Administracinė byla Nr. eTA-797-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01556-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui V. A. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir Telšių RATC) padavė prašymą (vėliau patikslintą prašymą), prašydamas priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo 147,63 Eur dydžio nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava, rinkliava). Taip pat prašė priteisti atlyginti iš atsakovo visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini), savininku įsiskolinimo laikotarpiu buvo atsakovas. Nepaisant teisės aktų nustatytos visuotinai privalomos bei atsakovui tenkančios mokėti vietinės rinkliavos, atsakovas nėra atsiskaitęs su Telšių RATC. Atsakovas yra nesumokėjęs vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., t. y. iš viso 147,63 Eur sumą. Atsakovas turi prievolę sumokėti pareiškėjui vietinę rinkliavą.

3.       Atsakovas atsiliepimu prašė pareiškėjo prašymo netenkinti.

4.       Atsakovas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklausančiame nekilnojamojo turto objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), yra avarinės būklės butas, kuris nenaudojamas jau daugelį metų, dėl to jis nėra atliekų turėtojas. Atliekos minėtame objekte nesusidarė. Aplinkybę, kad atsakovas minėtu butu nesinaudoja, patvirtina elektros tiekėjo išduotos pažymos, kuriose nurodyta, kad 2017 m., 2018 m. ir 2019 m. visiškai nebuvo sunaudota elektros energijos. Nagrinėjamu atveju mokesčio dydis už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. 31 d. nėra pareiškėjo tinkamai pagrįstas, nes yra pateikti akivaizdūs įrodymai, paneigiantys pareigą mokėti vietinę rinkliavą (tuo pačiu ir apskaičiuotą rinkliavos mokestį).

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Šialių rūmai 2020 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino – priteisė iš atsakovo pareiškėjui Telšių RATC 147,63 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., taip pat 14 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 1,71 Eur už Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko bei Gyventojų registro išrašų suformavimą.

6.       Teismas nustatė, kad atsakovas yra Telšių rajono savivaldybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkas, todėl privalo mokėti nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Iš pareiškėjo pateiktos pažymos matyti, kad atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra iš viso 147,63 Eur už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo reikalavimas priteisti įsiskolinimą iš atsakovo yra pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkinamas. Telšių rajono savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo.

7.       Teismas taip pat pažymėjo, kad teismui pateikti įrodymai, jog pareiškėjas sumokėjo advokatui 36,30 Eur už pagalbą surašant ir paduodant prašymą bei atstovaujant teisme ir 1,71 Eur už Nekilnojamo turto registro Centrinio duomenų banko bei Gyventojų registro išrašų formavimą. Visgi teismas pabrėžė, kad ši byla yra nesudėtinga, todėl atlygintina 36,30 Eur išlaidų už skundo parengimą suma, sumokėta advokatui, mažintina iki 14 Eur.

III.

8.       Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – netenkinti pareiškėjo prašymo. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

8.1.                      Teismo posėdžio metu pasisakyti negalėjo, nes procesas vyko rašytinio proceso tvarka, taip buvo apribota atsakovo galimybė išdėstyti poziciją žodžiu ir tinkamai atstovauti savo interesus teisme.

8.2.                      Pats pareiškėjas negali tinkamai pagrįsti prašomos priteisti sumos, nes pirminį ir patikslintą prašymą teismui dėl atsakovo skolos grindžia dviem pažymomis apie įsiskolinimą, kurių surašymo data, laikas, registracijos numeris ir turinys yra visiškai identiški, tik skiriasi prašoma priteisti suma. Su pirmu prašymu nurodoma 186 Eur skola, o su patikslintu – 147,63 Eur skola. Toks pareiškėjo skolos pagrindimo būdas kelia pagrįstų abejonių dėl skolos fakto ir dydžio pagrindimo teisingumo. Vienoje byloje negali būti du analogiški prašymo ir patikslinto prašymo priedai su skirtingomis skolos sumomis.

8.3.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jam visiškai paslaugos neteikė ir rinkliavos sumą apskaičiavo jos nepagrįsdamas patirtomis išlaidomis. Bendrosios sutuoktinių nuosavybes teise valdomame bute (į tai nagrinėjant bylą ir priteisiant skolos sumą buvo visiškai neatsižvelgta), (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nėra „atliekų turėtojas“, nes butas yra avarinės būklės, juo nesinaudojama jau daugelį metų. Nebūdamas atliekų turėtoju, atsakovas nėra rinkliavos mokėtojas. Atliekos nurodytame turto objekte nesusidarė, pareiškėjas visiškai nepatyrė atliekų surinkimo ir tvarkymo išlaidų. Tai, kad butas nebuvo naudojamas laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2019 m., patvirtina elektros tiekėjo išduotos pažymos, kuriose nurodyta, kad 2017 m., 2018 m. ir 2019 m. nekilnojamojo turto objekte, (duomenys neskelbtini), visiškai nebuvo sunaudota elektros energijos. Akivaizdu, kad naudotis butu nesinaudojant elektros energija yra neįmanoma. Taigi yra pateikti akivaizdūs įrodymai, paneigiantys pareigą mokėti vietinę rinkliavą (tuo pačiu ir apskaičiuotą rinkliavos mokestį). Komunalinio atliekų tvarkymo paslauga neteikiama, o pareiškėjas nepatiria net minimalių komunalinių atliekų tvarkymo išlaidų. Atsakovas paslaugos negavo, jam ji nebuvo reikalinga, todėl negali mokėti už paslaugą, kurios negavo. Principas „teršėjas moka“ nereiškia, kad atsakovas turi padengti kitų atliekų turėtojų atliekų surinkimo ir apdirbimo išlaidas. Tai nėra proporcingas ir protingas reikalavimas. Proporcingumo ir „teršėjas moka“ principai mokėtinos rinkliavos dydį, visų pirma, sieja su faktiškai perduotu tvarkyti atliekų kiekiu.

8.4.                      Jau vyko teismo procesas tuo pačiu klausimu (dėl vietinės rinkliavos mokėjimo) administracinėje byloje Nr. I-1059-62/2013. Jau tuo metu pareiškėjas žinojo ir buvo informuotas, kad komunalinės atliekos ginčo objekte (duomenys neskelbtini) nesusidaro ir dėl to nepatiria jokių išlaidų dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo šiuo adresu.

8.5.                      Pareiškėjas iš atsakovo ir jo sutuoktinės surenka pakankamai daug rinkliavos mokesčių už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą kituose nekilnojamojo turto objektuose. Šių sumokėtų rinkliavos mokesčių visiškai pakanka užtikrinti principo ,,teršėjas moka“ įgyvendinimui. Už faktiškai susidariusias atliekas pareiškėjas gauna sąžiningą atlygį už suteiktas paslaugas, o atsakovas ir jo sutuoktinė prisideda prie atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemos išlaikymo.

9.       Pareiškėjas Telšių RATC atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

10.       Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nustatyta tvarka neteikė jokių prašymų (dokumentų) pareiškėjui, kad būtų atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, todėl privalo apmokėti susidariusį įsiskolinimą. Vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Vietinės rinkliavos privalomumas ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu). 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimo priteisimo už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

12.       Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo Telšių RATC prašymą (patikslintą prašymą) ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 147,63 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 15,71 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – netenkinti pareiškėjo prašymo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo argumentus, kuriais nesutinka su teismo sprendimo dalimi priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą.

13.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

14.       Šioje byloje taikytini Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtinti Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. vasario 28 d.) (toliau – ir 2013 m. nuostatai) ir Telšių rajono savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T1-41 patvirtinti Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (įsakymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) (toliau – ir 2017 m. nuostatai).

15.       Pagal 2013 m. nuostatų 6 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, o pagal 2017 m. nuostatų 51 punktą vietinę rinkliavą privalo mokėti visi Savivaldybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto objektų (išskyrus žemės sklypus) savininkai arba įgalioti asmenys.

16.       Byloje pateiktas Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašas (2019 m. spalio 9 d. duomenimis) patvirtina, kad būtent atsakovas nuo 2014 m. nuosavybes teise turi butą (duomenys neskelbtini), už kurį ir apskaičiuotas vietinės rinkliavos įsiskolinimas. Pats atsakovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų, kad jis buvo minėto nekilnojamo turto objekto savininkas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Taip pat byloje nenustatyta, kad aptariamą nekilnojamojo turto objektą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. būtų valdę ar naudoję kiti asmenys tam tikrų teisių į butą pagrindu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas, kaip vienintelis registruotas buto (duomenys neskelbtini), savininkas, minėtu laikotarpiu buvo vietinės rinkliavos mokėtojas tiek 2013 m. nuostatų, tiek 2017 m. nuostatų prasme. 

17.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, kad atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020, 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eTA-534-415/2021).

18.       Taigi atsakovas turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., o nuo jos mokėjimo (dalies mokėjimo) galėjo būti atleistas tik 2013 m. nuostatuose ir 2017 m. nuostatuose nustatyta tvarka. Visgi byloje duomenų, kad atsakovas būtų siekęs būti atleistas nuo vietinės rinkliavos (jos dalies) mokėjimo 2013 m. nuostatuose ir (ar) 2017 m. nuostatuose nustatyta tvarka, nėra. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats atsakovas. Todėl atsakovui nėra pagrindo nemokėti vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. 2013 m. nuostatų ir 2017 m. nuostatų nustatyta tvarka.

19.       Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018), tačiau atsakovas nepateikė pakankamų duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad atliekos jo nuosavybės teise valdomame bute laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. nesusidarė. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad šią aplinkybę įrodyti pareiga teko būtent atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016, 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-985-968/2021). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pateikti duomenys apie beveik nulinį elektros energijos sunaudojimą bute ginčui aktualiu laikotarpiu (2017 m. sunaudota 10 kWh, 2018–2019 m. – 0 kWh) savaime neįrodo, kad bute atliekos nesusidarė (pvz., atsakovas butu galėjo naudotis dienos metu), o kitų duomenų, kurie pagrįstų šią atsakovo siekiamą įrodyti aplinkybę, jis nepateikė.

20.       Tad konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovo nėra pagrindo atleisti nuo rinkliavos mokėjimo dėl atliekų nesusidarymo. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo naujausioje praktikoje yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jei vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą susideda iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų dalių, tai negalima atleisti rinkliavos mokėtojo nuo pareigos sumokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį vien dėl to, jog jis faktiškai nesukūrė (negalėjo sukurti) atliekų, kadangi pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis nėra susijusi su realiu atliekų susidarymu, ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020, 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-373-261/2021). Taigi neatleidimas nuo pastoviosios dedamosios rinkliavos dalies yra pateisinamas, nebent atitinkamuose vietinės rinkliavos mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų nustatyta kitokia tvarka. Todėl atsakovas 2017 m. nuostatų taikymo atveju, kuriuose nustatytos pastovioji ir kintamoji rinkliavos dalys, nuo pastovios rinkliavos dedamosios dalies bet kuriuo atveju vien dėl atliekų nesusidarymo negalėtų būti atleidžiamas, o, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų siekęs būti atleistas nuo vietinės rinkliavos (jos dalies) mokėjimo tiek 2013 m. nuostatuose, tiek 2017 m. nuostatuose nustatyta tvarka.

21.       Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą tenkinti pareiškėjo prašymą (patikslintą prašymą) iš atsakovo priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad teismo priteista 147,63 Eur suma yra neteisingai apskaičiuotas atsakovo turimas vietinės rinkliavos įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Pats atsakovas taip pat nenurodė argumentų ir nepateikė duomenų, kurie įrodytų, kad minėta suma apskaičiuota neteisingai. Vien tai, kad pareiškėjas pirma buvo pateikęs duomenis, pagal kuriuos pareiškėjo įsiskolinimas buvo didesnis, neįrodo, kad 147,63 Eur suma paskaičiuota neteisingai. Todėl konstatuotina, kad minėta 147,63 Eur suma, kaip atsakovo turimas įsiskolinimas, skundžiamu teismo sprendimu priteista pagrįstai.

22.       Vertinant, ar nebuvo padaryta proceso teisės pažeidimų bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme rašytinio proceso tvarka, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 78 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nė vienas iš proceso dalyvių, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka; paskelbęs sprendimą nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo. Skundžiamame teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėjo atstovas ir atsakovas į teismo posėdį neatvyko, nors apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai. Tai, kad atsakovui apie bylos nagrinėjimo datą ir laiką buvo tinkamai pranešta, patvirtina teismo šaukimo įteikimo pažyma, iš kurios matyti, kad pareiškėjas yra ją pasirašęs, taip patvirtindamas, kad teismo šaukimą gavo asmeniškai (b. l. 21). Be to, atsakovas nenurodė jokių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo būtinas. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad teismas, vadovaudamasis ABTĮ 78 straipsnio 5 dalimi, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, pažeidimų, kurie pažeistų atsakovo procesines teises, nepadarė.

23.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Pareiškėjui nepateikus prašymą priteisti atlyginti apeliacinio proceso stadijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių duomenų, šis prašymas netenkinamas (ABTĮ 41 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:        

Atsakovo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Stasys Gagys

                                        Romanas Klišauskas

                                        Skirgailė Žalimienė