Civilinė byla Nr. 3K-3-235/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos:
1.2; 11.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės
Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos primininkė) ir Algio Norkūno
(pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. A. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 14 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. A. L. ieškinį atsakovui Lietuvos socialdemokratų partijai dėl
sprendimo panaikinimo, neteisėto atleidimo iš darbo, grąžinimo į darbą ir
vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje
nagrinėjamas ginčas dėl darbo sutarties termino teisinių aspektų, kai darbuotoją
skiria į darbą renkamasis organas. Taip pat byloje nagrinėjami civilinių
įstatymų bei darbdavio vidaus dokumentų galėjimo būti darbo teisės šaltiniais
klausimai.
Ieškovas prašė panaikinti 2008
m. kovo 15 d. Lietuvos socialdemokratų partijos (toliau tekste – LSDP) Vilniaus
miesto skyriaus tarybos sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta jo neskirti LSDP Vilniaus
miesto skyriaus atsakinguoju sekretoriumi ir pavesti šias pareigas eiti kitam
asmeniui; ieškovą grąžinti į darbą, priteisti už priverstinės pravaikštos laiką
vidutinį darbo užmokestį ir delspinigius.
Ieškovas nurodė, kad 2008 m. kovo 15 d. vyko LSDP Vilniaus miesto
skyriaus konferencija, po kurios vyko LSDP Vilniaus miesto skyriaus tarybos
posėdis. Jo metu buvo nutarta ieškovo nebeskirti atsakinguoju sekretoriumi.
Tarybos posėdyje dalyvavusių asmenų tikslaus skaičiaus nežinoma, nes nebuvo
jokio sąrašo, narių skaičius prieš priimant sprendimus nebuvo patikslintas.
Atsakovas pateikė tik LSDP konferencijos dalyvių sąrašą, tačiau neaišku, ar
Tarybos posėdyje dalyvavo tiek pat žmonių, turinčių balsavimo teisę, kiek
Konferencijoje, nes iš balsavimo rezultatų matyti, jog balsavo vis skirtingas
skaičius. Ieškovas iš pareigų buvo atleistas DK 126 straipsnio 1 dalies
pagrindu ir atsižvelgiant į tai, kad jis nebuvo patvirtintas LSDP Vilniaus
miesto skyriaus atsakinguoju sekretoriumi. Ieškovas ginčija, jog su juo buvo
sudaryta terminuota darbo sutartis. Sutartis buvo sudaryta 2001 metais, o joje
nurodyta, kad priimtas į pareigas pagal neterminuotą darbo sutartį. Ieškovo
darbas buvo nuolatinio pobūdžio, tą patvirtina ne tik darbo sutartis, bet ir jo
pareigybės aprašymas, o darbo funkcijos terminu nebuvo apribotos. Atsakovo
siūlymas šią sutartį laikyti terminuota prieštarauja tiek darbo sutarties
sudarymo metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo 9 straipsnio 2 daliai, tiek
šiuo metu galiojančio DK 109 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Darbo sutartis su
ieškovu galėjo būti nutraukta tik vadovaujantis DK 129 straipsnio 1 dalimi, t. y.
darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Tokiu atveju darbo sutartis
galėtų būti nutraukta tik dėl svarbių priežasčių, o tokių nenurodoma nei
įsakyme dėl atleidimo, nei kituose atsakovo dokumentuose.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus
miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškovo
ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad LSDP veiklą reglamentuoja partijos įstatai
(Statutas). Jo III skirsnyje įtvirtinta LSDP organizacinė struktūra, valdymo
organai, numatyta galimybė steigti partijos skyrius. Ieškovas ėjo Vilniaus
miesto skyriaus atsakingojo sekretoriaus pareigas. Statuto III skirsnio 26.1
punkte nustatyta, kad Skyriaus taryba Pirmininko teikimu skiria atsakingąjį
sekretorių. 2008 m. kovo 15 d. Vilniaus miesto skyriaus tarybos posėdyje LSDP
Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas pasiūlė neskirti ieškovo toliau eiti
atsakingojo sekretoriaus pareigas. Šiuo pagrindu su ieškovu darbo sutartis buvo
nutraukta. Teismas sprendė, kad toks ieškovo atleidimas iš darbo neprieštarauja
darbo teisės normoms; motyvavo, kad ieškovo pareigybė – atsakingasis
sekretorius – saistoma Tarybos įgaliojimų bei Pirmininko teikimo. Statuto 25.5
punkte nustatyta, kad partijos skyriaus Taryba renkama skyriaus susirinkime ar
konferencijoje, vadinasi, kiekviena naujai išrinkta taryba paskiria atsakingąjį
sekretorių. Iki 2008 m. kovo 15 d. LSDP Vilniaus miesto skyriaus taryba
posėdžiuose svarstydavo atsakingojo sekretoriaus skyrimo klausimą ir juo ne
vieną kartą buvo perskirtas ieškovas. Neskyrus atsakinguoju sekretoriumi, darbo
sutartis su juo nutraukta suėjus terminui. Iš faktinių bylos aplinkybių,
ištirtų ir įvertintų įrodymų matyti, kad ieškovą ir atsakovą siejusi darbo
sutartis savo prasme buvo terminuota. Šiuo atveju teismas taikė DK 94
straipsnio nuostatą, kad, nustačius darbo sutarties sąlygų prieštaravimą DK,
taikomos kodekso nuostatos. Byloje neginčyta aplinkybė, kad atsakingąjį
sekretorių skirdavo kiekvienąkart naujai išrinkta Partijos Vilniaus miesto
skyriaus Taryba. Dėl to teismas pripažino, jog ieškovas iš tiesų dirbo pagal
terminuotą darbo sutartį, kurios laikas buvo apibrėžtas renkamo organo
įgaliojimų terminu (DK 109 straipsnio 3 dalis). Tokia nuostata įtvirtinta ir
Darbo sutarties įstatymo 9 straipsnyje, galiojusiame ieškovą priimant į darbą:
„su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus skiria į darbą renkamieji organai,
darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų (kadencijos) laikui“.
Atsakingojo sekretoriaus pareigybė nėra politinė, tačiau iš jos aprašymo
matyti, kad, organizuojant ir atsakant už partijos skyriaus materialinę,
metodinę paramą, tvarkant rėmėjų, dokumentų apskaitą, forminant naujų narių
priėmimą, tvarkant korespondenciją ir kt., reikalinga turėti Tarybos politinį
pasitikėjimą, būti lojaliam, sąžiningam ir pan., todėl teismas padarė išvadą,
jog atsakingąjį sekretorių ir tarybą saisto fiduciariniai santykiai. LSDP
Statute nedetalizuota, kokia tvarka skiriamas atsakingasis sekretorius, iš
kokių kandidatūrų, tačiau nurodyta, jog jis skiriamas Pirmininko teikimu.
Vadinasi, pagal LSDP veiklą reglamentuojančius norminius aktus, partijos vidaus
organizacinę struktūrą, Pirmininko ir Tarybos prerogatyva spręsti dėl
atsakingojo sekretoriaus kandidatūros tvirtinimo kitai Tarybos dvejų metų
kadencijai. Teismas ieškovo reikalavimą panaikinti LSDP Vilniaus miesto
skyriaus tarybos sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta ieškovo neskirti atsakinguoju
sekretoriumi ir šias pareigas pavesti laikinai eiti LSDP Vilniaus miesto skyriaus
pirmininko pavaduotojui S. V. atmetė, motyvuodamas tuo, kad
ieškovo nurodomi argumentai dėl posėdžio metu balsavusio nevienodo narių
skaičiaus nesuteikia pagrindo naikinti sprendimą. Rašytiniai įrodymai apie tarybos
posėdyje dalyvavusių narių skaičių patvirtina, jog dalyvavusiųjų skaičius
atitiko kvorumo reikalavimus, o visi nutarimai priimami daugiau kaip pusės
dalyvaujančiųjų balsais. Šešiasdešimt du balsai „prieš“ ieškovo skyrimą eiti
toliau atsakingojo sekretoriaus pareigas patvirtina, jog buvo pakankama dauguma
tokiam sprendimui priimti: tiek skaičiuojant nuo aštuoniasdešimt šešių narių,
tiek nuo septyniasdešimt penkių. Teismas sprendė, kad nutarimas dėl ieškovo
neskyrimo LSDP Vilniaus miesto skyriaus atsakingojo sekretoriaus pareigoms
priimtas nepažeidžiant LSDP Statuto IV skirsnio reikalavimų. Netenkinęs
reikalavimo grąžinti ieškovą į darbą, teismas atmetė ir išvestinius
reikalavimus dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką
ir delspinigių priteisimo (DK 297 straipsnio 3 dalis).
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą
pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi Vilniaus
miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą paliko
nepakeistą. Teismo nuomone, tai, kad sutartyje yra aptariamas terminas,
neleidžia daryti išvados, kad jis nenurodytas, nes netinkamai nustatytas
terminas bus tuo atveju, kai jis yra nustatytas, t. y. darbo sutartis nustato
tam tikrą terminą, tačiau jis nurodytas ne tam laikui, kuriam buvo susitarta,
arba neatitinka darbų, kuriems buvo susitarta (DK 109 straipsnio 1 dalis), ir
panašiai. Dėl šios priežasties ieškovo argumentas, jog remiantis šiomis
įstatymų normomis darbo sutartis turėjo būti pripažinta neterminuota, nepagrįstas.
Rašytinės darbo sutarties su ieškovu sudarymo metu 2001 m. liepos 1 d.
galiojusio Darbo sutarties įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad
su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus skiria į darbą renkamieji
organai, darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų
(kadencijos) laikui. Ta pati nuostata buvo perkelta ir į DK 109 straipsnio 3
dalį. Taigi, įstatymo normose imperatyviai buvo nurodyta, kokia sutartis turi
būti sudaryta su renkamojo organo skiriamu darbuotoju. Darbo santykiai,
prasidėję pagal 2001 m. liepos 1 d. sutartį, baigėsi, atsakovui priimant
sprendimą skirti atsakinguoju sekretoriumi ieškovą 2005 m. balandžio 25 d.
Tai, kad su ieškovu nebuvo sudaryta nauja darbo sutartis, ar tai, kad anksčiau
sudarytoje sutartyje nebuvo nurodyta, jog ieškovas priimtas į darbą naujai
išrinkto renkamojo organo kadencijai, yra atsakovo – LSDP padarytas darbo
įstatymų taikymo pažeidimas, tačiau dėl tokio pobūdžio pažeidimo nėra pagrindo
pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Ieškovas, kaip partijos narys,
einantis gana atsakingas, pareigas, t. y. atsakingojo sekretoriaus, pareigas
partinėje organizacijoje, turėjo išmanyti partijos statuto nuostatas, taip pat
ir 26.1 punktą, kuriame nurodyta, kad Partijos skyriaus taryba pirmininko
teikimu skiria atsakingąjį sekretorių. Tai, kad į šias pareigas ieškovas buvo
paskirtas, pagal bylos duomenis, du kartus – 2001 m. gegužės 5 d. ir 2005 m.
balandžio 26 d., leidžia daryti išvadą, kad jis turėjo žinoti, jog eina
pareigas, į kurias gali būti ir nepaskirtas, išrinkus naują tarybą. Iš atsakingojo
sekretoriaus pareiginės funkcijos nuorašo matyti, kad jis buvo atsakingas už
partijos dokumentų tvarkymą, sekretoriato ir skyriaus aptarnaujančių darbuotojų
priėmimą ir atleidimą, taigi jo pareiga buvo užtikrinti, kad darbo sutartis,
sudaryta ir su juo pačiu, atitiktų Partijos statuto ir darbo teisės normų
reikalavimus. Iš to išplaukia, kad darbo sutartyje atsiradę prieštaravimai Darbo
sutarties įstatymo 9 straipsnio 3 daliai, įrašant, kad sutartis su
atsakinguoju sekretoriumi yra neterminuota, buvo padaryti ir dėl netinkamo
ieškovo pareigų atlikimo, todėl nesąžininga būtų vertinti, kad dėl ieškovo
netinkamo pareigų atlikimo atsiradusi klaida jo darbo sutartyje leidžia jam
panaudoti šią sutartį savo naudai prieš darbdavį. Rašytinės darbo sutarties
nuostata, kad su renkamo organo skiriamu asmeniu sudaryta neterminuota
sutartis, pripažintina niekine sandorio sąlyga ex officio , kaip prieštaraujanti
imperatyviajai DK 109 straipsnio 3 dalies nuostatai (CK 1.80 straipsnio 1
dalis). Niekinio sandorio teisiniai padariniai būtų pripažinimas, kad šalių
buvo sudaryta terminuota darbo sutartis Tarybos kadencijos laikui.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 14
d. nutartį ir priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai netinkamai aiškino darbo
sutartį ir netaikė darbuotojo,
kaip silpnesniosios
šalies, darbinius interesus ginančių teisės normų. Darbo sutarties aiškinimas turi
atitinkamą specifiką CK
įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių atžvilgiu. Jei sutartyje tam tikra nuostata neaiški, ji turi
būti aiškinama darbuotojo naudai. Kita vertus, darbo sutarties 1.3 punktas,
pagal kurį darbo sutartis neterminuota, aiškiai ir nedviprasmiškai surašytas ir
nėra reikalo remtis kitais teisės aiškinimo metodais ir taisyklėmis. Teismai turėjo taikyti DK 11
straipsnį, kuriame nustatyta, kad „negali būti
taikomos darbuotojo padėtį bloginančios darbo teisės aktų nuostatos, o jei tokių yra, taikoma darbuotojui naudingesnė“.
2. Teismai sprendė bylą remdamiesi netinkamais teisės šaltiniais. Aiškinant sutarties sąlygas bei turinį turėjo būti
remiamasi tik darbo įstatymų normomis. Ne teisės normomis (politinių
organizacijų, korporatyvinėmis ir pan.) negali būti remiamasi. Pagal DK 3
straipsnį partijos statute negali būti reguliuojami darbo santykiai. Jeigu jame
ir nustatomos kokios nors normos, tai jos yra vidaus normos ir jomis remiantis
negali būti nustatytos darbo sutarties sąlygos, neatitinkančios norminiuose
aktuose nustatytų reikalavimų. Jeigu tokios nustatytos, tai jos yra niekinės ir
turi būti taikomos darbo įstatymų nustatytos sąlygos. Teismų praktikoje taip pat
išaiškinta, kad susivienijimų, tarp jų ir politinių partijų, įstatai,
statutai ir pan. nėra teisės normos, todėl jomis negali būti remiamasi aiškinant ir taikant DK 109 straipsnio 3 dalį bei
DSĮ 9 straipsnio 3 dalį. Dėl netinkamo darbo teisės šaltinių taikymo
taip pat pažymėtina ir tai, kad DSĮ 9
straipsnio 3 dalyje bei DK 109 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas
akivaizdžiai skirtingas teisinis reguliavimas, o teismai laikė, kad tai tapati
nuostata iš DSĮ perkelta į DK.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei
nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ginant silpnesniosios sutarties šalies – darbuotojo, interesus negali būti
paneigiami imperatyviųjų teisės normų reikalavimai, šiuo atveju DK 109 straipsnio 3 dalis, kurioje
nurodyta, kad su darbuotojais terminuota darbo sutartis sudaroma juos į pareigas skiriančių renkamųjų
organų įgaliojimų laikui. Taigi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai
teisingai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.
2. DK yra aiškiai įtvirtinta, kad poįstatyminiai teisės
aktai, šiuo atveju partijos Statutas, darbo santykiams yra taikomi, jei
neprieštarauja įstatymams, o šių aktų taikymas
galimas tik DK ar kitų įstatymų numatytais atvejais ir mastu. Taigi ieškovo
teiginys, kad Statutas yra aktas,
reguliuojantis partijos vidaus reikalus ir negali būti taikomas visuomeniniams santykiams, kuriuos reguliuoja teisės aktai, yra
visiškai nepagrįstas bei prieštarauja DK įtvirtintam teisiniam
reguliavimui. DK 109 straipsnio 3 dalis yra
imperatyvi nuostata, nustatanti, kad su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus
arba pagal įmonės, įstaigos ar organizacijos įstatus skiria į darbą renkamieji organai, išskyrus savivaldybių
tarybas, terminuota darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų laikui. Taigi Statutas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktų
reikalavimams, tokį teisinį reguliavimą nustato imperatyviosios darbo teisės normos, todėl Statutas buvo pagrįstai
taikomas reguliuojant partijos renkamųjų organų ir jų skiriamų
darbuotojų darbo santykius. DSĮ nuostatos taikytinos tik su minėtos darbo sutarties sudarymu
susijusiems teisiniams santykiams. Dėl to teismai klausimus, susijusius su ieškovo perrinkimu sekretoriumi naujai
išrinkto renkamojo organo kadencijai, taip pat
su ieškovo atleidimu iš darbo, pagrįstai sprendė vadovaudamiesi DK nuostatomis. Taip pat atkreipiamas dėmesys, į tai,
kad tokią DK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio
taikymo praktiką patvirtina teismų praktika panašiose bylose (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje
byloje VĮ Šiaulių rajono veislininkystė
v. G. S., bylos Nr. 3K-3-445/2008; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje J. D. ĮĮ
v. D. Z., Nr. 3K- 327- 2004). DSĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su darbuotojais,
kuriuos pagal įstatymus skiria
į darbą renkamieji organai, darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų
įgaliojimų (kadencijos)
laikui. DK 109 straipsnio 3 dalyje nurodyta „su darbuotojais, kuriuos pagal
įstatymus arba pagal įmonės, įstaigos, organizacijos įstatus skiria į darbą
renkamieji organai, terminuota darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų
įgaliojimų laikui (kadencijai)". Taigi šiuo atveju aiškiai matyti, jog
kasatoriaus nurodytuose straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas iš
esmės yra identiškas. DK tik praplečiamas
subjektų sąrašas, nustatant, kad asmenys, su kuriais sudaroma terminuota darbo sutartis yra išvardyti ne tik
įstatyme, bet ir įmonės, įstaigos ar organizacijos įstatuose. Taigi
pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai pagrįstai padarė išvadą, kad DSĮ
9 straipsnio 3 dalies nuostata buvo perkelta į DK 109 straipsnio 3 dalį.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu,
remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis
aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl
kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai, susiję
su ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybėmis, nevertinami ir nauji faktai
nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti
teisės klausimai. Šioje byloje kasacinis teismas pasisako dėl darbo teisės
normų ir darbo sutarties aiškinimo taisyklių, taip pat ir dėl DK 109 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo.
Dėl civilinių
įstatymų bei darbdavio vidaus dokumentų kaip darbo teisės šaltinių
DK
reglamentuoja darbo santykius, susijusius su jame ir kituose norminiuose teisės
aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba, o atskirų
darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato DK, taip pat pagal DK
nustatytas ribas - kiti
įstatymai ir Vyriausybės nutarimai (DK 1 straipsnis). Darbo teisės šaltiniais
yra ir kiti įstatymai (DK 3 straipsnis). DK 11 straipsnyje nustatyta, kad jeigu
tarp DK normos ir kito įstatymo ar norminio teisės akto nuostatų yra
prieštaravimų, taikoma DK norma. Jeigu darbo teisės normose nėra tiesioginės
normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, taikomos darbo teisės normos,
reglamentuojančios panašų santykį, o jeigu negalima pritaikyti norminių darbo
teisės aktų analogijos, tai pagal darbo įstatymų pradmenis ir prasmę taikomos
kitų teisės šakų normos, reglamentuojančios panašius santykius (DK 9
straipsnis). Toks taikymas yra grindžiamas tuo, kad darbo teisė yra privatinės
teisės šaka, kurioje numatytos specialiosios normos bendrųjų civilinės teisės
normų atžvilgiu. Jeigu tam tikrų darbo teisinių klausimų, susijusių su
bendraisiais privatinės teisės institutais, pavyzdžiui, sutartimis, juridinių
asmenų teisinio reguliavimo ypatumais, nereglamentuoja darbo įstatymai, tai konkrečiam
klausimui spręsti mutatis mutandis taikomi bendresni – civiliniai
įstatymai (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 1 straipsnis). DK 10 straipsnyje įtvirtinti
darbo kodekso normų aiškinimo principai. DK I skyriaus „Darbo įstatymai ir jų reglamentuojami
santykiai” ir DK XII skyriaus „Darbo sutartis” nuostatos nenustato darbo
sutarčių aiškinimo taisyklių. Tokiu atveju CK nustatytos bendrosios sutarčių
aiškinimo taisyklės yra papildomai taikomos ta apimtimi, kiek jos
neprieštarauja DK 10 straipsnyje nustatytiems DK normų aiškinimo principams,
taip pat ypatumams, kuriuos lemia darbo teisinių santykių, konkretaus darbo
teisinių santykių instituto ar darbo sutarties specifika. Darbo teisės normų
taikymas nereiškia išimtinai darbuotojui palankių teisės normų taikymo, nes
vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai,
o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros. Šiuo
tikslu DK nustatyta tiek darbuotojo, tiek ir darbdavio, t. y. abiejų darbo
sutarties šalių interesus ginančių teisės normų. DK 11
straipsnyje nustatyta, kaip sprendžiami prieštaravimai tarp darbo teisinius
santykius reglamentuojančių teisinių aktų, ir įtvirtintas principas, kad esant
prieštaravimams darbuotojui yra taikoma jam palankesnė nuostata. Šis principas
yra taikomas, kai konstatuojamas prieštaravimas tarp darbo santykį
reglamentuojančių teisės aktų normų ir nuostatų. Ši norma nereglamentuoja, kaip
sprendžiama dėl prieštaravimo tuo atveju, kai darbo sutarties sąlyga neatitinka
įstatymo reikalavimo. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą
kasacinio skundo argumentą, kad esant darbo sutarties nuostatos ir įstatymo neatitikčiai
turi būti taikomas DK 11 straipsnis, ir nenustato šios normos pažeidimo. Tuo
atveju, kai darbo sutarties sąlyga pablogina darbuotojo padėtį, gali būti
taikoma DK 94 straipsnio 2 dalis. Pagal joje esančią nuostatą, jei darbo
sutarties sąlygos prieštarauja Darbo kodeksui, įstatymui arba kolektyvinei
sutarčiai, tai yra taikomos šio Kodekso, įstatymų, norminių teisės aktų arba
kolektyvinės sutarties nuostatos. Jeigu darbo sutarties nuostata nepablogina
darbuotojo padėties, bet prieštarauja įstatymui, tai per se nereiškia,
kad ji sukelia teisinius padarinius. Darbo sutarties šalių laisvė sudaryti darbo
sutartį nėra absoliuti, nes galioja tik dispozityviosioms darbo sutarties
sąlygoms. Jeigu tam tikriems darbuotojams darbo sutarties sąlygos nustatytos
įstatymų, tai tos sąlygos nėra dispozityvios ir kitaip darbo sutartyje negali
būti nustatytos. Pagal DK 10 straipsnio 1 dalį darbo teisės normos turi būti
aiškinamos atsižvelgiant į DK sistemą bei jo struktūrą siekiant užtikrinti Darbo
kodekso vientisumą ir atskirų jo sudedamųjų dalių suderinamumą. Jeigu teisinių
santykių subjektų buvo sudaryta ir vykdoma darbo sutartis, tai šalių tarpusavio
santykiams taikomos darbo teisės normos, visų pirma DK. Atsakant į klausimą, ar
gali būti taikomi terminuotos darbo sutarties šalies vidaus veiklą
reglamentuojantys dokumentai, reikia aiškinti DK 109 straipsnio 3 dalį, nes
joje nustatyti atvejai ir sąlygos, kurioms esant darbo sutartis yra terminuota įstatymo
pagrindu. Aiškinant šią nuostatą sistemiškai yra svarbios DK nuostatos dėl
darbdavio kaip darbo sutarties šalies, dėl darbdavio darbinio teisnumo ir
veiksnumo, dėl renkamųjų pareigų, dėl darbo sutarties sąlygų prieštaravimo
įstatymui teisinių padarinių. Pagal DK 93 straipsnį darbo sutarties šalys yra
darbuotojas ir darbdavys. Darbdavys pagal DK 16 straipsnį gali būti įmonė,
įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės
formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio. Šis asmuo pagal DK 14
straipsnį turi turėti darbinį teisnumą ir veiksnumą. Darbdaviai įgyja darbo
teises ir prisiima darbo pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus ir
administraciją, o jų organai formuojami ir veikia pagal įstatymus ir darbdavių
veiklos dokumentus. Jeigu darbdavys yra organizacija ar jos dalis, kurios
veiklos dokumente yra patvirtinti jos organai, jų formavimo tvarka, trukmė,
sudėtis, jos keitimo ir kiti klausimai, tai toks dokumentas atitinka darbdavio
veiklos dokumentui keliamus reikalavimus pagal DK 14, 16 straipsnius. Politinė
partija yra viešas juridinis asmuo. Kaip juridiniam asmeniui partijai
reikalingi steigimo dokumentai. DK nereglamentuoja juridinių asmenų, kurie yra darbdaviai,
steigimo tvarkos ir steigimo dokumentų. Tai nustato civilinės teisės ir kitų
įstatymų normos, kurios darbo santykiuose, minėta, papildomai taikomos (DK 4
straipsnio 1 dalis, CK 1.1 straipsnis). Pagal CK 2.46 straipsnį juridinis asmuo
veikia pagal savo steigimo dokumentus, o šiais laikomi įstatai, statutai,
nuostatai ir kt.
Atsižvelgdama
į tai, teisėjų kolegija išaiškina, kad pagal DK 14 straipsnį darbdavių, kaip
juridinių asmenų, steigimo ir veiklos dokumentai yra įstatai, statutai,
nuostatai ir kiti steigimo dokumentai. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai
nepagrįstą argumentą, kad ginčo atveju be pagrindo buvo remtasi partijos Statuto
nuostatomis, kad reikėjo remtis tik darbo įstatymų normomis ir nuostatomis.
Dėl DK 109 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo
DK 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su
renkamaisiais darbuotojais terminuota darbo sutartis sudaroma laikui, kuriam
jie išrinkti, o su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus arba pagal įmonės,
įstaigos, organizacijos įstatus skiria į darbą renkamieji organai, išskyrus
savivaldybių tarybas, terminuota darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų
įgaliojimų laikui (kadencijai). DK
yra privatinės teisės aktas, bet dalis jo normų yra imperatyvios. Atsižvelgdama
į tai teisėjų kolegija pažymi, kad jei tam tikros DK normos yra imperatyvios,
jos negali būti aiškinamos taip, kad būtų paneigiamas šių normų privalomumas ir
vieno ar kito darbo teisės subjekto naudai iškraipomas imperatyviųjų teisės
normų turinys. Tai reiškia, kad teismai negalėjo šioje byloje netaikyti
imperatyviosios DK 109 straipsnio 3 dalies nuostatos,
pagal kurią su renkamųjų organų skiriamais darbuotojais sudaroma terminuota
darbo sutartis. Darbo sutartis, sudaryta pagal DK 109 straipsnio 3 dalies
nuostatas, šios įstatymo nuostatos pagrindu yra terminuota. Jeigu yra
prieštaravimai tarp darbo sutarties nuostatos dėl termino ir DK 109 straipsnio
3 dalies, tai DK 11 straipsnis netaikomas, o vadovaujamasi įstatymo nuostata.
Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus kaip teisiškai nepagrįstus,
kad pažeistas DK 11 straipsnis, darbo teisės normų aiškinimo principai ir
taisyklės. Taip pat atmestinas ir kasatoriaus argumentas, kad DSĮ 9 straipsnio 3 dalyje bei DK 109 straipsnio 3
dalyje yra įtvirtintas akivaizdžiai skirtingas teisinis reguliavimas, ir
teismai negalėjo prieiti prie išvados, kad DSĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostata
buvo perkelta į DK 109 straipsnio 3 dalį. DSĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta,
kad su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus skiria į darbą renkamieji organai,
darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų (kadencijos) laikui. DK
109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus
arba pagal įmonės, įstaigos, organizacijos įstatus skiria į darbą renkamieji
organai, išskyrus savivaldybių tarybas, terminuota darbo sutartis sudaroma tų
renkamųjų organų įgaliojimų laikui (kadencijai). Taigi, tiek DK, tiek DSĮ
įtvirtinta iš esmės ta pati nuostata, tik, kaip teisingai pažymi atsakovas, DK
praplečiamas subjektų sąrašas, nustatant, kad asmenys, su kuriais sudaroma terminuota darbo sutartis yra nurodyti ne tik
įstatyme, bet ir įmonės, įstaigos ar organizacijos įstatuose. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų
kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai
taikė ir aiškino DK 109 straipsnio 3 dalį, ir nekonstatuoja pagrindo
panaikinti ar pakeisti teismo sprendimus ar nutartį kasacine tvarka.
Valstybė
kasaciniame procese patyrė 23,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu. Remiantis CPK 96 straipsniu šios išlaidos priteisiamos iš ieškovo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 14
d. nutartį palikti nepakeistą.
Iš P. A. L. (a. k. (duomenys
neskelbtini) valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių
inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) priteisti 23,95 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame procese, atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Birutė Janavičiūtė
|
|
|
Janina Januškienė
|
|
|
Algis Norkūnas
|