Civilinė byla Nr. 2A-2717-611/2013

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02115-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija.: 30.4.1; 121.14; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Z. A. ir J. U. apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Z. A., J. U., R. J., J. A., J. A. dėl Vilniaus apskrities valdytojo administracijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, savarankiškų reikalavimų nepareiškiantys tretieji asmenys Elektrėnų savivaldybės 2-ojo notaro biuro notaras Č. T., D. M. U., Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarė D. V..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-28 sprendimą Nr.79-1939 „Dėl piliečio J. A. nuosavybės teisės į žemę (mišką) atstatymo”; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-02-08 sprendimą Nr.2.11-42-2070 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. U.”; 3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-02-08 sprendimą Nr.2.11-42-2071 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui A. S. A.”; 4) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-02-08 sprendimą Nr.2.11-42-2072 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. G. K.”; 5) pripažinti negaliojančia Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarės D. V. išduoto 1998-10-13 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (reg. Nr. 6398), dalį, kuria J. A. priklausančią kompensaciją už 4,4 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), paveldėjo jo žmona Z. A.; 6) pripažinti negaliojančiu Elektrėnų savivaldybės notaro biuro notarės D.M. U. 2005-04-19 išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr.2133), kuriuo 120/445 dalių 4,4500 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0900, kadastrinis Nr.7967/0002:240 ir 102/304 dalis 3,0400 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0955, kadastrinis Nr.7967/0002:241, esančių (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, paveldėjo J. A.; 7) pripažinti negaliojančia Elektrėnų savivaldybės 2-ojo notaro biuro notaro Č. T. 2008-02-06 išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (reg. Nr. 584) dalis, kuriomis 80/445 dalių 4,4500 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0900, kadastrinis Nr.7967/0002:240 ir 102/304 dalis 3,0400 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0955, kadastrinis Nr.7967/0002:241, esančių (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis paveldėjo R. J. ir J. A.; 8) priteisti iš Z. A. 9400 Lt valstybei.

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-28 sprendimu Nr.79-1939 buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. A. turėtą žemę, kompensuojant jo sūnui J. A. pinigais už 4,4 ha žemės (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-02-08 sprendimais Nr.2.11-42-2070, Nr.2.11-42-2071, Nr.2.11-42-2072 atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. A. turėtą žemę, grąžinant natūra bendrą 7,49 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai (duomenys neskelbtini) bendrosios nuosavybės teise: 3,45 ha J. U., 1,82 ha Marytei G. K. ir 2,22 ha A. S. A.. Nurodė, kad V. A. mirė (duomenys neskelbtini), todėl negalėjo būti turto savininkas turto nusavinimo (nacionalizacijos) metu. Po jo mirties iki 1940-07-22 nacionalizacijos ginčo žemės sklypą kartu valdė jo žmona E. ir lygiomis dalimis jo įpėdiniai - vaikai J., P., J., B., O., M., taip pat sesuo I. Asmenys, kuriems ginčijamais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės, galėjo pretenduoti ne į visą V. A. iki 1922-05-02 valdytą 13,33 ha žemės plotą, o tik į atitinkamas jiems tenkančias dalis. M. J. (J. U. motina) ir J. A. galėjo pretenduoti tik į savo pačių iki nacionalizacijos turėtos žemės dalį, o M. G. K. ir A. S. A. galėjo pretenduoti į atitinkamas dalis jų tėvo ar motinos iki nacionalizacijos valdytos žemės dalies plotą ir visi asmenys, pateikę dokumentus, kad yra E. A. vaikai ar anūkai, galėjo pretenduoti į pastarosios valdytos žemės dalies atitinkamas dalis. J. A., M. G. K., J. U. ir A. S. A. atkuriant nuosavybės teises buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, todėl Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-28 sprendimas Nr.79-1939 ir 2005-02-08 sprendimai Nr.2.11-42-2070, Nr.2.11-42-2071, Nr.2.11-42-2072 turi būtu naikintini kaip neteisėti ir prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Panaikinus administracinius aktus, naikintinos ir šių aktų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės: Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarės D. V. 1998-10-13 išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (reg. Nr.6398) dalis, Elektrėnų savivaldybės notaro biuro notarės D.M. U. 2005-04-19 išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (reg. Nr.2133) ir Elektrėnų savivaldybės 2-ojo notaro biuro notaro Č. T. 2008-02-06 išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (reg. Nr. 584) dalis. Ieškovas taip pat nurodė, kad kadangi teisę į kompensaciją J. A. įgijo neteisėto Vilniaus apskrities valdytojo administracijos sprendimo pagrindu, todėl teisė į kompensaciją negalėjo būti perduota ir Z. A..

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti ir panaikinti ginčijamus administracinius aktus. Nurodė, kad visi kiti ieškovo reikalavimai yra išvestiniai ir dėl jų pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovė J. U. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jis nepagrįstas, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad teismas turi atsižvelgti į LR Žemės ūkio ministerijos 1992-04-21 ir LR Teisingumo ministerijos 1992-04-07 paaiškinimą dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo, kurio 4 punkte nurodyta, kad „Jeigu žemės nuosavybės akte įrašyti keli savininkai ir jų dalys nenurodytos, jiems atstatoma nuosavybės teisė į žemę pagal notariškai patvirtiną susitarimą. Mirus savininkams, nuosavybės teisė į žemę atstatoma jų vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui pagal notariškai patvirtiną susitarimą. Šiuo atveju žemė negali likti valstybės nuosavybėje (išskyrus tuos atvejus, kai nekilnojamas turtas įstatymo nustatyta tvarka išperkamas), jeigu bent vienas pretendentas pareiškė norą atstatyti nuosavybės teisę į žemę“. Vilniaus apskrities valdytojo administracija, o vėliau Vilniaus apskrities viršininko administracija pagrįstai vadovavosi LR Žemės ūkio ministerijos 1992-04-21 ir LR Teisingumo ministerijos 1992-04-07 paaiškinimais, tačiau pažymose, išvadose, bei ginčijamuose sprendimuose turėjo nurodyti žemės savininkus, taip kaip ir Semeliškių kaimo skirstymo viensėdžiais 1930-01-07 patvirtinto plano eksplikacijoje, atitinkamai “A.: J., P., J. ir B. – V. sūnų, A. – O. ir M., A. I. ir A. E.”. Tai, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija ginčijamuose sprendimuose žemės savininku nurodė V. A. laikytina tik formaliu pažeidimu ir nėra pagrindas administraciniams aktams naikinti.

              Atsakovė Z. A. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad byloje taikytinas ieškinio senaties terminas, įtvirtintas LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d., numatančioje, kad šio įstatymo 17 str. nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Ginčijamas įsakymas priimtas 1995 m. lapkričio 28 d., nuo jo priėmimo praėjo šešiolika metų, ieškinyje minimos Seimo kontrolieriaus išvados buvo gautos 2011-04-19, o į Vilniaus apygardos prokuratūrą kreiptasi tik 2011-08-17. Be to, reikalavimui panaikinti 1998-10-13 paveldėjimo teisės liudijimą, patvirtintą Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarės D. V., reg. Nr.6398, taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas, kuris taip pat praleistas. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad po V. A. mirties ginčo žemės sklypą valdė aštuoni įpėdiniai, nepateikti duomenys apie jų giminystės ryšius su žemės savininku V. A., nepateikti įrodymai, kad J. A. ir jo teisių perėmėjai buvo išmokėta 9400 Lt kompensacija.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, panaikino Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-28 sprendimą Nr.79-1939 „Dėl pil. J. A. nuosavybės teisės į žemę (mišką) atstatymo”; panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-02-08 sprendimą Nr.2.11-42-2070 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) J. U.”; panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-02-08 sprendimą Nr.2.11-42-2071 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) A. S. A.”; panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-02-08 sprendimą Nr.2.11-42-2072 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui (-tei) Marytei G. K.”. Teismas taip pat pripažino negaliojančia 1998-10-13 Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarės D. V. išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (reg. Nr.6398) dalį, kuria J. A. priklausančią kompensaciją už 4,4 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), paveldėjo jo sutuoktinė Z. A.; pripažino negaliojančiu Elektrėnų savivaldybės notaro biuro notarės D.M. U. 2005-04-19 išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr.2133), kuriuo 120/445 dalių 4,4500 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0900, kadastrinis Nr.7967/0002:240 ir 102/304 dalis 3,0400 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0955, kadastrinis Nr.7967/0002:241, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjo J. A.; pripažino negaliojančia Elektrėnų savivaldybės 2-ojo notaro biuro notaro Č. T. 2008-02-06 išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (reg. Nr. 584) dalis, kuriomis 80/445 dalių 4,4500 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0900, kadastrinis Nr.7967/0002:240 ir 102/304 dalis 3,0400 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-0528-0955, kadastrinis Nr.7967/0002:241, esančių (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis paveldėjo R. J. ir J. A.. Teismas priteisė iš atsakovės Z. A. 9400,00 Lt valstybei, o iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 138,75 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas konstatavo, kad 30 dienų ieškinio senaties terminas administraciniams aktams ginčyti nėra praleistas, nes  ieškovas apie viešojo intereso galimą pažeidimą sužinojo tik 2011-08-22, gavęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštą, o į teismą su ieškiniu kreipėsi 2011-09-26. Nurodė, kad prokuroras, ginantis viešąjį interesą, nėra subjektas, pretenduojantis į palikimą (bylos dalykas - ginčijamų administracinių aktų panaikinimas ir išvestiniai reikalavimai), todėl nėra pagrindo taikyti CK 5.8 str. nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimui pripažinti negaliojančiu 1998-10-13 Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarės D. V. išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (reg. Nr. 6398) dalį.

Teismas pagal byloje esančius dokumentus padarė išvadą, kad iki nacionalizacijos žemės sklypus nuosavybės teise valdė aštuoni asmenys - V. A. sūnūs J., P., J.., B., dukros O. ir M., žmona E. ir sesuo I.. Pažymėjo, kad sesuo I. A. negalėjo paveldėti po V. A. mirties pagal tuometinius įstatymus. Teismas nurodė, kad pagal atitinkamu laikotarpiu galiojančius teisės aktus, nuosavybės teisės atkuriamos tik į tą išlikusį nekilnojamąjį turtą, kurio valdymas nuosavybės teise įrodytas atitinkamais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais ir kad nuosavybės teisės atkuriamos turto savininkui, turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Todėl teismas konstatavo, jog Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-28 sprendimu Nr.79-1939 ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-02-08 sprendimais Nr.2.11-42-2070, Nr.2.11-42-2071, Nr.2.11-42-2072 atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. A. turėtą žemę. Teismas  konstatavo, kad nustačius, jog 1995-11-28 ir 2005-02-08 administraciniai sprendimai priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pripažįstamos negaliojančiomis ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės: aukščiau paminėti paveldėjimo pagal įstatymą liudijimai.

Teismas padarė išvadą, kad 9400 Lt kompensacija paveldėtojai Z. A. buvo išmokėta, o šį faktą patvirtina savininko ir paveldėtojo pinigų pervedimo etapų išrašai, patvirtinantys, kad už žemę, esančią (duomenys neskelbtini), J. A. 1997-10-31 pervesta 468 Lt, 1997-12-15 – 410 Lt, o nuo 1998-11-23 iki 2008-04-16 – paveldėtojai Z. A. į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervesta 8522 Lt. Kadangi 1995-11-28 sprendimas Nr.79-1939, kurio pagrindu išmokėta J. A. kompensacija, naikinamas, ši kompensacija grąžintina valstybei.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovė Z. A. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. byloje privalo būti taikomas 30 dienų ieškinio senaties terminas, kurį nustato LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. Ginčijamas įsakymas priimtas 1995-11-28, nuo jo priėmimo dienos praėjo šešiolika metų, ieškinyje minimos Seimo kontrolieriaus išvados buvo gautos 2011-04-19, o į Vilniaus apygardos prokuratūrą kreiptasi tik 2011-08-17, todėl toks valstybės institucijų neveikimas negali būti pateisinamas.
2. Ginčijant išduotą 1998-10-13 paveldėjimo teisės liudijimą, vadovaujantis CK 5.8 str. turi būti taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas, kuris byloje taip pat praleistas.
3. Nepateikta įrodymų, kad po V. A. mirties ginčo žemės sklypą valdė 8 įpėdiniai, taip pat nepateikti įrodymai apie įpėdinių giminystės ryšius su žemės savininku V. A.. Nors ir pateiktas archyvo pažymėjimas, patvirtinantis įpėdinių nuosavybę, tačiau yra suėjęs įstatymų nustatytas jo pateikimo terminas, todėl nėra pagrindo vertinti šio dokumento.
4. Byloje nėra įrodymų, kad J. A. ir jo įpėdiniams buvo išmokėta 9 400 Lt kompensacija, nes pažyma nepatvirtina pinigų pervedimo fakto. Pažymi, kad dalis kompensacijos buvo išmokėta J. A., o tik dalis paveldėta.
5. Nurodo, kad vien tai, kad pažeista asmens nuosavybės teisė buvo atkurta ar kitaip atstatyta ne LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka, savaime nereiškia, kad egzistuoja viešasis interesas, sudarantis pagrindą iš asmens išreikalauti nekilnojamąjį turtą. Turi būti įrodyta, kad asmuo neteistai įgyvendino jam nepriklausančią teisę. Nurodo, kad nei J. A., nei ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų. J. A. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises tiek į jo paties paveldėtą po tėvo V. A. mirties dalį, tiek ir į motinos dalį.

Atsakovė J. U. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. ginčijamų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimas prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (CK 1.5  str.), nes byloje visiems pretendentams atkurta nuosavybės teisė į žemę, patvirtinant žemės savininko teisių perimamumą.
2. Teismas nepagrįstai žemės savininko seserį I. A. priskyrė V. A. įpėdiniams, nes ji valdė ir naudojosi buvusio savininko žeme, tačiau pagal tuo metu galiojusias teisės normas ji nebuvo įstatyminė įpėdinė.
3. Žemės tvarkymo departamento Samiliškių valsčiaus, Samiliškių miestelio žemės vienkiemiais išskirstymo plane, kuris patvirtintas 1930-01-07, nurodyta, kad Ališauskams priklauso trys žemės sklypai, tačiau bendrasavininkų dalys sklypuose nenurodytos. Norą atstatyti nuosavybės teises į žemę, priklausiusią V. A., išreiškė keturi pretendentai.
4. Vilniaus apskrities valdytojo administracija, o vėliau Vilniaus apskrities viršininko administracija pagrįstai vadovavosi LR Žemės ūkio ministerijos 1992-04-21 ir LR Teisingumo ministerijos 1992-04-07 paaiškinimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, buvusių savininkų valdytą bendrosios nuosavybės teise, kuriame nurodyta, jog jeigu žemės nuosavybės akte įrašyti keli savininkai ir jų dalys nenurodytos, jiems atstatoma nuosavybės teisė į žemę pagal notariškai patvirtintą susitarimą. Tai, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija ginčijamose sprendimuose žemės savininku nurodė V. A., laikytina formaliu pažeidimu.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovės Z. A. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. senaties terminas pagrįstai skaičiuojamas nuo prokuroro sužinojimo momento, nes prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis, todėl kreipiantis į teismą ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas.
2. Prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, nėra taikomas CK 5.8 str. numatytas 1 metų senaties terminas, nes ši norma taikytina tik pretenduojančiam į palikimą asmeniui. 
3. Kadangi po V. A. mirties paveldėti jo nuosavybės teise valdyti žemės sklypai buvo valdomi visų paveldėtojų, tai kiekvienas gali pretenduoti tik į savo žemės sklypų dalį, o šiuo atveju administraciniais aktais atsakovams atkurtos nuosavybės teisės į jų dėdėms ir tetai tenkančias žemės dalis.
4. Atsakovai nors ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tačiau šiuo atveju neteisėtumo įrodyti nebūtina, nes atsakovų kaltės forma nešalina nuosavybės teisių atkūrimo reglamentuojančių teisės normų imperatyvų.
5. Byloje yra įrodymų, kad po V. A. mirties ginčo žemės sklypą valdė 8 įpėdiniai. Tai įrodo Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2011-09-20 pažyma, 1930-01-07 Samiliškių miestelio žemės vienkiemiais išskirstymo plano eksplikacija bei Trakų apsk. valsčių savivaldybių archyviniame fonde esanti Semeliškių vls. 1940-1944 žemės mokesčių knyga. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. numatytas dokumentų pateikimo terminas prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, netaikomas.
6. Kadangi atsakovė Z. A. priėmė visą palikimą, todėl iš jos priteista visa už valstybės išperkamą žemę išmokėta 9 400 Lt suma. 

Ieškovas atsiliepimu į atsakovės J. U. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. tai, kad I. A. iki nacionalizacijos buvo ginčo žemės sklypų bendrasavininkė, patvirtina byloje esantys oficialūs rašytiniai įrodymai, kurie turi didesnę įrodomąją galią, nei atsakovės apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai.
2. Sutinkamai su pirmos instancijos teismo sprendime nurodytais teisės aktais, asmenys galėjo pretenduoti tik į savo pačių arba tėvų iki nacionalizacijos turėtas žemes. Analogiškai išaiškinta ir atsakovės nurodytame Žemės ūkio ministerijos ir Teisingumo ministerijos paaiškinime „Dėl nuosavybės teisės į žemę atstatymo", kurio 3 ir 4 p. nurodyta, kad mirus savininkams, nuosavybės teisė į žemę atstatoma jų vaikams, tėvams ir sutuoktiniui pagal notariškai patvirtintą susitarimą. Jeigu vienas iš bendrasavininkių mirė ir nepaliko įpėdinių - jo turėta žemės dalis atitenka valstybei.
3. Ginčijamuose administraciniuose aktuose žemės savininku nurodymas V. A. nėra tik formalus pažeidimas, nes paveldėjus jo turtą žemės sklypai buvo valdomi visų paveldėtojų, tai yra, šiuo atveju buvo atkurtos nuosavybės teisės į dėdėms ir tetai tenkančias žemės dalis. Tai yra esminis nuosavybės teisių atkūrimo proceso nuostatų pažeidimas, nes nuosavybės teisės buvo atkurtos ne tik į buvusio savininko turėtą žemę.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimus į atsakovių Z. A. ir J. U. apeliacinius skundus. Nurodo, kad nesutinka su apeliaciniais skundais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, išskyrus sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. vadovaujantis CPK 83 str. 1 d. 5 p. prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą, atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Taip pat LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 2 d. nustatyta, kad bylose, kuriose skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, šalys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio.
2. Nacionalinė žemės tarnyba yra ne savarankiškas atsakovas, o valstybės, kurios interesais pareikštas teisinis reikalavimas, atstovas, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo nepriteisiamos.

Atsakovė Z. A. pateikė atsiliepimą į atsakovės J. U. apeliacinį skundą, su kurio išdėstytais argumentais visiškai sutinka.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų  absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atsakovių J. U. ir Z. A. apeliacinių skundų argumentų.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-28 sprendimu Nr.79-1939 J. A. atstatyta nuosavybės teisė į 5115 Lt vertės 4,44 ha žemės plotą, (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l.18). Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-02-08 sprendimais Nr.2.11-42-2070, Nr.2.11-42-2071, Nr.2.11-42-2072 J. U. atkurtos nuosavybės teisės į 3,45 ha, S.A. A. – į 2,22 ha, o M.G. K. – 1,82 ha žemės plotus (duomenys neskelbtini) žemę grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su minėtais bendrasavininkiais 7,49 ha ploto žemės sklype (t. 1, b.l. 40-42). 2005-04-13 buvo įregistruota J. U., M.G. K. ir A.S. A. bendrosios nuosavybės teisė į (duomenys neskelbtini) suprojektuotus žemės sklypus: 4,4500 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 3,0400 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l.61-64).

Apeliaciniais skundais keliamas klausimas dėl minėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiams J. U., M.G. K. ir A.S. A., teisėtumo ir dėl Z. A. kompensacijos, gautos už žemės sklypą, remiantis Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-11-28 sprendimu Nr.79-1939 ir notaro išduoto paveldėjimo pagal įstatymo teisės liudijimą, grąžinimo pagrįstumo.

Dėl prokuroro teisės pareikšti ieškinį ginant viešąjį interesą ir dėl ieškinio senaties termino

CPK 49 str. 1 d. nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d., 2 d. 1 p. taip pat įtvirtinta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais bei tvarka ir, turėdami pagrindą manyti, jog yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu. Pažymėtina, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009; 2010 m. gegužės 31 d. nutartis byloje Nr.3K-3-240/2010). Nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės ir visuomenės vardu veikia atitinkamus įgalinimus turinčios valstybės institucijos. Tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008). Nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimti aktai prieštarauja imperatyviosioms normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas. Dėl to prokuroras, nustatęs valstybės institucijos veikloje neteisėtumo faktą, ne tik turi teisę, bet ir privalo į tokį faktą reaguoti įstatymo nustatytomis priemonėmis. Viena iš tokių priemonių ir yra CPK 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro teisė inicijuoti civilinę bylą. Šiuo atveju civilinė byla inicijuojama viešajam interesui apginti, todėl apeliantės Z. A. nurodyti argumentai dėl prokuroro reikalavimo teisės neturėjimo yra nepagrįsti ir atmetami.

Be to, civilinėse bylose, kuriose ieškinį pateikia prokuroras, gindamas viešąjį interesą – ginčydamas sprendimus atkurti nuosavybės teises, žemės sklypų perleidimo sandorius yra suformuota aiški ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų taikymo praktika, kaip nustatoma Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta trisdešimties dienų ieškinio senaties termino pradžia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad ieškinio senaties termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai ieškovas (pareiškėjas) gavo pakankamai duomenų apie tai, jog yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2011). Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Prokuroras, įstatymo nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių bei teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad administracinis aktas pažeidžia viešąjį interesą ir kad yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti ar administracinio akto turinys susijęs su viešuoju interesu, ar jis (aktas) pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prokuroras apie tai, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2005-02-08 sprendimais Nr.2.11-42-2070, Nr.2.11-42-2071, Nr.2.11-42-2072 atkūrė nuosavybės teises į žemės sklypą ir tuo galimai pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktus, buvo informuotas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus raštu dėl Nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad šis raštas prokuratūroje buvo gautas 2011-08-22 (t.1, b.l. 10-12). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia informacija sudarė tik teisines prielaidas spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo ir kreiptis su ieškiniu ginant viešą interesą, tačiau tuo pačiu prokuroras privalėjo surinkti papildomą informaciją ir gauti reikalingus duomenis ieškinyje nurodytinoms aplinkybėms pagrįsti. Konstatuotina, kad prokuroras ėmėsi reikiamų veiksmų, nedelsdamas surinko ieškinio reikalavimą pagrindžiančius duomenis, kadangi  prokuratūros 2011-09-20 parengtas ieškinys Trakų rajono apylinkės teisme gautas 2011-09-26. Visos šios aplinkybės įrodo, kad prokuratūra veikė aktyviai, su ieškiniu kreiptis į teismą nedelsė, ieškinį parengė nepraleidus numatyto trisdešimties dienų termino, todėl konstatuotina, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

Be to, apeliantė Z. A. prašo taikyti ir CK 5.8 str. numatytą vienerių metų senaties terminą. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad CK 5.8 str. reglamentuoja asmens, pretenduojančio į palikimą, teisę ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, įtvirtinant vienerių metų senaties terminą tokiam ieškiniui paduoti, tuo tarpu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, prokuroras, ginantis viešąjį interesą, nėra asmuo, pretenduojantis į palikimą, kuriam galėtų būti taikomas CK 5.8 str. įtvirtintas vienerių metų terminas tokiam ieškiniui paduoti. Įvertinus visa tai, apeliantės Z. A. argumentai dėl praleisto ieškinio senaties termino ar prokuroro teisės pareikšti ieškinį, laikytini nepagrįstais ir yra atmetami.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

CPK 185 str. 1 d. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-350/2008). Be to, teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo, kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 177 str., 180 str., 182 str.). Apeliantės J. U. teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neobjektyviai įvertinus faktines bylos aplinkybes, sprendimo motyvuojamoji dalis yra neišsami. Teisėjų kolegija atmeta tokius apeliantės argumentus kaip nepagrįstus. Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš teismo sprendimo, nepaisant to, kad teismas sprendime plačiai neanalizavo kiekvieno atsakovų atsiliepimuose nurodyto argumento, tačiau ištyrė ir įvertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, juos visumoje įvertino ir padarė atitinkamas išvadas. Be to, nors teismo argumentai sprendime pateikiami glaustai, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad šalių paaiškinimai ar argumentai liko neištirti.

Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl to, kas buvo sklypo savininkas nacionalizacijos metu, reikia vadovautis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamų 2005-02-08 sprendimų priėmimo metu) 1 str. 2 d. 1 p., pagal kurį nacionalizuoto turto savininkas yra asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nekilnojamasis turtas jo nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu priklausė turto savininkui, todėl būtent to asmens nuosavybės teisė buvo pažeista. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme turto savininkais negali būti laikomi asmenys, kurie iki turto nacionalizacijos buvo mirę, kadangi dėl fizinio asmens mirties fakto toks asmuo nustoja būti turto savininku. Byloje nėra ginčo dėl to, kad V. A., kuriam priklausė 13,33 ha žemės plotas ir į kurį ginčijamais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės, mirė 1922-05-22, t.y. iki nacionalizacijos, kuomet 1940-07-22 Liaudies Seimas priėmė deklaraciją paskelbiant visą Lietuvos žemę valstybės nuosavybe, todėl konstatuotina, kad V. A. negalėjo būti traktuojamas kaip nekilnojamojo turto savininkas minėto įstatymo prasme, o nuosavybės teisės negali būti atkurtos į jo iki mirties valdytą turtą. Tuo tarpu iš ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-02-08 sprendimų matyti, kad J. U., A.S. A., M.G. K. atkurtos nuosavybės būtent į buvusio savininko V. A. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypo dalis, o ne į jį V. A. turto įpėdiniams priklaususias žemės sklypo dalis. Dėl nurodytų motyvų aplinkybė, kam atkurtos nuosavybės teisės, yra esminė,  todėl aplinkybė, jog nuosavybės teisės atkurtos į V. A. turėtą žemę, negali būti laikomas tik formaliu, kaip nurodo apeliantės, pažeidimu.

Byloje pateikta 1930-01-07 Semeliškių miestelio žemės vienkiemiais išskirstymo eksplikacija patvirtina, kad V. A. priklausiusio 13,33 ha ploto žemės sklypą po jo mirties, 1930 m. valdė jo įpėdiniai sūnūs J., P., J. ir B., dukterys O. ir M., žmona E. ir jo sesuo I. A.. Šioje eksplikacijoje nurodyta, kad savininkams priklauso trys sklypai, kurių bendras plotas yra 13,33 ha (t. 1, b.l.14-17). Be to, byloje nustatyta, kad V. A. dukra O. mirė (duomenys neskelbtini), o žmona E. – (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 111, t. 2, b.l.15). Byloje nėra duomenų, jog V. A. būtų palikęs testamentą, taigi po jo mirties turtą paveldėjo įstatyminiai įpėdiniai pagal V. A. mirties metu galiojusias Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 d. 1127 str., 1128 str., ir 1148 str. paveldėjimą reglamentuojančias nuostatas. Iš to darytina išvada, kad nacionalizacijos metu 13,33 ha žemės sklypą valdė šeši asmenys – sūnūs J., P., J., B., dukra M. bei sesuo I.. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad žemės sklypą nacionalizacijos metu valdė septyni asmenys, t.y. įskaitė ir žmoną E., kuri nacionalizacijos metu jau buvo mirusi, vis dėlto ši aplinkybė nepaneigia, kad V. A. dukra M. (apeliantės J. U. mama) ir sūnus J. galėjo pretenduoti tik į savo pačių iki nacionalizacijos turėtas žemės dalis, o V. A. sūnaus P. vaikai M.G. K. ir A.S. A. – į savo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemės dalį. Apeliantės J. U. argumentai, kad V. A. sesuo I. negalėjo būti viena iš V. A. žemės sklypo savininkų, yra nepagrįsti: tokius argumentus paneigia ne tik 1930-01-07 Semeliškių miestelio žemės vienkiemiais išskirstymo eksplikacija ir žemės mokesčių 1940-1944 m. sąrašai (t.1, b.l. 70-75), tačiau ir teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos A. K. ir O. K., patvirtinusios, kad V. A. sesuo I. kartu valdė ir dirbo žemę su kitais įpėdiniais (t.2, b.l.28-29). Be to, apeliantės pateiktas Buto-ūkio lapas, kuriame nurodyta, kad V. A. sesuo I. yra išlaikoma brolėno, taip pat nepaneigia aplinkybės, kad po V. A. mirties, dalį jo žemės sklypo valdė jo sesuo I.. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, J. U. apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, nurodant, kad V. A. sūnus J. po tėvo V. A. mirties išsikėlė gyventi kitur, o sūnus B. buvo kalinamas kalėjime, nagrinėjamu atveju nepaneigia fakto, kad po tėvo V. A. mirties jie paveldėjo jiems priklausančias žemės dalis ir jas valdė nacionalizacijos metu, o jų įpėdiniai ar jie patys turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę į jiems priklausiusias žemės sklypo dalis. Tokiu būdu, konstatuotina, kad pretendentai J. U., M.G. K. ir A.S. A., kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės, ir J. A. bei jo sutuoktinė Z. A., kurie gavo kompensaciją už žemės sklypą, negalėjo pretenduoti į kompensaciją už žemės sklypą ar tas V. A. žemės sklypo dalis, kurias nacionalizacijos metu valdė V. A. sūnūs J. ir B. bei sesuo I.. Įvertinus tai, darytina išvada, kad ginčijamais administraciniais aktais atkūrus J. U. (V. A. dukros M. dukros), M.G. K. ir A.S. A. (V. A. sūnaus P. vaikai) nuosavybės teises į žemės sklypo dalis, kurios jų tėvams (V. A. vaikams) nepriklausė, buvo pažeistos imperatyvios LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. nuostatos bei viešasis interesas.

Apeliantė J. U. nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo jos nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr.3K-3-122/2012 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi – apeliantės nurodytoje civilinėje byloje buvo padaryta aiški išvada, kad visiems įpėdiniams atkurta nuosavybės teisė į žemę, patvirtinant žemės savininko teisių perimamumą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju pretendentams į žemės sklypus buvo atkurtos ir jų broliams/tetai ar jų įpėdiniams priklausančios žemės dalys.

Atkreiptinas dėmesys, kad byloje esantys 1998-10-13 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, kuriuo V. A. sūnaus J. sutuoktinė Z. A. paveldėjo kompensaciją už 4,44 ha žemės sklypą (t.1, b.l.26),  Z. A. 2011-06-30 rašto Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos raštas, nurodant, kad jokių pretenzijų dėl Vilniaus apskrities valdytojo 1995-11-28 sprendimo išmokėti jos vyrui 5115 Lt kompensaciją už jam atitekusį 4,44 ha žemės plotą ji neturi (t.1, b.l.37), Vilniaus apskrities viršininko administracijos Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus 2008-06-10 pažyma Nr.271, numatanti, kad J. A. išmokėta visa kompensacija pinigais (t. 1, b.l.27), savininko ir paveldėtojo pinigų pervedimų etapų išrašai, kuriuose matyti, kad už žemę, esančią (duomenys neskelbtini) J. A. pervesta 468 Lt bei 410 Lt, o nuo Z. A. – 8 522 Lt, patvirtina, kad 9 400 Lt dydžio kompensacija J. A. ir jo turto paveldėtojai apeliantei Z. A. buvo išmokėta, todėl priešingi apeliantės Z. A. argumentai laikytini nepagrįstais ir yra atmetami.

Be to, atsakovė Z. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad prie ieškinio pridėtam archyvo pažymėjimui, patvirtinančiam įpėdinių nuosavybę, pateikti yra suėjęs LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. nustatytas terminas, todėl teismas neturėjo pagrindo jo vertinti. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad minėto įstatymo 10 str. nustatytas terminas taikytinas piliečiams, padavusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju, ieškinį pareiškus prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, toks terminas nėra taikomas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Be to, kadangi apeliaciniuose skunduose nėra keliami klausimai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl paveldėjimo pagal įstatymą liudijimų pripažinimo negaliojančiais, teisėjų kolegija dėl teismo sprendimo šioje dalyje taip pat nepasisako.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš jo valstybei teismas priteisė 138,75 Lt bylinėjimosi išlaidų, apeliaciniu skundu neskundė, o tik atsiliepime į atsakovių apeliacinius skundus užsiminė, kad iš jo negalėjo būti priteistas žyminis mokestis. Nesant apeliacinio skundo, teisėjų kolegija negali spręsti ir tenkinti šio atsakovo prašymo (CPK 320 str. 1 d.), o CPK 320 str. 2 d. įtvirtintų pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas teisėjų kolegija nenustatė. Todėl šis atsakovo prašymas netenkinamas.

Vadovaudamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio panaikinti apeliacine tvarka apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Todėl tiek atsakovės Z. A., tiek J. U. apeliaciniai skundai atmetami.

Atmetus atsakovių apeliacinius skundus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos (LR CPK 93 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Teisėjai                                                        Andrutė Kalinauskienė

                                                                      Loreta Lipnickienė

                                                                                    Andžej Maciejevski