas 7 786,94 Lt (2 255,25 Eur) į UAB „C. G.“ sąskaitą, nors ši suma nebuvo pagrįsta iki pirmojo kreditorių susirinkimo suteiktomis paslaugomis, padarė BUAB „F“ kreditoriams 7 786,94 Lt (2 225,25 Eur) žalą ir pagrįstai tenkino BUAB ,,F” civilinį ieškinį būtent šia apimtimi.

113.        Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, jog kaltinimai R. P. dėl išleistų BUAB ,,F” lėšų, viršijus kreditorių susirinkimu patvirtintą sąmatą, pareikšti nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą kaltinimo ribose (BPK 255 straipsnis), pagrįstai sprendė ieškinį dalyje 37 602,46 Eur žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu. Šios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad R. P. pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį veikęs priešingais administruojamos BUAB ,,F” interesais ir tokiais veiksmais padarė didelę žalą bendrovei. Iš pareikšto kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį matyti, jog R. P. objektyviai atlikti veiksmai apibrėžti padarytos žalos 155 208,18 Eur apimtyje, todėl skundo teiginys, jog piktnaudžiavimas tarnyba apima ir BUAB ,,F” padarytą žalą 37 602,46 Eur sumai, išeina iš kaltinimo ribų, todėl šioje byloje negali būti nagrinėjamas.

        Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį, kuria R. P. ir P. P. pripažinti kaltais pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 60 500 Lt apmokėjimo, nuosprendžio 1.5. punktas), panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:

R. P. ir P. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 60 500 Lt apmokėjimo, nuosprendžio 1.5. punktas) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl nustatytos R. P. nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje (nuosprendžio 1.7. punktas, 1.14. punktas), pašalinti aplinkybes dėl realiai neįvykusių ūkinių operacijų 60 500 Lt (17 522,01 Eur) sumai įtraukimo į BUAB ,,F“ apskaitą (nuosprendžio 1.7. punktas).

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėl R. P. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodyti, kad R. P. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą BUAB ,,F“ buhalterinę apskaitą, siekdamas nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus dėl BUAB ,,F“ piniginių lėšų – 154 208,18 Eur iššvaistymo.

R. P. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl kasos pajamų orderių Nr. 1 ir Nr. 2, nuosprendžio 1.11. punktas), 300 straipsnio 1 dalį (dėl paskolos sutarties Nr. 03/12, nuosprendžio 1.12. punktas) ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2015-03-27 kasos pinigų priėmimo-perdavimo akto, nuosprendžio 1.13. punktas), perkvalifikuoti į vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą aštuoniems mėnesiams. 

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį dėl R. P. paskirtų bausmių subendrinimo ir paskirti naują subendrintą bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, R. P. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį bei šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį subendrinti bausmių apėmimo būdu, ir paskirti R. P. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), R. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

P. P. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (epizode dėl kasos pajamų orderių Nr. 1 ir Nr. 2, nuosprendžio 1.11. punktas) ir 300 straipsnio 1 dalį (epizode dėl paskolos sutarties Nr. 03/12, nuosprendžio 1.12. punktas), perkvalifikuoti į vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą šešiems mėnesiams.

P. P. nusikalstamą veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį dėl P. P. paskirtų bausmių subendrinimo ir paskirti naują subendrintą bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, P. P. šiuo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 184 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, šiuo nuosprendžiu paskirta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, pridedant Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės dalį, ir paskirti P. P. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės – laisvės atėmimo penkeriems metams ir 100 MGL (3 766 Eur) baudos – pridėti šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir P. P. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą šešeriems metams ir 100 MGL (3 766 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), bausmę nustatyti atlikti atviroje kolonijoje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Civilinės ieškovės BUAB „F“ atstovo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai         Justas Namavičius

        Alenas Piesliakas

        Linas Šiukšta