Civilinė byla Nr. 2A-2278-640/2013

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01355-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 42.11.1.;  121.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų  kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Liudos Uckienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovui AB DnB Bankui dėl neteisėto kredito sutarties nutraukimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas: 1) pripažinti 2007-10-16 kredito sutarties Nr. K-2700-2007-68 44 p., 46.1 p. negaliojančiais ab initio; 2) pripažinti 2007-10-16 kredito sutarties Nr. K-2700-2007-68 nutraukimą neteisėtu; 3) pakeisti 2007-10-16 kredito sutarties Nr. K-2700-2007-68 nuostatas, atidedant palūkanų bei įsipareigojimo mokesčio mokėjimą iki 2013-12-31 bei pratęsiant kredito grąžinimo terminus iki 2014-12-31 ir išdėstyti juos taip: 3.1 Palūkanos pagal 2007-10-16 kredito sutartį Nr. K-2700-2007-24 pradedamos mokėti nuo 2013-12-31, išdėstant mokėjimus kas mėnesį iki 2014-12-31; 3.2. Kreditas pagal 2007-10-16 kredito sutartį Nr. pradedamas mokėti nuo 2013-12-31, išdėstant mokėjimus kas mėnesį iki 2014-12-31.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-02-08 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Nurodė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiomis Kredito sutarties Bendrosios dalies 44 p., 46.1 p. sąlygas, kaip pažeidžiančias vartotojo teises, todėl šis ieškovo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Nurodė, kad įmokos pagal Kredito sutartį nebuvo mokamos nuo 2009-01-30, kai Kredito sutartis nutraukta 2009-06-08. Nurodė, kad paskolos (kreditavimo) sutartis gali būti nutraukiama, nustačius šiose normose bei šalių sudarytoje sutartyje numatytas sąlygas. Kredito sutartimi tokius sutarties pažeidimus, kuriuos įvykdė ieškovas, šalys pačios pripažino esminiais sutarties pažeidimais (Kredito sutarties Bendrosios dalies 46.1 p., 48 p.). Tik bankas, vadovaudamasis savo vidaus dokumentais, turėjo diskrecijos teisę spręsti,  dėl ieškovui suteikto kredito grąžinimo atidėjimo. Ieškovas matydamas, kad atsakovas nesutinka atidėti kredito grąžinimo termino,  galėjo teismine tvarka inicijuoti Kredito sutarties pakeitimą, tačiau to nepadarė. Nurodė, kad nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuoja priežastinis ryšys, t.y. kreditoriaus nepakankamas bendradarbiavimas lemia skolininko negalėjimą įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008). Šiuo atveju tokios išvados padaryti negalima, nes nėra pagrindo teigti, kad kreditorius (atsakovas) nebendradarbiavo su skolininku, kad yra priežastinis ryšys tarp banko veiksmų (neveikimo) ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas A. J. apeliaciniu skundu (b.l. 46-50, 2 tomas), prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – apelianto ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas, nukrypdamas nuo favor contractus principo, nevertino faktinių aplinkybių bei nenustatinėjo, ar kredito sutartį buvo galima išsaugoti abiems šalims minimaliais nuostoliais. Taip pat pirmos instancijos teismas nepagrįstai nevertino apelianto veiksmų bendradarbiaujant kredito sutarties vykdymo metu, pažeisdamas CPK 185 str.. Byloje esantys įrodymai bei nurodomos faktinės aplinkybės patvirtina, kad buvo galimybė išsaugoti kredito sutartį jos nenutraukiant, nes apeliantas nedelsiant informavo ieškovą apie atsiradusius sunkumus vykdant kredito sutartį; apeliantas sutarties vykdymo metu ir jos nutraukimo metu turėjo daug nekilnojamojo turto; apeliantas ne kartą siūlė įkeisti papildomą nekilnojamąjį turtą, siekdamas užtikrinti atidėto mokėjimo vykdymą. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo atsakovo bendradarbiavimo pareigos pažeidimo (CK 6.64 str. 1d. 1p.). Atsakovas neatsakydavo į apelianto pakartotinius prašymus dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, nesvarstė jų tenkinimo galimybių, nenurodė, dėl kokių priežasčių mokėjimo termino atidėjimas metams yra negalimas, dėl kokių priežasčių nepriimtini apelianto siūlymai įkeisti papildomą ir paties atsakovo pasirinktą nekilnojamąjį turtą. Nurodo, kad yra visos CK 6.204 str. numatytos aplinkybės kredito sutarties pakeitimui. Sutinkamai su CK 6.204 str. 1 d., jeigu sutartį tampa sudėtingiau vykdyti, ji turi būti vykdoma ir toliau, tačiau pasikeitusių aplinkybių našta paskirstoma abiems šalims. 2007-10-16 atsakovas, suteikdamas apeliantui kredito sutartyje nurodytą kreditą, vertino apelianto gaunamas pajamas iš individualios veiklos. Nuo 2008 m. iš esmės pasikeitus šalies ekonominei situacijai, sumažėjo apelianto vykdomos veiklos paklausa – žemės sklypų kainos pradėjo ženkliai kristi ir atsirado nekilnojamojo turto rinkos sąstingis, todėl apeliantas buvo priverstas sustabdyti savo veiklos vykdymą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai atleido atsakovą nuo prievolės prisiimti dalines finansų krizės pasekmes, konstatuodamas atsakovo diskrecijos teisę priimti sprendimus dėl kredito sutarties pakeitimo. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas, konstatuodamas, kad apelianto kredito sutarties pažeidimai yra esminiai, netinkamai taikė sutarties nutraukimą reglamentuojančias normas (CK 6.217 str., 6.209 str.). Taip pat nurodo, kad apelianto veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip esminis kredito sutarties pažeidimas (CK 6.217 str.), nes apeliantas laiku atliko mokėjimus pagal kredito sutartį, o atsiradus sunkumams, nedelsiant kreipėsi į atsakovą, prašydamas pakeisti kredito sutartį atidedant mokėjimo terminus bei siūlydamas papildomai įkeisti atsakovo pasirinktą nekilnojamąjį turtą; apelianto prievolės nevykdymą sąlygojo ne jo tyčia ar didelis neatsargumas, bet 2008 m. pasaulinė finansų krizė; apelianto prievolės neįvykdymas nedavė pagrindo atsakovui tikėtis, kad kredito sutartis nebus įvykdyta ateityje; nutraukus sutartį pasaulinės finansų krizės metu, kai įkeistų žemės sklypų rinkos kainos yra ženkliai sumažėjusios dėl laikinai sumažėjusios paklausos, atsakovas reikalavimo teisę turi nukreipti į papildomą apelianto turtą, kas sąlygoja ypatingai didelių nuostolių apeliantui atsiradimą, kurio nebūtų, jeigu sutartis nebūtų nutraukta, o didėjant įkeistų žemės sklypų rinkos kainoms dėl atitinkamų pokyčių nekilnojamojo turto, tokia būtinybė neatsirastų; kai bankas pranešimu apie kredito sutarties nutraukimą nustato papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, toks sutarties pažeidimas – kredito ir kitų pagal sutartį priklausančių sumokėti mokėjimų nesumokėjimas – savo prigimtimi nelaikytinas esminiu. Taip pat nurodo, kad atsakovas neturėjo teisės nutraukti kredito sutarties jų pažeidimui esant neesminiam (CK 6.209 str.). Atsakovas negalėjo nutraukti kredito sutarties, remdamasis vien tik prievolės laiku mokėti įmokas termino pažeidimu. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo kredito sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi. Atsakovo atstovės paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu, kad ginčo kreditas suteiktas įkeisto žemės sklypo, esančio Šventininkų k., Trakų r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimui, nepagrįsti, nes šis žemės sklypas nuosavybės teise priklausė atsakovui iki kredito sutarties sudarymo, t.y. nuo 2006-12-20. Taip pat nurodo, kad pirmos instancijos teismas, nukrypdamas nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nepagrįstai pirmiausia nesprendė, ar nėra CK 6.204 str. taikymo sąlygų, t.y. nevertino kredito sutarties išsaugojimo galimybių, o vertino tik kredito sutarties nutraukimo teisėtumą. Šie teismo pažeidimai sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 56-60, 2 tomas) atsakovas AB DnB bankas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantas pusę metų iki sutarties nutraukimo nevykdė Kreditavimo sutarties ir susidariusios didėjančios skolos nepadengė po Banko įspėjamaisiais raštais nustatytų papildomų terminų skolai padengti. 6 mėn. trukęs įmokų pagal Kreditavimo sutartį nemokėjimas iki sutarties nutraukimo sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad apelianto Kreditavimo sutarties pažeidimai buvo sistemingi, tęstinio pobūdžio, nevienkartiniai, nes skola nesumažinta/nepadengta netgi praėjus 4 metams po sutarties nutraukimo, tai reiškia esminiai tiek pagal CK 6.217 str. 1-2 d., tiek ir pagal Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 p., 48 p., numatančius, kad sutartyse numatyti sutarties nutraukimo pagrindai yra esminiai sutarties pažeidimai. Kaip patvirtina faktinė situacija, apeliantas per 4 metus po sutarties nutraukimo sutarties vykdymo neatnaujino. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju negali būti suteiktas prioritetas sutartinių santykių išsaugojimui, kadangi apelianto padaryti sutarties pažeidimai iš esmės pažeidė atsakovo teises bei teisėtus lūkesčius. Nurodo, kad vien tik kreipimasis į Banką su prašymais atidėti mokėjimų pagal sutartį terminus, tačiau nedarant jokių mokėjimų Bankui, nesudaro pagrindo kreditoriui tikėtis, kad skolininkas vykdys sutartį ateityje. Nurodo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009-09-11 nutartimi yra nutarta išieškoti iš apelianto kaip skolininko Banko naudai skolą, nutartis yra įsiteisėjusi ir vykdytina (CPK 18 str., 279 str. 4 d.), teismui pripažinus, kad Bankas tinkamai įgyvendino teisę į skolos pagal ginčo sutartį išieškojimą, tokiu būdu pripažinus sutarties nutraukimą teisėtu. Apeliaciniame skunde nurodoma ekonominė krizė neįrodo priežastinio ryšio tarp apelianto įvykdyto Kreditavimo sutarties pažeidimo ir neįrodo sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimo CK 6.204 str. prasme. Apelianto reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas reiškia ne siekį atkurti sutartinių prievolių pusiausvyrą, o išdėstyti Banko naudai priteistą skolą. Nurodo, kad nustačius byloje faktinę aplinkybę, jog apeliantas kaip verslininkas ir individualia veikla (žemės sklypų vystymas, finansinis tarpininkavimas) besiverčiantis asmuo iš Banko gautą kreditą panaudojo verslo poreikių tenkinimui ir šio verslo plėtojimui, nėra teisinio pagrindo ginčo Kreditavimo sutarties vertinti kaip vartojimo sutarties ir jos sąlygas vertinti vartotojų teisių apsaugos prasme.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra šalių sudarytos kredito sutarties nutraukimo  teisėtumas ir sutarties sąlygų pakeitimas.

Byloje nustatyta, jog 2007-10-16 A. J. ir AB „DnB NORD“ bankas sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2700-2007-68 (toliau - Kredito sutartis), pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 260 658,01 EUR kreditą, kredito grąžinimo terminas - 2012 m. rugpjūčio 31 d., kredito paskirtis – „vartojimo reikmėms“ (Kredito sutarties Specialiosios dalies 7 p.). Kredito sutarties Specialiosios dalies 12 p. numatyta, jog pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas. Ieškovas, užtikrindamas paskolos grąžinimą, įkeitė nekilnojamąjį turtą - 3,7 ha žemės sklypą, esantį Šventininkų k., Trakų raj. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2007-10-16 hipotekos lakštą Nr. 01/1/2007/0029436, taip pat hipotekos lakštu Nr. 01/1/2007/0036330 įkeitė dar du sklypus Bedugnės k., Senųjų Trakų sen., Trakų raj., unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Ieškovas ne kartą kreipėsi atsakovą su prašymais dėl sutarties pakeitimo, t.y. termino atidėjimo, tačiau šalių susitarimas nebuvo pasiektas ir 2008-12-05 atsakovas išsiuntė ieškovui raštą dėl sutarties sąlygų nevykdymo, kuriuo pareikalavo per dešimt kalendorinių dienų papildomai įkeisti turtą arba grąžinti dalį kredito, nurodė, kad priešingu atveju bankas bus priverstas pasinaudoti sutarties bendrojoje dalyje numatytomis teisėmis ir vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovas   2009-05-26 nusprendė ieškovui nesumokėjus skolos iki 2009-06-05, Kredito sutartį nutraukti ir pradėti vykdyti priverstinį A. J. skolos išieškojimą. Atsakovas kreipėsi į Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių ir 2009-09-11 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius tenkino atsakovo pakartotinį pareiškimą dėl 266 544,60 EUR skolos iš ieškovo.

Šalių sudarytos 2007 m. spalio 16 d. Kreditavimo sutarties Nr. K-2700-2007-68 43, 46.1, 48 punktai suteikė bankui teisę vienašališkai nutraukti sutartį tuo atveju, jei kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nemoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų. Kadangi ieškovas ilgą laiką nevykdė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, bankas pasinaudojo kredito sutartimi jam suteikta teise ir 2009 m. birželio 8 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį.

Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Vienas sutarties išsaugojimų būdų yra sutarties pakeitimas, kurio bendrosios nuostatos reglamentuojamos CK 6.223 straipsnyje. Sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu arba vienos šalies prašymu teismine tvarka. Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama ieškinį teisme ir prašydama pakeisti susiformavusį teisinį santykį (CK 1.138 str. 5 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).Šioje kasacinio teismo nutartyje yra nurodyta, kad pareiškus reikalavimą pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų, ir tik tada, kai nustatoma, kad nėra šioje normoje nustatyto sutarties keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas. Taigi, kasacinis teismas, vertindamas sutarčių nutraukimo ir sutarčių sąlygų pakeitimo santykį, yra išsakęs poziciją, kad prioritetas yra teiktinas sutarties vykdymui, o ne jos nutraukimui.

Nagrinėjamu atveju ieškovas ne tik ginčijo vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimą, tačiau ir prašė pakeisti 2007 m. spalio 16 d. sudarytos kredito sutarties Nr. K-2700-2007-68 sąlygas, atidedant palūkanų bei įsipareigojimo mokesčio mokėjimą iki 2013-12-31 bei pratęsiant kredito grąžinimo terminus iki 2014-12-31 ir išdėstyti juos taip: 1. Palūkanos pagal 2007-10-16 kredito sutartį Nr. K-2700-2007-24 pradedamos mokėti nuo 2013-12-31, išdėstant mokėjimus kas mėnesį iki 2014-12-31; 2. Kreditas pagal 2007-10-16 kredito sutartį Nr. pradedamas mokėti nuo 2013-12-31, išdėstant mokėjimus kas mėnesį iki 2014-12-31.

Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai nekonstatavo atsakovo pareigos bendradarbiauti pažeidimo ir nepagrįstai neanalizavo ginčo kredito sutarties išsaugojimo galimybės. Kolegija su tokiais argumentais nesutinka, nes iš byloje esančių duomenų darytina išvada, jog šalys siekė bendradarbiauti ir tarp jų vyko derybos dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo (b.l. 21-25, 1 tomas). Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas dar iki kreditavimo sutarties nutraukimo ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, t.y. 2008-09-22, 2008-10-02 kreipėsi dėl kredito termino grąžinimo atidėjimo (b.l. 21-22, 1 tomas). Bankas parengė susitarimo projektą, tačiau šis nebuvo šalių pasirašytas, šalims nesuderinus valios dėl sutarties sąlygų - skolos grąžinimo termino, užtikrinimo priemonių (b.l. 23-25, 1 tomas). Kaip matyti iš Banko raštų dėl sutarties nevykdymo, Bankas ne vieną kartą kreipėsi į ieškovą ir ragino susimokėti skolą bei vykdyti sutartį (2008-12-05, 2009-05-26) suteikdamas pakankamai laiko ieškovui, tačiau ieškovas savo prievolių visiškai nevykdė nuo 2009-01-30. Sprendimas nutraukti kredito sutartį buvo priimtas 2009-06-08, t.y. praėjus pakankamai laiko ieškovui tiek savo prievolių pagal sutartį vykdymui, tiek teisei kreiptis dėl sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.204 str. nustatyta tvarka. Apeliantas nesikreipė dėl sutarties sąlygų pakeitimo į teismą dar iki nutraukiant sutartį ir tai padarė tik praėjus daugiau nei trims metams nuo sutarties nutraukimo.

Pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalies nuostatą, kai sutarties vykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį, prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą.

Nors apeliantas po to, kai jo teigimu dėl ekonominės krizės pablogėjo jo mokumas ir kreipėsi į banką dėl sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau savo įsipareigojimų pagal sutartį visiškai nevykdė ir apskritai nustojo mokėti kreditą ir palūkanas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, t.y. faktiškai vienašališkai sustabdė sutarties vykdymą, todėl negalima pripažinti, kad atsakovas laikėsi įstatymo nustatytos tvarkos bei sąlygų, kuriomis sutartis gali būti pakeista CK 6.204 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto skunde išdėstyti argumentai dėl banko nebendradarbiavimo ir nesudarymo sąlygų restruktūrizuoti kreditavimo sutartį, negali būti pripažįstami pagrįstais.

Sutartį šalys gali nutraukti tarpusavio sutarimu, t. y. dvišaliu sandoriu arba vienašališkai įstatyme ar sutartyje nustatytais pagrindais (CK 6.125 str.). Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama vertinant sutarties pažeidimą jo esmingumo aspektu. Pagal CK 6.217 straipsnio 3 dalį nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu sutarties įvykdymo terminas praleistas ir sutartis neįvykdoma per papildomai nustatytą terminą. Įstatymas leidžia ir pačioms sutarties šalims susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008). Pažymėtina, kad paskutinėje teismų praktikoje yra konstatuota, jog teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

Taigi sprendžiant klausimą, ar atsakovas turėjo pakankamą pagrindą nutraukti kredito sutartį ir pareikalauti grąžinti visą suteiktą kreditą prieš terminą, būtina atsižvelgti į ieškovo, kaip kredito gavėjo, padaryto sutarties pažeidimo esmę bei sunkumą.

Nagrinėjamu atveju kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43, 46.1 punktuose šalys susitarė, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą, tuo atveju, jei kredito gavėjas kreditavimo sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui vienos kredito dalies ir/arba nesumoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų numatytų mokėjimų. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą piniginių įmokų mokėjimas yra esminė kredito gavėjo pareiga ir sutarties sąlyga, todėl įmokų nemokėjimas sutartyje nustatyta tvarka, vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas, kas ir numatyta kreditavimo sutarties 48 punkte. Esminis sutarties pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį. Taigi šalys, susitardamos dėl sutarties vienašališko nutraukimo sąlygų ir tvarkos imperatyvių įstatymo nuostatų nepažeidė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog ieškovas, ilgą laiką nemokėdamas bankui pagal sutartį numatytų kredito ir palūkanų įmokų, esmingai pažeidė kreditavimo sutartį. Todėl bankas turėjo pagrindą nutraukti su ieškovu sudarytą kreditavimo sutartį. Kolegija konstatuoja, kad įvertinus byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp sutarties šalių susiklosčiusius teisinius santykius, t.y. vienašališko sutarties nutraukimo procedūrai taikė teisės normas, reglamentuojančias kredito sutarties nutraukimą, bet ne vartojimo kredito sutarties nutraukimą.

Civilinio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš esmės toks pat apibrėžimas yra pateiktas ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje. Iš šių normų seka, jog atitinkama sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo tik tuomet, kai ji atitinka tris esminius požymius: 1) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; 2) fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; 3) prekes ar paslaugas teikia verslininkas. Šių trijų požymių nustatymo svarba sutarties kvalifikavimui kaip vartojimo pripažįstama ir suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012).

Suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2012) yra išaiškinta, jog pareiga patikrinti, ar kredito sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas, vertindamas kredito sutarties atitiktį vartojimo sutarčiai, negali apsiriboti tik sutartyje nurodyta kredito paskirtimi, priešingai – teismas turi įvertinti visus įrodymus bei faktines aplinkybes, leidžiančias nustatyti tikrąją kredito panaudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo mėn. 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012).

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad „ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog vien sutarties specialiojoje dalyje kredito paskirties įvardijimas kaip vartojimo reikmėms, savaime nesuponuoja sutarties šalių teisinių vartojimo santykių. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog vertinant šalių santykių pobūdį būtina įvertinti tikruosius šalių ketinimus ir tikslus sudarant sandorį. Byloje nustatyta, jog kreditas buvo suteiktas tikslu ieškovui vystyti jo individualią veiklą, susijusią su žemės sklypų vystymu, finansiniu tarpininkavimu. Ieškovas pats savo prašymuose nurodė, jog teikia prašymus suteikti kreditą kaip ūkininkas. Pats ieškovas pripažino, jog kreditą panaudojo savo suplanuoto verslo vystymui. Tokiu būdu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog kredito sutartimi suteiktas kreditas buvo panaudotas ieškovo verslo poreikių tenkinimui. Todėl šalių susiklosčiusių teisinių santykių nėra pagrindo kvalifikuoti kaip vartojimo teisinių santykių.

Vertinant kredito sutarties nutraukimo teisėtumą, pažymėtina tai, jog byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovas tinkamai ir ne kartą informavo ieškovą apie sutarties netinkamą vykdymą ir galimą nutraukimą. Ieškovas skolos nepadengė ir po sutarties nutraukimo, todėl negali būti suteiktas prioritetas sutartinių santykių išsaugojimui, nes ieškovo padaryti pažeidimai iš esmės pažeidė banko kaip sutarties šalies ir kredito įstaigos teises ir teisėtus lūkesčius.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, dėl to, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė Kredito sutartį su ieškovu, yra pagrįsta.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nusprendus, kad Kredito sutartis nutraukta teisėtai,  nėra teisinio pagrindo keisti nutrauktos Kredito sutarties sąlygas. CK 6.204 str. nustatyta galimybė keisti kredito sutarties sąlygas gali būti taikoma tik tuo atveju, kai kredito grąžinimo terminas nepasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis civ. byloje  Nr. 3K-7-306/2012). Ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaujantis CPK 93, 98 str. iš apelianto atsakovo naudai priteistinos jo patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme – 1815 Lt.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą nepakeistą. 

Priteisti iš apelianto A. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1815 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo AB DNB bankas, į.k. 112029270, naudai.

Teisėjai                 Rūta Veniulytė-Jankūnienė

              Liuda Uckienė

              Alvydas Barkauskas