Baudžiamoji byla Nr.2K- 190/2012
Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00034-2009-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.1; 2.1.7.4;2.3.6.4.5.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui,
išteisintojo gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,
išteisintajam V. V.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V.V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžiu V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo darant šį nusikaltimą.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalis dėl V. V. išteisinimo. V. V. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X01233 red.) vienerių metų laisvės atėmimu.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. V. per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Šioje byloje nuteisti V. C. ir O. K. (O. K.), tačiau dėl jų kasaciniai skundai nėra paduoti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. V. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 1-osios kuopos 2-ojo būrio patruliu, 2008 m. lapkričio 10 d. laikotarpiu, nuo 7.40 val. iki 8.35 val., sutikdamas su J. V. pasiūlymu, susitarė su J. V. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1 būrio vyresniuoju patruliu V. C. netiesiogiai, t. y. per V. C., savo naudai iš O. K. priimti 500 Lt dydžio kyšį, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku netiesiogiai, t. y. iš V. C., priėmė 400 Lt dydžio kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t.y. už tai, kad nefiksavo O. K. 2008 m. lapkričio 10 d. 7.40 val. Vilniuje, Turgaus g. padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1 dalyje (transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų).
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. V. nurodė, kad byloje nesurinkta patikimų įrodymų, jog V. V. priėmė kyšį ar jo dalį. Teismas nustatė, kad kaltinimas grindžiamas tik prieštaringais ir nepatikimais kito kaltinamojo V. C. paaiškinimais.
Nuteistasis V. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 326 straipsnio 4 dalį, 328 straipsnio 3 punktą, nes nenurodė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindo, taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio, 307 straipsnio 3 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktų reikalavimus, nes apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi tik dalimi įrodymų, juos vertino vienpusiškai, nuosekliai jų neišdėstė, neatskleidė jų tarpusavio ryšio. Kasatoriaus manymu, teismas jo veiksmuose neatskleidė BK 225 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties esmės, buvo šališkas nagrinėdamas bylą ir vertindamas įrodymus.
Kasatorius nurodo, kad jo kaltė grindžiama vieninteliu įrodymu: operatyvinių veiksmų duomenimis, gautais kontroliuojant V. C. mobiliuoju telefonu perduodamą informaciją. Tačiau tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, kad vien operatyviniu būdu gautų duomenų (taip pat ir žargonų, keiksmažodžių, pajuokavimų, pokalbių nuotrupų ir pan.) nepakanka pripažinti asmenį kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Jei kaltinimas grindžiamas tik minėtais operatyviais duomenimis, gautais Operatyvinės veiklos įstatymo tvarka, teismas tokiu atveju privalo patikrinti: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais (kasacinės nutartys Nr. 2K-313/2010, 2K-413/2011). Tuo tarpu, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje duomenų, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti jo atžvilgiu operatyvinio tyrimo veiksmus, nėra, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Be to, nuteistasis pažymi, kad šie pokalbiai buvo išklausyti tik pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, nors jo manymu, jie turėjo būti patikrinti ir apeliacinės instancijos teisme. Bet, priešingai, jie nebuvo išklausyti ir įvertinti, V. C., kurio parodymais grindžiama kaltė, apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nedalyvavo ir nebuvo apklaustas. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra duomenų, kad V. C. būtų suinteresuotas apkalbėti V. V.. Pasak nuteistojo, jo apkalbėjimo faktą patvirtino pats V. C., kai 2010 m. rugsėjo 27 d, davė parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Kasatorius pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, ar V. C. perdavė pinigus V. V., ar tik imitavo jų perdavimą, ar šiuos pinigus pasiliko sau. Be to, jų pokalbiuose nėra žodžio „pinigai“ ar „litai“, o terminas „pusė tonos“ reiškia stipresnių alkoholinių gėrimų butelių talpumą. Taip pat skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo išnagrinėti aplinkybes, ar tikrai O. K. padarė administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 126 straipsnį, o ne vien patikėti ir remtis prokuroro versija dėl O. K. neblaivumo.
Nuteistojo V. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatą teismui draudžiama išnagrinėti bylą ir pripažinti asmenį kaltu dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jis neperduotas teismui. Bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos aplinkybės, laikantis atitinkamų BPK nustatytų sąlygų ir tvarkos. Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose, išdėstytuose BPK XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus (kasacinė byla Nr. 2K-P-36/2010). Šio proceso metu turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurias apibrėžia BPK 320 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Interpretuojant šią nuostatą padaryta išvada, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde (kasacinė byla Nr. 2K-243/2007). Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokuroro skundą, kuris prašė V. V. nuteisti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Iš skundo turinio matyti, kad prokuroras prašė nuteisti pagal tas aplinkybes, kurios buvo nurodytos kaltinime t. y., už tai, kad V. V. reikalavo ir priėmė kyšį. Prašymo pakeisti inkriminuojamas faktines veikos aplinkybes skirtingomis, t. y. kad jis susitarė, o ne reikalavo priimti kyšį, skunde nebuvo nurodyta. Todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė nuosprendį nuteisti V. V. už tai, kad jis susitarė priimti 500 Lt kyšį ir priėmė 400 Lt kyšį, reiškia, kad teismas savo iniciatyva inkriminavo naują faktinę aplinkybę ir nuteisė V. V. pagal skirtingas aplinkybes, negu buvo nurodyta kaltinime. Esant tokiai situacijai ir sprendžiant, ar buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, reikia nustatyti, ar pakeistos faktinės aplinkybės buvo iš esmės skirtingos, dėl kurių pakeitimo galėjo būti suvaržyta teisė į gynybą.
Iš bylos duomenų matyti, kad V. V. kaltinimas buvo pareikštas dėl to, jog jis priėmė kyšį, tačiau pati veika kaltinamajame akte buvo aprašyta panaudojant du alternatyvius kyšininkavimo požymius, t. y. kad jis, gavęs pasiūlymą priimti kyšį už neteisėtą neveikimą, netiesiogiai per V. C. savo naudai pareikalavo iš O. K. 500 Lt už neteisėtą neveikimą ir kad vėliau nenustatytoje vietoje ir laiku priėmė iš V.C. 400 Lt kyšį. Pirmosios instancijos teismas pagal tokį kaltinimą V. V. išteisino. Prokuroras pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė ir apeliaciniu skundu prašė V. V. nuteisti pagal kaltinime nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs jokio papildomo įrodymų tyrimo, V. V. nuteisė pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, tačiau nustatė skirtingas aplinkybes, negu nurodyta kaltinime. Apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį V. V. ir nurodė, kad nustatyta, jog jis, sutikdamas su J. V. pasiūlymu, susitarė su J. V. ir V. C. netiesiogiai priimti 500 Lt kyšį ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku netiesiogiai priėmė 400 Lt kyšį. Taigi apeliacinės instancijos teismas iš kaltinimo pašalino nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – reikalavimą duoti kyšį – ir jį savavališkai pakeitė kitu, nors jokio įstatymų reikalavimus atitinkančio prašymo pakeisti kaltinime nurodytas faktines veikos aplinkybes nebuvo, taip teismas V. V. inkriminavo naują faktinę aplinkybę – susitarimą priimti kyšį, kuris yra iš esmės skirtinga aplinkybė, negu kaltinime nurodytas reikalavimas duoti kyšį. Pažymėtina, kad reikalavimas duoti kyšį ir susitarimas priimti kyšį yra du skirtingi nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, požymiai, todėl kiekvienas jų turi būti inkriminuotas ir įrodinėjamas atskirai, jie negali būti sutapatinami, nes išreiškia skirtingo pobūdžio nusikalstamą elgesį. Kiekvienas alternatyvus požymis turi būti įrodinėjamas ir aprašomas atskirai, negalima vieno iš jų pakeisti kitu, nes jų esmė yra skirtinga ir nuo to priklauso gynybos pozicija: pakeitus viena požymį kitu ir neinformavus kaltinamojo apie tokią galimybę, pažeidžiama jo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas ir tinkamai gintis. Kyšininkavimo objektyvusis požymis - susitarimas priimti kyšį - V. V. nebuvo inkriminuotas, kaltinimas dėl to jam pareikštas nebuvo, jis neturėjo galimybės nuo tokio kaltinimo gintis.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama. Taigi tokios faktinės aplinkybės paprastai pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų (kasacinė byla Nr. 2K-7-13/2007). Pažymėtina, kad teismų praktikoje formuojama pozicija, jog tais atvejais, kai pakeistos faktinės aplinkybės lemia, jog veika turi būti kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį, tačiau, inkriminuojant kitą tame straipsnyje (jo dalyje, punkte) nustatyto nusikaltimo sudėties alternatyvųjį požymį, tai taip pat pripažįstama aplinkybėmis, iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų (kasacinės nutartys Nr. 2K-104/2007, 2K-231/2007, 2K-573/2007, 2K-62/2008). Atkreiptinas dėmesys, kad V. V. niekada nepripažino padaręs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, pirmosios instancijos teismas jį išteisino pagal tas aplinkybes, kurios buvo nurodytos kaltinime, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą nuteisti V. V. pakeičiant esmines faktines bylos aplinkybes, t. y. pakeičiant objektyvųjį veikos požymį. Priklausomai nuo to, kokie objektyvūs veiksmai inkriminuojami kaltininkui, jis realizuoja savo teisę į gynybą, todėl jam tiksliai nežinant inkriminuojamų veikų pobūdžio, nuo kurių priklauso veikos kvalifikavimas, teisės į gynybą realizavimas yra suvaržomas. Būtent tokia situacija buvo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje – teismas, inkriminuodamas kitą alternatyvųjį veikos požymį, nesant prašymo pakeisti faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, pažeidė BPK įtvirtintas kaltinimo keitimo taisykles, tai lėmė kaltinamojo teisių suvaržymą, nes jis nebuvo informuotas, kuo kaltinimas, ir negalėjo tinkamai gintis. Toks pažeidimas laikytinas esminiu, dėl kurio buvo esmingai suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kuris sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį, dėl to byla turi būti perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nuosprendį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Antanas Klimavičius
Rimantas Baumilas