Civilinė byla Nr. e2A-819-881/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04920-2017-4

                             Procesinio sprendimo kategorija: 2.8.2.1; 3.2.6.5

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 3 d.

     Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-10883-861/2017 pagal ieškovo P. M. ieškinį uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilniaus vandenys“ dėl nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų ir reikalavimo vykdyti sutartį, dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, išvadą duodančiai institucijai Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai,

n u s t a t ė :

                                  I. Ginčo esmė

1. Ieškovas P. M. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovės taikomas ieškovui geriamojo vandens vartojimo sutarties sąlygas, pagal kurias atsakovė reikalauja iš ieškovo mokėti standartinėje sutartyje nenumatytą geriamojo vandens pardavimo mokestį, prižiūrėti ieškovui nepriklausantį vandentiekį nuo šulinio Nr. (duomenys neskelbtini) iki ieškovo name įrengto apskaitos prietaiso, o su vartotoju nesuderinta atsakomybės riba yra šulinys Nr. (duomenys neskelbtini), nesąžiningomis ir niekinėmis vartojimo sutarties sąlygomis, ir įpareigoti atsakovę vykdyti geriamojo vandens tiekimo į (duomenys neskelbtini) namą sutartį nenutrūkstamai tiekiant geriamąjį vandenį ir prižiūrint vandens tiekimo tinklus iki atsakovo atsakomybės ribos ties geriamojo vandens apskaitos prietaisu, įrengtu (duomenys neskelbtini) name. Nurodė, kad 2016 m. liepos 7 d. atsakovė planine tvarka pakeitė vandens apskaitos prietaisą ieškovui priklausančiame name, pažeisdama vandentiekio įvadą, nes po šių darbų prie namo sienos pradėjo veržtis vanduo, plaudamas namo pamatus. Ieškovui pranešus apie avarinę situaciją, atsakovė sustabdė vandens tiekimą į ginčo namą. Atsakovė atsisakė pašalinti vandentiekio gedimą. Atsakovė žinojo apie avarinę vandentiekio būklę, tačiau nuo 2013 metų nesiėmė jokių veiksmų. Atsakovės ir ieškovo atsakomybės ribos ribojasi ties šuliniu Nr. (duomenys neskelbtini), nors šalys dėl to nėra susitarusios.
2. Atsakovė UAB ,,Vilniaus vandenys“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad sutartis tarp šalių nėra pasirašyta. Atsakovė tinkamai ir laiku likvidavo 2016 m. rugsėjo 9 d. įvykusią avariją ir užtikrina nepertraukiamą geriamojo vandens tiekimą. Ieškovo reikalavimas prižiūrėti jo žemės sklype esančius tinklus yra neteisėtas, nes ieškovas neįrodė, kad tinklai priklauso atsakovei. Ieškovui taikoma vandens pardavimo kaina yra pagrįsta, tai patvirtino ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija  2014 m. liepos 28 d. nutarime Nr. O3-640.
3. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad  svarbu išsiaiškinti, ar buvo išduota pažyma dėl namo prijungimo prie vandentiekio ir kanalizacijos lauko tinklų pagal projektą ir techninių sąlygų reikalavimus ir namo statytoja O. A. K. sudarė vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį, kuria būtų peržiūrėtos eksploatacijos ribos. Prašė priimti sprendimą atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas bei atsiliepime nurodytas aplinkybes.
4. Išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą nenutrūkstamai tiekti geriamąjį vandenį į ieškovui priklausantį namą bei prižiūrėti geriamojo vandens tiekimo tinklus iki ieškovui priklausančiame name įrengto geriamojo vandens apskaitos prietaiso, yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodė, kad tarp šalių nėra kilęs ginčas dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Teigė, kad atsakovė privalo užtikrinti vandens tiekimą ieškovui, prižiūrėti infrastruktūrą.

            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2014 m. sausio 24 d. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba priėmė nutarimą dėl vandentiekio vamzdžio priežiūros. 2013 ir 2016 metais ieškovo name įvyko avarijos, kurias atsakovė pašalino. 2017 m. sausio 3 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija priėmė nutarimą Nr. O3-2 dėl reikalavimo mokėti geriamojo vandens pardavimo kainą.
7. Teismas nurodė, jog geriamasis vanduo ieškovui tiekiamas vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 „Dėl Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo“ 28 punktu, kuris numato, kad, jeigu asmuo nėra pasirašęs su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties arba atsisako ją pasirašyti, tačiau jam nuosavybes teise priklausantys ar kitaip jo valdomi ir (arba) naudojami geriamojo vandens naudojimo įrenginiai, geriamajam vandeniui tiekti reikalingos komunikacijos ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginiai įstatymų ir kitų teises aktų nustatyta tvarka yra prijungti prie geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nuosavybes teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, turi teisę išleisti nuotekas į geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomą ir (arba) naudojamą nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, tokiu atveju laikoma, kad sutartis sudaryta. Nagrinėjamu atveju šalys neginčijo, kad sutartis tarp šalių nėra sudaryta ir kad turi būti taikomos Standartinės sutarties sąlygos.
8. Ieškovo ir atsakovės tarpusavio santykiai grindžiami Sutarties standartinėmis sąlygomis. Sutarties standartinių sąlygų 43 punkte numatyta, kad geriamojo vandens tiekėjai ir nuotekų tvarkytojai geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas apskaičiuoja vadovaudamiesi Metodika. Vadovaujantis Vandens tiekimo įstatymo 34 straipsnio 18 dalimi atsakovė visiems tos pačios kategorijos abonentams ir vartotojams privalo tiekti geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas vienodomis sąlygomis ir kainomis. Pardavimo kaina yra sudėtinė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos dalis ir yra pagrįsta šios veiklos vykdymo būtinosiomis sąnaudomis. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė, taikydama ieškovui pardavimo kainą, kuri yra vienoda visiems vartotojams, elgėsi sąžiningai ir tinkamai.
9. Ieškovas prašo įpareigoti atsakovę nepertraukiamai tiekti geriamąjį vandenį į ieškovui priklausantį gyvenamąjį namą. Pasak ieškovo, kelis kartus buvo nutrauktas geriamojo vandens tiekimas dėl įvykusių vandentiekio avarijų. Nagrinėjamu atveju šalys neginčija, kad vandens tiekimas buvo sustabdytas dėl įvykusių avarijų, tačiau ieškovas teigia, kad atsakovas avarijos padarinius turėjo šalinti greičiau ar kitaip užtikrinti geriamojo vandens tiekimą. Teismas padarė išvadą, jog geriamojo vandens tiekimas šiuo atveju buvo sustabdytas teisėtai dėl įvykusių avarijų. Teismas pažymėjo, jog ieškovo argumentai dėl avarijos padarinių šalinimo trukmės ar būdų būtų aktualūs sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, tačiau šiuo atveju jos nėra prašoma priteisit, todėl plačiau dėl šių aplinkybių nepasisakė. Teismas nurodė, kad papildomas įpareigojimas nepertraukiamai tiekti vandenį  ieškovui nesukeltų teisinių padarinių, nes tokia atsakovės prievolė jau yra įtvirtinta Vandens tiekimo įstatyme bei Sutarties standartinėje sąlygose, todėl šį ieškovo reikalavimą atmetė.
10. Pagal egzistuojantį teisinį reglamentavimą, abi šalys privalo prižiūrėti jiems nuosavybės teise priklausančią infrastruktūrą, o atsakovė privalo prižiūrėti ir bešeimininkę infrastruktūrą. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad inžineriniai tinklai, esantys ieškovo žemės sklype, priklauso atsakovei ar kad jie yra bešeimininkiai, todėl atsakovė neturi prievolės prižiūrėti jam nepriklausančių tinklų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas, todėl jį atmetė.
11. Teismas taip pat nurodė, jog trečiasis asmuo pradėjo procedūrą dėl ginčo inžinerinių tinklų pripažinimo bešeimininkiais. Tinklus pripažinus bešeimininkiais, atsakovui kils pareiga juos prižiūrėti vadovaujantis Vandens tiekimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Ieškovas P. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Be to, apeliantas prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu įvertinti, ar Komisijos 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 03-92 „Dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo metodikos“ patvirtintos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikos 6 punktas, kuriame nurodyta, kad pardavimo kaina – tai kaina, mokama už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų pardavimo paslaugas abonentams – apskaitos prietaisui, vartotojams – butui, daugiabučio namo įvadui ir vartotojams, gyvenantiems individualiame name – apskaitos prietaisui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 126 „Dėl Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo 49 punktui, kuris nustato, kad abonentai ir vartotojai už sunaudotą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas atsiskaito geriamojo vandens tiekėjams ir nuotekų tvarkytojams Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamame Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos apraše nustatyta tvarka ir Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 35 straipsnyje nustatytomis sąlygomis, ir Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 35 straipsnio 1 daliai, kuri nustato, kad abonentai ir vartotojai už geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo patiektą geriamąjį vandenį atsiskaito pagal pirkimo ir pardavimo vietoje (geriamojo vandens apskaitos mazguose) įrengtų atsiskaitomųjų geriamojo vandens apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita, tiek, tiek vandens pardavimo mokestis nėra nustatomas pagal skaitiklio rodmenis.
13. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 5 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-2013, išaiškino, kad viešasis vandens tiekėjas turi pareigą naudoti visas numatytas teisines priemones, tarp kurių Naudojimo ir priežiūros taisyklių 7.4 punkte nustatyta teisė remontuoti abonentui priklausančius įrengimus. Toks viešosios paslaugos (geriamojo vandens tiekimo) teisinis reglamentavimo tikslas – užtikrinti nepertraukiamą šios paslaugos teikimą. Viešosios funkcijos vykdymo nustatymas daiktinės teisės nuostatomis, nesilaikant šios funkcijos įgyvendinimą reglamentuojančių viešosios teisės normų reikalavimų, reikštų netinkamą šios funkcijos – vandens nepertraukiamo tiekimo – vykdymą ir vandens vartotojų teisių pažeidimą. Viešasis vandens tiekėjas turi veikti aktyviai ir sudaryti atitinkamus susitarimus savo išimtinei pareigai vykdyti, o nesant susitarimų – veikti teisės aktų nustatyta tvarka. Šiai pareigai vykdyti, be kitų veiksmų, viešasis tiekėjas turi vykdyti vandens tiekimo sistemos priežiūrą taip, kad gedimai būtų pašalinti kiek įmanoma greičiau nepriklausomai, kieno nuosavybei jie priklauso. Tokiais atvejais, kai viešasis vandens tiekėjas nėra sudaręs sutarties dėl abonentui priklausančios vandens tiekimo objektų infrastruktūros naudojimo, o abonentas neužtikrina jam priklausančių įrenginių priežiūros, vandens tiekimo įrenginių priklausomybė reikšminga remonto sąnaudoms apmokėti, o ne pareigai, kas turėtų vykdyti remontą, nustatyti.
2. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio l dalis numato, kad abonentas – tai fizinis arba juridinis asmuo, sudaręs su vandens tiekėju vandens tiekimo sutartį dėl geriamojo vandens pirkimo-pardavimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo arba prijungęs savo geriamojo vandens naudojimo įrenginius, geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginius prie geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, kurią eksploatuoja vandens tiekėjas. Šio straipsnio 18 dalis numato, kad vandens tiekimo ir vartojimo riba – geriamojo vandens tiekimo sutartyje nurodyta vandens tiekimo infrastruktūros vieta, kurioje vandens tiekėjas perduoda saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį abonentui (vartotojui). Jei rašytinė sutartis nesudaryta, vandens tiekimo ir vartojimo riba laikoma vieta, kurioje yra ar turi būti įrengtas vandens apskaitos.
3. Remdamasi formaliu reguliavimu, atsakovė, net du kartus įvykus vandentiekio avarijai, ir toliau atsisako remontuoti vamzdyną, o avarinės būklės vamzdis iki ieškovo namo iki šiol nėra pakeistas, kelia grėsmę namo saugumui, sukelia vandens tiekimo nutraukimus. Tokia padėtis, kai vandens tiekėjas atsisako prižiūrėti naudojamą vandentiekį, pažeidžia vartotojo, kuriam minėtas vandentiekis nepriklauso, teises ir todėl sutarties sąlygos, atleidžiančios vandens tiekėją nuo prievolės prižiūrėti naudojamą vandentiekį ir leidžiančios tiekimo riba laikyti už kelių šimtų metrų nuo ieškovo namo esantį šulinį Nr. (duomenys neskelbtini), yra laikytinos nesąžiningomis.
4. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2003 m. gegužės 12 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003 sukūrė teisinį precedentą, kuriuo pažymėjo, kad vartojimo sutarčių sąlygos, nustatančios, kad vanduo tiekiamas ne iki gyventojų butų, o tik iki eksploatacijos ribų, yra nesąžiningos vartotojų, t. y. butų savininkų, atžvilgiu (Civilinio kodekso 6.188 straipsnis). Galutinis vandens tiekimo taškas turi būti konkretus butas. Sutartyse vartojama sąvoka „eksploatacijos riba“ šiuo atveju reiškia ne galutinio tiekimo tašką, bet tiekimo tinklų nuosavybės teisės ir tinklų priežiūros atribojimą, t. y. kiekviena sutarties šalis yra atsakingą už jai nuosavybės teise priklausančių vandens tiekimo tinklų eksploatavimą ir priežiūrą. Vandens, kaip prekės, perdavimo prasme, tiekėjas yra atsakingas, kad perkamas vanduo pakliūtų pirkėjui nepriklausomai nuo to, kieno – pardavėjo ar pirkėjo – tinklais jis yra perduodamas.
5. Atsižvelgdama į tai, Komisija 2014 m. sausio 24 d. Nr. 10-65 sprendime pažymėjo, kad geriamasis vanduo iki galutinio vartotojo gali būti tiekiamas geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise gali priklausyti skirtingiems asmenims, tačiau vandens tiekėjui išlieka pareiga tiekti kokybės ir saugos reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį iki tiekimo ir vartojimo ribos. Kadangi tarp vartotojo ir UAB „Vilniaus vandenys“ rašytinė sutartis nesudaryta, pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 18 dalį, vandens tiekimo ir vartojimo riba laikoma vieta, kurioje yra ar turi būti įrengtas vandens apskaitos prietaisas.
6. Iš ginčo medžiagoje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovė tiekia geriamąjį vandenį namų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vartotojams lauko vandentiekio linija, kuri neperduota UAB „Vilniaus vandenys“, o taip pat neįregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe bei nėra registruota kitų asmenų vardu. Įvertinus tai, konstatuotina, kad nėra išspręstas minėtų tinklų nuosavybės klausimas ir todėl nagrinėjamo ginčo atveju svarbus atsakomybės už geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros objekto techninę būklę ir jo priežiūros organizavimą klausimas. Infrastruktūros naudojimo klausimai spręstini Vilniaus miesto savivaldybėje, ir kaip pažymėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamentas, esant minėtų namų gyventojų iniciatyvai Vilniaus miesto savivaldybė gali imtis veiksmų perimti minėtus tinklus ir perduoti UAB „Vilniaus vandenys“.
7. Ieškovo ir atsakovės ginčą išnagrinėjusi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija 2014 m. sausio 24 d. Nr. 10-65 sprendime konstatavo, jog vartotojo reikalavimas, kad bendrovė užtikrintų patikimą geriamojo vandens tiekimą iki geriamojo vandens apskaitos prietaiso ir pakeistų geriamojo vandens tiekimo vamzdį iki įvadinio vandens apskaitos prietaiso, t. y. užtikrintų vamzdžių nuo šulinio Nr. (duomenys neskelbtini) iki vartotojo geriamojo vandens apskaitos prietaiso techninę būklę, yra pagrįstas. Nepaisant to, geriamojo vandens tiekėjas iki šiol nepagrįstai ieškovui kaip vartotojui taiko sąlygas, kurios nėra numatytos vartojimo sutartyje pagal standartines sąlygas ir joms net prieštarauja. Atsakovė nepagrįstai taiko sąlygas, jog ieškovas privalo ne tik savo lėšomis likviduoti vandentiekio avariją, įvykusią atsakovės atsakomybės ribose iki vandens apskaitos prietaiso, bet prižiūrėti ieškovui nepriklausantį 1979 m. įrengtą vandentiekį nuo šulinio Nr. (duomenys neskelbtini) iki apskaitos prietaiso, taip pat nepagrįstai mano, kad ieškovo ir atsakovės atsakomybės riba yra šulinys Nr. (duomenys neskelbtini), nors dėl šių sąlygų bylos šalys nėra susitarusios ir todėl šios atsakovės taikomos ieškovui sąlygos pripažintinos nesąžiningomis vartojimo sutarties sąlygomis, o atsakovė įpareigotina vykdyti geriamojo vandens tiekimo į (duomenys neskelbtini) namą sutartį pagal standartines sąlygas nenutrūkstamai tiekiant geriamąjį vandenį ir prižiūrint vandens tiekimo tinklus iki atsakovės atsakomybės ribos ties geriamojo vandens apskaitos prietaisu, įrengtu (duomenys neskelbtini) name.
8. Taip pat ieškovas nesutinka su pirmos instancijos teismo motyvais, kad atsakovė turi teisę ieškovui taikyti vandens pardavimo mokestį, kuris nėra apskaičiuojamas pagal vandens apskaitos prietaisus, todėl prieštarauja standartinėms sutarties sąlygoms, patvirtintoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 „Dėl Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo, kurių 49 punktas nustato, kad abonentai ir vartotojai už sunaudotą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas atsiskaito geriamojo vandens tiekėjams ir nuotekų tvarkytojams Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamame Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos apraše nustatyta tvarka ir Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 35 straipsnyje nustatytomis sąlygomis, taip pat prieštarauja Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 35 straipsnio 1 daliai, kuri nustato, kad abonentai ir vartotojai už geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo patiektą geriamąjį vandenį atsiskaito pagal pirkimo ir pardavimo vietoje (geriamojo vandens apskaitos mazguose) įrengtų atsiskaitomųjų geriamojo vandens apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita, o šio įstatymo 34 straipsnis reglamentuoja vandens kainos nustatymą, tačiau atsakovė ieškovui taiko vandens pardavimo abonentinį mokestį, kuris nėra numatytas ieškovo ir atsakovės vandens tiekimo ir vartojimo sutartyje pagal standartines sąlygas, pagal kurias vartotojai už geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo patiektą geriamąjį vandenį atsiskaito pagal pirkimo ir pardavimo vietoje (geriamojo vandens apskaitos mazguose) įrengtų atsiskaitomųjų geriamojo vandens apskaitos prietaisų rodmenis, mokėdami nustatytą kainą, į kurią įeina visos vandens tiekimo sąnaudos.

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB ,,Vilniaus vandenys“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai išanalizavo visas faktines bylos aplinkybes ir nustatė, kad ginčo infrastruktūra nepriklauso atsakovei nuosavybės teise, atsakovė jos nevaldo ir kitais pagrindais. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta viešojo vandens tiekėjo pareiga, užtikrinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą ir priežiūrą. Geriamojo vandens įstatymo 16 straipsnio 15 dalyje numatyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto savininkas yra atsakingas už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę, jo priežiūros organizavimą ir remontą. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto priežiūra ir remontas atliekami infrastruktūros objekto savininko lėšomis. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių 38.1. punkte numatyta, kad abonentai ir (ar) vartotojai turi šias pareigas: remontuoti nuosavybės teise priklausančius ar kitaip teisėtai valdomus ir (arba) naudojamus geriamojo vandens naudojimo įrenginius, geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginius, paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius. Tai reiškia, kad pareigą prižiūrėti infrastruktūrą įstatymų leidėjas paskirsto abiem šių paslaugų šalims.
2. Atsakovės pareigą užtikrinti nepertraukiamą geriamojo vandens tiekimą numato teisės aktai, tačiau taip pat teisės aktai numato sąlygas, kurioms esant vandens tiekimas vartotojams gali laikinai nutrūkti. Sutarties standartinių sąlygų aprašo 32.3. punkte numatyta, kad geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas gali nutraukti, sustabdyti geriamojo vandens tiekimą ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą abonentui ir vartotojui kai geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą būtina sustabdyti siekiant išvengti geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros avarijos arba šią avariją likviduoti. Šiuo atveju paslaugų teikimas ieškovui buvo nutrūkęs dėl avarijos tinkle. Atsakovė likvidavo avariją ginčo tinkluose ir geriamojo vandens tiekimas ieškovui buvo atnaujintas, tačiau atsakovė negali užtikrinti, kad avarija neįvyks ateityje, dėl kurios geriamojo vandens tiekimas laikinai būtų sustabdytas. Geriamasis vanduo ieškovui dabar yra tiekiamas, įvykus avarijai būtų šalinami avarijos padariniai ir būtų atnaujintas vandens tiekimas ieškovui.
3. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad vanduo iki jo namo (duomenys neskelbtini) yra tiekiamas tinklais, kurie priklauso savivaldybei, nes nėra įregistruoti trečiųjų asmenų vardu.  Minėti tinklai nėra registruoti VĮ „Registrų centre“ Nekilnojamo turto registre ir tai jokiu būdu nereiškia, kad tinklai priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Ginčo tinklai yra pakloti ieškovui priklausančiame žemės sklype, todėl jis kaip, žemės sklypo savininkas, gali turėti daugiausiai informacijos apie tinklų statytoją, kuris ir būtų atsakingas už tinklų priežiūrą. Kol tinklų nuosavybės teisė nėra registruota arba jie nėra pripažinti bešeimininkiais, pareiga prižiūrėti tinklus atsakovei nekyla.
4. Vilniaus apylinkės teismas teisingai pastebėjo, kad pardavimo kaina yra sudėtinė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos dalis ir yra pagrįsta šios veiklos vykdymo būtinosiomis sąnaudomis, todėl atsakovė, taikydama  ieškovui pardavimo kainą, kuri taikoma vienodai visiems vartotojams, elgiasi sąžiningai ir tinkamai. Pardavimo kaina nustatyta 2014 m. liepos 28 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-640 ir taikoma visiems paslaugų vartotojams vienodai.

15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra, remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės remiasi aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, kuriomis rėmėsi ir pirmosios instancijos teisme.
2. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas įtvirtina, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto savininkas yra atsakingas už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę, jo priežiūros organizavimą ir remontą. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto priežiūra ir remontas atliekami infrastruktūros objekto savininko lėšomis (Įstatymo 16 straipsnio 15 dalis). Statybos ir urbanistikos ministerijos (1990-1998 m.) 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintos Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklės numato, kad tiekėjas atsako už jo balanse esančio vandentiekio bei nuotekų tinklo ir jų įrenginių eksploatavimą, avarijų likvidavimą bei geriamo vandens kokybę vandentiekio tinkle. Už neperduotų tiekėjui tinklo, įvadų ir išvadų iki sutartyse nurodytos ribos, apvedimo linijų, priešgaisrinių sklendžių ir vidaus tinklo eksploatavimą, vandens kokybę juose atsako abonentas (Taisyklių 4.2 p.). Aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-629 patvirtintos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklės įtvirtina, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto savininkas yra atsakingas už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę, jo priežiūros organizavimą ir remontą. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto priežiūra ir remontas atliekami infrastruktūros objekto savininko lėšomis (Taisyklių 11 punktas).
3. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas numato, kad geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas privalo: geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka naudoti ir prižiūrėti nuosavybės teise ar kitaip teisėtai valdomą ir (arba) naudojamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, bešeimininkę infrastruktūrą, kitą valdomą turtą, reikalingą geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui; nepertraukiamai tiekti geriamąjį vandenį ir teikti nuotekų tvarkymo paslaugas, vadovaudamasis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimais, išskyrus atvejus, numatytus Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinėse sąlygose, kituose geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir (ar) geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo su abonentais sudarytose geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosiose sutartyse (Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktai).
4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vandens tiekimo nutraukimas ar laikinas tiekimo sustabdymas negali būti teisėtas, jeigu jis negrindžiamas tais pagrindais ir tvarka, kurie nustatyti teisės aktuose. Pareiga tiekti vandenį reiškia, kad vanduo turi būti tiekiamas nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise priklauso vandens tiekimo infrastruktūros objektai. Viešosios funkcijos vykdymo nustatymas daiktinės teisės nuostatomis, nesilaikant šios funkcijos įgyvendinimą reglamentuojančių viešosios teisės normų reikalavimų, reikštų netinkamą šios funkcijos – vandens nepertraukiamo tiekimo – vykdymą ir vandens vartotojų teisių pažeidimą. Viešasis vandens tiekėjas turi veikti aktyviai ir sudaryti atitinkamus susitarimus savo išimtinei pareigai vykdyti, o nesant susitarimų – veikti teisės aktų nustatyta tvarka. Šiai pareigai vykdyti, be kitų veiksmų, viešasis tiekėjas turi vykdyti vandens tiekimo sistemos priežiūrą taip, kad gedimai būtų pašalinti kiek įmanoma greičiau nepriklausomai kieno nuosavybei jie priklauso. Tokiais atvejais, kai viešasis vandens tiekėjas nėra sudaręs sutarties dėl abonentui priklausančios vandens tiekimo objektų infrastruktūros naudojimo, o abonentas neužtikrina jam priklausančių įrenginių priežiūros, vandens tiekimo įrenginių priklausomybė reikšminga remonto sąnaudoms apmokėti, o ne pareigai, kas turėtų vykdyti remontą, nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2013). Atsižvelgiant į išdėstytas teisės aktų nuostatas ir jų aiškinimą Lietuvos Aukščiausiame Teisme, matyti, kad geriamojo vandens tiekėjo pareiga prižiūrėti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą yra sietina ne su šios infrastruktūros valdymu nuosavybės teise, bet su pareigos užtikrinti nepertraukiamą vandens tiekimą įgyvendinimu.
5. Ieškovas taip pat prašo pripažinti atsakovės taikomas geriamojo vandens vartojimo sutarties sąlygas, pagal kurias atsakovė reikalauja iš ieškovo mokėti standartinėje sutartyje nenumatytą geriamojo vandens pardavimo mokestį, nesąžiningomis vartotojo atžvilgiu. Šiuo klausimu, Vilniaus miesto savivaldybės nuomone, gali būti aktualus paties ieškovo pateiktas 2017 m. sausio 3 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimas Nr. 03-2 „Dėl vartojimo ginčo tarp P. M. ir UAB „Vilniaus vandenys“ nagrinėjimo“, kuriuo nutarta pareiškėjo P. M. reikalavimą įpareigoti UAB „Vilniaus vandenys“ netaikyti jam pardavimo kainos (abonentinio mokesčio) atmesti kaip nepagrįstą. Komisija konstatavo, kad UAB „Vilniaus vandenys“, taikydama P. M. pardavimo kainą – 1,09 Eur apskaitos prietaisui per mėn. su PVM, nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių teikiamų paslaugų taikymo tvarką, reikalavimų.

V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).
17. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl geriamojo vandens vartojimo sutarties sąlygų teisėtumo, pareigos prižiūrėti vandentiekio infrastruktūrą bei tinkamo pareigų, užtikrinant nepertraukiamą geriamojo vandens tiekimą, vykdymo.
18. Apeliantas apeliaciniu skundu taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu įvertinti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 03-92 „Dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo metodikos“, kuria patvirtintos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymas, 6 punktas, kuriame nurodyta, kad pardavimo kaina – tai kaina, mokama už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų pardavimo paslaugas abonentams – apskaitos prietaisui, vartotojams – butui, daugiabučio namo įvadui ir vartotojams, gyvenantiems individualiame name – apskaitos prietaisui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 126 „Dėl Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo 49 punktui, kuris nustato, kad abonentai ir vartotojai už sunaudotą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas atsiskaito geriamojo vandens tiekėjams ir nuotekų tvarkytojams Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamame Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos apraše nustatyta tvarka ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 35 straipsnyje nustatytomis sąlygomis, ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 35 straipsnio 1 daliai, kuri nustato, kad abonentai ir vartotojai už geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo patiektą geriamąjį vandenį atsiskaito pagal pirkimo ir pardavimo vietoje (geriamojo vandens apskaitos mazguose) įrengtų atsiskaitomųjų geriamojo vandens apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita, tiek, kiek vandens pardavimo mokestis nėra nustatomas pagal skaitiklio rodmenis.
19. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, jog prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą apeliantas niekaip neargumentuoja.
20. Antra, teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, jog šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu įvertinti, ar tarp geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas ir jų apskaičiavimo tvarką skirtingiems vartotojams reglamentuojančių teisės aktų neegzistuoja prieštaravimai, nes ši tvarka ir juos  nustatantys teisės aktai yra aiškūs. 

Dėl reikalavimo pripažinti ieškovui taikomo geriamojo vandens pardavimo mokestį neteisėtu

21. Byloje nėra ginčo, jog tarp ieškovo ir atsakovės nėra pasirašytos geriamojo vandens tiekimo sutarties. 
22. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, geriamasis vanduo ieškovui tiekiamas vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 „Dėl Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo“, 28 punktu, kuris numato, kad, jeigu asmuo nėra pasirašęs su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties arba atsisako ją pasirašyti, tačiau jam nuosavybes teise priklausantys ar kitaip jo valdomi ir (arba) naudojami geriamojo vandens naudojimo įrenginiai, geriamajam vandeniui tiekti reikalingos komunikacijos ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginiai įstatymų ir kitų teises aktų nustatyta tvarka yra prijungti prie geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nuosavybes teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, turi teisę išleisti nuotekas į geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomą ir (arba) naudojamą nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, tokiu atveju laikoma, kad sutartis sudaryta.
23. Standartinės sutarties sąlygų 43 punkte numatyta, kad geriamojo vandens tiekėjai ir nuotekų tvarkytojai geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas apskaičiuoja vadovaudamiesi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 03-92 ,,Dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo metodikos“ patvirtinta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika. 
24. Vandens tiekimo įstatymo 34 straipsnio 18 dalyje įtvirtinta, kad viešasis geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas, vykdantis viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir (arba) teikiantis nuotekų tvarkymo paslaugas bent vienoje savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje, visiems tos pačios kategorijos abonentams ir vartotojams tiekia geriamąjį vandenį ir teikia nuotekų tvarkymo paslaugas vienodomis sąlygomis ir kainomis.
25. Vandens tiekimo įstatymo 34 straipsnio 19 dalyje nurodyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal abonentų ir vartotojų kategorijas, pirkimo ir pardavimo vietą, tiekimo ir vartojimo ribą, vartojimo sezoniškumą, išleidžiamą teršalų kieki, pobūdį ir koncentraciją. Taigi viešasis vandens tiekėjas turi pareigą visiems tos pačios kategorijos vartotojams ir abonentams geriamąjį vandenį tiekti tomis pačiomis sąlygomis ir kainomis.
26. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 03-92 patvirtintos Metodikos 6 punkte nustatyta, jog pardavimo kaina – tai kaina, mokama už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugą pardavimo paslaugas abonentams – apskaitos prietaisui, vartotojams – butui, daugiabučio namo įvadui ir vartotojams, gyvenantiems individualiame name – apskaitos prietaisui. Į pardavimo kainą įskaičiuojamos pardavimo tarnybos darbuotojų darbo užmokesčio ir socialinio draudimo, geriamojo vandens apskaitos prietaisų nusidėvėjimo, įrengimo, technines priežiūros, keitimo, metrologines patikros, remonto, sutarčių sudarymo, sutarčių parengimo ir pateikimo bei kitos būtinosios sąnaudos (pardavimo tarnybos ilgalaikio turto nusidėvėjimas, paslaugos ir darbai pagal sutartis, transportas, kuras, ryšių paslaugos, elektros energija), susijusios su vandens pardavimu. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pažymėjo, kad pardavimo kaina nėra papildomas mokestis už teikiamas paslaugas. Pardavimo kaina yra sudėtinė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos dalis ir yra pagrįsta veiklos vykdymo būtinosiomis sąnaudomis.
27. Taigi įvertinus egzistuojantį teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė taiko netinkamus geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų įkainius, ar taiko netinkamą kainos apskaičiavimo metodą.
28. Kita vertus, 2017 m. sausio 3 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija nutarimu Nr. 03-2 „Dėl vartojimo ginčo tarp P. M. ir UAB „Vilniaus vandenys“ nagrinėjimo“, atmetė pareiškėjo P. M. reikalavimą įpareigoti UAB „Vilniaus vandenys“ netaikyti jam pardavimo kainos (abonentinio mokesčio) kaip nepagrįstą. Komisija konstatavo, kad UAB „Vilniaus vandenys“, taikydama P. M. pardavimo kainą – 1,09 Eur apskaitos prietaisui per mėn. su PVM, nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių teikiamų paslaugų taikymo tvarką, reikalavimų.
29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį ieškinio reikalavimą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę prižiūrėti ieškovui nepriklausančią vandentiekio infrastruktūros dalį

30. Byloje nėra ginčo, jog vadovaujantis Vandens tiekimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu, geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas (atsakovė) privalo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka naudoti ir prižiūrėti nuosavybės teise ar kitaip teisėtai valdomą ir (arba) naudojamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, bešeimininkę infrastruktūrą, kitą valdomą turtą, reikalingą geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui.
31. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė tiekia geriamąjį vandenį namų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vartotojams lauko vandentiekio linija, kuri neperduota UAB „Vilniaus vandenys“, o taip pat neįregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe bei nėra registruota kitų asmenų vardu.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija pradėjo procedūrą dėl ginčo inžinierinių tinklų pripažinimo bešeimininkiais, todėl, pasak pirmosios instancijos teismo, tinklus pripažinus bešeimininkiais, atsakovei kils pareiga juos prižiūrėti, tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovės nuo pareigos esamu metu prižiūrėti naudojamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, nes tokia pareiga atsakovei kyla jau minėto Vandens tiekimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
33. Taigi aplinkybė, kam nuosavybės teise priklauso ginčo infrastruktūra, t. y. vamzdžiai nuo šulinio Nr. (duomenys neskelbtini) iki ieškovo name įrengto apskaitos prietaiso, nėra reikšminga sprendžiant ieškovo ieškinio reikalavimą dėl atsakovės įpareigojimo prižiūrėti ginčo infrastruktūrą, nes, kaip jau buvo minėta, pareiga prižiūrėti naudojamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą atsakovei kyla Vandens tiekimo įstatymo pagrindu. Kita vertus, aplinkybė, kam nuosavybės teise priklauso ginčo infrastruktūra, būtų reikšminga tik sprendžiant klausimą, kas turėtų atlikti jos remonto ar keitimo darbus, tačiau šis ginčas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas, todėl plačiau neanalizuojamas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškinęs, kad viešasis vandens tiekėjas turi pareigą naudotis visomis numatytomis teisinėmis priemonėmis, tarp kurių ir Naudojimo ir priežiūros taisyklių 7.4 punkte nustatyta teisė remontuoti abonentui priklausančius įrengimus. Toks viešosios paslaugos (geriamojo vandens tiekimo) teisinis reglamentavimo tikslas – užtikrinti nepertraukiamą šios paslaugos teikimą. Viešasis vandens tiekėjas turi veikti aktyviai ir sudaryti atitinkamus susitarimus savo išimtinei pareigai vykdyti, o nesant susitarimų – veikti teisės aktų nustatyta tvarka. Šiai pareigai vykdyti, be kitų veiksmų, viešasis tiekėjas turi vykdyti vandens tiekimo sistemos priežiūrą taip, kad gedimai būtų pašalinti kiek įmanoma greičiau nepriklausomai, kieno nuosavybei jie priklauso. Tokiais atvejais, kai viešasis vandens tiekėjas nėra sudaręs sutarties dėl abonentui priklausančios vandens tiekimo objektų infrastruktūros naudojimo, o abonentas neužtikrina jam priklausančių įrenginių priežiūros, vandens tiekimo įrenginių priklausomybė reikšminga remonto sąnaudoms apmokėti, o ne pareigai, kas turėtų vykdyti remontą, nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-2013).
34. Taigi, nors apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, jog remdamasi formaliu reguliavimu, atsakovė, net du kartus įvykus vandentiekio avarijai, ir toliau atsisako remontuoti vamzdyną, o avarinės būklės vamzdis iki ieškovo namo iki šiol nėra pakeistas, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovė turi pareigą prižiūrėti infrastruktūrą, tačiau ne pareigą pakeisti vamzdį, kuris, beje, yra ieškovui nuosavybės teise priklausančiame sklype. Kita vertus, vien aplinkybė, kad vamzdis yra senas, ir kartai kyla vandentiekio avarijos, savaime nereiškia, jog atsakovė netinkamai vykdo naudojamos vandentiekio infrastruktūros priežiūrą. 
35. Tai, kad atsakovė prižiūri naudojamą infrastruktūrą, rodo vandentiekyje įvykusių gedimų šalinimas. Nors apeliantas įrodinėja, kad atsakovė neoperatyviai šalino vandentiekio avarijos padarinius, šioje byloje, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovas nereiškia reikalavimo dėl jam kilusios žalos, susijusios su nesavalaikiu geriamojo vandens tiekimo atstatymu, atlyginimo, todėl teisėjų kolegija dėl šių apelianto argumentų plačiau nepasisako.
36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ir šį ieškinio reikalavimą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę nepertraukiamai tiekti geriamąjį vandenį

37. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nepertraukiamas geriamojo vandens tiekimas ir (arba) nuotekų tvarkymas – nuolatinis geriamojo vandens tiekimas ir (arba) nuotekų (išskyrus paviršines nuotekas) tvarkymas laikantis teisės aktuose numatytų kiekio, slėgio, reguliarumo ir kokybės reikalavimų, taip pat Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų.
38. Vadovaujantis Vandens tiekimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas (atsakovas) privalo nepertraukiamai tiekti geriamąjį vandenį ir teikti nuotekų tvarkymo paslaugas, vadovaudamasis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimais, išskyrus atvejus, numatytus Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinėse sąlygose, kituose geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir (ar) geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo su abonentais sudarytose geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosiose sutartyse.
39. Taigi, nors atsakovės pareigą užtikrinti nepertraukiamą geriamojo vandens tiekimą numato teisės aktai, tačiau taip pat teisės aktai numato sąlygas, kurioms esant vandens tiekimas vartotojams gali laikinai nutrūkti. Sutarties standartinių sąlygų aprašo 32.3. punkte numatyta, kad geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas gali nutraukti, sustabdyti geriamojo vandens tiekimą ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą abonentui ir vartotojui, kai geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą būtina sustabdyti siekiant išvengti geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros avarijos arba šią avariją likviduoti. Kadangi geriamojo vandens paslaugų teikimas ieškovui buvo nutrūkęs dėl avarijos infrastruktūroje, atsakovė likvidavo avariją ginčo tinkluose, o geriamojo vandens tiekimas ieškovui buvo atnaujintas, šiuo metu geriamasis vanduo ieškovui taip pat yra tiekiamas, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė netinkamai atlieka jai teisės aktais nustatytas funkcijas nepertraukiamai tiekti geriamąjį vandenį, laikantis teisės aktuose numatytų kiekio, slėgio, reguliarumo ir kokybės reikalavimų.
40. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ir šį ieškinio reikalavimą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
41. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
42. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.
43. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                            Vilija Mikuckienė

                                                                                             Laima Ribokaitė

                        Tomas Venckus