Civilinė byla Nr. e2A-462-943/2020

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00578-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.37

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pilarta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Laugina“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pilarta“ dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo pasibaigusia ir piniginių lėšų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Krašto projektai ir partneriai“, uždaroji akcinė bendrovė „Skolų valdymo konsultacijos“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Laugina“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti 2009 m. liepos 23 d. jungtinės veiklos sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Pilarta“, pasibaigusia nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. ir atidalinti bendrą dalinę nuosavybę tarp partnerių taip: pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)esantį (duomenys neskelbtini), priteisti iš ieškovės atsakovei 5 471,03 Eur piniginę kompensaciją.

Ieškovė nurodė, kad 2009 m. liepos 23 d. ji pasirašė jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį su atsakove. Pasirašytos jungtinės veiklos sutarties pagrindu šalys, kooperuodamos savo turtą, darbą, profesines žinias, įgūdžius, dalykinę reputaciją ir dalykinius ryšius, įsipareigojo vykdyti bendrą ūkinę–komercinę veiklą, siekiant pastatyti ir parduoti pilnai įrengtą statinį (apie 6 000 kv. m. dydžio ekonominės klasės butų) ant 0,8096 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statinio statybą vykdant keliais etapais, o gautą pelną partneriai susitarė pasidalinti jungtinės veiklos sutarties nurodytomis dalimis, pilnai sumokėjus visus mokesčius. Jungtinės veiklos sutarties 2 punkte buvo numatyta, kad ieškovės įnašas – piniginis ir nepiniginis, kuris turi būti įnešamas į atsakovės sąskaitą, ir yra 1 650 000 Lt, kas atitinka 477 873 Eur. Jungtinės veiklos sutarties 2.1 punkte buvo numatyta, kad atsakovės įnašas – piniginis ir nepiniginis 0,8096 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), partnerių susitarimu vertinamas 370 000 Lt, kas atitinka 107 159,41 Eur.

Jungtinės veiklos sutarties 5.1 punkte nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartis baigiasi vienam iš partnerių iškėlus bankroto bylą. Jungtinės veiklos sutarties 5.2 punkte nustatyta, kad pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, partneriams bendrai naudoti daiktai gražinami juos perdavusiems partneriams be atlyginimo. Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1810-555/2016 iškėlė UAB „Laugina“ bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2016 m. rugsėjo 1 d., todėl konstatuotina, kad nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. jungtinės veiklos sutartis yra pasibaigusi.

Ieškovė vykdė savo įsipareigojimus, numatytus jungtinės veiklos sutarties 2, 2.3, 3.1 punktuose. Pagal ieškovės bankroto administratoriaus turimus duomenis, 2016 m. kovo 31 d. ieškovės balanse apskaityta, kad įnašų dydis pagal 2009 m. liepos 23 d. jungtinės veiklos sutartį su atsakove sudaro 756 447,70 Lt (219 082,40 Eur). Tuo tarpu atsakovė savo įsipareigojimus pagal jungtinės veiklos sutartį vykdė netinkamai. Iš atsakovės pateiktų įvairių sutarčių bei banko sąskaitos išrašų matyti, kad didesnė dalis piniginių įnašų buvo panaudota ne jungtinės veiklos sutarčiai vykdyti, o kitoms atsakovės reikmėms. Jungtinės veiklos sutarties vykdymui atsakovė išleido tik 14 298,35 Lt (4 141,09 Eur) sumą: 2009 m. lapkričio 17 d. UAB „Projektuotojai“ sumokėjo 9 000 Lt; 2010 m. gegužės 10 d. UAB „AMMP“ sumokėjo 4 995,85 Lt; 2010 m. birželio 28 d. UAB „Architektų pastogė“ sumokėjo 302,50 Lt. Likusią iš atsakovės gautų piniginių lėšų sumą atsakovė panaudojo skolos bankui pagal kredito sutartį dengimui, mokesčių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SODRA) ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) mokėjimui, o taip pat darbo užmokesčio atsakovės darbuotojams mokėjimui.

Jungtinės veiklos sutarties 2.1 punkte buvo numatyta, kad atsakovės įnašas – žemės sklypas – yra įvertinamas 370 000 Eur. Iš byloje esančios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad atsakovė šį žemės sklypą įsigijo už 670 000 Lt (194 045,41 Eur), tačiau šio sandorio sudarymo metu už žemės sklypą pirkėjui buvo sumokėjusi tik 70 000 Lt (20 273,40 Eur). Likusią dalį žemės sklypo kainos 600 000 Lt (173 772,01 Eur) atsakovė padengė iš AB „Ūkio bankas“ gautu kreditu. Jungtinės veiklos sutarties sudarymo metu atsakovė žemės sklypą hipotekos lakštu buvo įkeitusi AB „Ūkio bankas“, o atsakovės skola AB „Ūkio bankas“ buvo 623 577,25 Lt (180 600,45 Eur). Taigi skolos suma bankui buvo net didesnė nei atsakovės įsiskolinimas žemės sklypo pardavėjui žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną. Gautas kreditas AB „Ūkio bankas“ buvo grąžintas jau po jungtinės veiklos sutarties sudarymo ieškovės lėšomis.

Nors ieškovė pagal jungtinės veiklos sutarties sąlygas įnešė 219 082,40 Eur, tačiau atsakovė per sutarties vykdymo laikotarpį tik pakeitė žemės sklypo naudojimo paskirtį ir būdą. Jokie kiti darbai jungtinės veiklos sutarties tikslams pasiekti nebuvo atliekami. Jungtinės veiklos sutarties 2.2 punkte buvo nustatyta, kad nuo sutarties sudarymo dienos įneštas turtas tampa bendra daline nuosavybe, kuri bus naudojama abiejų partnerių interesais. Iki jungtinės veiklos sutarties pasibaigimo sutarties 1 punkte numatytas tikslas nebuvo pasiektas. Iki šiol viešajame registre žemės sklypas yra įregistruotas kaip vieno iš partnerių – atsakovės nuosavybė. Viešajame registre taip pat yra įrašas apie jungtinės veiklos sutarties įregistravimą. Šalių dalys nustatytinos ne pagal šalių įnašų dydžius, nurodytus sutarties 2 punkte (ieškovės įnašo dydis) ir 2.1 punkte (atsakovės įnašo dydis) nustatytus įnašų dydžius, o pagal partnerių realiai atliktus įnašus, už kuriuos buvo apmokėta žemės sklypo kaina bei pakeista žemės sklypo naudojimo paskirtis ir būdas. Atsakovė už žemės sklypą pardavėjui sumokėjo 20 273,40 Eur, o ieškovė pagal jungtinės veiklos sutartį įnešė 219 082,40 Eur, kurie buvo panaudoti kredito bankui už žemės sklypo įsigijimą grąžinimui, o taip pat žemės sklypo naudojimo paskirties ir naudojimo būdo keitimui. Bendra įnašų vertė yra 239 355,80 Eur. Atsakovės dalis bendrojoje nuosavybėje turėtų sudaryti 8,47 proc. arba 847/10000 dalys žemės sklypo (20 273,40: 239 355,80), o ieškovės – 91,53 proc. arba 9153/10000 dalys žemės sklypo (219 082,40 : 239 355,80). Kadangi ieškovei pagal įnašų dydį bendrojoje dalinėje nuosavybėje turėtų priklausyti 91,53 proc. arba 9153/10000 dalys žemės sklypo, tai ieškovei turėtų būti pripažinta nuosavybės teisė į visą žemės sklypą. Atsakovei už jos dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje (8,47 proc. arba 847/10000 dalis) ieškovė turėtų išmokėti piniginę kompensaciją. Pagal VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro (toliau – Nekilnojamojo turto registras) išrašo duomenis žemės sklypo rinkos vertė yra 64 593 Eur, todėl atsakovei už jos dalį bendrojoje nuosavybėje išmokėtina 5 471,03 Eur piniginė kompensacija.

Atsakovė UAB „Pilarta“ su patikslintu ieškiniu sutiko iš dalies, t. y. sutiko, kad pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai likęs turtas – žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turi būti padalintas tarp šalių, tačiau nesutiko su ieškovės reikalavimu pripažinti sutartį pasibaigusia, nes šis reikalavimas perteklinis, taip pat nesutiko su prašomu nustatyti šalių bendrosios dalinės nuosavybės dalių dydžiu bei atidalinimo būdu.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad jungtinės veiklos sutartis, sudaryta 2009 m. liepos 23 d. tarp ieškovės ir atsakovės pasibaigė 2016 m. rugsėjo 1 d., iškėlus ieškovei bankroto bylą. Teismas atidalino jungtinės veiklos turtą: pripažino ieškovei nuosavybės teisę į 0,8096 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovei priteisė iš ieškovės 10 107,76 Eur kompensaciją už atsakovei priklausančią sklypo dalį.

Teismas sprendė, kad jungtinės veiklos tikslas buvo pastatyti ir parduoti statinį žemės sklype. Šalys nesitarė bendrai nupirkti žemės sklypą (t. y. apmokėti paskolą už jį bankui), pakeisti žemės sklypo paskirtį, mokėti žemės mokesčius ir pan., todėl teismas atmetė atsakovės paaiškinimus, kad sutartyje nurodyta žemės sklypo vertė (107 159,41 Eur arba 370 000 Lt) buvo ne sklypo vertė, bet tiek buvo įvertintas atsakovės indėlis į žemės sklypo paskirties pakeitimą, išlaikymą ir pan. Teismo vertinimu, vadovaujantis atsakovės atstovo paaiškinimais, žemės sklypo vertė būtų ne tik 107 159,41 Eur, bet ir papildomai 600 000 Lt (173 772 Eur), t. y. likusi dalis pagal žemės pirkimo pardavimo sutartį, iš viso sklypo vertė būtų 280 931 Eur. Tokia kaina už 80 arų žemės ūkio paskirties žemės sklypą, teismo nuomone, yra akivaizdžiai per didelė ir neprotinga. 2014 m. gegužės 14 d. (praėjus penkeriems metams po ginčo sutarties sudarymo) žemės sklypą vertino UAB „Lituka ir Ko“ turto vertintojas, kuris nustatė, kad sklypo, kurio paskirtis yra vienbučių ir daugiabučių namų statyba, rinkos vertė yra 465 000 Lt (134 673 Eur), o priverstinio pardavimo vertė – 302 000 Lt (87 465 Eur). Vadinasi, šalims 2009 m. sudarant jungtinės veiklos sutartį, pagrįsta ir suprantama, kad sklypas buvo įvertintas 370 000 Lt (107 159 Eur). Teismas vadovavosi sutartyje įrašyta sąlyga, kad žemės sklypo vertė šalių buvo nustatyta 107 159,41 Eur ir kad šalių susitarimas buvo statyti ir parduoti statinį ant jau nupirkto ir parengto gyvenamajai statybai (jau pakeitus sklypo paskirtį) sklypo, kitaip tariant, visos sklypo pirkimo, paskirties keitimo išlaidos turėjo būti atsakovės išlaidos.  

Teismas pažymėjo, kad nors jungtinės veiklos sutarties 2 punkte buvo nustatyta, kad ieškovės įnašas yra 1 650 000 Lt (477 873 Eur), tačiau šalys nebuvo sutarę, iki kurio laiko šis įnašas turi būti įmokėtas, todėl teismas atmetė atsakovės aiškinimus, kad ieškovė netinkamai vykdė savo įsipareigojimus ir neįnešė sutartos sumos, nes terminas įnešti įnašus nebuvo nustatytas. Taip pat, teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad ieškovės įmokos buvo iš dalies susietos su paskolos mokėjimo grafiku (jungtinės veiklos sutartyje numatytas grafikas buvo perkeltas iš Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis tarp skolininkės UAB „Pilarta“ ir kreditoriaus AB „Ūkio bankas“), nereiškia, kad ieškovės įmokos turėjo būti skirtos skolai už žemės sklypą padengti. Toks aiškinimas, teismo vertinimu, paneigtų jungtinės veiklos sutarties esmę, reikštų, kad šalies įmokos naudojamos ne pastatui statyti ir siekti pelno, o žemės sklypui, kuris yra kito partnerio įnašas, išpirkti.  

Teismas sprendė, kad visuma byloje pateiktų mokėjimų leidžia teigti, jog realus atsakovės įnašas į jungtinės veiklos sutartį buvo tik pradinė įmoka pardavėjui S. S. už ginčo žemės sklypą 70 000 Lt arba 20 273,40 Eur. Iš atsakovės banko sąskaitos išklotinės matyti, kad ieškovės įnašai didžiąja dalimi buvo panaudoti priešingai jungtinės veiklos susitarimui – ne statiniui projektuoti ir statyti, o paskolos už ginčo žemės sklypą dengimui (didžioji įmokų dalis), taip pat atsakovė iš ieškovės įnašų periodiškai mokėjo mokesčius ir įsiskolinimus SODRAI už savo darbuotojus, mokėjo mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai nuo darbuotojams išmokėtų atlyginimų (5 788,04 Lt), išmokėjo atlyginimą buhalterei A. C. už 2006–2009 metus (8 537,60 Lt), išmokėjo atlyginimą atsakovės direktoriui A. D. už 2006–2009 metus (9 282,86 Lt), išmokėjo atlyginimą darbuotojui R. M. – 251,46 Lt už 2006 m. rugsėjo mėnesį, išmokėjo grynais 1 900 Lt A. D. (pagrindas nenurodytas), kitos smulkios įmokos buvo už bankines paslaugas, antstoliui už vykdymo veiksmus, etc. Tik 9 000 Lt, sumokėtų UAB „Projektuotojai“ kaip avansas už projektavimo darbus, taip pat 4 995,85 Lt, sumokėtų UAB „AMMP“ už projektą dėl ginčo sklypo paskirties pakeitimo, teismo vertinimu, galima priskirti išlaidoms vykdant jungtinę veiklą. Kadangi teismas sprendė, kad partnerių įnašai į jungtinę veiklą yra atitinkamai 20 273,40 Eur (atsakovės įnašas) ir 219 082,40 Eur (ieškovės įnašas), todėl įneštas arba naujai sukurtas turtas, teismo vertinimu, turi būti dalinamas proporcingai įnašams, t. y. 91,53 proc. ieškovei ir 8,47 proc. atsakovei.

Teismas pažymėjo, kad atsakovė, nors ir pripažįsta, jog jungtinės veiklos sutartis jau pasibaigusi, tačiau nesutinka pasidalinti turto, ginčija sutarties sąlygas. Kadangi vienas iš civilinių teisių gynimo būdų yra teisės pripažinimas, todėl reikalavimą dėl sutarties pripažinimo pasibaigusia teismas tenkino ir pripažino, kad nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. jungtinės veiklos sutartis yra pasibaigusi. Nors ieškovė ieškinyje nurodė, kad ginčo sklypą vertina 64 593 Eur pagal VĮ „Registrų centras“ nurodytą masinio vertinimo būdu 2017 m. balandžio 24 d. nustatytą rinkos vertę, tačiau pagal viešai prieinamus tinklalapio regia.lt duomenis, teismas nustatė, jog 2019 m. sausio 1 d. masinio vertinimo būdu nurodoma 104 000 Eur vertė, taip pat ginčo sklypas buvo vertinamas UAB „Lituka ir Ko“ turto vertintojų, kurie 2014 m. gegužės 14 d. nustatė, kad sklypo rinkos vertė yra 134 673 Eur, todėl teismas sprendė, kad dalintino ginčo sklypo reali vertė yra nustatytina išvedus aritmetinį vidurkį tarp 104 000 Eur ir 134 673 Eur, kas sudarytų 119 336 Eur.

Teismas, spręsdamas dėl atsakovės prašymo padalinti sklypą natūra, nurodė, kad sklypo plotas yra 0,8096 ha (apie 80 arų), tad atsakovės dalis (8,47 proc.) sudarytų 0,069 ha (apie 7 arus). Teismo vertinimu, tokio dydžio sklypą atskirti nuo viso sklypo būtų ekonomiškai netikslinga, tai pareikalautų papildomų lėšų projekto parengimui, projektavimo procedūra užtruktų ilgą laiką. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė lėšų neturi, yra bankrutuojanti įmonė, papildomos procedūros užvilkintų bankroto procesą, pažeistų kreditorių interesus, todėl sklypą padalino pagal ieškovės siūlomą variantą, pripažįstant ieškovei nuosavybės teisę į visą žemės sklypą, o atsakovei priteisiant jos dalį pinigine išmoka – 10 107,76 Eur.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovė UAB ,,Pilarta“ prašo panaikinti 2019 m. rugpjūčio 19 d. Kauno apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atidalinti jungtinės veiklos turtą proporcingai įnašų dydžiams: ieškovei priteisti 67,15 proc. (6715/10000 dalių), atsakovei – 32,85 proc. (3285/10000 dalis) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 

1.1.                      Dėl sutarties pasibaigimo jokio ginčo byloje nebuvo ir negalėjo būti. Sutarties 5.1.1 punkte nurodyta, kad jungtinės veiklos sutartis baigiasi iškėlus vienam iš partnerių bankroto bylą. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.978 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Sutarties pasibaigimo klausimas yra aiškiai išspręstas tiek įstatyme, tiek sutartyje, todėl joks ginčas tarp šalių dėl sutarties pasibaigimo net neįmanomas. Šalys ir net teismas negalėtų nuspręsti kitaip, nei nurodyta įstatyme, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti jungtinės veiklos sutartį pasibaigusia buvo perteklinis.

1.2.                      Sutarties 2.1 punktu šalys sulygo, kad atsakovės įnašas yra ne piniginės lėšos, o 370 000 Lt (107 159,41 Eur) vertės žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį atsakovė įnešė bendrai veiklai vystyti. Šio sutarties punkto dėl atsakovės įnašo vertės ieškovė neginčijo, skundžiamu sprendimu teismas šios sutarties nuostatos taip pat nepanaikino, todėl visiškai nepagrįstai ir neteisėtai pirmosios instancijos teismas atsakovės (apeliantės) įnašo vertę nustatė ne pagal sutarties sąlygas, o pagal faktines atsakovės išlaidas, kurių teismo nustatyta suma neatitinka realybės, nes išlaidos buvo daug didesnės, tačiau atsakovė jų neįrodinėjo, kadangi jos įnašo vertė aiški iš sutarties 2.1 punkto. Proporcingai įnašų dydžiams žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalys tenkančios šalims yra: ieškovės dalis – 67,15 proc., atsakovės dalis – 32,85 proc. Pagal sutarties nuostatas padalinus žemės sklypą abejoms šalims tektų tokio dydžio dalys, kad nebūtų pagrindo atidalinimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant piniginę kompensaciją. Atsakovė jau daug metų siekia žemės sklype vystyti statybas, todėl nesutinka, kad jai būtų priteista piniginė kompensacija iš ieškovės.

1.3.                      Iš sutarties teksto akivaizdu, kad šalių susitarimu skolos atsakovės kreditoriui grąžinimas buvo priskirtas prie projekto įgyvendinimo išlaidų, kurios turėjo būti finansuojamos ieškovės (sutarties 2.2, 2.3 punktai), t. y. ieškovė įsipareigojo atsiskaityti su atsakovės kreditoriumi, tam turėjo būti skirta dalis ieškovės piniginio įnašo. Visas sutarties 2.3 punktas skirtas įtvirtinti ieškovės pareigai finansuoti atsiskaitymą su kreditoriumi AB „Ūkio bankas“, iš kurio atsakovė skolinosi lėšas žemės sklypo pirkimui. Taip pat teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįsipareigojo savo įnašo įnešti nustatytu terminu, nes atsakovei įnešus žemės sklypą, tolimesnis sutarties vykdymas ir galimybės pasiekti rezultatą priklausė nuo ieškovės finansavimo. Tai, kad ieškovė tinkamai projekto nefinansavo, patvirtina ir atsakovės su atsiliepimu į patikslintą ieškinį pateiktas rašytinis įrodymas – AB „Ūkio bankas“ 2011 m. rugsėjo 2 d. raštas, iš kurio matyti, kad 2011 m. rugsėjo 2 d. pradelstas įsiskolinimas pagal taikos sutartį, kurios vykdymą įsipareigojo finansuoti ieškovė, sudarė net 162 715,69 Lt (47 125,72 Eur).

1.4.                      Kauno apygardos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl šalių civilinėje byloje sudarytos 2018 m. sausio 19 d. taikos sutarties, kuri buvo patvirtinta 2018 m. sausio 24 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-878-657/2018. Pati ieškovė, net ir pasikeitus atstovui, 2018 m. sausio 19 d. taikos sutarties neginčijo, dėl nutarties, kuria ji patvirtinta skundo neteikė, nors tokią galimybę turėjo. Ieškovės atstovo, o tuo pačiu ir ieškovės pozicijos byloje pasikeitimas taip pat nereiškia, kad Kauno apygardos teismas turėjo teisę nevykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 7 d. nutarties, kuria taikos sutarties tvirtinimo klausimas grąžintas nagrinėti iš naujo, ar juolab visiškai ignoruoti šalių sudarytos ir nenuginčytos ar neteisėta nepripažintos 2018 m. sausio 19 d. taikos sutarties.

1.5.                      Kauno apygardos teismas, motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodęs, kad ieškinys tenkintinas iš dalies, rėmėsi liudytojo E. L. parodymais, kurie prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Visiškai neaišku, kokiu pagrindu teismas tikėjo būtent šio liudytojo parodymais ir atmetė jiems prieštaraujančius atsakovės vadovo A. D. paaiškinimus, kuriuose tos pačios aplinkybės aiškinamos priešingai.

Ieškovė bankrutuojanti UAB „Laugina“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.6.                      Jei laikytume apeliantės cituojamus argumentus dėl sutarties pasibaigimo pagrįstais, tai nepaaiškina, kodėl praėjus ilgą laiką, žinodama apie ieškovės bankrotą ir apeliantės pareigą grąžinti pagal ginčo sutartį gautą turtą, apeliantė dėl to nesiėmė jokių veiksmų. Toks neveikimas nesuderinamas su bendrąja CK įtvirtinta sutarties šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareiga ir tik patvirtina apeliantę esant nesąžininga.

1.7.                      Nors ginčo sutartimi šalys iš tiesų nustatė įnašų dydžius, pagal kuriuos apeliantės įnašas yra žemės sklypas, tačiau faktas yra tas, kad didžiąją dalį žemės sklypo kainos apmokėjo ne apeliantė, o ieškovė. Tuo tarpu apeliantė, ne tik kad nesugebėjusi apmokėti savo įnašo dydžio iš savo lėšų, dar ir panaudojo ieškovės jai patikėtas pinigines lėšas akivaizdžiai ne pagal paskirtį. Atsakovė „pamiršta“, kad žemės sklypas buvo faktiškai įsigytas už ieškovės jai pervestas lėšas, o jokių realių veiksmų, leidžiančių atlikti žemės sklype statybos darbus, atsakovė neatliko nuo pat ginčo sutarties sudarymo, paskutinius trejus metus apskritai nei byloje, nei viešoje erdvėje net nėra duomenų, kad atsakovė vykdytų bet kokią veiklą.

1.8.                      Kad ir kaip reiktų vertinti ginčo sutarties 2.2 ir 2.3 punktus, joks ieškovei žinomas interpretavimo būdas neleidžia padaryti išvados, kad šalių susitarimu skolos atsakovės kreditoriui grąžinimas buvo priskirtas prie projekto įgyvendinimo išlaidų. Tokia interpretacija prieštarauja pačios sutarties prigimčiai ir ginčo sutarties 2.1 punktui, pagal kurį yra aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluota nuostata, kad būtent apeliantės įnašas turėjo būti žemės sklypas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo faktinę aplinkybę, kad terminas įnešti įnašus ieškovei pagal ginčo sutartį nebuvo numatytas ir apeliantė nėra įrodžiusi priešingai. Dar daugiau, matant, kokiu būdu ir kam buvo apeliantės panaudoti ieškovės mokėjimai (atsiskaitymai su eile apeliantės kreditorių, atlyginimų išmokėjimu apeliantės darbuotojams už laikotarpį dar iki ginčo sutarties sudarymo ir pan.), itin dideliu aplaidumu būtų laikytini ieškovės veiksmai, jei apeliantei nesiimant jokių veiksmų dėl ginčo sutarties vykdymo, ieškovė nestabdomai būtų pervedinėjusi pinigines lėšas apeliantei.

1.9.                      Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartis, kuria buvo patvirtinta apeliantės nurodoma 2018 m. sausio 19 d. taikos sutartis, vėliau buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-676-186/2018. Jeigu apeliantė manė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo svarstyti kažkokius klausimus, susijusius su 2018 m. sausio 19 d. taikos sutartimi, tokius argumentus apeliantė turėjo reikšti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau nei žodžiu, nei raštu apeliantė jokių prašymų nepateikė, klausimų nekėlė, todėl pirmosios instancijos teisme nenagrinėti klausimai apskritai negali būti apeliacijos objektas.

1.10.                      Liudytojo parodymams paneigti, jei su jais nesutiko, apeliantė galėjo reikšti įvairius prašymus – kviesti sutartį tvirtinusį notarą, reikalauti pateikti rašytinius įrodymus ir panašiai. Apeliantė liudytojo parodymus paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jai kilo atitinkami neigiami padariniai – apeliantės deklaratyvūs paaiškinimai teismo buvo pagrįstai atmesti.

Trečiasis asmuo UAB „Krašto projektai ir partneriai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti galioti skundžiamą sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.11.                      Skundžiamame sprendime teismas pagrįstai nurodė, kad nors teismas ir iškėlė ieškovei bankroto bylą, o apeliantė pripažįsta, kad jungtinės veiklos sutartis jau pasibaigusi, tačiau apeliantė nesutinka pasidalinti turto, ginčija sutarties sąlygas. Vienas iš civilinių teisių gynimo būdų yra teisės pripažinimas, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tenkino minėtą reikalavimą, pripažindamas, kad nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. jungtinės veiklos sutartis yra pasibaigusi.

1.12.                      Teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad žemės sklypo vertė šalių buvo nustatyta 107 159,41 Eur ir kad šalių susitarimas buvo statyti ir parduoti statinį ant jau nupirkto ir parengto gyvenamajai statybai (pakeitus sklypo paskirtį) sklypo, kitaip tariant, visos sklypo pirkimo, paskirties keitimo išlaidos turėjo būti apeliantės išlaidos.  

1.13.                      Nors jungtinės veiklos sutarties 2.1 punkte ir buvo numatyta, kad atsakovės įnešamas žemės sklypas partnerių bendru sutarimu vertinamas 370 000 Lt, tačiau teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad realus atsakovės įnašas į jungtinės veiklos sutartį buvo tik pradinė įmoka pardavėjui S. S. už ginčo žemės sklypą 70 000 Lt arba 20 273,40 Eur, nes likusi žemės sklypo įsigijimo kaina buvo padengta iš piniginių įnašų, kuriuos ieškovė įnešė vykdydama jungtinės veiklos sutartį.

1.14.                      Teismas taip pat pagrįstai atmetė atsakovės aiškinimus, kad ieškovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Pagal jungtinės veiklos sutarties sąlygas (3.1.2 – 3.1.8 punktai), būtent atsakovė buvo atsakinga už statinių projektavimą, statybos leidimo gavimą, statybos darbų organizavimą ir pan. Nors piniginių įnašų įnešimo terminai ir nebuvo numatyti, tačiau akivaizdu, kad jie turėjo būti atliekami priklausomai nuo poreikio finansuoti vykdomus darbus.

1.15.                      Nors Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio 24 d. nutartimi ir buvo patvirtinęs tarp šalių pasirašytą taikos sutartį, kurią ieškovės vardu pasirašė ankstesnis bankroto administratorius, tačiau apeliacinės instancijos teismas minėtą nutartį panaikino ir bylą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Naujai paskirtas įmonės bankroto administratorius nėra besąlygiškai saistomas buvusio bankroto administratoriaus priimtų sprendimų. Gindamas įmonės kreditorių interesus bankroto administratorius tikslino ieškinio reikalavimus ir teismas bylą išnagrinėjo pagal patikslintus ieškinio reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

2006 m. balandžio 7 d. atsakovė ir S. S. sudarė 0,8096 ha žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Sutartyje nurodoma, kad žemės sklypas parduodamas už 670 000 Lt. Taip pat nurodyta, kad pirkėjas (atsakovė) iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pardavėjui sumokėjo 70 000 Lt (20 273,40 Eur), o likusi 600 000 Lt (173 772,01 Eur) bus pervesta kreditoriaus AB „Ūkio bankas“, kuriam buvo įkeistas ir perkamas žemės sklypas.

Kadangi atsakovė įsiskolino kreditoriui 623 577,25 Lt (180 600,46 Eur), tarp jos ir kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ buvo sudaryta taikos sutartis, kuri buvo patvirtinta Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-17678-475/2009. Taikos sutartimi patvirtintas mokėjimų kreditoriui grafikas, kuriame numatytas paskutinės įmokos terminas – 2012 m. balandžio 30 d.

2009 m. liepos 23 d. ieškovė ir atsakovė sudarė jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, pagal kurią įsipareigojo kooperuodamos lėšas ir darbą pastatyti bei parduoti statinį (apie 6 000 kv. m. ploto ekonominės klasės butų pastatą) 0,8096 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini)e. Ieškovės įnašas turėjo būti 1 650 000 Lt (477 873 Eur), o atsakovės įnašas – žemės sklypas, šalių įvertintas 370 000 Lt (107 159,41 Eur). Ieškovė įnešė 219 082,40 Eur, kuriuos sumokėjo atsakovei.

2008 m. rugsėjo 2 d. atsakovė sudarė sutartį su UAB „Projektuotojai“ dėl projektavimo darbų (darbų vertė – 84 700 Lt). 2010 m. birželio 2 d. atsakovė sudarė sutartį su UAB „Architektų pastogė“ dėl topografinio plano parengimo žemės sklypui (darbų vertė – 320,50 Lt). 2016 m. rugpjūčio 14 d atsakovė sudarė sutartį su UAB „Savana LT“ dėl projektavimo darbų (darbų vertė –1 500 Eur. Atsakovė 2009 m. lapkričio 17 d. UAB „Projektuotojai“ sumokėjo 9 000 Lt; 2010 m. gegužės 10 d. UAB AMMP sumokėjo 4 995,85 Lt; 2010 m. birželio 28 d. UAB „Architektų pastogė“ sumokėjo 302,50 Lt.

Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1810-555/2016 iškėlė ieškovei bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2016 m. rugsėjo 1 d.

Dėl reikalavimo pripažinti jungtinės veiklos sutartį pasibaigusia

Apeliantė nurodo, kad ieškovės reikalavimas pripažinti 2009 m. liepos 23 d. jungtinės veiklos sutartį pasibaigusia yra perteklinis. Apeliantės teigimu, sutarties pasibaigimo klausimas yra aiškiai išspręstas tiek įstatyme, tiek sutartyje, todėl joks ginčas tarp šalių dėl sutarties pasibaigimo net neįmanomas. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

CK 1.137 straipsnyje įtvirtinta viena iš principinių civilinių santykių reglamentavimo nuostatų: asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į teisminę gynybą. Pagal šį principą civilinių santykių subjektai yra laisvi spręsti dėl civilinių teisių įgijimo, jų įgyvendinimo bei jų gynybos. Laisvas teisės į pažeistų civilinių teisių gynybą įgyvendinimas reiškia ir gynybos būdų pasirinkimą. Vis dėlto ši asmens teisė nėra absoliuti. CK 1.138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiame straipsnyje nurodytais ir kitais įstatymų numatytais būdais. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju.

Ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius dėl pripažinimo, ieškinius dėl priteisimo ir ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo. Ieškiniu dėl pripažinimo (lot. actiones sine condemnatione) siekiama konstatuoti teisių ar pareigų, arba teisinio santykio ar jo dalies buvimą (pozityvus ieškinys, pavyzdžiui, ieškinys dėl tėvystės nustatymo) arba nebuvimą (negatyvus ieškinys, pavyzdžiui, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu). CK 1.138 straipsnio 1 punktas nustato, kad civilines teises teismas gali ginti ir jas pripažindamas. Reikalavimas dėl teisių pripažinimo gali būti reiškiamas kaip savarankiškas reikalavimas tuo atveju, jeigu jo patenkinimas sukelia ieškovui tiesiogines teises ir pareigas.

Nagrinėjamu atveju 2009 m. liepos 23 d. jungtinės veiklos sutartyje bei CK 6.978 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartis pasibaigia, kai vienam iš partnerių iškeliama bankroto byla, tačiau ieškovė ir ieškiniu reiškė reikalavimą pripažinti sutartį pasibaigusia, taip pat prašydama išspręsti klausimą dėl jungtinės veiklos pasibaigimo padarinių – turto padalinimo. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, atsakovė, po to, kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų išspręstas klausimas dėl sutarties pabaigos ir jos pabaigos teisinių padarinių – padalintas jungtinės veiklos turtas (sudarant šalių susitarimą). Taigi, iš esmės ginčo atveju reiškiami keli reikalavimai (dėl pripažinimo ir priteisimo), kurie yra tarpusavyje susiję, ieškovės reiškiamas reikalavimas dėl turto padalinimo neabejotinai susijęs su sutarties pabaigos fakto pripažinimu, be to, šis faktas po teismo sprendimo jį pripažinti galės būti panaudotas ir prieš trečiuosius asmenis, todėl, teismo vertinimu, apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovės reikalavimas pripažinti 2009 m. liepos 23 d. jungtinės veiklos sutartį pasibaigusia yra perteklinis.

Dėl jungtinės veiklos sutarties pabaigos padarinių

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu ieškovės ir atsakovės turto, įgyto bendros jungtinės veiklos sutarties pagrindu, padalinimu.

CK 6.971 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustatyta įstatyme ar jungtinės veiklos sutartyje. Pagal CK 6.970 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita; įnašas įvertinamas pinigais visų partnerių sutarimu. Pagal CK 6.978 straipsnio 4 dalį turtas, esantis bendrąja partnerių nuosavybe, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, padalijamas pagal CK ketvirtosios knygos nustatytas taisykles, t. y. CK 4.80 straipsnį. 

Pagal 2009 m. liepos 23 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį šalys įsipareigojo kooperuodamos lėšas ir darbą pastatyti ir parduoti statinį (apie 6000 kv.m. ploto ekonominės klasės butų pastatą) 0,8096 ha žemės sklype, unialus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovės įnašas turėjo būti 1 650 000 Lt (477 873 Eur), atsakovės įnašas – žemės sklypas, šalių įvertintas 370 000 Lt (107 159,41 Eur) (Jungtinės veiklos sutarties 2 punktas). Įneštas turtas tampa bendra daline nuosavybe (Jungtinės veiklos sutarties 2.2 punktas). Jungtinės veiklos sutarties 4 punkte sulygta, jog gauta nauda paskirstoma proporcingai įneštiems įnašams.

Taigi, šalys įnešdamos savo turtą (pinigines lėšas ir žemės sklypą) sudarė susitarimą dėl bendros veiklos rezultato ateityje – ketino pastatyti ir parduoti statinį (butus) žemės sklype, ką pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas. Kaip matyti iš bylos medžiagos bei šalių paaiškinimų, rezultatas nebuvo pasiektas – statinys nepastatytas. Ieškovei iškėlus bankroto bylą, šalių jungtinė veikla nebegalėjo būti tęsiama. Atsižvelgiant į tai, kad šalių siektas rezultatas nebuvo pasiektas, o faktiškai tik išpirktas žemės sklypas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog turtas šalims dalintinas pagal tai, kiek faktiškai kiekviena sutarties šalis įnešė į bendrą veiklą (CK 6.970 straipsnis). Pažymėtina, kad pati apeliantė, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai įnašo vertę nustatė ne pagal jungtinės veiklos sutarties sąlygas, o pagal faktines atsakovės išlaidas, prieštarauja savo išsakytai pozicijai. Apeliantė teigia, kad jos įnašas turėtų būti skaičiuojamas nuo įnešto žemės sklypo vertės (107 159,41 Eur), nurodytos jungtinės veiklos sutartyje, o ieškovės priešingai – pagal faktiškai įneštą turto vertę (219 082,40 Eur), tačiau ne jungtinės veiklos sutartyje nustatytą ieškovės įnešamų lėšų dydį – 1 650 000 Lt (477 873,03 Eur).

Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apeliantės argumentus, kad teismo nustatytas faktiškai šalių įneštas turtas (piniginės sumos) neatitinka realybės, nes išlaidos buvo daug didesnės, tačiau atsakovė jų neįrodinėjo, kadangi jos įnašo vertė aiški iš 2009 m. liepos 23 d. jungtinės veiklos sutarties 2.1 punkto. Kaip jau minėta šioje nutartyje – 2009 m. liepos 23 d. jungtinės veiklos sutarties 4 punkte nustatyta bendro rezultato dalinimo proporcija buvo nustatyta tuo atveju, jeigu pasiekiamas jungtinės veiklos rezultatas – pastatytas namas žemės sklype, taip pat darant prielaidą, kad šalys pilna apimtimi įvykdė savo įsipareigojimus dėl partnerių įnašų. Tačiau šalys rezultato nepasiekė, todėl, teismo vertinimu, jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgytas turtas skirstytinas remiantis faktinėmis šalių išlaidomis (padarytomis partnerių įnašų dalimis). Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Pati apeliantė nurodo, kad aplinkybių, susijusių su jos patirtomis faktinėmis išlaidomis, ji neįrodinėja, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad apeliantė prie jungtinės veiklos būtų prisidėjusi didesnės vertės įnašu nei kad nustatė pirmosios instancijos teismas (CPK 185 straipsnis). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė ieškovės įneštas lėšas faktiškai panaudojo ne projekto vystymui (Jungtinės veiklos sutarties 2.1.2 punktas), o apmokėjimui už žemės sklypą, darbuotojų darbo užmokesčiams ir kitiems, su projektu ir jungtine veikla nesusijusiems poreikiams tenkinti.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skolos atsakovės kreditoriui grąžinimas nepriskirtinas projekto įgyvendinimo išlaidoms. Apeliantės teigimu, iš sutarties teksto akivaizdu, kad šalių susitarimu skolos atsakovės kreditoriui grąžinimas buvo priskirtas prie projekto įgyvendinimo išlaidų, kurios turėjo būti finansuojamos ieškovės (Jungtinės veiklos sutarties 2.2, 2.3 punktai), t. y. ieškovė įsipareigojo atsiskaityti su atsakovės kreditoriumi, tam turėjo būti skirta dalis ieškovės piniginio įnašo. Apeliantės nuomone, visas jungtinės veiklos sutarties 2.3 punktas skirtas įtvirtinti ieškovės pareigai finansuoti atsiskaitymą su kreditoriumi AB „Ūkio bankas“, iš kurio atsakovė skolinosi lėšas žemės sklypo pirkimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė plečiamai aiškina jungtinės veiklos sutarties 2.3 punktą, kuriame nustatyta, kad ieškovė pirmąjį 50 000 Lt įnašą įneša iki 2009 m. liepos 29 d. ir toliau įnašus moka pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį ir nutartyje patvirtintą grafiką, kuris yra neatsiejama jungtinės veiklos sutarties dalimi. Tai, kad mokėjimų periodiškumas pagal teismo nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis, buvo susijęs ir su įnašų pagal jungtinės veiklos sutartį periodiškumu, negali būti vertinama kaip įsipareigojimų ieškovei sukūrimas pagal teismo patvirtintą taikos sutartį byloje, kurioje ieškovė nedalyvavo jokių procesiniu teisiniu statusu. Aplinkybė, kad jungtinės veiklos sutartyje numatytas mokėjimų grafikas atitinka mokėjimo grafiką, įtvirtintą 2009 m. birželio 23 d. taikos sutartyje, nereiškia, jog ieškovės į bendrą veiklą įnešamomis lėšomis turėjo būti dengiamas įsiskolinimas atsakovės kreditoriui už atsakovės įsigytą žemės sklypą, t. y. 2009 m. liepos 23 d. jungtinės veiklos sutartimi nebuvo susitarta ieškovės įnešamas lėšas panaudoti ir žemės sklypo pirkimui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks aiškinimas paneigtų jungtinės veiklos sutarties esmę, reikštų, kad šalies įmokos naudojamos ne pastatui statyti ir siekti pelno, o žemės sklypui, kuris yra kito partnerio įnašas, išpirkti. Priešingas sutarties nuostatų, susijusių su parnerių įnašais (sutarties 2.1, 2.3 punktai), aiškinimas reikštų, kad ieškovė įsipareigojo padaryti ne tik savo piniginį įnašą pagal sutarties 2 punktą, bet ir įnašą už kitą sutarties partnerį (atsakovę) pagal sutarties 2.1 punktą, o tai neatitiktų jungtinės veiklos esmės.

Kaip nepagrįsti atmestini ir apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė neįsipareigojo savo įnašo įnešti nustatytu terminu, nes atsakovei įnešus žemės sklypą, tolimesnis sutarties vykdymas ir galimybės pasiekti rezultatą priklausė nuo ieškovės finansavimo. Jungtinės veiklos sutarties 2.3 punkte nustatyta, kad ieškovė pirmąjį 50 000 Lt įnašą įneša iki 2009 m. liepos 29 d. ir toliau įnašus moka pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį ir nutartyje patvirtintą grafiką, tačiau nėra nustatyta iki kada ir kokio dydžio piniginiai įnašai turi būti įmokami. Atkreiptinas dėmesys, kad 2009 m. liepos 23 d. jungtinės veiklos sutartimi sulygta, jog ieškovė įneš 1 650 000 Lt įnašą, o atsakovės ir kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ 2009 m. birželio 23 d. taikos sutartimi išdėstytas 623 577,25 Lt skolos mokėjimas, t. y. mažesnis nei minėtas UAB „Laugina“ įnašas. Jeigu būtų laikomasi apeliantės pozicijos, kad taikos sutarties grafikas atitinka ieškovės mokėtinų sumų grafiką, lieka neaišku iki kada turėjo būti sumokėta likusi, t. y. 623 577,25 Lt viršijanti, suma. Tai, kad ieškovė tinkamai projekto nefinansavo, nepatvirtina ir atsakovės su atsiliepimu į patikslintą ieškinį pateiktas rašytinis įrodymas – AB „Ūkio bankas“ 2011 m. rugsėjo 2 d. raštas. Iš šio rašto matyti tik tai, kad 2011 m. rugsėjo 2 d. atsakovės pradelstas įsiskolinimas pagal taikos sutartį su AB „Ūkio bankas“ sudarė 162 715,69 Lt (47 125,72 Eur), tačiau rašte nėra nurodoma, jog šį įsipareigojimą privalėjo vykdyti ir jo nevykdė ieškovė. Kaip minėta, ieškovė nebuvo šių teisinių santykių dalyvė, todėl neturėjo ir pareigos dengti įsiskolinimą AB „Ūkio bankas“.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog vienintelis turtas, įgytas jungtinės veiklos sutarties pagrindu kaip bendroji dalinė nuosavybė buvo žemės sklypas, pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai šį turtą padalino partneriams (šalims) proporcingai ieškovės ir atsakovės faktiškai įneštoms lėšoms – 91,53 proc. (219 082,40 Eur įnašas) ieškovei ir 8,47 proc. (20 273,40 Eur, kuriuos atsakovė faktiškai įmokėjo pirkdama žemės sklypą, likusi dalis padengta UAB „Laugina“ įnašo dalimi).

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad pagal 2009 m. liepos 23 d. jungtinės veiklos sutarties nuostatas padalinus žemės sklypą abiem šalims tenka tokio dydžio dalys, kad nėra pagrindo atidalinimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant piniginę kompensaciją, taip pat pabrėžiami atsakovės ketinimai vystyti statybas šiame žemės sklype. Šiuos apeliantės argumentus teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Šioje nutartyje nurodžius motyvus dėl sutarties sąlygų, susijusių su partnerių piniginių įnašų padarymu bei jų vertė, nėra pagrindo kitaip spręsti dėl galimų šalių dalių bendrame turte (žemės sklype) nustatymo. 

Dėl liudytojo parodymų vertinimo

Apeliantė skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, siekdama, kad kitaip būtų įvertinti byloje apklaustų liudytojų parodymai.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009, 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodęs, jog ieškinys tenkintinas iš dalies, rėmėsi liudytojo E. L. parodymais, kurie prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Apeliantė abejoja šio liudytojo parodymais ir siekia, kad teismas remtųsi atsakovės vadovo A. D. parodymais, kuriuose tos pačios aplinkybės aiškinamos priešingai. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė, teigdama, jog būtent A. D. parodymai atitinka tikrąją faktinę situaciją, vadovaujasi tik subjektyviais argumentais, todėl sutikti su apeliantės argumentais dėl netinkamo byloje esančių įrodymų (liudytojo E. L. parodymų) vertinimo nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų darydamas išvadą, kad jungtinės veiklos sutartį pasiūlė sudaryti A. D., atsakovės direktorius, jis paruošė ir sutarties tekstą, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Tokia teismo išvada padaryta vadovaujantis visuma įrodymų bei vidiniu teismo įsitikinimu (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų ir jų paaiškinimų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei buvo nustatytos pirmosios instancijos teismo ginčijamu sprendimu. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio nesuteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Kita vertus, apeliantė nenurodo, kuo nagrinėjamu atveju reikšminga teisinė išvada dėl asmens, parengusio 2009 m. liepos 23 d. jungtinės veiklos sutarties tekstą. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė dėl asmens, rengusio jungtinės veiklos sutarties tekstą (E. L. ar A. D.), ginčo atveju nėra esminė ir niekaip nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl taikos sutarties, sudarytos byloje, tačiau nepatvirtintos teismo, teisinių pasekmių 

Apeliantė nurodo, kad teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl šalių nagrinėjamoje civilinėje byloje sudarytos 2018 m. sausio 19 d. taikos sutarties, kuri buvo patvirtinta 2018 m. sausio 24 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-878-657/2018.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-878-657/2018 buvo patvirtinta ieškovės ir atsakovės taikos sutartis, tačiau apie taikos sutartį sužinojus ieškovės kreditorei UAB „Krašto ir projektai ir partneriai“, ir jai kreipusis į teismą, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-676-186/2018 nutarė Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį panaikinti ir tarp ieškovės bei atsakovės sudarytos taikos sutarties tvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Taigi, nutartis, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, buvo panaikinta, todėl nesukėlė jokių teisinių pasekmių ginčo išsprendimui iš esmės.

Pažymėtina, kad procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą yra viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis). Tai yra įstatymu nustatyta šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi, kuri įgyvendinama specialia procesinė tvarka. Teismas negali tvirtinti šalių sudarytos taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Byloje susiklostė tokia situacija, kai šalys sudarė taikos sutartį, teismas ją patvirtino nutartimi, tačiau vėliau vienos iš šalių kreditoriui prieštaraujant dėl tokios sutarties sudarymo ir apeliacinės instancijos teismui panaikinus nutartį dėl taikos sutarties patvirtinimo, ieškovė pakeitė savo poziciją ir nurodė nebepageidaujanti baigti bylą taikos sutartimi. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus V. R., 2018 m. birželio 6 d. civilinėje byloje Nr. e2-676-186/2018, kurioje buvo nagrinėjamas ieškovės kreditorės UAB „Krašto ir projektai ir partneriai“ atskirasis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutarties, kuria buvo patirtinta ieškovės ir atsakovės taikos sutartis, pateikė savo poziciją ir nurodė, jog atskirąjį skundą palaiko. Pirmosios instancijos teismui matant, kad ieškovė pakeitė poziciją dėl taikos sutarties sudarymo su atsakove, ne tik nekilo pareiga, bet ir nebuvo teisėto pagrindo svarstyti taikos sutarties patvirtinimo klausimą iš naujo. Ieškovės atlikti procesiniai veiksmai (patikslinto ieškinio pateikimas, dalyvavimas teismo posėdžiuose) aiškiai patvirtino, kad ieškovė reikalauja ginčą nagrinėti iš esmės teisme. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, apeliantės argumentus dėl taikos sutarties įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui laiko nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Taikos sutartis, sudaryta nagrinėjamoje byloje, sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, kai ji yra patvirtinta proceso įstatymo nustatyta tvarka.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Teisėjų kolegijai atmetus atsakovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Ieškovė pateikė teismui įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas 320 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurios susidarė už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (8.11 punktas), ieškovei iš atsakovės priteistina 320 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Laugina“, juridinio asmens kodas 261411420, iš uždarosios akcinės bendrovės „Pilarta“, juridinio asmens kodas 300552934, 320 Eur (tris šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.