Civilinė byla Nr. e2A-442-302/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01975-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9; 2.6.39.2.5.1.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 4 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. J. ir atsakovų V. J. bei L. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, V. J. ir L. J. dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys – akcinė bendrovė Luminor bankas (buvęs pavadinimas akcinė bendrovė DNB bankas), A. J., uždaroji akcinė bendrovė firma „Lietuvos melioracija“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. J. patikslintu ieškiniu prašė priteisti: 1) iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ 73 882, 79 Eur neišmokėtą draudimo išmoką, 2 647, 64 Eur palūkanų bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) iš atsakovų V. J. ir L. J. 4 886, 45 Eur palūkanų, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovas nurodė, kad jis ir trečiasis asmuo A. J. yra pastato – gyvenamojo namo, su kitais statiniais, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai, kuriuos valdo bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ieškovo brolis su sutuoktine (V. J. ir L. J.) 2008 m. liepos 4 d. sudarė su AB DNB banku (toliau – Bankas) kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2008-322 (toliau – ir Kreditavimo sutartis), o šios prievolės įvykdymą užtikrino ieškovas su sutuoktine, įkeisdami jiems priklausantį turtą, t. y. gyvenamąjį namą su kitais statiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovas 2008 m. liepos 2 d. su atsakove AB „Lietuvos draudimas“ sudarė Būsto draudimo sutartį (toliau - Draudimo sutartis), kuria apdraudė įkeistą turtą. 2013 m. rugsėjo 14 d. įvyko gaisras, kurio metu buvo sugadintas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovas kreipėsi dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Pagal ieškovo užsakytą vertinimą gaisro sugadinto gyvenamojo namo atkūrimo kaštai sudarė 144 609,01 Eur sumą, o pagal AB „Lietuvos draudimas“ vertinimą – 99 767 Eur. Nepasiekus susitarimo, buvo kreiptasi į šalių pasirinktą nepriklausomą ekspertą, kuris nustatė, jog namo atkūrimo kaina yra 136 388,18 Eur. Ieškovas kreipėsi su pretenzija prašydamas sumokėti 136 388,18 Eur dydžio draudimo išmoką, tačiau buvo informuotas, kad neginčijama draudimo išmokos suma 72 746,47 Eur, pagal AB „Lietuvos draudimas“ sudarytą sąmatą, remiantis naudos gavėjo AB DNB banko 2015 m. rugpjūčio 21 d. atsakymu, sumokėta V. J., o 2015 m. spalio 15 d. draudimo išmoka užskaityta kaip kredito dalies grąžinimas.
3. Ieškovas tvirtino, kad, remiantis Būsto draudimo taisyklių 2.1, 9.2.1, 8 punktais, Draudimo sutartimi buvo apdraustas turto savininko, t. y. ieškovo (draudėjo) turtinis interesas, nustatant papildomą sąlygą dėl draudimo išmokos pervedimo trečiajam asmeniui (Bankui), kuriam draudėjas yra įsipareigojęs pagal kitą prievolę. Tai, ieškovo teigimu, reiškia, kad Draudimo sutartis savo esme nėra sutartis trečiojo asmens naudai, ji tik turi būti vykdoma draudėjo nurodytam trečiajam asmeniui tiek, kiek reikia prievolei, kuriai užtikrinti ieškovas įkeitė apdraustą turtą, įvykdyti. Byloje paskyrus teismo ekspertizę nustatyta, kad gyvenamojo namo atkūrimo vertė ekspertizės atlikimo metu yra 146 629, 26 Eur, kadangi atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ jau sumokėjo 72 746,47 Eur atsakovui V. J., todėl ieškiniu reikalaujama priteisti likusią 73 882, 79 Eur sumą.
4. Ieškovo teigimu, gavę 72 746,47 Eur draudimo išmoką, atsakovai nepagrįstai praturtėjo, nes gauta draudimo išmokos suma padengė savo įsipareigojimus Bankui. Nors atsakovai savo veiksmais pripažino nepagrįstai praturtėję, tačiau savo prievolę atsiskaityti su ieškovu įvykdė tik 2017 m. vasario 23 d. pervesdami 64 492 Eur sumą ir 2017 m. sausio 13 d. sumokėję 8 254, 47 Eur. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.240 straipsnio 1 dalimi, skaičiuotinos 5 procentų palūkanos nuo momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Atsakovai apie nepagrįstą pinigų gavimą žinojo 2015 m. spalio 15 d., kai gauta draudimo išmoka buvo padengti atsakovų įsipareigojimai Bankui, todėl iš atsakovų ieškovui priteistina 4 886, 45 Eur palūkanų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų V. J. ir L. J. 1 325,38 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 325,38 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 31 651, 13 Eur draudimo išmoką, 945,20 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (32 596, 33 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė, o bylos dalį dėl reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų V. J. ir L. J. 72 476, 47 Eur nutraukė. Taip pat teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad, suteikiant kreditą atsakovams V. J. ir L. J., Kreditavimo sutartimi prisiimtų prievolių įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas R. J. ir A. J. priklausantis nekilnojamasis turtas, t. y. žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, ir pagal bendrąsias kredito sąlygas kredito gavėjas įsipareigojo apdrausti arba užtikrinti, kad įkeičiamo turto savininkas apdraustų Bankui įkeičiamą turtą, be kita ko, draudiminius įvykius, draudimo sumas ir kitas sąlygas suderinti su Banku. Draudimo sutartį sudarė ieškovas (įkeičiamo turto savininkas), sulygstant, kad 100 proc. naudos gavėjas yra Bankas.
7. Taip pat teismas nustatė, kad išmokėta draudimo išmoka neviršijo įsipareigojimų sumos pagal Kreditavimo sutartį, 2015 m. spalio 15 d. išmokėta draudimo išmokos suma (72 476, 47 Eur) buvo padengta kredito dalis, o likusi kredito suma 97 466, 60 Eur V. J. grąžinta 2016 m. spalio 4 d. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo nuomone, ieškovo argumentai dėl nepagrįsto draudimo išmokos pervedimo Bankui iš esmės neturi teisinės reikšmės ginčui pagal patikslintus ieškinio reikalavimus išspręsti, todėl teismas šioje dalyje plačiau nepasisakė.
8. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atlikusi atkūrimo kaštų įvertinimą nustatė, kad jie sudaro 99 767 Eur ir išmokėjo tiesioginių išlaidų sumą 72 746, 47 Eur. Tuo tarpu ieškovas remiasi teismo ekspertizės aktu, kuriame nustatyta, kad draudiminio įvykio dienai atkūrimo kaštai sudaro 104 397,60 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kad, patikslinus ieškinio reikalavimus ir atlikus teismo ekspertizę, šalys remiasi dviem vertinimais, t. y. ieškovo atliktu ir teismo ekspertizės aktu, teismas vertino tik šiuos įrodymus, nepasisakydamas dėl kitų byloje pateiktų vertinimų, kuriais šalys nesiremia.
9. Įvertinęs tai, kad teismo eksperto išvados iš esmės sutampa su atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ pateiktais skaičiavimais ir tai, kad atsakovės atstovė teismo posėdyje pripažino, jog susidaręs skirtumas atliekant skaičiavimus yra pateisinamas, teismas nurodė, jog neturi pagrindo kritiškai vertinti teismo eksperto padarytų išvadų, todėl remiasi būtent jomis.
10. Teismo ekspertas nustatė, kad atkūrimo kaštai draudiminio įvykio dienai sudaro 104 397, 60 Eur, tuo tarpu atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ faktiškai yra išmokėjusi 72 746, 47 Eur sumą. Kadangi draudimo išmoka turi apimti visas išlaidas reikalingas turtui atkurti nepriklausomai nuo to, ar ieškovas atliks atkūrimo darbus, teismas nusprendė iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškovui priteisti 31 651, 13 Eur draudimo išmoką.
11. Teismas nurodė, kad nusprendus, jog draudikas nepagrįstai neišmokėjo visos draudimo išmokos, ieškovas turi teisę reikalauti priteisti netesybas. Šiuo atveju teismas taikė CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą 5 proc. dydžio metinių palūkanų dydį. Draudiminis įvykis įvyko 2013 m. rugsėjo 14 d., ieškovas prašė priteisti netesybas už prievolės termino pažeidimą nuo 2016 m. sausio 28 d. ir šios aplinkybės atsakovas neginčijo, pradinis ieškinys teismui buvo pateiktas 2016 m. rugsėjo 23 d. Ieškovui nepagrįstai buvo neišmokėta 31 651, 13 Eur, todėl, teismo skaičiavimu, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo šios sumos už 218 dienų sudaro 945, 20 Eur.
12. Nustatęs, kad už atsakovų prievoles pagal Kreditavimo sutartį laidavo ieškovas su sutuoktine, įkeisdami bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, teismas darė išvadą, kad tiek skolininkai, tiek laiduotojai (apibrėžtu turtu) tapo solidariais skolininkais kreditoriaus (Banko) atžvilgiu (CK 6.6, 6.81 straipsniai). Kadangi vieno iš solidarių skolininkų (laiduotojo) faktiškai gautinų lėšų buvo padengtas įsiskolinimas Bankui, tai pastarasis įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į bendraskolį dėl visos sumos, kuria buvo padengta skola (CK 6.9 straipsnio 5 dalis).
13. Į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų apie tai, kad šalys buvos susitarusios dėl termino, per kurį laiduotojo lėšomis padengus įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį, pagrindinis skolininkas turėtų šias sumas grąžinti laiduotojui, todėl teismas taikė įstatyme įtvirtinus prievolių vykdymo principus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis).
14. Į bylą nepateikus duomenų, kad ieškovas būtų pateikęs reikalavimą atsakovams pervesti sumas, lygias išmokėtai draudimo išmokai, kuria buvo padengti skoliniai įsipareigojimai, dar iki ieškinio pateikimo, teismas sprendė, kad CK 6.53 straipsnio 2 dalyje nustatytas 7 dienų terminas negali būti skaičiuojamas anksčiau nei atsakovai gavo ieškinį, t. y. 2016 m. spalio 6 d., todėl teismas prievolės pažeidimo terminą skaičiavo nuo 2016 m. spalio 14 d.
15. Spręsdamas dėl momento, nuo kurio prievolė laikytina įvykdyta, teismas nurodė, kad atsakovų nurodomas įskaitymas pagal sutartis, kurios nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką, neturi reikšmės šio ginčo išsprendimui.
16. Įvertinęs šalių pateiktus argumentus ir rašytinius įrodymus bei atsakovo V. J. 2017 m. vasario 23 d. pranešimą, iš kurio turinio, matyti, kad pats atsakovas pakeitė savo poziciją dėl atsiskaitymo, teismas darė išvadą, kad prievolės įvykdymo momentas, kurį šalys pripažino, dėl 8 254,47 Eur sumos yra 2017 m. sausio 13 d., o dėl 64 492 Eur sumos – 2017 m. vasario 23 d, todėl 5 proc. dydžio metinės palūkanas nuo 8 254, 47 Eur skaičiavo už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2017 m. sausio 13 d., o nuo 64 492 Eur sumos už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2017 m. vasario 23 d., kas atitinkamai sudaro 150, 39 Eur ir 1 174, 99 Eur, iš viso 1 325, 38 Eur palūkanų.
17. Kadangi pradiniame ieškinyje ieškovas buvo pareiškęs reikalavimus atsakovams V. J. ir L. J., prašydamas priteisti faktiškai išmokėtą 72 746,47 Eur draudimo išmoką, o tikslindamas ieškinio reikalavimus ieškovas nurodė atsisakantis šio reikalavimo, nes prievolė yra įvykdyta, teismas bylą šioje dalyje nutraukė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
18. Apeliaciniame skunde atsakovai V. J. ir L. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį dėl reikalavimų, pareikštų atsakovams V. J. ir L. J., ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus minėtų atsakovų atžvilgiu atmesti. Nurodo šiuos esminius argumentus:
18.1. Teismas nepagrįstai 2017 m. vasario 23 d. informacinį pranešimą siejo su V. J. prievolės grąžinti R. J. gautą draudimo išmoką įvykdymo momentu. V. J. savo prievolę grąžinti R. J. gautą draudimo išmoką įvykdė 2015 m. rugsėjo 25 d. įskaitymo būdu. Teismas nepasisakė, kodėl nevertino 2015 m. rugsėjo 25 d. atlikto įskaitymo, apie kurį kreditoriui buvo pranešta 2016 m. spalio 5 d., prievolės įvykdymu.
18.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinio padavimas yra tolygus ieškovo raginimui įvykdyti prievolę. Ieškinys yra skirtas pažeistų teisių gynimui, o nesant pažeidimo (prašymo įvykdyti prievolę nebuvo taip pat nebuvo nustatytas prievolės įvykdymo terminas), nėra pagrindo nei ieškiniui, nei palūkanų skaičiavimui už prievolės neįvykdymą ar jos vykdymo termino pažeidimą.
18.3. Paskutinė prievolės dalis (8 254,47 Eur) buvo sumokėta 2017 m. sausio 13 d., tačiau tai įvyko išimtinai dėl paties ieškovo kaltės, kadangi jis neatsakė į daugkartinius prašymus nurodyti sąskaitą, į kurią būtų galima pervesti likusią sumą. Prašymas nurodyti sąskaitą buvo pateiktas dar 2016 m. spalio 4 d., tačiau, nepaisydamas to, teismas vis tiek nuo šios sumos apskaičiavo ir priteisė ieškovui palūkanas netinkamai taikydamas teisės normas ir suformuodamas tokią praktiką, kad nesąžiningas kreditorius gali vengti priimti prievolės įvykdymą ir tokiu būdu už tai gauti palūkanas.
18.4. Pagal Laidavimo sutartį ieškovas R. J. turėjo atgręžtinio reikalavimo teisę į UAB firma „Lietuvos melioracija“ ir šia teise galėjo pasinaudoti gavęs 2016 m. spalio 4 d. pranešimą apie įskaitymą. Jeigu ieškovas ir turi teisę į palūkanas už neįvykdytą prievolę, tai tik į UAB firma „Lietuvos melioracija“, kuriai nuo 2016 m. spalio 5 d. atsirado pareiga atsiskaityti su R. J..
18.5. Pripažinus, kad atsakovas V. J. 2016 m. spalio 5 d. tinkamai įvykdė savo prievolę ieškovui R. J., nebuvo pagrindo, vadovaujantis CK 6.210 straipsniu, priteisti palūkanas, kurios yra mokamos praleidus prievolės įvykdymo terminą.
18.6. Priteisdamas palūkanas už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 15 d. iki 2017 m. vasario 23 d., kai byla jau buvo nagrinėjama teisme, teismas išėjo už ieškinio ribų ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio nuostatas.
18.7. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tenkinta 95,41 proc. ieškinio reikalavimų, todėl netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
19. Trečiasis asmuo AB firma „Lietuvos melioracija“ atsiliepime į atsakovų V. J. ir L. J. apeliacinį skundą prašo atsakovų skundą atmesti ir priteisti iš atsakovų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad tarp šalių susiklostę santykiai dėl 2015 m. rugsėjo 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo, laidavimo ir įskaitymo nėra aktualūs nagrinėjamai bylai. Bet kuriuo atveju įskaitymas šiuo atveju negalėjo būti taikomas, kadangi atsakovai neturėjo reikalavimo teisės į ieškovą. Gavęs atsakovo V. J. 2016 m. spalio 4 d. pranešimą dėl įskaitymo pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, trečiasis asmuo 64 492 Eur mokėjimo V. J. neįvykdė, kadangi V. J. pranešė, jog ši prievolė jau yra įvykdyta įskaitymu. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo vykdoma tinkamai, o trečiasis asmuo UAB firma „Lietuvos melioracija“ yra pasirengęs nedelsdamas įvykdyti savo prievolę ir sumokėti 64 492 Eur atsakovui V. J. iškart po to, kai bus išspręstas įskaitymo teisėtumo klausimas.
20. Ieškovas R. J. atsiliepime į atsakovų V. J. ir L. J. apeliacinį skundą prašo atsakovų skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:
20.1. Sutartiniai santykiai, susiklostę tarp ieškovo, atsakovų ir UAB firma „Lietuvos melioracija“ dėl akcijų pirkimo–pardavimo bei atsakovų nurodomas įskaitymas teisine prasme nėra aktualūs nagrinėjamai bylai, kadangi nėra susiję su ieškovo reikalavimu atsakovams. Atsakovai gavo draudimo išmoką, kuria padengė savo įsiskolinimą, ieškovas nebuvo atsakingas už atsakovų įsiskolinimą. Be to, patys atsakovai pripažino savo pareigą atsiskaityti su ieškovu 2017 m. vasario 23 d. nurodydami trečiajam asmeniui UAB firma „Lietuvos melioracija“ skolą (64 492 Eur) sumokėti tiesiogiai ieškovui ir vėliau ieškovui patys pervesdami 8 254,47 Eur.
20.2. Nors atsakovų nurodomas įskaitymas ir nėra aktualus nagrinėjamai bylai, tačiau bet kuriuo atveju jis netgi ir negalėjo būti atliktas atsakovų nurodyta data, t. y. 2015 m. rugsėjo 25 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo vykdoma tinkamai, prievolės įvykdymo terminas nebuvo suėjęs (už akcijas UAB firma „Lietuvos melioracija“ turėjo sumokėti atsakovams tik 2016 m. gruodžio 31 d.), todėl atsakovai neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovą, t. y. šalys neturėjo viena kitos atžvilgiu priešpriešinių reikalavimų.
20.3. Atsakovai privalo atlyginti ieškovui bent minimalius nuostolius už nepagrįstai gautas lėšas, kurių atsakovai iki ieškinio pateikimo ieškovui nesumokėjo. Palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo tada, kai atsakovai sužinojo nepagrįsto praturtėjimo ieškovo sąskaita faktą, t. y. 2015 m. spalio 15 d. CK 6.240 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Taigi 5 proc. dydžio palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 72 746,47 Eur sumos nuo 2015 m. spalio 15 d. iki atsiskaitymo su ieškovu dienos.
20.4. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad teismas išėjo už ieškinio ribų priskaičiuodamas palūkanas (ne procesines) už laikotarpį, kai byla jau buvo nagrinėjama teisme, nors tokio reikalavimo nebuvo pareikšta. Palūkanos skaičiuotinos nuo tada, kai atsakovai sužinojo, jog nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, iki tada, kai buvo atsiskaityta su ieškovu. Patikslinus ieškinį, buvo perskaičiuotos ir palūkanos, procesines palūkanas prašyta priteisti tik nuo patikslinto ieškinio priėmimo dienos.
20.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš esmės tenkino ieškovo patikslintą ieškinį, bylinėjimosi išlaidas ieškovas patyrė dėl atsakovų kaltės, todėl atmestini kaip nepagrįsti ir atsakovų apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
21. Apeliaciniame skunde ieškovas R. J. prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies atmestas ieškinio reikalavimas atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, ir priteisti ieškovui iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 73 882,79 Eur neišmokėtą draudimo išmoką bei 2 206,36 Eur palūkanų; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies atmestas ieškovo reikalavimas atsakovams V. J. ir L. J., ir priteisti iš atsakovų 4 886,45 Eur palūkanų. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo šiuos esminius argumentus:
21.1. Nuo draudiminio įvykio yra praėję penkeri metai, per kuriuos ženkliai išaugo statybinių medžiagų ir darbų kainos, todėl tam, kad ieškovas būtų atstatytas į buvusią iki draudžiamojo įvykio padėtį, patikslintu ieškiniu pagrįstai buvo reikalaujama priteisti draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal gyvenamojo namo atkūrimo kaštus sprendimo priėmimo dieną. Teismas iš dalies atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo pažeidė CK 6.251 straipsnio, nustatančio visiško nuostolių atlyginimo principą, nuostatas. Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 5 dalimi, teismas žalą turėjo apskaičiuoti pagal kainas, galiojusias teismo sprendimo priėmimo dieną, o nusprendęs netaikyti šios nuostatos, teismas turėjo tai motyvuoti. Šiai dienai gyvenamojo namo atkūrimo vertė pagal teismo paskirtos ekspertizės išvadas yra 146 629,26 Eur, kadangi atsakovas išmokėjo 72 746,47 Eur, iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ priteistina neišmokėtos draudimo išmokos dalis turėtų sudaryti 73 882,79 Eur.
21.2. Gavę draudimo išmoką, atsakovai V. J. ir L. J. padengė savo įsiskolinimą pagal Kredito sutartį ir tokiu būdu nepagrįstai praturtėjo ieškovui ir jo sutuoktinei priklausančio turto sąskaita. Atsakovai neteisėtai naudojosi nepagrįstai gautomis lėšomis nuo lėšų gavimo dienos iki atsiskaitymo, todėl yra skolingi ieškovui nesumokėtas palūkanas už nepagrįstai gautas lėšas. Atsakovų atžvilgiu taikytinos nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančios nuostatos, todėl teismas turėjo taikyti CK 6.240 straipsnio 1 dalį, pagal kurią už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, o taikė CK 6.38 straipsnio nuostatas. Iš atsakovų turėjo būti priteistos 5 proc. dydžio palūkanos nuo 72 746,47 Eur sumos už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 15 d. iki atsiskaitymo su ieškovu, kurios sudaro 4 886,45 Eur.
21.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas patyrė tik 1 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovas iš viso patyrė 2 000 Eur atstovavimo išlaidų (1 000 Eur už ieškinio parengimą ir 1 000 Eur už dubliko parengimą). AB Luminor bankas į bylą buvo įtrauktas būtent dėl paties banko kaltės. Nesant ieškovo kaltės dėl trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų, teismas nepagrįstai trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisė iš ieškovo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, trečiojo asmens prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos (242 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir 1 210 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą) yra pernelyg didelės.
22. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad ieškovas apeliacinį skundą grindžia visiško nuostolių atlyginimo principu bei remiasi teismų praktika dėl žalos atlyginimo, nors ieškovą ir atsakovę AB „Lietuvos draudimas“ sieja draudimo teisiniai santykiai. Įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikui kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, o ne atlyginti žalą. Kaip ir reikalauja teisės aktai, draudikas išmokėjo neginčijamo dydžio draudimo išmoką iškart, kai tik buvo nustatytas preliminarus nuostolių dydis, likusi dalis buvo neišmokėta dėl kilusio ginčo su ieškovu.
23. Trečiasis asmuo Luminor Bank, AB atsiliepime į apeliacinius skundus prašo ieškovo skundo netenkinti, o atsakovų V. J. ir L. J. apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra. Nurodo šiuos esminius argumentus:
23.1. Ieškovo teiginiai, kad Draudimo sutartis savo esme nelaikytina sutartimi, sudaryta trečiojo asmens (naudos gavėjo / Banko) naudai, yra nepagrįsti. Jei ieškovas Draudimo sutartimi būtų apdraudęs tik savo turtinius interesus, tai nebūtų buvę jokio reikalo naudos gavėju Draudimo sutartyje nurodyti Banką.
23.2. Nors ieškovas ir nesutinka su neva nepagrįstomis trečiojo asmens patirtomis bylinėjimosi išlaidomis, tačiau, nurodydamas skundo dalyką, nėra pareiškęs reikalavimo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria trečiajam asmeniui iš ieškovo priteistos bylinėjimosi išlaidos (242 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą ir 1 210 Eur už atsiliepimą į ieškinį parengimą). Be to, apelianto teiginiai dėl nepagrįstai didelių Banko bylinėjimosi išlaidų ir kad Bankas į bylą buvo įtrauktas dėl jo paties kaltės yra deklaratyvaus pobūdžio.
23.3. Bankas ir ieškovas šioje byloje turėjo priešingą interesą. Ieškovas bandė paneigti akivaizdžią aplinkybę, kad Draudimo sutartis yra laikytina sutartimi, sudaryta trečiojo asmens naudai. Tuo tarpu Bankas nuosekliai, vadovaudamasis Draudimo sutarties nuostatomis, draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis bei kasacinio teismo praktika, paneigė tokius ieškovo teiginius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
25. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008 m. liepos 4 d. tarp Banko bei atsakovų V. J. ir L. J. buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. K-2400-2008-322 dėl 289 620 Eur kredito, skirto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio ieškovui R. J. ir jo sutuoktinei A. J., remontui. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2033 m. gegužės 31 d. Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 10.1. – 10.6. papunkčiuose nurodytas hipoteka įkeičiamas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (įskaitant ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklausantis ieškovui R. J. ir trečiajam asmeniui A. J. (e. bylos t. 1, b. l. 147–149). Kreditavimo sutarties 32 punkte atsakovai įsipareigojo apdrausti arba užtikrinti, kad įkeičiamo turto savininkas apdraustų Bankui įkeičiamą turtą, draudimo išmokos gavėju nurodant Banką (e. bylos t. 1, b. l. 141–146).
26. 2008 m. liepos 2 d. ieškovas R. J. ir atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ sudarė Būsto draudimo sutartį (draudimo liudijimo Serija LD Nr. 4627916, TIA Nr. 113244240), kuria Banko naudai apdraudė draudimo liudijime nurodytą nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir gyvenamąjį namą ((duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 610 000 Lt (176 668,21 Eur) sumai (e. bylos t. 1, b. l. 150–153).
27. 2008 m. liepos 4 d. ieškovas R. J. ir Bankas pasirašė hipotekos lakštą, kuriuo Kreditavimo sutarties įvykdymo užtikrinimui Banko naudai įkeitė Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 10.1. – 10.6. papunkčiuose nurodytą turtą. Hipotekos lakšte ieškovas ir trečiasis asmuo A. J. įsipareigojo apdrausti įkeistą nekilnojamąjį turtą visam Kreditavimo sutarties galiojimo terminui bei mokėti draudimo įmokas (Hipotekos lakšto 8 punktas 3 papunktis) (e. bylos t. 2, b. l. 56–61).
28. 2013 m. rugsėjo 14 d. įvyko gaisras, kurio metu buvo sugadintas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei jame esantis turtas. Ieškovas apie įvykį informavo atsakovę AB „Lietuvos draudimas“, buvo pradėtas žalos administravimo procesas. Įvykis pripažintas draudžiamuoju, tačiau nebuvo sutarta dėl nekilnojamajam turtui padarytos žalos dydžio. AB „Lietuvos draudimas“ atliktais skaičiavimais turto atkūrimo kaštai sudarė 99 767 Eur (e. bylos t. 2, b. l. 69-75, 83-88). Ieškovui su šia suma nesutinkant, šalys nusprendė kreiptis į nepriklausomą ekspertą, kuris nustatė 136 388, 18 Eur atkūrimo kaštų dydį (e. bylos t. 1, b. l. 38–132). Su šia išvada atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ nesutiko, motyvuodama tuo, kad pateiktame akte yra įtrauktos ir išlaidos susijusios ne tik su daikto atkūrimu bet ir su daikto pagerinimu. Šalims nesutarus dėl draudimo išmokos dydžio, AB „Lietuvos draudimas“ Draudimo sutartyje nurodytam naudos gavėjui – Bankui, išmokėjo neginčijamo dydžio draudimo išmoką – 72 746,47 Eur, kuris šią sumą 2015 m. spalio 15 d. užskaitė įsipareigojimams pagal Kredito sutartį padengti (e. bylos t. 1, b. l. 24-25). Likusi kredito suma, t. y. 97 466, 60 Eur, taip pat buvo grąžinta Bankui, todėl 2016 m. spalio 4 d. prievolė buvo įvykdyta, o įkeisto daikto hipoteka panaikinta (e. bylos t. 2, b. l. 62, 63).
Dėl atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu pareikštų reikalavimų
29. Remdamasis byloje atliktos teismo ekspertizės aktu, ieškovas prašė priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 73 882,79 Eur sumą, kuri susidaro iš 146 629,26 Eur sumos (apskaičiuota atkūrimo vertė ekspertizės atlikimo dienai) atėmus 72 746,47 Eur (faktiškai išmokėta suma). Pirmosios instancijos teismas su tokia ieškovo pozicija nesutiko, kadangi sprendė, jog ieškovas šiuo atveju turi teisę reikalauti visų išlaidų sumos, reikalingos turtui atkurti, apskaičiuotos draudiminio įvykio dienai, o ne ekspertizės atlikimo dienai, todėl priteisė 31 651 Eur draudimo išmoką, 945,20 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.
30. Taigi tarp ieškovo ir atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ ginčas kilo dėl to, ar draudimo išmoka turi būti apskaičiuota įvykio dienai ar ekspertizės atlikimo dienai, bei dėl to, ar draudimo išmoka turi būti apskaičiuojama pagal nustatytą atkūrimo vertę ar tik tiesioginių išlaidų sumą.
31. Atsižvelgdama į tarp šalių kilusio ginčo pobūdį ir į ieškovo argumentus dėl visiško nuostolių atlyginimo principo taikymo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo reikalavimas atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu kildinamas iš draudimo teisinių santykių, todėl draudimo išmokos apskaičiavimui taikytinos specialiosios draudimo sutartims taikytinos teisės normos ir draudimo sutartimi sulygtos sąlygos, o ne bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, kuriose įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas.
32. CK 6.987 straipsnyje numatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo išmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Turtinių interesų draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo suma) draudikas įsipareigoja išmokėti, nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba įstatymu (CK 6.997 straipsnio 1 dalis).
33. Draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų) (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 105 straipsnis).
34. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad turto draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Draudėjas, sudarydamas turto draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo ar trečiojo asmens (jei sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai) turtinius interesus, susijusius su apdraudžiamu turtu, nuo rizikų, galinčių sukelti tam tikro dydžio nuostolius. Nuostolių atsiradimo riziką pagal sutartį perima draudikas, suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui. Tačiau draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2013). Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-413-378/2017 24 punktas).
35. Taigi, įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ kilo pareiga išmokėti ieškovui draudimo išmoką, o ne atlyginti visą ieškovo dėl gaisro patirtą žalą (nuostolius).
36. Nagrinėjamu atveju turtas buvo apdraustas atkuriamąja verte. Pagal Būsto draudimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2007 m. sausio 2 d.), kurios yra ieškovo ir atsakovės sudarytos Draudimo sutarties sudėtinė dalis – standartinės sąlygos (CK 6.185, 6.992 straipsniai), 6.3.1 papunktį atkūrimo vertė – tai analogiško, tokios pat paskirties, konstrukcijos, panaudojus tokias pat medžiagas ir įrangą, būdingas tai vietovei, naujo pastato atkūrimo (statybinė) vertė, kuri apima pastato pastatymo, įskaitant konstravimą bei projektavimą, išlaidas.
37. Be to, Būsto draudimo taisyklių Nr. 064 8 skyriaus 8.3.1 papunktyje aiškiai įtvirtinta, kad, kai pastatai, pastatų elementai (įrenginiai) ar namų turtas, apdrausti atkūrimo verte, dėl draudiminio įvykio buvo sunaikinti ar pavogti – naujo analogiško pastato, pastato elementų (įrenginių) įprasta tai vietovei atstatymo vertė prieš pat draudžiamąjį įvykį ir naujų analogiškų daiktų atkūrimo (įsigijimo) vertė prieš pat draudžiamąjį įvykį (e. bylos t. 1, b. l. 26–37).
38. Minėti Būsto draudimo taisyklių Nr. 064 punktai atitinka teisės aktų reikalavimus ir teismų praktiką. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas – vienas iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytų turto vertinimo metodų, jo pagrindą sudaro skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2015).
39. Taigi, apskaičiuojant atkuriamąją turto vertę, įskaičiuojamos visos sumos, kurias paprastai reikia išleisti, norint atkurti sugadintą turtą iki tokios būklės, kokios šis buvo iki draudžiamojo įvykio.
40. Vien tai, kad tarp šalių kilo ginčas dėl draudimo išmokos dydžio ir visa draudimo išmoka ieškovui nebuvo išmokėta daugiau nei penkerius metus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nekeičia situacijos teisinio vertinimo. Be to, šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip to reikalauja teisės aktai (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 6 dalis; Būsto draudimo taisyklių Nr. 064 2.9 papunktis), atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo neginčijamo dydžio draudimo išmoką iškart, kai tik buvo nustatytas preliminarus patirtų nuostolių dydis, o likusi dalis nebuvo išmokėta tik dėl tarp šalių kilusio ginčo.
41. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, nustatydamas draudimo išmokos dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi teismo ekspertizės aktu, kuriame nustatyta, kad draudžiamojo įvykio dienai (2013 m. rugsėjo 14 d.) atkūrimo kaštai sudaro 104 397, 60 Eur. Kadangi atsakovė faktiškai yra išmokėjusi 72 746, 47 Eur sumą, todėl ieškovui iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ pagrįstai priteista 31 651, 13 Eur draudimo išmoka ir 945,20 Eur palūkanų (5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 31 651, 13 Eur sumos už 218 dienų).
Dėl atsakovų V. J. ir L. J. atžvilgiu pareikštų reikalavimų
42. Bylos duomenys patvirtina, kad už atsakovų prievoles pagal Kreditavimo sutartį laidavo ieškovas R. J. su sutuoktine A. J., įkeisdami bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, kas suponuoja išvadą, kad tiek skolininkai, tiek laiduotojai (apibrėžtu turtu) tapo solidariais skolininkais Banko atžvilgiu (CK 6.6, 6.81 straipsniai).
43. Atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ Draudimo sutartyje nurodytam naudos gavėjui – Bankui, išmokėjus neginčijamo dydžio draudimo išmoką – 72 746,47 Eur, Bankas šią sumą 2015 m. spalio 15 d. užskaitė įsipareigojimams pagal Kreditavimo sutartį, sudarytą su atsakovais V. J. ir L. J., padengti (e. bylos t. 1, b. l. 23-25). Kadangi vieno iš solidarių skolininkų (laiduotojo) faktiškai gautinų lėšų buvo padengtas įsiskolinimas Bankui, tai, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, pastarasis įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į bendraskolį, šiuo atveju dėl visos sumos, kuria buvo padengta skola (CK 6.9 straipsnio 5 dalis).
44. Kadangi į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų apie tai, kad šalys buvo susitarusios dėl laikotarpio, per kurį laiduotojo lėšomis padengus įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį, pagrindinis skolininkas turėtų šias sumas grąžinti laiduotojui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK nustatytus prievolių vykdymo principus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis).
45. Pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalies nuostatas, prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti. Išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas.
46. Taigi, kai atsiradusi prievolė neapibrėžta konkrečiu terminu, ji pagal CK 6.53 straipsnį 2 dalį tampa privalomai vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti, o tai reiškia, kad ikiteisminės kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti už laikotarpį po pareikalavimo vykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teisme dienos. Toks kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimo būdas pripažįstamas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015; 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452-415/2016 ir kt.).
47. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas atsakovams buvo pateikęs reikalavimą pervesti sumas, lygias išmokėtai draudimo išmokai, kuria buvo padengti atsakovų skoliniai įsipareigojimai, iki ieškinio teisme pateikimo dienos (CPK 178 straipsnis), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad CK 6.53 straipsnio 2 dalyje nustatytas 7 dienų terminas nagrinėjamu atveju negali būti skaičiuojamas anksčiau nei atsakovai gavo ieškovo ieškinį.
48. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju, apskaičiuojant palūkanas, turėjo būti taikomos nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančios CK nuostatos, pagal kurias už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą, vertintina kaip teisiškai nepagrįsta.
49. Turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys).
50. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2014 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2012 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; kt.).
51. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016).
52. Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma, asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima.
53. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas R. J. su sutuoktine A. J. laidavo už atsakovų prievoles pagal Kreditavimo sutartį, įkeisdami bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl tiek ieškovas su sutuoktine, tiek atsakovai buvo solidarūs Banko skolininkai. Iš vieno iš solidarių skolininkų (ieškovo) faktiškai gautinų lėšų padengus įsiskolinimą Bankui, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į bendraskolį dėl visos sumos, kuria buvo padengta skola. Esant nurodytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja turto pripažinimo įgytu be pagrindo sąlygos, todėl, apskaičiuodamas priteistiną iš atsakovų palūkanų sumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų.
54. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas V. J. sumokėjo ieškovui R. J. 2017 m. sausio 13 d. 8 254, 47 Eur, o 2017 m. vasario 23 d. pranešimu (e. bylos t. 3, b. l. 61) atsakovas V. J. nurodė trečiajam asmeniui UAB firma „Lietuvos Melioracija“ pervesti R. J. 64 492 Eur sumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai prievolės įvykdymo momentą dėl 8 254,47 Eur sumos laikė 2017 m. sausio 13 d., o dėl 64 492 Eur sumos – 2017 m. vasario 23 d.
55. Atsakovo procesiniuose dokumentuose daug dėmesio skiriama teisiniams santykiams, kurie buvo susiklostę tarp trečiojo asmens UAB forma „Lietuvos melioracija“, ieškovo R. J. bei atsakovo V. J. dėl UAB „Eksparas“ akcijų pirkimo–pardavimo, atsiskaitymo už jas ir laidavimo, tačiau šie santykiai nėra tiesiogiai susiję su šioje byloje nagrinėjamais klausimas, kas suponuoja išvadą, kad jie išeina už nagrinėjamos bylos ribų, todėl jie, įskaitant ir atsakovo V. J. argumentus dėl neva atlikto įskaitymo, nagrinėjamos bylos kontekste plačiau neanalizuotini.
56. Kaip teisiškai nereikšmingas vertintinas ir atsakovo argumentas, kad paskutinė prievolės dalis (8 254,47 Eur) buvo sumokėta tik 2017 m. sausio 13 d. išimtinai dėl paties ieškovo kaltės, kadangi jis neatsakė į daugkartinius atsakovo V. J. prašymus nurodyti sąskaitą, į kurią būtų galima pervesti likusią sumą. Atsižvelgiant į atsakovų giminystės ryšius ir tarpusavio verslo santykius, mažai tikėtina, kad atsakovas galėjo nežinoti ieškovo banko sąskaitos ar neturėjo būdų, kaip ją sužinoti, jei ieškovas ignoravo jo prašymus nurodyti banko sąskaitą.
57. Esant nurodytoms aplinkybėms, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 8 254,47 Eur sumos skaičiuotinos už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2017 m. sausio 13 d., o nuo 64 492 Eur sumos už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2017 m. vasario 23 d., kas, kaip ir apskaičiavo pirmosios instancijos teismas, atitinkamai sudaro 150,39 Eur ir 1 174, 99 Eur, iš viso 1 325,38 Eur.
58. Atsakovai apeliaciniame skunde tvirtina, kad, priteisdamas kompensacines palūkanas už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 15 d. iki 2017 m. vasario 23 d., kai byla jau buvo nagrinėjama teisme, teismas išėjo už ieškinio ribų ir tokiu būdu pažeidė CPK 265 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti ir su šiuo apeliacinio skundo argumentu.
59. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015).
60. Nagrinėjamos bylos atveju aktualios kompensuojamosios palūkanos, reglamentuojamos CK 6.210 straipsnyje. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nurodytas palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis lėšomis.
61. Kaip jau pirmiau konstatuota, laikytina, kad reikalavimas įvykdyti prievolę atsakovui pareikštas 2016 m. spalio 14 d., o prievolės įvykdymo momentas dėl 8 254,47 Eur sumos yra 2017 m. sausio 13 d., o dėl 64 492 Eur sumos – 2017 m. vasario 23 d., todėl kompensuojamosios palūkanos, kurios turi kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius dėl neatsiskaitymo laiku, pagrįstai buvo priteistos už laikotarpius nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2017 m. sausio 13 d. ir nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2017 m. vasario 23 d.
62. Iš patikslintame ieškinyje suformuluotų reikalavimų matyti, kad ieškovas procesines palūkanas, kurios turi kompensuoti būsimus nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo atsirasiančius nuostolius, prašė priteisti tik nuo patikslinto ieškinio priėmimo dienos, t. y. nuo 2017 m. gegužės 11 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas priteisdamas 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tuo pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas.
63. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo tikslintinas, nurodant, kad priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (1 325, 38 Eur) nuo patikslinto ieškinio priėmimo teisme dienos (2017 m. gegužės 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu
64. Atsakovai apeliaciniame skunde tvirtina, kad, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog buvo tenkinta 95,41 proc. ieškinio reikalavimų, todėl netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
65. Atkreiptinas atsakovų dėmesys, kad pradiniame ieškinyje ieškovas buvo jų atžvilgiu pareiškęs reikalavimą priteisti faktiškai išmokėtą 72 746,47 Eur draudimo išmoką bei 4 886,45 Eur palūkanų ir tik tikslindamas ieškinio reikalavimus nurodė, kad atsisako reikalavimo priteisti išmokėtą draudimo išmokos sumą, nes prievolė yra įvykdyta, todėl bylos dalis dėl šio reikalavimo buvo nutraukta.
66. Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
67. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad, taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas dalies ieškinio atsisakė (sumažino savo reikalavimus) dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškovas pareiškė didelės sumos ieškinį, nuo kurio gindamasis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, o vėliau ieškovas reikalavimus sumažino, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma kaip sprendimas, priimtas atsakovo naudai, išskyrus jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino dalį reikalavimų tik ieškovui pareiškus ieškinį) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-916/2019).
68. Nagrinėjamu atveju, konstatavus, kad atsakovai su ieškovu atsiskaitė tik po ieškinio pateikimo teismui, todėl ieškovas buvo priverstas tikslinti ieškinio reikalavimus, palikdamas tik reikalavimą priteisti palūkanas, darytina išvada, jog ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos susidarė išimtinai dėl atsakovų kaltės. Tai reiškia, kad, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog iš esmės tenkinama 95,41 proc. ieškinio reikalavimų.
69. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog jis patyrė tik 1 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Apelianto teigimu, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jis iš viso patyrė 2 000 Eur atstovavimo išlaidų (1 000 Eur už ieškinio parengimą ir 1 000 Eur už dubliko parengimą). Įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtas teisinės pagalbos išlaidas, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su šiuo ieškovo skundo argumentu.
70. Bylos medžiaga patvirtina, kad su ieškiniu ieškovas pateikė 2016 m. rugsėjo 20 d. išrašytą 1 000 Eur sąskaitą už ieškinio parengimą ir 2016 m. rugsėjo 20 d. Pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 878702 (e. bylos t. 1, b. l. 193–194). Su dubliku taip pat buvo pateikta 2016 m. rugsėjo 20 d. išrašyta 1 000 Eur sąskaita už ieškinio parengimą ir 2016 m. rugsėjo 26 d. Pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 878703 (e. bylos t. 178–179). Nors ieškovas tvirtina, kad su dubliku pateikti minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog už dubliko parengimą buvo sumokėta 1 000 Eur, tačiau, įvertinusi tai, kad dublikas pirmosios instancijos teismui buvo parengtas ir pateiktas tik 2016 m. gruodžio 19 d., o už suteiktas teisines paslaugas atsiskaityta 2016 m. rugsėjo 26 d., ir tai, kad pačioje ieškovo su dubliku pateiktoje 2016 m. rugsėjo 16 d. sąskaitoje aiškiai nurodyta, jog sąskaita išrašyta už ieškinio parengimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad vis dėlto į bylą pateiktų rašytinių įrodymu pagrindu negalima daryti išvados, jog ieškovo teisinės pagalbos išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, sudaro 2 000 Eur.
71. Be to, ieškovas, nors skunde ir nėra suformulavęs reikalavimo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jo trečiajam asmeniui priteista 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau apeliaciniame skunde tvirtina, kad trečiasis asmuo Luminor Bank AB į bylą buvo įtrauktas būtent dėl jo paties kaltės, todėl ieškovo kaltės dėl Luminor Bank AB patirtų bylinėjimosi išlaidų nėra. Taip pat nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog trečiasis asmuo neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos (242 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir 1 210 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą) yra pernelyg didelės.
72. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors įstatyme tiesiogiai nenurodyta apie trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teises ir pareigas dėl bylinėjimosi išlaidų, tačiau ir šie proceso dalyviai laikytini bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais, nes pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį jie turi tokias pačias procesines teises bei pareigas kaip ir šalys, išskyrus tam tikras įstatymo nustatytas išimtis, susijusias su disponavimu ginčo dalyku, tačiau nesusijusias su bylinėjimosi išlaidomis. Be to, trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, nepripažinimas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais neatitiktų trečiųjų asmenų instituto paskirties – sudaryti sąlygas nurodytiems asmenims savarankiškai ginti savo teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340-415/2016).
73. Atkreiptinas dėmesys, kad pats ieškovas ieškinyje AB Luminor banką buvo nurodęs trečiuoju asmeniu atsakovų pusėje. Nors skunde nurodoma, kad Bankas į bylą buvo įtrauktas todėl, kad neatsikleidė tam tikros informacijos, tačiau nedetalizuojama, kokią informaciją ieškovas turi omenyje, todėl nėra galimybės plačiau vertinti minėto skundo argumento pagrįstumo. Taip pat pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo Luminor Bank AB byloje turėjo priešingą interesą. Ieškovas bandė paneigti tai, kad Draudimo sutartis yra laikytina sutartimi, sudaryta trečiojo asmens naudai, ir tvirtino, kad neginčijama draudimo išmokos dalis buvo nepagrįstai išmokėta Bankui, tuo tarpu trečiasis asmuo Luminor Bank AB laikėsi pozicijos, jog Draudimo sutartis, sudaryta trečiojo asmens naudai, todėl neginčijama draudimo išmokos dalis pagrįstai buvo išmokėta jam. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad trečiasis asmuo turėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, ir, atmetus ieškinį, įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
74. Bylos duomenys patvirtina, kad trečiojo asmens Luminor Bank AB bylinėjimosi išlaidas sudaro: 242 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą (e. bylos t. 2, b. l. 117) ir 1 210 Eur už atsiliepimo į ieškinį bei tripliko rengimą ir atstovavimą teismo posėdyje (e. bylos t. 3, b. l. 10, 11).
75. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos advokatūros 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 ir Lietuvos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas; 4) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).
76. Įvertinusi trečiajam asmeniui suteiktos teisinės pagalbos apimtį bei pobūdį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad trečiojo asmens prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nėra neprotingai didelės, be to, jos atitinka Rekomendacijose nustatytus dydžius, todėl pagrįstai visa apimtimi buvo priteistos trečiajam asmeniui iš ieškovo.
Dėl bylos procesinės baigties
77. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad nei ieškovo, nei atsakovų apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl tiek ieškovo, tiek atsakovų apeliaciniai skundai atmestini, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas, patikslinant jo rezoliucinę dalį nurodymu, kad iš atsakovų V. J. ir L. J. ieškovui R. J. priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (1 325, 38 Eur) nuo patikslinto ieškinio priėmimo teisme dienos (2017 m. gegužės 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl trečiojo asmens pakeitimo jo teisių perėmėju
78. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas trečiojo asmens prašymas pakeisti trečiąjį Luminor Bank AB
kitu asmeniu – Luminor Bank AS, veikiančiu per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių. Prašyme nurodoma, kad 2019 m. sausio 2 d. Luminor Bank AB ir Luminor Bank AS, Estijoje registruota akcinė bendrovė, kurios registracijos kodas 11315936, buveinės adresas Liivalaia tn 45, Talinas 10145, Estijos Respublika, veikianti Lietuvoje per savo filialą Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, juridinio asmens kodas 304870069, adresas Konstitucijos pr. 21A, Vilnius LT-03601, sudarė Turto, teisių ir pareigų perdavimo – priėmimo aktą, kurio pagrindu Luminor Bank AB perleido, o Luminor Bank AS priėmė ir perėmė visas teises ir pareigas visuose teismo, arbitražo ar kituose teisiniuose procesuose, kuriuose dalyvauja Luminor Bank AB.
79. CPK 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Minėtos procesinės teisės normos įgyvendinimas (procesinių teisių perėmimas) tiesiogiai priklauso nuo materialiųjų subjektinių teisių perėmimo. Pažymėtina, kad pakeisti procese šalį yra pagrindas tik tuo atveju, jeigu teismas nustato, jog kitam asmeniui iš tikrųjų perėjo materialinės subjektinės teisės, nes būtent subjektinių teisių perėmimas materialinėje teisėje yra pagrindas perimti ir procesines teises.
80. Nagrinėjamu atveju į bylą buvo pateikti rašytiniai įrodymai (2019 m. sausio 2 d. Luminor Bank AB ir Luminor Bank AS, veikiančios Lietuvoje per savo filialą Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, Turto, teisių ir pareigų perdavimo–priėmimo aktas, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas bei Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus nuostatai) patvirtina, kad yra teisinis pagrindas trečiąjį asmenį Luminor Bank AB pakeisti jo teisių perėmėju Luminor Bank AS, veikiančiu per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (CPK 48 straipsnis).
81. Pažymėtina, kad teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoj įstojo teisių perėmėjas (CPK 48 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
82. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
83. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu nuspręsta tiek ieškovo, tiek atsakovų apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, jog nei ieškovas, nei atsakovai neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų už skundų parengimus, atlyginimą. Duomenų, kad šalys būtų patyrusios bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į priešingos šalies skundą parengimą, byloje nėra.
84. Trečiasis asmuo Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, prašo iš ieškovo R. J. priteisti 726 Eur už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą. Trečiasis asmuo UAB firma „Lietuvos melioracija“ taip pat prašo už atsiliepimo į atsakovų skundą priteisti 726 Eur. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, į trečiųjų asmenų poziciją byloje, į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos nėra neprotingai didelės bei atitinka Rekomendacijose nustatytus dydžius, jos priteistinos trečiajam asmeniui UAB firma „Lietuvos melioracija“, palaikiusiam ieškovo poziciją, solidariai iš atsakovų V. J. ir L. J., o trečiajam asmeniui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, iš ieškovo R. J..
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 48 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinti sprendimo rezoliucinės dalies antrą pastraipą, išdėstant ją taip:
„Priteisti ieškovui R. J. solidariai iš atsakovų V. J. ir L. J. 1 325, 38 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 325, 38 Eur) nuo bylos patikslinto ieškinio priėmimo teisme dienos (2017 m. gegužės 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 1 309 Eur bylinėjimosi išlaidų“.
Pakeisti trečiąjį asmenį Luminor Bank AB (įmonės kodas 112029270) jo teisių perėmėju Luminor Bank AS, veikiančiu per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (įmonės kodas 304870069).
Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei firmai „Melioracija“ (įmonės kodas 122264338) solidariai iš atsakovų V. J. ir L. J. 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
Priteisti trečiajam asmeniui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (įmonės kodas 304870069), iš ieškovo R. J. 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
Teisėjos Danutė Gasiūnienė
Romualda Janovičienė
Asta Radzevičienė