Administracinė byla Nr. A-869-556/2016

      Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00159-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (b. l. 4–7), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. buvo laikomas Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) karantino, baudos izoliatoriaus ir drausmės grupės kamerose netinkamomis sąlygomis. Teigė, kad minėtose patalpose jam teko per mažai ploto, t. y. mažiau nei 3,6 kv. m, neskaitant baldų, sanitarinio mazgo, kamerose buvo drėgna, tamsu, trūko oro. Patalpų neatitikimą higienos normų reikalavimams grindė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 10 d. raštu Nr. SD-1326, kuriame nurodyta, kad patikrinimo metu nustatyta kameros oro judėjimo ir apšvietos neatitiktis nustatytiems reikalavimams. Pažymėjo, kad pareigūnai savo veiksmais sukeldavo konfliktines situacijas, provokuodavo nuteistuosius. Nors pats pareiškėjas nerūko, tačiau kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Laikydamas pareiškėją orumą žeminančiomis ir kankinančiomis sąlygomis atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolatinę baimę, apatiją, sutriko sveikata, dėl netinkamo apšvietimo pablogėjo regėjimas ir pan.

Atsakovas Kybartų PN atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 13–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas terminuotą laisvės atėmimo bausmę Kybartų PN atliko laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2014 m. balandžio 1 d., per šį laikotarpį 9 kartus jam paskirtas drausmines nuobaudas atliko baudos izoliatoriuje ir 2 kartus drausmės grupėje. Nurodė, kad kamerų plotas pareiškėjui buvo per mažas laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2012 m. birželio 5 d., nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. liepos 5 d. ir nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. liepos 17 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas pats pageidavo gyventi kartu su rūkančiais asmenimis. Paaiškino, kad Kybartų PN buvo rekonstruoti 2006 metais, laikantis tuo metu galiojusių higienos normų ir sąlygos nuo to laiko nepasikeitė. Baudos izoliatoriaus kamerose įrengtas 200 lx apšvietimas, drausmės grupių kamerų apšvietimas kaitrinis. Nors patalpos neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, tačiau šie reikalavimai netaikytini pagal minėtos higienos normos 2 punktą. Drausmės grupės kameros vėdinamos dirbtiniu mechaniniu bei natūraliu būdu per langus. Baudos izoliatoriaus kameros vėdinamos per langus. Pažymėjo, kad šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, t. y. žalos.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu (b. l. 60–65) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad, pažeidžiant nustatytus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kur nebuvo užtikrintos higieninės ir sanitarinės sąlygos. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, jog šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalies normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose karantino, baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų kamerose, kuriose plotas vienam nuteistajam neatitiko nustatytų reikalavimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kybartų PN laisvės atėmimo bausmę atliko laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. Karantino patalpoje Nr. 7 pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 24 d. (6 paros). Nors teismas nutartimi buvo pakartotinai įpareigojęs atsakovą pateikti duomenis apie karantino kameroje kartu su pareiškėju gyvenusių asmenų skaičių (ar miegamųjų vietų skaičių), tačiau atsakovas šių duomenų į bylą nepateikė. 2015 m. kovo 26 d. rašte teismui Kybartų PN nurodė, kad neturi duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo laikoma patalpoje Nr. 7. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo laikymo perpildytoje karantino patalpoje 6 paras lieka nepaneigtos. Bylos duomenimis nustatyta, kad baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 4, 5, 6, 126, 117 pareiškėjas buvo laikomas įvairiais laikotarpiais, tačiau minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista šiais laikotarpiais: nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2012 m. birželio 5 d. (6 paros) kameroje Nr. 6, kurios plotas 17,66 kv. m, vienam asmeniui teko 2,94 kv. m; nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. liepos 5 d. ir nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. liepos 17 d. (6 paros) kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,39 kv. m, vienam asmeniui teko 2,84 kv. m ploto. Taigi baudos izoliatoriaus kamerose pažeidžiant minimalią ploto normą (3,6 kv. m) pareiškėjas buvo laikomas 12 parų. Šios aplinkybės neginčija ir atsakovas, atsiliepime nurodydamas, kad nurodytais laikotarpiais gyvenamųjų patalpų plotas pareiškėjui neatitiko nustatytų reikalavimų. Drausmės grupės kamerose Nr. 105, 116, 117, 119, 122, 126 pareiškėjas buvo laikomas taip pat įvairiais laikotarpiais, tačiau bylos duomenimis nenustatyta, kad šiose kamerose vienam asmeniui būtų tekę mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, padaryta išvada, kad pareiškėjui kalint Kybartų PN karantino, baudos izoliatoriaus ir drausmės grupės kamerose 18 parų buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindė aplinkybėmis, jog Kybartų PN kamerose buvo drėgna, trūko oro ir apšvietimo. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal HN 76:2010 26 punktą, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35–65 proc., šaltuoju – 35–60 proc. Pagal minėtos higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas – 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. (22 p.) Atsakovo į bylą pateikti įrodymai, t. y. pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktai, ūkio skyriaus tarnybinis pranešimas patvirtina, kad Kybartų PN pradėti eksploatuoti 2006 metais laikantis tuo metu galiojusių Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimų. Pastatai buvo priimti ir pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. gruodžio 15 d. „Pripažinimo tinkamais naudoti aktu“ ir 2006 m. birželio 14 d. „Pripažinimo tinkamais naudoti aktu“ Nr. AS4-52. Atsakovo teigimu, nuo pataisos namų eksploatacijos pradžios santykinė oro drėgmė, oro ventiliacija ir apšvieta patalpose nepakito. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu tvirtino, kad kamerose buvo per didelė drėgmė, tačiau į bylą nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Minėtus pareiškėjo argumentus paneigia jo paties į bylą pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 10 d. raštas Nr. SD-1326, kuriame nurodyta, kad santykinės oro drėgmės parametrai baudos izoliatoriaus 6 kameroje atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovas nurodė, kad nuo pataisos namų eksploatacijos pradžios santykinė oro drėgmė kamerose nepakito. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti dėl Kybartų PN kamerų atitikties minėtos higienos normos 26 punkto reikalavimams, todėl pareiškėjo argumentus šioje dalyje atmetė. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad kamerose trūko oro, t. y. buvo netinkama ventiliacija. Atsakovas atsiliepime ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad Kybartų PN drausmės grupės kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir mechaniniu (veikia ištraukimo ventiliatoriai). Baudos izoliatorių kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Toks patalpų vėdinimas atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Kita vertus, pareiškėjo į bylą pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 10 d. raštas Nr. SD-1326 patvirtina, kad patikrinimo metu baudos izoliatoriaus 6 kameroje oro judėjimo greitis nevisiškai atitiko HN 76:2010 reikalavimus, tačiau šis nukrypimas nebuvo labai žymus (nustatyta 0,3/0,4 m/s, norma 0,15-0,25 m/s). Taip pat pareiškėjas neturtinę žalą siejo su netinkamu Kybartų PN kamerų apšvietimu, tiek natūraliu, tiek ir dirbtiniu. Pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai, t. y. 2012 m. liepos 10 d. raštas Nr. SD-1326, patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl nepakankamo kameros apšvietimo. Patikrinimo metu nustatytas natūralios apšvietos koeficientas 0,16 proc. (norma 0,5 proc.), dirbtinės – 89 lx (norma 200 lx). Atsakovas atsiliepime ir atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad natūralus apšvietimas susijęs su pastato rekonstrukcija, kadangi tam reikia iškirsti didesnius langus, todėl HN 76:2010 22 punkto reikalavimai netaikytini. Kita vertus, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamos kamerų dirbtinės apšvietos lieka nepaneigtos. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat sieja su aplinkybe, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Pagal minėtos HN 76:2010 14 punktą, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovo atstovas atsiliepime ir atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad skiriant nuteistuosius į baudos izoliatorius, drausmės grupes ar kamerų tipo patalpas, siekiama atsižvelgti į nerūkančiųjų asmenų interesus nebūti laikomiems kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas jam paskirtas nuobaudas pageidavo atlikti kartu su rūkančiais asmenimis, tai patvirtina Kybartų PN direktoriaus nutarimai dėl nuteistojo nubaudimo, kuriuose pareiškėjas yra pasirašęs, kad pageidauja būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl padaryta išvada, jog pareiškėjas tuo metu rūkė. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentus dėl teisių pažeidimo laikant jį kartu su rūkančiais asmenimis atmetė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (provokacijų), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio provokuojant nuteistuosius yra atmestini. Teismas išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, priėjo išvadą, kad Kybartų PN ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos (iš viso 18 parų) bei nustatytų reikalavimų patalpų apšvietai ir ventiliacijai, todėl atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Teismas konstatavo, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Pareiškėjas skunde ir bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emociniu sukrėtimu, depresija, pažeminimu, galimybių sumažėjimu, nuolatine baime, apatija, sutrikusia sveikata. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamo apšvietimo jam pablogėjo regėjimas, tačiau teismo posėdžio metu patvirtino, jog į Kybartų PN medikus dėl to nėra kreipęsis. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad dėl savo emocinės, psichinės būklės į medikus taip pat nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas teismui nepateikė. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas nurodė jog galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Teismo vertinimu, pareiškėjas labai neilgą laikotarpį (18 parų) buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, be to, baudos izoliatoriaus 6 kameroje, kur buvo nustatyta oro judėjimo ir kameros apšvietos neatitiktis nustatytiems reikalavimams, pareiškėjas taip pat praleido neilgą laiko tarpą (6 paras). Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Taigi teismas įvertinęs paminėtas aplinkybes nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 74) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą dėl nešališkai išnagrinėtos bylos ir priimti teisingą sprendimą – priteisti 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 18 parų nebuvo užtikrintas kameros minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Teismas į kameros grindų plotą įskaičiavo ir baldus, sanitarinį mazgą. Kybartų PN net nepateikė duomenų, kiek žmonių buvo kalinamų kartu su pareiškėju. Dėl per mažai skiriamo ploto patyrė kančias, nugaros skausmus, negalėjo daryti jam skirtos daktarų mankštos. Kameroje kildavo pykčiai kartu su kitais kameroje esančiais žmonėmis. Pagal EŽTT suformuotą praktiką, ypatingai mažas gyvenamasis plotas, analizuojant kalinimo sąlygų atitikimą Konvencijos 3 straipsniui, savaime lemia kančią ar sunkumus, kurių intensyvumas viršija kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį bei sukelia baimę, nepilnavertiškumo jausmą, nepatogumus, kurie žemina ir menkiną jį.

2. Kamerose nebuvo užtikrintas dirbtinis bei natūralus apšvietimas, dėl ko vakarais skaudėdavo akis. Dėl dirbtinio apšvietimo, kuris neatitinka higienos normos, pateikė teismui Marijampolės visuomenės sveikatos centro tyrimo išvadas.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7926-331/2014 už netinkamą kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime pareiškėjui priteisė už 173 paras 3 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Kalinimo sąlygos nelabai skiriasi ir Kybartų PN.

4. Pareiškėjo kalinimas Kybartų PN yra vienareikšmiškas Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio pažeidimas.

Atsakovas Kybartų PN atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 81–82) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes bei visą byloje surinktą dokumentinę medžiagą, įsigilino į bylos šalių argumentus, į teisės aktus. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo pateiktame apeliaciniame skunde iš principo nesutinkama tik su tuo, kad vien teisės pažeidimo pripažinimas buvo (yra) pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Konstatuotų pažeidimų apimtis bei trukmė nėra ginčijami, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ir pasisakys vien aspektu dėl teisės pažeidimo pripažinimo, kaip pakankamos ir teisingos satisfakcijos už patirtą skriaudą - neužtikrinimo pareiškėjui (apeliantui) teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos (iš viso 18 parų) bei nustatytų reikalavimų patalpų apšvietai ir ventiliacijai nesilaikymo.

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1490/2012).

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Vadinasi, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Dėl satisfakcijos pasisakyta, pavyzdžiui, ir administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, kur Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Neturtinė žala pinigais nebuvo atlyginta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-720-442/2016, kur nurodyta, jog teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui (2016 m. balandžio 18 d. nutartis).

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, turint omenyje gana trumpalaikio pobūdžio teisės pažeidimą, sukeltą nedidelio laipsnio nepatogumą, laisvės atėmimo vietą (pataisos namai), pažeidimų padarymo vietą (karantinas, baudos izoliatorius), nebuvimą skundų įkalinimo laikotarpiu, administracinę jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose, sprendžia, kad šioje byloje iš tikro nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pripažinimas teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo buvo (yra) visiškai pakankama satisfakcija už netinkamas kalinimo sąlygas. Apeliaciniame skunde neįvardyti argumentai, kurie galėtų sąlygoti kitokio procesinio sprendimo priėmimą.

Be kita ko, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme bei kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Turint omenyje išdėstytas nuostatas, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Dainius Raižys

                                                                      Arūnas Sutkevičius