Administracinė byla Nr. I-1437-629/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05918-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas V. K. (toliau – pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. bei bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), todėl, pareiškėjo nuomone, jam turi būti išmokėta dėl minėtų nuostatų neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Vilniaus pataisos namai atsiliepime (b. l. 13–14) pripažino, kad pareiškėjui buvo neišmokėta 4 814,38 Lt (1,394,34 Eur) darbo užmokesčio, tačiau prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir sprendimo vykdymą atidėti.

Pareiškėjas, atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 42, 43).

Skundas atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Vilniaus pataisos namai pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašė taikyti DK 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. ir taikytinu reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 17 d., o į teismą su skundu pareiškėja kreipėsi 2013 m. spalio 28 d. (b. l. 1).

Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjas ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam išmokėtas teisingai. Todėl, atsižvelgiant į Vilniaus pataisos namų prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjas pateikė skundą praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmetamas.

Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Vilniaus pataiso namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoju (lygis C, kategorija – 2), jam buvo suteiktas pataisos jaunesniojo pareigūno II rangas bei 3-ia kvalifikacinė kategorija (b. l. 15).

Pareiškėjo darbo užmokestį nustato Statutas bei VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos. Pagal VTĮ 23–25 str. nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą. Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis, be kita ko, yra ir priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti nepriemoką, susidariusią dėl pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę kategoriją sumažinimo.

Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus VTĮ 1 priedo pakeitimams buvo sumažinti 11 ir aukštesnių pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo pareigybės kategoriją, jo darbo užmokestis šiuo pagrindu mažinamas nebuvo. Tačiau nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Statuto 42 str. 6 d. pakeitimams buvo sumažinti Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, todėl pareiškėjui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Vilniaus pataisos namams Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjui nesuformulavus teisiškai pagrįstų argumentų, įrodančių, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką teismo sprendimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atmetus skundą, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti ir bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja              Milda Vainienė