Civilinė byla Nr. e2-2730-907/2020
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00776-2020-6
Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.39.2.6.1; 3.2.3.1; 3.2.6.1
(S)
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugpjūčio 7 d.
Šiauliai
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Asta Čebatoriūtė,
sekretoriaujant Laurai Kančauskei, dalyvaujant
ieškovės atstovei advokato padėjėjai Ingridai Varanavičei,
atsakovės atstovui R. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovei UAB „Talša“ dėl dalies išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, kuriais prašė jai priteisti iš atsakovės UAB „Talša“ 268,60 Eur dalį išmokėtos draudimo išmokos, 12,29 Eur kompensacines palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-3, 31-33).
2. Ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atstovė advokato padėjėja Ingrida Varanavičė teismo posėdžio metu ieškinį ir patikslintą ieškinį palaikė, prašė juos tenkinti. Paaiškino, jog 2018-04-17 (duomenys neskelbtini), Italijoje, įvyko eismo įvykis, už kurio kilimą buvo atsakingas transporto priemonės „DAF FT XF 105“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas V. V.. Jis atsitrenkė į pastato, kuriame yra įsikūrusi bendrovė OMSTRAP SRL, sieną ir ją apgadino. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovė UAB „Talša“ buvo sudariusios transporto priemonės „DAF FT XF 105“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Kadangi dėl eismo įvykio kilimo buvo atsakingas šios transporto priemonės vairuotojas, ieškovei draudimo sutarties pagrindu atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui. 2018-04-17 įvykusios avarijos metu nukentėjusiajam asmeniui padarytai žalai atlyginti AB „Lietuvos draudimas“ draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 1342,96 Eur draudimo išmoką. Šią išmoką sudaro: kompensacija už turtui padarytą žalą - 1079,55 Eur; pridėtinės vertės mokestis - 20,45 Eur; mokestis, susijęs su eksperto suteiktomis paslaugomis,- 92,96 Eur; žalos administravimo mokestis - 150,00 Eur. Draudimo išmoka 2019-02-07 buvo sumokėta ieškovės atstovui, paskirtam žalų administravimo reikalams Italijoje, pagal atstovo pateiktą sąskaitą. Mano, jog atsakovė pažeidė įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 2.5.5 punktą, kuriame numatyta draudėjo pareiga per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnį, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam autoavarijoje asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį, jei draudėjas ar apdraustasis netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas (apie įvykį informuoti draudiką, pateikti visus būtinus paaiškinimus ir turimą informaciją). Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, kitas reikšmingas aplinkybes. Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnis numato draudėjo pareigą pateikti draudikui turimus eismo įvykio bei žalos įrodymus, padėti draudikui išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko nurodymų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių” 60.3 punkte numatyta, jog jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė Įstatymo 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo,- iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, - jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per Įstatymo 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį. Ieškovė iš atsakovės negavo visiškai jokių dokumentų, visi dokumentai dėl eismo įvykio, taip pat ir V. V. asmens dokumentas bei vairuotojo pažymėjimas, buvo gauti iš atstovo Italijoje. Jeigu būtų laiku gavusi pranešimą, būtų užvedusi savo žalos bylą, galbūt būtų nereikėję ir eksperto paslaugų, būtų pati žalą įvertinusi. Mano, jog atsakinga už pareigų nevykdymą yra atsakovė, kuriai priklausė transporto priemonė ir kurios vairuotojas yra kaltas už eismo įvykio padarymą, ieškovei turėjo pranešti pati atsakovė arba jos vairuotojas, pagal sutarties 2.5.5 punktą turėjo pranešti raštu, tačiau nepranešė nei telefonu, nei elektroniniu paštu, nepadarė ir neatsiuntė eismo įvykio fotonuotraukų, kaip kad atsiunčia kitų įmonių vairuotojai. Kai gavo dokumentus iš savo atstovo Italijoje, tik tada išsiuntė atsakovei pretenzijas dėl papildomos informacijos pateikimo, tačiau ji nesureagavo, nieko nepranešė ir tada. Ieškovės sistema automatiškai suformuoja pretenzijas ir jas išsiunčia atsakingam už žalą asmeniui, šiuo atveju, buvo išsiųsta atsakovei buveinės adresu, atsakovė dokumentus gavo, nes patikrinus bylą, žalos byloje iš atsakovės jai neįteiktų pašto siuntų grįžusių nėra, apie įteikimą ar neįteikimą atsakovei duomenų neturi ir pateikti negali. Dėl nepranešimo apie eismo įvykį žalos atlyginimas - draudimo išmokos išmokėjimas nukentėjusiajam užsitęsė pakankamai ilgai, draudimo išmoka Italijoje esančiam draudimo bendrovės atstovui pervesta tik beveik po metų, kai žaliosios kortelės sistema sukurta tam, kad ši procedūra vyktų sparčiai. Be to, iš Italijoje esančio atstovo pateiktų fotonuotraukų neaišku, ar ta transporto priemonė kalta dėl eismo įvykio, nes ji nufotografuota kampu, nėra susidūrimo momento, neaišku, gal atsakovė ginčija eismo įvykį, gal minėta transporto priemonė nebuvo tuo metu užsienyje. Todėl atsakovė privalo atlyginti maksimalią dalį - 20 procentų ieškovės išmokėtos draudimo išmokos - 268,60 Eur. Taip pat, remiantis CK 6.261 straipsniu bei kasacinio teismo praktika, iš atsakovės prašo priteisti ieškovei 12,29 Eur (268,60 Eur [skola]*0,06 [palūkanų dydis]/365 [dienų skaičius metuose]* 334 [pradelstų dienų skaičius] kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2019-03-01) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, procesinių 6 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Prašymą taikyti ieškinio senatį prašė atmesti, nes terminas kreiptis į teismą su ieškiniu nėra praleistas. Atsakovės prašymą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo ieškovei atmesti, kaip nepagrįstą.
3. Atsakovės atstovas R. J. su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė atmesti, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus (b. l. 91-97). Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalyje yra nurodyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad draudiminis įvykis įvyko 2018-04-17, ieškovė ieškinį teismui pateikė tik 2020-02-10. Akivaizdu, jog yra suėjęs ieškinio senaties terminas, kurį atsakovė prašo taikyti. Byloje nėra nustatyta atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Civilinės atsakomybės paskirtis - kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą, tai yra asmuo turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokioje jis buvo iki žalos jam padarymo. Tuo pačiu žalą padaręs asmuo, apdraudęs transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, neturi patirti papildomų neigiamų finansinių pasekmių. Vien tik formalus Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnyje numatytų draudėjo pareigų nevykdymas, nesukėlęs draudimo kompanijai jokių finansinių nuostolių, negali būti teisėtu pagrindu reikalauti iš draudėjo dalies nukentėjusiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos kompensacijos. Draudimo žalų administravimas yra tiesioginė ieškovės veikla, kurios sąnaudas ji apmoka iš privalomojo transporto priemonių draudimo įmokų, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti iš atsakovės jas atlyginti. Draudimo bendrovei neturi būti sudarytos sąlygos neteisėtai praturtėti (sutaupyti) klientų draudimo įmokų sąskaita, realiai nepatyrus jokių kaštų. Bet kuriuo atveju draudikas, gavęs pranešimą apie draudiminį įvykį iš draudėjo, susisiekia su nukentėjusiojo asmens draudimo kompanija ir pačiu nukentėjusiuoju. Draudimo bendrovė nepateikė jokių duomenų, kokio konkretaus dydžio papildomus nuostolius realiai sukėlė draudėjo nepranešimas apie draudiminį įvykį. Priešingai, neužvedus dviejų žalos bylų abiejose valstybėse, buvo sutaupyta. Eismo įvykio aplinkybės aiškios, viena transporto priemonė, kuri, važiuodama atbuline eiga, atsitrenkė į sieną, buvo atlikta ekspertizė, ekspertas įvertino žalą, žalos dydis aiškus, viskas aišku, todėl atsakovės nepranešimas apie eismo įvykį neturėjo jokios reikšmės. Ieškovė teigia, kad išmoką sumokėjo, vadinasi išsamiai išsiaiškino visas šio įvykio aplinkybes ir be atsakovės pagalbos. 2018-04-17 UAB „Talša“ vairuotojas V. V. valdė atsakovei priklausančią transporto priemonę „DAF FT XF 105“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris 2018-03-27 išvyko į tarnybinę komandiruotę, parvyko 2018-06-16. V. V., būdamas tarnybinėje komandiruotėje užsienyje, negalėjo per 3 darbo dienas raštu pranešti draudikui apie eismo įvykį. Atsakovė jokių pretenzijų nei dėl papildomos informacijos pateikimo, nei dėl žalos atlyginimo iš ieškovės negavo, ieškovė tik sako, kad siuntė, tačiau neišsiuntė, kuriuos raštus atsakovei išsiuntė, tuos raštus bendrovė gavo, ieškovė negali pateikti įrodymų, kad išsiuntė, nors tai jos pareiga tai įrodinėti, o jeigu ir būtų gavę, kažin, ar būtų atsakę, nes vairuotojas V. V., grįžęs iš reiso, nieko nesakė darbdaviui ir tuoj pat išėjo iš darbo. Patikrino, iš jo darbo užmokesčio jokia žala nebuvo išskaičiuota. Transporto priemonė, su kuria važiavo V. V., buvo drausta AB „Lietuvos draudimas“ kasko draudimu, tokiu atveju žala iš vairuotojo darbo užmokesčio nebūtų buvusi išskaičiuota, bet jis to nežinojo, apie kasko draudimą nieko nežinojo. Bet jeigu atsakovė būtų žinojusi apie eismo įvykį, būtų pati kreipusis į AB „Lietuvos draudimas“ dėl kasko išmokos išmokėjimo dėl apgadinimų patirtos žalos. Grįžusią po reiso transporto priemonę apžiūri tam specialiai skirtas darbuotojas - bendrovės mechanikas, jeigu būna apgadinta, aiškinasi, jeigu nėra kasko draudimo, minėta žala išskaičiuojama iš vairuotojo darbo užmokesčio. Bendrovėje nėra vairuotojų pareiginių instrukcijų, susiformavusi tokia ilgalaikė praktika, kad apie eismo įvykį vairuotojas praneša tiesiai draudimo bendrovei ar technikos direktoriui. Vairuotojams tokia praktika yra išaiškinta, jie supranta ir žino. K. V. V. nepranešė, sunku pasakyti. Reikalavimas dėl kompensacinių palūkanų yra visiškai nepagrįstas. Teismui nėra teisinio pagrindo remtis ieškinyje nurodytomis nutartimis, kadangi skiriasi nagrinėjamos ir ieškinyje nurodytų LAT nutarčių ratio decidendi. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės tam tikrą sumą „kompensacinių palūkanų“, tačiau tokių kompensacinių palūkanų nenumato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tokios „kompensacinės palūkanos“ nepaminėtos ir ieškovės nurodytoje teismų praktikoje, todėl akivaizdu jog ieškovė savo pramanytu teiginiu „kompensacinės palūkanos“ siekia suklaidinti teismą ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Taip pat ieškovė nurodo, kad: „Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats“, kas visiškai neatitinka tikrovės, nes ieškovė atsakovei jokių pinigų neskolino, tokios palūkanos kyla iš paskolinių santykių ar nuostolių priteisimo, tai yra teismo klaidinimas ir piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Todėl remiantis CPK 95 straipsniu, už sąmoningą veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, prasimanant Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir ieškovės nurodytoje teismų praktikoje neegzistuojančių „kompensacinių palūkanų“ ir/arba nurodymą, kad: „Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats“, prašo skirti AB „Lietuvos draudimas“ 600,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos sumos skiriant valstybei, kitą pusę - atsakovei.
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
4. Iš byloje esančių dokumentų ir šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovė UAB „Talša“, kaip transporto priemonės valdytoja ir draudėja, su ieškove 2018-04-17 sudarė Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pagal kurią transporto priemonė DAF FT XF105, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo drausta Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“, draudimo galiojimo laikotarpis nuo 2018-04-17 iki 2019-04-16 (b. l. 4-5). Iš darbo sutarties kopijos matyti, kad trečiasis asmuo V. V. dirbo UAB „Talša“ vairuotoju – ekspeditoriumi (b. l. 108-110). Iš 2018-03-26 UAB „Talša“ generalinio direktoriaus įsakymo „Dėl vykimo į tarnybinę komandiruotę“ Nr. 1/735 matyti, jog V. V. vyko į tarnybinę komandiruotę nuo 2018-03-27 iki 2018-06-16, kurios metu pervežė krovinius užsienio šalyse, tame tarpe – ir Italijoje. 2018-04-17 apie 17.00 val. (duomenys neskelbtini), Italijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovei UAB „Talša“ priklausanti transporto priemonė - sunkvežimis DAF FT XF105, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valstybinis Nr. EF377,- vairuojama atsakovės darbuotojo V. V. įmonės OMSTRAP SRL teritorijoje (duomenys neskelbtini), jam važiuojant atbuline eiga, priekaba kliudė sandėlio sieną ir apgadino statinio apkalą bei išvažiavo nesustodamas (b. l. 68-69, 70-77).
5. Iš Intereurope Italia S. P. A. ekspertizės akto matyti, kad pagal 2018-05-08 įmonės OMSTRAP SRL gautą skundą buvo atlikta ekspertizė, kurios metu nustatyta, kad sunkvežimis DAF FT XF105, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valstybinis Nr. EF377, vairuojamas V. V., įmonės OMSTRAP SRL teritorijoje (duomenys neskelbtini), važiuodamas atbuline eiga, priekaba kliudė sandėlio sieną ir apgadino statinio apkalą ir išvažiavo nesustodamas. Žalą patyrusios įmonės atstovai nedelsdami nufotografavo patirtą žalą ir gavo duomenis apie vairuotoją. Patvirtinta, kad žala pagal savo tipą atitinka minėtos transporto priemonės smūgį, nėra jokių priešingų įrodymų dėl eismo įvykio tikrumo, dėl žalos kaltas transporto priemonės vairuotojas, nekreipęs pakankamai dėmesio į abu šoninius galinio vaizdo veidrodėlius atlikdamas manevrą. Nustatytas priežastinis ryšys tarp įvykių eigos ir nurodytos žalos, žalos dydis – 1090,00 Eur (b. l. 70-73, 74-77).
6. Sprendžiant iš byloje turimų duomenų, eismo įvykio valstybės – Italijos draudikas InterEurope Italia, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs nukentėjusiajam žalos atlyginimą, pateikė reikalavimą transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos draudikui (ieškovei). Iš byloje esančio mokėjimo nurodymo matyti, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ jo atstovei Italijoje InterEurope Italia 2019-02-07 pervedė 1342,96 Eur draudimo išmoką (b. l. 27). Šią išmoką sudaro: kompensacija už turtui padarytą žalą - 1079,55 Eur; pridėtinės vertės mokestis - 20,45 Eur; mokestis, susijęs su eksperto suteiktomis paslaugomis,- 92,96 Eur; žalos administravimo mokestis - 150,00 Eur (b. l. 62-67). Ieškovė Italijos draudikui InterEurope Italia sumokėjo 1342,96 Eur draudimo išmoką ir pareiškė atgręžtinį reikalavimą atsakovei - kreipėsi į atsakovę su pretenzija dėl dalies draudimo išmokos sumokėjimo, tačiau minėta suma gera valia sumokėta nebuvo (b. l. 6-8).
7. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl draudiko, išmokėjusio nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką už eismo įvykio metu padarytą žalą, teisės reikalauti dalį išmokėtos sumos iš apdrausto civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu asmens, šią teisę įrodinėjant aplinkybėmis, jog transporto priemonės valdytojas (atsakovė) nevykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio yra atsakingas atsakovės darbuotojas, draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį (Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Be to, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį bei ieškovei skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Dėl ieškinio senaties taikymo
8. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl to pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.5 straipsnis, 1.131 straipsnio 1 dalis).
9. Reikalavimai, kylantys iš draudimo sutartinių santykių, apima draudėjo reikalavimą grąžinti įmokos dalį nutraukus draudimo sutartį, draudėjo arba naudos gavėjo reikalavimą dėl draudimo išmokos, kitus draudėjo, apdraustojo arba naudos gavėjo reikalavimus, reiškiamus dėl to, kad draudikas pažeidė draudimo sutartį arba ikisutartines pareigas. Taip pat ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams, kylantiems iš draudimo sutarčių, reikia skirti nuo ieškinio senaties termino, taikomo kitokiems reikalavimams, kurie, nors ir išoriškai yra panašūs į reikalavimus, kylančius iš draudimo sutarčių, tačiau jiems netapatūs.
10. Pažymėtina, kad draudimo subrogacija suteikia draudikui galimybę atgauti dalį ar visas išlaidas, patirtas dėl draudžiamojo įvykio, tačiau CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas taikyti subrogaciją civilinės atsakomybės draudimo atveju. Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės draudimo tikslas yra besidraudžiančio asmens siekis perkelti draudimo bendrovei riziką dėl neigiamų turtinių padarinių, kurie gali kilti dėl jo paties ar trečiųjų asmenų veiksmų, tokiu būdu iš dalies arba visiškai išvengiant nuostolių. Civilinės atsakomybės draudimu atlygintinai apdraudžiamas kalto asmens turtinis interesas, todėl draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją prieštarautų civilinės atsakomybės draudimo paskirčiai.
11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuojama, kad subrogacijos, įtvirtintos CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, negalima sutapatinti su regresu, numatytu draudimo teisiniuose santykiuose (CK 6.114 straipsnio 1 dalies 5 punktas, CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punktas, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 dalys, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 91 punktas), nes šiuo atveju kalbama apie galimą draudiko regresą draudėjo atžvilgiu. Kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats, subrogacija negalima CK 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu; tokiu atveju draudimo apsauga galioja interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008; kt.).
12. Vienas iš esminių subrogacijos ir regresinės prievolės draudimo teisiniuose santykiuose skirtumų yra toks, kad regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. O subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009; kt.).
13. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs skirtingus ieškinio senaties terminų skaičiavimo pagrindus regresinėms prievolėms ir esant subrogacijai. Regresinėms prievolėms taikoma CK 1.127 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad „iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento“. Subrogacijos atveju ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Tai reiškia, kad draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto ir šio termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009; kt.).
14. Vadinasi, subrogacijos atveju turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 (trejų) metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo, kadangi kaltininko ir draudimo bendrovės iki žalos padarymo nesieja jokie sutartiniai santykiai, o regreso atveju pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį taikytinas sutrumpintas vienų metų ieškinio senaties terminas, taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, kadangi draudikas atgręžtinio reikalavimo teisę nukreipia į draudėją, su kuriuo draudiką sieja sutartiniai teisiniai santykiai.
15. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad tarp ginčo šalių susiklostė ne subrogacijos, o regreso prievolė, todėl turėtų būti taikomas sutrumpintas vienų metų ieškinio senaties terminas. Draudimo teisinių santykių situacijose negalima teigti, kad draudikas patiria žalą jau draudiminio įvykio metu. Visų pirma, draudikui reikalinga nustatyti, ar įvykis draudiminis, po to išmokėti draudimo išmoką, ir tik šią išmoką išmokėjęs draudikas patiria pinigų netektį, t. y. žalą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškinio senaties terminas skaičiuotinas ne nuo draudiminio įvykio dienos, o nuo žalos atlyginimo dienos. Nagrinėjamoje byloje ieškovė draudimo išmoką išmokėjo savo atstovui užsienyje - žalą atlygino 2019-02-07 (b. l. 27), ieškinį teismui pateikė 2020-02-07 per EPP (paskutinę termino dieną), nors ieškinys priimtas nagrinėjimui 2020-03-19, tačiau buvo šalinami ieškinio, kaip procesinio dokumento, trūkumai, pašalinus trūkumus, ieškinys laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną (CPK 115 straipsnio 3 dalis, 138 straipsnis), todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškiniui yra suėjęs jo pateikimo senaties terminas, dėl ko sutiktina su ieškove, jog ji termino nepraleido, o atsakovės prašymas taikyti ieškinio senatį atmestinas, kaip nepagrįstas.
Dėl teisės reikalauti dalies išmokėtos sumos iš apdrausto civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu asmens, jeigu jis nevykdė pareigos pranešti ir teikti informacijos
16. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovė 2018-04-17 su ieškove sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (b. l. 4-5). Dėl atsakovei priklausančios transporto priemonės darbuotojo - vairuotojo kaltės 2018-04-17 Italijoje eismo įvykio metu buvo apgadintas kitam asmeniui priklausantis turtas – pastato siena (b. l. 50-58, 62-77). Ieškovė 2018-07-17 ir 2018-12-11 raštais „Dėl papildomos informacijos“ informavo atsakovę apie gautą pretenziją dėl 2018-04-17 Italijoje įvykusio eismo įvykio metu apgadintos pastato sienos, prašė užpildyti pateiktus dokumentus, pranešti apie eismo įvykio aplinkybes, pateikti turimą eismo įvykio deklaracijos egzempliorių, kitus dokumentus (b. l. 6, 7), tačiau atsakovė neatsiliepė, ieškovei informacijos ar duomenų neteikė. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atlygino žalą įvykį reguliavusiems atstovams užsienyje InterEurope Italia, 2019-02-07 išmokėdama 1342,96 Eur draudimo išmoką (b. l. 27). Samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Nors dėl eismo įvykio kaltu pripažintas atsakovės UAB „Talša“ darbuotojas – vairuotojas V. V., tačiau pareigą pranešti apie eismo įvykį ieškovei turėjo atsakovė.
17. Nagrinėjamoje byloje ieškovė atgręžtinį reikalavimą atsakovei reiškia vadovaudamasi tuo, kad apdraustos transporto priemonės transporto priemonės valdytojas (atsakovė) nevykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio yra atsakingas atsakovės darbuotojas, draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Byloje kilo ginčas dėl draudėjo pareigos atlyginti draudikui 20 procentų jo sumokėtos draudimo išmokos, draudėjui laiku nepranešus draudikui apie draudiminį įvykį, nepateikus turimos informacijos apie eismo įvykį, nepadėjus aiškintis eismo įvykio aplinkybių.
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad draudėjas, sudarydamas privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Be draudimo įmokos mokėjimo, jis taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Taigi draudėjas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo sukelta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti dalį draudimo išmokos) iš draudėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Draudėjo prievolė grąžinti draudikui eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos dalį atsiranda transporto priemonės draudimo sutarčiai taikytinos teisės pagrindu, nagrinėjamos bylos atveju – pagal Lietuvos Respublikos teisę. Ieškovė šioje byloje siekia išreikalauti išmokėtų draudimo išmokų dalį iš transporto priemonės valdytojo, remdamasi TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 22 straipsnio 2 dalimi.
19. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal kasacinio teismo praktiką vien šios aplinkybės, kad atlyginta padaryta žala, pakanka konstatuoti faktui, jog egzistuoja regresinio reikalavimo sąlyga. Regresinėje prievolėje kreditorius yra asmuo, kuris turi reikalavimo teisę; tai asmuo, kuris yra sumokėjęs kito asmens padarytus nuostolius ir taip įgijęs reikalavimo teisę; reikalavimui atsirasti yra svarbios dvi aplinkybės: 1) padaryti nuostoliai (išlaidos, negautos pajamos ir kt.); 2) jų atlyginimas nukentėjusiajam ar kitam reikalavimo teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą turinčiam asmeniui (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009; kt.).
20. 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu įkurta žaliosios kortelės sistema, kuri užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žaliosios kortelės sistemos nariai – nacionaliniai draudikų biurai – tarpusavyje bendradarbiauja žalos administravimo ir atlyginimo klausimais, o nacionalinių draudikų biurų veiklą koordinuoja nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba. Nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius reglamentuoja Biurų tarybos Generalinės asamblėjos priimti Vidaus nuostatai. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta Europos Sąjungos antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017).
21. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas įtvirtina pagrindinį tikslą – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis.
22. Vadovaudamasi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 60.3 punktu, ieškovė prašo 20 procentų jos išmokėtos draudimo išmokos priteisti iš atsakovės, kaip iš atsakingo už žalos padarymą asmens (kaip darbdavio, kurio darbuotojas (vairuotojas) yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio ir žalos atsiradimo), kuri nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu yra regresas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kada draudikas gali reikalauti grąžinti sumokėtas išmokas, yra bendrosios taisyklės išimtys, t. y. TPVCAPDĮ 22 straipsnio normos yra lex specialis CK 6.1015 straipsnio atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-601-686/2015; 2016 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2016; kt.).
23. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykių dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalį su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas ir pretenziją dėl padarytos per eismo įvykį žalos teikiantis asmuo privalo pateikti draudikui arba Biurui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti jiems nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko ar Biuro nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leisti draudikui ar Biurui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.
24. Minėtos teisės normos imperatyviai nustato transporto priemonės valdytojo atsakomybę už pareigos pranešti draudikui apie eismo įvykį per 3 darbo dienas nevykdymą ar netinkamą vykdymą. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžtos draudėjo pareigos, kurios apima ir bendrus reikalavimus imtis transporto priemonės valdytojui prieinamų, protingų priemonių galimai žalai sumažinti, ir tiksliai apibrėžtus imperatyvius reikalavimus per nustatytą laiko tarpą pranešti draudikui apie eismo įvykį ar pareikštą pretenziją. Todėl nurodytas teisinis reguliavimas teisę reikalauti išmokėtos sumos ar jos dalies grąžinimo sieja tik su bendradarbiavimo pareigos nevykdymu, o ne su žalos draudikui atsiradimu, ir tik nustatant grąžintinos sumos dydį atsižvelgiama į įstatyme įtvirtintų aplinkybių visumą (nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, atsiradusios žalos dydį ir kt. aplinkybes). Pažymėtina, kad būtent tokios pozicijos laikomasi ir formuojamoje teismų praktikoje šiuo klausimu (žr., pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-298-431/2013; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-661-160/2013; Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. Nr. 2A-502-413/2013; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1562-577/2015; kt.).
25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-02-13 nutarimo Nr. 122 redakcija) 60.3 punktas nustato, jog draudikas turi teisę reikalauti iš apdraustos transporto priemonės valdytojo grąžinti iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas ar jo atstovas nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per Įstatymo 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį.
26. Byloje nustatyta, jog 2018-04-17 apie 17.00 val. Via Alfieri 8-13876, Sandigliano mieste, Pjemonto provincijoje, Italijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovei UAB „Talša“ priklausanti transporto priemonė - sunkvežimis DAF FT XF105, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini),- vairuojama atsakovės darbuotojo V. V. įmonės OMSTRAP SRL teritorijoje (duomenys neskelbtini), jam važiuojant atbuline eiga, priekaba kliudė sandėlio sieną ir apgadino statinio apkalą ir išvažiavo nesustodamas (b. l. 68-69, 70-77). Atsakovės darbuotojas V. V. yra atsakingas už eismo įvykį ir žalos padarymą, todėl atsakovė, kaip darbdavys ir transporto priemonės draudėjas bei valdytojas turėjo pareigą raštu per 3 darbo dienas pranešti ieškovei apie eismo įvykį ir pateikti visą su tuo susijusią informaciją. Iš byloje esančių dokumentų ir šalių atstovų paaiškinimų matyti, jog ji minėtos pareigos nevykdė. UAB „Talša“ vairuotojas V. V. nepranešė nei draudimo bendrovei, nei atsakovei, nei per 3 darbo dienas, nei vėliau, nei raštu, nei kaip nors kitaip (žodžiu, telefonu ir pan.). To fakto, kad draudimo bendrovei apie eismo įvykį nepranešė, neneigė atsakovės atstovas. Minėtas aplinkybes patvirtino teisme apklaustas liudytojas R. P., nurodydamas, jog nuo 2017-07-17 iki 2019-07-12 jis dirbo UAB „Talša“ technikos direktoriumi (b. l. 123-125), vairuotoją V. V. gerai pažinojo, jis 2 - 3 kartus važiavo į ilgalaikę komandiruotę (apie tris mėnesius) į užsienį, tačiau niekada jo apie jokį eismo įvykį neinformavo. Nepranešimo faktą, kad apie jokį eismo įvykį jo neinformavo atsakovė, raštu pavirtino ir UADBB „Jūsų patarėjas“ (b. l. 138). Kad eismo įvykis įvyko, yra tai patvirtinantys dokumentai (b. l. 50-58, 62-77), to neneigia atsakovės atstovas, jis neginčija žalos dydžio. Be to, iš Italijoje esančio draudimo bendrovės atstovo kartu su eismo įvykį ir žalą patvirtinančiais dokumentais buvo atsiųstos ir kalto dėl eismo įvykio asmens V. V. asmens dokumentų kopijos: paso ir vairuotojo pažymėjimo (b. l. 34-35, 36), todėl, akivaizdu, jog V. V. apie eismo įvykį ir kad jis dėl to kaltas, žinojo, Italijos pareigūnams pateikė minėtus dokumentus, dėl to buvo padarytos kopijos, galimai apklaustas, tačiau nei draudimo bendrovės, nei savo darbdavio apie tai neinformavo, nei iš karto po eismo įvykio, nei grįžęs į Lietuvą po reiso.
27. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog vairuotojų pareiginėse instrukcijose nėra numatyta, jog vairuotojas iš karto po eismo įvykio privalo pranešti darbdaviui apie eismo įvykį, be to, ir tokių instrukcijų bendrovėje nėra, tačiau įmonėje yra susiklosčiusi ilgalaikė praktika, jog įvykus eismo įvykiui, vairuotojas apie tai privalo pranešti tiesiogiai draudimo bendrovei arba technikos direktoriui. Ši praktika vairuotojams žinoma, jie supranta, kad privalo pranešti, ir taip daro, kodėl V. V. nepranešė, sunku pasakyti. Taip pat nurodė, jog V. V. vairuojama transporto priemonė buvo drausta kasko draudimu, tačiau jis to nežinojo, o kai transporto priemonė nėra drausta kasko draudimu, visa žala dėl eismo įvykio yra išskaičiuojama iš paties vairuotojo darbo užmokesčio. Grįžus iš reiso, transporto priemonę apžiūri tam skirtas darbuotojas – mechanikas, jeigu pastebi apgadinimus, fiksuoja, šiuo atveju apgadinimų nebuvo fiksuota, gal jie buvo nežymūs ar nesimatė dėl lietaus ar purvo. Atsakovės atstovo paaiškinimus patvirtino teisme apklaustas liudytojas R. P., kuris parodė, kad įvykus eismo įvykiui, apie eismo įvykį tuoj pat yra pranešama arba jam, arba vadybininkui, tada jie informuoja draudimo bendrovę, o vairuotojas, grįžęs iš reiso, pats turėdavo prisistatyti į draudimo bendrovę. Jam ne kartą kiti vairuotojai atsiųsdavo nufotografavę eismo įvykio nuotraukas, deklaracijas, kuriuos jis persiųsdavo draudimo bendrovei. Iš V. V. nei karto nieko nėra gavęs. Grįžus iš reiso, transporto priemonę apžiūri tam skirtas mechanikas, tačiau po V. V. grįžimo iš reiso nieko apie apgadinimus negirdėjo. Iš minėtų paaiškinimų ir parodymų galima spręsti, kad V. V., nežinodamas apie kasko sutartį ir vengdamas atsakomybės už apgadintą transporto priemonę, nepranešė apie eismo įvykį darbdaviui, nors teismui apie kasko draudimą minėtos transporto priemonės taip pat nėra pateikta jokių duomenų. Nors atsakovo atstovas tvirtina, kad atsakovė, jeigu būtų žinojusi apie eismo įvykį, būtų pranešusi, nes dar būtų kreipęsi dėl draudimo išmokos išmokėjimo už apgadinimus pagal kasko sutartį, tačiau tai tik prielaidos, nes, kaip minėta, teismui kasko sutartis nebuvo pateikta, o apgadinimai galėjo būti nežymūs ar visai nepastebimi.
28. Byloje nustatyta, jog atsakovė neįvykdė pareigos laiku pranešti draudikui apie eismo įvykį, taip pat byloje nėra įrodymų, jog ir po ieškovės 2018-07-17 ir 2018-12-11 kvietimo pranešti apie eismo įvykio aplinkybes, atsakovė būtų įvykdžiusi įstatymo nustatytą pareigą pranešti ieškovei apie eismo įvykį ir jo aplinkybes. Nors atsakovė tvirtina, jog minėtų raštų negavo, tačiau ieškovės atstovė nurodė, jog minėti raštai yra automatiškai sistemos suformuojami ir išsiunčiami, be to, jie buvo siunčiami bendrovės adresu, bendrovės adresu siunčiamus dokumentus bendrovė gauna (taip pat ir teismo siųstus), į žalos bylą, kaip neįteikti, jie nėra grįžę, todėl mažai tikėtina, jog atsakovė jų negavo. Be to, atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog jeigu ir būtų užklausę dėl papildomos informacijos, kažin ar bendrovė būtų atsakiusi, nes apie eismo įvykį nieko nežinojo, V. V., grįžęs iš reiso, nieko nesakė. Vadinasi, būtent atsakovė turėjo pareigą (o ne jos darbuotojas) laiku informuoti draudimo bendrovę apie eismo įvykį, bet to nepadarė, nes teisinasi, jog nežinojo. Tačiau nežinojimu ji teisintis negali, nes kaip nurodė atsakovės atstovas ir liudytojas R. P., jog pati įmonė nėra raštu įteisinusi vidaus tvarkos, kaip įvykus eismo įvykiui privalo elgtis vairuotojai, jie nėra raštu su tuo supažindinti, o yra tik nusistovėjusi praktika, kurios ne visi paiso, nes ji nėra jiems naudinga, jeigu transporto priemonė nėra drausta kasko draudimu, už transporto priemonės apgadinimą asmeniškai atsako pats vairuotojas – yra išskaičiuojama iš jo atlyginimo. Kadangi UAB „Talša“ nėra priėmusi dėl to vidaus teisės aktų ir su jais supažindinusi vairuotojų, nenumačiusi jų atsakomybės, todėl už tai pati turi prisiimti neigiamas pasekmes – už savo pareigų nevykdymą draudimo bendrovei. Atsakovė taip pat tvirtina, jog nepranešimas neturėjo įtakos žalai, nes eismo įvykio aplinkybės aiškios, žalos dydis žinomas, nustatytas ekspertų, todėl pranešus ieškovei ir užvedus abiejose valstybėse žalos bylas, žalos dydis dar būtų padidėjęs. Tačiau atmestini atsakovės atstovo šie argumentai, kaip nepagrįsti, sutiktina su ieškovės atstovės argumentais, kad iš pateiktų fotonuotraukų neaiškios eismo įvykio aplinkybės, nėra paties eismo įvykio momento, nesimato susidūrimo, neaišku, kuri transporto priemonė kalta dėl minėto eismo įvykio, pati transporto priemonė fotografuota kampu, aiškiai nesimato, ar tai atsakovei priklausanti transporto priemonė, aiškiai nesimato valstybiniai numeriai, be to, žalą galėjo įvertinti draudimo bendrovės žalų ekspertas, o nebuvo būtina ekspertizė, būtų mažesni žalos administravimo ir ekspertizės atlikimo kaštai, be to, ieškovė nežinojo, ar atsakovė ginčija patį eismo įvykį, taip pat užsitęsė žalos atlyginimo procesas, žala buvo išmokėta tik beveik po metų laiko. Vadinasi, atsakovės pateiktos aplinkybės apie eismo įvykį būtų labai padėjusios ieškovei išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes ir žalos dydį.
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Privalomojo draudimo taisyklėse (dabar – Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse) nustatytas pareigas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2007; kt.). Reikalavimas pranešti apie įvykį yra svarbus dėl to, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis. Nagrinėjamu atveju atsakovė nenurodė jokių priežasčių, galinčių paneigti jos kaltę dėl pareigos laiku informuoti draudiką nevykdymo, ar paaiškinti minėtos pareigos nevykdymo aplinkybes, todėl atsakovės pasyvumas ir savo pareigos neatlikimas nulėmė tai, jog išmokėdama draudimo išmoką ieškovė turėjo remtis vien tik nukentėjusiojo asmens pateikta informacija per Italijos draudimo bendrovę, taigi nurodytos aplinkybės suteikia ieškovei teisę reikalauti žalos atlyginimo regreso teise.
30. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių nuostatas ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl 20 procentų draudimo išmokos grąžinimo, turi įrodyti tik patį nepranešimo apie eismo įvykį per 3 darbo dienas faktą. Tuo tarpu atsakovė, siekdama paneigti savo civilinę atsakomybę, pagal Taisyklių 60.3 punktą privalo įrodyti, kad apie draudžiamąjį įvykį atsakingas draudikas sužinojo laiku arba, kad nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Atsakovė bylos nagrinėjimo teisme metu, atsiliepime nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad ieškovė apie eismo įvykį sužinojo per tris dienas ar, kad nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos ieškovės pareigai išmokėti draudimo išmoką, priešingai – patvirtino, jog ji apie eismo įvykį ieškovei nepranešė, nes jai jos darbuotojas nepranešė. Atsakovės argumentas, kad draudimo išmokos išmokėjimas reiškia kartu ir ieškovės galimybę išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes be jos pagalbos, vertintinas tik kaip įrodymais nepagrįsta atsakovės prielaida, kuri negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu netaikyti Taisyklių 60.3 punkte numatytos atsakomybės.
31. Teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad Taisyklių 60.3 punkte nustatyta draudiko teisė reikalauti iš transporto priemonės valdytojo grąžinti iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos nereiškia, kad visais atvejais, draudikui pažeidus bendradarbiavimo pareigą, turi būti priteista visa 20 procentų dydžio suma. Taisyklių 63 punkte nustatyta, jog grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamo atsakovės pareigos informuoti pažeidimo atveju pripažintina, kad jis negali būti vertinamas, atsižvelgiant į priežastinį ryšį su eismo įvykiu, nes ši pareiga yra susijusi su transporto priemonės valdytojo elgesiu po eismo įvykio. Tačiau atsakovė, teigdama, kad nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką, atitinkamų įrodymų savo nurodomai aplinkybei pagrįsti nepateikė, o tokios aplinkybės nagrinėjamu atveju galėjo būti nustatytos tik išanalizavus ir atsakingo už eismo įvykį asmens veiksmus, jo nurodomas įvykio ir žalos padarymo trečiajam asmeniui aplinkybes. Akivaizdu, kad šiuo atveju įrodinėjimo pareiga tenka atsakovei, kuri yra atsakinga už padarytą žalą, ir kuri tik ir galėtų turėti atitinkamus įrodymus. Todėl atmestini atsakovės argumentai, kad ieškovė privalėjo įrodyti, jog nepranešimas apie įvykį visiškai neįtakojo atsiradusios žalos dydžio, nesudarė jokių papildomų sunkumų apskaičiuojant žalą, nesudarė kitokių sunkumų draudimo bendrovei. Taip pat pažymėtina, jog byloje nėra lengvinančių aplinkybių dėl atsakovės pareigų nevykdymo, atsakovė neteikė ir kitų galimai reikšmingų aplinkybių dėl pareigų nevykdymo, o tuo pačiu nėra ir pagrindo mažinti reikalaujamą grąžinti draudimo išmokos sumą. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, į pažeidimo pobūdį ir reikšmingumą, į išmokėtos draudimo išmokos dydį, konstatuoja, jog nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nuostolių atlyginimo dydis, lygus 20 procentų ieškovės išmokėtos draudimo išmokos, yra teisingas, protingas bei proporcingas įstatymo bei sutarties pažeidimui, iš atsakovės teisėtai yra prašoma priteisti maksimalią 20 procentų dydžio draudimo išmokos sumą, todėl ieškovės ieškinys ir patikslintas ieškinys šioje dalyje tenkintinas, dalis išmokėtos draudimo išmokos - 268,60 Eur priteistina iš atsakovės ieškovei.
Dėl kompensacinių palūkanų
32. Taip pat, remiantis CK 6.261 straipsniu bei kasacinio teismo praktika, ieškovė prašo jai priteisti iš atsakovės 12,29 Eur (268,60 Eur [skola]*0,06 [palūkanų dydis]/365 [dienų skaičius metuose]* 334 [pradelstų dienų skaičius] kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2019-03-01) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos. Nurodė, jog ieškovė pareikalavo atsakovės įvykdyti prievolę 2019-02-11 raštu „Dėl skolos išieškojimo“ (b. l. 8). Atsakovė su šiuo reikalavimu nesutinka, nes kompensacinių palūkanų nenumato nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei teismų praktika, jos taikomos, kai šalis sieja paskolos teisiniai santykiai ar esant nuostolių atlyginimui, šioje byloje jos negali būti skaičiuojamos, nes atsakovė ieškovei pinigų neskolino. Pažymėtina, jog kompensacinės palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, kompensacinės palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei. Pagal bendrąją taisyklę, kompensacinės palūkanos pradedamos skaičiuoti, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.261 straipsnis). Kompensacinės palūkanos iš delikto atsiradusiai piniginei prievolei skaičiuojamos nuo žalos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos (CK 6.288 straipsnio 1 dalis). Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolininko prievolė mokėti kreditoriui kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją įvykdyti (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013; kt.), šia linkme ir formuojama teismų praktika (žr., pvz.: Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-519-544/2018; Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-58-755/2019; kt.).
33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė 2019-02-11 raštu „Dėl skolos išieškojimo“ (b. l. 8) pareikalavo atsakovės įvykdyti prievolę - paragino per 15 dienų pervesti ieškovei 268,60 Eur sumą, tačiau atsakovė į ieškovės raginimą nereagavo ir sumos nesumokėjo, todėl jai turi būti skaičiuojamos kompensacinės palūkanos. Atsakovės atstovas teigia, jog jie minėto rašto negavo. Ieškovės atstovė nurodė, jog minėtas pretenzijas sistema automatiškai suformuoja ir išsiunčia, šiuo atveju - atsakovės buveinės adresu. Tuo atveju, kai pretenzija neįteikiama, ji grąžinama ir įdedama į žalos administravimo bylą. Šiuo atveju ji pati patikrino, žalos administravimo byloje neįteiktų dokumentų atsakovei nebuvo. Vadinasi, ji buvo įteikta, kitų duomenų ar dokumentų, kad atsakovei buvo siųsta ir/ar įteikta minėta pretenzija, ji neturi ir pateikti negali. Iš UADBB „Jūsų patarėjas“ 2020-07-08 rašto matyti, jog AB „Lietuvos draudimas“ 2019-02-11 raštą „Dėl skolos išieškojimo“, adresuotą UAB „Talša“, gavo UADBB „Jūsų patarėjas“ (b. l. 138, 139), tačiau jie neturi pareigos atsakyti draudimo bendrovei už atsakovę, bent teismui tokie duomenys nėra žinomi, be to, tai negali būti laikoma tinkamu pareikalavimu atsakovei įvykdyti prievolę. Kadangi pagal formuojamą teisminę praktiką skolininko prievolė mokėti kreditoriui kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina tik po pareikalavimo ją įvykdyti, nagrinėjamu atveju nėra patikimai patvirtinančių dokumentų, jog atsakovė tokį pareikalavimą gavo ar apie jį žinojo, ji tą ginčija, ieškovės pateiktas lydraštis byloje, nesant duomenų apie jo išsiuntimą atsakovei, to neįrodo, ieškovė to neįrodė, todėl kompensacinės palūkanos atsakovei negali būti skaičiuojamos, nes nebuvo pareikalavimo įvykdyti prievolę, dėl ko ieškovės ieškinio ir patikslinto ieškinio reikalavimas šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Dėl procesinių palūkanų
34. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs fizinis asmuo privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Kai abi sutarties šalys yra verslininkės ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Kadangi abi šalys yra verslininkės, ieškovei iš atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio palūkanos už priteistą 268,60 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, tai yra nuo 2020 m. kovo 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Tenkinus ieškinį iš dalies (96 procentus), iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos: ieškovei – 15,00 Eur žyminis mokestis (b. l. 59) ir 76,73 Eur išlaidos, susijusios su dokumentų vertimu į lietuvių kalbą (96 procentai sudaro 76,73 Eur nuo 79,93 Eur sumos, b. l. 78-79), valstybei – 12,12 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (96 procentai sudaro 12,12 Eur nuo 12,62 Eur sumos; ieškovės valstybei mokamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės (0,50 Eur) už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, pakeistu kolegialių institucijų 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2, nustatytą minimalią (5 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš ieškovės nepriteisiamos) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 punktas, 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnis). Ieškovės prašymas dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nebuvo teisme gauti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl minėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
36. Atsakovės atstovas atsiliepime ir teismo posėdyje nurodė, jog ieškovė teisme pareiškė nepagrįstą reikalavimą dėl kompensacinių palūkanų priteisimo, todėl prašė skirti jai 600,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir pusė skirtos baudos skirti valstybei, o kitą pusę - atsakovei. Ieškovės atstovė prašė baudos neskirti, nes taip ieškovė gina savo pažeistas teises, bylos nevilkino, neprašė iškviesti ir apklausti liudytojų, to prašė atsakovė, dėl ko pirmas teismo posėdis buvo atidėtas. CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du savarankiški atsakomybės taikymo pagrindai: 1) nesąžiningas nepagrįsto procesinio dokumento pareiškimas, 2) sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovė, remdamasi kasacinio teismo praktika, prašo priteisti kompensacines palūkanas. Atsakovės atstovas mano, jog tokių palūkanų nėra numatyta nei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, nei teismų praktikoje, todėl ieškovė prašo neegzistuojančių palūkanų, šis reikalavimas nepagrįstas ir klaidinantis teismą. Konstitucijos 28 straipsnis įtvirtina bendrąjį teisės principą, kai įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. CPK 95 straipsnis reglamentuoja draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principus. Sprendžiant dėl prašymo taikyti CPK 95 straipsnio pasekmes, teismas atsižvelgia į CPK 5 straipsnyje įtvirtintą šalies teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kad būtų apginta ginčijama teisė.
37. Ieškovės byloje atlikti procesiniai veiksmai (ieškinio pareiškimas, prašymai ir pan.) yra civilinio proceso kodekse reglamentuojami teisėti procesiniai veiksmai ginčijamai teisei apginti, kuriais proceso metu proceso dalyvis galėjo naudotis, jie negali būti vertinami, kaip nesąžiningi. Pažymėtina, jog ieškovė turi teisę pasirinkti procesinį teisių gynimo būdą, ji gali reikšti reikalavimus dėl palūkanų priteisimo (tiek procesinių, tiek kompensacinių), jeigu mano, jog tik taip jos pažeistos teisės bus apgintos, o teismas, taip pat ir padavus apeliacinį skundą – aukštesnės instancijos teismas, spendžia, ar minėtas reikalavimas pagrįstas ir gali būti tenkinamas, todėl taikyti CPK 95 straipsnio pasekmes nebūtina. Šioje byloje taip pat negalima pripažinti, kad bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Todėl nenustačius piktnaudžiavimo civiliniu procesu fakto, nėra teisinio pagrindo ieškovei skirti baudos. Atsiradus nuostoliams, suinteresuotos šalys gali ieškoti nuostolių atlyginimo materialiosios teisės normų pagrindu. Taip pat pažymėtina, kad asmens ieškinio reikalavimo dėl kompensacinių palūkanų priteisimo reiškimas ar pan., savaime dar nereiškia šalies nesąžiningumo, taip pat negalima daryti išvados, kad ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Todėl atsakovės prašymas dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei skyrimo atmestinas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsniu, 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Ieškinį ir patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, iš atsakovės UAB „Talša“, juridinio asmens kodas 144806535, 268,60 Eur (dviejų šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų, 60 ct) dalį sumokėtos draudimo išmokos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (268,60 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2020 m. kovo 19 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 91,73 Eur (devyniasdešimt vieno euro, 73 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Kitoje dalyje (dėl kompensacinių palūkanų priteisimo) ieškinį ir patikslintą ieškinį atmesti.
Atsakovės UAB „Talša“ prašymą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ atmesti.
Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Talša“, juridinio asmens kodas 144806535, 12,12 Eur (dvylikos eurų, 12 ct) bylinėjimosi išlaidas, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į bet kurią biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.
Teisėja Asta Čebatoriūtė