Civilinė byla Nr. 2- 141/2007
Procesinio
sprendimo kategorija 126.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. kovo 1 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio
(kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo
bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jūsų žavesiui“
administratoriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 17 d.
nutarties, kuria atmestas prašymas patvirtinti pareiškėjo kreditorinį reikalavimą
bankrutuojančios Jolantos Stankevič firmos „Kompanjola“ bankroto byloje
(bylos Nr. B2-1180-38/2007).
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
Vilniaus apygardos teismas 2005 m.
gruodžio 9 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą J. Stankevič firmai „Kompanjola“.
Pareiškėjas
BUAB „Jūsų žavesiui“ 2006 m. sausio 31 d. pateikė finansinį reikalavimą už 141
064,76 Lt sumą ir prašė įtraukti į bankrutuojančios J. Stankevič firmos
„Kompanjola“ kreditorių sąrašą. Nurodė, jog pareiškėjas su J. Stankevič firma
„Kompanjola“ 2003 m. spalio 27 d. pasirašė Konsignacijos sutartį, kurios
pagrindu pagal 2004 m. gegužės 21 d. aktą Nr. 04-2004 perdavė prekių už 145
949,46 Lt sumą. J. Stankevič firma „Kompanjola“ grąžino konsignantui prekių tik
už 4884,70 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad jis įtrauktinas į kreditorių sąrašą su 141
064,76 Lt finansiniu reikalavimu bankrutuojančios J. Stankevič firmos
„Kompanjola“ bankroto byloje.
Vilniaus apygardos
teismas 2006 m. spalio 17 d. nutartimi atmetė pareiškėjo UAB „Jūsų žavesiui“
prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą. Teismas nutartyje nurodė, jog
pareiškėjui UAB „Jūsų žavesiui“ 2004 m. gegužės 27 d. nutartimi buvo iškelta
bankroto byla ir paskirtas administratorius. Administratoriui teko pareiga
perimti visą UAB „Jūsų žavesiui“ dokumentaciją ir turtą. Dokumentaciją administratorius
perėmė 2004 m. birželio 21 d. aktu, o 2004 m. birželio 6 d. ir 2004 m.
lapkričio 10 d. aktais perėmė turto už 106 001,71 Lt. Kartu su perimtais
dokumentais buvo ir 2003 m. spalio 27 d. Konsignacijos sutartis. Pareiškėjas finansinį
reikalavimą kildina iš Konsignacijos sutarties, tačiau, teismo nuomone, byloje
nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių prievolinių santykių tarp šalių
atsiradimą šios sutarties pagrindu. Nėra dokumentų, atitinkančių Konsignacijos
sutarties nuostatas, kurie patvirtintų prekių perdavimą. Pateiktas 2004 m.
gegužės 21 d. dokumentas Nr. 04-2004 dėl prekių už 145 949,46 Lt sumą perkėlimo
iš pareiškėjo sandėlio į J. Stankevič firmos „Kompanjola“ sandėlį nelaikytinas
dokumentu, apibrėžiančiu šalių tarpusavio prievoles pagal Konsignacijos
sutartį. Teismo nuomone, šis dokumentas patvirtina tik vidinį prekių perkėlimą
iš vieno sandėlio į kitą, tačiau šiuo dokumentu J. Stankevič firma „Kompanjola“
neprisiėmė sau prievolės parduoti prekes pareiškėjo naudai Konsignacijos
sutarties pagrindu. Gautos prekės J. Stankevič firmos „Kompanjola“ sandėlyje
buvo sumaišytos su identiškomis kitų tiekėjų prekėmis. Abiem įmonėms iškėlus
bankroto bylas, pareiškėjui BUAB „Jūsų žavesiui“ buvo grąžinta prekių už
4884,70 Lt. Buvo grąžintos tik tos prekės, kurias pavyko identifikuoti. Likęs
turtas buvo perduotas bankrutuojančios J. Stankevič firmos „Kompanjola“
administratoriui. Faktas, kad J. Stankevič firmai „Kompanjola“ perduotas turtas
iš esmės sutapo su prekių sąrašu, nurodytu 2004 m. gegužės 21 d. dokumente Nr.
04-2004, teismo nuomone, nepaneigia aukščiau minėtų teiginių. Bankrutuojančios
J. Stankevič firmos „Kompanjola“ administratoriui nėra perduoti visi šios
firmos finansinės atskaitomybės dokumentai, kurių dalis dar yra pas
ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Dėl šių nurodytų priežasčių teismas negalėjo
daryti neabejotinos išvados, jog pagal 2004 m. gegužės 21 d. dokumentą Nr.
04-2004 J. Stankevič firmai „Kompanjola“ perduotas turtas priklausė pareiškėjui
UAB „Jūsų žavesiui“ ir pareiškėjas turi teisę reikalauti prekių grąžinimo ar
finansinės kompensacijos. Be to, pareiškėjo atstovai teisme pripažino, jog
perduoto turto identifikacija yra neįmanoma. Dėl minėtų aplinkybių teismas konstatavo,
kad pateikti įrodymai nepašalina abejonių dėl pareiškėjo BUAB „Jūsų žavesiui“
prašymo pagrįstumo bei neįrodo jo finansinio reikalavimo teisių bankrutuojančiai
J. Stankevič firmai „Kompanjola“.
Pareiškėjas BUAB „Jūsų žavesiui“
atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 17
d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Apeliantas nurodo, kad teismo
nutartis nepagrįsta dėl šių motyvų:
1.
teismas neteisingai
vertino pateiktus įrodymus. Aplinkybė, jog 2004 m. gegužės 21 d. dokumentas Nr.
04-2004 nėra pavadintas prekių perdavimo – priėmimo aktu, negali būti
vertinamas, kaip sudarytas ne Konsignacijos sutarties pagrindu. Teismas turėjo šį
dokumentą vertinti pagal jo turinį, atitinkantį tikrąją asmenų valią. Minėtas
dokumentas patvirtina, jog pareiškėjas prekes perdavė. Tarp šalių nebuvo sudaryta
jokių kitokių sutarčių, tik Konsignacijos sutartis. Kadangi juridiniai asmenys
turtą gali perduoti vienas kitam tik esant teisiniam pagrindui, todėl Konsignacijos
sutartis laikytina vieninteliu galimu teisiniu pagrindu turto perdavimui –
priėmimui, patvirtinančiu, jog pareiškėjas prekes perdavė, o J. Stankevič firma
„Kompanjola“ jas priėmė pardavimui. Be to, pareiškėjas pateikė dokumentus,
patvirtinančius pagal 2004 m. gegužės 21 d. dokumentą Nr. 04-2004 perduotų
prekių įsigijimą;
2.
bankrutuojančios J.
Stankevič firmos „Kompanjola“ administratorius pateikė teismui užbalansinį
prekių perdavimo šios firmos bankroto administratoriui aktą, pagal kurį buvusi J.
Stankevič firmos „Kompanjola“ vadovė perdavė bankroto administratoriui prekių
už 156 888,53 Lt sumą. Užbalansinio prekių perdavimo akte ir 2004 m. gegužės 21
d. dokumente Nr. 04-2004 nurodytų prekių kiekiai, pavadinimai ir kainos yra
identiški. Darytina išvada, jog bankrutuojančios J. Stankevič firmos
„Kompanjola“ buhalterinėje apskaitoje neužpajamuotos prekės buvo pareiškėjo
2004 m. gegužės 21 d. dokumentu Nr. 04-2004 perduotos prekės. Aplinkybė, kad
prekėms nebuvo išrašyta PVM sąskaita – faktūra, nėra pagrindas teigti, jog prekės
nebuvo perduotos, nes pagal Konsignacijos sutarties 2.1 punktą sąskaita
išrašoma po prekių pardavimo. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo
pretenzijos buvo reiškiamos ne dėl prekių perpardavimo, o dėl jų negrąžinimo
pareiškėjui;
3.
teismui yra pateikti
vis įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumą. Kita
šalis nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo įrodinėjamus faktus,
todėl teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą patvirtinti finansinį
reikalavimą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovo
J. Stankevič firmos „Kompanjola“ administratorius prašo skundžiamą nutartį
palikti nepakeistą. Atsiliepime akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas
visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino rašytinius įrodymus,
šalių ir liudytojų paaiškinimus, faktines bylos aplinkybes, padarydamas teisingą
išvadą, kad pareiškėjas neįrodė savo reikalavimo teisės bei finansinių
pretenzijų pagrįstumo.
Apeliacinės
instancijos teisme 2007 m. vasario 21 d. gauti rašytiniai pareiškėjo BUAB „Jūsų
žavesiui“ papildymai prie jo atskirojo skundo. Pareiškėjas nurodo, jog negalėjo
iš karto pateikti visų argumentų savo atskirajame skunde, nes pirmosios
instancijos teismas laiku nepateikė skundžiamos nutarties motyvų. Apeliantas
prašo priimti atskirojo skundo papildymus.
Atskirasis
skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas
sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių
negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos
teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje
ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme
nurodytas išimtis.
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų
apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Dėl atskirojo skundo papildymų.
Atskirojo
skundo papildymas yra atskirojo skundo dalis, todėl jam pateikti taikomos tos
pačios normos, kaip ir pateikiant atskirąjį skundą. Apeliantas atskirojo skundo
papildymus pateikė tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui, nors įstatymas
nustato, jog atskirieji skundai pateikiami per tą teismą, kurio nutartis yra
skundžiama, šiuo atveju - per Vilniaus apygardos teismą (CPK 335 str.). Atskirojo
skundo (tiek viso, tiek jo dalių, tiek jo papildymų, pakeitimų ir pan.)
priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, todėl priimti
atskirojo skundo papildymus tiesiogiai apeliacinės instancijos teisme nėra
teisinio pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad teismo 2006 m. spalio 17 d.
nutarties apskundimo terminas baigėsi 2006 m. spalio 24 d. Pasibaigus skundo
padavimo terminui, keisti (papildyti) skundą yra draudžiama (CPK 323 str., 338
str. nuostatos). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija
konstatuoja, kad pareiškėjo atskirojo skundo papildymai grąžintini padavusiam
asmeniui, todėl šių skundo papildymų neanalizuoja.
Dėl atskirojo skundo.
Apeliantas
pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai vertino byloje
nagrinėjamas aplinkybes. CPK 14 straipsnis nustato, kad teismas privalo
tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus CPK numatytus
atvejus, o savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti
teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą nagrinėjo
pernelyg siauru aspektu, t. y. sprendė, ar pakanka įrodymų patvirtinančių, jog
tarp ginčo šalių susiformavo prievoliniai santykiai minėtos Konsignacijos
sutarties pagrindu. Toks bylos nagrinėjimo objektas nėra pakankamas, nes
kreditorinį reikalavimą reiškia taip pat bankrutuojantis asmuo. Bylos,
kylančios iš bankroto teisinių santykių, turi viešą interesą, kas įpareigoja
bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu, suteikia teisę ir pareigą
rinkti įrodymus, būtinus išnagrinėti bylą ir įvertinti reikšmingas jos
aplinkybes visais esminiais aspektais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje
nutartyje nustatė, kad prekės iš pareiškėjo sandėlio buvo perkeltos į J.
Stankevič firmos „Kompanjola“ sandėlį, kur buvo sumaišytos su kitomis
panašiomis prekėmis, todėl jų neįmanoma identifikuoti. Teismas manė, jog prekių
perkėlimas nebuvo atliekamas Konsignacijos sutarties pagrindu. Turėdamas būti
aktyvus, teismas privalėjo ištirti, kokiu gi pagrindu prekės buvo perkeltos iš
vienos įmonės sandėlio į kitos įmonės sandėlį. Teismas 2004 m. gegužės 21 d.
dokumento Nr. 04-2004, fiksuojančio prekių perkėlimą iš vienos įmonės sandėlio
į kitos įmonės sandėlį, nevertino kaip Konsignacijos sutartyje sutarto prekių
perdavimo – priėmimo akto. Šią išvadą teismas motyvavo tuo, jog minėtas
dokumentas neatitinka Konsignacijos sutartyje nustatytos prekių perdavimo
dokumento formos, o kitokių įrodymų nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal
esmę ir turinį konsignacijos sutartis (kaip komiso sutarties porūšis) yra
susitarimas tarp konsignanto (prekių tiekėjo) ir konsignatoriaus
(komisionieriaus – prekių gavėjo) parduoti (realizuoti) konsignanto prekes
konsignatoriaus vardu už atlyginimą. Tuo tikslu konsignantas (prekių tiekėjas)
perduoda savo prekes į konsignatoriaus (komisionieriaus – prekių gavėjo)
sandėlį tam, kad konsignatorius galėtų vykdyti savo, kaip tarpininko -
komisionieriaus įsipareigojimą parduoti gautas prekes. Kadangi minėto dokumento
pagrindu prekės faktiškai buvo perkeltos iš vienos įmonės sandėlio į kitos
įmonės sandėlį, todėl teismas, analizuodamas minėto dokumento prasmę, turėjo
aiškintis tikruosius šalies ketinimus sudarant dokumentą ir atsižvelgti į
faktiškai atliktus šalių veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kad 2004 m. gegužės 21
d. dokumentu Nr. 04-2004 fiksuojamas būtent prekių perdavimas iš vienos įmonės
sandėlio į kitos įmonės sandėlį tuo laikotarpiu, kai šių įmonių tarpusavio
verslo santykiai buvo grindžiami Konsignacijos sutartimi, teismas turėjo tirti,
kokiu kitu faktiniu pagrindu, jei ne pagal Konsignacijos sutartį, buvo vykdoma
ši ūkinė operacija, ar keitėsi ir kaip keitėsi iš pareiškėjo sandėlio į J. Stankevič
firmos „Kompanjola“ sandėlį perkeltų prekių teisinis statusas.
Apeliantas
pagrįstai nuodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo J.
Stankevič firmos „Kompanjola“ užbalansinėje sąskaitoje apskaitytų prekių
kilmės. Juridinių asmenų veiklos buhalterinės apskaitos užbalansinėse
sąskaitose apskaitomos materialinės vertybės, kurios nėra įrašomos į finansinę
atskaitomybę (balansą) kaip nuosavos. Užbalansinėse sąskaitose apskaitomoms vertybėms
priskirtinas ir neapibrėžtasis turtas, galintis atsirasti įmonėje dėl praeities
įvykių, kurių buvimą ar nebuvimą patvirtina nevisiškai įmonės kontroliuojami
neapibrėžti būsimieji įvykiai. Šias aplinkybes patvirtina bankrutavusios J. Stankevič
firmos „Kompanjola“ administratoriaus pažyma (b. l. 137), kad administratoriui
perduotos užbalansinės prekės šioje įmonėje nebuvo užpajamuotos, nes tai yra
neaiškios kilmės turtas. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė
pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog firmos „Kompanjola“ užbalansinėje sąskaitoje
esančios prekės (pagal kiekius, pavadinimus, įvertinimo sumas) yra artimos
pareiškėjo 2004 m. gegužės 21 d. dokumentu Nr. 04-2004 perduotoms prekėms. Pareiškėjo
argumentai, kad užbalansinėje sąskaitoje esančios prekės yra pagal ginčo
dokumentą perduotos prekės, liko nei paneigti, nei patvirtinti.
Atkreiptinas dėmesys, kad teismas
skundžiamoje nutartyje nurodė, jog dalis J. Stankevič firmos „Kompanjola“
finansinės atskaitomybės dokumentų yra pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus,
todėl bankroto byloje pateikta rašytinė medžiaga nepašalina abejonių pareiškėjo
reikalavimų pagrįstumu. Kaip jau minėta, šios kategorijos bylose teismas turi
būti aktyvus. Konstatavęs, jog nepakanka įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo
teisę į kreditorinio reikalavimo patvirtinimą, ir nustatęs, jog dalis galinčių
turėti reikšmės sprendžiant ginčą dokumentų yra pas ikiteisminio tyrimo
pareigūnus, teismas turėjo imtis procesinių veiksmų išreikalauti trūkstamus
dokumentus ar kitaip susipažinti su jų turiniu.
Pagal
CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina
apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal pateiktus įrodymus
bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Ši
procesinė taisyklė taikytina ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338
str.). Pirmosios instancijos teismas neatskleidė klausimo, susijusio su
pareiškėjo teise būti įtrauktam į J. Stankevič firmos „Kompanjola“ kreditorių
sąrašą ir atitinkamo dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimu, esmės, o pagal
byloje pateiktus įrodymus išnagrinėti šį klausimą iš esmės ir pateikti galutinį
teisinį vertinimą apeliacinės instancijos teisme nėra galimybių. Pirmosios
instancijos teismas turi pasiūlyti ginčo šalims pateikti arba savo iniciatyva
surinkti papildomus įrodymus (CPK 179 str. 2 d.), reikšmingus išsamiam,
visapusiškam ir objektyviam faktinių aplinkybių išnagrinėjimui, todėl pirmosios
instancijos teismo nutartis naikintina, o klausimas perduotinas pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Iš naujo
nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl įtraukimo į kreditorių sąrašą ir finansinio
reikalavimo patvirtinimo, būtina išsiaiškinti ir įvertinti visas, įskaitant šioje
nutartyje paminėtas aplinkybes, galinčias turėti reikšmę teismo procesiniam
sprendimui patenkinti arba atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3
punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2006
m. spalio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Audronė
Jarackaite
Marytė Mitkuvienė
Gintaras Pečiulis