Administracinė byla Nr. A-343-858/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02382-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. liepos 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. (S. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas S. Š. (S. Š.) (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K, Kalėjimas) nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį su pareiškėju, perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje jam tektų ne mažiau nei 4 kv. m ploto, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, ir būtų ne mažiau nei du žmonės, bei pagerinti kitas sąlygas; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Lietuvos valstybė), 50 133,23 EUR (173 100 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, nes Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose išaiškintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis su jais susipažino tik iš nuogirdų. Pareiškėjas nemokėjo prancūzų kalbos, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės buvo pažeistos. Pareiškėjas manė, kad Lietuvos valstybė yra atsakinga už Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų išvertimą į lietuvių kalbą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pareigūnai nuo pat pirmos dienos jam grasino, jog, jei pateiks skundą, jam bus skirtos nuobaudos (baudos izoliatorius), jis nebus paleistas į laisvę lygtinai ar bus perkeltas į kitą kalinimo įstaigą, kurioje galbūt būtų išžagintas.
Pareiškėjas pastebėjo, kad Konvencija įtvirtina dvi absoliučias teises: teisę į gyvybę (2 str.) ir teisę nepatirti nežmoniško elgesio (3 str.). Absoliuti teisė nuo kitų pamatinių teisių skiriasi tuo, kad jai negali būti taikomi jokie apribojimai. Be to, Konvencijos 3 straipsnyje nenustatyti jokie senaties terminai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.
Pareiškėjas nurodė dvasinius išgyvenimus, depresiją ir didelę neturtinę žalą patyręs dėl laikymo Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis ir dėl draudimo turėti ilgalaikius pasimatymus su fiziniu kontaktu su žmona ir kitais šeimos nariais. Pareiškėjo teigimu, tokios sąlygos truko 6 mėnesius ir 17 dienų.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. birželio 3 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 111, Nr. 145, Nr. 116, Nr. 186, Nr. 181, Nr. 122, Nr. 119, Nr. 189, Nr. 125, Nr. 147, Nr. 203, ir Nr. 176. Šių kamerų ilgis – 3,80 m, plotis – 2 m, plotas – 7,5 kv. m. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose laikyti 4 žmonės, todėl vienam asmeniui tekęs vidutinis plotas tesiekė 2,90 kv. m, neišskaitant baldų.
Pareiškėjas pastebėjo, kad iš abiejų kameros lango pusių buvo grotos, dėl kurių jis atsidarė tik 0,5 cm. Langas nebuvo valomas ir, pareiškėjo vertinimu, praleido ne daugiau nei 10 liuksų natūralios dienos šviesos. Šviesa kiekvieną dieną išjungiama nuo 22 val. iki 6 val. Be to, langas buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis, bet, pareiškėjo vertinimu, praleido ne daugiau nei 0,2 kub. m oro per valandą. Pareiškėjas pabrėžė, kad 2014 m. vasario 24 d. dėl oro trūkumo jis nualpo. Kadangi trūko ventiliacijos, gyvenamojoje patalpoje buvo drėgna, vidutinis drėgnumas siekė 80 proc., išskalbti rūbai pūdavo. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje neturėjo taburetės ir spintos susidėti asmeniniams daiktams, spintelių nebuvo. 50 proc. kriauklės paviršiaus buvo surūdiję. Kameroje buvo tualetas, kuris nuo bendros kameros nebuvo atskirtas pertvara. Pareiškėjo teigimu, tualeto dangtis buvo sulūžęs, ventiliacijos nebuvo. Pareiškėjas paaiškino, kad vienam mėnesiui gaudavo vieną labai prastos kokybės tualetinio popieriaus ruloną, kurio ilgis siekė apie 17 m, todėl jo užtekdavo tik trims dienoms (karantino metu tualetinio popieriaus išvis negavo). Kamerose nebuvo karšto vandens, todėl tekdavo praustis po šaltu vandeniu. Dušu leista naudotis tik vieną kartą per savaitę, apie 10 min. Dušai buvo sulaužyti, vanduo bėgo blogai. Kamerose 30 proc. sienų, 15 proc. lubų gyvenamojoje patalpoje buvo avarinės ir antisanitarinės būklės. Kameroje buvo tarakonų, žiurkių, jie nebuvo naikinami. Pareiškėjas nurodė dėl prastos kamerų būklės raštu kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, bet atsakymo negavęs.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Kalėjime buvo draudžiama turėti pledus, šaldytuvą, kompiuteriu leista naudotis tik 3 valandas per parą. Nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 vasario 24 d. galimybė naudotis kompiuteriu pareiškėjui išvis nesudaryta. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jam duoto maisto energetinė vertė buvo 1300 - 1500 kcal. Jo ūgis 182 cm, svoris 80 kg, kasdien sportavo, todėl šio maisto nepakako, tačiau giminės neturėjo teisės perduoti jam maisto. Pareiškėjas teigė, kad jo prašymai apsilankyti pas šeimos gydytoją buvo ignoruojami. Taip pat drausta turėti ilgalaikius pasimatymus su žmona ir vaikais.
Be to, pareiškėjas manė, jog vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštaravo Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui (pranešimo Nr. CPT/InF (92)3), kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau nei 8 val. per dieną praleisti lauke. EŽTT pripažino, kad to paties reikalauja ir Konvencijos 3 straipsnis.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Kalėjime visi asmenys rūkė. Pareiškėjas nežinojo, ar Lukiškių TI-K yra kameros nerūkantiesiems ar norintiems mesti rūkyti.
Pareiškėjas pažymėjo, kad jis Klaipėdos apygardos teisme teismo salėje buvo laikomas už grotų. Pareiškėjo manymu, tai prieštaravo EŽTT išaiškinimui, kad asmens, kurio atžvilgiu dar neįsigaliojo apkaltinamasis nuosprendis, laikymas už grotų teismo salėje pažeidžia teisę nebūti žeminamam Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas paminėjo ir Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių komiteto išaiškinimą, kad toks laikymas pažeidžia nekaltumo prezumpciją Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalies prasme.
Pareiškėjas pastebėjo, kad konvojavimo automobiliuose buvo saugos diržai, bet nebuvo kur juos prisegti. Automobiliuose buvo tik vienas langas. Konvojavimo automobiliuose taip pat trūko vietos, pareiškėjas negalėjo ištiesti kojų apie 10 valandų (kol vykdavo etapavimas iš Vilniaus į Klaipėdą), sėdynės buvo nepatogios. Pareiškėjas nurodė konvojavimo metu vėmęs, vos nepraradęs sąmonės.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad, siekdamas surinkti įrodymus dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, jis kreipėsi į viešojo administravimo subjektus, bet pareigūnai atsisakė priimti ir užregistruoti jo prašymus ar šiuos prašymus persiųsti kompetentingiems subjektams. Be to, pareiškėjui dėl siekio apskųsti netinkamas gyvenimo sąlygas grasinta nuobaudomis. Tais atvejais, kai pavykdavo pateikti prašymus atitinkamoms institucijoms, pastarosios pareiškėjui arba pateikdavo netikslią informaciją, arba nurodydavo nesuprantančios, ko pareiškėjas nori.
Pareiškėjas skundė ir tai, kad laisvės atėmimo vietų pareigūnai nebuvo reguliariai tikrinami dėl sadistinio asmenybės sutrikimo (JAV jurisprudencijoje sadistinis asmenybės sutrikimas laikomas sunkinančia aplinkybe nustatant valstybės kaltę ir reikšmingu apskaičiuojant atlygintinos neturtinės žalos dydį). Be to, pareiškėjas nurodė, kad laisvės atėmimo vietos pareigūnai skaitė jo ir jo artimųjų laiškus (tai įvyko 2014 m. sausio 11 d.), taip pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalį.
Pareiškėjas pastebėjo, kad EŽTT jurisprudencijoje numatyta, jog minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m, atskaičius baldus, tualetą ir praustuvę. Valstybė turi užtikrinti tinkamą ir uždarą tualetą, ventiliaciją, šildymą, kaloringą maistą, gyvenimą be parazitų ir graužikų, tinkamą konvojavimą.
Pareiškėjas teigė, kad nežmoniškos, orumą žeminančios gyvenimo sąlygos jam sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala. Pareiškėjas nurodė, kad EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09) asmeniui už laikymą analogiškomis pareiškėjo sąlygomis už 6 mėnesius priteisė 34 620 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau Lietuvos teismai dažnai priteisia mažesnes sumas nei EŽTT. Lietuvos teismai tokius sprendimus argumentuoja tuo, kad Lietuvoje yra maža minimali mėnesinė alga. Pareiškėjo manymu, toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų, gaunančių mažas pajamas, ir asmenų, gaunančių dideles pajamas, lygybės principą. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu (žr., pvz., EŽTT 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą byloje Ganea prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 2474/06)). Pareiškėjo teigimu, nurodytose EŽTT bylose atitinkamos sumos už neturtinės žalos atlyginimą buvo priteistos asmenims, kurių sveikatai nebuvo padaryta reali žala, o pareiškėjui padaryta didelė ir nepataisoma žala. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad, pagal Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 dalį, minimali mėnesinė alga, atskaičiavus mokesčius, Lietuvoje šiuo metu sudaro 60 proc. vidutinės mėnesinės algos, atskaičiavus mokesčius. Vadovaudamasis tuo, pareiškėjas teigė, kad šiuo metu Lietuvos valstybės nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis yra neteisėtas.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė, remdamasi skunde išdėstytais argumentais, prašė skundą tenkinti, bet atsisakė skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą Lukiškių TI-K nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam tektų ne mažiau nei 4 kv. m ploto, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, ir būtų ne mažiau nei du žmonės, bei pagerinti kitas sąlygas.
Atsakovas Lukiškių TI-K nesutiko su pareiškėjo skundu.
Lukiškių TI-K pastebėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatorius ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Lukiškių TI-K pateikė pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijas, iš kurių matyti jo judėjimas, laikymo Kalėjime laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikytas. Iš pateiktų duomenų matyti, kad 2013 m. lapkričio 16 – 17 d., 2013 m. gruodžio 4 – 5 d., 2013 m. gruodžio 11 d., 2013 m. gruodžio 19 d., 2014 m. kovo 5 d., 2014 m. balandžio 23 d., 2014 m. gegužės 13 d., 2014 m. gegužės 24 – 27 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K taip pat nurodė, kad 2013 m. lapkričio 28 d. – gruodžio 4 d., 2013 m. gruodžio 17 – 19 d., 2014 m. vasario 4 – 13 d., 2014 m. vasario 27 d. – kovo 5 d., 2014 m. kovo 27 d. – balandžio 1 d., 2014 m. balandžio 29 d. – gegužės 13 d. pareiškėjo Kalėjime nebuvo.
Lukiškių TI-K pažymėjo, kad Kalėjimo administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K paaiškino, kad ji yra specifinė įstaiga, apjungianti tardymo izoliatorių ir kalėjimą. Vadovaujantis Įsakymu Nr. V-124, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 29. Taip pat, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11.1 punktu, Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius neturi viršyti 300 (kalėjime). Taigi, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius – 954. Kalėjimo teigimu, šis skaičius yra nuolat viršijamas ir gali siekti daugiau nei 1000 asmenų.
Lukiškių TI-K akcentavo, kad ji yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 8 straipsnį, asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnį, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių ir esančių Kalėjime, skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi SVĮ 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Lukiškių TI-K nurodė, kad dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, Kalėjimas stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Lukiškių TI-K pažymėjo, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K nurodė, jog reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Be to, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį į tai, kad už šių reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Kalėjimas buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąją akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Lukiškių TI-K teigimu, ši bendrovė nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Lukiškių TI-K paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langus, stiklus, klozetus ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan. Lukiškių TI-K teigimu, dėl šių priežasčių visiškai suremontuotose kamerose tenka daryti pakartotinį remontą.
Lukiškių TI-K nurodė, kad Higienos normos 21 punkte numatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto turi būti atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K užtikrino, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Lukiškių TI-K pastebėjo, kad Higienos normos 24 punkte įtvirtinta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo oro kondicionavimo sistema. Kalėjimo kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį į Higienos normos 68 punktą, kuriame nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, asmenims suteikiama teisė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę iki 15 minučių ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Lukiškių TI-K paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje kiekvienam suimtajam turi būti prie grindų pritvirtintos metalinės lovos, stalas ir taburetės (suoliukai). Pareiškėjas skunde teigė, kad kameroje esantys baldai užėmė daug vietos, o vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo nepakankamas ir neatitiko įstatymuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat teigė, kad kamerose, kuriose jis laikytas, baldų neužteko. Lukiškių TI-K manymu, pareiškėjas pats sau prieštaravo. Visose kamerose buvo įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų kameroje skaičių, lentynos padarytos atitinkamai didesnės arba mažesnės. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad kamerų plotas yra gan mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ar kitų baldų.
Lukiškių TI-K pastebėjo, kad, pagal SVĮ 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pasivaikščiojimas taip pat gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės), nustatytą pasivaikščiojimų tvarką.
Lukiškių TI-K pastebėjo, kad, vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste (kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) skirstomi atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat vadovaujantis SVĮ 10 straipsnio ir BVK 52 ir 70 straipsnių reikalavimais. Šiame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, įvyks pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, atsižvelgę į, be kita ko, suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras.
Lukiškių TI-K paaiškino, kad SVĮ 22 straipsnyje yra nurodytos suimtųjų teisės pasimatyti sąlygos. Suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau nei dvi valandas. Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą. Pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.
Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį į tai, kad tiriantis baudžiamąją bylą pareigūnas ar nagrinėjantis baudžiamąją bylą teisėjas suimtiesiems (nuteistiesiems) suteikia teisę į pasimatymą, o Kalėjimas privalo tą teisę užtikrinti, neriboti pasimatymų skaičiaus. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 62 punkte nurodyta, jog asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, registruojami tardymo izoliatoriaus direktoriaus nustatyta tvarka. Kalėjime vadovaujamasi Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-145 patvirtintu „Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu“. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto, o Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 108 punkte numatyta, kad trumpalaikis pasimatymas vyksta be fizinio kontakto (išskyrus nepilnamečių nuteistųjų). Trumpalaikius pasimatymus kontroliuojantys pareigūnai privalo nuolat stebėti nuteistuosius ir į pasimatymą su jais atvykusius asmenis. Pasimatymų patalpos yra įrengtos vadovaujantis Eksploatavimo taisyklėmis. Pagal šių taisyklių 18 punktą, išilgai pasimatymų patalpose esančios salės įrengiamas stalas. Nuo stalviršio apačios iki grindų stalas pertveriamas ištisine pertvara, o nuo lubų iki stalo viršaus – permatoma pertvara, izoliuojančia lankytoją ir suimtąjį nuo fizinio kontakto. Toje stalo pusėje, kurioje turi sėdėti suimtieji, įrengiamos kabinos. Kabinos viduje įrengiamas telefoninis pasikalbėjimo su kitoje pertvaros pusėje esančiais asmenimis įrenginys. Lukiškių TI-K nurodė, kad Kalėjime nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių, nes tokie kambariai nenumatyti nei Eksploatavimo taisyklėse, nei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad jis neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ar kitų teisės aktų. Kalėjimo darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis bei, Lukiškių TI-K manymu, veikia tinkamai ir teisėtai.
Lukiškių TI-K nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 buvo patvirtinti Nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašas (toliau – ir Naudojimosi asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašas) ir Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijai (toliau – ir Kriterijai). Naudojimosi asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašo 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais naudojasi ne ilgiau nei 3 val. per parą laisvės atėmimo vietos direktoriaus patvirtintoje dienotvarkėje nustatytu metu. Kalinamųjų naudojimasis asmeniniais kompiuteriais ne dienotvarkėje nustatytu metu arba kompiuterio neatidavimas saugoti pasibaigus nustatytam naudojimosi juo laikui laikomas režimo pažeidimu. Laisvės atėmimo vietos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali nuteistiesiems ar suimtiesiems leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau nei 3 valandas per parą (Kriterijų 1 punktas). Šis leidimas suteikiamas atsižvelgus į kalinamojo prašymą ir esant tarnybos, atsakingos už nuteistųjų (suimtųjų) priežiūrą, Socialinės reabilitacijos ir Vidaus tyrimų padalinių sutikimui. Lukiškių TI-K pastebėjo, kad šis leidimas galioja tik toje laisvės atėmimo vietoje, kurioje buvo išduotas.
Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį į tai, kad suimtųjų (nuteistųjų) pareiškimai, skundai, prašymai, pasiūlymai yra registruojami „Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų bei skundų registracijos žurnale“. Kalėjimo teigimu, pareiškėjas į jį nesikreipė su rašytiniais ar žodiniais skundais, prašymais, pareiškimais dėl gyvenimo sąlygų.
Lukiškių TI-K pažymėjo, kad, norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Kalėjime, turi pareikšti norą žodžiu ar raštu. Lukiškių TI-K teigė, kad pareiškėjas, būdamas Kalėjime, turėjo galimybę kiekvieną dieną bendrauti su jo kameras kuruojančiu Socialinės reabilitacijos būrio viršininku, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir Kalėjimo išduodamą grožinę ar teisinę literatūrą bei periodinę spaudą. Pareiškėjas kiekvieną dieną buvo vedamas į pasivaikščiojimą gryname ore, kurio metu turėjo galimybę užsiimti fiziniu lavinimu, sportu.
Lukiškių TI-K paaiškino, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Mitybos normos). Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Lukiškių TI-K manymu, valgiaraščiai buvo subalansuoti ir atitiko nurodytų teisės aktų normas. Šie teisės aktai numato mitybos normos per parą nedirbančiam vyrui energinę vertę – nemažiau nei 2298 kcal. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad, 2013 m. gruodžio 19 d. atlikus maisto laboratorinius tyrimus, nustatyta nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energinė vertė buvo 2856 kcal.
Apibendrindamas savo argumentus, Lukiškių TI-K teigė, kad pareiškėjo buvimo Kalėjime laikotarpiu dalis šio nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, nekonkrečiais ir bendro pobūdžio nusiskundimais. Lukiškių TI-K manymu, pareiškėjas privalėjo įrodyti, kad tam tikri skunde minimi Kalėjimo trūkumai pareiškėją paveikė tiesiogiai ir tai jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.
Lukiškių TI-K taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą, todėl, Lukiškių TI-K manymu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Lukiškių TI-K pažymėjo, kad valstybės ar savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 – 6.249 straipsniuose. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto.
Lukiškių TI-K manė, jog nagrinėjamu atveju šios būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos nėra.
Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST, Tarnyba) prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Tarnyba pastebėjo, kad nurodytomis dienomis pareiškėjas buvo konvojuojamas Volkswagen markės specialiaisiais automobiliais. Volkswagen Crafter yra vienaaukščiai mažieji autobusai, pritaikyti kaliniams vežti. Šiame specialiajame autotransporte kiekvienam konvojuojamajam yra įrengta atskira sėdima vieta (atskira sėdynė). Visuose VST specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo sistemos, atsarginiai išėjimai. VST paaiškino, kad visas tarnybinis transportas, taip pat ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimais su paskirties nurodymu, kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Taigi, Tarnybos teigimu, specialiojo transporto, skirto asmenų konvojavimui, eksploatacija grindžiama išvardintais dokumentais, o ne emocijomis ar nuomonėmis.
Tarnyba paaiškino, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Kitų specialių teisės aktų, reglamentuojančių konvojavimo eigą, nėra.
Tarnyba pastebėjo, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, jog specialiajame transporte turi būti įrengtas tualetas ar saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti.
Tarnyba pažymėjo, kad specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Ši laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka buvo netinkama asmenims konvojuoti.
Tarnyba pabrėžė, kad, vadovaudamasi Konvojavimo taisyklių 109 punktu, ji besąlygiškai užtikrino, jog specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius). VST teigė, kad, konvojuojant pareiškėją, konvojuojamų asmenų skaičius neviršydavo automobiliuose įrengtų sėdimų vietų skaičiaus, o dažnai būdavo ir žymiai mažesnis nei maksimaliai leistinas.
Tarnyba pastebėjo, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, konvojaus viršininkas skundus užfiksuoja konvojaus kelionės žiniaraštyje. VST atkreipė dėmesį į tai, kad pateiktuose žiniaraščiuose pareiškėjo skundų ar prašymų nėra užfiksuota.
Be to, Tarnyba pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1950-580/2013 išaiškino, kad „laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybių, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas, nustatymas (Konvencijos 3 str.). Vadinasi, suimtasis turėtų patirti ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį.“ Tarnyba teigė, kad tokių aplinkybių dėl pareiškėjo konvojavimo nebuvo užfiksuota. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Tarnyba taip pat manė, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokią neturtinę žalą jis patyrė konvojavimo metu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, likusioje dalyje skundą atmetė.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo atstovė pateikė prašymą, kuriuo atsisakė skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą Lukiškių TI-K nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau 4 kv. m ploto, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, ir būtų ne mažiau nei du žmonės, bei pagerinti kitas sąlygas. Todėl šioje dalyje teismas bylą nutraukė ir nurodė, kad daugiau dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių teisminis ginčas nebegalimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 3 p., 102 str. 3 d.).
Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo vežamas etapu 2013 m. lapkričio 14-15 d., 2013 m. lapkričio 28-29 d., 2013 m. gruodžio 3-4 d., 2013 m. gruodžio 17-18 d., 2014 m. vasario 4-5 d., 2014 m. vasario 12-13 d., 2014 m. vasario 27-28 d., 2014 m. kovo 4-5 d., 2014 m. kovo 27-28 d., 2014 m. kovo 21 d. - balandžio 1 d., 2014 m. balandžio 17-18 d., 2014 m. balandžio 22-23 d., 2014 m. balandžio 29-30 d., 2014 m. gegužės 12-13 d. Pareiškėjas buvo etapuojamas automobiliais „Volkswagen Crafter“, pagamintais ne anksčiau nei 2008 m., o kai kurie automobiliai pagaminti net 2012 m. Teismas manė, kad Lietuvos kontekste tai buvo beveik nauji automobiliai. Kaip matyti iš šių automobilių registracijos liudijimų duomenų, VST kelionės žiniaraščių bei konvojuojamųjų sąrašų, leistinas pervežamų asmenų skaičius nebuvo viršytas. Minėtuose automobiliuose buvo tiek šildymo sistema, tiek ir vėdinimo liukas. Be to, VST pateikti duomenys patvirtino, kad dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo reikalavimai nurodytuose specialiosios paskirties automobiliuose atitiko teisės aktų reikalavimus. Kadangi visos transporto priemonės buvo registruotos teisės aktų nustatyta tvarka, atitiko techninius reikalavimus, o saugos diržus numatė gamintojas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
Teismas itin atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu VST konvojaus pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, apie tai įrašoma konvojaus dokumentacijoje, tačiau šioje dokumentacijoje neužfiksuoti jokie pareiškėjo nusiskundimai ar prašymai konvojaus pareigūnams. Teismas pabrėžė, kad, manydamas, jog jo teisės yra pažeidžiamos, pareiškėjas privalėjo reikšti pretenzijas. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė ne tik VST veiksmų neteisėtumo įrodymų, bet ir žalos įrodymų.
Įvertinęs pateiktus duomenis teismas konstatavo, kad VST neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl konvojavimo metu patirtų nepatogumų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir žalos fakto. Teismas manė, kad pareiškėjo skunde išsakyti nusiskundimai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, o abstraktūs teiginiai apie psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, nervinę įtampą ir nepatogumus nėra pakankami žalai įrodyti. Dėl šių priežasčių teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl pareiškėjo teisių pažeidimo jį laikant suimtą Lukiškių TI-K teismas pasisakė, kad Įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių TI-K kameroje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi nagrinėjamu atveju, nes pareiškėjo keliamas ginčas apėmė laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas 129 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant Įsakyme Nr. V-124 nustatytą reikalavimą.
Kiti pareiškėjo nusiskundimai dėl Lukiškių TI-K laikymo sąlygų, teismo vertinimu, buvo palyginti mažareikšmiai. Be to, dauguma jų buvo visiškai nepagrįsti. Teismas pastebėjo, kad kai kuriais atvejais Vilniaus visuomenės sveikatos centras įžvelgė tam tikrus smulkius trūkumus, tačiau pažeidimų iš esmės nenustatė.
Teismas pažymėjo, kad suimtieji patys tvarko kameras – tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o vėliau – su UAB „Dezinfa“, kurios atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie graužikus ir tarakonus neatitiko tikrovės.
Teismas nustatė, kad sanitarinių mazgų įrengimas kamerose atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimu, t. y. Vilniaus visuomenės sveikatos centras dėl to pastabų nereiškė.
Teismas pastebėjo, kad Higienos normos 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo oro kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir todėl teismas nusprendė, kad tai atitiko Higienos normos reikalavimus.
Teismas nurodė, kad Higienos normos 68 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Kalėjime laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus.
Teismas atkreipė dėmesį į SVĮ 29 straipsnį, pagal kurį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie Lukiškių TI-K pažeidimus dėl nepakankamo laiko suteikimo pareiškėjui pasivaikščioti kiemeliuose buvo nepagrįsti, ypač nustačius tai, kad tokių kiemelių buvo pakankamai.
Teismas taip pat paaiškino, kad SVĮ 22 straipsnyje nurodytos suimtųjų teisės pasimatyti sąlygos, kurios priklauso nuo teismo ir ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno, o ne nuo Lukiškių TI-K. Teismas manė, kad pareiškėjo kreipimasis dėl to, kad jam būtų suteikti pasimatymai net buvimo baudos izoliatoriuje metu ar sunkesnėmis sąlygomis, neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl Lukiškių TI-K neprivalėjo jų vykdyti ir šie pareiškėjo reikalavimai laikytini visiškai nepagrįstais.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl to, kad jis galėjo tik iki 3 val. per parą naudotis kompiuteriu, taip pat buvo nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-309/2013).
Teismas pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Mitybos normomis. Teismas pastebėjo, kad valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai buvo subalansuoti ir atitiko teisės aktais nustatytas normas. Minėti teisės aktai numatė mitybos normos per parą nedirbančiam vyrui energinę vertę – nemažiau nei 2298 kcal. 2013 m. gruodžio 19 d. atlikus maisto laboratorinius tyrimus nustatyta, jog nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energinė vertė buvo 2856 kcal. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl maisto davinio nebuvo pagrįsti.
Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Teismas atsižvelgė į pažeidimo mastą, trukmę (129 paros), į tai, kad reali žala pareiškėjo sveikatai nepadaryta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais buvo nustatyti tam tikri smulkūs pažeidimai, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo 1000 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“)) bei gyvenimo sąlygas ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 1000 Eur, kuris priteistinas iš atsakovo Lietuvos valstybės. Teismo manymu, didesnės neturtinės žalos priteisimas nagrinėjamoje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.
Teismas nenagrinėjo pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, nes jis nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų. Teismas pareiškėjui paaiškino, kad jis per keturiolika dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo turi teisę pateikti minėtus įrodymus (ABTĮ 45 str. 1 d.).
III.
Pareiškėjas S. Š. apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą ir visiškai patenkinti jo skundą.
Pareiškėjas manė, kad teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą ir priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas pabrėžė, jog teismas sprendime pripažino, kad pareiškėjas 129 paras buvo laikomas nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis ir kad buvo pažeisti nacionaliniai teisės aktai bei Konvencija. Pareiškėjas pakartotinai atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos teismai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06)). Pareiškėjas manė, kad dėl to, jog Lietuvos valstybė nuolat pažeidinėja Konvenciją, būtų neteisinga priteisiant neturtinę žalą vadovautis žemais koeficientais, nes nebūtų taikomas pakankamo atgrasinamojo poveikio principas. Tokia nacionalinių teismų praktika reiškia, kad Lietuvos valstybė savo piliečių atžvilgiu ignoruoja Europos standartus ir piliečių akyse diskriminuoja save kaip valstybę. Pareiškėjas teigė, kad Europiniai standartai nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomi dar ir todėl, kad iki suėmimo jis gyveno Norvegijoje, uždirbo daugiau nei 5 000 Eur per mėnesį.
Pareiškėjas taip pat manė, jog tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuteistiesiems ne kartą buvo priteistas žalos atlyginimas, o pareiškėjas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-46-361/2014 buvo išteisintas ir teismo salėje paleistas, papildomai įrodo, kad teismo sprendimas priteisti tik 1 000 Eur žalos atlyginimą negali būti laikomas sąžiningu. Pareiškėjas pažymėjo, kad visą suėmimo laiką praleido su žmonėmis, kurie jau buvo padarę nusikaltimus ar teisiami už jų padarymą, ir tai jam buvo traumuojanti patirtis.
Be to, pareiškėjas pastebėjo, kad nebuvo paneigtas jo skundo argumentas, jog jis buvo konvojuojamas ilgiau nei 10 valandų ir dėl to patyrė didelius nepatogumus ir išgyvenimus, kurie taip pat turėtų būti atlyginti.
Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas prašė atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
Lukiškių TI-K savo poziciją grindė argumentais, išdėstytais atsiliepime į skundą. Lukiškių TI-K papildomai nurodė, kad duomenys apie kamerų plotą ir juose buvusių asmenų skaičių negali būti vertinami vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė (gali pasikeisti kelis kartus per dieną), kartu kintant ir vienam asmeniui tenkančiam kameros plotui. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Atsižvelgęs į tai, Lukiškių TI-K manė, kad vienam asmeniui tam tikromis dienomis tekusį galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Lukiškių TI-K taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, o tik pateikė abstrakčius teiginius, kuriuose pažodžiui pakartotas CK įtvirtintas neturtinės žalos apibrėžimas. Be to, Lukiškių TI-K pastebėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2017/2012 ir 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos prašė teismo sprendimo dalį dėl konvojavimo sąlygų palikti nepakeistą.
VST nurodė, kad teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė nei Tarnybos veiksmų neteisėtumo įrodymų, nei žalos įrodymų. VST manė, kad teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Administracinės bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas, o jo konvojavimų metų etapuojamas netinkamomis sąlygomis, dėl ko patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, tai sužalojo pareiškėjo sveikatą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje skundą atmetė.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kaip suimtasis. Iš bylos duomenų matyti, kad 2014 m. vasario 2 d. pareiškėjas parašė prašymą (I t., b. l. 12) pagerinti jo gyvenimo sąlygas, vienas iš reikalavimų buvo suteikti teisę turėti tiek pat ilgalaikių pasimatymų su šeimos nariais, kiek turi nuteistieji pataisos namuose, priskirti paprastajai grupei, net jeigu pareiškėjas būtų laikomas griežtesnėmis suėmimo režimo sąlygomis.
Iš byloje esančios medžiagos nėra aišku, ar pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. birželio 3 d. (I t., b. l. 44–45), visą laiką Lukiškių TI-K buvo laikomas įprastomis suėmimo režimo sąlygomis, ar tam tikru metu jis buvo suimtas ir griežtesnėmis suėmimo režimo sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinumu, minėtų aplinkybių nustatymas yra būtinas nagrinėjamai bylai teisingai išnagrinėti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 82 straipsnio 9 dalis numato, kad jeigu bylos teisminio nagrinėjimo metu paaiškėja naujų aplinkybių, kurias reikia ištirti, teismas gali priimti nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Vadovaujantis ABTĮ 80 straipsnio 1 dalimi, teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, ABTĮ 6 straipsnį teismas privalo vykdyti teisingumą. Teismai, vykdydami teisingumą, turi pareigą užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje būtina kreiptis į Lukiškių TI-K tam, kad minėta laisvės atėmimo įstaiga pateiktų duomenis, siekiant išsiaiškinti, ar, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 22 straipsnio 1 dalimi, ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas pareiškėjui tam tikru jo suėmimo Lukiškių TI-K metu buvo neleidęs pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis ir toks pasimatymus draudžiantis motyvuotas sprendimas buvo pateiktas tardymo izoliatoriaus administracijai. Taip pat nagrinėjamai bylai reikšminga informacija, išreikalautina iš Lukiškių TI-K, apie tai, ar pareiškėjo suėmimo Lukiškių TI-K metu jam buvo paskirta kuri nors iš drausminių nuobaudų, numatytų SVĮ 34 straipsnio 1 dalyje.
Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į teismo pareigą vykdyti teisingumą ir priimti bei paskelbti vientisą baigiamąjį teismo aktą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, nagrinėjamos bylos pobūdį (dėl neturtinės žalos atlyginimo), siekiant užtikrinti tinkamą pareiškėjo procesinių teisių įgyvendinimą, egzistuoja pagrindas atnaujinti šios administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir bylos nagrinėjimą atidėti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 82 straipsnio 9 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir bylos nagrinėjimą atidėti.
Įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą per 14 dienų pateikti informaciją apie tai, ar, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas pareiškėjui tam tikru jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu buvo neleidęs pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis ir toks pasimatymus draudžiantis motyvuotas sprendimas buvo pateiktas tardymo izoliatoriaus administracijai, taip pat nurodyti, ar pareiškėjo suėmimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu jam buvo paskirta kuri nors iš drausminių nuobaudų, numatytų Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas