Civilinės bylos Nr. e2-458-330/2019

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00009-2019-9

 Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-370-357/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei „Swedbank lizingas“, uždarajai akcinei bendrovei dėl lizingo sutarties kainos sumažinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo, 

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei „Swedbank lizingas“, UAB prašydama sumažinti šalių sudarytoje lizingo sutartyje aptariamą pastato – prekybos centro, kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (kiemo aikštelės), esančių adresu (duomenys neskelbtini), kainą iki 497 439,68 Eur, pripažįstant ieškovės nuosavybės teisę į šį turtą. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei bet kokiu būdu perleisti ar apsunkinti pastatą – prekybos centrą, kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (kiemo aikštelės), esančius (duomenys neskelbtini).

2.       Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovė grindė tuo, jog ieškinys yra pagrįstas pateiktais įrodymais, motyvuojamas teisės normomis bei kasacinio teismo praktika. Ieškovės nuomone,  neabejotinai egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovei, įvykdymui. Paaiškino, kad atsakovė iš ieškovės atsiėmė lizinguojamą turtą, todėl egzistuoja grėsmė, kad artimiausiu metu šis turtas bus perleistas arba dėl šio turto bus sudarytos kitos lizingo sutartys.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Šiaulių apygardos teismas 2019 m. sausio 25 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

4.       Teismas, preliminariai įvertinęs ieškovės nurodytas faktines aplinkybes, pateiktus duomenis dėl pareikštų reikalavimų, nurodė, jog pradiniame bylos nagrinėjimo etape nėra pagrindo išvadai, kad byloje galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Teismo įsitikinimu, negalima tvirtinti, kad ieškovė pasirinko akivaizdžiai netinkamą savo teisių gynimo būdą, tačiau tai, ar iš tiesų jos ieškinys pagrįstas, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, reikalaujantis faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų išsamaus išnagrinėjimo bei įvertinimo, o toks įvertinimas negali būti atliekamas sprendžiant tarpinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju jos (ieškovės) teisės gali būti apgintos atlyginant žalą.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5.       Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.                      Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą teismas iš esmės įvertino ieškovės reikalavimus, nepagrįstai nukrypo į bylos nagrinėjimą iš esmės. Teismas privalėjo įvertinti, ar ieškinys paremtas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar yra pateikti reikalavimus pagrindžiantys įrodymai.

5.2.                      Byloje egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė. Ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju ir pripažinus ieškovei nuosavybės teises į lizingo objektu buvusį turtą, tačiau atsakovei dar iki teismo sprendimo tą turtą perleidus tretiesiems asmenims, teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas. Esant tokiai situacijai ieškovė, gindama pažeistas teises, turėtų inicijuoti naują teisminį procesą.

6.       Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė „Swedbank lizingas“, UAB prašo ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirojo skundo netenkinti, o Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi tokie argumentai: 

6.1.                      Teismo išvados dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos nebuvimo yra teisingos. Teismas aiškiai nurodė atlikęs tik preliminarų vertinimą, todėl atskirojo skundo argumentai dėl neteisėtai atlikto išsamaus įrodymų vertinimo neturi pagrindo. Ieškinys nėra preliminariai pagrįstas, kadangi ieškovė į teismą kreipėsi akivaizdžiai praleidusi ieškinio senaties terminą.

6.2.                      Ieškovės argumentai dėl egzistuojančios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nepagrįsti. Tokia grėsmė neegzistuoja. Ieškovė nesąžiningai nuslėpė informaciją, jog kitoje civilinėje byloje jos prašymu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su šioje byloje ginčo objektu esančiu lizinguojamu turtu. Taigi nėra būtinybės taikyti kartotinių ribojimų.

7.       Atsakovė „Swedbank lizingas“, UAB kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti atsakovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinis teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

        Dėl naujų įrodymų priėmimo

9.       Atsakovė kartu su atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – 2008 m. lapkričio 6 d. priėmimo - perdavimo akto, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutarties kopijas. Atsakovė neprašo pridėti prie bylos naujus įrodymus ir CPK 314 straipsnyje nurodytų išimčių jų pateikimui apeliacinės instancijos teisme neįrodinėja (CPK 338 straipsnis), bet jais siekia pagrįsti savo argumentus dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimo. Tokiu atveju vertintina, kad atsakovės tikslas yra šių įrodymų priėmimas į bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas apsvarsto ir šį klausimą.

10.       CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

11.       Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgus į byloje sprendžiamo procesinio klausimo pobūdį ir jo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme formą bei tvarką, taip pat siekiant teisingai išspręsti šį klausimą ir nustatyti, ar egzistuoja sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, apeliacinis teismas pateisina vėliau iškilusį atsakovės poreikį teikti naujus įrodymus, todėl juos priima bei vertina kartu su byloje jau esančiais įrodymais. Ieškovei su atsakovės atsiliepimu į atskirąjį skundą buvo išsiųsti ir teikiami nauji įrodymai, todėl darytina išvada, kad ieškovė su jų (įrodymų) turiniu yra susipažinusi, prieštaravimų dėl jų vertinimo apeliaciniame procese nepareiškė.

Dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos

12.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būdu negali būti suvaržomi (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).

13.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė pasirinko akivaizdžiai netinkamą jos teisių gynimo būdą. Tačiau tai, ar iš tiesų ieškinys pagrįstas, teismo įsitikinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, reikalaujantis faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų išsamaus išnagrinėjimo bei įvertinimo, o toks vertinimas negali būti atliekamas sprendžiant tarpinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Apeliacinis teismas neturi pagrindo visiškai sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo nuostata.

14.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai paremti įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize.

15.       Nurodytos teisminės praktikos kontekste apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir pasirėmęs aktualiais išaiškinimais, formuluodamas teisiškai reikšmingą išvadą, jog be ieškinio išnagrinėjimo iš esmės nėra galimybės įsitikinti jo pagrįstumu, visgi formulavo ydingą bei apskųstojoje nutartyje cituojamą teisminę praktiką paneigiančią preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo sampratą. Pareikštų reikalavimų preliminaraus (tikėtino) pagrįstumo vertinimas atliekamas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos egzistavimo patvirtinimui pirmosios instancijos teismas padarė išvadą dėl ieškovės pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo tinkamumo. Tiek ieškinio turinys ir jame išdėstytas išsamus faktinių aplinkybių apibūdinimas bei teisinis vertinimas, tiek ieškinio priedų sąrašas, tiek ir ta aplinkybė, jog nenustačius trūkumų ieškinys buvo priimtas, apeliacinės instancijos teismą įtikina preliminariu ieškinio pagrįstumu.

16.       Nėra pagrindo sutikti su ieškovės atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, iš esmės įvertino ir ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Iš apskųstosios nutarties turinio apeliacinės instancijos teismas nenustatė nei ieškovės pateikto ieškinio reikalavimų, nei atskirų ieškinio argumentų ar įrodymų įvertinimo iš esmės požymių. Priešingai, teismo išvada dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos nebuvimo padaryta atsietai nuo faktinių aplinkybių ir šalių ginčo esmės, nurodant vien bendro pobūdžio motyvus dėl ieškinio preliminaraus (ne) pagrįstumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

17.       Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti ir su atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais argumentais, jog ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos egzistavimą šiuo atveju paneigia tai, jog ieškinys pareikštas praleidus ginčo teisiniams santykiams taikytiną ieškinio senaties terminą, o atsakovė nuo ieškinio ketina gintis senatimi. Apeliacinis teismas akcentuoja, jog tai, ar ieškovė ieškinį pareiškė praleidusi senaties terminą, ar nebuvo pateikta pakankamai duomenų, iš kurių galima būtų įvertinti ieškinio senaties taikymui svarbias aplinkybes, aptarto teisinio reguliavimo ir teisminės praktikos kontekste nepaneigia ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Pažymėtina ir tai, kad proceso įstatymas numato galimybę teikti įrodymus ir po ieškinio priėmimo (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Ar ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, ar nėra pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą, bus vertinama tik išnagrinėjus bylą iš esmės, ištyrus įrodymus ir išklausius šalių paaiškinimus. Pripažintina, jog atsakovė iškėlė dar tik hipotetinę galimybę byloje gintis ieškinio senatimi. Net ir pasitvirtinus atsakovės teiginiams dėl ieškinio senaties taikymui reikšmingų faktinių aplinkybių, jos nedaro įtakos pradėto teisminio proceso teisėtumui. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs.

18.       Apeliacinis teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad ieškovės ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Priešingos pirmosios instancijos teismo išvados paremtos netinkamai taikant teismų praktikoje apibrėžtą ieškinio preliminaraus pagrįstumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, sampratą.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui sąlygos

19.       Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014).

20.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ieškovės ieškinys preliminariai nepagrįstas, antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo neanalizavo. Šioje nutartyje pripažinus, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas, apeliacinis teismas pasisako dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui sąlygos egzistavimo.

21.       Ieškovės įsitikinimu, neabejotinai egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovei, įvykdymui. Ieškovė paaiškino, kad atsakovė atsiėmė lizinguojamą turtą, todėl yra tikimybė, kad artimiausiu metu šis turtas bus perleistas arba dėl šio turto bus sudarytos kitos lizingo sutartys, o tai apsunkins teismo sprendimo įvykdymo – turto perdavimo ieškovės nuosavybėn galimybę. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu nesutinka, atmeta jį kaip teisiškai nepagrįstą ir pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra nustatomas pagal konkrečias faktines bylos aplinkybes ir ginčo šalių elgesį, o vien ginčo objektas per se (liet. pats savaime) nesuponuoja būtinumo taikyti tokias apsaugos priemones, ar atsisakyti jas taikyti.

22.       Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą/poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o subjektyvūs teiginiai dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės nesudaro teisinio pagrindo varžyti kito asmens teises (CPK 178 straipsnis).

23.       Apeliacinis teismas pažymi, jog ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės realų ketinimą ginčo turtą perleisti ar kitaip suvaržyti, t. y. neįrodė faktinės teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Minėta, jog būtent ieškovei teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, vadinasi, ir sąlygą dėl realios grėsmės, kad palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo vykdymas bus apsunkintas. Paprastai grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui ar jo vykdymo apsunkinimui konstatuojama ir laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekdamas išvengti būsimo jam nenaudingo sprendimo vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-203-464/2016; 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-464/2016). Nagrinėjamoje byloje apeliantė tiek pirmosios instancijos teismui paduotame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek apeliacinės instancijos teismui paduotame atskirajame skunde cituoja teismų praktiką, susijusią su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, tačiau nepateikia jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovė artimiausiu metu (iki teisinio ginčo šioje byloje išsprendimo) ketina nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip turtą suvaržyti tuo tikslu, kad būtų apsunkintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas (CPK 178 straipsnis). Nenustačius vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

24.       Kiti ieškovės argumentai taip pat neturi įtakos klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne) taikymo teisėtumo ir pagrįstumo išspręsti, todėl teismas jų nevertina. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai atliko ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimą, visgi pagrįstai atmetė ieškovės prašymą, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                          Gintaras Pečiulis