Administracinė byla Nr. eI-2752-463/2017
Proceso Nr. 3-61-3-00718-2017-9
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Violetos Petkevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Išnagrinėjęs bylą, teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėja S. K. skunde teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (15/5-4)11U-161(00194) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto ( pilietei S. K., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja skunde nesutiko su atsakovo Sprendime padarytomis išvadomis, kad ji pateikė trikovės neatitinkančius duomenis, t. y. pateikė darbo sutartis darbuotojų, kurie niekada nedirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini). Akcentavo, kad pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 15 d. leidimas laikinai gyventi buvo išduotas kaip valdybos narei, o ne bendrovės vadovei, todėl priimamų darbuotojų kriterijus bei jų darbui pareiškėja iš esmės neturėjo esminės įtakos.
Akcentavo, kad pareiškėjai, kaip bendrovės valdybos narei, turėjo būti keliami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, kuriuos ir ji, ir bendrovė atitinka. Atsakovas nenustatė, kad bendrovė yra fiktyvi ir kad pareiškėja nevykdo verslo plano. Pažymėjo, kad bendrovė dvejus metus veikia pelningai, veikla nėra fiktyvi, todėl negali būti taikomas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas. Visi dokumentai buvo pateikti atsakovui. Nepagrįstai Migracijos departamentas perkelia įrodinėjimo naštą pareiškėjai. Pažymėjo, kad pareiškėjai, kaip bendrovės valdybos narei, nepriskirtinas samdomų darbuotojų vertinimas ir veiklos stebėjimas, nes tai yra bendrovės vadovo kompetencija. Todėl, pareiškėjos manymu, negalėjo būti perkelta darbo sutarties teisėtumo (neteisėtumo) įrodinėjimo našta ir negali būti taikomas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas. Teigė, kad Sprendimas neatitinka gero administravimo principo. Jame netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės, netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta. Sprendimą vertino kaip neišsamų ir neobjektyvų. Pareiškėja teigė, kad gerai išmano rinką, žino kaip vystyti verslą ir jos buvimas Lietuvos Respublikoje, prižiūrint verslo kokybę, yra būtinas. Sprendime analizuojamos vadovo funkcijoms priskirtos pareigos dėl darbuotojų įdarbinimo, o pareiškėja yra valdybos narė ir jai tokios funkcijos nepriskirtinos. Akcentavo, kad nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 14 punktuose nurodytų pagrindų, todėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalis šiuo atveju netaikytina. Kadangi atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėja veikla neužsiėmė, tai nėra pagrindo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o skundžiamas Sprendimas kaip nepagrįstas turi būti panaikintas.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėja vadovaujasi ne ta Įstatymo redakcija. Ginčui taikytina redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.
Migracijos departamentas, įvertinęs visą surinktą medžiagą, ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovę ir jos darbuotojus ir jos pagrindinis atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitoks nei oficialiai deklaruota. Teigė, kad pagrįstai buvo pritaikyta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, kadangi pareiškėja kreipdamasi dėl leidimo išdavimo pateikė UAB (duomenys neskelbtini) darbo sutartį su M. G. ir tokiu būdu siekė įrodyti, kad bendrovėje yra įdarbinti ne mažiau kaip trys darbuotojai, dirbantys visą darbo laiką. Pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. eI-8401-484/2016 M. G. buvo apklausta kaip liudytoja ir patvirtino, kad ji buvo fiktyviai įdarbinta. Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovę bei jos darbuotojus ir tai atsakovas vertino kaip pareiškėjos siekį piktnaudžiauti procedūromis. Sprendimas priimtas ne fiktyvios įmonės pagrindu, o tuo pagrindu, kad ji pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Atsakovas pabrėžė, kad neprivalėjo atlikti bendrovės fiktyvumo įvertinimo. Atsakovas nustatė ir kitą aplinkybę dėl neteisingos informacijos pateikimo, t. y. pati pareiškėja nuo 2016 m. balandžio 15 d. dirbo bendrovės vadybininke ir turėjo žinoti apie bendrovėje dirbančius asmenis. Taip pat atsakovas nustatė, kad pareiškėja su prašymu kaip pragyvenimo šaltinį pateikė darbo sutartį, pagal kurią ji turėjo gauti minimalų uždarbį, tačiau atsakovas nustatė, kad jos darbo užmokestis 9,28 Eur. Šiuos pareiškėjos duomenis vertino kaip tikrovės neatitinkančius. Pareiškėja ir skunde nenurodė, kokius kitus pragyvenimo šaltinius ji turi Lietuvoje. Teigė, kad Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, atsakovas tinkamai taikė Įstatymo nuostatas, sprendimą grindė surinktais duomenimis.
Pareiškėjo atstovas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas neprieštaravo, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. kovo 4 d. tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2016 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi vieneriems metams, įvertinęs tai, kad buvo pateikti duomenys, jog pareiškėja yra UAB (duomenys neskelbtini) valdybos narė ir pateikta darbo sutartis, kad ji nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos pradės dirbti UAB (duomenys neskelbtini) vadybininke, bendrovėje įsteigtos 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat į tai, kad įmonė atitiko kitus Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus, pagal tuo metu Migracijos departamento turėtą informaciją.
Migracijos valdyba 2016 m. balandžio 15 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2017 m. balandžio 15 d.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2017 m. vasario 20 d. priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) veiklą ir jos darbuotojus, jos pagrindinis atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo kitoks nei oficialiai deklaruota, t. y. pareiškėja tik siekė formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus ir tokiu būdu gauti leidimą laikinai gyventi, o ne užsiimti realiai teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB (duomenys neskelbtini) valdybos narė bei dirbti minėtoje bendrovėje vadybininko pareigose.
Pareiškėja nesutinka su Sprendimu ir teigia, kad atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes dėl pareiškėjos, kaip valdybos narės, vykdomų funkcijų bei nepagrįstai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas); jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi išduotas, remiantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo; yra šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje (2 punktas).
Taigi, pareiškėja, kreipdamasi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė UAB (duomenys neskelbtini) darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su M. G. (administratorė), ir šia sutartimi siekė įrodyti, jog UAB (duomenys neskelbtini) yra įdarbinti ne mažiau kaip trys darbuotojai (Lietuvos Respublikos piliečiai), dirbantys visą darbo laiką. Atsakovas panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatęs, kad ji pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti keli alternatyvūs panaikinimo / atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai ir, esant bent vienam iš jų, gali būti priimamas sprendimas panaikinti / atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Byloje nevertintini pareiškėjos skundo argumentai dėl bendrovės fiktyvios veiklos, nes atsakovas Sprendimo šia sąlyga negrindė. Sprendimas grindžiamas ta aplinkybe, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Konstatuotina, kad atsakovas nustatė fiktyvaus įdarbinimo faktą, t. y. alternatyvų leidimo panaikinimo – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindą. Minėta, kad pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi grindė ir su prašymu pateikė UAB (duomenys neskelbtini) darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su M. G., kuri priimta administratore, penkių darbo dienų (40 valandų) darbui, susitarė jai mokėti minimalų darbo užmokestį. Pareiškėjos pateikta minėta darbo sutartis, siekiant pagrįsti jos atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui, t. y. kad UAB (duomenys neskelbtini) yra įdarbinti ne mažiau kaip trys darbuotojai (Lietuvos Respublikos piliečiai). Teismas, be kita ko, remiasi administracinėje byloje Nr. eI-8401-484/2016 nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su M. G. įdarbinimu. Teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimas įsiteisėjo 2017 m. balandžio 3 d. Minėtoje administracinėje byloje nustatyti faktai M. G. įdarbinimo bendrovėje taps prejudiciniais šioje byloje ir iš naujo neįrodinėtini. Teismo posėdyje liudytoja apklaust M. G. parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) realiai jokių administratorės pareigų neatliko, bendrovės direktoriaus ir kitų bendrovės vadovų nepažįsta, jokio darbo užmokesčio iš bendrovės negavo, bendrovėje nedirbo. Teismas sutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pažymėtina, kad būtent užsieniečiui tenka pareiga būti sąžiningam ir teikti tikrovę atitinkančius duomenis. Pareiškėjos nurodytas buvimo Lietuvos Respublikos tikslas buvo grindžiamas teisėtos veiklos pagrindu, todėl jos pateikti duomenys su prašymu pagrindžia atitiktį nurodytam buvimo tikslui.
Pareiškėjos teiginiai, kad jos, kaip bendrovės valdybos narės, funkcijoms nepriskirtinas samdomų darbuotojų vertinimas ir veiklos stebėjimas, kadangi tai bendrovės vadovo funkcija, įrodinėjimo naštos perkėlimas, laikytini nepagrįstais. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjos pateikta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) neatitinka tikrovės, kadangi įsiteisėjusiame teismo sprendime administracinėje byloje Nr. eI-8401-464/2016, nustatyta, jog M. G. jokių administratorės pareigų neatliko, jokio darbo užmokesčio iš UAB (duomenys neskelbtini) negavo, bendrovėje nedirbo. Pareiškėja šių aplinkybių neneigė ir nepateikė minėtas aplinkybes paneigiančių duomenų. Pareiškėjos duomenys, pateikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, yra pačios pareiškėjos išreikšta valia ir pozicija dėl tokių duomenų teisingumo. Taigi, akivaizdu, kad ir atsakomybė dėl neteisingų duomenų pateikimo tenka pačiai pareiškėjai. Pažymėtina, kad pati pareiškėja nuo 2016 m. balandžio 15 d. buvo įdarbinta UAB (duomenys neskelbtini) vadybininke, kai bendroje tuo pačiu metu turėjo dirbti ir administratore priimta M. G.. Teismo vertinimu, pareiškėjai turėjo būti žinomas faktas, kad bendrovėje administratore faktiškai nedirbo M. G.. Byloje nevertintini pačios pareiškėjos ir bendrovės direktoriaus santykiai, jų atsakomybės sritys. Nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė, tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija patvirtina, kad teismas, spręsdamas klausimus, susijusius su užsieniečių teisių įgyvendinimu per tarpininkaujančias įmones, nurodė, jog perkėlus atsakomybę dokumentus rengusiam asmeniui, bet kokio administracinio sprendimo priėmimas būtų labai apsunkintas, nes administravimo subjektas negalėtų spręsti dėl realios administracinio sprendimo ar paslaugos gavimo besikreipiančio asmens valios, pažymėjo, kad užsienietis turi galimybę kontroliuoti tarpininko darbų atlikimą, todėl nepriimtina jo pozicija perkelti atsakomybę dokumentus rengusiai bendrovei (2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015).
Be to, ginčijamame Sprendime atsakovas nustatė ir kitas aplinkybes dėl pareiškėjos teiktų tikrovės neatitinkančių duomenų, t. y. pareiškėja pateikė 2016 m. sausio 29 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ji buvo priimta UAB (duomenys neskelbtini) dirbti visą darbo laiką vadybininkės pareigose, sulygta sąlyga mokėti minimalų darbo užmokestį. Pareiškėja jokių kitų legalių pragyvenimo šaltinių prašyme nenurodė ir jiems pagrįsti duomenų nepateikė. Taigi, pateikta darbo sutartis, siekiant pareiškėjai įrodyti kitą sąlygą, kad ji leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu turės pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, patikrinęs Sodros informacinės sistemos duomenis, nustatė, kad pareiškėjos darbo užmokestis UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. liepos mėnesio sudaro tik 9,28 Eur. Pareiškėja 2017 m. vasario 28 d. buvo atleista iš UAB (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad atsakovo padaryta išvada, jog pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo darbo UAB (duomenys neskelbtini) bei pragyvenimo lėšų, yra pagrįsta. Pareiškėja šių duomenų nepaneigė ir teismui naujų duomenų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje pagrįsti nepateikė. Šiuo metu pareiškėjos darbiniai santykiai apskritai su bendrove yra nutrūkę. Pati aplinkybė, kad bendrovė veikia pelningai nekeičia ginčo esmės ir nepaneigia atsakovo nustatytų aplinkybių teisingumo. Teismo vertinimu, pareiškėja nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių ir nepateikė duomenų dėl gaunamų reguliarių minimalių pajamų, kurios užtikrintų minimalų pragyvenimą Lietuvos Respublikoje. Teismas konstatuoja, kad pareiškėja neturi pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. egzistuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas. Pareiškėja nepaneigė šių atsakovo nustatytų aplinkybių, todėl teismas daro išvadą, kad Sprendime pagrįstai nustatyta, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo reikalavimų dėl būtinų pragyvenimo lėšų. Ginčui aktualūs duomenys, kuriuos atsakovas turėjo įvertinti ir įvertino iki Ginčijamo sprendimo priėmimo. Pareiškėja teismui nepateikė duomenų apie jos šiuo metu Lietuvos Respublikoje gaunamas reguliarias mėnesines pajamas. Pažymėtina, kad prašyme išduoti leidimą ji patvirtino, kad turi pakankamai lėšų ir gauna reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikos, t. y. jos darbo sutarties pagrindu gaunamos pajamos. Akivaizdu, kad tokios pajamos yra mažesnės už minimalų nustatytą dydį, o šiuo metu darbo santykiai nutrūkę.
Pareiškėjos skundo argumentai, kad dėl jos gerai išmanomos verslo srities, patirties ir žinių, yra būtinas jos buvimas Lietuvos Respublikoje, kad sėkmingai būtų plėtojamas toliau verslas, laikytini nepagrįstais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Nagrinėjamu atveju Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti bendrovės veiklą, pavyzdžiui, pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu. Pažymėtina, kad pagal bendrovės įstatus, valdymo organą – valdybą sudaro septyni valdybos nariai. Taigi, pareiškėjas yra tiks viena iš valdybos narių, todėl jos nesant Lietuvos Respublikoje liks kiti šeši valdybos nariai bei bendrovės direktorius ir atitinkamai bendrovės veikla bus tęsiama. Pareiškėja nepagrindė dėl kokių išskirtinių jo gebėjimų ar funkcijų, jos buvimas Lietuvos Respublikoje, plėtojant bendrovės verslą, yra būtinas.
Teismas nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais, kad nėra pagrindo teigti, jog ji pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad ji atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Teismas, remdamasis anksčiau nustatytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 14 punktuose nustatyti pagrindai, t. y. pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl M. G. įdarbinimo, jos pačios darbo ir gaunamų pajamų bendrovėje, neatitiko būtino minimalaus gaunamo pajamų kriterijaus. Darytina išvada, kad atsakovas teisėtai vadovavosi imperatyvia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, nukreipiančia į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Taikyta tinkamai Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.
Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas yra tinkamai nemotyvuotas, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis, be kita ko, remiantis liudytojos parodymais, užfiksuotais administracinėje byloje Nr. eI-8401-484/2016 įsiteisėjusiame teismo sprendime, duotais teismo posėdyje, tinkamai taikant ir aiškinant ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas bei vertinant faktines aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad fiktyvaus įdarbinimo faktas yra tinkamai įrodytas, o pareiškėjos skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais dėl jos, kaip valdybos narės funkcijų, nepaneigia atsakovo nustatytų aplinkybių. Pareiškėja teismui nepateikė papildomų duomenų ir nepaneigė atsakovo tyrimo išvadų.
Pažymėtina, kad pareiškėja, atitikdama Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, galės kreiptis bendra tvarka dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikusi tinkamus duomenis, pagrindžiančius Įstatyme nustatytų sąlygų atitiktį.
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Netenkinus skundo, negali būti tenkinamas pareiškėjos reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos S. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Rūta Miliuvienė
Violeta Petkevičienė