Civilinė byla Nr. 2A-877-555/2013

Teisminio proceso Nr.2-05-3-01000-2012-6

Pirmosios instancijos teismo teisėja Vida Agurkienė

Procesinio sprendimo kategorija 11.5.6;11.10;12.4;18.2.2;24.1;

114.11;121.18;121.21 (S)

 

 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. gegužės 30 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo  Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Ramūno Mitkaus, Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3699-752/2012 pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovei A. L. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu,  neišmokėto darbo užmokesčio ir už viršvalandžius priteisimo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

 

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

 

n u s t a t ė :

I.Ginčo esmė

 

Ieškovė prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal LR DK 107 straipsnio 1 dalį neteisėtu, priteisti iš atsakovės A. L. vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio - 514,92 Lt išeitinę išmoką; 1275,04 Lt dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011-11-28 iki 2012-02-08; 2133,24 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, įskaitant darbo užmokestį už viršvalandžius, už laikotarpį nuo 2011-09-22 iki 2011-11-28 ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 102-103). Nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 22 d. su atsakove sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią buvo priimta į darbą dirbti pardavėja, 20 valandų per savaitę, mokant 0,5 LR Vyriausybės nustatyto MMA du kartus per mėnesį. Darbdavio iniciatyva buvo nustatytas 3 mėnesių bandomasis laikotarpis. Dirbti pradėjo darbo sutarties pasirašymo dieną, pagal atsakovės nustatytą darbo grafiką - kas 3 dienas nuo 9 val. iki 21 val.  Darbo grafikas buvo paaiškintas žodžiu. Kadangi savaitinė darbo trukmė buvo tik 20 val. per savaitę, jau po pirmų dviejų darbo dienų ieškovė viršijo darbo valandų skaičių. Todėl telefonu susisiekė su darbdave ir paprašė paaiškinti šią situaciją. Darbdavė pasiūlė nuo sekančios dienos (t. y. nuo rugsėjo 24 d.) pradėti dirbti pilnu darbo krūviu, t. y. 40 valandų per savaitę, mokant didesnį atlyginimą - 60 litų per dieną, pažadėjo padaryti pakeitimus darbo sutartyje. Nuo rugsėjo 24 d. iki spalio 15 d. dirbo tuo pačiu darbdavės nustatytu grafiku: kas 3 dienas,  nuo 9 val. iki 21 val. Tačiau atsakovė nepapildė darbo sutarties ir neįtraukė ieškovės faktiškai dirbto laiko į darbo apskaitos žiniaraštį.  Nuo 2011 m. spalio 15 d. buvo nutraukta darbo sutartis su kita dirbusia pardavėja, todėl keitėsi ieškovės darbo grafikas – ieškovė dirbo viena, kiekvieną darbo dieną nuo 9 val. iki 18 val., o šeštadieniais nuo 9 val. iki 15 val.  Dėl tokio darbo grafiko priekaištų nereiškė, nes jai buvo pasiūlytas 900 litų atlyginimas. Už 2011 m. rugsėjo mėnesį ieškovei buvo išmokėta 127,12 Lt, spalio mėnesį buvo išmokėta 400 Lt, tačiau už dirbtus viršvalandžius nebuvo sumokėta, taip pat visiškai negavo atlyginimo už 2011 m. lapkričio mėnesį. 2011-11-25 atsakovei priminus apie darbo užmokestį,  2011 m. lapkričio 28 d. atsakovė įteikė bandomojo periodo įvertinimo pažymą, kurioje buvo nurodyta, kad ji yra netinkama šiam darbui ir pareiškė nutraukianti darbo sutartį. Todėl į darbą ieškovė daugiau nebeėjo. Įsakymas dėl atleidimo iš darbo jai nebuvo įteiktas. Kadangi su bandomojo periodo įvertinimu ieškovė nesutiko, kreipėsi į valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrių, kuri atliko patikrinimą. Kadangi į darbo laiko apskaitos žiniaraštį buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys, atsakovei buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta bauda. Taip pat ieškovė nurodė, kad darbo užmokesčio žiniaraščiuose yra ne jos parašai.

 

           

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino, kad darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės pagal LR DK 107 straipsnio 1 dalį dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų nutraukta nepagrįstai, į darbą ieškovės negrąžino, nustatė, kad minėta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisė iš atsakovės ieškovei 1097,04 Lt (priskaityta suma) išeitinės išmokos; 2168 Lt (priskaityta suma) vidutinio darbo  užmokesčio už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną už laikotarpį nuo 2011-12-01 iki 2012-02-08; 408,62 Lt (priskaičiuota suma) neišmokėto darbo užmokesčio; 1773,88 Lt (priskaičiuota suma) už dirbtus viršvalandžius, priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Nurodė, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo LR DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu, atsiskaitymo už darbą, taip pat už viršvalandinį darbą, ieškinio senaties taikymo pareikštam ieškinio reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Dėl atsiskaitymo už darbą, taip pat už viršvalandinį darbą.

Teismas nurodė, kad pagal ieškovės pateiktus paskaičiavimus, bendra jai priklausanti už dirbtus viršvalandžius ir neišmokėto darbo užmokesčio  suma yra 2293,28 Lt (b. l. 104), tačiau remdamasi savo pateiktais paskaičiavimais, ieškovė prašė jai priteisti ne 2293,28 Lt, o 2133,24 Lt. (b. l. 103, 104). Pagal pateiktą paskaičiavimą (b. l. 104) ieškovė paskaičiavo vidutinį neišmokėtą darbo užmokestį, nors toks skaičiavimas neišmokėtam darbo užmokesčiui ir atsiskaitymui už viršvalandžius, pirmosios instancijos teismo vertinimu, netaikomas. Ieškovė taip pat prašė priteisti jai 1275,04 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką – nuo 2011-11-28 (atleidimo iš darbo) iki 2012-02-08 (įsidarbinimo kitoje įmonėje dienos). Šią sumą ieškovė apskaičiavo pagal priverstinės pravaikštos laikotarpiui tenkančias darbo valandas, imant pagal darbo sutartį numatytą 20 val. darbo savaitę ir skaičiuojant po 4 val. už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną. Ieškovės paskaičiavimu, priverstinės pravaikštos laikotarpiu buvo 460 darbo valandų, o  jos vidutinis 1 val. darbo užmokestis (įskaitant viršvalandžius) darbo laikotarpiu buvo 6,13 Lt.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju kilus ginčui dėl ilgesnės, negu nurodytas darbo sutartyje, ieškovės  darbo laiko trukmės, atsakovė darbo grafikų teismui nepateikė, tačiau pateikė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kuriuose žymėtos ne daugiau kaip 4 darbo val. per dieną, todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrius, atlikęs A. L. veiklos patikrinimą, nustatė, kad į darbo laiko apskaitos žiniaraščius atsakovė pažymėjo žinomai neteisingus duomenis apie J. B. faktiškai dirbtą laiką ir tuo pažeidė DK 147 straipsnio 6 dalį ir Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos 2 p bei, kad atsakovei A. L. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 0395-0415 ir paskirta administracinė bauda (b. l. 92, 71), kad atsakovė jai surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo pagrindu paskirtos baudos neskundė, sprendė, kad ieškovė dirbo daugiau.

Teismas nurodė, kad atsakovės sudaryti ir patvirtinti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (b. l. 22-24,99-101), taip pat duomenys apie ieškovei išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 8-9, 25-27) neturi teismui iš anksto nustatytos galios, tačiau  Valstybinės darbo inspekcijos Kauno  skyriaus išvadas, išdėstytas 2012-09-07 rašte Nr. 2(SD)-13327 ir 2012-01-30 Nr. 2(SD)-1629 (b. l. 71, 92), teismas vertino kaip oficialius rašytinius įrodymus, turinčius didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

Teismo vertinimu, kasos operacijų žurnalo Nr. l duomenys neginčijamai patvirtina, kad atsakovė buvo nustačiusi ieškovės nurodytą darbo laiką. Pagal „Z“ ataskaitas teismo paskaičiavimu, 2011 rugsėjo mėnesį nuo 22 d. iki 30 d.  iš viso greito maisto kioske  buvo dirbta 100 val.,  iki spalio mėnesio 17 d. dirbta iš viso 180 val., nuo spalio 18 d. dirbta 102 val., lapkričio mėnesį darbo laikas buvo toks pat, kaip ir spalio mėnesį ir nuo lapkričio mėn. 1 d. iki 25 d. buvo dirbta iš viso 180 val. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, sprendė, kad rašytinio darbo grafiko atsakovė nebuvo sudariusi ir pati greito maisto kioske pardavėja nedirbo, o  ieškovės paaiškinimai apie jos dirbtą laiką iš esmės yra teisingi. Kadangi atsakovė nebuvo patvirtinusi darbo grafikų ir tinkamai neapskaitė ieškovės dirbto laiko, visiškai tiksliai apskaičiuoti ieškovės darbo laiką, kurį ji dirbo viršydama darbo sutartyje nustatytą 20 val. darbo savaitę (viršvalandžius), teismo vertinimu yra sudėtinga, kadangi byloje surinktais duomenis nustatyta, kad nuo  rugsėjo 22 d. iki spalio 17 d. ieškovė dirbo su kita pardavėja, pamainomis, slenkančiu grafiku, todėl teismas sprendė, jog ieškovės pateiktas  viršvalandžių ir jų apmokėjimo skaičiavimas turi būti koreguojamas. Kadangi darbo sutartyje numatyta, kad ieškovės darbo laikas 20 val. darbo savaitė, todėl per mėnesį ieškovė turėjo dirbti pagal darbo sutartį  80 val. Nustatęs, kad rugsėjo mėnesį nuo 22 d. iš viso buvo dirbama 100 valandų, iki spalio 17 d.  buvo dirbama 180 valandų, o nuo 18 d. iki 30 d. 102 val., bei 180 val. lapkričio mėnesį, teismas sprendė, jog iki spalio 17 d. ieškovės dirbtas laikas turėtų būti apskaičiuojamas darbo valandas padalijus per pusę, nes ieškovė dirbo su kita pardavėja. Nuo spalio 18 d. laikė, jog visas darbo valandas dirbo viena ieškovė, t.y. 2011 m. rugsėjo mėnesį ieškovė dirbo 50 valandų, spalio mėnesį 192 valandas, o lapkričio mėnesį 180 valandų. Kadangi pagal darbo sutartį ieškovei priklausė dirbti 80 val. per mėnesį, teismas sprendė, kad spalio mėnesį ji dirbo 112 val. viršvalandžių, o lapkričio mėnesį 100 val. viršvalandžių. Rugsėjo mėnesį (nepilną darbo mėnesį) teismas rėmėsi ieškovės paskaičiavimu ir laikė, kad ji dirbo 32 val.  viršvalandžių, nes nesant pateikto darbo grafiko negalėjo nustatyti, kiek laiko ji dirbo pagal darbo sutartį.  Konstatavo, jog ieškovė iš viso dirbo  244 val. viršvalandžių, todėl už dirbtus viršvalandžius ieškovei, teismo vertinimu, priklausė:

2011 m. rugsėjo mėnesį už 32 val. viršvalandžių – 232,64 Lt. (32 val. x 7,27 (4,85 Lt (minimalus valandinis atlygis nuo 2008 m. sausio 1 d.) x  koefic. 1,5);

2011 m. spalio mėnesį už 112 val. viršvalandžių – 814,24 Lt. (1122 val. x 7,27 (4,85 Lt (minimalus valandinis atlygis nuo 2008 m. sausio 1 d.) x  koefic. 1,5);

2011 m. lapkričio mėnesį už 100 val. viršvalandžių – 727 Lt. (100 val. x 7,27 (4,85 Lt (minimalus valandinis atlygis nuo 2008 m. sausio 1 d.) x  koefic. 1,5).  

Bendrą už dirbtus viršvalandžius ieškovei priteisė sumą 1773,88 Lt (neišskaičius mokesčių)  (DK 193 straipsnis).

Teismas nurodė, kad nors ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir ieškovės parašas yra suklastotas, tačiau specialisto išvadoje nebuvo nustatyta ir priešinga aplinkybė – kad darbo užmokesčio žiniaraštyje yra pasirašiusi ieškovė. Įvertinęs visas ieškovės atleidimo iš darbo aplinkybes, sprendė, jog labiau tikėtina tai, kad atsakovė galutinio atsiskaitymo ieškovei nėra išmokėjusi. Kadangi neišmokėtas darbo užmokestis turi būti priteisiamas neatskaičius mokesčių, todėl patenkinęs ieškovės reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, jai teismas priteisė priskaičiuotą 408,62 Lt darbo užmokesčio sumą  (b. l. 26).

Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir ieškinio senaties taikymo

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas sprendė, kad pagal 2011 m. rugsėjo 22 d. darbo sutarties 4 punktą,  šalys susitarė dėl 3 mėnesių išbandymo laikotarpio, išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva. Bandomojo laikotarpio metu, t. y. 2011 m. lapkričio 28 d. atsakovė surašė bandomojo periodo įvertinimo pažymą, kurioje nurodyta, kad ieškovė yra netinkama darbui, nes nesilaikė darbo taisyklių: klientai buvo nepatenkinti jos bendravimu, netvarka pastovi darbo vietoje, produktus klientui pateikdavo neatitinkančius normų. (b. l. 7). Teismas nurodė, kad atsakovė pasinaudojo savarankišku darbo sutarties nutraukimo pagrindu ir 2011-12-01 atleido ieškovę iš darbo pagal LR DK 107  straipsnio 1 dalį neišlaikius bandomojo laikotarpio (b. l. 30). Spręsdamas, ar darbdavė laikėsi DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros – prieš tris dienas įspėti apie darbuotojo atleidimą iš darbo, teismas pripažino, kad vien 2011-11-28 bandomojo periodo įvertinimo surašymas joje nenurodant, kad darbo sutartis bus nutraukta, nėra tinkamas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą nurodytu pagrindu, nes DK 107 straipsnio 1 dalį numatyta darbdavio pareiga raštu įspėti darbuotoją apie atleidimą, o ne tik apie nepatenkinamus išbandymo rezultatus. Teismas darė išvadą,  kad ieškovės atleidimo data sutapo su įspėjimo diena, tik po faktinio darbo sutarties nutraukimo atsakovė ištaisė padarytas klaidas, nukeldama atleidimo datą ir įformindama darbo sutarties nutraukimą 2011-12-01, tačiau vien ta aplinkybė, kad ieškovė buvo atleista be išankstinio įspėjimo, nesudarė, teismo vertinimu, pagrindo ieškovės atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu. Teismas nurodė, kad DK 107 straipsnyje įtvirtinta norma draudžia darbdaviui savivaliauti, tai yra nutraukti darbo sutartį be jokių motyvų ir įrodymų, patvirtinančių, jog darbuotojas nesusitvarkė su jam pavestu darbu, ir todėl jis netinka pavestam darbui. Teismo vertinimu, atsakovė turėjo ne tik nuneigti ieškovės argumentus, kad ji dirbo gerai ir jokių nusiskundimų jos darbu nebuvo, bet ir pateikti pakankamai įrodymų, iš kurių teismas galėtų spręsti apie ieškovės darbo trūkumus. Teismas sprendė, kad atsakovė jokių tai patvirtinančių įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus, nepateikė, taip pat netgi nepateikė įrodymų, kad internetinėje svetainėje „skundai lt.“ tikrai buvo kliento skundas dėl netinkamo ieškovės aptarnavimo.  Atsakovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovės darbo vietoje buvo netvarka, kad ji pateikdavo klientams produktus neatitinkančius normų, - t. y. apie aplinkybes, kurios nurodytos bandomojo periodo įvertinimo pažymoje, taip pat nepagrindė aplinkybės, kad sumažėjusi apyvarta lapkričio mėnesį yra susijusi su ieškovės darbu, o ne sąlygota rinkos ar kitų priežasčių. Esant nustatytoms aplinkybėms teismas sprendė, kad atsakovė neturėjo pakankamo pagrindo pripažinti, kad ieškovė neišlaikė išbandymo ir ieškovę iš darbo buvo atleido nepagrįstai.

            Dėl ieškinio senaties taikymo

            Teismas nustatė, kad 2011 m. rugsėjo 22 d. ieškovės J. B. su atsakove A. L. sudaryta darbo sutartis pagal LR DK 107 straipsnio 1 dalį (neišlaikius bandomojo laikotarpio)  faktiškai buvo nutraukta 2011 m. lapkričio 28 d., o įforminta 2011 m. gruodžio 1 d, taip pat, kad dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir darbo užmokesčio priteisimo ieškovė kreipėsi į teismą 2012-01-24, t.y. beveik po dviejų mėnesių.  Teismas atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį atmetė, nurodydamas, kad ieškovei įsakymas dėl atleidimo iš darbo  nebuvo įteiktas, o tai, kad 2011-11-28, įteikus bandomojo periodo įvertinimo pažymą, ieškovei tapo žinoma apie galimą atleidimo iš darbo pagrindą ir ji su tuo nesutiko bei tą pačią dieną kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrių, nelaikė, jog ši data yra ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti teisme pradžia.

            Dėl neteisėto atleidimo iš darbo pasekmių taikymo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

           Ieškovė prašė jos į darbą negrąžinti, priteisti iš atsakovės vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką - 514,92 Lt ir 1275,04 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką - nuo 2011-11-28 iki 2012-02-08, t. y. nuo atleidimo iš darbo dienos iki jos įsidarbinimo kitoje darbovietėje. 

  Teismas sprendė, kad šie ieškovės reikalavimai pagrįsti, todėl tenkintini.  Teismas nustatė, kad skaičiuojamasis laikotarpis šiuo atveju yra  visas  ieškovės faktiškai dirbtas laikas (2011 m. rugsėjo 22 d. - 2011 m. lapkričio 28 d.), per kurį faktiškai dirbta 50 val. rugsėjo mėnesį, 192 valandas spalio mėnesį, 180 valandų lapkričio mėnesį, t. y. 412 val., o per šį laikotarpį ieškovei priskaičiuota 927, 26 Lt draudžiamųjų pajamų (b. l. 10) ir 1773,88 Lt už viršvalandžius, visas skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis yra 2701,14 Lt, o vidutinis darbo valandos užmokestis yra 6,56 Lt (LR Vyriausybės Nutarimo Nr. 650 6.3 p., 6.4 p.). Nustatęs, kad ieškovė dirbo 6 darbo dienų savaitės režimu, o darbuotojo vidutinis darbo užmokestis išeitinei išmokai ar kitoms išmokoms gauti, kai darbuotojo faktiškai dirbama darbo diena (pamaina) yra trumpesnė arba ilgesnė negu normalios trukmės, apskaičiuojamas imant vidutinį vienos darbo dienos užmokestį ir dauginant iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus ( LR Vyriausybės Nutarimo Nr. 650 6.9 p.), ir pagal LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintą vidutinį mėnesio darbo valandų skaičių (2010-12-27 įsak. Nr. A1-623), esant šešių darbo dienų savaitei vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius yra 25,3 dienos, 167,4 darbo valandos, todėl nurodė, kad ieškoves vidutinis vienos darbo dienos užmokestis yra 43,36 Lt (6,56 Lt./per val. x 6,61  val./ per dieną), o vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis yra 1097,04 Lt. ( 43,36 Lt. x 25,3 d) ir ieškovei iš atsakovės priteistinos išeitinės išmokos dydis nustatė 1097,04 Lt.  Nustatęs, kad nuo ieškovės atleidimo iki jos įsidarbinimo kitoje darbovietėje (nuo 2011-12-01 iki 2012-02-08) buvo 50 darbo dienų, jai priteisė 2168 Lt (priskaityta suma) vidutinio darbo dienos užmokesčio už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną. 

Teismas pilnai patenkinęs ieškovės ieškinį, iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybei.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

           

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-12-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės nuomone, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Dėl ieškinio senaties taikymo.

Nurodė, kad teismas atsisakė taikyti ieškinio senatį, spręsdamas, kad atsakovė netinkami vykdė pareigą informuoti darbuotoją - ieškovę apie atleidimą iš darbo, t.y. 2011-11-28 bandomojo periodo įvertinimo pažymos įteikimą vertino ne kaip dokumentą,  nuo kurio pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas. Be to, teismas vadovaudamasis teismų praktika nurodė, kad ieškinio senaties termino eiga turi būti pradėta skaičiuoti nuo įsakymo apie atleidimą gavimo momento. Mano, kad tokie teismo argumentai yra netinkami. Nurodo, kad įstatymų leidėjas nenumato darbdaviui pareigos atleidžiant asmenį iš darbo priimti dokumentą - įsakymą. Nagrinėjamu atveju, tokiu dokumentu, žyminčiu apie atleidimą iš darbo yra darbo sutartis. Teismas neįvertino ieškovės duotų parodymų apie atleidimo aplinkybes - ieškovė neginčijo fakto, kad atsakovė jai liepė ateiti į darbą po pažymos įteikimo t.y. po 2011-11-28, po išeiginių dienų, kad būtų sutvarkyti visi dokumentai, t.y. padarytos atžymos darbo sutartyje apie jos atleidimą ir būtų visiškai atsiskaityta. Šio darbdavės prašymo ieškovė nevykdė, todėl teismas tokius ieškovės veiksmus turėjo vertinti kaip vengimą priimti darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą. Pagal teismų praktiką vien kreipimasis į kompetentingas institucijas dėl aplinkybių ar sąlygų, susijusių su darbo ginčais išaiškinimo nėra pakankamas, kad taptų svarbia priežastimi praleisti ieškinio terminą kreiptis į teismą.

Dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir pasekmių taikymo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Apeliantės nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 107 straipsnio l dalies nuostatas. Darbo kodeksas nereglamentuoja konkrečios tvarkos, kaip patikrinti ar darbuotojas išlaikė išbandymą, jeigu šalys papildomai nesusitarė dėl kitokių įstatymams neprieštaraujančių išbandymo kriterijų, darbdavys savo nuožiūra sprendžia ar darbuotojas tinka pavestam darbui, nes tai yra darbdavio prerogatyva. Byloje nėra nustatyta papildomų susitarimo sąlygų tarp ieškovės ir atsakovės, vadinasi teisė spręsti kokiais kriterijais nustatoma ar tinkamas asmuo darbui ar ne tenka atsakovei. Aiškių skiriamųjų priežasčių, kuriomis remiantis darbdavys gali pripažinti išbandymo rezultatus nepatenkinamais DK 107 straipsnyje nėra numatyta. Pagal teismų praktiką, teismas privalėjo nustatinėti ar buvo pakankamas pagrindas asmenį atleisti iš darbo ar ne, t. y. ar darbdavio išgalvotos, ar objektyviai esančios aplinkybės lemia apsisprendimą nutraukti darbo sutartį DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas netinkamai vertino atsakovės pateiktus įrodymus apie ieškovės netinkamumą dirbti - paaiškino, kad  internete pateikta informacija nėra įrodymas ir jo pateikti teismui negalima, o vėliau sprendime nurodė, kad atsakovė teismui nepateikė duomenų apie internetiniame puslapyje išdėstytus nusiskundimus, be to, nepagrįstai  liudytojos R. K. parodymus laikė subjektyviais ir juos atmetė. Teismas nurodydamas, kad nėra įrodymais nustatyta darbo trūkumų, vadovavosi tuo, kad bandomuoju laikotarpiu privalomai turi būti nustatomi darbo trūkumai ar kitos aplinkybės, kurių reikalauja DK 129 straipsnio 2 dalis. Tokiu būdu teismas perėmė darbdavio prerogatyvą spręsti ar darbuotojas tinkamas darbui ar ne ir visiškai ignoravo tas faktines aplinkybes, dėl kurių atsakovė gali spręsti ar darbuotojas tinkamas DK 107 straipsnio l dalies prasme.

Dėl viršvalandinio darbo ir atsiskaitymo už darbą.

            Teismas sprendimą, kad ieškovė dirbo viršvalandžius, padarė remdamasis rašytiniais įrodymais - kasos operacijų žurnalo Nr. 1 duomenimis, darbo žiniaraščiais, oficialių institucijų raštais ir liudytojo K. V. parodymais. Konstatavo, kad atsakovė pildydama žurnalus privalėjo nurodyti, kad dirbo kaip darbuotoja kartu su ieškove, kaip to reikalauja 2004-01-27  LR Vyriausybės nutarimu Nr. 78 patvirtinta darbo apskaitos pildymo tvarka. Tačiau apeliantės nuomone,  teismas visiškai ignoravo tą aplinkybę, kad atsakovė yra darbdavė. Minėtoje Vyriausybės patvirtintoje tvarkoje privalomai turi būti nurodytas tik darbuotojų darbo grafikas, todėl teismo argumentas, kad atsakovė privalėjo nurodyti savo darbo laiką yra niekinis. Taip pat nurodo, kad duomenų apie tai, kad atsakovė pavedė ar su jos žinia ieškovė dirbo viršvalandžius teisme nepateikta. Priešingai, ieškovė darbo sutarties galiojimo laikotarpyje jokių pretenzijų dėl darbo apskaitos nereiškė, o pateiktame ieškinyje nurodytus faktus, kad dirbo viršvalandžiu reikia laikyti kaip kerštą darbdaviui ir pasipelnymą iš jo. Kadangi įstatymų leidėjas darbdaviui nenustato pareigos laikyti ir saugoti darbo grafikus nustatytą laiką, todėl teismas negali reikalauti, kad būtų saugomi ir pateikti darbo grafikai. Darbo apskaitos žiniaraštis yra tas dokumentas, kuris privalomai turi būti saugojimas, o teismui jie yra pateikti. Taip pat teismas ignoravo  aplinkybę, kad atleidimo dieną su ieškove buvo pilnai atsiskaityta. Tai įrodo atlyginimų skaičiavimo ir mokėjimo žiniaraštis, kad išmokėtas už lapkričio mėnesį atlyginimas bei nuo įspėjimo apie atleidimą ir atleidimo dienos, išmokėtas atlyginimas 74,85 Lt už tris dienas, pervedant į ieškovės banko asmeninę sąskaitą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai ištyrė ir įvertino šalių pateiktus įrodymus byloje ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Nurodo, kad apeliantė su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kuriomis atmestas reikalavimas taikyti ieškinio senaties terminą, nors šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Taip pat nurodo, kad teismas patikrino, ar atsakovė - kaip darbdavė, turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog ieškovė neišlaikė išbandymo. Teismo vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovė turėjo ne tik nuneigti ieškovės argumentus, kad ji dirbo gerai ir jokių nusiskundimų jos darbu nebuvo, bet ir pateikti pakankamai įrodymų, iš kurių teismas galėtų spręsti apie ieškovės darbo trūkumus, tačiau atsakovė jokių, patvirtinančių ieškovės darbo trūkumus įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus, nepateikė. Ieškovės nuomone, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl teismo padarytos išvados, kad teismo iniciatyva apklaustos liudytojos R. K. parodymus teismas įvertino kaip subjektyvius. Tam, kad šios liudytojos parodymai būtų objektyvūs, atsakovei nebuvo jokių kliūčių, gavus informaciją iš liudytojos, patikrinti, ar iš tiesų buvo tokie ieškovės darbo trūkumai, juos patikrinti, įvertinti nusiskundimų pagrįstumą, surašyti patikrinimo aktą, o tik tuomet jais remtis kaip patikimais. Taip pat apeliaciniame skunde apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje yloje Nr. 3K-3-328/2011,  tačiau šio ginčo faktinės aplinkybės dėl viršvalandinio darbo fakto nesutampa, todėl apeliacinio skundo motyvai negali būti laikomi pagrįstais minėtos, kasacine tvarka išnagrinėtos bylos kontekste.

 

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo.

Įstatymas ieškinio senatį apibrėžia kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminą), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 straipsnio 1 dalis). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis). DK 297 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d., 2012 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymas Nr. XI-2127) nustatyta, kad jei darbuotojas, nesutinka su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 straipsnio 5 dalis). CK nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti; jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo (nebuvimo) klausimą, vadovaujasi bendraisiais teisinių santykių reguliavimo principais, atsižvelgia į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį, kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004; kt.).

Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė, kad ieškovė nebuvo tinkamai supažindinta su darbo sutarties nutraukimu, t. y. nelaikė 2011-11-28 bandomojo periodo įvertinimo pažymos ieškovei įteikimo išsamia informacija apie atleidimo iš darbo faktą.

Apeliantės nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinas ieškinio senaties terminas ieškinio reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Nurodo, kad ieškovė apie darbo sutarties nutraukimą sužinojo 2011-11-28, šio fakto neginčijo, o kadangi įstatymo leidėjas nenumato pareigos darbdaviui atleidžiant darbuotoją iš darbo priimti įsakymą, todėl dokumentu, žyminčiu apie atleidimą iš darbo yra darbo sutartis, pagal kurią ginčo darbo sutartis su ieškove nutraukta 2011-12-01. Pažymi, kad ieškovė nevykdė atsakovės prašymo atvykti sutvarkyti visų dokumentų, t.y. padaryti atžymos darbo sutartyje apie jos atleidimą iš darbo ir visiškai su ieškove atsiskaityti.

DK 99 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis turi būti sudaryta raštu pagal pavyzdinę formą. Šio kodekso normų nenustatyta, kokia forma darbo sutartis nutraukiama, tačiau imperatyvus reikalavimas darbo sutartį sudaryti rašytine forma lemia tai, kad darbo sutarties nutraukimo įforminimas turi būti atliekamas tokia pačia – rašytine – forma; šių reikalavimų laikymasis neturi pažeisti darbuotojo teisių. Byloje nenustatyta, kad dėl ginčo darbo sutarties nutraukimo pagrindo atsakovė yra priėmusi įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo ir jį įteikusi ieškovei, į bylą pateiktoje darbo sutartyje (b. l. 30, t. 1) ieškovė nėra pasirašiusi dėl jos nutraukimo. Taigi nenustatyta, kad apie darbo sutarties nutraukimą, jo pagrindą buvo informuota ieškovė. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad atsakovės įteikta ieškovei 2011-11-28 bandomojo periodo įvertinimo pažyma yra informacinio pobūdžio (joje nėra net pažymėta apie ketinimą nutraukti darbo sutartį), ir negali būti vertinama, kaip įrodymas (dokumentas), patvirtinantis darbo sutarties nutraukimo faktą ir išsamią informaciją apie šį faktą. Atsakovė nurodo, kad bandomojo periodo įvertinimo pažymą ieškovei išsiuntė ir paštu ieškovės nurodytu adresu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ši pažyma yra tik informacinio pobūdžio, bei atsakovei nepateikus jokių įrodymų, jog konkrečiais veiksmais bei dokumentais siekta ieškovei pranešti apie ginčo darbo sutarties nutraukimą, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė vengė juos priimti ar pasirašyti, todėl  kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovė vengė priimti darbo sutarties nutraukimą patvirtinantį dokumentą, kas yra prilyginama jo gavimui. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad kreipimasis į kompetentingas institucijas dėl aplinkybių ar sąlygų, susijusių su darbo ginčais išaiškinimo, nėra aplinkybė, kuri taptų priežastimi praleisti ieškinio terminą kreiptis į teismą, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal teismų praktiką, vien abstraktaus sužinojimo apie įvykusį darbo santykių pasibaigimą nepakanka tam, kad darbuotojas galėtų ginti savo teises ar teisėtus interesus teisme. Tik atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir kitų reikšmingų aplinkybių, darbdavio nurodytų įsakyme dėl tokio darbuotojo atleidimo iš darbo, sužinojimas lemia galimybę darbuotojui ginti savo teises pareiškiant ieškinį teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir jo pasekmių taikymo.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 107 straipsnio 1 dalies nuostatas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl  nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė, turėjusi pakankamą pagrindą pripažinti, kad ieškovė neišlaikė išbandymo tuo pagrindu pripažindamas ieškovės darbo sutarties nutraukimą neteisėtu.

Išbandymas yra tam tikras terminas, darbo sutarties šalių susitarimu nustatomas sudarant darbo sutartį, per kurį darbdavys gali patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, o darbuotojas – ar darbas ir jo sąlygos tinka jam ( DK 105 straipsnio 1 dalis). Darbo sutarties sąlyga dėl išbandymo yra tik viena iš darbo sutarties papildomųjų sąlygų ( DK 95 straipsnio 4 dalis). Nuo šios sąlygos priklauso ne darbo sutarties galiojimas, bet tik paprastesnė darbo sutarties nutraukimo tvarka, t. y. jei išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, tai darbdavys, pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti šiam išeitinės kompensacijos (DK 107 straipsnio 1 dalis).

Šios normos turinys leidžia padaryti išvadą, kad išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva. Tokią išvadą patvirtina ir darbo teisinių santykių sutartinis pobūdis: darbo sutartis sudaroma šalių valia ir tik šios sutarties šalys gali spręsti, ar darbas yra priimtinas (kai išbandymas nustatytas darbuotojo prašymu) arba ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą (kai išbandymas nustatomas darbdavio iniciatyva). Jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo nurodytu pagrindu ir kreipiasi į teismą, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau nagrinėdamas tokias bylas teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. L.–P. v. UAB „Wellman“, byla Nr. 3K-3-1012/2000; 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB „Mobilios visatos telekumunikacijos, byla Nr. 3K-3-318/2008; kt.). Toks pripažinimas laikytinas pagrįstu ir yra teisėtas, jeigu darbdavys pateikia konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad per išbandymo laikotarpį darbuotojas netinkamai atliko darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. UAB „V. V. P.“, Nr. 3K-3-154/2005).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas detaliai nustatinėjo ir tyrė su ieškovės atleidimu susijusias aplinkybes, įvertindamas visus byloje pateiktus įrodymus – pasisakė dėl bandomojo periodo įvertinimo pažymos turinio, jos įteikimo ieškovei aplinkybių, atsakovės DK įspėjimo tvarkos nesilaikymo, taip pat teismas pasisakė dėl atsakovės nurodytų aplinkybių – dienos apyvartos mažėjimo, ieškovės netinkamo elgesio aptarnaujant klientus, bei liudytojos R. K. parodymų, kuriuos teismas atmetė kaip subjektyvius ir sudarančius pagrindą daryti tik prielaidas dėl ieškovės darbo trūkumų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė aplinkybės, kad buvo pakankamas pagrindas pripažinti, jog ieškovė neišlaikė išbandymo.  

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad teismas sprendime išėjo už teismui įstatymo suteiktų ribų nustatinėjo, ar darbuotoja - ieškovė tinkama darbui dirbti pardavėja. Pažymėtina, kad teismas, vadovaudamasis teismų praktika, tik patikrino, ar darbdavys – atsakovė, turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog darbuotojas – ieškovė,  neišlaikė išbandymo, tačiau  neperėmė darbdavio prerogatyvos spręsti ar darbuotojas tinkamas darbui ar ne.

Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nors apeliantė ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus.

 Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, laikėsi teismų praktikoje suformuluotų DK 107 straipsnio taikymo ir aiškinimo taisyklių ir patikrino, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo. Atsakovė, remdamasi visomis įrodinėjimo priemonėmis, įtvirtintomis CPK 177 straipsnyje, neįrodė, kad ieškovė neišlaikė išbandymo.

Dėl viršvalandinio darbo ir atsiskaitymo už darbą.

Apeliantė nesutinka su teismo įvertinimu byloje esančių įrodymų dėl ieškovės dirbto darbo trukmės ir tuo pagrindu padarytų išvadų dėl viršvalandinio darbo iš esmės bei dėl atsiskaitymo su ieškove nuo įspėjimo apie atleidimą iki atleidimo iš darbo dienos.

CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus visapusiškai. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad, vertinant įrodymus, būtina atsižvelgti į bylos specifiką. Įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose lemia tai, kad už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip rašytiniai įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Darbdavys, tvarkydamas įmonės dokumentaciją savo nuožiūra, gali nurodyti duomenis, kurie yra išimtinai naudingi jam ir, atitinkamai, nenaudingi darbuotojui. Be to, reikia turėti omenyje tai, kad darbuotojas yra silpnesnė šalis ekonomine, socialine prasme. Darbuotojas, net ir žinodamas, kad tam tikrus su jo darbu susijusius dokumentus darbdavys tvarko netinkamai, vengdamas konflikto su darbdaviu ir bijodamas prarasti darbą, gali nereikšti darbdaviui jokių pretenzijų. Į šią darbo bylų specifiką turi būti atsižvelgiama tiek vertinant įrodymus, tiek ir sprendžiant apie jų pakankamumą bei paskirstant įrodinėjimo pareigą šalims.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nurodytą įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose,  įvertino ne tik atsakovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ieškovės darbo laiko trukmės fiksavimą (žymėjimą), duomenis apie ieškovei išmokėtą darbo užmokestį (tame tarpe ir už tris darbo dienas 74,85 Lt išmokėtą atlyginimą), bet ir, vertindamas Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus išvadas, išdėstytas 2012-09-07 rašte Nr. 2(SD)-13327 ir 2012-01-30 Nr. 2(SD)-1629, jas vertino kaip oficialius rašytinius įrodymus, turinčius įrodomąją reikšmę (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Kaip nustatyta darbo inspekcijos, darbo laiko apskaitos žiniaraštis buvo vedamas pačios atsakovės, į jį buvo įrašyti faktinio darbo neatitinkantys duomenys, todėl teismas pagrįstai laikė darbo laiko apskaitos žiniaraštį nepatikimu įrodymu, juo nesivadovavo nustatydamas ieškovės faktiškai dirbtą laiką ir iš teismo sprendime įvertintų įrodymų visumos padarė pagrįstą išvadą, kad rašytinio darbo grafiko atsakovė nebuvo sudariusi ir pati greito maisto kioske pardavėja nedirbo, o ieškovės paaiškinimai apie jos dirbtą laiką iš esmės teisingi. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, todėl jo nustatyti faktai yra labiau tikėtini kaip faktiškai egzistavę (CPK 185 straipsnis), ko pasėkoje pagrįstai pakoregavo ieškovės pateiktą viršvalandžių ir jų apmokėjimo skaičiavimą ir konstatavo, jog ieškovė iš viso dirbo 244 val. viršvalandžių.

Apeliantė nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog atleidimo dieną su ieškove buvo pilnai atsiskaityta,  74,85 Lt atlyginimas už tris dienas – nuo įspėjimo apie atleidimą iki atleidimo dienos, pervedant į ieškovės asmeninę sąskaitą. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pagal bylos duomenis, atsakovė nėra pateikusi nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad atsakovė pervedė 74,85 Lt atlyginimo į ieškovės asmeninę sąskaitą, todėl teisėjų kolegija laiko nepagrįstu aukščiau nurodytą apeliacinio skundo argumentą.

 Apeliaciniu skundu atsakovė neginčija pirmosios instancijos teismo paskaičiuotų išmokų, susijusių su darbo santykiais, dydžio bei viršvalandžių kiekio,  todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad reikalavimas dėl viršvalandžių yra pagrįstas, jų dydžio detaliau neanalizuoja.

            Vadovaudamasi aukščiau nurodytu, kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykiams reglamentuoti taikytinas materialiosios teisės normas, visapusiškai bei išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, vertindamas ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, padarė pagrįstas išvadas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas  (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei priteista iš atsakovės 2168 Lt (priskaityta suma) vidutinio darbo dienos užmokesčio už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną už laikotarpį nuo 2011-12-01 iki 2012-02-08, tikslintina, nurodant, jog  priteista 2168 Lt (priskaityta suma) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2011-12-01 iki 2012-02-08 (DK  297 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo, nurodant: priteisti iš atsakovės A. L. ieškovei J. B. 2168 Lt (priskaityta suma) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2011-12-01 iki 2012-02-08.  

 

Teisėjai                                                                         Dalė Burdulienė

 

                                                                                                Ramūnas Mitkus

 

                                                                                                Egidijus Tamašauskas