Administracinė byla Nr. eAS-778-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05365-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 24S213995 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo teisėtumo. Pareiškėjas nurodė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, iš pareiškėjo būtų atimta teisė realizuoti savo teisę į gynybą. Pareiškėjas pažymėjo, kad, jeigu jis bus išsiųstas iš Lietuvos, jis neteks galimybės pasinaudoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos suteikto advokato teisinėmis paslaugomis, nes asmeniui nesant Lietuvoje, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugos neužsakomos. Nenustačius, ar pareiškėjui kilmės šalyje gresia pavojus, išsiųsti pareiškėjo į kilmės šalį negalima, o nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, labai tikėtina, kad pareiškėjas dar bylos nagrinėjimo metu bus išsiųstas į (duomenys neskelbtini), kur pareiškėjui kyla reali rizika patirti sunkaus pobūdžio persekiojimo veiksmus (ankstesnis neigiamas atsakovo priimtas sprendimas, kuriuo taipogi buvo nuspręsta pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę, bylą nagrinėjusių teismų buvo panaikintas kaip nepagrįstas, o šio skundo didžioji dalis argumentų susijusi su tuo, kad didžioji dalis teismų nustatytų trūkumų buvo neištaisyti (žr., Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eI3-5813-952/2024 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1498-822/2024). Pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę dar bylos teisme nagrinėjimo metu ne tik yra reali rizika neatitaisomos žalos padarymui jo teisėms bei laisvėms, bet ir teismui priėmus pareiškėjui teigiamą sprendimą – pakartotinai panaikinus atsakovo sprendimą ir įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, tokio Sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas, t. y., asmenį išsiuntus į (duomenys neskelbtini), pareiškėjo atgal į Lietuvą, net ir priėmus teigiamą sprendimą nagrinėjamoje byloje, nagrinėti jo prieglobsčio prašymą, negrąžins.

II.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. spalio 7 d. nutartimi pareiškėjo (duomenys neskelbtini) prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog egzistuoja pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 24S213995 teisėtumo bei pagrįstumo. Sprendimu, kurio vykdymą pareiškėjas prašo laikinai sustabdyti, buvo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir į Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei byloje esančius įrodymus, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrįsta reali grėsmė, jog netaikius (duomenys neskelbtini) nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas akcentavo, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, nėra sprendžiama dėl skundžiamo individualaus administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Šiuo aspektu pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Teismo įsitikinimu, aplinkybė, kad Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-5813-952/2024 panaikino Migracijos 2023 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 23S220892 ir įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą, nesudaro pagrindo išvadai, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-190-492/2024 pareiškėjui išaiškino, kad pagal ABTĮ 47–48 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Atstovai, vesdami bylą teisme, atstovaujamojo vardu turi teisę atlikti iš esmės visus procesinius veiksmus. Tais atvejais, kai administracinės bylos proceso šalis veda bylą per atstovą, visi su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, kuris, gavęs dokumentus, privalo nedelsdamas apie tai pranešti atstovaujamajam ir sudaryti jam galimybę su jais susipažinti. Teismas akcentavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui byloje atstovauja advokatė, kuri teismui pateikė skundą, atskirąjį skundą bei kitus procesinius dokumentus, todėl net ir pareiškėjo nedalyvavimas teismo posėdyje savaime nebūtų kliūtis bylą išnagrinėti iš esmės ir nereikštų pareiškėjo teisės į teisminę gynybą pažeidimo. Be to, pareiškėjas galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokia pareiškėjo teisė ribojama ar kad pateikus teismui prašymus, prisijungimo duomenys pareiškėjui nebūtų suteikti.

III.

Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 7 d. nutartį (nors pareiškėjas nenurodo, tačiau iš atskirojo skundo turinio matyti, kad jis nesutinka tik su nutarties dalimi, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, taigi skundžia tik dalį nutarties) ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y., taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo.

Pareiškėjas mano, kad priešingai nei interpretuoja pirmosios instancijos teismas, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, iš pareiškėjo būtų atimta teisė realizuoti teisę į gynybą. Iš pareiškėjo būtų atimama teisė pateikti paaiškinimus / kontrargumentus dėl bylos nagrinėjimo dalyko, tokiu būdu apribojant jo teises dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis, o teismui pripažinus jo dalyvavimą jame būtinu ir jam neatvykus – skundas paliekamas nenagrinėtu. Be to, nepripažinus pareiškėjo dalyvavimą būtinu, pareiškėjui nesant Lietuvoje, jis netektų galimybės pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju ankstesnėje pareiškėjo byloje Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-5813-952/2024 panaikino ankstesnį Migracijos departamento sprendimą, kuriuo taipogi buvo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) bei išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), – kas iš esmės jau pagrindžia, kad pirmosios instancijos teismui yra žinoma, kad ankstesnis atsakovo priimtas sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta suteikti asmeniui tarptautinę apsaugą ir asmenį priverstine tvarka išsiųsti jau yra teismų panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-190-492/2024, kurioje matyti, kad ankstesnio teisminio proceso metu, dar iki Regionų administracinio teismo sprendimo priėmimo, asmuo jau buvo sulaikytas ir, siekiant užkirsti kelią jo išsiuntimo vykdymui dar teisminio proceso metu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu buvo nuspręsta Lietuvos Respublikos Vyriausybei nurodyti, kad pareiškėjas nebūtų išsiųstas iki 2024 m. kovo 6 d., – pirmosios instancijos teismui yra žinoma, kad ankstesnio teisminio proceso metu, dar iki išnagrinėjus pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme, asmuo buvo sulaikytas tikslu vykdyti jo išsiuntimo procesą, kas tik dar kartą pagrindžia riziką, kad asmenį gali būti bandoma išsiųsti ir šio teisminio proceso metu, dar iki teismui priėmus galutinį sprendimą dėl skundo pagrįstumo. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė jo reikalavimo pagrįstumą bei riziką, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba vykdys ginčijamu Sprendimu pavestą vykdyti jo išsiuntimą į kilmės valstybę dar iki pirmosios instancijos teismas išnagrinės jo skundą dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas pažymi, kad negalima išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, nenustačius, ar pareiškėjui kilmės šalyje gresia pavojus, o nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, labai tikėtina, kad pareiškėjas dar bylos nagrinėjimo metu bus išsiųstas į (duomenys neskelbtini), kur pareiškėjui kyla reali rizika patirti sunkaus pobūdžio persekiojimo veiksmus, kas pagrindžia pareiškėjui kylančią susidurti su neatitaisoma didele žala, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Pareiškėjas papildomai nurodo, kad, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdžius Sprendimo vykdymą, tokiu būdu būtų užtikrinamas tiek proporcingumo principas, tiek proceso šalių interesų pusiausvyros principų įgyvendinimas.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 7 d. nutartį.

Migracijos departamentas pažymi, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Išnagrinėjus pareiškėjo pirmą prieglobsčio prašymą, pateiktą 2020 m. rugsėjo 26 d., jam nebuvo suteiktas prieglobstis (Migracijos departamento 2021 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. 12PR-47), nes jo baimė patirti persekiojimą buvo hipotetinė, o šio sprendimo pareiškėjas neginčijo.

Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodo, kokia jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Migracijos departamentas akcentuoja, jog pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjas bus išsiųstas į kilmės šalį ir teigiamo teismo sprendimo atveju nebus grąžintas, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Migracijos departamentas pabrėžia, kad pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 221 straipsnio 2 dalį prieglobsčio prašytojai turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo. Teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais (Įstatymo 221 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju byloje nepateikta įrodymų, kad yra pradėta pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūra, taigi, nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde nurodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali kilti neigiamos pasekmės dėl ginčijamo sprendimo nesustabdymo, tačiau nedetalizavo galimų atsirasti pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Anot Migracijos departamento, kritiškai vertinami pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus pažeista teisė dalyvauti teisme ir teikti kitokius paaiškinimus. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 47–48 straipsniuose nustatytą reglamentavimą, proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Atstovai vesdami bylą teisme atstovaujamojo vardu turi teisę atlikti iš esmės visus procesinius veiksmus. Tais atvejais, kai administracinės bylos proceso šalis veda bylą per atstovą, visi su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, kuris, gavęs dokumentus, privalo nedelsdamas apie tai pranešti atstovaujamajam ir sudaryti jam galimybę su jais susipažinti. Be to, byla vedama elektronine forma. Todėl pareiškėjas galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokia pareiškėjo teisė ribojama ar kad pateikus teismui prašymus prisijungimo duomenys pareiškėjui nebūtų suteikti. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo teisėtumo, pagrįstumas ir teisėtumas. 

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatavęs, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad tikėtinai pagrindė jo reikalavimo pagrįstumą bei tai, kad iki kol pirmosios instancijos teismas išnagrinės jo skundą dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, jis bus išsiųstas į (duomenys neskelbtini), kur jam kyla reali rizika patirti sunkaus pobūdžio persekiojimo veiksmus. Be kita ko, pareiškėjas akcentuoja, kad išsiuntus jį į kilmės šalį, bus pažeista jo teisė į teisminę gynybą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus. Be to, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Įvertinus bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenis nustatyta, kad:

1) Migracijos departamentas 2021 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą Nr. 12PR-47 nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Šio sprendimo pareiškėjas neskundė ir jis įsiteisėjo.

2) Pareiškėjui darbo pagrindu buvo išduotos nacionalinės „D“ tipo vizos, kurios galiojo iki 2023 m. lapkričio 12 d.

3) 2023 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui paskesnį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

4) Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 23S220892 nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

5) Europos Žmogaus Teisių Teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu nusprendė nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kad pareiškėjas nebūtų išsiųstas iki 2024 m. kovo 6 d.

6) Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. kovo 5 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą – panaikino Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 23S220892 ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo bei priimti naują sprendimą.

7) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-190-492/2024 atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 20 d. nutarties panaikinimo, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 23S220892 vykdymą, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas. 

8) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1498-822/2024 atmetė Migracijos departamento apeliacinį skundą ir paliko galioti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 5 d. sprendimą, konstatavęs, kad Migracijos departamento surinkti duomenys ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, t. y. kad nėra tikimybės, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį, nebus pažeistos jo teisės ir pagrindinės laisvės, todėl ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas pagrįstai ir teisėtai buvo panaikintas skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu.

9) Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 20 d. priėmė sprendimą Nr. 24S213995 (nagrinėjamoje byloje skundžiamas sprendimas), kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Sprendime numatyta, kad pareiškėjui nesuteikiamas savanoriškas terminas išvykti ir nenustatytos priežastys dėl kurių Sprendimas turėtų būti sustabdomas.

Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija akcentuoja, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas, kaip minėta, turi būti sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.).

Teisėjų kolegija, atlikusi preliminarų reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, nenustatė akivaizdžių skundo reikalavimo nepagrįstumo požymių. Pažymėtina, kad proceso šalys šiuo aspektu byloje ginčo nekelia. Be kita ko, teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra ginčo dalykas šioje proceso stadijoje, tačiau pastaroji aplinkybė savaime nei patvirtina, nei paneigia pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymo pagrįstumą.

Teisėjų kolegija pastebi, kas esminis klausimas šioje byloje yra, ar pareiškėjas pagrindė antrosios būtinosios sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) egzistavimą.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjas šios sąlygos neįrodė, kadangi byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Teismas su šiuo aspektu susijusius pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytus argumentus vertino kaip susijusius su tikėtinais atsakovo veiksmais bei nesudarančiais pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-5813-952/2024 panaikino Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 23S220892 ir įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą, nesudaro pagrindo išvadai, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutikti negali ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Pažymėtina, kad pareiškėjas siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. eA-1498-822/2024 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi panaikinus Migracijos departamento sprendimą ir įpareigojus Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo paskesnį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, negalima be abejonių teigti, jog pareiškėjo teiginiai, kad, jei Sprendimas būtų įvykdytas, kilmės valstybėje jis galbūt patirtų persekiojimą, pažeistos jo teisės ir laisvės bei kad pareiškėjui palankių teismo sprendimų įvykdymas taptų apsunkintas arba neįmanomas, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad tuo atveju, jei nebūtų pritaikyta prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Įstatymo 127 straipsnio 2 dalis nustato, jog sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos priima institucija, nustačiusi užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o jo įvykdymą kontroliuoja Valstybės sienos apsaugos tarnyba. 

Įstatymo 128 straipsnio 2 dalis nustato, kad Sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu Regionų administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad išnykus priežastims, nurodytoms šio straipsnio 2 dalyje, sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant.

Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad iš Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjui nėra nustatytas savanoriškas terminas išvykti, Sprendime Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavesta vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei konstatuota, kad nenustatyta pagrindų dėl kurių minėto sprendimo vykdymas turėtų būti sustabdomas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog nesustabdžius šio sprendimo vykdymo, pareiškėjas bus išsiųstas iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, taigi išsiuntimas iš šalies yra realus, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog pareiškėjas nurodė tik tikėtinus Migracijos departamento veiksmus, niekaip nemotyvavo, nenurodė teisinio pagrindo, kodėl nagrinėjamu atveju minėtas sprendimas išsiųsti nebus nedelsiant įvykdytas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad laikinai sustabdžius Sprendimo vykdymą bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą akivaizdžiai neneigė prielaidos, kad pareiškėjas bus išsiųstas iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nes jis išsamiai, visapusiškai neišnagrinėjo ir tinkamai nemotyvavo savo sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis panaikinama, klausimas išsprendžiamas iš esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi, 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 7 d. nutarties dalį, kurioje nuspręsta netenkinti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 24S213995 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Iveta Pelienė

           Ernestas Spruogis

        Skirgailė Žalimienė