Administracinė byla Nr. eAS-570-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03489-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. (A. P.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. P. (A. P.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2024 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 12-01-1181 „Dėl 2024 m. gegužės 17 d. skundo“; 2) panaikinti Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. VS-199 „Dėl įtraukimo į karo prievolininkų sąrašą“; 3) įpareigoti atsakovus išbraukti pareiškėją A. P. iš 2024 m. karo prievolininkų sąrašo.

Pareiškėjas 2024 m. liepos 15 d. pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui Lietuvos kariuomenei vykdyti A. P. šaukimo į privalomąją karo tarnybą procedūras iki kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje. Pareiškėjas nurodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių kyla grėsmė, jog priėmus jam palankų teismo sprendimą bus neįmanoma įvykdyti šio teismo sprendimo, nes jis bus atlikęs visą arba dalį pradinės karo tarnybos, be to, jam bus padaryta turtinė žala bei nepataisomai nukentės jo turtiniai ir profesiniai interesai, taip pat jis bus priverstas savo pažeistas teises ginti inicijuodamas naujas civilines arba administracines bylas. Be to, privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas tuo atveju, jei paaiškėtų, kad jis negalėjo būti įtrauktas į 2024 m. karo prievolininkų sąrašą, sukeltų dideles psichologines ir dvasines kančias, sukeltų neteisingumo ir nusivylimo krašto apsaugos sistema ir visa valstybe jausmą, o to galima išvengti sustabdžius šaukimo procedūras iki bus išnagrinėtas jo skundas. Pareiškėjas manė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nurodytas aplinkybes yra adekvati priemonė siekiamam tikslui, nepažeis proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso.

II.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. liepos 16 d. nutartimi netenkino pareiškėjo A. P. (A. P.) prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, vertindamas argumentus, dėl kurių, pareiškėjo manymu, turėtų būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pasekmės yra grindžiamos prielaidomis ir negali būti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindu. Anot teismo, pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjui būtų padaryta neproporcingai didelė žala asmeniniams interesams, yra grindžiami prognozuojamais veiksmais ir yra niekuo nepagrįsti. Teismas taip pat vertino, kad pareiškėjo argumentai, jog atlikus visą arba dalį pradinės karo tarnybos ir priėmus jam palankų teismo sprendimą, bus padaryta turtinė žala bei nepataisomai nukentės jo turtiniai ir profesiniai interesai, būtų sukeltos didelės psichologinės ir dvasinės kančios, neteisingumo ir nusivylimo krašto apsaugos sistema ir visa valstybe jausmas, nepagrindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, turės galimybę juos skųsti.

Teismas, įvertinęs aktualų reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neegzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Pareiškėjas A. P. (A. P.) atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 16 d. nutartį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir uždrausti atsakovui Lietuvos kariuomenei vykdyti pareiškėjo A. P. šaukimo į privalomąją karo tarnybą procedūras iki kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjas nurodo, kad jeigu nagrinėjamoje byloje būtų patenkintas pareiškėjo reikalavimas, turėtų būti atkurta iki teismo sprendimo priėmimo buvusi pareiškėjo padėtis, t. y. pareiškėjo teisės ir teisėti interesai turėtų būti atkurti tokie, kokie jie buvo iki ginčijamo sprendimo priėmimo (pareiškėjas turėtų būti nepašauktas ir neatlikęs privalomosios karo tarnybos), tačiau jei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo pareiškėjas bus atlikęs dalį ar visą privalomąją karo tarnybą, atkurti pareiškėjo status quo būtų neįmanoma ir tokiu atveju teismo sprendimas taptų neįgyvendinamas.

Pareiškėjas jau gavo šaukimą atvykti 2024 m. rugsėjo 2 d. į Lietuvos kariuomenės karinę medicinos ekspertizės komisiją, t. y. nors šioje administracinėje byloje teismo posėdis paskirtas ir byla bus nagrinėjama tik 2024 m. rugsėjo 11 d., tačiau pareiškėjas dar iki teismo posėdžio jau bus priverstas vykti į medicininę komisiją, po kurios išvados bus skiriamas į konkretų dalinį privalomosios karinės tarnybos atlikimui. Tokiu būdu, kadangi skundo padavimas nestabdo šaukimo procedūrų, pareiškėjas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo bus pašauktas atlikti karinę tarnybą paskiriant jį į konkretų dalinį, be to bus atlikęs bent jau dalį pradinės karo tarnybos, o, atsižvelgiant į administracinių bylų nagrinėjimo terminus, tikėtina, kad bus atlikęs net ir visą privalomąją karo tarnybą ir tokiu būdu, teismui priėmus palankų jam teismo sprendimą, jo įvykdymas būtų neįmanomas, nes karo tarnyba ar dalis jos jau būtų atlikta. Taigi, teismo sprendimas ne tik būtų nebevykdytinas, bet ir taptų beprasmis ir tokiu būdu būtų pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-751-624/2021; 2019 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-697-822/2019).

Anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, neįvertino grėsmės galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo realaus įvykdymo negalimumo, dėl ko netinkamai taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnį ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, todėl skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės – pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkintas.

Pareiškėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas savo prašymą grindė tik prognozuojamais veiksmais ir prielaidomis apie pasekmes. Pareiškėjo nuomone, jis savo prašymą grindė ne prielaidomis, o realiomis, jau vykstančiomis šaukimo procedūromis, kurios pareiškėjui sukelia tam tikras įstatyme numatytas pasekmes. Be to, pareiškėjas nurodė ir išdėstė konkrečias, dokumentais pagrįstas, realiai ir neišvengiamai kilsiančias reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pasekmes, kurios kils tuo atveju, jei nebus pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Pareiškėjas nurodė, kad dirba, todėl pašauktas atlikti privalomąją karo tarnybą, netektų darbo užmokesčio. Šiuo metu pareiškėjo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra 1 718,79 Eur (22 344,28 Eur : 13 mėn = 1 718,79 Eur). Privalomoji karo tarnyba trunka 9 mėnesius, todėl tuo atveju, jei nebus pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjas bus netekęs 15 469,11 Eur darbo užmokesčio pajamų (1 718,79 Eur x 9 mėn). Kadangi pareiškėjas jokio turto ir kito pajamų šaltinio neturi, šis praradimas jam padarys didelę nepataisomą žalą. Nors asmenims, atliekantiems privalomąją karo tarnybą, yra mokamos tam tikros išmokos, tačiau maksimali išmoka per 9 tarnybos mėnesius gali sudaryti tik 4 257 Eur, o minimali išmoka – 3 267 Eur, todėl pareiškėjas gavęs maksimalią išmoką prarastų 11 212,11 Eur pajamų, o gavęs minimalią išmoką prarastų 12 202,11 Eur, o tai, kadangi pareiškėjas jokio turto ir kito pajamų šaltinio neturi, vis tiek padarytų jam didelę nepataisomą žalą. Anot pareiškėjo, šie duomenys apie pareiškėjui kilsiančią turtinę žalą yra pagrįsti kartu su prašymu pateiktuose oficialiuose dokumentuose (darbo sutartyje, banko sąskaitos ir t.t.), šios žalos kilimas būtų neišvengiamas ir realus. Pareiškėjas pateikė darbo sutartį, banko išrašą apie gaunamas pajamas, taip pat oficialius viešus duomenis apie privalomąją karo tarnybą atliekantiems asmenims mokamas išmokas, jam kilsiančią žalą pagrindė konkrečiais paskaičiavimais, t. y. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad palankaus teismo sprendimo atveju, jei nebus taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, jam bus padaryta didelė turtinė žala.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jei teismas tenkintų pareiškėjo reikalavimus ir priimtų pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jo prarastas darbo užmokestis sudarytų jam padarytą turtinę žalą, kurią turėtų atlyginti atsakovai arba Lietuvos valstybė. Pareiškėjui praradus darbo užmokestį, žalos atlyginimas yra neabejotinai įmanomas, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokių pastangų ir priemonių reikės pareiškėjui, jei jis norės sulaukti žalos atlyginimo bei kiek tai kainuos pačiai valstybei, t. y. neįvertino žalos atlyginimo proceso sudėtingumo ir ilgumo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad administracinių bylų teisenoje vyrauja viešojo intereso apsaugos siekis. Administraciniai teismai, nagrinėdami bylas dėl administracinių teisinių santykių, ne tik gina asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą, bet ir užtikrina viešojo administravimo kontrolę. Taigi, pareiškėjo vertinimu, teismas turi imtis priemonių, kad ateityje nekiltų naujų skundų ar ieškinių ir nebūtų inicijuojamos naujos civilinės ir / ar administracinės bylos, kurių nagrinėjimas reikalauja ne tik proceso šalių, bet ir teismo, bei valstybės išteklių.

Pareiškėjo vertinimu, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę jokia žala nei atsakovams, nei valstybei nebūtų padaryta.

Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad Lietuvos kariuomenė prieš pareiškėją inicijavo patikrinimus, tokiu būdu piktnaudžiauja valdžia ir šiuos veiksmus atlieka tyčia, siekdama įbauginti pareiškėją ir taikyti psichologinį spaudimą, siekdama priversti jį atsisakyti skundo reikalavimų. Pareiškėjas akcentuoja, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jis bus priverstas ateityje ginti savo teises naujose civilinėse ir / ar administracinėse bylose. Pareiškėjas prašo prijungti su paaiškinimu pateiktus papildomus dokumentus, kuriuos pareiškėjas gavo tik po atskirojo skundo padavimo, todėl negalėjo jų pateikti anksčiau.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui Lietuvos kariuomenei vykdyti A. P. šaukimo į privalomąją karo tarnybą procedūras iki kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatavęs, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pasekmės yra grindžiamos prielaidomis, pareiškėjo argumentai, kad jam būtų padaryta neproporcingai didelė žala asmeniniams interesams, yra grindžiami prognozuojamais veiksmais.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo motyvus, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir netinkamai taikė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020); administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019); teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui prašė panaikinti KAM 2024 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 12-01-1181 bei 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. VS-199, kuriais atmestas pareiškėjo prašymas išbraukti jį iš 2024 m. karo prievolininkų sąrašo ir nutraukti administracinio nusižengimo dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 560 straipsnio tyrimą. Pareiškėjas teismo prašė taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui Lietuvos kariuomenei vykdyti A. P. šaukimo į privalomąją karo tarnybą procedūras.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, karo prievolininkų šaukimas – tai procedūra, apimanti karo prievolininkų atranką ir skyrimą į privalomąją karo tarnybą, tarnybos atidėjimą ir atleidimą nuo jos. To paties įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad karo prievolininkai skiriami atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą tik teisės aktų nustatyta tvarka patikrinus jų sveikatą ir nustačius, kad jie tinkami atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą.

Atsižvelgdama į šį teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomos pasekmės, kurios galbūt jam sukeltų neigiamų padarinių, galėtų atsirasti tik tuo atveju, jei pašaukus jį į karo prievolininkų atranką, jis būtų paskirtas į privalomąją karo tarnybą. Todėl pareiškėjo prašymas taikyti jo nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjo dar nepašaukus į tarnybą, yra hipotetinio pobūdžio ir šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesudaro pagrindo prielaidai, kad pareiškėjui neišvengiamai gali atsirasti jo nurodomos neigiamos pasekmės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-435-525/2023).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo motyvus, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, įvertinusi administracinėje byloje priimtus nagrinėti reikalavimus ir byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-751-624/2021; 2019 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-697-822/2019). Įvertinusi pareiškėjo nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jos nėra tapačios ir panašios nagrinėjamai bylai, todėl šią praktika pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis.

Taip pat teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo papildomai pateikti paaiškinimai ir su jais pateikti įrodymai nepatvirtina neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos pareiškėjui kilimo. Be kita ko, pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to, ar nagrinėjamu atveju būtų taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, ar ne, papildomuose paaiškinimuose nurodytų procesų eigos tai nepakeis. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui neužkertamas kelias ginti savo interesus dėl galbūt neteisėtų institucijų veiksmų teisės aktų nustatyta tvarka.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas ABTĮ normas, pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

           Rasa Ragulskytė-Markovienė

        Ernestas Spruogis