Civilinė byla Nr. 2-585-467/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00324-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.1; 3.4.3.5.4

 (S)

1.       Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Arvi fertis“ iškelta bankroto byla, nemokumo (bankroto) administratoriumi paskirtas A. V.. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. liepos 11 d. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2.       2023 m. balandžio 19 d. teisme gautas pareiškėjos (kreditorės) UAB „BELOR“ prašymas atstatydinti nemokumo administratorių A. V. iš likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Arvi fertis“ nemokumo administratoriaus pareigų.

3.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 21 d. nutartimi atmetė pareiškėjos UAB „BELOR“ prašymus dėl LUAB „Arvi fertis“ nemokumo administratoriaus A. V. atstatydinimo ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

4.       Vilniaus apygardos teisme 2023 m. gegužės 2 d. buvo gautas UAB „BELOR“ atskirasis skundas dėl 2023 m. balandžio 21 d. nutarties, kuriuo pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 21 d. nutartį ir grąžinti prašymą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos UAB „BELOR“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 21 d. nutarties ir jį grąžino skundą padavusiam asmeniui.

6.       Teismas nurodė, kad pareiškėja skundžia teismo nutartį, kuri nėra apeliacijos objektas. Nutartys, kuriomis atmesti kreditorių prašymai dėl administratoriaus pakeitimo / atstatydinimo, nėra skundžiamos. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog atmetus prašymą (neatstatydinus administratoriaus), tokia teismo nutartis nei apeliacine, nei kasacine tvarka negali būti skundžiama. 

7.       Teismas pažymėjo, kad, nagrinėdamas pareiškėjos UAB „BELOR“ prašymą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo, vadovavosi aktualia teismų praktika. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. balandžio 21 d. nutartyje yra išaiškinęs, kad procesinė iniciatyvos teisė kreiptis dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo suteikta tik kreditoriams, turintiems ½ dalį visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos ir tokiu atveju procesas vyksta bendra tvarka. Tačiau visais kitais atvejais dėl materialiųjų teisinių pagrindų atstatydinti bankroto administratorių buvimo (nustatymo) teismas sprendžia ex officio (savo iniciatyva), nepriklausomai nuo to, ar teismui yra pateikta faktinį atstatydinimo pagrindą sudaranti informacija prašymo (pareiškimo) forma, ar teismui tokia informacija pateikta (gauta) kitais įstatymui neprieštaraujančiais būdais. Nutartis (rezoliucija), kuria atsisakoma pradėti bankroto administratoriaus atstatydinimo procesą, yra neskundžiama. Šiuo atveju teismas 2023 m. balandžio 21 d. nutartyje įvertino UAB „BELOR“ prašyme dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo argumentus ir sprendė, kad nėra pagrindo pradėti bankroto administratoriaus atstatydinimo procedūrą, todėl prašymas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo neskundžiama nutartimi buvo atmestas.

8.       Atsižvelgdamas į nurodytą ir tai, kad šiuo atveju teismo nutartis nėra apeliacinio apskundimo objektas, teismas atskirąjį skundą priimti atsisakė.

III.                      Atskirojo skundo argumentai

9.       Pareiškėja UAB „BELOR“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartį ir pareiškėjos UAB „BELOR“ atskirąjį skundą dėl 2023 m. balandžio 21 d. nutarties priimti nagrinėti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.                      Skundžiama nutartimi pažeidžiama pamatinė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiškėjos teisė kreiptis į teismą ir siekti apginti savo pažeistas teises ir įstatymų saugomus interesus.

9.2.                      Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kurioje nutartys atmesti kreditorių prašymus dėl administratoriaus pakeitimo / atstatydinimo neva negali būti skundžiamos, pareiškėjos įsitikinimu, prieštarauja konstituciniam imperatyvui, yra diskriminacinio pobūdžio mažesniųjų kreditorių atžvilgiu bei sudaro prielaidas valstybės tarnautojams prilygintiems nemokumo administratoriams išvengti savo veiksmų patikros aukštesnės instancijos teismuose. Tokia teismų praktika yra teisiškai ydinga ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nei Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ), nei jokiame kitame įstatyme nėra nematyta, kad nutartis dėl administratoriaus neatstatydinimo negali būti apeliacinio apskundimo objektas.

9.3.                      Lietuvos bendrosios kompetencijos teismai neturi įstatymuose numatytos kompetencijos spręsti, kad dvigubo bylos nagrinėjimo principas nėra taikytinas kreditorių, neturinčių ½ dalies visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, prašymus dėl administratoriaus atstatydinimo.

Teismas

k o n s t a t u o j a: 

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos UAB „BELOR“ atskirąjį skundą dėl 2023 m. balandžio 21 d. teismo nutarties dalies, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta; byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

12.       Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad teismo nutartis atsisakyti tenkinti prašymą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo atskiruoju skundu neskundžiama. Apeliantė nesutinka, kad šios nutartys negali būti skundžiamos apeliacine tvarka ir teigia, jog pareiškėjos atskirasis skundas turėjo būti priimtas, kadangi Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kurioje nutartys atmesti kreditorių prašymus dėl administratoriaus pakeitimo / atstatydinimo neva negali būti skundžiamos, prieštarauja konstituciniam imperatyvui, yra diskriminacinio pobūdžio mažesniųjų kreditorių atžvilgiu bei sudaro prielaidas nemokumo administratoriams išvengti savo veiksmų patikros aukštesnės instancijos teismuose. Tokia teismų praktika yra teisiškai ydinga ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

13.       Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo JANĮ, reglamentuojantis juridinių asmenų restruktūrizavimo bei bankroto procesus, ir kuriam įsigaliojus neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ.

14.       LUAB „Arvi fertis“ nemokumo procesas pradėtas galiojant ĮBĮ, tačiau sprendimas dėl nemokumo administratoriaus (ne) atstatydinimo ir nutartis atsisakyti priimti atskirąjį skundą priimti galiojant JANĮ, t. y. teisė skųsti nutartį dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo įgyvendinama jau galiojant JANĮ, todėl šis klausimas spręstinas vadovaujantis JANĮ nuostatomis.

15.       CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, JANĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal JANĮ 31 straipsnio 1 dalį, teismo ir kitų nemokumo proceso dalyvių (juridinio asmens, kreditorių, nemokumo administratoriaus, kitų dalyvaujančių byloje ir procese asmenų) sprendimai ir (ar) veiksmai (neveikimas) nemokumo proceso metu gali būti skundžiami CPK nustatyta tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto materialiųjų teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

16.       Nei CPK, nei JANĮ nėra taisyklės, leidžiančios skųsti visas be išimties pirmosios instancijos teismo priimtas nutartis. Pagal JANĮ 31 straipsnio 1 dalį teismo ir kitų nemokumo proceso dalyvių (juridinio asmens, kreditorių, nemokumo administratoriaus, kitų dalyvaujančių byloje ir procese asmenų) sprendimai ir (ar) veiksmai (neveikimas) nemokumo proceso metu gali būti skundžiami CPK nustatyta tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Tais atvejais, kai tam tikrų nutarčių apskundimo procesinės tvarkos JANĮ nereglamentuoja, turi būti vadovaujamasi CPK nuostatomis dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių apskundimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-313/2021).

17.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad ĮBĮ (nuo 2020 m. sausio 1 d. – JANĮ) atskirai nereglamentuoja, kokios dėl atskirų bankroto procedūrų teismo priimtos nutartys gali būti skundžiamos teismui, o kokios ne – atskirose šio įstatymo nuostatose yra pasisakyta tik dėl konkretaus veiksmo apskundimo. Taigi, dėl kreditorių (atskiro kreditoriaus) ar administratoriaus bankroto proceso metu atliktų atskirų veiksmų atlikimo ir jų apskundimo, jei jie nereglamentuoti ĮBĮ (JANĮ) normomis, turi būti sprendžiama pagal CPK taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017 15 punktas).

18.       CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu: 1) šio kodekso numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Tai reiškia, kad sprendžiant klausimą, ar pirmosios instancijos teismo, nagrinėjančio bankroto bylą, priimta nutartis gali būti apeliacijos objektu, iš pradžių tikrinama, ar JANĮ normos nustato tokios nutarties apskundimo galimybę, vėliau tikrinama, ar CPK normos nustato tokios nutarties apskundimo galimybę. Nustačius, kad įstatymo leidėjas šios nutarties apskundimo galimybės expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) neįvardijo nei JANĮ, nei CPK, vertinama, ar tokia nutartis užkerta kelią tolesnei bylos eigai. Nustačius, kad dėl šios nutarties priėmimo procesas byloje, nagrinėjamoje pirmosios instancijos teisme, nebegali prasidėti arba yra užbaigiamas bent vienam iš byloje dalyvaujančių asmenų, laikoma, kad ši nutartis užkerta kelią proceso eigai, dėl to ji gali būti apeliacijos objektas.

19.       Taigi, skundžiamos teismo nutarties, kuria atmestas kreditorės prašymas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo, apskundimo apeliacine tvarka galimybė nei JANĮ, nei CPK nenustatyta. Tokiu atveju sprendžiama, ar šia nutartimi užkertamas kelias tolesnei bylos eigai (CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

20.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo nutartis, kuria atsisakyta atstatydinti bankroto administratorių, neužkerta kelio tolesnei bankroto bylos eigai, nes tokiu būdu neapribojama galimybė toliau vykti bankroto procesui, proceso dalyviams toliau dalyvauti bankroto bylos procese. Teismui atmetus prašymą (neatstatydinus administratoriaus), tokia teismo nutartis nei apeliacine, nei kasacine tvarka negali būti skundžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017). Šios teisinės pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas, kuris ne vienoje byloje yra išaiškinęs, kad teismo nutartis, kuria netenkintas prašymas (pareiškimas) dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, neužkerta kelio tolesnei bylos eigai ir yra neskundžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-888-401/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1907-381/2017; 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-286-330/2017; 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-412-330/2018; 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1008-450/2019; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-754-798/2020; 2020 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942-450/2020; 2022 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-151-450/2022; kt.).

21.       JANĮ

22.       Esminis nemokumo bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją tik įstatyme nustatytais atvejais. Nemokumo administratoriaus atstatydinimas yra tarpinis procese sprendžiamas klausimas, kuris gali būti keliamas bet kurioje nemokumo proceso stadijoje, esant JANĮ 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems pagrindams. Įstatyme neribojama teisė kelti klausimą, ar bankroto administratorius tinkamai vykdo pavestas funkcijas – kilus pagrįstų abejonių dėl administratoriaus nešališkumo, suinteresuotumo ar tinkamo pareigų vykdymo, kreditoriai gali ir pakartotinai teikti teismui motyvuotą prašymą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo.

23.       Pirmosios instancijos teismas įstatymų leidėjo valia yra įgaliotas patikrinti pateiktų prašymų atstatydinti administratorių teisėtumą ir pagrįstumą ir atitinkamai tenkinti arba atmesti tokį prašymą. Būtent įstatymo leidėjo siekis užtikrinti, kad juridinio asmens nemokumo procesas būtų veiksmingas, lėmė tai, kad įstatyme nėra nustatyta galimybės skųsti teismo nutartį dėl atsisakymo atstatydinti nemokumo administratorių. Priešingu atveju tokios galimybės įtvirtinimas įstatyme darytų esminę įtaką pačiam juridinio asmens nemokumo procesui, t. y. lemtų jo neoperatyvumą, neekonomiškumą, sukurtų teisinį neapibrėžtumą ir netikrumą dėl bankroto administratoriaus padėties, nepagrįstai įtrauktų jį ir kitus procese dalyvaujančius asmenis į papildomą teisminį procesą, taigi trikdytų patį nemokumo procesą ir lemtų jo trukmę bei didesnes šio proceso išlaidas.

24.       Pagal CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktą apeliacinis skundas (atskirasis skundas) nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jei skundžiama nutartis pagal įstatymą negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Apeliantės teigimu, įstatymų leidėjas draudimo apeliacine tvarka skųsti nutartis dėl administratoriaus neatstatydinimo nėra įtvirtinęs teisės aktuose, o Lietuvos apeliacinis teismas neturi įstatymo leidėjo suteiktos kompetencijos plečiamai aiškinti CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkto. Iš tiesų nei JANĮ, nei kitame įstatyme nėra tiesiogiai numatyta, kad tokiais atvejais koks nagrinėjamas šioje byloje, teismo nutartis dėl nemokumo administratoriaus neatstatydinimo negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Visgi kaip jau buvo aptarta pirmiau, tokia pozicija išplaukia iš sisteminio CPK bei JANĮ teisės normų aiškinimo, o taip pat teismų praktikos. Pažymėtina, kad pozicijos, jog nutartys dėl nemokumo administratoriaus neatstatydinimo negali būti apeliacijos objektu, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-313/2021).

25.       Vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, kad kiekvienam asmeniui, manančiam, jog yra pažeistos jo teisės, garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Vis dėlto konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje bei CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose. Jau minėta, kad CPK 334 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo konkrečiais atvejais, t. y. CPK numatytais atvejais ir kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Vadovaujantis 334 straipsnio 3 dalimi, dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia išvadą, kad apeliacinio apskundimo objektu gali būti ne kiekviena pirmosios instancijos teismo nutartis ir tai nelaikytina teisės į teisminę gynybą pažeidimu, kadangi šią teisę galima įgyvendinti tik laikantis atitinkamos tvarkos.

26.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose (pvz., 2006 m. sausio 16 d., 2006 rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. ir kt.) ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui. Kartu pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija nereikalauja įstatymu užtikrinti galimybę apskųsti bet kurį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą (ne baigiamąjį aktą); šioje srityje galimos įvairios išimtys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-823/2019 15 punktas; 2017 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-248/2017 11 punktas). Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant dėl byloje dalyvaujančio asmens teisės į apeliaciją ir šios teisės galimo pažeidimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-823/2022).

27.       Papildomai pažymėtina, jog aplinkybė, kad šiuo atveju atskirąjį skundą teikia kreditorė, neturinti ½ dalies visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi teisės aktai nesuteikia galimybės skųsti nutartis dėl nemokumo administratoriaus neatstatydinimo nepriklausomai nuo subjekto, inicijavusio nemokumo administratoriaus atstatydinimą.

28.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 21 d. nutartis, kuria atmestas pareiškėjos UAB „BELOR” prašymas atstatydinti nemokumo administratorių, negali būti apeliacijos objektas pagal JANĮ nuostatas, taip pat pagal CPK nuostatas, nes ji nesukelia tokių pasekmių, dėl kurių toliau nevyktų nemokumo procesas, taip pat tiesiogiai neriboja byloje dalyvaujančių asmenų materialiųjų teisių, dėl kurių būtų būtina suteikti šios nutarties peržiūros galimybę. Pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu nėra pažeidžiami juridinio asmens nemokumo proceso principai, neapribojama galimybė toliau vykti bankroto procesui, šio proceso dalyviams dalyvauti procese, atitinkamai tokį prašymą pateikusio kreditoriaus teisė kreiptis į teismą, nes, kilus pagrįstų abejonių dėl administratoriaus nešališkumo, suinteresuotumo, tinkamo pareigų vykdymo, kreditorius gali vėl teikti tokią informaciją teismui ar įstatyme nustatyta tvarka teisme inicijuoti jo nušalinimą.

29.       Jeigu teismo priimtu procesiniu sprendimu nėra užkertama galimybė tolesnei bylos eigai ir tokio procesinio sprendimo apskundimo apeliacine tvarka galimybės įstatymai nenumato, apeliacinis procesas negali prasidėti (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 338 straipsnis). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl LUAB „Arvi fertis“ nemokumo administratoriaus atstatydinimo. Apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                         Alma Urbanavičienė