Civilinė byla Nr. e2-31-1120/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01010-2020-1
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Tikniūtė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Tojota“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Nolis“ bankrotą pripažinti tyčiniu,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Nolis“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė M. B.. Nutartis įsiteisėjo 2020 m. spalio 21 d.
2. Bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2021 m. sausio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1057-933/2021 (2022 metų bylos Nr. eB2-476-933/2022) patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų ir UAB „Tojota“ 12 708,25 Eur dydžio reikalavimas. 2021 m. balandžio 14 d., įsiteisėjus 2021 m. balandžio 2 d. nutarčiai, kuria nuspręsta taikyti supaprastintą bankroto procesą, įmonė įgijo likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens teisinį statusą.
3. Kreditorė UAB „Tojota“ pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui prašymą likviduojamos UAB „Nolis“ bankrotą pripažinti tyčiniu Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų pagrindu.
4. UAB „Tojota“ nurodė, kad R. L., kuris buvo BUAB „Nolis“ vadovu nuo 2016 m. kovo 21 d. iki 2020 m. spalio 21 d., t. y. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, neperdavė įmonės dokumentų ir turto administratorei. Pažymėjo, kad nemokumo administratorė kreipėsi į teismą prašydama R. L. skirti baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą ir dokumentų neperdavimą, tačiau teismas baudos neskyrė tik dėl to, kad buvusiam įmonės vadovui neįmanoma įteikti procesinių dokumentų. Nemokumo administratorė taip pat pateikė ieškinį dėl žalos priteisimo iš atsakovo R. L., kurį vertindamas teismas konstatavo, kad buvęs įmonės vadovas nėra perdavęs įmonės dokumentų ir turto. Šios aplinkybės, kreditorės vertinimu, yra pakankamos konstatuoti, kad R. L. neperdavė jokių įmonės dokumentų ir turto nemokumo administratorei.
5. R. L. taip pat netinkamai organizavo UAB „Nolis“ veiklą, neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų. Remiantis viešai prieinamais duomenis, UAB „Nolis“ paskutinį kartą finansinę atskaitomybę Juridinių asmenų registrui pateikė už 2017 m., o 2018 m. bei 2019 m. duomenys nėra pateikti. Dėl neteisėto R. L. neveikimo, netinkamo UAB „Nolis“ veiklos organizavimo, įstatyme numatytų įpareigojimų nevykdymo, nėra galimybių objektyviai nustatyti, dėl kokių priežasčių bankrutavo UAB „Nolis“, kaip kito UAB „Nolis“ įsiskolinimai kreditoriams, bei kur dingo 2017 m. UAB „Nolis“ turėtas balanse apskaitytas 283 459 Eur vertės turtas.
6. Kreditorės teigimu, R. L. laiku neinicijavo UAB „Nolis“ bankroto bylos. Pagal 2017 m. gruodžio 31 d. UAB „Nolis“ balanso duomenis, bendrovė turėjo 283 459 Eur vertės turto, o jos įsipareigojimai sudarė 238 233 Eur, todėl remiantis 2017 m. finansinės atskaitomybės dokumentais galima daryti išvadą, kad jau 2018 m. sausio 1 d. UAB „Nolis“ galimai buvo nemoki ir R. L. turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė, taip dar labiau blogindamas bendrovės padėtį ir didindamas įsiskolinimus.
7. UAB „Tojota“ teigimu, įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Iš civilinės bylos Nr. e2-2064-565/2021 medžiagos matyti, kad nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. iš UAB „Nolis“ sąskaitos, esančios AB „Swedbank“, atlikdamas 114 operacijų, R. L. iš viso išgrynino 71 460 Eur. Duomenų apie šių lėšų panaudojimą įmonės veikloje ar atsiskaitymams su kreditoriais nėra, todėl manytina, kad šios piniginės lėšos buvo panaudotos asmeniniams R. L. interesams tenkinti. Šių lėšų pasisavinimas iš UAB „Nolis“ nulėmė bendrovės bankrotą. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 15 d. nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 85 272,23 Eur sumą, taigi R. L. pasisavintų 71 460 Eur UAB „Nolis“ lėšų faktiškai užtektų padengti visus UAB „Nolis“ įsipareigojimus.
8. Kreditorės UAB „Tojota“ vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje 1, 4 ir 5 dalyje nurodytų požymių pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi BUAB „Nolis“ bankrotą atsisakė pripažinti tyčiniu.
10. Pirmosios instancijos teismas visų pirma nurodė, kad veiksmai, kuriais įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti iki Juridinių asmenų nemokumo įstatymo įsigaliojimo, todėl, sprendžiant byloje kilusi klausimą, vadovaujamasi ĮBĮ nuostatomis.
11. Teismas įvertinęs prašyme nurodytas aplinkybes bei bankroto byloje esančius duomenis nusprendė, kad aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas neperdavė įmonės dokumentų ir turto, nesudaro pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė patvirtina tik tai, kad įmonės vadovas jau po nutarties iškelti įmonei bankroto bylą nevykdo teismo numatytų įpareigojimų ir tokia aplinkybė gali lemti jam atitinkamų sankcijų taikymą.
12. Teismo vertinimu, nesudaro pagrindo BUAB „Nolis“ bankroto pripažinti tyčiniu ir pareiškėjos teiginiai dėl R. L. tariamai netinkamai organizuotos įmonės veiklos. Teismas pažymėjo, kad nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad buvo paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita.
13. Įvertinęs įmonės 2017 metų finansinę ataskaitą, pelno ir nuostolių ataskaitą teismas nurodė, kad BUAB „Nolis“ 2017 m. pelno (nuostolio) ataskaita rodo, jog tuo metu įmonė veikė pelningai, įmonės balanse fiksuota įsipareigojimų suma didžiąja dalimi buvo prievolės, mokėtinos po vienerių metų. Apibendrinęs šiuos duomenis teismas konstatavo, kad aptariamu atveju nėra pateikta objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad bankroto byla laiku neinicijuota sąmoningai, taip pat nėra pateikta įrodymų, kad, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, buvo sąmoningai sudaromi sandoriai, pažeidžiantys kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
14. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje neįrodžius sąmoningų atsakovo veiksmų, kurie pagrindžia, kad nemokumas įmonei buvo sukeltas tyčia, bei esant duomenims apie tai, kad bankroto administratorė buvusio vadovo atžvilgiu pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuris Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2064-565/2021 yra patenkintas, priteisiant BUAB „Nolis“ iš atsakovo R. L. 71 877,71 Eur ir 5 procentų metines palūkanas, nėra pagrindo tenkinti pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.
III. Atskirojo skundo argumentai
15. Kreditorė UAB „Tojota“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti BUAB „Nolis“ bankrotą tyčiniu.
16. Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus; abejones dėl tam tikrų aplinkybių buvimo aiškino nesąžiningo ir neteisėtus veiksmus atlikusio asmens naudai bei, neatsižvelgęs į kreditorės įrodinėjamų aplinkybių visumą, priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą.
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB „Nolis“ bankrotą atsisakyta pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
19. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visuma byloje nustatytų aplinkybių rodo, kad sprendžiant klausimą dėl UAB „Nolis“ bankroto pripažinimo tyčiniu taikytinas ĮBĮ teisinis reguliavimas.
Dėl tyčinio bankroto požymių
20. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma, ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
21. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių požymių, dėl kurio kilo bankrotas: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis).
22. Preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalis).
23. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.
24. Nagrinėjamu atveju apeliantė, kuri yra BUAB „Nolis“ kreditorė, prašė pripažinti šios bendrovės bankrotą tyčiniu dėl įmonės valdymo organo (organų) nevykdytų arba netinkamai vykdytų įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu; dėl įmonės veiklos organizavimo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, bei dėl teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos apgaulingo ir (arba) netinkamo tvarkymo. Atitinkami tyčinio bankroto pagrindai buvo nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose.
25. Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės prašymą, konstatavęs, kad nėra nė vieno iš jame nurodytų pagrindų pripažinti BUAB „Nolis“ bankrotą tyčiniu. Atskirajame skunde apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir laikosi pozicijos, kad įmonės bankrotas turi būti pripažintas tyčiniu visais jos prašyme nurodytais pagrindais, todėl, atsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas vertina skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose nustatytų tyčinio bankroto požymių egzistavimo.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio
26. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtino, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
27. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė apima įvairių valdymo organų pareigų pažeidimą, todėl jos negalima aiškinti tokiu būdu, bet koks formalus veiksmo neteisėtumas sukelia tyčinį bankrotą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant, ar bankrotas pripažintinas tyčiniu šiuo pagrindu, yra svarbu nustatyti ne tik įmonės valdymo organo netinkamą pareigų vykdymą, tačiau taip pat ir įrodyti, kad būtent šie konkretūs įmonės vadovo neteisėti veiksmai nulėmė įmonės nemokumą arba iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį.
28. Pareiškėja nurodo, kad R. L. netinkamas pareigų, susijusių su įmonės valdymu, vykdymas pasireiškė šiais veiksmais: 1) bankroto bylos laiku neinicijavimu; 2) įmonės turto ir dokumentų neperdavimu nemokumo administratorei; 3) finansinės atskaitomybės neteikimu.
29. Sprendžiant, ar egzistuoja pirmoji pareiškėjos nurodoma aplinkybė – įmonės vadovas laiku neinicijavo įmonės bankroto proceso, pažymima, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo nedelsdami pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
30. Šiuo atveju pareiškėja įrodinėja, kad UAB „Nolis“ jau 2017 metų balanso duomenimis buvo nemoki ir įmonės vadovui nuo 2018 m. sausio 1 d. kilo pareiga inicijuoti įmonei bankroto bylą. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. UAB „Nolis“ bankroto byla iškelta 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, kuria įmonės nemokumas konstatuotas nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dieną, įvertinus aktualius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Nekilnojamojo turto registro duomenis, antstolių informacinės sistemos informaciją. Minėta nutartimi buvo nustatyta, kad įmonėje nedirba nė vienas darbuotojas, nekilnojamasis turtas perduotas kreditorei, todėl teismas konstatavo, kad įmonė realiai neturi galimybių vykdyti veiklos ir padengti finansinių įsipareigojimų kreditoriams.
31. Remiantis 2017 metų balanso duomenimis, bendrovės turto vertė siekė 283 459 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 238 233 Eur, iš jų 28 638 Eur buvo per vienerius metus mokėtinos sumos. Nors nurodyti duomenys patvirtina, kad 2017 metais įmonės skolos augo (2016 metais įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 221 669 Eur), tačiau nežymiai, ir tai nesudaro vienareikšmiško pagrindo teigti, kad įmonės vadovui jau 2018 metų pradžioje kilo pareiga inicijuoti įmonei bankroto bylą.
32. Įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla sąmoningai laiku neinicijuojama (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kurie leistų spręsti, kad UAB „Nolis“ vadovas būtų sąmoningai bloginęs bendrovės finansinę padėtį, sudaręs bendrovei aiškiai ekonomiškai nenaudingus, proporcingos verslo rizikos neatitinkančius sandorius ar priėmęs bendrovės kreditorių interesus pažeidžiančius sprendimus. Todėl vadovaujantis išdėstytu laikytina, kad pareiškėja neįrodė, jog įmonės vadovui pareiga inicijuoti bankroto bylą kilo jau 2018 metų pradžioje.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto juridinio asmens tyčinio bankroto požymio
33. Pareiškėjos argumentai, kad tyčinį bankrotą sukėlė įmonės turto ir dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei bei finansinės atskaitomybės neteikimas, yra susiję su tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte (dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo) įvertinimu, todėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 5 punkte nustatyti tyčinio bankroto požymiai aptariami kartu.
34. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
35. Tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas yra viena iš įstatyminių įmonės valdymo organų pareigų (pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį bendrovės vadovas yra atsakingas už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus). Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą ir gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis, rasti šį turtą ir panaudoti kreditorių reikalavimų patenkinimui. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
36. Aiškinant apgaulingos ir (ar) netinkamos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį, teismų praktikoje pasisakyta, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai(Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).
37. Kai buhalterinė apskaita tvarkoma aplaidžiai, tyčinio bankroto įrodinėjimo faktas turi savo specifiką, kadangi dalis įrodymų yra prarasti dėl asmenų, galimai atsakingų už tyčinį bankrotą, kaltės. Netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas, tačiau visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Dėl to įmonės vadovas, kuris neįvykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos, kad ši turtas egzistuoja arba jo nėra dėl objektyvių priežasčių, o ne dėl valdymo organų aplaidumo ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2014).
38. Taigi, jei iš ankstesnių buhalterinių dokumentų galima spręsti, kad įmonė turėjo turto, bet dėl netinkamai tvarkytos buhalterinės apskaitos negalima nustatyti, kur šis turtas yra ir įmonės vadovas nepaneigia, kad turto nėra ne dėl jo veiksmų, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė lemia, kad vien iš buhalterinių dokumentų praradimo fakto teismas gali padaryti išvadą, jog turtas yra tyčia prarastas. Tokia išvada darytina iš kasacinio teismo išaiškinimo, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
39. Apibendrinus, priežastinis ryšys tarp sąmoningo apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos vedimo ir juridinio asmens nemokumo ar nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra preziumuojamas, jei dėl bendrovės dokumentų trūkumo negalima nustatyti, kur yra bendrovės turtas, iš kurio galėjo būti patenkinta didžioji kreditorių reikalavimų.
40. Šiuo atveju remiantis bankroto bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Nolis“ 2017 m. balanso duomenimis įmonė turėjo 283 459 Eur vertės turtą, iš kurio 86 500 Eur sudarė ilgalaikis materialus turtas, o 196 959 Eur trumpalaikis turtas. 2017 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpyje i) pareiškėja turėjo ilgalaikio materialiojo turto už 86 500 Eur; ii) pareiškėja turėjo trumpalaikio turto: a) 63 637 Eur atsargų; b) 47 916 Eur per vienerius metus gautinių sumų; iii) 85 406 Eur pinigų ir pinigų ekvivalentų. Aptariamo balanso duomenys rodo, kad atsakovė turėjo įsipareigojimų už 238 233 Eur: 209 595 Eur prievolių, mokėtinų po vienerių metų ir 28 638 Eur prievolių mokėtinų per vienerius metus. Atsakovės pelno (nuostolio) ataskaita už 2017 m. ataskaitinį laikotarpį rodo, jog atsakovė turėjo 67 572 Eur pelno. Iš šių duomenų darytina labiau pagrįsta išvada, kad pareiškėjai 2017 metais būtų pakakę turto atsiskaityti su kreditoriais.
41. Kaip minėta, po 2017 metų įmonės finansinės ataskaitos Juridinių asmenų registrui nebuvo pateiktos. Be to, iškėlus įmonei bankroto bylą ir įmonės vadovą įpareigojus paskirtajai nemokumo administratorei perduoti visus įmonės dokumentus ir turtą, šis įpareigojimas nebuvo įvykdytas, todėl tiek bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, tiek ir nemokumo administratorei yra apribotos galimybės įvertinti, kas lėmė įmonės bankrotą ir nustatyti dalies turto, kuris buvo fiksuotas 2017 metų balanse, likimą.
42. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi iškeldamas UAB „Nolis“ bankroto bylą, nustatė, kad atsakovės nekilnojamasis turtas buvo perimtas kreditorės „Rato kredito unija“ pagal 2020 m. balandžio 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktą. Atsakovės atžvilgiu antstoliai vykdo priverstinio vykdymo veiksmus, atsakovės turtui taikytas areštas. Iš šios aplinkybės galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad įmonės ilgalaikis turtas buvo panaudotas įmonės kreditoriniams reikalavimams padengti, tačiau nėra duomenų apie 196 959 Eur trumpalaikio turto sudėtį ir judėjimą.
43. Remiantis išdėstytu akivaizdu, kad nemokumo administratorei neturint duomenų apie esminės įmonės turto dalies sudėtį, atsakovui neteikiant įrodymų apie trumpalaikio turto panaudojimą įmonės interesais, preziumuojamas priežastinis ryšys tarp sąmoningo apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos vedimo ir juridinio asmens nemokumo.
44. Dėl aptartų argumentų apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju įmonės dokumentų ir turto neperdavimas jau iškėlus įmonei bankroto bylą, t. y. pripažinus ją nemokia, nepagrindžia tyčinio bankroto požymio egzistavimo. Kaip minėta, tokia išvada būtų laikoma pagrįsta tik buvusiam įmonės vadovui paneigus pirmiau nurodytą prezumpciją (nutarties 39 punktas) ir pagrindus, kad (1) dokumentai bei turtas nemokumo administratorei yra neperduoti dėl objektyvių, ne nuo vadovo valios priklausančių priežasčių arba (2) turtas tebėra, nors dokumentai ir prarasti, arba (3) turto nebėra dėl objektyvių priežasčių.
45. Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes sprendžia, kad šiuo atveju buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimas bankroto administratorei neleido nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ar patikrinti (patvirtinti) įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo. Kadangi R. L. nepateikė įrodymų, kurie paneigtų konstatuotas aplinkybes bei leistų įvertinti įmonės turtą, apeliacinės instancijos teismas remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šios aplinkybės kaip įrodančios tyčinio bankroto egzistavimą.
46. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad nemokumo administratorė inicijavo baudos R. L. skyrimą dėl teismo nustatytos pareigos (per 15 kalendorinių dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti įmonės dokumentus ir turtą) nevykdymo, tačiau bauda nebuvo skirta nepavykus atsakovui įteikti jam skirtų procesinių dokumentų. Teismo vertinimu, nors ši aplinkybė (kad teismo procesiniai dokumentai nėra įteikti) buvo pripažinta eliminuojančia galimybę skirti įmonės vadovui baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą, tačiau sprendžiant klausimą dėl įmonės tyčinio bankroto požymių egzistavimo rodo, kad įmonės vadovas, apie bankroto bylos inicijavimą informuotas JANĮ 9 straipsnio tvarka, vengia bendradarbiauti bei nustatyti objektyvią tiesą dėl įmonės nemokumo, o tai papildomai liudija, kad konstatavus netinkamą, aplaidų buhalterijos tvarkymą, netinkamas juridinio asmens vadovo pareigų atlikimas, kaip tyčinio bankroto požymis, nėra paneigtas.
47. Sąmoningus buvusio įmonės vadovo veiksmus netęsti įmonės veiklos ir neatsiskaityti su kreditoriais pagrindžia ir pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. preliminariu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2064-565/2021, kuris įsiteisėjo 2021 m. lapkričio 4 d.) yra nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. iš UAB „Nolis“ sąskaitos R. L. išgrynino 71 460 Eur, o duomenų apie šių lėšų panaudojimą įmonės veikloje nenustatyta.
48. Nors ši aplinkybė sudarė savarankišką pagrindą R. L. civilinei atsakomybei taikyti ir 71 877,71 Eur dydžio nuostoliams priteisti, tačiau neabejotinai kartu pagrindžia ir tai, kad vadovas lėšas, kurios galėjo būti skirtos atsiskaitymui su kreditoriais, skyrė su įmone nesusijusiems tikslams.
49. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismas, įvertinęs visas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
50. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad šiuo atveju dokumentų ir turto neperdavimas bankroto administratorei yra pakankama priežastis bankrotą pripažinti tyčiniu. BUAB „Nolis“ bankroto byloje 2021 m. birželio 3 d. nutartimi yra patvirtinti 137 269,47 Eur dydžio kreditorių reikalavimai. Dėl dokumentų neperdavimo nėra esminės dalies duomenų apie 196 959 Eur trumpalaikį turtą. Nors, kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. preliminariu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2064-565/2021 nustatyta, kad R. L. išgrynino įmonės lėšas ir įmonei iš atsakovo priteista 71 877,71 Eur, tačiau vis dar negalima nustatyti didelės trumpalaikio turto dalies bei efektyviai ginti pareiškėjos turtinių teisių, todėl nepaisant to, kad pareiškėja jau pasinaudojo specialiuoju civilinių teisių gynybos būdu dėl dalies žalos, padarytos įmonei, atlyginimo iš R. L., tai nepaneigia prezumpcijos, kad likusi dalis pareiškėjos trumpalaikio turto buvo prarasta dėl dokumentų ir turto neperdavimo.
51. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėja siekė bankrotą pripažinti tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, pagal kurį įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Dėl šio pagrindo sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja savo teises, remdamasi aplinkybėmis dėl bendrovės vadovo veiksmų, neteisėtai apribojant kreditorių teises į 71 460 Eur, jau apgynė alternatyviu būdu, pareikšdama ieškinį R. L. dėl žalos atlyginimo, o kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto pagrindo egzistavimą, nenurodė, todėl šiuo pagrindu bankrotas tyčiniu nepripažįstamas.
Dėl procesinės bylos baigties
52. Išdėstytų argumentų pagrindu Lietuvos apeliacinis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamos ir UAB „Nolis“ bankroto bylos duomenys leidžia teigti, kad BUAB „Nolis“ bankrotas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punkte nustatytus tyčinio bankroto požymius.
53. Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – BUAB „Nolis“ bankrotas pripažintinas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punkte nustatytu pagrindu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
54. CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami įsiteisėjus teismo nutarčiai tenkinti atskirąjį skundą bankroto ar restruktūrizavimo bylose. CPK 87 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nustatęs šiame straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti ir savo iniciatyva.
55. Atskirąjį skundą patenkinus, pareiškėjai UAB „Tojota“ grąžinamas 43 Eur žyminis mokestis už atskirąjį skundą, sumokėtas 2021 m. lapkričio 18 d. (mokėjimo užduoties kodas ZK07667). Pareiškėjai išaiškintina, kad remiantis CPK 87 straipsnio 3 dalimi, žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Nolis“, juridinio asmens kodas 304213600, bankrotą tyčiniu.
Grąžinti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Tojota“, juridinio asmens kodas 303286129, 43 Eur (keturiasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio, sumokėto už atskirąjį skundą.
Teisėja Agnė Tikniūtė