Administracinė byla Nr. eA-2368-624/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07564-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 23S100523 dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) bei 2023 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 23S100853 dėl draudimo atvykti (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).

        2. Savo skundo reikalavimą pareiškėjas grindė tokiais argumentais:

2.1. Sprendimu Nr. 1 buvo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, o Sprendimu Nr. 2 buvo nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 3 d. iki 2028 liepos 2 d. Departamentas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi priimti sprendimai buvo grįsti tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pateikta išvada ir vieninteliu abstrakčiu argumentu, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo (toliau – ir Klausimynas) ir atsakydamas į 2 punkte esantį klausimą apie visų darboviečių nurodymą, atsakė, jog 1999–2007 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje ir dėl to jis neva tai privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, dėl ko priėmė neobjektyvų ir nepagrįstą sprendimą.

2.2. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kadangi dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, pagal trūkstamų profesijų sąrašą. Vien tas faktas, kad jis prieš 16 metų dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, niekaip neįrodo, kad jis yra lojalus Baltarusijos valdžiai ir kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Eidamas savo tiesiogines pareigas, vadovavosi išimtinai galiojančių teisės aktų nuostatomis bei laikėsi teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių piliečių teisių ir laisvių užtikrinimą.

2.3. Nors nuo 2001 metų dirbo (duomenys neskelbtini) Minsko apskrityje, o nuo 2005 m. dirbo (duomenys neskelbtini) atviro tipo pataisos įstaigoje, bausmių vykdymo departamente, tačiau 2007 m. savo noru išėjo iš tarnybos visam laikui, kadangi suprato, kad jo pažiūros neatitiko valdžios vykdomos politikos, todėl daugiau nenori turėti nieko bendro su valdžios įstaigomis. Būtent nuo to laiko jis ir neturi jokių ryšių su jokiomis Baltarusijos institucijomis ir gyvena kaip paprastas eilinis pilietis. Nuo 2009 metų išimtinai dirba privačiame sektoriuje ir neturi absoliučiai jokių ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis, nėra lojalus Baltarusijos valdžiai bei seniai (net šešiolika metų) nepalaiko jokių ryšių su valdžios įstaigomis. Departamentas nevertino to fakto, kad jis pildydamas Klausimyną aiškiai nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje bei kad Krymas priklauso Ukrainai, kas tik patvirtina faktą, kad jis nebuvo ir nėra lojalus Baltarusijos valdžiai. Atsakovas nepateikė duomenų ir nepagrindė išvados, kad pareiškėjas palaiko Baltarusijos režimą, neįsigilino į pareiškėjo individualią situaciją bei neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, todėl nepagrįstai priėmė Sprendimą Nr. 1, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui.

2.4. VSD vertinimas, kuris nurodo, kad pareiškėjas yra lojalus Baltarusijos valdžiai ir palaiko jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, yra visiškai nepagrįstas bei neįrodytas ir prieštaraujantys tikrosioms faktinėms aplinkybėms. Neatlikus individualios situacijos įvertinimo, yra nesąžininga perkelti paprastam žmogui, kuris dirba ir išlaiko savo šeimą, visą atsakomybę už Rusijos ir Baltarusijos valdžios vykdomą politiką vien todėl, kad jis yra Baltarusijos pilietis ir kad prieš šešiolika metų dirbo valdžios įstaigoje iš pradžių (duomenys neskelbtini), o vėliau (duomenys neskelbtini) bausmių vykdymo departamente, kur atliko paprastas funkcijas ir niekada nebuvo užėmęs vadovaujančių pareigų.

2.5. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos politika Baltarusijos piliečių atžvilgiu nėra nuosekli, kadangi iš vienos pusės Lietuvos valdžia oficialiai deklaruoja, kad ji palaiko Baltarusijos piliečius ir ten gyvenančius žmonės, kurie atsidūrė sudėtingoje politinėje krizėje ir neturi jokių teisių ir laisvių bei nepalaiko to, kas vyksta, tačiau iš kitos pusės, itin formaliai vertina imigravusių asmenų individualias situacijas, sudaro labai paradoksalų vaizdą, nes daugelis (kaip ir pareiškėjas) dėl šios priežasties išvykę iš Baltarusijos dirbti į skirtingas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybes, būna „išvaryti“ iš šalies esant itin formaliems pagrindams, šiuo atveju vien dėl to, kad pareiškėjas prieš daugelį metų, kurį laiką dirbo Baltarusijos vidaus reikalų sistemoje paprastu darbuotoju. Kelia klausimą nesuprasdamas, kodėl liks ,,nubaustas“ visą likusį gyvenimą, jei kadaise dirbo vidaus reikalų ministerijoje, atsižvelgiant į tai, kad šie duomenys niekada neišnyks iš asmens istorijos ir būtent dėl tokių duomenų jis visą likusį gyvenimą bus laikomas asmeniu, keliančiu grėsmę valstybės saugumui, kas yra visiškai neprotinga bei neteisinga. Atsakovas itin formaliai vertino jo individualią situaciją, kadangi neatliko jokio vertinimo ir neišsiaiškino, kokias pareigas jis ėjo, kokias funkcijas atliko, ar priėmė svarbius sprendimus, kodėl nusprendė išeiti iš darbo ir pan. Neturi absoliučiai jokių sąsajų ir ryšių su savo kilmės ar kokios nors kitos Lietuvos atžvilgiu priešiškai nusiteikusios valstybės teisėsaugos, karinėmis, žvalgybos ar saugumo institucijomis.

2.6. Gyvendamas Lietuvoje nėra padaręs jokių nusikaltimų ar nusižengimų bei atlikęs veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybę. Atsakovas neatsižvelgė į faktą, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena jau pakankamai ilgą laiką, sąžiningai dirba ir moka mokesčius, darbo metu yra įrodęs, kad yra geras ir atsakingas darbuotojas, ką patvirtina darbdavio teikiama charakteristika, todėl gyvendamas Lietuvoje jis sparčiai integruojasi į Lietuvos visuomenę, kas rodo, kad sieja glaudūs ekonominiai ir socialiniai ryšiai. Atsižvelgus į Departamento argumentus dėl nepakankamo integravimo į Lietuvos visuomenę, aktualu tai, kad planavo tvarkytis dokumentus dėl leidimo gavimo nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau žinąs, kad norint gauti šį leidimą, reikia išlaikyti lietuvių kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminus, todėl mokslams reikia skirti nemažai laiko, kurio tuo metu, pareiškėjas dėl intensyvaus darbo grafiko, neturėjo.

2.7. Nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamus sprendimus. Todėl atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, bet nenustačius konkrečių veiksmų praeityje ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina pareiškėjo akivaizdžiai formalia ir neatitinkanti teisėtumo reikalavimų. Kadangi vien tik tokia, praeityje egzistavusi formali aplinkybė, sprendžiant dėl jo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinama visumoje kartu su pareiškėjo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis.

2.8. Nors VSD rašte nurodyta, kad, pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau sprendimus priėmęs subjektas yra Departamentas ir būtent jis turi atlikti nustatytų aplinkybių vertinimą ir padaryti galutinę išvadą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui. Todėl atsižvelgiant į tai, atsakovas turėjo visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes ir tik jas sistemiškai įvertinęs, galėjo daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Atsakovas šiuo atveju nepakankamai bendradarbiavo su pareiškėju, prieš priimdamas sprendimus, neatskleidė jam gautos informacijos, neiškvietė į apklausą ir nesudarė galimybių apsiginti bei pateikti paaiškinimus, oficialius įrodymus, paneigiančius atsakovo įtarimus. Grėsmė valstybės saugumui turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais), o ne tariama ar spėjama, tačiau atsakovas neįvertino ir nepateikė argumentų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumo.

2.9. Sprendimas Nr. 2, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkis metus, nenustačius pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, yra akivaizdžiai neproporcingas bei nepagrįstas. Atsakovas visiškai nevertino pareiškėjo individualios situacijos ir neįsiaiškino, ar pareiškėjas tikrai kelia realią grėsmę valstybės saugumui bei nevertino to fakto, kad pareiškėjas nepadarė jokio nusižengimo, nepažeidė jokių migracijos teisės aktų nuostatų (taisyklių) ir neatliko absoliučiai jokių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvą, todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti draudimą atvykti į Lietuvą, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįrodė jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Nėra pateikta duomenų, rodančių, kad jis praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokius nors teisės pažeidimus.

        3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pateikė savo poziciją, kurią grindė tokiais argumentais:

3.1. Priėmė Sprendimą Nr. 1 atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgęs į VSD vertinimą, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovavęsis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. 2014 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Taigi, priimdamas ginčijamus sprendimus, Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada, kadangi Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, todėl Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

3.2. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjas turėjo nacionalines vizas, galiojusias nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. spalio 5 d. bei leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusius nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2023 m. birželio 21 d. Taip pat Sodros duomenų bazės duomenimis pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki dabar dirba Lietuvos Respublikos įmonėse ir neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Todėl įvertinus situaciją ir galimą grėsmę, kuri susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu bei atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktus, pareiškėjui Departamento sprendimu buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

3.3. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, kas lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, nes negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Todėl grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Taigi, įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą) praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, kas reiškia, kad sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo veiksmus, ryšius su Lietuvos Respublika, visas su pareiškėju susijusias aplinkybes.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą pateikė savo poziciją, kurią grindė tokiais argumentais:

4.1. Skundžiami Departamento sprendimai yra priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir ES teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, įpareigojančiomis VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2023 m. birželio 15 d. raštu Nr. 18-6619 Departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas nuo 1999 m. iki 2007 m. dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

4.2. Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus, kas tik patvirtina palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai, kuria sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams, Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

4.3. Kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Taigi atsižvelgiant, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra reali ir ji didėja, kadangi Minsko agresyvumas ES kaimynių atžvilgiu atitinka Kremliaus interesus, todėl atitinkamai ir karinis Baltarusijos ir Rusijos Federacijos bendradarbiavimas intensyvėja.

4.4. Atsižvelgiant į Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nurodoma, kad dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, sudarytos palankios sąlygos Rusijos ir Baltarusijos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairaus pobūdžio provokacijas prieš Lietuvą, ir į tai, kad tęsiamas Rusijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos teritorijoje, nutariama įvesti nepaprastąją padėtį visame Lietuvos pasienio ruože prie Lietuvos valstybės sienos su Baltarusija. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas – pašalinti dėl Rusijos ir Baltarusijos veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.

4.5. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, tiek 133 straipsnio 5 dalies, kurioje nurodyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvą, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nuostatos yra imperatyvios, todėl faktas, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, yra pakankamas, kad jo, kaip užsienio šalies piliečio, teisės būtų apribotos, atsisakant jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždraudžiant jam atvykti į Lietuvą. Grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai, todėl valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taigi Departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6.       Teismas nustatė ginčui aktualias faktines aplinkybes, apžvelgė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nusatytą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus tokio pobūdžio bylose, pabrėždamas, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

7.       Teismas nustatė, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, vadovavosi VSD išvada, kurioje pateikta informacija apie pareiškėjo tarnybą Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skyriuje (duomenys neskelbtini), jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

8.       Teismas vertino, kad Departamentas, gavęs VSD pažymą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes būtent VSD yra įgaliotas atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, Departamentui priėmus jam nepalankius sprendimus, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai skundžiamų sprendimų aspektai, tiek skundžiamų sprendimų turinys. Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

9.       Teismas akcentavo, kad Departamentas vadovavosi VSD Išvada, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, VSD vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, kaip buvęs vidaus reikalų sistemos darbuotojas, gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios galimai gali pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą Baltarusijos Respublikos valdžiai asmenį, išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Taigi, kaip nustatė VSD, išvados neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – pareiškėjo praeityje buvę ryšiai su vidaus reikalų sistemos struktūrose dirbusiais asmenimis, kurios (tarnybos, struktūros) yra laikomos grėsme valstybės saugumui.

10.       Teismas sprendė, kad VSD surinkti duomenys leidžia teigti, jog Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

11.       Teismas pažymėjo, kad vien faktas, jog pareiškėjas 2007 metais savanoriškai paliko tarnybą Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skyriuje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su atitinkamomis vidaus reikalų sistemos struktūromis yra išnykusi. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

12.       Teismas pabrėžė, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad iš tarnybos išėjo dar 2007 m., tačiau tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su vidaus tarnybos struktūrose / ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos ir pan.) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pareiškėjas Balrarusijos vidaus tarnyboje dirbo sąlyginai netrumpą laiko tarpą, nuo 1999 m. iki 2007 m. Taip pat pareiškėjas įgijo spciaizuotą išsilavinimą šioje srityje (nurodo, kad baigė Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (MVD) akademiją, įgijo juristo kvalifikaciją), t. y. jo pasirinktas darbas šioje sistemoje nebuvo atstitiktinis ir fragmentiškas. VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti. Surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo ryšius, taip pat veiklą Rusijos režimo kontroliuojamuose subjektuose ir jie nebuvo paneigti. Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai.

13.       Teismas atkreipė dėmesį, kad nors iš atsakovo priimto sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti leidimą laikinai gyventi, matyti, jog esminis sprendimo pagrindas yra išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skyriuje, tačiau iš minėto sprendimo turinio taip pat matyti, kad Departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y. įvertino, kad pareiškėjas turėjo nacionalines vizas, galiojusias nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. spalio 5 d. bei leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusius nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2023 m. birželio 21 d.; pareiškėjo darbą Lietuvos Respublikos įmonėse nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki dabar; kad pareiškėjas ilgalaikių šeimyninių ryšių su Lietuva neturėjo), todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog Departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Pabrėžė, kad aplinkybė, jog pareiškėjui nacionalinės vizos bei leidimai gyventi buvo išduoti teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam ir vėliau bus išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Šios aplinkybės savaime nėra laikytinos labiau reikšmingomis nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl jos nėra pakankamos konstatuoti ir Sprendimo Nr. 1 neproporcingumą. Be kita ko, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Departamentas pagrįstai įvertino, kad pareiškėjas glaudžių šeimyninių ryšių su Lietuva neturėjo. Taigi jo interesas gyventi Lietuoje negalėjo nusverti valstybės saugumo intereso.

14.       Teismas Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnyje, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyto teisinio reglamenatvimo kontekste vertino, kad VSD surinkti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti. Departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 2, tinkamai įvertino visas su pareiškėju susijusias aplinkybės (galimas ryšių su kilmės valstybės atitinkamose tarnybose dirbančiais pareigūnais turėjimas, glaudžių šeimyninių ryšių su Lietuva neturėjimas) bei pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus laikytina proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą.

15.       Teismas nenustatė teisinių pagrindų panaikinti Departamento Sprendimą Nr. 1, kadangi pareiškėjui pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes. Atsisakius išduoti leidimą laikinai gyenti Lietuvoje, Departamentas turėjo teisinį pagrindą priimti Sprendimą Nr. 2 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 3 d. iki 2028 m. liepos 2 d. (Įstatymo 133 str. 5 d.). 

III.

16.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas.

17.       Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

17.1.                       Teismas neteisingai interpretavo bei taikė teisės aktų nuostatas, neobjektyviai įvertino pareiškėjo individualią situaciją bei nesivadovavo aktualiausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Priešingai, nei sprendė teismas, pareiškėjas nekelia realios grėsmės valstybės saugumui ir tokia grėsmė akivaizdžiai yra kildinama iš bendro pobūdžio informacijos, o ne iš realiai egzistuojančių faktų. Vien tas faktas, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini) rajono vidaus reikalų ministerijos skyriuje, (duomenys neskelbtini), savaime neįrodo, kad jis buvo / yra lojalus Baltarusijos valdžiai, kadangi byloje esantys įrodymai ir pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, kurių teismas nevertino, patvirtina, kad jis kaip tik niekada nebuvo lojalus Baltarusijos valdžiai ir 16 metų nepalaiko jokių ryšių nei su Baltarusijos valdžios institucijomis, nei su savo buvusiais kolegomis. Teismas nevertino, kokias tiksliai pareigas ėjo pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įstaigoje, t. y., kad nuo 2001 metų dirbo (duomenys neskelbtini), Minsko apskrityje, o nuo 2005 m. dirbo (duomenys neskelbtini) atviro tipo pataisos įstaigoje, bausmių vykdymo departamente, dėl ko nepagrįstai įžvelgė grėsmę, kai jokios realios grėsmės nėra.

28.       Nustatyta, kad ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Departamentas priėmė remdamasis kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. VSD 2023 m. birželio 15 d. rašte Nr. 18-6619 nurodyta, kad Baltarusijos Respublikos pilietis V. S., pildydamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimyną, nurodė, kad 1999–2007 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos pilietis V. S., dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos piliečiui V. S. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Atsižvelgdamas į rašte išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertino, kad Baltarusijos Respublikos piliečio V. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

29.       Iš sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, turinio matyti, kad, nors esminis sprendimo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Departamentas atliko pareiškėjo vertinimą turimų Lietuvos Respublikoje socialinių bei ekonominių ryšių aspektu bei nustatė, kad užsienietis turėjo nacionalines vizas, galiojusias nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. spalio 5 d. bei leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusius nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2023 m. birželio 21 d. Departamentas Sodros duomenų bazės duomenimis taip pat nustatė, kad V. S. nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki dabar dirba kitose Lietuvos Respublikos įmonėse. Departamentas nenustatė, kad V. S. turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – užsienietis prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad yra vedęs, tačiau apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Departamentas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje. Departamento atliktą vertinimą ir padarytą išvadą sustiprina ir kitos nustatytos aplinkybės, į ką atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas: pareiškėjas Baltarusijos vidaus tarnyboje dirbo sąlyginai netrumpą laiko tarpą, taip pat pareiškėjas įgijo specializuotą išsilavinimą šioje srityje (nurodė, kad baigė Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (MVD) akademiją, įgijo juristo kvalifikaciją), t. y. jo pasirinktas darbas šioje sistemoje nebuvo atstitiktinis ir fragmentiškas. Pareiškėjo akcentuojamas darbas Lietuvos Respublikoje (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas) neįrodo, kad pareiškėjas būtų pasiekęs aukštą integracijos lygį Lietuvos Respublikoje.

30.       Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju liko neįvertintos pareiškėjo eitos pareigos ir atliekamos funkcijos (duomenys neskelbtini) rajono vidaus reikalų ministerijos skyriuje, jog jis 2007 metais savanoriškai paliko tarnybą Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skyriuje, nepaneigia Departamento padarytos išvados dėl pareiškėjo galimos grėsmės valstybės saugumui. Nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas 1999–2007 m., kaip nurodyta Klausimyne Departamentui, savo pasirinkimu dirbo (duomenys neskelbtini) rajono vidaus reikalų ministerijos skyriuje, t. y. buvo vidaus reikalų sistemos darbuotoju; dirbdamas šioje valstybės institucijoje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

31.       Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nėra įrodyta, jog jis šiuo metu palaiko ryšius su Baltarusijos valdžia ar buvusiais kolegomis, šiuo aspektu pabrėžtina, kad kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Be to, EŽTT taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tokia galimybė šiuo atveju yra nustatyta ir nepaneigta.

32.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, kad liko neįvertinti jo politiniai įsitikinimai (nepritarimas Rusijos Federacijos vykdomam karui Ukrainoje), nurodyti Migracijos departamentui kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktame Klausimyne. Šiuo aspektu pažymėtina, kad išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui, buvo padaryta ne jo politinių pažiūrų pagrindu, bet atsižvelgus į pareiškėjo tarnybos 1999–2007 m., kai pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) rajono vidaus reikalų ministerijos skyriuje, ypatumus.

33.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad Departamento sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) yra nepagrįstas ir neproporcingas. Nustatyta, kad ginčijamas sprendimas yra priimtas Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies pagrindu, t. y. užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečiui buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams. Aptariamu atveju, kaip nustatyta, Departamentas turėjo pakankamai duomenų, sudariusių pagrindą išvadai, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, todėl egzistavo pagrindas taikyti Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendime taikytas ribojimas nėra akivaizdžiai neproporcingas, pareiškėjo teisių nesuvaržė labiau nei tai yra būtina. Pažymėtina, kad byloje ginčijamais sprendimais joks įspėjimas dėl pareiškėjo į Šengeno informacinę sistemą nėra įtrauktas. 

34.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

35.       Atsižvelgiant į tai, kad šis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Dirvonas

        Milda Vainienė