Administracinė byla Nr. I-5448-244/2015

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05034-2014-2)

Procesinio sprendimo kategorija  15.2.3.2, 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas K. J. skunde (b. l. 1) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), jo naudai 40 000 Lt neturtinės žalos.

              Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 83, kurios plotas apie 8 m2 kartu su 2 asmenimis. Minėta kamera labai apleista, netvarkinga, medinės grindys išlaužtos, pilna tarakonų. Kadangi yra neįgalus, jam turi tekti 7 m2 ploto. Dėl šone esančio guzo, susidariusio dėl neoperuotos išvaržos, jam buvo gėda eiti kartu su kitais kalinamaisiais praustis į dušą. Kalėdamas minėtomis sąlygomis patyrė fizinį skausmą, moralinį pažeminimą.

              Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 6–10) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat taikyti ieškinio senatį.

Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. 2011-04-12 vakare, 2011-04-13 ryte, 2011-05-12 ryte, 2011-11-21 - 2011-12-21, 2011-12-22 ryte, 2012-01-30 vakare, 2012-01-31 ryte, 2012-02-28 ryte, 2012-03-09 ryte, 2012-03-14 vakare, 2012-03-15 ryte, 2012-04-24 vakare, 2012-04-25-2012-05-22, 2012-05-24 vakare, 2012-05-25 - 2012-07-04 – pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2. 2011-04-07 - 2011-04-12, 2011-10-26 - 2011-11-02, 2012-01-23 -2012-01-30, 2012-05-23 - 2012-05-24 pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi paminėtais laikotarpiais jis buvo išvykęs iš įstaigos į kitas laisvės atėmimo vietas. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Dezinfa“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pareiškėjo skundžiamuoju buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K, dalis šio nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu, bei kamerų neatitikimo higienos reikalavimams.

Pareiškėjas teismo prašo priteisti neturtinę žalą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011-02-01 iki 2012-07-05.

Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovės atstovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.

Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skunde nurodo, jog visą buvimo Lukiškių TI-K laiką nuo 2011-02-01 iki 2012-07-05 dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, ir netinkamų laikymo sąlygų jautė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, taigi jau tuo metu turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos, tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 18 d. (išsiuntė paštu) (b. l. 2), todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011-02-01 iki 2011-11-18 turi būti taikoma ieškinio senatis.

Atsakovės atstovas, atsižvelgdamas į tai, kad skundą K. J. pateikė 2014-11-18, prašė reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.

K. J. skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2014-11-18 (b. l. 2), todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2011-11-18 praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po trejų metų nenurodo, laikoma, kad reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011-02-01 iki 2011-11-18 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2011-11-19 iki 2012-07-04.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu, bei kamerų neatitikimo higienos reikalavimams.

Skunde pareiškėjas teigia, kad jam, kaip neįgaliam kaliniui, turi tekti 7 m2 ploto. Minėtą teiginį paneigia atsakovės atstovo į bylą pateikti paaiškinimai, kad Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip - 3,6 m2 ploto. Pažymėjo, kad dėl neįgaliųjų asmenų kalinimo minėtame teisės akte nepasisakyta ir nėra numatyta specialaus laikymo įkalinimo įstaigose. Lukiškių TI-K visi asmenys laikomi vadovaujantis šio 2010-05-11 įsakymo reikalavimais, t. y. stengiamasi, kad įstaigoje vienam asmeniui būtų suteikiama - 3,6 m2 ploto (b. l. 77).

Taigi nagrinėjamu atveju, ginčo teisiniams santykiams taikytinas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojęs nuo 2010 m. gegužės 14 d., nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

Deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalį laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo pristatytas 2011-02-01 ir periodiškai skirtingose kamerose laikytas iki 2012-07-04. Laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. nuo 2011-11-19 iki 2012-07-04, pareiškėjas atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, iš viso buvo kalinamas 221 parą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą: 2011-11-21 – 2011-12-21 visą parą, 2011-12-22 ryte, 2012-01-31 ryte, 2012-02-28 ryte, 2012-03-09 ryte, 2012-03-14 vakare, 202-03-15 ryte, 2012-04-24 vakare, 2012-04-25 – 2012-05-22 visą parą, 2012-05-24 vakare, 2012-05-25 – 2012-07-04 visą parą. Darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. 221 parą, iš jų 101 parą (visą parą), buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, dar 7 paras minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas arba ryte, arba vakare. Teismas nagrinėjamu atveju atsižvelgia į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Teismas taip pat įvertina aplinkybę, kad pasivaikščiojimo metu pareiškėjo taip pat nebūdavo kameroje. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (221 parą) kalėjo perpildytose kamerose.

Lukiškių TI-K pripažino ir neginčija aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei yra nustatyta teisės aktuose, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad tam tikrais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 m2 ploto, iš esmės nėra.

              Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis iš esmės neturtinės žalos atsiradimą sieja su teisės aktų reikalavimais dėl atitinkamo minimalaus kameros ploto pažeidimu. Šiuo atveju pakankama nustatyti aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų kamerose, įvertinti pažeidimų trukmę ir mastą, kad būtų galima teigti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs užtikrintas nustatytas tardymo izoliatoriaus kameroje tenkantis minimalus plotas vienam asmeniui.

Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos, t. y. gyvenamojo ploto trūkumas, neigiamai įtakojo emocinius, dvasinius išgyvenimus.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius K. J. kalinimo sąlygas, daro išvadą, kad atsakovė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1774/2010, Nr. A502-1235/2012, Nr. A525-1247/2012), ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentas dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo laikytinas nepagrįstu.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, jog administracinių teismų praktikoje (administracinės bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009, Nr. A525-1163/2012) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Teismui nekyla abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K kamera Nr. 83, kurioje kalėjo, buvo apleista, netvarkinga, medinės grindys išlaužtos, buvo tarakonų.

Atsakovės atstovo į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjo nurodytoje kameroje būtų užfiksuoti Higienos normos pažeidimai (b. l. 15-33).

Aplinkybė, jog Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (dabar – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) ir UAB ,,Dezinfa“, patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose (b. l. 35-49).

Byloje taip pat nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, o kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 ploto, – pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma), šio pažeidimo trukmę (113 parų), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 350 Eur.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjo K. J. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. J. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 Eur (trys šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                     Liudmila Zaborovska