Administracinė byla Nr. A-2663-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00270-2014-1

                                          Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 70.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo B. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro skundą atsakovui B. Č. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas biudžetinė įstaiga (toliau – ir BĮ) Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir pareiškėjas) prašymu prašė priteisti iš atsakovo B. Č. (toliau – ir atsakovas) 1 758,28 Eur (6 071 Lt) nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Nurodė, jog pareiškėjui pavesta rinkti, administruoti, išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Palangoje, kurių pagrindinė naudojimo paskirtis – poilsio. Vietinės rinkliavos įsiskolinimas už šiuos objektus yra 461 Lt už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Atsakovas B. Č. nuosavybės teise taip pat valdo nekilnojamojo turto objektus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Palangoje, kurių pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – poilsio. Vietinės rinkliavos įsiskolinimas už objektus, kurių unikalūs (duomenys neskelbtini), yra 578 Lt už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d., o už objektą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra 5 032 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Taip pat nurodė, jog objektą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovas paveldėjo iš motinos M. Č., kurios vietinės rinkliavos įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d. sudarė 1 917 Lt. Vietinė rinkliava apskaičiuota įvertinus aplinkybę, jog dalis nekilnojamojo turto išnuomota ir nuomininkai vietinę rinkliavą mokėjo. Pareiškėjas prašymo reikalavimą grindė tuo, jog atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes rinkliava yra atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, ir ji nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu, o yra privaloma įmoka, reglamentuota viešosios teisės normomis. Vietinė rinkliava yra apskaičiuota pagal valdomo turto objektą ir pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, vadovaujantis VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko duomenimis. Atsakovas prašė taikyti lengvatą atsižvelgiant į tai, jog poilsio patalpos naudojamos ne visus metus, tačiau lengvata nebuvo pritaikyta, nes tokia galimybė nėra numatyta teisės aktuose.

Pareiškėjas 2015 m. gegužės 14 d. pateikė papildomą informaciją, patikslino reikalavimą ir prašė iš atsakovo priteisti 1 203,20 Eur, o reikalavimo dalies dėl 555,10 Eur, kurią sudaro M. Č. įsiskolinimas, atsisakė.

Atsakovas B. Č. pareiškėjo prašymą priteisti vietinę rinkliavą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Argumentavo, jog atsakovui nuosavybės teise priklausančios patalpos yra nuomojamos vasaros sezono metu, todėl socialiai neteisinga apskaičiuoti ir rinkti vietinę rinkliavą už neapgyvendintas patalpas, o pastatai, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas 40K2P, ir kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas 41K1p, yra neeksploatuojami.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu patenkino pareiškėjo prašymą, priteisė iš atsakovo B. Č. 1 269,98 Eur pareiškėjui už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2011–2012 metus, nutraukė administracinę bylą dalyje pagal pareiškėjo prašymą atsakovui B. Č. dėl 555,10 Eur vietinės rinkliavos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d.

Pirmosios instancijos teismas aptarė teisinį reguliavimą ir vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtintuose Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) apibrėžta vietinės rinkliavos samprata ir išdėstytos kitos nuostatos. Vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama, kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan. Nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių, jog atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko šią sąlygą, kad būtų pripažintas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų požiūriu. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog nekilnojamojo turto objektas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagrindinė naudojimo paskirtis – poilsio, plotas –174,19 kv. m, atsakovui nuosavybės teise priklauso nuo 2007 m. rugpjūčio 6 d., o objektas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagrindinė naudojimo paskirtis – poilsio, plotas – 690,19 kv. m, nuosavybės teise priklausė nuo 2007 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. gegužės 16 d. Iš pareiškėjo pateiktos detalios informacijos matyti, jog atsakovui už objektą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. apskaičiuota vietinė rinkliava sudaro 27 Eur, o už objektą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį tuo pačiu adresu, už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. apskaičiuota vietinė rinkliava sudaro 106,60 Eur, kurių atsakovas nesumokėjo. Iš pateiktų duomenų matyti, jog atsakovas už nurodytus objektus vietinę rinkliavą už 2010 ir 2011 metus yra sumokėjęs. Iš bylos duomenų matyti, jog šie nekilnojamojo turto objektai 2011 m. gegužės 1 d. nuomos sutartimi Nr. 1 išnuomoti V. L.. Nuomos sutartis pasibaigė 2012 m. rugsėjo 1 d. Iš pareiškėjo pateiktos informacijos matyti, jog vietinė rinkliava už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. už minėtus objektus buvo skaičiuojama V. L., kuris vietinę rinkliavą yra sumokėjęs. Iš pažymos apie įsiskolinimą dėl vietinės rinkliavos matyti, jog atsakovui laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. už nurodytus objektus taikant Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytus vietinės rinkliavos dydžius apskaičiuota 133,60 Eur (461 Lt) vietinė rinkliava, kurios atsakovas nesumokėjo.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo taip pat matyti, jog nekilnojamojo turto objektai, esantys (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagrindinė naudojimo paskirtis – poilsio, unikalūs (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. Iš pareiškėjo pateiktos detalios informacijos matyti, jog atsakovui už šiuo objektus vietinės rinkliavos įsiskolinimas susidarė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d., todėl šiuo požiūriu atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pareiškėjo pateiktos detalios informacijos matyti, jog atsakovui už objektą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 499,89 kv. m, už nurodytą laikotarpį apskaičiuota vietinė rinkliava sudaro 84,90 Eur, už objektą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 388,54 kv. m, apskaičiuota 66 Eur, už objektą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 97,80 kv. m, apskaičiuota 16,50 Eur vietinės rinkliavos, kurios atsakovas nesumokėjo. Iš pateiktų duomenų matyti, kad už šiuos objektus 2010 ir 2011 metais vietine rinkliava buvo apmokestinta M. Č. ir nurodyta, jog 2010 ir 2011 metais vietinė rinkliava sumokėta, o laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. šiuos objektus nuomojosi informacijos centras „VIP“, kuriam ir buvo skaičiuojama vietinė rinkliava. Už poilsio pastatą su kavinės ir prekybos patalpomis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, bendras plotas – 2 300,24 kv. m, 2010 metais apskaičiuota vietinė rinkliava yra sumokėta. Apskaičiuojant vietinę rinkliavą už šį objektą už 2011 metus nurodyta, jog dalis šio pastato – 874,55 kv. m, išnuomota UAB „Egilora“, kuriai atitinkamai apskaičiuota vietinė rinkliava, todėl atsakovui B. Č. vietinė rinkliava už šį objektą už 2011 metus apskaičiuota už 1 426,02 kv. m ir sudarė 727 Eur, kurių atsakovas nesumokėjo. Iš pateiktos informacijos taip pat matyti, jog UAB „Egilora“ dalį šio objekto 874,55 kv. m nuomojosi ir 2012 metais, o dalį – 1 426,02 kv. m, nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nuomojosi informacijos centras „VIP“, todėl B. Č. vietinė rinkliava už objektą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), apskaičiuota už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d., ir sudaro 242,10 Eur, kurių atsakovas taip pat nėra sumokėjęs.

Atsakovo atstovui prašant taikyti senatį, pažymėta, jog nagrinėjamu atveju taikytina Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. Šiuo atveju pareiškėjas iš atsakovo prašė priteisti vietinę rinkliavą už 2011–2012 metus, todėl senaties terminas nėra pasibaigęs. 

Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas prašė taikyti vietinės rinkliavos lengvatą už 2010 ir 2011 metus atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamasis turtas naudojamas tik vasaros sezono metu. BĮ Palangos miesto rinkliavų centro 2011 m. spalio 5 d. raštu Nr. (4.6)-605-C23-324 ir 2013 m. gegužės 10 d. raštu Nr. (4.6)-401-C23-503 atsakovui išaiškinta, jog taikyti vietinės rinkliavos lengvatą atsižvelgiant į sezoniškumą nėra teisinio pagrindo, nes tokia galimybė nėra numatyta Nuostatuose. Duomenų, kad BĮ Palangos miesto rinkliavų centro sprendimai būtų apskųsti ar negaliojantys, byloje nėra. Atsakovas duomenų, sudarančių pagrindą taikyti jo atžvilgiu lengvatą ar patvirtinančių, kad jam priklausantys nekilnojamojo turto objektai yra nenaudojami ar netinkami naudoti, taip pat nepateikė. Konstatuota, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti vietinės rinkliavos lengvatą ar ją skaičiuoti kitaip, nei numatyta Nuostatuose.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo prašymas tenkintinas. Pažymėtina, jog pareiškėjas 2015 m. gegužės 14 d. patikslintu prašymu prašo iš atsakovo priteisti 1 203,20 Eur, tačiau sudėjus pareiškėjo prašomas priteisti detalizuotas sumas, susidaro 1 270,10 Eur. Laikyta, jog pareiškėjas prašyme padarė klaidą. Pareiškėjas, taisydamas šią klaidą, pateikė patikslintą pažymą, prašydamas priteisti 1 269,98 Eur. Prašymas tenkintas, priteisiant euro centų tikslumu, nes tokia formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Patikslintu prašymu, paduotu 2015 m. gegužės 14 d., pareiškėjas atsisakė reikalavimo dalies dėl 555,10 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimo priteisimo iš atsakovo, todėl administracinė byla dėl šios dalies nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu.

III.

Atsakovas B. Č. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo prašymą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A525-4711/2010 seka, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą yra skirta tam, kad padengtų atliekų šalinimo išlaidas. Dėl objektyvių priežasčių – poilsiautojų sezoniškumo – pavasario, rudens ir žiemos metu tokios išlaidos objektyviai išnyksta, nes atliekų tvarkytojas (pareiškėjas) objektyviai nepatiria sąnaudų, tenkančių surinkimui ir tvarkymui (apdorojimu) tai daliai atliekų, kuri susijusi su minėtais laikotarpiais nenaudojamomis (neapgyvendintomis) patalpomis. Ši aplinkybė sąlygoja išvadą, kad rinkliava už neapgyvendintas patalpas neatlieka tos socialinės funkcijos, kuri priskirta atliekų rinkliavai, kas reiškia, kad yra socialiai neteisinga rinkti atliekų rinkliavą už neapgyvendintas patalpas. Duomenys apie tai, kokios konkrečiai patalpos yra neapgyvendintos, yra lengvai kontroliuojami ir prieinami, todėl tokių duomenų rinkimas ir apdorojimas nereikalauja iš atliekas tvarkančio subjekto sudėtingų skaičiavimų ir didelių išlaidų. Šioje byloje yra duomenys apie tai, kad atsakovas ne kartą teikė pareiškėjui objektyvią informaciją apie neapgyvendintas ir nenaudojamas patalpas (pareiškėjas šią aplinkybę pripažino); nenaudojamų patalpų faktas nėra ginčijamas, todėl manytina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškintas rinkliavos tikslas ir šie konkretūs bylos duomenys (informacija) turėjo sudaryti teismui pagrindą atmesti BĮ Palangos miesto rinkliavų centro patikslintą prašymą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo už laikotarpius, kuomet atsakovo vardu įregistruoti pastatai objektyviai nebuvo apgyvendinti, bei atmesti reikalavimus dalyje dėl išvis neeksploatuojamų pastatų.

Mano, kad anksčiau išdėstytos aplinkybės neprieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai ir 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2006/12/EB, kurios 15 straipsnyje yra nurodyta, kad atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti atliekų turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas. Teisingumo Teismas išaiškino, kad minėtų išlaidų dengimas yra kolektyvinė atliekų turėtojų pareiga, kurios įgyvendinimo formą turi pasirinkti valstybės narės; jis taip pat pažymėjo, kad dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, todėl leistinas atliekų kiekių įvertinimas pagal atliekų turėtojų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, todėl kad šie parametrai tiesiogiai lemia minėtų išlaidų sumą. Vadinasi, Teisingumo Teismas laikosi nuomonės, kad parametrai, pagal kuriuos nustatomas rinkliavos už atliekas dydis, turi atitikti tokius kriterijus: parametrai turi būti lengvai kontroliuojami; parametrai privalo turėti tiesioginę įtaką atliekų tvarkymo išlaidų dydžiui. Išdėstyta pozicija dėl negalimumo apmokestinti atliekų rinkliava nenaudojamas patalpas visiškai atitinka minėtą Teisingumo Teismo nuomonę.

Apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija dėl nenaudojamų (neapgyvendintų) patalpų apmokestinimo neteisingumo taip pat neprieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimui, kad vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu; asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Mano, kad mokestis turi būti protingas.

Pareiškėjas BĮ Palangos miesto rinkliavų centras atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad teismo motyvai yra išsamūs, teismas argumentuotai atmetė pareiškėjo teiginius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu priteisė iš atsakovo B. Č. 1269,98 Eur BĮ Palangos miesto rinkliavų centras vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2011–2012 metus, o administracinę bylą dalyje pagal pareiškėjo prašymą atsakovui B. Č. dėl 555,10 Eur vietinės rinkliavos priteisimo už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-09-30 nutraukė.

Atsakovas B. Č. su teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti. Nurodo, kad dėl poilsiautojų nebuvimo pavasario, rudens ir žiemos metu atliekų tvarkytojas (pareiškėjas) objektyviai nepatiria jokių sąnaudų, kas reiškia, kad yra socialiai neteisinga rinkti atliekų rinkliavą už neapgyvendintas patalpas.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas (2002 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1004 redakcija) ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (2000 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. VIII-1725 redakcija), taip pat su šių įstatymų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Minėto Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymas gali būti organizuotas, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą.

Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktas sąvokos „vietinė rinkliava“ apibrėžimas: tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Aptariamo įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktai įtvirtina, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Pagal byloje nagrinėjamu laikotarpiu, galiojusias atitinkamas Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (Nuostatus) redakcijas (Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. T2-263 ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. T2-70), nekilnojamojo turto, Palangos miesto savivaldybės teritorijoje turėjimo faktas, yra tas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis fiziniai ir juridiniai asmenys yra pripažįstami vietinės rinkliavos mokėtojais. Byloje ginčo, kad atsakovas ginčo laikotarpiu atitiko šios rinkliavos mokėtojo statusą, nėra.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, atsakovas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad patalpos apgyvendintos būna tik sezono (vasaros) metu, todėl kitais metų laikais faktiškai jam nėra teikiama paslauga, nes jis nesukuria atliekų. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinį sprendimą byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinį sprendimą byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011).

Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija), įsigaliojusioje nuo 2013 m. liepos 1 d., taip pat yra įtvirtintas solidarumo principas, kurio reikia laikytis sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš paminėto teisinio reguliavimo seka, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau, tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-717-438/2015).

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti vietinės rinkliavos lengvatą ar ją skaičiuoti kitaip nei numatyta Nuostatuose. Tai reiškia, kad atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka nėra atleistas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo, todėl jam tenka pareiga sumokėti šią rinkliavą.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu išsamiu ir visapusišku įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, nenukrypo nuo tokio pobūdžio bylose suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos bei priėmė iš esmės teisėtą, pagrįstą ir teisingą procesinį sprendimą, todėl tenkinti B. Č. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais jokio pagrindo nėra. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo B. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                                                 Anatolijus Baranovas

                                                                                                                 Arūnas Dirvonas