Baudžiamoji byla Nr. 1A-511-530/2022

                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-01-1-61184-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7; 2.4.6.1; 2.4.6.4.3; 1.2.18.10; 1.2.18.8; 2.1.15.3.1; 1.1.8.1.2

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Aurelijaus Rauckio,

sekretoriaujant Laurai Kiškiūnaitei, Audronei Stulginskaitei-Puidienei,

dalyvaujant prokurorei Rasai Verdnikovienei,

išteisintojo J. M. gynėjui advokatui Haroldui Juškai,

nuteistajam A. V. ir jo gynėjui advokatui Artūrui Andriukaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo skyriaus prokurorės Rasos Verdnikovienės ir nuteistojo A. V. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o A. V. buvo pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir nubaustas:

-       pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 50 MGL, tai yra 1 883,00 (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų ) eurų dydžio bauda;

-       pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL, tai yra 3 766,00 (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt šešių ) eurų dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskiriant galutinę bausmę – 100 MGL, tai yra 3 766,00 (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt šešių ) eurų dydžio baudą.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas visiškai ir priteista iš A. V. 25 196,41 Eur (dvidešimt penki tūkstančiai vienas šimtas devyniasdešimt šeši eurai ir 41 ct) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo civilinio ieškovo naudai. 

Civilinio ieškovo Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas visiškai ir priteista iš A. V. 6 952,31 Eur (šeši tūkstančiai devyni šimtai penkiasdešimt du eurai ir 31 ct) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo civilinio ieškovo naudai. 

A. V. per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įpareigotas baudą sumokėti į pasirinkto banko Lietuvos Respublikos Valstybinės mokesčių inspekcijos (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas (duomenys neskelbtini), nurodant, kad laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai.

J. M. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas 2021 m. lapkričio 16 d. Kauno apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės nutarimu J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) turimam turtui – negyvenamajai patalpai - Poilsio patalpos, esančiai (duomenys neskelbtini), Registro Nr. (duomenys neskelbtini) patalpos, nuosavybės teise priklausančios J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir N. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė – 34 465,00 Eur, iki 2022 m. gegužės 16 d., nustatant dalinį nuosavybės teisų apribojimą, uždraudžiant turtu disponuoti, leidžiant juo naudotis, turto arešto akto identifikavimo kodas: (duomenys neskelbtini), 2022 m. gegužės 12 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartimi pratęstas iki 2022 m. rugpjūčio 16 d., nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       A. V. nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. liepos 19 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, einamų pareigų pagrindu turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus priimti sprendimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu bei kontroliuoti jos veiklą, turėdamas teisę ją atstovauti, būdamas materialiai atsakingu už jo žinioje buvusį bendrovės turtą bei turtines teises, pažeisdamas 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 19 straipsnio 8 dalies, kurioje nurodoma, jog „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“ reikalavimus; būdamas atsakingas pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. „Atsakomybė už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir jų duomenų teikimą“ 1 dalies nuostatas, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, iš anksto susitaręs ir veikdamas vieninga tyčia bendrai su J. M., kuris nuo 2015 m. balandžio 9 d. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), akcininku ir užimamų pareigų pagrindu, turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, buvo atsakingas pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 redakcija) 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus, kur nurodoma, kad „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, siekdami išvengti mokesčių, sąmoningai pažeisdami teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą reikalavimus, veikdami bendrai tyčia organizavo apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent:

1.1.                      jis, tai yra A. V., su UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko J. M. žinia ir pritarimu, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2017 m. birželio mėn., neoficialiai išmokėjo darbo užmokestį UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, viso 50 486,59 Eur, ir UAB „(duomenys neskelbtini)" – apskaitos paslaugas teikiančios įmonės atstovui Ž. B., nežinančiam apie daromą nusikalstamą veiką, nepateikė duomenų laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. birželio 30 d. apie neoficialiai UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojams A. V., S. D., G. J., A. K., L. K., A. M., T. M., G. M., E. S. (E.) išmokėtą darbo užmokestį – iš viso 50 486, 59 Eur, šioms ūkinėms operacijoms nesurašė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (kasos išlaidų orderių), nesurašė apskaitos registrų (darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo apskaitos registrų), neįtraukė šių ūkinių operacijų į buhalterinę apskaitą, dėl ko UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje buvo neapskaitytas neoficialus darbo užmokesčio išmokėjimas 50 486, 59 eurų sumoje, tuo pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574:

1.1.1.                      - 4 straipsnio „Reikalavimai apskaitos informacijai“ reikalavimus, kur nurodyta, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams.“;

1.1.2.                      - 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas“ 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.“;

1.1.3.                      -12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“;

1.1.4.                      -14 straipsnio „Apskaitos dokumentų pasirašymas“ 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „<….> Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, arba biudžetinei įstaigai, kuri viešojo sektoriaus subjekto apskaitą tvarko centralizuotai“;

1.1.5.                      - 16 straipsnio „Apskaitos registrai“ 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“;

1.2.                      bei pažeidė 2001 m. gruodžio 20 d. Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675:

1.2.1.                      - 57 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Mokesčio mokėtojų buhalterinė apskaita privalo būti tvarkoma taip, kad ji teiktų pakankamą informaciją pelno mokesčiui apskaičiuoti“, tuo paties straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Mokesčio mokėtojai apskaitą tvarko ir finansinių ataskaitų rinkinius sudaro vadovaudamiesi Buhalterinės apskaitos įstatymu ir kitais teisės aktais“, tokiu būdu, A. V., veikdamas kartu su įmonės akcininku J. M., apgaulingai organizavo teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. birželio 30 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2.       Taip pat jis, nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. liepos 19 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, būdamas atsakingas pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal Lietuvos Respublikos 2015 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. XII-1696 28 straipsnį atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)” teisingą finansinių atskaitomybių, deklaracijų ir ataskaitų sudarymą, iš anksto susitaręs ir veikdamas vieninga tyčia bendrai su J. M., kuris nuo 2015 m. balandžio 9 d. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), akcininku ir užimamų pareigų pagrindu, turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, buvo atsakingas pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 redakcija) 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus, kur nurodoma, kad „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio „Juridinių asmenų atsakomybė pagal savo prievoles“, 3 dalyje nurodytas nuostatas, kad „Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai“, siekdami vieninga tyčia išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL valstybei mokėjimo, pateikė mokesčių deklaracijose neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie patirtas sąnaudas, pajamas, gyventojų pajamų mokestį, socialinio draudimo mokestį, privalomojo sveikatos draudimo mokestį, o būtent:

2.1.                      jis, tai yra A. V., su UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko J. M. žinia ir pritarimu, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2017 m. birželio mėn., neoficialiai išmokėjo darbo užmokestį UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams: A. V. 20 884,13 Eur, S. D. 7 500 Eur, G. J. 6 800 Eur, A. K. 1 200 Eur, L. K. 600 Eur, A. M. 2 200 Eur, T. M. 3 200 Eur, G. M. 7 742,46 Eur, E. S. (E.) 360 Eur, viso 50 486,59 Eur, ir pasitelkęs apskaitos paslaugas teikiančios įmonės "(duomenys neskelbtini)" atstovą Ž. B., nežinantį apie nusikalstamą veiką, kuriam nepateikė duomenų apie neoficialiai UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojams išmokėtą darbo užmokestį, šioms ūkinėms operacijoms nesurašė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (kasos išlaidų orderių), nesurašė apskaitos registrų (darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo apskaitos registrų), neįtraukė šių ūkinių operacijų į buhalterinę apskaitą, dėl ko UAB ,, (duomenys neskelbtini)" buhalterinėje apskaitoje buvo neapskaitytas neoficialus darbo užmokesčio išmokėjimas 50 486,59 eurų sumoje, ir apskaitos paslaugas teikiančios įmonės atstovas Ž. B., nežinantis apie daromą nusikalstamą veiką, už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. birželio 30 d., A. V. su J. M. žinia, pateiktus žinomai neteisingus duomenis apie patirtas sąnaudas, pajamas, gyventojų pajamų mokestį, pensijų socialinio draudimo mokestį, privalomojo sveikatos draudimo mokestį įrašė į nustatytos formos deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai (deklaracija FR0572, deklaracija FR0573) ir ataskaitas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kurias, su jose įrašytais žinomai neteisingais duomenimis elektroniniu būdu pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, taip jis, tai yra A. V., veikdamas bendrai su J. M., pažeisdami:

2.1.1.                      - Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX- 1007 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „pajamų mokesčio tarifas yra 15 procentų“; 20 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „NPD mokestiniu laikotarpiu taikomas tokia tvarka: 1) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos neviršija 290 eurų per mėnesį, taikomas mėnesio NPD yra 166 eurai; 2) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos viršija 290 eurų per mėnesį, taikytinas mėnesio NPD apskaičiuojamas pagal šią formulę: Gyventojui taikytinas mėnesio NPD = 166 – 0,26 x (gyventojo mėnesio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos – 290)” (2014 m. rugsėjo 23 d. straipsnio redakcija Nr. XII-1129) ir „NPD mokestiniu laikotarpiu taikomas tokia tvarka: 1) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos per mėnesį neviršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vieno dydžio, taikomas mėnesio NPD yra 200 eurų; 2) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos per mėnesį viršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vieną dydį, taikytinas mėnesio NPD apskaičiuojamas pagal šią formulę: Gyventojui taikytinas mėnesio NPD = 200 – 0,34 x (gyventojo mėnesio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos – minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vienas dydis)“ (2015 m. gruodžio 10 d. straipsnio redakcija Nr. XII-2162), 1) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos per mėnesį neviršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vieno dydžio, taikomas mėnesio NPD yra 310 eurų; 2) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos per mėnesį viršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vieną dydį, taikytinas mėnesio NPD apskaičiuojamas pagal šią formulę: Gyventojui taikytinas mėnesio NPD = 310 – 0,5 x (gyventojo mėnesio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos – minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vienas dydis) (2016 m. gruodžio 13 d. straipsnio redakcija Nr. XIII-87); 24 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas“ ;

2.1.2.                      - Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo 1991 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. I-1336 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Šio įstatymo 3 straipsnio 1–4 punktuose nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami <...> asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, asmenys“, 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Apdraustųjų asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 2 punkte, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimalioji mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, pajamų, gautų iš sporto veiklos, atlikėjo veiklos, ir (ar) pajamų, gautų pagal autorines sutartis, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius“ (2015 m. gruodžio 8 d. straipsnio redakcija Nr. XII-2141), 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, neatsižvelgdamas į draudėjo įregistravimo teritorinėje mokesčių inspekcijoje datą“ (2014 m. gruodžio 9 d. straipsnio redakcija Nr. XII-1393), tuo paties straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos“; 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, neatsižvelgdamas į draudėjo įregistravimo Mokesčių mokėtojų registre datą“ ir tuo paties straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus“ (2016 m. birželio 29 d. straipsnio redakcija );

2.1.3.                      - Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo 2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 (1996 m. gegužės 21 d. Nr. I-1343 nauja redakcija) 17 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, kur nurodyta, kad „draudėjai moka 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, už asmenis <...> dirbančius pagal darbo sutartis“ ir „Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos“ (2009 m. liepos 22 d. straipsnio redakcija Nr. XI-391 ir 2012 m. spalio 2 d. straipsnio redakcija Nr. XI-2260);

2.1.4.                      - Lietuvos Respublikos garantinio fondo 2000 m. rugsėjo 12 d. įstatymo Nr. VIII-1926 3 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų įmokų dydis yra lygus 0,2 procento priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio, nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, dydžiui“ (2012 m. birželio 19 d. redakcija Nr. XI-2079);

2.2.                      laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. birželio 30 d. išvengė 32 148,29 Eur mokėtinų mokesčių į Valstybės bei į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus, iš jų: 6 952,31 Eur gyventojo pajamų mokesčio, 3 758,37 Eur sveikatos draudimo mokesčio, 1 883,81 Eur pensijų ir socialinio draudimo mokesčio, 19 452,4 Eur darbdavio įmokų Sodrai, 101,83 Eur įmokų į garantinį fondą.

3.       J. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2015 m. balandžio 9 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), akcininku, užimamų pareigų pagrindu, turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, būdamas atsakingas pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 redakcija) 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus, kur nurodoma, kad „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, iš anksto susitaręs ir veikdamas vieninga tyčia bendrai su A. V., kuris nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. liepos 19 d. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, direktoriumi ir buvo atsakingas pagal 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. „Atsakomybė už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir jų duomenų teikimą“ 1 dalies nuostatas, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, siekdami išvengti mokesčių, sąmoningai pažeisdami teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą reikalavimus, veikdami bendrai tyčia organizavo apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent:

3.1.                      UAB „(duomenys neskelbtini)” direktorius A. V. su jo, tai yra J. M., kaip įmonės akcininko, žinia ir pritarimu, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2017 m. birželio mėn., neoficialiai išmokėjo darbo užmokestį UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, viso 50 486,59 Eur, ir UAB „(duomenys neskelbtini)" – apskaitos paslaugas teikiančios įmonės atstovui Ž. B., nežinančiam apie daromą nusikalstamą veiką, nepateikė duomenų laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. birželio 30 d. apie neoficialiai UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojams A. V., S. D., G. J., A. K., L. K., A. M., T. M., G. M., E. S. (E.) išmokėtą darbo užmokestį – iš viso 50 486, 59 Eur, šioms ūkinėms operacijoms nesurašė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (kasos išlaidų orderių), nesurašė apskaitos registrų (darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo apskaitos registrų), neįtraukė šių ūkinių operacijų į buhalterinę apskaitą, dėl ko UAB ,, (duomenys neskelbtini)" buhalterinėje apskaitoje buvo neapskaitytas neoficialus darbo užmokesčio išmokėjimas 50 486, 59 eurų sumoje, tuo pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574:

3.1.1.                      - 4 straipsnio „Reikalavimai apskaitos informacijai“ reikalavimus, kur nurodyta, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams.“;

3.1.2.                      - 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas“ 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.“;

3.1.3.                      -12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“;

3.1.4.                      - 14 straipsnio „Apskaitos dokumentų pasirašymas“ 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „<….> Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, arba biudžetinei įstaigai, kuri viešojo sektoriaus subjekto apskaitą tvarko centralizuotai“;

3.1.5.                      - 16 straipsnio „Apskaitos registrai“ 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“;

3.2.                      bei pažeidė 2001 m. gruodžio 20 d. Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675:

3.2.1.                      - 57 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Mokesčio mokėtojų buhalterinė apskaita privalo būti tvarkoma taip, kad ji teiktų pakankamą informaciją pelno mokesčiui apskaičiuoti“, tuo paties straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Mokesčio mokėtojai apskaitą tvarko ir finansinių ataskaitų rinkinius sudaro vadovaudamiesi Buhalterinės apskaitos įstatymu ir kitais teisės aktais“, tokiu būdu J. M. veikdamas kartu su įmonės direktoriumi A. V., apgaulingai organizavo teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. birželio 30 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

4.       Taip pat jis buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2015 m. balandžio 9 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), akcininku, užimamų pareigų pagrindu, turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, būdamas atsakingas pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 redakcija) 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus, kur nurodoma, kad „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio „Juridinių asmenų atsakomybė pagal savo prievoles“, 3 dalyje nurodytas nuostatas, kad „Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai“, iš anksto susitaręs ir veikdamas vieninga tyčia bendrai su A. V., kuris nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. liepos 19 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį buvo atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal Lietuvos Respublikos 2015 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. XII-1696 28 straipsnį buvo atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)” teisingą finansinių atskaitomybių, deklaracijų ir ataskaitų sudarymą, siekdami vieninga tyčia išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL valstybei mokėjimo, pateikė mokesčių deklaracijose neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie patirtas sąnaudas, pajamas, gyventojų pajamų mokestį, socialinio draudimo mokestį, privalomojo sveikatos draudimo mokestį, o būtent:

4.1.                      UAB „(duomenys neskelbtini)” direktorius A. V. su jo, tai yra J. M., kaip įmonės akcininko, žinia ir pritarimu, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2017 m. birželio mėn., neoficialiai išmokėjo darbo užmokestį UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams: A. V. 20 884,13 Eur, S. D. 7 500 Eur, G. J. 6 800 Eur, A. K. 1 200 Eur, L. K. 600 Eur, A. M. 2 200 Eur, T. M. 3 200 Eur, G. M. 7 742,46 Eur, E. S. (E.) 360 Eur, viso 50 486,59 Eur, ir pasitelkęs apskaitos paslaugas teikiančios įmonės „(duomenys neskelbtini)" atstovą Ž. B., kuriam nepateikė duomenų apie neoficialiai UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojams išmokėtą darbo užmokestį, šioms ūkinėms operacijoms nesurašė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (kasos išlaidų orderių), nesurašė apskaitos registrų (darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo apskaitos registrų), neįtraukė šių ūkinių operacijų į buhalterinę apskaitą, dėl ko UAB ,, (duomenys neskelbtini)" buhalterinėje apskaitoje buvo neapskaitytas neoficialus darbo užmokesčio išmokėjimas 50 486,59 eurų sumoje, ir apskaitos paslaugas teikiančios įmonės atstovas Ž. B., nežinantis apie daromą nusikalstamą veiką, už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. birželio 30 d., A. V. su jo, tai yra J. M., žinia, pateiktus žinomai neteisingus duomenis apie patirtas sąnaudas, pajamas, gyventojų pajamų mokestį, pensijų socialinio draudimo mokestį, privalomojo sveikatos draudimo mokestį įrašė į nustatytos formos deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai (deklaracija FR0572, deklaracija FR0573) ir ataskaitas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kurias, su jose įrašytais žinomai neteisingais duomenimis elektroniniu būdu pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, taip jis, tai yra J. M., veikdamas bendrai su A. V., pažeisdami:

4.1.1.                      - Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX- 1007 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „pajamų mokesčio tarifas yra 15 procentų“; 20 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „NPD mokestiniu laikotarpiu taikomas tokia tvarka: 1) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos neviršija 290 eurų per mėnesį, taikomas mėnesio NPD yra 166 eurai; 2) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos viršija 290 eurų per mėnesį, taikytinas mėnesio NPD apskaičiuojamas pagal šią formulę: Gyventojui taikytinas mėnesio NPD = 166 – 0,26 x (gyventojo mėnesio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos – 290)” (2014 m. rugsėjo 23 d. straipsnio redakcija Nr. XII-1129) ir „NPD mokestiniu laikotarpiu taikomas tokia tvarka: 1) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos per mėnesį neviršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vieno dydžio, taikomas mėnesio NPD yra 200 eurų; 2) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos per mėnesį viršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vieną dydį, taikytinas mėnesio NPD apskaičiuojamas pagal šią formulę: Gyventojui taikytinas mėnesio NPD = 200 – 0,34 x (gyventojo mėnesio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos – minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vienas dydis)“ (2015 m. gruodžio 10 d. straipsnio redakcija Nr. XII-2162), 1) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos per mėnesį neviršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vieno dydžio, taikomas mėnesio NPD yra 310 eurų; 2) gyventojui, kurio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos per mėnesį viršija minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vieną dydį, taikytinas mėnesio NPD apskaičiuojamas pagal šią formulę: Gyventojui taikytinas mėnesio NPD = 310 – 0,5 x (gyventojo mėnesio su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos – minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną, vienas dydis) (2016 m. gruodžio 13 d. straipsnio redakcija Nr. XIII-87); 24 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas“;

4.1.2.                      - Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo 1991 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. I-1336 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Šio įstatymo 3 straipsnio 1–4 punktuose nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami <...> asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, asmenys“, 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Apdraustųjų asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 2 punkte, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimalioji mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, pajamų, gautų iš sporto veiklos, atlikėjo veiklos, ir (ar) pajamų, gautų pagal autorines sutartis, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius“ (2015 m. gruodžio 8 d. straipsnio redakcija Nr. XII-2141), 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, neatsižvelgdamas į draudėjo įregistravimo teritorinėje mokesčių inspekcijoje datą“ (2014 m. gruodžio 9 d. straipsnio redakcija Nr. XII-1393), tuo paties straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos“; 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti, neatsižvelgdamas į draudėjo įregistravimo Mokesčių mokėtojų registre datą“ ir tuo paties straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus“ (2016 m. birželio 29 d. straipsnio redakcija );

4.1.3.                      - Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo 2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1219 (1996 m. gegužės 21 d. Nr. I-1343 nauja redakcija) 17 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, kur nurodyta, kad „draudėjai moka 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, už asmenis <...> dirbančius pagal darbo sutartis“ ir „Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos“ (2009 m liepos 22 d. straipsnio redakcija Nr. XI-391 ir 2012 m. spalio 2 d. straipsnio redakcija Nr. XI-2260);

4.1.4.                      - Lietuvos Respublikos garantinio fondo 2000 m. rugsėjo 12 d. įstatymo Nr. VIII-1926 3 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų įmokų dydis yra lygus 0,2 procento priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio, nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, dydžiui“ (2012 m. birželio 19 d. redakcija Nr. XI-2079);

4.2.                      laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. birželio 30 d. išvengė 32 148,29 Eur mokėtinų mokesčių į Valstybės bei į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus, iš jų: 6 952,31 Eur gyventojo pajamų mokesčio, 3 758,37 Eur sveikatos draudimo mokesčio, 1 883,81 Eur pensijų ir socialinio draudimo mokesčio, 19 452,4 Eur darbdavio įmokų Sodrai, 101,83 Eur įmokų į garantinį fondą.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5.       Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo skyriaus prokurorė Rasa Verdnikovienė prašo 2022 m. gegužės 17 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį dalyje, kurioje nuspręsta J. M. išteisinti, panaikinti kaip neteisėtą ir priimti šioje dalyje naują - apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. J. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje ir paskirti 110 MGL baudą. Taip pat pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 50 MGL baudą. Taikyti BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalies nuostatas bei bausmes subendrinti apėmimo būdu, paskiriant galutinę bausmę - 110 MGL baudą, kuri sudaro 4142,60 Eur. Pratęsti laikino nuosavybės teisių apribojimo terminą J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) turimam turtui - negyvenamajai patalpai - Poilsio patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Registro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) patalpos, nuosavybės teise priklausančios J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir N. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė - 34 465,00 Eur, nustatant dalinį nuosavybės teisų apribojimą, uždraudžiant turtu disponuoti, leidžiant juo naudotis (turto arešto akto identifikavimo kodas: (duomenys neskelbtini), 2022 m. gegužės 12 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartimi pratęstas iki 2022 m. rugpjūčio 16 d.). Bei tenkinti pilnai civilinių ieškovų - Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą 6952,31 eurų civilinį ieškinį, VSDF Kauno skyriaus pareikštą 25196,41 eurų civilinį ieškinį, priteisiant šias sumas solidariai iš A. V. (toliau ir A. V.) bei J. M. (toliau ir J. M.).

5.1.                      Skunde teigiama, jog apylinkės teismas iš esmės J. M. išteisinimą motyvavo tuo, kad jis kaltu neprisipažino ir teigė, kad buhalterinių dokumentų netvarkė ir neteikė, apie juodą buhalteriją niekada jokios kalbos nebuvo. Apylinkės teismas nurodė, kad abiejų kaltinamųjų kaltinimuose nurodyta, jog A. V. nusikaltimus padarė su J. M. žinia. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad J. M. žinojo apie tai, kad A. V. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą arba teikė neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ar turtą. Be to, BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė už ko nors žinojimą, atsakomybė numatyta už konkrečių nusikalstamų veiksmų padarymą. Tačiau apklausti liudytojais bendrovės darbuotojai E. S., G. M., S. D., G. J., E. K., T. M., L. K., A. K., K. K. parodė, kad jiems dalį atlyginimo vokeliuose mokėjo A. V. ir kai mokėdavo, būdavo ir J. M.. J. M. taip pat parodė, kad jis kartais būdavo, kada buvo mokami atlyginimo priedai už darbo rezultatus, tačiau, ar jie buvo apskaityti, jis nežino. Iš darbuotojų apklausų matyti, kad tokia dvigubo apmokėjimo už darbą schema būdavo aptariama priimant darbuotoją į darbą, išsiaiškinant su darbuotoju - ar jis sutinka, ar jam tinka, kad dalį atlyginimo pinigų gauti kaip neapskaitytus. Sutikus, asmuo būdavo įdarbinamas. Iš to seka, kad dvigubo apmokėjimo sistema - oficialus ir neoficialus atlyginimas, vengiant mokesčių, buvo pilnai suderintas ir aptartas iš anksto J. M. su A. V., kas visiškai patvirtina nuteistojo A. V. parodymus apie tai, kad jis (A. V.) be akcininko J. M., kuris vystė verslą Rusijoje ir iš ten parsiveždavo pinigus, žinios, jokių pinigų neoficialiai negalėjo išmokėti, kad visi piniginiai reikalai buvo derinami su J. M. ir, kad J. M. paskirdavo pinigus nuo pelno neoficialiems atlyginimams išmokėti. Negana to, J. M. vedė sąsiuvinį, kuriame šie neoficialūs atlyginimai buvo fiksuojami, bet šis sąsiuvinis dingo. Be to, Kauno apygardos teisme liudytoju apklaustas J. M. sūnus - A. M., kuris Kauno apylinkės teismui nagrinėjant bylą, parodymus duoti atsisakė, irgi teigė, kad jam buvo mokamas neoficialus atlyginimas ir jo tėvui - J. M. apie tai buvo žinoma (7 t., b. l. 179).

5.2.                      Skunde nurodoma, kad 2021 m. rugsėjo 23 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)" ūkinės finansinės veiklos nustatyta, kad neoficialius užmokestis išmokėtas: A. V. - 20884,13 Eur, S. D. - 7000 eurų, G. J. - 6000 eurų, A. K. - 2100 eurų, L. K. - 600 eurų, A. M. - 2100 eurų, T. M. - 3200 eurų, G. M. - 7742 eurai, E. S. - 360 eurų, iš viso 50 486,90 eurų. Tiriamuoju laikotarpiu, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d., dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams išmokėto neapskaityto darbo užmokesčio įmonė galimai išvengė 32 172,4 Eur mokesčių. Pažymint, kad apylinkės teisme apklausta specialistė patvirtino šiuos išvados teiginius.

5.3.                      Skunde pažymima, kad J. M. parodymai, kad jis nežinojo apie neapskaitytus atlyginimus, taip organizuojamą buhalterinę UAB (duomenys neskelbtini)“ apskaitą bei mokesčių vengimą, vertintini absoliučiai kritiškai. Kadangi jis - J. M., kaip bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, išmokant neoficialius atlyginimus ir neteikiant apie tai duomenų VMI, išvengiant mokesčių, buvo naudos gavėjas, turėjo tokį tikslą išvengti mokesčių, todėl nėra jokio pagrindo netikėti kito nuteistojo - A. V. parodymais, kad neoficialūs atlyginimai buvo neįtraukiami į buhalterinę apskaitą būtent J. M. nurodymu („parėdymu“). Šį faktą patvirtina ir liudytojų parodymai, kad J. M. ir A. V. susitarimas dėl neoficialaus atlyginimo dalies mokėjimo buvo sutartas iš anksto, suderintas su J. M.. Taigi, A. V. ir J. M. veikdami bendrai abu organizavo apgaulingą bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą bei neteisingų duomenų apie pelną, pajamas ir turtą pateikimą, dėl ko kaltinimai dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje padarytų veikų, jiems pareikšti pagrįstai, nes buhalterinė apskaita J. M. ir A. V. UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrovėje buvo organizuojama taip, kad išvengti mokesčių.

5.4.                      Skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ištyrus įrodymų visetą, darytina išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad būtent J. M., nuo 2015 m. balandžio 9 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku, veikdamas kartu su įmonės direktoriumi A. V., apgaulingai organizavo teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. birželio 30 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, ir kad jis pateikė neteisingus duomenys apie pajamas, pelną ar turtą, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. birželio 30 d. ir išvengė 32 148,29 Eur mokėtinų mokesčių į Valstybės bei į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus, iš jų: 6 952,31 Eur gyventojo pajamų mokesčio, 3 758,37 Eur sveikatos draudimo mokesčio, 1 883,81 Eur pensijų ir socialinio draudimo mokesčio, 19 452,4 Eur darbdavio įmokų Sodrai, 101,83 Eur įmokų į garantinį fondą. Apylinkės teismas išteisindamas J. M., nepagrįstai rėmėsi J. M. parodymais apie tai, kad ji (J. M.) J. M. bendrovėje nematydavo, jis ten nefigūravo, kai tuo tarpu ji pati bendrovėje nebūdavo, o apie A. V. mokamą neoficialų atlyginimą (oficialus buvo 35 Eur, kuris buvo nerealus ir iš kurio pragyventi neįmanoma) sužinojo iš paties A. V.. Juo labiau, kad J. M. ir A. V. santykiai, kaip tapo aišku teismo posėdžio metu, kaip buvusių sugyventinių, šiuo metu yra priešiški. Ir nors J. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu neigė įvykdęs nusikalstamas veikas, tačiau jo kaltė įrodyta nuteistojo A. V. nuosekliais parodymais, liudytojų parodymais, specialisto išvada, specialisto apklausa, įrodymų visetu ir logine įvykių seka. Pažymint, kad nusikalstamos veikos bendrininkai susitarti dėl bendros veikos turi iki nusikalstamos veikos darymo pradžios arba ją darydami. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes.

6.       Apeliaciniu skundu A. V. gynėjas advokatas Artūras Andriukaitis prašo panaikinti 2022 m. gegužės 17 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl J. M. išteisinimo ir pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje bei skirti jam subendrintą baudą, artimą sankcijos vidurkiui. Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, dalyje dėl J. M., patenkinti ir priteisti iš J. M. 25 196,41 Eur nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimą civilinio ieškovo naudai. Civilinio ieškovo Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, dalyje dėl J. M., patenkinti ir priteisti iš J. M. 6 952,31 Eur nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimą civilinio ieškovo naudai. Nuteistajam A. V. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Civilinių ieškovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinį ieškinį ir Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, dalyje dėl A. V., palikti nenagrinėtus. Jei apygardos teismas atmestų visus anksčiau paminėtus prašymus, tuomet prašoma panaikinti 2022 m. gegužės 17 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio numatyta tvarka.

6.1.                      Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrodymai J. M. ir A. V. atžvilgiu vertinti skirtingai. Jų vertinimas yra selektyvus ir prieštaraujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam reikalavimui. Apylinkės teismas išliko nenuoseklus visų pirma vertindamas paties apelianto A. V. parodymus. Kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino A. V. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau šiuos A. V. parodymus vertino tik pripažįstant kaltu patį A. V., igoruodamas, kad būtent visų šių nusikalstamų veikų iniciatorius ir organizatorius buvo įmonės savininkas J. M.. Pažymint, kad A. V. parodė, jog jam dirbant UAB „(duomenys neskelbtini)“ samdomu direktoriumi, iš tiesų įmonėje šalia oficialios buhalterijos, buvo ir juodoji buhalterija, kadangi būtent įmonės akcininko J. M., valdančio kontrolinį akcijų paketą įmonėje, buvo nuspręsta dalį atlygio darbuotojams mokėti neoficialiai, vokelyje, tokiu būdu valstybei mokėtinų mokesčių „sąskaita, taupant įmonės lėšas“. A. V. norėdamas dirbti ir turėti bent kokį pajamų šaltinį, privalėjo paklusti J. M. valiai, todėl ir sutiko su tokia tvarka. Kai tik, pradėjo priešintis J. M. valiai, jis buvo nušalintas nuo direktoriaus pareigų ir „de jure“ įmonės vadovavimą perėmė J. M.. Pabrėžiant, kad J. M. visada ir turėjo lemiamą vaidmenį įmonėje, t. y. „de facto“ buvo tikrasis įmonės vadovas, o dar tiksliau nusikalstamų veiksmų, slepiant mokesčius ir mokant įmonės darbuotojams atlyginimus į „vokeliuose“ organizatorius.

6.2.                      Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog absoliuti dauguma, byloje apklaustų liudytojų patvirtino, kad apie neoficialų darbo užmokestį žinojo ir tai skatino daryti būtent J. M.. Liudytoja E. S. patvirtino, kad gaudavo dalį atlyginimo neoficialiai, tai buvo daroma stikliniame direktoriaus kabinete, kuriame būdavo ir J. M.. Apskritai ši liudytoja nurodė, kad J. M. beveik kiekvieną dieną atvykdavo į ofisą, jis sėdėdavo direktoriaus kabinete, kur buvo papildomas staliukas. Be to, ji patvirtino, kad būdavo tokių atvejų, kad J. M. išveždavo prekes į Rusiją be jokių dokumentų. Liudytoja taipogi suprato, kad atlyginimo dydis šioje įmonėje priklausė nuo to, kokį nuspręsdavo mokėti įmonės didysis akcininkas J. M.. Bei patvirtino, kad J. M. dalyvavo ją įdarbinant, o atlyginimą „vokelyje“ be jos gaudavo ir kiti darbuotojai. Liudytojas A. M. atsisakė duoti parodymus apie savo artimą giminaitį (tėvą J. M.), tačiau ir šis liudytojas anksčiau apklaustas Kauno apygardos teisme nagrinėtoje byloje (iki bylos grąžinimo papildyti prokurorei), patvirtino, jog taipogi gavo dalį atlyginimo neoficialiai, kai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir, kad apie šias aplinkybes buvo žinoma ir jo tėvui J. M.. Liudytojas G. M. patvirtino, kad jį įdarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ abu asmenys, t. y. A. V. ir J. M.. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad J. M. turėjo didelę įtaką sprendimų priėmime šioje įmonėje bei patvirtino, kad atlyginimas jam buvo mokamas bendru A. V. ir J. M. sutarimu. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad šis liudytojas dėl darbo sąlygų buvo kalbėjęsis tiek su A. V., tiek su J. M.. Liudytojas S. D., apklausiamas teisme aiškiai pasakė: „grynus pinigus vokelyje paduodavo. A. su J. mokėdavo savo pagrindiniame kabinete. Ateidavo algų diena ir po vieną pasikviesdavo ir išmokėdavo. Nereikėjo nieko pasirašyti. Voke paduodavo pinigus ir ant vokelio būdavo numeris“<...> „Darbuotojus priimti nuspręsdavo J. M., nes jis savininkas" (citata iš 2022 m. kovo 15 d. teisiamojo posėdžio protokolo). Taigi, šis liudytojas aiškiai atskleidė neoficialaus atlyginimo mokėjimo tvarką ir metodiką, įvardindamas ir tai, kas turėjo lemiamą įtaką sprendimų priėmime. Iš esmės tas pačias aplinkybes nurodė ir liudytojas G. J., parodydamas, kad jį įdarbinant dalyvavo tiek A. V., tiek J. M. ir, kad minimumas būdavo mokamas oficialiai, o likusi dalis neoficialiai. Šis liudytojas taip pat patvirtino, jog su abiem asmenim buvo derinamas atlyginimo klausimas, o išmokėdavo: „paduodami į rankas, direktorius arba savininkas J. tuos vokelius“ (citata iš 2022 m. kovo 15 d. teisiamojo posėdžio protokolo). Liudytojo E. K. parodymai yra svarbūs tik dėl to, jog šis nurodė, kad tiek dėl jo įdarbinimo, tiek dėl kitų įmonės valdymo klausimų spręsdavo ir A. V. ir J. M.. Kadangi šis liudytojas dirbo labai trumpai, ir gavo tik vieną atlyginimą, todėl daugiau jokių reikšmingų aplinkybių nenurodė. Liudytojas L. K. patvirtino, kad jam darbinantis dalyvavo tiek A., tiek J.. Mokant neoficialų atlyginimą, jis buvo mokamas vokelyje, po vieną pasiimant darbuotojams iš kabineto, kuriame buvo A. ir J.. Taigi, skundžiamame nuosprendyje daromos klaidingos išvados, jog: „įrodymų, patvirtinančių, kad J. M. darė įtaką A. V. sprendimui mokėti dalį darbo užmokesčio darbuotojams neapskaitytais grynais pinigais vokeliuose ar, kad J. M. pats priėmė tokį sprendimą“ daromos atsietai nuo A. V. parodymų ir nesuinteresuotų liudytojų, buvusių UAB „(duomenys neskelbtini)" darbuotojų parodymų.

6.3.                      Skunde pažymima, kad teismas turėjo kritiškai vertinti buvusios A. V. gyvenimo draugės J. M. ir jos brolio T. M. parodymus. Būtent dėl minėtos liudytojos suinteresuotumo apkalbėti A. V., dėl jos asmeninių nesutarimų ir esančių skolinių santykių su A. V.. Apylinkės teismas jos ir jos brolio parodymus turėjo atmesti, kaip nepatikimus. Tai aiškiai matyti ir iš šios liudytojos parodymų turinio, kadangi ji davė parodymus, kurie buvo visiškai skirtingi nuo kitų byloje apklaustų liudytojų parodymų. Be to, ši liudytoja dirbo tik 0,25 etato ir darbovietėje praktiškai nebūdavo. Kas liečia T. M. parodymų - aiškiai matyti, takoskyra tarp to, ką parodė šioje byloje visi suinteresuoti liudytojai, ir tai, kokius parodymus davė T. M., teigdamas, kad matydavo darbe J. M., bet neoficialią dalį atlyginimo jam mokėjo tik A. V.. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šis liudytojas įmonėje dirbo tik 0,2 etato, pastovios darbo vietos neturėjo, taigi negalėjo susidaryti ir bendro įspūdžio apie realiai vykusius procesus įmonėje.

6.4.                      Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas visiškai kritiškai nevertino prieštaringų J. M. parodymų, nors jo kaltė įrodyta tiek A. V. parodymais, tiek iš esmės aukščiau aptartų liudytojų parodymais. Akivaizdu, kad būtent jis ir buvo suinteresuotas, kad jam didžiąja dalimi priklausanti įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokėtų mokesčių, t. y. kad atlyginimas tiek pačiam vadovui, kuris oficialiai pagal J. M. parodymus gaudavo tik 38 Eur į mėnesį, tiek kitiems įmonės darbuotojams būtų mokama neoficialiai, taip taupant įmonės lėšas. Iš byloje apklausų liudytojų (buvusių darbuotojų ir apelianto A. V. parodymų) akivaizdžiai matyti, kad J. M. žinojo ir spręsdavo dėl neoficialios atlyginimo dalies, ją pats išmokėdavo arba dalyvaudavo kartu su A. V. ją išmokant. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika jau senai formuojama, ta linkme, jog asmuo nors „de jure“ ir nebūdamas bendrovės direktorius, tačiau įrodžius faktinį šio asmens bendrovės valdymą, yra taikoma baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus finansų sistemai (kasacinė byla Nr. 2K-310-78812015). Šiuo gi konkrečiu atveju, visi nesuinteresuoti liudytojai patvirtino A. V. parodymus, kad J. M. būdamas pagrindinis įmonės akcininkas buvo aktyvus įmonės veiklos dalyvis, nuspręsdavo ką įdarbinti, kokį atlyginimą, tame tarpe neoficialų išmokėti konkrečiam darbuotojui.

6.5.                      Skunde teigiama, kad apylinkės teismas nuteisė A. V., kaip nusikalstamų veikų, vykdytoją, tačiau organizatorių J. M. nepagrįstai išteisino. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies A. V. veikė bendrininkaudamas su J. M.: „iš anksto susitaręs ir veikdamas vieninga tyčia bendrai su J. M.“; „A. V., su UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko J. M. žinia ir pritarimu <...“, tačiau apylinkės teismas pats sau prieštaraudamas motyvuojamoje dalyje nurodė, jog: „byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad J. M. žinojo apie tai, kad A. V. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą arba teikė neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ar turtą. Pažymėdamas, kad BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė už ko nors žinojimą, atsakomybė numatyta už konkrečių nusikalstamų veiksmų padarymą. Taigi, vienoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė, kad viskas daroma su J. M. žinia ir nurodymu (tai patvirtina ir A. V. bei nesuinteresuotų liudytojų parodymai), o kitoje dalyje, išteisindamas J. M. nepagrįstai nurodė, kad J. M. nieko konkretaus nežinojo. Tokie teismo motyvai yra nelogiški ir prieštaraujantys BPK 305 straipsnyje nustatytiems reikalavimams.

6.6.                      Skunde nurodoma, kad iš esmės J. M. išteisinimą bei A. V. nuteisimą lėmė bendrininkų vaidmenų ir bendrininkavimo formos neatskleidimas baudžiamojoje byloje. Akivaizdu, kad A. V. vaidmuo buvo tik kaip vykdytojo, tačiau lygiai taip pat baudžiamoji atsakomybė kyla ir J. M.. A. V. buvo savo užimtų pareigų formalus vykdytojas, kadangi norėdamas turėti darbą (pajamų šaltinį) jis privalėjo vykdyti J. M. metodus, t. y. slėpti mokesčius, darbuotojams ir sau mokėti atlygį neoficialiai. Tačiau viskas buvo daroma, pagal J. M. schemą, jam pačiam viską organizuojant. Tuo tarpu BK 26 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai numatyta, jog organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, o nusikalstamos veikos organizatorius J. M. liko nepagrįstai išteisintas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio pagrindas).

6.7.                      Skunde taip pat pažymima, kad teismas nepagrįstai priteisė A. V. civilinių ieškinių atlyginimą, o asmenį, J. M., kuriam didžiąja dalimi ir priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne tik išteisino, tačiau ir atmetė jo atžvilgiu valstybės institucijų pareikštus civilinius ieškinius bei panaikino taikomus laikino nuosavybės teisių apribojimus į J. M. priklausantį turtą. Tokiu būdu, nuosprendyje teismas selektyviai vertino įrodymus ir A. V. bei J. M. civilinę atsakomybę, taip suvaržydamas A. V. teisės. Kadangi pagal skundžiamą nuosprendį jis vienas privalo atlyginti civilinius ieškinius valstybei, nors jis buvo tik savo užimtų formalių direktoriaus pareigų „įkaitas“. Dėl nepagrįsto nuosprendžio A. V. yra užkertama galimybė civiline tvarka išsiieškoti žalos atlyginimą ar dalį žalos atlyginimo iš J. M., kadangi jis yra nepagrįstai išteisintas.  Taip iš esmės užkertant galimybę ir valstybės institucijoms, t. y. Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui išsiieškoti priteistas pinigines sumas iš J. M.. Pažymint ir tai, kad baudžiamojoje byloje nepavyko nustatyti konkrečios sumos, kiek ir kokių mokesčių nebuvo sumokėta. To iš esmės nėra įmanoma nustatyti, kadangi jokių objektyvių duomenų, užrašų, kiek ir kokia dalis neoficialaus atlyginimo buvo išmokėta konkrečiam darbuotojui, nėra išlikę. Be to, visi apklausti darbuotojai, gavę atlyginimą „vokelyje“ pažymėjo, kad ši atlyginimo dalis nebuvo pastovi, kartais gaudavo, o kartais ne, kartais buvo mokama didesnė, kartais mažesnė dalis. Taigi, teismui turėjo kilti abejonių, dėl konkrečių ieškinių dydžių priteisimo, kurių akivaizdu, jog teismas neįrodė ir tinkamai nemotyvavo. BPK 115 straipsnio 2 dalis numato, jog išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011). Nagrinėjamu atveju priteisiant neįrodytus civilinius ieškinius A. V. atžvilgiu yra prieštaraujama teisingumo, proporcingumo ir protingumo principams bei pažeidžiamas konstitucinis visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis); (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

6.8.                      Pasak apelianto, apylinkės teismas nuteisdamas vienintelį A. V. šioje byloje, paskyrė jam ir per griežtą bausmę. Visų pirma, teismas neatsižvelgė į A. V. vaidmenį vykdant J. M. organizuotą mokesčių nuslėpimo veiklą. Be to, visiškai neatsižvelgė ir į tai, kiek laiko šiuo metu vyksta baudžiamasis procesas A. V. atžvilgiu. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2017 m. lapkričio 23 d., tuo tarpu A. V. įtarimas pareikštas 2018 m. spalio 12 d. Taigi, vien įtariamojo ir kaltinamojo statusu A. V. buvo taikomas daugiau negu 3,5 metų. Ir visą šį laiką buvo suvaržytos jo teisės, jis privalėjo dalyvauti įvairiuose procesiniuose veiksmuose, išgyveno netikrumo jausmą, patyrė teisinių išlaidų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinėje teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016 buvo pažymėta: „Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė); (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04, judgement of 13 january 2009; Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.)“. Šiuo gi, konkrečiu atveju, jeigu nuo pat pradžių būtų išsamiai apklausinėjami visi liudytojai, aiškinamasi visos aplinkybės, tame tarpe ir dėl atlyginimų mokėjimo, akivaizdu, jog bylos nagrinėjimas būtų užtrukęs daug trumpiau. Taigi, pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes turėjo atsižvelgti ir paskirti A. V. švelnesnę bausmę, nei numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

6.9.                      Tuo tarpu, jeigu būtų atmestas apelianto A. V. prašymas J. M. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje ir jo atžvilgiu priteisti civilinius ieškinius, skunde prašoma vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu šią baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl klaidingai nustatytų faktinių bylos aplinkybių galinčių lemti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą ir kurių negali ištaisyti aukštesnės instancijos teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. KT8-N6/2017).

7.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė Rasa Verdnikovienė apeliacinį skundą prašė tenkinti ir J. M. pripažinti kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis A. V. ir jo gynėjas advokatas Artūras Andriukaitis apeliacinius skundus palaikė ir prašė juos tenkinti. Nuteistojo A. V. gynėjas advokatas taip pat pažymėjo, kad prokurorei padavus apeliacinį skundą, prašymo dėl BPK 326 straipsnio, 1 dalies, 4 punkto, D papunkčio taikymo nėra tikslo svarstyti. Išteisintojo J. M. gynėjas advokatas Haroldas Juška prašė apeliacinius skundus atmesti bei skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą, kadangi jis yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Kauno apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo skyriaus prokurorės Rasos Verdnikovienės ir nuteistojo A. V. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio apeliaciniai skundai atmetami.

8.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tiek prokurorė, tiek nuteistojo A. V. gynėjas advokatas apeliaciniuose skunduose neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių susijusių su A. V. nuteisimu, tačiau nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu išteisintojo J. M. atžvilgiu prašydami jį pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nuteistojo A. V. gynėjas advokatas apeliaciniame skunde prašo nuteistojo A. V. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę bausmę bei civilinius ieškinius dalyje dėl A. V. palikti nenagrinėtus.

9.       Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek priimdamas apkaltinamąjį, tiek ir išteisinamąjį nuosprendį savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šis reikalavimas kyla iš Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (iš lot. visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kuris įpareigoja objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis.

10.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo nuosprendyje nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė nuteistojo ir išteisintojo bei liudytojų parodymų taip pat kitų bylos įrodymų vertinimo analizę ir padarė motyvuotas, iš esmės bylos faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Išanalizavęs nuteistojo A. V., išteisintojo J. M., liudytojų E. S. (E.), A. M., G. M., S. D., G. J., E. K., T. M., L. K., A. K., J. M., Ž. B., K. K., specialistės Z. K. parodymus bei kitą rašytinę bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju bendrovės akcininkui J. M. baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą buhalterinę apskaitą ar už neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą nekyla. Nors prokurorė ir nuteistojo A. V. gynėjas advokatas turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, tačiau tai teisėjų kolegijai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, neteisingai aiškino ar taikė teisės normas ir J. M. atžvilgiu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

11.       Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

12.       Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014).

13.       Pažymėtina, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nusikaltimo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) tais atvejais, kai ūkio subjektas turi atskirą buhalterinės apskaitos tarnybą; šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris), kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių; ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo.

14.       Įmonės vadovas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Taigi, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau, pagal teismų formuojamą praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/2013, 2K-189-648/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-202-303/2020).

15.       Bylos duomenimis nustatyta, kad įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal buhalterinės apskaitos teikimo sutartį (3 t., b. l. 124-129). Nagrinėjamoje byloje kaltinimai įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui ar buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims nepareikšti, kaltinimuose nurodant, kad apskaitos paslaugas teikiančios įmonės atstovas nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką, t. y. inkriminuojamas nusikaltimas padarytas esant tarpinio vykdymo situacijai. Tokiais atvejais, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, už buhalterinės apskaitos pažeidimus galima įmonės vadovo (direktoriaus), ar net formaliai nesusijusio su įmone, bet faktiškai ją kontroliuojančio ir jai vadovaujančio asmens atsakomybė (kasacinė byla Nr. 2K-310-788/2015). Įmonės vadovas ar faktinis vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-277-696/2017, 2K-356-696-2017 ir kt.).

16.       Teisėjų kolegija įvertinusi tiek nuteistojo A. V., tiek išteisintojo J. M., liudytojų parodymus bei kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus daro išvadą, kad J. M. iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai, neįrodžius, kad jis būdamas įmonės akcininku bei vadybininku dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme nei vienas, nei grupėje su kitais asmenimis. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį gali būti traukiamas tik siauras ratas subjektų ir tik tam tikrais atvejais atsakomybė kyla įmonės vadovui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažindamas A. V. kaltu konstatavo, jog būtent jis būdamas atsakingu asmeniu, t. y. įmonės direktoriumi organizavo apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tuo tarpu dėl J. M. išteisinimo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad ištirtų įrodymų visetu nėra įrodyta, jog dalis atlyginimo darbuotojams neapskaitytais grynais pinigais vokeliuose buvo mokama būtent išteisintojo nurodymu ir, kad pastarasis žinojo, jog A. V. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Ir nors prokurorė bei nuteistojo A. V. gynėjas advokatas apeliaciniuose skunduose nesutinka su tokiu apylinkės teismo vertinimu teigdami, kad A. V. nebuvo savarankiškas spęsdamas piniginius reikalus, J. M. rūpinosi neapskaitytais pinigais bei buvo viso to iniciatorius, tačiau šiuo atveju norit ir J. M. patraukti baudžiamojon atsakomybėn  kaip bendrininką kartu su įmonės vadovu, vien tik konstatavimo, jog pastarasis dirbo šioje įmonėje ir dalyvavo jos veikloje bei turėjo kontrolinį akcijų paketą, nepakanka. Būtina įvertinti, ar J. M. įtaka įmonės valdyme bei priimant sprendimus buvo esminė ir ar būtent jo veiksmai įtakojo apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą. 

17.       Byloje esantys duomenys patvirtina, jog J. M. įmonės kūrime nedalyvavo, A. V. finansavo įmonę ir visos akcijos iš pradžių priklausė jo gyvenimo draugei J. M., kuri ir pasirašė darbo sutartį su A. V., priimdama jį į direktoriaus pareigas. Tuo tarpu J. M. įmonės akcininku tapo 2015 m. balandžio 9 d. (1 t., b. l. 60-66), o vėliau joje buvo ir įdarbintas vadybininko pareigose. Pats išteisintasis duodamas parodymus apylinkės teisme neneigė, kad dirbdamas vadybininku  buvo įsitraukęs į įmonės veiklą, buvo atsakingas už Rusijos rinką. Jo specializacija buvo susijusi su pirkimais bei pardavimais ir jis darė apyvartą, kadangi jį domino įmonės finansinė būklė, tačiau nurodymų niekam nedavė, įmonės valdyme praktiškai nedalyvavo. Neneigė, kad būdamas Lietuvoje dalyvaudavo pokalbiuose dėl darbuotojų įdarbinimo, neneigė, jog jam buvo žinoma apie motyvacinius priedus, kurie buvo mokami grynais pinigais, tačiau pažymėjo, kad tokia tvarka įmonėje jau buvo nusistovėjusi iš anksčiau ir jis nemanė, kad ji būtų buvusi bloga, kadangi jam apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ neapskaitytas pajamas nebuvo žinoma, jis išmokamo dydžio su direktoriumi neaptardavo, prie buhalterijos ar skaičiavimo, ar dokumentų teikimo jis nedalyvavo, prisijungimų prie banko sąskaitos ar buhalterinės programos neturėjo. Liudytojais apklausti įmonės darbuotojai S. D., G. J., L. K. ir A. K. nurodė, kad neoficialų atlyginimą jiems išmokėdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. V. grynais pinigais savo kabinete bei kelis kartus neoficialų darbo užmokestį jiems buvo išmokėjęs ir J. M., o liudytoju apklaustas K. K. buvo nurodęs, kad direktoriui A. V. išmokant dalį darbo užmokesčio grynais pinigais kartais pinigų perdavimo metu būdavo ir J. M., tačiau vien šių aplinkybių nepakanka daryti išvadai, kad būtent J. M. iniciatyva bei jo apskaičiavimu buvo mokami neapskaityti įmonės kasoje pinigai darbuotojams. Nei vienas įmonės darbuotojas negalėjo nurodyti, kas iš tikrųjų apskaičiuodavo neoficialų darbo užmokestį. Liudytoja apklausta E. S. (E.), kuri tiesiogiai teikė dokumentus buhalterinę apskaitą tvarkiusiai įmonei bei išmokėdavo oficialią atlyginimo dalį į banko sąskaitą, taip pat negalėjo nurodyti kas tvarkė įmonės juodąją buhalteriją, tačiau patvirtino, kad ji pati matydavo, kaip pinigus darbuotojams paduodavo A. V. savo kabinete. Paties nuteistojo A. V. parodymai taip pat yra prieštaringi. 2022 m. vasario 21 d. apklausiamas pirmosios instancijos teisme pastarasis nurodė, kad jis kartu su J. M. įvertindavo apskaitą ir nuspręsdavo kiek žmonėms skirti algos. Tuo tarpu 2022 m. balandžio 13 d. po visų proceso dalyvių apklausų A. V. apylinkės teisme jau nurodė, kad būtent J. M. apskaičiuodavo priedus ir atsiveždavo neapskaitytus pinigus bei juos mokėdavo. Tačiau liudytoja J. M. duodama parodymus teisme buvo nurodžiusi priešingai, kad būtent E. E. (S.) įmonės apskaitininkė – administratorė A. V. nurodymu apskaičiuodavo darbuotojų oficialų ir neoficialų darbo užmokestį. Vienintelis A. V. buvo nurodęs, jog juodąją buhalteriją vedė būtent J. M., tačiau nei užrašų, nei kompiuterinių failų galinčių patvirtinti šias aplinkybes byloje nėra. Surinktais duomenimis taip pat nenustatyta iš kur įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaudavo neapskaitytų pinigų. Ir nors nuteistasis A. V. apklausų metu teigė, kad piniginiai resursai priklausė J. M. už prekes ar prekybą Rusijoje, tačiau teisėjų kolegija šiuo atveju nori atkreipti dėmesį, kad pats A. V. yra nurodęs, jog jis rūpinosi pagrinde prekyba ir detalių pardavimais. Prekes pirkdavo Vakarų Europoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir kitose šalyse ir jas realizuodavo Lietuvoje ir Rusijoje. Liudytojas S. D. taip pat buvo nurodęs, kad buhalterinėje programoje buvo sukurtas atskiras sandėlis ir J. M. ar A. V. veždavo traukiniu detales, arba patys važiuodavo į Rusiją jų paimti ir jos būdavo parduotos, bet neapskaitytos. Taigi, nagrinėjamu atveju net ir darant hipotetinę prielaidą, kad neatskaityti pinigai įmonėje buvo gaunami iš Rusijos, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad juos parūpindavo būtent J. M.. Liudytojais apklausti darbuotojai nepatvirtino, kad lemiamą vaidmenį įmonėje vaidino būtent J. M.. Tiek liudytojas G. M., tiek S. D., taip pat T. M., L. K., A. K., K. K. įvardijo, kad A. V. buvo įmonės direktorius (vadovas). Ir nors J. M. įmonės veikloje taip pat figūravo, dalyvavo tiek įdarbinat žmones, tiek su jais aptariant darbo sąlygas, darbo apmokėjimo tvarką ar net mokant atlyginimus vokelyje, tačiau kaip teisingai nurodė apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje byloje nesurinkta duomenų, kurių pagrindu būtų galima neabejotinai spręsti, kad būtent J. M. sprendimu ar įtaka dalis darbo užmokesčio darbuotojams buvo mokama neapskaitytais grynais pinigais vokeliuose. Akivaizdu, kad pats nuteistasis A. V. būdamas įmonės direktoriumi buvo suinteresuotas išvengti mokestinių prievolių, taip siekdamas turtinės naudos tiek sau, tiek įmonei, nes dalis įmonės akcijų priklausė ir jo seseriai. Tuo tarpu J. M. prisijungimų prie buhalterinės apskaitos programos neturėjo, jokių dokumentų ar duomenų nei įmonės apskaitininkei – administratorei E. S. (E.), nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ neteikė ir tokios pareigos neturėjo. Pats A. V. buvo nurodęs, kad atsakingu asmeniu buvo tik jis. Įmonės valdymas buvo sutvarkytas taip, kaip to reikalavo įstatymas, nes jis domėjosi ir stengėsi tvarkyti taip, kad ta įmonė gyvuotų ilgą laiko tarpą. Iš to seka, jog A. V. nebuvo tik formalus įmonės vadovas, kaip tą bando įrodyti nuteistojo gynėjas advokatas apeliaciniame skunde. Akivaizdu, jog pastarasis vadovavo įmonei bei suprato, kad jis yra atsakingas už tinkamą įmonės valdymą. Duomenų, kad J. M. būtų kokia tai forma vertęs įmonės vadovą A. V. nesilaikyti įstatymo reikalavimų, slėpti gaunamas įmonės pajamas, organizuoti darbuotojams neoficialų atlyginimo išmokėjimą, byloje nėra. Taigi teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptarta pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad J. M., kaip įmonės akcininkui, nagrinėjamu atveju atsakomybė dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos organizavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nekyla. 

18.       Apeliaciniuose skunduose tiek prokurorė, tiek nuteistojo gynėjas advokatas išskirtinę reikšmę teikia būtent A. V. parodymams, tuo tarpu liudytojus, kurie davė išteisintajam palankius parodymus laiko suinteresuotais asmenimis, kurie nori apkalbėti nuteistąjį. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad vertinant A. V. parodymus taip pat būtina įvertinti tai, kad jis duoda paaiškinimus dėl faktinių aplinkybių, būdamas neįspėtas dėl atsakomybės. Todėl bendrakaltinamojo parodymus būtina kruopščiai patikrinti. Pagal EŽTT praktiką daug atsakingiau turi būti vertinami kito kaltinamojo (kartu toje pačioje byloje kaltinamo asmens) byloje parodymai; yra didelis pavojus, kad kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi, jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. R. prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02).

19.       Šiuo atveju akivaizdu, kad A. V. kaip įmonės vadovas ir J. M. kaip įmonės akcininkas bei vadybininkas ėmė konfliktuoti nuo 2017 m. pavasario (parodymai duoti teisme), o nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio J. M. perėmė įmonės valdymą. Taigi šioje byloje akivaizdu, kad tikėti A. V. parodymų dalimi, dėl J. M. veiksmų, galimos įtakos jam, kaip įmonės vadovui, bei tuo, kad jis nebuvo tikrasis įmonės vadovas, teisėjų kolegijos nuomone negalima, nes jo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad faktiniu vadovu įmonėje buvo J. M., visiškai paneigtos surinktų ir įvertintų įrodymų visuma. Byloje apklausti darbuotojai neneigė, kad matydavo įmonėje ir J. M., kartais pastarasis būdavo ir dalyvaujant pokalbiuose dėl įdarbinimo, ar perduodant vokelius, tačiau visi jie teigė, kad įmonės vadovu buvo A. V., jis išmokėdavo neoficialų atlyginimą vokeliuose ir būdamas įmonės vadovu jis tikrai žinojo vokelių turinį. Taigi teisėjų kolegija įvertinusi visų proceso dalyvių parodymus bei kitą byloje surinktą medžiagą daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju surinktų įrodymų nepakanka, kad J. M. būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal jam pareikštą kaltinimą ir visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti bylą nagrinėjant teisme turi būti aiškinamos J. M. naudai, ką šiuo atveju apylinkės teismas ir padarė. Pripažindamas A. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, teisės taikymo klaidos taip pat nepadarė. Teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako, kadangi dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo teisėtumo prokuroras skunde nekelia.

20.       Teisėjų kolegija nesutikdama su nuteistojo A. V. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentu, kad būtent bendrininkų vaidmenų ir bendrininkavimo formas neatskleidimas baudžiamojoje byloje lėmė J. M. išteisinimą ir A. V. nuteisimą, pažymi, kad organizuota grupė nagrinėjamu atveju nebuvo inkriminuota. Kaip jau buvo minėta anksčiau, objektyvių duomenų, kad šiai nusikalstamai veikai vadovavo ar ją organizavo būtent išteisintasis J. M. byloje nėra, jokių naujų duomenų, kurie nebūtų žinomi apylinkės teismui ir likę neįvertinti priimant skundžiamą procesinį sprendimą apeliantai su apeliaciniais skundais nepateikė, tokių nenustatė ir teisėjų kolegija. Vien tik prokurorės, nuteistojo gynėjo advokato subjektyvi nuomonė ir noras, kad nagrinėjamu atveju būtų priimtas priešingas sprendimas, nedaro apylinkės teismo nuosprendžio neteisėtu ir nepagrįstu.

Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies

21.       BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.)

22.       BK 220 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-308-697/2016, Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-273-693/2017, Nr. 2K-158-689/2020). Būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis yra tikslas, t. y. atsakomybė kyla tik tada, kai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-303/2020, Nr. 2K-236-648/2020).

23.       Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį baudžiamosios atsakomybės subjektai gali būti tiek juridinio asmens vadovai, kurie yra atsakingi už tinkamą finansinės apskaitos organizavimą, teisingos finansinės atskaitomybės pateikimą, tiek už finansinę apskaitą atsakingi darbuotojai, tiesiogiai tvarkantys įmonės buhalterinę apskaitą ir atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą. Baudžiamosios atsakomybės subjektai taip pat gali būti fiziniai asmenys, turintys prievolę deklaruoti pajamas ir turtą, bei juridinis asmuo. Įmonės vadovas atsako už buhalterio ar kito apskaitą vedančio darbuotojo surašytos deklaracijos pateikimą, jeigu žino, kad joje nurodyti duomenys yra neteisingi, bet vis tiek ją pasirašo ir pateikia. Vadovas atsako ir tada, jei pats asmeniškai nepasirašo ir nesiunčia dokumentų, bet pateikia minėtiems darbuotojams melagingus duomenis, t. y. veikia per jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio nesuvokusius asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-511/2019, Nr. 2K-202-303/2020).

24.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog J. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, konstatuotina, kad pastarajam baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnio 1 dalį taip pat nekyla, kadangi būtent buhalterinę apskaitą tvarkiusiai įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepateikti duomenys apie neoficialiai UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojams išmokėtą darbo užmokestį, kuriuos, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pateikti pareigą turėjo būtent įmonės direktorius A. V.. Todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestiniai apskaitos dokumentai  buvo užpildyti tikrovės neatitinkančiais duomenimis, ir šie dokumentai su neteisingais duomenimis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtas sąnaudas, pajamas, gyventojų pajamų mokestį, pensijų socialinio draudimo mokestį, privalomojo sveikatos draudimo mokestį buvo pateikti įgaliotoms valstybės institucijoms. Apylinkės teisme apklausta specialistė Z. K. teigė, kad būtent dėl šios priežasties, jog įmonėje buvo mokamas neapskaitytas darbo užmokestis darbuotojams, nebuvo galima nustatyti įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (11 t., b. l. 192-194). Apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pats išteisintasis yra nurodęs, jog prisijungimo prie buhalterinės programos neturėjo. Tuo tarpu liudytoja E. S. (buvusi E.) patvirtino, kad prisijungimą turėjo ji ir įmonė, kuri tvarkė buhalterinė apskaitą, taip pat prisijungdavo ir A. M. bei S. D.. Bei nurodė, kad ji pati darydavo dokumentų suvedimus į buhalterinę programą, kuriuos jai pateikdavo A. V., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikdavo VMI. Taigi, teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau aptarta bei nenustačiusi, jog J. M. būtų įtakojęs kitus asmenis dėl duomenų teikimo/neteikimo, daro išvadą, kad jis iš kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį taip pat išteisintas pagrįstai.

25.       Ir nors pirmosios instancijos teismas išteisindamas J. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnį įstatymo taikymo klaidos nepadarė bei šiuo atveju priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau visiškai nepagrįstai pripažindamas A. V. kaltu aprašomojoje nuosprendžio dalyje įrodytomis pripažinto nusikalstamos veikos aplinkybes susijusias su tuo, kad A. V. nusikalstamas veikas numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje padarė iš anksto susitaręs ir veikdamas vieninga tyčia bendrai su J. M. bei su UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko J. M. žinia ir pritarimu, todėl teisėjų kolegija vadovaudamasi BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu, šias aplinkybes šalina ir atitinkamai nustato tokios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės:

25.1.                      A. V. nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. liepos 19 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, einamų pareigų pagrindu turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus priimti sprendimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu bei kontroliuoti jos veiklą, turėdamas teisę ją atstovauti, būdamas materialiai atsakingu už jo žinioje buvusį bendrovės turtą bei turtines teises, pažeisdamas 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 19 straipsnio 8 dalies, kurioje nurodoma, jog „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“ reikalavimus; būdamas atsakingas pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. „Atsakomybė už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir jų duomenų teikimą“ 1 dalies nuostatas, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, siekdamas išvengti mokesčių, sąmoningai pažeisdamas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą reikalavimus, tyčia organizavo apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent:

25.1.1.                      jis, tai yra A. V., laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2017 m. birželio mėn., neoficialiai išmokėjo darbo užmokestį UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, viso 50 486,59 Eur, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ – apskaitos paslaugas teikiančios įmonės atstovui Ž. B., nežinančiam apie daromą nusikalstamą veiką, nepateikė duomenų laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. birželio 30 d. apie neoficialiai UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojams A. V., S. D., G. J., A. K., L. K., A. M., T. M., G. M., E. S. (E.) išmokėtą darbo užmokestį – iš viso 50 486, 59 Eur, šioms ūkinėms operacijoms nesurašė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (kasos išlaidų orderių), nesurašė apskaitos registrų (darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo apskaitos registrų), neįtraukė šių ūkinių operacijų į buhalterinę apskaitą, dėl ko UAB ,, (duomenys neskelbtini)" buhalterinėje apskaitoje buvo neapskaitytas neoficialus darbo užmokesčio išmokėjimas 50 486, 59 eurų sumoje, tuo pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574:

25.1.2.                      - 4 straipsnio „Reikalavimai apskaitos informacijai“ reikalavimus, kur nurodyta, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams.“;

25.1.3.                      - 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas“ 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.“;

25.1.4.                      -12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“;

25.1.5.                      -14 straipsnio „Apskaitos dokumentų pasirašymas“ 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „<….> Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, arba biudžetinei įstaigai, kuri viešojo sektoriaus subjekto apskaitą tvarko centralizuotai“;

25.1.6.                      - 16 straipsnio „Apskaitos registrai“ 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“;

25.1.7.                      bei pažeidė 2001 m. gruodžio 20 d. Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675:

25.1.8.                      - 57 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Mokesčio mokėtojų buhalterinė apskaita privalo būti tvarkoma taip, kad ji teiktų pakankamą informaciją pelno mokesčiui apskaičiuoti“, tuo paties straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Mokesčio mokėtojai apskaitą tvarko ir finansinių ataskaitų rinkinius sudaro vadovaudamiesi Buhalterinės apskaitos įstatymu ir kitais teisės aktais“, tokiu būdu, A. V. apgaulingai organizavo teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. birželio 30 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

25.2.                      Taip pat jis, nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. liepos 19 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, būdamas atsakingas pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal Lietuvos Respublikos 2015 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. XII-1696 28 straipsnį atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)” teisingą finansinių atskaitomybių, deklaracijų ir ataskaitų sudarymą, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL valstybei mokėjimo, pateikė mokesčių deklaracijose neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie patirtas sąnaudas, pajamas, gyventojų pajamų mokestį, socialinio draudimo mokestį, privalomojo sveikatos draudimo mokestį, o būtent:

25.2.1.                      jis, tai yra A. V., laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2017 m. birželio mėn., neoficialiai išmokėjo darbo užmokestį UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams: A. V. 20 884,13 Eur, S. D. 7 500 Eur, G. J. 6 800 Eur, A. K. 1 200 Eur, L. K. 600 Eur, A. M. 2 200 Eur, T. M. 3 200 Eur, G. M. 7 742,46 Eur, E. S. (E.) 360 Eur, viso 50 486,59 Eur, ir pasitelkęs apskaitos paslaugas teikiančios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ atstovą Ž. B., nežinantį apie nusikalstamą veiką, kuriam nepateikė duomenų apie neoficialiai UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojams išmokėtą darbo užmokestį, šioms ūkinėms operacijoms nesurašė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (kasos išlaidų orderių), nesurašė apskaitos registrų (darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo apskaitos registrų), neįtraukė šių ūkinių operacijų į buhalterinę apskaitą, dėl ko UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje buvo neapskaitytas neoficialus darbo užmokesčio išmokėjimas 50 486,59 eurų sumoje, ir apskaitos paslaugas teikiančios įmonės atstovas Ž. B., nežinantis apie daromą nusikalstamą veiką, už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2017 m. birželio 30 d., A. V. pateiktus žinomai neteisingus duomenis apie patirtas sąnaudas, pajamas, gyventojų pajamų mokestį, pensijų socialinio draudimo mokestį, privalomojo sveikatos draudimo mokestį įrašė į nustatytos formos deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai (deklaracija FR0572, deklaracija FR0573) ir ataskaitas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kurias, su jose įrašytais žinomai neteisingais duomenimis elektroniniu būdu pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, taip jis, tai yra A. V., pažeisdamas: <...> .

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

26.       Apeliaciniame skunde nuteistojo A. V. gynėjas advokatas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į jo ginamojo vaidmenį vykdant J. M. organizuotą mokesčių nuslėpimo veiklą bei neįvertino baudžiamojo proceso trukmės, vykstančios A. V. atžvilgiu, todėl nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę.

27.       Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų bei atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pažymėtina, kad sankcija yra įstatymo nustatytos bausmės skyrimo riba ir pagal bendrąją taisyklę negali peržengti jos ribų; tik specialiai įstatymo numatytais atvejais teismas gali paskirti švelnesnę, nei sankcijoje numatyta, bausmę. Be BK 62 straipsnio, tokia galimybė įtvirtina ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas gali paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam įstatymo pažeidimui ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

28.       Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas parinkdamas A. V. bausmės rūšį bei dydį už dvi jo padarytas tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai, įvertino, jog A. V. yra dirbantis bei teisiamas pirmąjį kartą. Teismas taip pat nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tuo tarpu sunkinančių aplinkybių nenustatė. Be to apylinkės teismas pažymėjo, kad A. V. padaryti nusikaltimai sunkių pasekmių nesukėlė, todėl nuteistajam skyrė pačią švelniausią BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmę – baudą, taikydamas patį mažiausią jos dydį pagal BK 47 straipsnio redakciją, galiojusią veikų padarymo metu. Teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšimi bei dydžiu pažymi, kad A. V. veiksmai vykdant nusikalstamas veikas valstybės finansų sistema buvo aktyvūs ir tęsėsi ne vienerius metus. Tuo tarpu nuteistojo gynėjo advokato nurodytos aplinkybės susijusius su J. M. organizuota mokesčių nuslėpimo veikla, nepasitvirtino, todėl konstatuoti, kad apylinkės teismo nuteistajam skirtos bausmės, kurios vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis buvo subendrintos apėmimo būdu, A. V. paskiriant galutinę subendrintą bausmę – 100 MGL (3 766,00 Eur) bei nustatant 12 mėnesių sumokėjimo terminą yra per griežtos, pagrindo nėra. 

29.       Pažymint, kad nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) bei teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-192/2011 ir kt.). Tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽT) sprendimus ir Lietuvos teismų formuojamą praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu savaime, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui ir t. t. (Sorvisto prieš Suomiją, Meilus prieš Lietuvą ir kt.). Išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2009, 2K-7- 109/2013, 2K-315/2013, 2K-172/2014 ir kt.).

30.       Apygardos teismas, išsamiai išanalizavęs bylos proceso trukmės priežastis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju valstybės institucijos ėmėsi priemonių, kad procesas vyktų kuo trumpiau ir greičiau, nepagrįsto baudžiamojo proceso vilkinimo nagrinėjamu atveju nenustatyta. Pažymėtina, kad 2017 m. lapkričio 23 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo susijęs su galimai padarytais nusikaltimais, numatytais BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, todėl reikėjo daugiau laiko sąnaudų, kad šios nusikalstamos veikos būtų teisiškai įvertintos, nes vien tik liudytojų atliktų apklausų nepakako, buvo būtina gauti ir specialių žinių reikalaujančias išvadas, kurias taip pat reikėjo įvertinti visų surinktų duomenų kontekste. Ko pasėkoje 2018 m. spalio 12 d. įtarimas buvo įteiktas A. V.. Tą pačią dieną buvo surengta ir įtariamojo apklausa, tačiau, pasinaudodamas įstatymo jam suteikta teise, A. V. parodymus duoti atsisakė, motyvuodamas tuo, jog turi atidžiau susipažinti su įtarimų turiniu bei pasitarti su teisininkais. Antroji apklausa buvo surengta 2018 m. lapkričio 16 d., tačiau įtariamasis ir vėl atsisakė duoti parodymus. 2018 m. gruodžio 11 d. vykusi trečioji apklausa taip pat nebuvo rezultatyvi, nes A. V. nurodė, jog parodymus duos tik teisme. Šią savo poziciją A. V. dar kartą pakartojo 2020 m. sausio 14 d., o 2020 m. kovo 4 d. jam buvo įteiktas patikslintas pranešimas apie įtarimą, tačiau ir šiuo atveju A. V. duoti parodymus vis tiek atsisakė. Tokiu būdu buvo kur kas sunkiau rinkti įrodymus, paneigti ar patvirtinti vienus ar kitus liudytojų išsakytus teiginius. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo užbaigtas ir byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teisminiam nagrinėjimui pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Būtent Kauno apygardos teisme A. V. pirmą kartą davė tam tikrus parodymus, t. y. buvo iškelta nauja versija, kur buvo panaudoti galimai pasisavinti įmonės pinigai. Kadangi ši versija ikiteisminio tyrimo metu nebuvo patikrinta (ne dėl tyrimą atlikusių pareigūnų neprofesionalumo, o dėl įtariamojo atsisakymo bendradarbiauti su jais), todėl atsirado būtinybė ją detaliau įvertinti ir byla buvo grąžinta prokuratūrai. Prokuratūra apklaususi daugybę liudytojų bei gavusi 2021 rugsėjo 23 d. specialisto išvadą, 2022 m. sausio 4 d. surašė naują kaltinamąjį aktą, kuriame A. V. buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį. Byla buvo perduota apylinkės teismui ir teisme pradėta nagrinėti iš esmės 2022 m. vasario 21 d., o 2022 m. gegužės 17 d. buvo priimtas nuosprendis. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju nors byla ir nebuvo labai didelės apimties bei didelio sudėtingumo, tačiau nepateisinamų delsimų ar kitokių institucijų nekvalifikuotų veiksmų nenustatyta. Priešingai, prie baudžiamojo proceso trukmės, kurią savo apeliaciniame skunde akcentuoja nuteistojo gynėjas advokatas, akivaizdu, jog prisidėjo ir paties nuteistojo pasirinkta pozicija, todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo proceso trukmę laikyti išimtinėmis aplinkybėmis ir nuteistojo A. V. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Dėl civilinių ieškinių

31.       Nuteistojo A. V. gynėjas advokatas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįrodė ir tinkamai nemotyvavo savo sprendimo dėl konkrečių ieškinių dydžių priteisimo, kadangi baudžiamojoje byloje nepavyko nustatyti konkrečios sumos, kiek ir kokių mokesčių nebuvo sumokėta, todėl prašo civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

32.       Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį, 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

33.       Pagal suformuotą teismų praktiką žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis). Be to, atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Taigi sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2016, Nr. 2K-7-489/2016, Nr. 2K-310-699/2017 ir kt.).

34.       Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kuris nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Pažymėtina, kad BPK nėra numatyta turtinės ir neturtinės žalos sąvokų išaiškinimo, tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką tokiais atvejais vadovaujamasi civiliniu kodeksu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Taigi, turtinė žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiam objektui yra padaroma žala, skiriama žala turtui (asmens turto netekimas, sužalojimas, su tuo susijusios išlaidos) ir žala asmeniui (negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų). Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Tačiau žalos dydį turi įrodyti ieškovas, kuris teigia, kad ją patyrė. Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnis).

35.       Byloje civilinis ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš A. V. ir J. M. 25 196,41 Eur nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimą, susijusį su 3 758,37 Eur sveikatos draudimo mokesčio, 1 883,81 Eur pensijų ir socialinio draudimo mokesčio, 19 452,4 Eur darbdavio įmokų Sodrai, 101,83 Eur įmokų į garantinį fondą išvengimu (10 t., b. l. 88-90). Civilinis ieškovas Kauno apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija taip pat pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš A. V. ir J. M. 6 952,31 Eur nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimą, susijusį su gyventojų pajamų mokesčio išvengimu (10 t., b. l. 74-76).

36.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tenkindamas civilinius ieškinius, konstatavo, jog civiliniai ieškovai A. V. padarytais nusikalstamais veiksmais patyrė turtinę žalą, kuri atsirado dėl tyčinių neteisėtų A. V. veiksmų bei nustatė, kad jo padarytos nusikalstamos veikos tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su civilinių ieškovų patirta turtine žala, todėl laikė, kad civiliniai ieškiniai įrodyti. Kartu pažymėdamas, kad A. V. šių civilinių ieškinių neginčija ir juos pripažįsta.

37.       Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju pažymi, kad nuteistojo A. V. gynėjas advokatas neginčija, kad neteisėtais nuteistojo veiksmais buvo padaryta žala valstybei bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, tačiau pastarasis nesutinka tik su priteistų civilinių ieškinių dydžiu, tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto patirtą žalą patvirtina 2021 m. rugsėjo 23 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad tiriamuoju laikotarpiu, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d., dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams išmokėto neapskaityto darbo užmokesčio įmonė galimai išvengė 32 172,4 Eur (6 952,31+3 758,37+1 883,81+19 452,4+125,51) mokesčių (9 t., b. l. 71-93). Taip pat 2021 m. spalio 14 d. specialisto paaiškinimų protokole specialistės Z. K. duoti paaiškinimai, kuriuose ji nurodė, kad nagrinėjamu atveju į valstybės biudžetą nebuvo sumokėta 6 952,82 Eur gyventojų pajamų mokesčio ir 25 094,18 Eur (3 758,37+1 883,81+19 452,4) VSDF įmokų. O 2021 m. rugsėjo 23 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta įmoka į garantinį fondą 125,51 Eur, turi būti 101,83 Eur (10 t., b. l. 65-67). Taip pat specialistės Z. K. apylinkės teisme duoti parodymais, kuriuose nurodoma, kad 2021 m. rugsėjo 23 d. specialisto išvadą ji tvirtina. Ji dalyvavo dokumentų apžiūroje. Jos metu 2019 m. buvo pateikti apskaitos registrai ir apskaitos dokumentai. Neapskaitytą darbo užmokestį ji skaičiavo pagal liudytojų parodymus surinktus ikiteisminio tyrimo metu, pagal mažiausią liudytojų nurodytą sumą, kad būtų išvengta paklaidų. Proporcingai buvo imta minėtų asmenų gauti darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai ir darbo laiko apskaitos registrai ir tų dokumentų pagrindu buvo skaičiuojamas galimai neišmokėtas darbo užmokestis pagal įmonės priskaičiuotą darbo užmokestį. Mano, kad darbo sutartys jai buvo pateiktos. Pagal faktiškai darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščius, žmogus dirbo įmonėje pusę mėnesio ir buvo imta atitinkama suma išdirbtam darbo laikui ir skaičiuojama pagal įmonės priskaičiuotą darbo užmokestį. Neoficialius užmokestis: A. V. - 20884,13 Eur, S. D. - 7000 eurų, G. J. - 6000 eurų, A. K. - 2100 eurų, L. K. - 600 eurų, A. M. - 2100 eurų, T. M. - 3200 eurų, G. M. - 7742 eurai, E. S. - 360 eurų, iš viso priskaičiuota 50 486,90 eurų. Šį neoficialiai išmokėtą atlyginimą ji nustatė iš liudytojų parodymų ikiteisminio tyrimo medžiagoje, kai jie teigia, kad jiems sumokėtas darbo užmokestis, imant jų nurodytą mažiausią sumą ir atidirbtą darbo laiką ir jiems išmokėtą oficialų darbo užmokestį. Taip buvo paskaičiuotas jiems galimai išmokėtas neoficialus darbo užmokestis. Neapmokestinamas minimumas buvo paskaičiuotas, gyventojų pajamų mokestis, ir socialinio draudimo, ir garantinio fondo, ir galimai neišmokėto darbo užmokesčio suma. Jei darbuotojui buvo paskaičiuotas darbo užmokestis už visus mėnesius pilna suma ir darbuotojas neatostogavo, nesirgo, tada ir skaičiuotas galimai neoficialiai išmokėtas darbo užmokestis. L. K. savo parodymuose, pateiktuose duomenyse nepateikė tokių duomenų, kad jis nepastoviai gavo darbo užmokestį ir ta suma neįtakojo galutinio rezultato, negalimumo nustatyti įmonės turto įsipareigojimo dydžio nuostolio kapitalo. Jos nuomone buhalterinėje apskaitoje nėra padaryta įrašų, kurie leistų nustatyti iš kokių lėšų buvo išmokėtas šis neoficialus darbo užmokestis. Kad tie apmokėjimai buvo padaryti iš įmonės lėšų, tokių įrašų nėra (11 t., b. l. 192-193).

38.       Teisėjų kolegijos vertinimu būtent šie duomenys ir patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius ir Kauno apskrities Valstybinė mokesčių inspekcijos nurodytą patirtą žalą. Tuo tarpu nuteistojo A. V. gynėjas advokatas apeliaciniame skunde nesutikdamas su nustatyta išieškotina suma iš nuteistojo A. V. nepateikė jokių duomenų, kuriuos apygardos teismas įvertinęs galėtų daryti išvadą, jog padaryta žala šiuo atveju buvo nustatyta netinkamai ir civiliniai ieškiniai A. V. atžvilgiu turėtų būti palikti nenagrinėtais. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju atkreipia dėmesį, kad iš specialistės Z. K. apylinkės teisme duotų paaiškinimų matyti, kad skaičiavimai buvo atlikti įvertinus liudytojų parodymus ir imant jų nurodytą mažiausią sumą, t. y. palankiausią nuteistajam, taip pat buvo įvertina tiek darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose, tiek darbo laiko apskaitos registruose esanti informacija bei pagal įstatymą nustatyta tvarka buvo atskaičiuoti mokesčiai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo iš A. V. juos tenkinus visiškai buvo priteisti pagrįstai, o nuteistojo A. V. gynėjo advokato skundas šioje dalyje atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a:

        Kauno apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo skyriaus prokurorės Rasos Verdnikovienės ir nuteistojo A. V. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodytomis pripažintų A. V. nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, faktinių aplinkybių pašalinti aplinkybes apie tai, kad A. V. „iš anksto susitaręs ir veikdamas vieninga tyčia bendrai su J. M., kuris nuo 2015 m. balandžio 9 d. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), akcininku ir užimamų pareigų pagrindu, turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, buvo atsakingas pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 redakcija) 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus, kur nurodoma, kad „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, taip pat „veikdami bendrai“, „su UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko J. M. žinia ir pritarimu“, „veikdamas kartu su įmonės akcininku J. M.“, „iš anksto susitaręs ir veikdamas vieninga tyčia bendrai su J. M., kuris nuo 2015 m. balandžio 9 d. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), akcininku ir užimamų pareigų pagrindu, turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, buvo atsakingas pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 redakcija) 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus, kur nurodoma, kad „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio „Juridinių asmenų atsakomybė pagal savo prievoles“, 3 dalyje nurodytas nuostatas, kad „Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai““, „vieninga tyčia“, „su J. M. žinia“, „veikdami bendrai su J. M.“.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                  Danutė Giačaitė

         Arūnas Paštuolis

                                                 Aurelijus Rauckis