Civilinė byla Nr. 3K-3-358/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

26.7; 44.2.4.2 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Virgilijaus Grabinsko ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. P. ir J. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. P., J. P., V. P. ir E. S. ieškinį atsakovams UAB „Sekundės redakcija“, I. K. ir A. R. dėl teisės į atvaizdą pažeidimo, neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovai E. S., V. P., E. P. ir J. P. prašė:1) priteisti iš atsakovų UAB „Sekundės redakcija“, I. K. bei A. R. solidariai neturtinės žalos atlyginimą: E. P. ir V. P. – po 10 000 Lt, J. P. ir E. S. – po 5000 Lt; 2) įpareigoti atsakovą UAB „Sekundės redakcija“ nemokamai paskelbti atsiprašymą be komentarų, toje pačioje vietoje ir tokio paties dydžio bei tokia pačia forma viename artimiausių savo spaudos leidinių su siūlomu tekstu:

„Praėjusių metų lapkričio 23 d. mūsų laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis „Kraujo klane gaujos vadeiva“ apie Panevėžyje nužudytą J. P. Prie publikacijos buvusi žuvusiojo nuotrauka kraujo klane įžeidė, suteikė daug skausmo ir papiktino J. P. artimuosius. Nuotrauka išspausdinta negavus žuvusiojo artimųjų sutikimo, leidimo dėl jos publikavimo.

Artimųjų teigimu žiaurūs nuotraukos vaizdai šokiravo ne tik šeimos narius, bet ir kitus laikraščio skaitytojus.

„Sekundė“ gavo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos išvadas. Jose pripažįstama, kad redakcija neturėjo piktnaudžiauti mirties ir smurto vaizdais.

Nuoširdžiai atsiprašome J. P. šeimos narių ir artimųjų už suteiktą skausmą, dvasinius išgyvenimus“.

Ieškovai nurodė, kad Panevėžio miesto dienraščio „Sekundė“ 2006 m. lapkričio 23 d. Nr. 264 (3292) pirmajame puslapyje, vedamajame straipsnyje, stambiu planu buvo išspausdinta nužudyto J. P. nuotrauka iš nusikaltimo padarymo vietos. J. P. buvo nužudytas šūviais į galvą bei kitas kūno vietas. Tokia pati nuotrauka, tik mažesnio formato, buvo išspausdinta ir to paties dienraščio 2006 m. gruodžio 30 d. Nr. 293 (3321) penktajame puslapyje. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nusprendė, kad dienraščio „Sekundė“ redakcija, 2006 m. lapkričio 23 d. numeryje prie publikacijos „Kraujo klane – gaujos vadeiva“ išspausdindama žuvusio žmogaus nuotrauką, pažeidė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 47 straipsnį, kuriame nurodyta, jog žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi piktnaudžiauti katastrofų, avarijų, mirties, smurto ir agresijos vaizdais, kurie gali žeisti ten vaizduojamų asmenų ar jų artimųjų jausmus bei skaitytojų ir (ar) žiūrovų jautrumą. Ieškovai nurodė, kad jų artimo žmogaus (E. P. ir J. P. sūnaus, V. P. sutuoktinio ir E. S. brolio) nuotraukų iš nusikaltimo vietos publikavimas stambiu planu neapibrėžtam skaitytojų ratui sukėlė jiems ypač dideles kančias ir skaudžius dvasinius išgyvenimus. Atsakovai neprašė ir negavo nė vieno iš nužudytojo artimųjų leidimo publikuoti tokio pobūdžio nuotrauką.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino, kad atsakovas UAB „Sekundės redakcija“ pažeidė J. P., mirusio 2006 m. lapkričio 21 d., teisę į atvaizdą, ir priteisė ieškovams V. P., E. P. bei J. P. iš atsakovo UAB „Sekundės redakcija“ kiekvienam po 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 1 d. nutartimi pripažino, jog atsakovas UAB „Sekundės redakcija“ pažeidė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 47 straipsnį, kuriame nurodyta, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi piktnaudžiauti katastrofų, avarijų, mirties, smurto ar agresijos vaizdais, kurie gali žeisti ten atvaizduojamų asmenų ar jų artimųjų jausmus bei skaitytojų ir (ar) žiūrovų jautrumą. Teismas nustatė, kad atsakovas dienraščio „Sekundė“ pirmajame puslapyje greta straipsnio „Kraujo klane – gaujos vadeiva“ stambiu planu išspausdino nužudyto J. P., gulinčio kraujo klane, nuotrauką. Žuvusiojo artimųjų sutikimo tokiai nuotraukai publikuoti atsakovas negavo. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punktą draudžiama be mirusiojo ar žuvusiojo šeimos narių sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį stambiu planu ar daryti jo vaizdo įrašus. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad visuomenė turėjo teisę žinoti apie įvykusį nusikaltimą, tačiau pripažino, jog nužudytojo kūno kraujo klane stambiu planu nuotraukos publikavimas nepateisinamas visuomenės interesu ir yra neproporcingas siekiamam tikslui. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punktą, be to, tokios nuotraukos publikavimas skaudina žuvusiojo artimuosius, žeidžia skaitytojų jautrumą, nes nuotraukoje stambiu planu parodomas žiaurus vaizdas, galintis sukelti neigiamas emocijas, ypač aukos artimiesiems. Teismas konstatavo, kad ieškovų J. P., V. P., E. P. ieškinio reikalavimai dėl teisės į atvaizdą, neturtinės žalos atlyginimą pagrįsti ir tenkintini. Vadovaudamasis CK 2.22 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad po asmens mirties ieškinį dėl jo teisės į atvaizdą pažeidimo ir žalos atlyginimo turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, vaikai ir tėvai, ir konstatavęs, kad šis sąrašas yra baigtinis, teismas atmetė ieškovės E. S. (nužudytojo sesers) ieškinio reikalavimus. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 1 dalį už įstatymų nustatytos viešosios informacijos platinimo tvarkos pažeidimus atsako viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas, todėl žalos atlyginimas priteistinas tik iš atsakovo UAB „Sekundės redakcija“. Remdamasis CK 2.22 ir 6.250 straipsniais bei teismų praktika, atsakovo kaltę įvertinęs kaip neturtinės žalos dydį didinantį, o teisės pažeidimo rimtumą – mažinantį kriterijų, be to, nenustatęs, kad teisės į atvaizdą pažeidimu būtų siekta ekonominės naudos, taip pat atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje nustatyto ieškovų teisės į atvaizdą pažeidimo pobūdį, padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, pažeistos vertybės santykinį pobūdį, šalies ekonominio gyvenimo rodiklius, bendrą pragyvenimo lygį, neturtinės žalos atlyginimo dydžius, priteistus panašaus pobūdžio bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, teismas padarė išvadą, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis ieškovėms V. P., E. P. mažintinas, priteisiant joms ir ieškovui J. P. po 5000 Lt. Teismas atmetė ieškovų reikalavimą atsakovui UAB „Sekundės redakcija“ atsiprašyti dėl išspausdintų nuotraukų, nes tokio teisių gynimo būdo CK 2.22 straipsnio 3 dalyje nenustatyta.

 

            Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos ieškovams V. P., E. P. ir J. P. priteisimo pakeitė – pripažino, kad UAB „Sekundės redakcija“, 2006 m. lapkričio 23 d. Panevėžio miesto dienraštyje „Sekundė“ Nr. 264 (3292) prie publikacijos „Kraujo klane – gaujos vadeiva“ pirmame puslapyje stambiu planu išspausdindama nužudyto ieškovų E. P. ir J. P. sūnaus bei V. P. sutuoktinio J. P. nuotrauką be jų sutikimo, pažeidė J. P. teisę į atvaizdą; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nurodė, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą; neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teisėjų kolegija sprendė, kad J. P. teisei į atvaizdą apginti pakanka pripažinti, jog prie dienraščio publikacijos „Kraujo klane – gaujos vadeiva“ išspausdinta jo nuotrauka, daryta stambiu planu, pažeidė jo teisę į atvaizdą. Ieškovai neprašė paneigti straipsnyje ar jo pavadinime pateiktos informacijos. Teisėjų kolegija nurodė, kad, turėdama diskrecijos teisę spręsti apie pažeistos teisės į atvaizdą gynimo būdą, vadovavosi kriterijais, kuriuos Europos Žmogaus Teisių Teismas laiko reikšmingais, – tai asmens, kurio teisė pažeista, statusas, jo teisėti lūkesčiai dėl privatumo, atvaizdo ryšys su informacija, kurią jis iliustruoja, bei visuomenės interesas gauti informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Š., V. Š. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-2/2008). Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmesti ieškovės E. S. ieškinio reikalavimai.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovai E. P. ir J. P. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nutarties dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo atitinkamą dalį bei įpareigoti atsakovą nemokamai paskelbti ieškovų pateiktą atsiprašymo tekstą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            Nužudyto J. P. nuotrauka buvo paskelbta dienraščio pirmajame puslapyje, vedamajame straipsnyje. Nuotrauka padaryta stambiu planu. Be to, vėleniame dienraščio numeryje dar kartą išspausdinta ta pati nuotrauka, tik mažesnio formato. Tai rodo atsakovo tyčinius veiksmus. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija konstatavo, kad atsakovas, išspausdindamas žuvusio žmogaus nuotrauką, pažeidė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 47 straipsnį (pagal jo nuostatas žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai įpareigoti nepiktnaudžiauti katastrofų, avarijų, mirties, smurto ar agresijos vaizdais, kurie gali žeisti ten atvaizduojamų asmenų ar jų artimųjų jausmus bei skaitytojų ir (ar) žiūrovų jautrumą). Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintas draudimas be mirusiojo ar žuvusiojo šeimos narių sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį stambiu planu ar daryti jo vaizdo įrašus. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 21 straipsnyje nustatyta, kad, pateikdamas informaciją apie nelaimingus atsitikimus ir kitokius atvejus, kai asmenims padaroma turtinė ar neturtinė žala, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas privalo stengtis, jog tokia informacija nesukeltų nukentėjusiam ir nekaltam asmeniui papildomų išgyvenimų ir kančių. Kasatoriams jų artimo žmogaus nuotraukų iš nusikaltimo vietos publikavimu stambiu planu neapibrėžtam skaitytojų ratui buvo sukeltos ypač didelės kančios, dvasiniai išgyvenimai. Nei dienraščio „Sekundė“ žurnalistai, nei leidėjai negavo ir neprašė nužudytojo artimųjų leidimo publikuoti tokio pobūdžio ir tokios kompozicijos nuotrauką. Atsakovai nereagavo ir į kasatorių kreipimąsi su prašymu išspausdinti atsiprašymą dėl nuotraukos publikavimo. Taigi atsakovai pažeidė Visuomenės informavimo įstatymą, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, dėl to kasatoriams buvo padaryta didelė neturtinė žala. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju teisės pažeidimo konstatavimo pakanka pažeistai teisei apginti.

 

            Ieškovės E. S. ir V. P. pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo, kuriuo kasacinio skundo argumentams pritaria ir prašo jį patenkinti.

 

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Sekundės redakcija“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

            Kasaciniame skunde nenurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie pagrįstų apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumą, nenurodyta konkrečių pažeistų teisės normų. Kasatorių reiškiamas reikalavimas įpareigoti atsakovą paskelbti atsiprašymą negali būti tenkinamas, nes CK 2.22 straipsnio 3 dalyje, kurioje įtvirtinti asmens, kurio teisės į atvaizdą pažeistos, teisių gynimo būdai, tokio teisių gynimo būdo nenustatyta, jo nėra ir Visuomenės informavimo įstatyme.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl teisės į atvaizdą pažeidimo

 

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas teisės į atvaizdą pažeidimo, iš kurio pagal CK 2.22 straipsnio 3 dalį kildinama ieškovų teisė į neturtinės žalos atlyginimą, klausimas. Teisės į atvaizdą apsaugos esmė yra ta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu (CK 2.22 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-91/2004; 2007 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Joneda“, bylos Nr. 3K-3-113/2007). CK 2.22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės į atvaizdą apribojimo galimybė: asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje, tačiau net ir tokiais atvejais padarytos asmens nuotraukos (jos dalies) negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Šios bylos ypatumas yra tas, kad visuomenės informavimo priemonė išspausdino nuotrauką asmens, kuris tuo metu buvo miręs, be to, ir nuotraukoje jis užfiksuotas po mirties (nužudymo). Taigi ieškinį dėl teisės į atvaizdą pareiškė ne pats asmuo, kurio teisė į atvaizdą pažeista, bet jo artimieji, vadovaudamiesi CK 2.22 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad po asmens mirties ieškinį dėl teisę į atvaizdą pažeidžiančių veiksmų nutraukimo, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo turi teisę pareikšti mirusiojo sutuoktinis, vaikai ir tėvai. Pagal CK 2.22 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai asmuo, kurio nuotrauka išspausdinta, yra miręs, sutikimą nuotraukai publikuoti gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai. Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punkte taip pat įtvirtintas draudimas be mirusiojo ar žuvusiojo šeimos narių sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį stambiu planu ar daryti jo vaizdo įrašus. Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar buvo pažeista asmens teisė į atvaizdą, vadovaujantis pirmiau nurodytomis CK 2.22 straipsnio bei Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, turi būti įvertinta, pirma, ar mirusio asmens nuotrauka buvo publikuota gavus jo sutuoktinio, tėvų ar vaikų sutikimą, ir antra, jeigu tokio sutikimo nebuvo, – ar šie veiksmai atitinka įstatyme nurodytas teisės į atvaizdą apribojimo sąlygas.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad atsakovas UAB „Sekundės redakcija“ nužudytojo J. P. nuotrauką išspausdino negavęs nei jo tėvų E. P. ir J. P. (kasatorių), nei sutuoktinės V. P. sutikimo. Šie atsakovo veiksmai (nuotraukos publikavimas dienraštyje) nebuvo pateisinti ir nužudytojo J. P. visuomenine veikla ar tarnybine padėtimi. Aplinkybę, kad buvo fotografuota viešoje vietoje, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai įvertino kaip nepakankamą pagrindą asmens teisei į atvaizdą apriboti. Fotografavimas viešoje vietoje savaime nereiškia, kad tokiais veiksmais negali būti pažeista asmens teisė į atvaizdą. Šiuo atveju teismai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad buvo nufotografuotas nužudytas asmuo įvykio vietoje, t. y. kraujo klane gulintis žmogaus kūnas. Tokios nuotraukos publikavimas nepateisinamas nei žiniasklaidos priemonės teisės laisvai skleisti informaciją įgyvendinimu, nei visuomenės interesu būti informuotai apie padarytą nusikaltimą (nuotraukos publikavimo faktas iš esmės neprisideda prie informacijos apie nusikaltimą paviešinimo, taip pat negali padėti jį atskleisti ir pan.). Taigi byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, galinčių pateisinti atsakovo UAB „Sekundės redakcija“ veiksmus nužudyto asmens teisės į atvaizdą pažeidimo aspektu. Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad atsakovas pažeidė nužudytojo J. P. teisę į atvaizdą. Pažymėtina, kad šią išvadą taip pat patvirtina ir kitoje civilinėje byloje priimti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimas bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, kuriais buvo paliktas galioti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimas, jog UAB „Sekundės redakcija“ pažeidė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 47 straipsnį, kuriame įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti mirties, smurto ar agresijos vaizdais, galinčiais žeisti asmenų arba jų artimųjų jausmus, skaitytojų ir (arba) žiūrovų jautrumą. Be to, pagal byloje surinktus duomenis galima daryti išvadą, kad nuotraukos paskelbimo tikslas buvo patenkinti tam tikros laikraščio skaitytojų kategorijos smalsumą, taip pat atsakovo komercinį interesą. Dėl to ginčo atveju prioritetas turi būti suteiktas teisei į atvaizdą (teisei į privatų gyvenimą), o ne laisvei skleisti informaciją arba visuomenės teisei žinoti.

 

            Dėl teisės į atvaizdą gynimo būdų

 

            Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, kad buvo pažeista J. P. teisė į atvaizdą, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti ieškovams neturtinės žalos atlyginimą, nes pakankama jų teisių gynimo priemonė yra teisės pažeidimo konstatavimas. Ieškovai ieškiniu nereiškė reikalavimo pripažinti, kad atsakovo veiksmais buvo pažeista J. P. teisė į atvaizdą, jie prašė priteisti jiems neturtinės žalos atlyginimą ir įpareigoti atsakovą tame pačiame dienraštyje išspausdinti nurodytos formos ir turinio atsiprašymą.

            CK 1.138 straipsnyje, kuris vertintinas kaip bendroji norma, įtvirtintas nebaigtinis civilinių teisių gynimo būdų sąrašas (tarp jų – ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimas), CK 2.22 straipsnio 3 dalyje – specialieji teisių gynimo būdai teisės į atvaizdą pažeidimo atveju. Pastarojoje normoje nurodyta, kad fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, o po asmens mirties tokį ieškinį turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, vaikai ir tėvai. Taigi pagal šios normos turinį asmuo, kurio teisė pažeista, gali pareikšti negatorinį ieškinį (reikalauti nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus) ir (arba) reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Šis teisių gynimo būdų sąrašas yra baigtinis, jame teisės reikalauti įpareigoti žalą padariusį asmenį atsiprašyti nenustatyta. Tokios teisės nesuteikia ir Visuomenės informavimo įstatymas, kurio 53 straipsnio norma dėl žalos atlyginimo nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas. Nesant įstatyme įtvirtinto atitinkamo teisių gynimo būdo, ieškovams nėra teisinio pagrindo reikalauti jį taikyti. Tokią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo formuojama praktika, pagal kurią atsiprašymas nėra nei teisinės atsakomybės, nei teisinės gynybos būdas, o tik faktinė aplinkybė, į kurią atsižvelgdamas teismas gali sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį; dėl to teismas negali įpareigoti atsakovą atsiprašyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Simon Louwerse International Transport“ v. UAB „Dinaka“, bylos Nr. 3K-3-169/2006; 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. O., A. O. v. UAB „Didelis pliusas“, bylos Nr. 3K-3-390/2008). Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo teisinio pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą UAB „Sekundės redakcija“ išspausdinti atsiprašymą.

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad būtina pasisakyti ir dėl apeliacinės instancijos teismo taikyto teisių gynimo būdo – teisių pažeidimo konstatavimo. Pažymėtina, kad teisių pažeidimo konstatavimas kaip savarankiškas teisių gynimo būdas taip pat neįtvirtintas nei CK 1.138, nei 2.22 straipsnyje, tačiau 1.138 straipsnio 8 punkto nuoroda į kitus įstatymus apima ir Lietuvos tarptautines sutartis, tarp jų ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Lietuvos teismai privalo taikyti Konvencijos nuostatas, taip pat vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl šio teisės akto taikymo. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas žmogaus teises, tam tikrais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Kita vertus, kiekvienoje byloje, kurioje keliami civilinės atsakomybės klausimai, teisių pažeidimas yra būtina sąlyga atsakomybei taikyti. Taigi teismas tokiose bylose pagrįstai ir teisėtai vertina, buvo ar nebuvo pažeistos ieškovo (ieškovų) konkrečios subjektinės teisės. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs J. P. (ieškovų sūnaus ir sutuoktinio) teisės į atvaizdą pažeidimą, peržengė savo kompetencijos ribas. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys buvo pareikštas dėl neturtinės žalos, susijusios su teisių pažeidimu, atlyginimo, būtina atsakyti į klausimą, ar teisių pažeidimo konstatavimas buvo pakankama priemonė pažeistoms teisėms apginti.

 

            Dėl neturtinės žalos atlyginimo

 

            Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju pakankama ieškovų, reikalavusių atlyginti neturtinę žalą, satisfakcijos priemonė yra teisių pažeidimo konstatavimas. Tokią išvadą teismas grindė EŽTT praktika. Minėta, kad EŽTT tam tikrose bylose taiko šią teisių gynimo priemonę kaip pakankamą pareiškėjų teisių pažeidimams pašalinti, tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo pateikiami EŽTT praktikos pavyzdžiai teisių pažeidimo pripažinimo pakankamumui pateisinti pagal konkrečių bylų aplinkybes yra nutolę nuo nagrinėjamos situacijos: byloje Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000) kilo pareiškėjo procesinių garantijų (teisės į nešališką bylos nagrinėjimą) užtikrinimo problema; byloje L. L. prieš Prancūziją (L. L. v. France, no. 7508/02, judgement of 10 October 2006) pareiškėjas skundėsi dėl to, kad skyrybų bylos procese be jo sutikimo panaudoti jo žmonos apgaulės būdu gauti medicinos dokumentai apie jam atliktą blužnies šalinimo operaciją. Tiek EŽTT, tiek Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v. UAB „TV progrupė“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, bylos Nr. 3K-3-569/2006; kt.).

            Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl ieškovų teisių gynimo būdų, atsižvelgtina į atsakovo veiksmų, taip pat pažeistų teisių pobūdį bei į tai, kokius padarinius sukėlė teisių pažeidimas. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad vienas iš pagrindų priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra tie atvejai, kai dėl Konvencijos ginamų vertybių pažeidimo patirtas sielvartas, stresas, rūpestis peržengia tam tikrą ribą, identifikuojamą pagal tokius apibūdinimus, kaip „intensyvus“, „žymus“, „išskirtinio sunkumo“ ar „patirtas išskirtinėmis aplinkybėmis“ ir pan. Analogiškai ir nacionalinių teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-337/2006; kt.). Šiuo atveju byloje nustatytos išskirtinės teisių pažeidimo aplinkybės – ieškovų E. P. ir J. P. sūnus bei ieškovės V. P. sutuoktinis nufotografuotas iškart po nužudymo įvykio vietoje, gulintis kraujo klane, nuotrauka padaryta stambiu planu, piktnaudžiaujant žiauriais vaizdais, galinčiais sukelti neigiamas emocijas, ypač aukos artimiesiems. Be to, teises pažeidžiantys veiksmai buvo atlikti pakartotinai (byloje nustatyta, kad ta pati nuotrauka, tik mažesnio formato, buvo dar kartą išspausdinta tame pačiame dienraštyje). Tokiomis aplinkybėmis pripažintina, kad teisių pažeidimo konstatavimas yra nepakankama priemonė pažeistoms teisėms apginti, nes akivaizdu, kad publikuotos nužudytojo nuotraukos šiurkščiai pažeidė jo teisę į atvaizdą, be to, kartu pagilino nužudytojo artimųjų patirtą sielvartą dėl netekties.

            Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina į įstatymo (CK 6.250 straipsnio 2 dalis) bei teismų praktikos suformuluotus kriterijus neturtinės žalos dydžiui nustatyti, taip pat į formuojamą teismų praktiką dėl teisės į atvaizdą pažeidimo bylose priteisiamų neturtinės žalos atlyginimo dydžių.

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi dienraštyje publikuotos ieškovų E. P. ir J. P. sūnaus bei ieškovės V. P. sutuoktinio nuotraukos pobūdį (itin žiaurų vaizdą iš nužudymo vietos stambiu planu) ir publikavimo aplinkybes (pirmajame vietinio dienraščio puslapyje, didelio formato, du kartus), taip pat atsižvelgusi į teismų priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo dydžius teisės į atvaizdą pažeidimo bylose ir vadovaudamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovams E. P., J. P. (mirusiojo tėvams) ir V. P. (mirusiojo sutuoktinei) po 5000 Lt neturtinės žalos, patirtos dėl to, kad buvo šiurkščiai pažeista jų artimo žmogaus teisė į atvaizdą (CK 2.22 straipsnio 3 dalis), kuri šiuo atveju turėtų būti vertinama kaip neatsiejama tiek nuo jo teisės į orumą ir privatumą apskritai, tiek nuo ieškovų asmeninių neturtinių teisių, įskaitant teisę į privataus gyvenimo gerbimą gedėjimo kontekste, atlyginimo. Šis teismo sprendimas vertintinas kaip teisėtas, todėl paliktinas galioti, o apeliacinės instancijos nutartis naikintina, nes negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta dėl šioje nutartyje išdėstytų argumentų.

 

            Patenkinus kasacinio skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kasatoriams iš atsakovo UAB „Sekundės redakcija“ priteistinas už šį kasacinio skundo reikalavimą sumokėtas žyminis mokestis – po 150 Lt kiekvienam (CPK 93 straipsnis). Be to, atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas iš esmės patenkintas, valstybei iš atsakovo UAB „Sekundės redakcija“ priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 123,95 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nutarties dalį, kuria pakeista Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo, panaikinti ir palikti galioti atitinkamą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimo dalį.

Kitą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 26 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimo dalis, palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovams E. P. (duomenys neskelbtini) ir J. P. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Sekundės redakcija“ (į. k. 300534847) kiekvienam po 150 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Sekundės redakcija“ (į. k. 300534847) 123,95 (vieną šimtą dvidešimt tris litus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                               Egidijus Baranauskas

 

 

                                                                                                                           Virgilijus Grabinskas

 

 

                                                                                                                           Česlovas Jokūbauskas