Civilinė byla Nr. e2A-45-464/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00560-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.2.1; 2.6.8.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių individualios L. P. įmonės ir jos savininkės L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sinteksus“ ieškinį atsakovėms individualiai L. P. įmonei ir jos savininkei L. P. dėl avanso ir palūkanų priteisimo bei pagal atsakovės individualios L. P. įmonės priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sinteksus“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Sinteksus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovės individualios L. P. įmonės ir subsidiariai iš jos savininkės atsakovės L. P. 392 584,57 Eur negrąžintą avansą, 111 128,32 Eur palūkanas už naudojimąsi pinigais ir 6 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Nurodė, kad 

3.       Ieškovė 2007 m. rugsėjo 20 d. bankiniu pavedimu pervedė atsakovei L. P. įmonei 967 000 Lt (280 062,56 Eur) avansinį mokėjimą, o 2007 m. spalio 1 d. grynaisiais pinigais sumokėjo dar 600 000 Lt (173 772,01 Eur) avanso, taigi iš viso pagal šią sutartį ieškovė yra sumokėjo atsakovei 1 567 000 Lt (453 834,57 Eur) avansą.

4.       Šalys 2008 m. kovo 6 d. pasirašė priedą Nr. 1 prie preliminariosios sutarties, kuriuo jų įsipareigojimas sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį buvo pratęstas iki 2009 m. kovo 7 d. Pasibaigus šiam terminui, tačiau šalims ir toliau neatsisakius savo ketinimų ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, 2014 m. birželio 3 d. buvo pasirašytas sutarties priedas Nr. 3, kuriuo šalys pirkimo–pardavimo sutartį įsipareigojo sudaryti iki 2015 m. birželio 30 d.

5.       Iki šalių sulygto termino pabaigos pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes ieškovei nepavyko gauti piniginių lėšų likusiai turto įsigijimo kainai apmokėti. Preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad jeigu pirkimo–pardavimo sutartis numatytais terminais ir nurodytomis sąlygomis nesudaroma, tai pirkėjos pardavėjai sumokėta avansu suma turi būti grąžinama ne vėliau kaip per 30 dienų po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo termino pabaigos. Tačiau atsakovės šios savo pareigos tinkamai neįvykdė. Atsakovė individuali L. P. įmonė iš viso ieškovei yra sugrąžinusi tik 61 250 Eur avansą, taigi pagal minėtą sutarties sąlygą privalo grąžinti ieškovei dar 392 584,57 Eur. 

6.       Kadangi atsakovė iki šiol naudojasi ieškovės pinigais, už termino prievolei įvykdyti praleidimą jai kyla pareiga mokėti ir įstatyme nustatytas 6 procentų metines palūkanas kaip ieškovės minimalius nuostolius, kurių, ieškovės skaičiavimu, iki ieškinio pareiškimo teisme dienos susidarė 111 128,32 Eur suma. Be to, už atsakovės, individualios įmonės, prievoles ieškovei  subsidiariai yra atsakinga įmonės savininkė atsakovė L. P.

7.       Atsakovė individuali L. P. įmonė byloje pareiškė priešieškinį, kuriame prašė priteisti jai iš ieškovės UAB ,,Sinteksus“ 275 139,01 Eur nuostolių atlyginimą ir 6 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8.       Atsakovės teigimu, ieškovė 2007 m. rugsėjo 20 d. bankiniu pavedimu pervedė į atsakovės individualios L. P. įmonės banko sąskaitą tik dalį sutarto avanso – 967 000 Lt (280 062,56 Eur), o likusią 600 000 Lt (173 772,01 Eur) avanso dalį ieškovės vadovas R. R. žadėjo sumokėti prieš pasirašant pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį, nurodęs, kad ieškovė neturi pakankamai piniginių lėšų jo sumokėjimui, bei paprašęs atsakovės L. P. formaliai užfiksuoti (imituoti) avanso sumokėjimą. Kadangi šalių santykiai buvo labai geri,  L. P. su tokiu prašymu sutiko. Taigi, šalys buvo susitarusios, kad atsakovė išduos ieškovei pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį tariamą pinigų įnešimą į kasą, nors šio kvito išdavimo momentu pinigų ieškovė faktiškai nesumokėjo. 

9.       Artėjant galutiniam pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminui R. R. ir toliau tvirtino, kad ieškovė neturi ir negauna lėšų susimokėti už butą, todėl jo nepirks, pasiūlęs L. P. ieškoti kito pirkėjo Tuo metu dar nebuvo aišku už kokią sumą ir kada pavyks parduoti butą kitam pirkėjui. Visgi, įvertinus nekilnojamojo turto kainų pokyčius, jau buvo akivaizdu, kad atsakovės nuostoliai gerokai viršys preliminariosios sutarties 5 straipsnio 1– 2 dalyse numatytą 50 000 Lt (14 481 Eur) baudos sumą, todėl L. P. pranešė ieškovės vadovui, kad iš grąžintinos avanso sumos ji išskaitys ieškovės turimą sumokėti baudą. Po derybų, kurios buvo baigtos 2015 m. birželio 6 d., ieškovė ir atsakovė susitarė, kad atsakovė grąžins ieškovei 60 400 Eur sumą iš ieškovės faktiškai sumokėto 280 062,56 Eur avanso. Klausimą dėl likusio 219 662,56 Eur avanso grąžinimo, šios sumos ar jos dalies panaudojimo atsakovės patirtų nuostolių dengimui šalys nutarė išspręsti tada, kai bus parduotas butas. 

10.       Ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis tarp atsakovės ir pirkėjos UAB „Gėlos užuovėja“ buvo sudaryta 2016 m. gruodžio 29 d. Po šios sutarties sudarymo ieškovė ir atsakovė atnaujino derybas dėl avanso grąžinimo ir nuostolių kompensavimo. Derybos truko gana ilgai, nes skirtumas tarp preliminariojoje sutartyje numatytos ir rinkos vertę tuo metu atitikusios kainos, už kurią ieškovė buvo įsipareigojusi nupirkti butą, ir kainos, už kurią pavyko parduoti butą, buvo didelis. Ieškovė nenorėjo kompensuoti atsakovei visų jos patirtų nuostolių, todėl šalys susitarė, kad atsakovė grąžins ieškovei dar 850 Eur avanso dalį, o kita avanso dalis bus įskaitoma atsakovės patirtų nuostolių padengimui. Ieškovei pažeidžiant tokį žodinį šalių susitarimą ir nesąžiningai reikalaujant grąžinti avansą, atsakovė reiškia šį priešieškinį ir prašo priteisti iš ieškovės 275 139,01 Eur dydžio nuostolių, kuriuos atsakovė patyrė dėl ieškovės atsisakymo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir kurių nepadengė sutartyje numatyta bauda, atlyginimą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei UAB „Sinteksus“ iš atsakovės individualios L. P. įmonės ir subsidiariai iš atsakovės L. P. 378 103,57 Eur avansą ir 58 795,10 Eur palūkanas, 6 procentų metines palūkanas iš atsakovės individualios L. P. įmonės ir subsidiariai 5 procentų metines palūkanas iš atsakovės L. P. už 378 103,57 Eur avansą, skaičiuojant jas nuo 2020 m. balandžio 20 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; kitą ieškinio dalį ir priešieškinį atmetė.

12.       Teismas nustatė, kad ieškovė pagal ginčo sutartį yra sumokėjusi atsakovei individualiai L. P. įmonei iš viso 1 567 000 Lt (453 834,57 Eur) avansą. 2007 m. rugsėjo 20 d. į atsakovės sąskaitą ji pervedė 967 000 Lt avansą ir 600 000 Lt sumokėjo pagal kasos pajamų orderį.  Nors atsakovės teigė, kad tarp ieškovės ir atsakovių buvo susitarta išrašyti fiktyvų pinigų priėmimo kvitą dėl 600 000 Lt (173 772,01 Eur) avanso sumokėjimo, tačiau šių aplinkybių neįrodė. Atsakovės individualios L. P. įmonės išduotame pinigų priėmimo kvite SSA Nr. 3138785, kurį yra pasirašę jos savininkė, atsakovė L. P., ir ieškovės direktorius, nurodyta, kad ieškovės direktorius 2007 m. spalio 1 d. grynaisiais pinigais perdavė įmonei 600 000 Lt (173 772,01 Eur) sumą, kurios paskirtis – avansas pagal 2007 m. rugsėjo 7 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovių teiginius, kad ieškovė neturėjo 600 000 Lt (173 772,01 Eur) grynaisiais pinigais, todėl negalėjo šios sumos sumokėti, paneigia su dubliku ieškovės pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad UAB „Fonbela“ pagal 2007 m. rugsėjo 14 d. kasos pajamų orderį sumokėjo ieškovei taip pat grynaisiais pinigais 600 000 Lt (173 772,01 Eur) avansą pagal 2007 m. rugsėjo 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį, šie pinigai buvo apskaityti ieškovės kasos knygoje ir ieškovės direktoriui pagal 2007 m. spalio 1 d. kasos išlaidų orderį buvo išmokėti ūkio išlaidoms.

13.       Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kurioje nustatyta vengiančios ar atsisakiusios sudaryti pagrindinę sutartį preliminariosios sutarties šalies pareigą atlyginti antrajai šaliai padarytus nuostolius, padarė išvadą, kad kaltoji dėl pagrindinės sutarties nesudarymo šalis yra ieškovė. Pati ieškovė pripažįsta, kad ji negavo lėšų turto kainai sumokėti, o preliminariąja sutartimi šalys nebuvo susitariusios, jog lėšų turto kainai sumokėti negavimas sudarys pagrindą atleisti ieškovę nuo įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį vykdymo. Taigi, būtent ieškovė buvo prisiėmusi lėšų turto kainai sumokėti negavimo riziką.

14.       Tačiau, teismo vertinimu, atsakovės nepagrindė nagrinėjamoje byloje jų įrodinėtų individualios L. P. įmonės nuostolių (prarastos galimybės piniginės vertės) atsiradimo fakto bei nuostolių dydžio. Įmonė savo nuostoliais dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo laiko skirtumą tarp kainos, už kurią butą įsipareigojo nupirkti ieškovė pagal preliminariosios sutarties sąlygas, ir buvusios šio turto 2014 m. balandžio 15 d. rinkos vertės, nustatytos 2014 m. gegužės 28 d. turto vertinimo atskaitoje Nr. 14/04-43V (3 500 000 Lt (1 013 670,06 Eur) - 2 500 000 Lt (724 050,05 Eur) = 289 620,01 Eur). Prarastos galimybės piniginė vertė galėtų būti nustatoma taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą. Taikant kainų skirtumo principą, kiekvienu individualiu atveju reikia įvertinti ir nukentėjusios šalies elgesį. Nustačius, kad ši šalis pati elgėsi nesąžiningai ir savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, kitos šalies atsakomybė dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo, remiantis CK 6.259 straipsniu, gali būti sumažinta arba ji gali būti visiškai atleista nuo šios nuostolių dalies atlyginimo.

15.       Nagrinėjamu atveju, viena vertus, nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo preliminariosios sutarties priede Nr. 2 nurodytu terminu – iki 2010 m. kovo 7 d., šalių prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 5 dalis). Tik 2014 m. birželio 3 d. šalys pasirašė priedą Nr. 3 prie preliminariosios sutarties, kuriuo įsipareigojo sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis iki 2015 m. birželio 30 d., o  tai reškia, kad daugiau nei 4 metus atsakovės nesaistė preliminariosios sutarties 2.1 punkte nustatytas įsipareigojimas neparduoti turto kitiems asmenims.

16.       Kita vertus, atsakovės nepateikė įrodymų, kad jos turėjo realią galimybę parduoti turtą už šalių preliminariojoje sutartyje nurodytą 3 500 000 Lt kainą ar už 2 500 000 Lt kainą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad atsakovės nenurodė ir jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių turtas 2016 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas UAB „Gėlos užuovėja“, kurios vieninteliu akcininku pagal Juridinių asmenų registro išrašo duomenis yra A. P. (esamas (buvęs) atsakovės L. P. sutuoktinis), už daugiau kaip per pusę arba už 395 050 Eur mažesnę kainą, nei nekilnojamojo turto rinkos vertė, kuri buvo nustatyta dar 2014 m. balandžio 15 d. Byloje nėra jokių įrodymų apie tokį drastišką nekilnojamojo turto kainų mažėjimą 2014–2016 m. laikotarpiu, ypač prestižinėje (duomenys neskelbtini) vietoje esančio prestižinės klasės buto.

17.       Atsižvelgęs į tokias nustatytas aplinkybes bei konstatuotus faktus, teismas atsakovių įrodinėtų 289 620,01 Eur nuostolių nepripažino prarastos galimybės pinigine verte, kuri būtų pagrįsta realiomis ir įrodytomis,  o ne tikėtinomis pajamomis, todėl atsakovių pareikštą priešieškinį atmetė. 

18.       Spręsdamas avanso ieškovei grąžinimo klausimą, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų atsakovių teiginius apie tokį buvusį šalių susitarimą, jog individuali L. P. įmonė grąžins ieškovei 61 250 Eur avansą, o likusi avanso dalis, atskaičius 50 000 Lt (14 481 Eur) baudą, bus įskaityta įmonės nuostoliams dėl pagrindinės sutarties nesudarymo padengti. Abi šalys yra verslininkės, todėl mažai tikėtina, kad šalims reikšmingas susitarimas dėl didelės sumos nuostolių įskaitymo į avansą buvo sudarytas žodžiu.

19.       Kitokios teismo išvados padarymo nenulėmė ir tokia aplinkybė, kad ieškovė kurį laiką nesikreipė į teismą dėl avanso grąžinimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė yra laisva nuspręsti, kada ir kokiu būdu jai ginti savo pažeistas teises. Ieškovės teigimu, ji nesikreipė į teismą, nes atsakovė individuali L. P. įmonė iš dalies savo įsipareigojimą vykdė, dalį avanso jai grąžino, o tuo leidžia įsitikinti ir bylos duomenys. Kitas ieškovės įvardytas ankstesnio nesikreipimo į teismą priežastis, susijusias su ieškovės direktoriaus nuolatinėmis sveikatos problemomis, taip pat patvirtina byloje esantys įrodymai.

20.       Teismas, pripažinęs ieškovės atsakomybę dėl nesudarytos  pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties, padarė išvadą, kad ši turi sumokėti atsakovei individualiai L. P. įmonei 50 000 Lt (14 481 Eur) baudą, kuri pagal preliminariosios sutarties sąlygas įskaitoma į grąžintino avanso sumą. Įvertinęs tiek ieškovei grąžintą 61 250 Eur avanso dalį iš bendros ieškovės sumokėtos 453 834,57 Eur sumos, tiek ir į grąžintiną avansą įskaitomą 14 481 Eur baudą, teismas nurodė, kad atsakovė turi grąžinti ieškovei 378 103,57 Eur avansą.

21.       Kadangi byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų raginusi atsakovę nedelsiant grąžinti visą avansą ir į teismą su ieškiniu kreipėsi tik praėjus beveik 5 metams po preliminariosios sutarties termino grąžinti avansą pabaigos, toks ieškovės elgesys, teismo vertinimu, sudarė pagrindą atsakovei manyti, kad ieškovė sutiko su atsakovės prašymu atidėti (išdėstyti) avanso grąžinimą. Tokiu atveju CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos skaičiuotinos nuo 2017 m. rugsėjo 13 d., kai, po ilgesnės pertraukos, atsakovė 2017 m. rugsėjo 12 d. atliko dalinį avanso grąžinimą ir daugiau jokių veiksmų neatliko. Teismas nustatė, kad palūkanų suma nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2020 m. balandžio 16 d., t. y. už 946 dienas, skaičiuojant nuo grąžintino avanso, yra 58 795,10 Eur.

22.       Taip pat CK 2.50 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad jeigu prievolėms neįvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Individualios įmonės savininke pagal Juridinių asmenų registro duomenis yra atsakovė L. P., todėl teismas iš jos subsidiariai su individualia įmone priteisė ieškovei 378 103,57 Eur grąžintiną avansą ir 58 795,10 Eur palūkanas.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

23.       Atsakovės individuali L. P. įmonė ir L. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovės ieškinys, ir ieškinį atmesti visa apimtimi; pripažinus ieškovės reikalavimą priteisti avansą pagrįstu, panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priešieškinį atmesti, ir priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

23.1       Avansas ieškovei galėjo būti priteistas tik tuo atveju, jei byloje būtų įrodyta, kad avansas nebuvo numatytas panaudoti ir nebuvo panaudotas pagal kitą paskirtį. Bylos duomenys ir pats ginčo sutarties turinys patvirtina, kad joje numatytas avansas galėjo būti ir buvo panaudotas atsakovės patirtų nuostolių (įskaitant negautas pajamas) kompensavimui ir netesybų mokėjimui. Sutarties 5 straipsnio 2 dalyje buvo aiškiai numatyta ieškovės pareiga, tuo atveju, jei pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma dėl to, kad ji neįvykdo savo įsipareigojimų, nepagrįstai vengia arba atsisako sudaryti sutartį, sumokėti 50 000 Lt (14 481 Eur) baudą bei atlyginti visus kitus atsakovės nuostolius (įskaitant negautas pajamas) tiek, kiek jų nepadengia bauda, išskaitant juos iš sumokėto avanso, ir tik tada avanso likutis grąžinamas.

23.2       Faktą, kad pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, procesiniuose dokumentuose patvirtino ir pati ieškovė. Nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties dėl ieškovės kaltės, ieškovė įgijo pareigą ne tik sumokėti baudą, bet atlyginti ir atsakovės patirtus nuostolius, o atsakovė teisę gauti nuostolių atlyginimą. Ieškovės pareiga padengti nuostolius, o atsakovės teisė gauti nuostolių atlyginimą buvo realizuota ir visiškai įvykdyta patirtus nuostolius padengiant iš dalies ieškovės atsakovei sumokėto avanso. Pagal sutartį tam nebuvo būtinas ar reikalingas joks atskiras raštiškas šalių susitarimas.

23.3       Teismas neteisingai nustatė sumokėto avanso dydį. Pagal preliminariąją sutartį ieškovė ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų po sutarties sudarymo turėjo sumokėti 1 600 000 Lt (463 392,03 Eur) avansą, visą šią sumą pervedant į atsakovės atsiskaitomąją sąskaitą. Byloje esantys duomenys įrodo, kad į banko sąskaitą mokėjimo pavedimu buvo pervesta tik 967 000 Lt (280 062,56 Eur) suma, nors jokie rašytiniai sutarties pakeitimai dėl avanso mokėjimo termino pratęsimo ar jo mokėjimo būdo pakeitimo nebuvo padaryti. 600 000 Lt (173 772,01 Eur) dydžio avanso sumokėjimas grynaisiais pinigais 2007 m. spalio 1 d. kasos pajamų kvitu buvo įformintas vien buhalteriškai, neperdavus šių pinigų atsakovei.

23.4       Tarp šalių vykusių derybų dėl nuostolių padengimo faktą ir šalių tarpusavio priešpriešinių reikalavimų išsprendimą 2017 m. rugsėjo 12 d. ir, atitinkamai, ieškovės reikalavimo teisės į atsakoves dėl avanso grąžinimo pasibaigimą įrodo ir tai, kad šalys žodiniais susitarimais bei konkliudentiniais veiksmais keitė kai kurias sutartas preliminariosios sutarties sąlygas, to neįformindamos rašytiniais susitarimais, ir avanso grąžinimą patvirtinančių mokėjimo pavedimų turinys, ir aplinkybė, kad ieškovė net kelerius metus iki ieškinio pateikimo nereikalavo sumokėti neva negrąžinto jai avanso.

23.5       Jeigu atsakovės būtų negrąžinusios ieškovei avanso ir tarp šalių nebūtų susitarimo, kad 2017 m. rugsėjo 12 d. atsakovei individualiai L. P. įmonei pervedus ieškovei 850 Eur sumą šalys bus visiškai atsiskaičiusios viena su kita ir nebeturės viena kitai jokių reikalavimų, ieškovė neabejotinai būtų nedelsiant reiškusi atsakovėms reikalavimus sumokėti avansą, o ne laukusi beveik 5 metus savo teisių gynimo ir avanso susigrąžinimo.

23.6       Į bylą buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys atsakovės patirtų nuostolių dydį, buto vertės pokytį (sumažėjimą) dėl ieškovės vykdytų nesąžiningų derybų ir nepagrįsto atsisakymo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovės patirti nuostoliai (negautos pajamos) buvo žymiai didesni nei ieškovės faktiškai sumokėta ir atsakovių negrąžinta avanso suma. Butas tretiesiems asmenims buvo parduotas už kainą, kuri net 648 670,06 Eur mažesnė nei suma, už kurią jis turėjo būti parduotas ieškovei.

23.7       Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad preliminarioje sutartyje nurodyta buto kaina atitiko buvusią realią jo rinkos vertę, kad būtent už tokią sumą, nesant derybų ir ilgalaikių ikisutartinių santykių su ieškove, butas būtų buvęs parduotas tretiesiems asmenims. Į bylą buvo pateikta 2016 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria butas parduotas tretiesiems asmenims už 329 000 Eur kainą. Šioje notariškai patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje yra nurodyta ir 2016 m. gruodžio 27 d. buvusi buto vidutinė rinkos vertė, nustatyta VĮ Registrų centro – 309 000 Eur. Taigi, butas parduotas net už didesnę kainą, nei jo vidutinė rinkos vertė.

23.8       Vien tai, kad tam tikru laikotarpiu tarp šalių nebuvo sudaromi preliminariosios sutarties rašytiniai priedai, nereiškia, kad nebeegzistavo sutartimi šalių prisiimti įsipareigojimai. Priešingai, tas faktas, kad 2014 m. po pertraukos šalys raštu sudarė dar vieną preliminariosios sutarties priedą, patvirtina, jog ir iki tol šalių sutartiniai santykiai tęsėsi, jos žodine forma vis pratęsdavo pagrindinės sutarties sudarymo terminą. Jei to nebūtų buvę, tarp šalių būtų sudaryta nauja sutartis, o ne priedas prie tos pačios preliminariosios sutarties.

23.9       Pirmosios instancijos teismui manant, kad byloje truko tam tikrų įrodymų atsakovės individualios L. P. įmonės nuostoliams pagrįsti, pats teismas turėjo būti aktyvus ir pasiūlyti atsakovėms pateikti papildomus įrodymus, pasiūlyti šalims skirti teismo ekspertizę ar net savo iniciatyva paskirti teismo ekspertizę byloje kilusių neaiškumų pašalinimui. Tai nebuvo padaryta, įvykdytas tik formalus, o ne realus teisingumas.

24.       Atsakovė UAB „Sinteksus“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

24.1       Atsakovės pareiga grąžinti ieškovei jos sumokėtą avansą aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties 5 straipsnio 2 dalyje. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė iš viso atsakovei sumokėjo 1 567 000 Lt (453 834,57 Eur) avansą, o atsakovė iš viso yra grąžinusi tik 61 250 Eur jai sumokėto avanso dalį.

24.2       Tarp UAB „Sinteksus“ ir individualios L. P. įmonės bei jų savininkų nebuvo sudaryta jokių žodinių susitarimų dėl ieškovės sumokėto avanso sudengimo su atsakovės tariamai patirtais nuostoliais. Priešingai nei teigia atsakovės, tarp šalių susiklosčiusi įprastinė praktika buvo tarpusavio sandorius ir susitarimus įforminti raštu. Tą patvirtina byloje esantys dokumentai. Šie dokumentai paneigia atsakovių teiginius bei kitas apeliaciniame skunde naujai keliamas prielaidas, esą šalims buvo įprasta susitarti žodžiu.

24.3       Atsakovių nurodomas tariamo žodinio susitarimo dėl nuostolių padengimo turinys yra visiškai nelogiškas ir neįtikimas. Atsakovės siekia įtikinti teismą, kad po daugiau nei pusę metų nuo turto pardavimo trukusių derybų ieškovei pavyko išsiderėti ir ji sutiko su vos 850 Eur sumos grąžinimu, kai tuo tarpu visa sumokėto ir negrąžinto avanso suma sudarė beveik 400 000 Eur. Akivaizdu, kad nurodomos aplinkybės prasilenkia su bet kokia logika bei yra ne kas kita, kaip nesąžiningas atsakovių siekis išvengti prievolės vykdymo.

24.4       Atsakovės neįrodė ieškovės nesąžiningumo, o tai yra būtina civilinės atsakomybės ikisutartiniuose santykiuose taikymo sąlyga. Atsakovės klausimo dėl ieškovės nesąžiningumo iš esmės net nekelia ir šių aplinkybių neįrodinėja. Priešingai, atsakovės apsiriboja teiginiu, kad ieškovė, nutraukusi sutartį, bet kuriuo atveju privalo atlyginti tariamus atsakovės nuostolius. Tačiau tokia atsakovių pozicija yra nepagrįsta.

24.5       Ieškovė niekada neturėjo ir nesiekė jokių nesąžiningų ketinimų ar tikslų. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl objektyvių priežasčių – nesėkmingų ieškovės bandymų gauti banko finansavimą buto įsigijimui, taip pat ieškovės vadovo sveikatos problemų, kurios turėjo tiesioginę neigiamą įtaką ieškovės veiklai.

24.6       Atsakovės neįrodė, kad dėl sutarties nutraukimo jos prarado galimybę sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove sudarytoje sutartyje buvusiomis sąlygomis. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovės turėjo realių galimybių parduoti šį butą kitiems pirkėjams už 3 500 000 Lt (1 013 670,06 Eur). Vien ta aplinkybė, kad atsakovės buvo įsipareigojusios neparduoti turto kitiems asmenims, neribojo jų galimybių domėtis situacija nekilnojamojo turto rinkoje, ieškoti galimų kitų potencialių pirkėjų ir, atsiradus turto pardavimo kitam pirkėjui galimybei, pasiūlyti ieškovei nutraukti sutartį.

24.7       Atsakovės pateiktas nuostolių skaičiavimas yra nepagrįstas. Turto rinkos vertės sumažėjimas pats savaime nėra laikomas nuostolių dydį pagrindžiančiu faktu. Žalai įvertinti visais atvejais būtina nustatyti realiai egzistavusios galimybės (kuri buvo prarasta) parduoti turtą faktą, o ne vien tik hipotetinį rinkos vertės pokytį.

24.8       Byloje nėra įrodymų, kad per laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 15 d., kuomet buvo atliktas buto vertinimas, iki 2016 m. gruodžio 29 d., galėjo daugiau kaip per pusę (nuo 724 050 Eur iki 329 000 Eur) sumažėti prestižinėje (duomenys neskelbtini) vietoje esančio prabangaus turto rinkos kaina. Atsakovių teiginiai, kad turto pardavimo kaina esą atitiko rinkos kainą, taip pat yra nepagrįsti jokiais patikimais įrodymais, juolab kad VĮ Registrų centro masinio vertinimo duomenys neatspindi realios turto rinkos kainos.

24.9       Civiliniame procese galiojantys rungimosi, dispozityvumo, lygiateisiškumo principai ir bylos pobūdis nesuteikė teismui nei teisės, nei pareigos vykdyti intervenciją į privačių juridinių asmenų tarpusavio ginčą ir imtis aktyvių veiksmų įrodinėjimo procese.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl preliminariosios sutarties nuostatų aiškinimo

25.       Byloje kilo ginčas dėl sumokėto avanso pagal preliminariąją sutartį grąžinimo, kai sutarties šalys įsipareigojo sudaryti, bet nesudarė pagrindinės sutarties dėl nekilnojamojo turto objekto pirkimo ir pardavimo. Apeliantės, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laikosi pozicijos, kad grąžintina avanso suma preliminariosios sutarties šalių žodiniu susitarimu buvo įskaityta į apeliantės individualios L. P. įmonės patirtų nuostolių, atsiradusių dėl ieškovės atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimą, todėl apeliantės nėra skolingos ieškovei.  

26.       CK 6.156 straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas reiškia asmens universalią teisę savo pasirinkimu ir laisva valia pradėti derybas, sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės sutarties, sudaryti vienos ar kelių rūšių sutarčių elementų turinčią sutartį, nurodyti sąlygines sandorio sąlygas ir pan. Tai reiškia, kad sutarties laisvės principas leidžia asmeniui savo valia spręsti ir sudaryti CK normomis reglamentuotas ir šiomis normomis tiesiogiai nereglamentuotas, tačiau imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančias sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2009).

27.       Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika, aiškinanti materialiosios teisės normas, reglamentuojančias preliminariosios sutarties institutą, yra pakankamai išplėtota. Joje konstatuota, kad preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2020).

28.       Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2008 m. kovo 7 d., tačiau 2008 m. kovo 6 d. šalių rašytiniu susitarimu (priedas Nr. 1 prie preliminariosios sutarties) terminas šiai sutarčiai sudaryti buvo pratęstas iki 2009 m. kovo 7 d., o 2009 m. kovo 6 d. pasirašius sutarties priedą Nr. 2 – iki 2010 m. kovo 7 d. Dar vienas rašytinis šalių susitarimas, kuriame buvo spręsta dėl pagrindinės sutarties sudarymo galimybės per naują šalių sulygtą terminą, buvo sudarytas 2014 m. birželio 3 d. (priedas Nr. 3). Jame buvo susitarta, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis bus sudaryta iki 2015 m. birželio 30 d.

29.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes ieškovė negavo piniginių lėšų sutartai nekilnojamo turto kainai sumokėti. Šią aplinkybę atsakomybės dėl nesudarytos pagrindinės sutarties kontekste bylą nagrinėjęs teismas įvertino kaip ieškovės kaltę. Kadangi tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apeliacine tvarka nekvestionuojama, teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovės kalte dėl sutarties nesudarymo, išsamiau nepasisako.

30.       Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, kad ieškovė pagal ginčo sutartį sumokėjo atsakovei individualiai L. P. įmonei iš viso 1 567 000 Lt (453 834,57 Eur) avanso – 2007 m. rugsėjo 20 d. bankiniu mokėjimo pavedimu 967 000 Lt (280 062,56 Eur) ir 600 000 Lt (173 772,01 Eur) grynaisiais pagal 2007 m. spalio 1 d. pinigų priėmimo kvitą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantės laikosi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu išsakytos pozicijos, kad 600 000 Lt (173 772,01 Eur) avanso dalis individualiai L. P. įmonei faktiškai nebuvo sumokėta, o 2007 m. spalio 1 d. kasos pajamų kvitas dėl šios sumos priėmimo yra tik formali buhalterinio veiksmo įforminimo išraiška, nepagrįsta faktiškai atliktu mokėjimu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo argumentų dėl šios avanso dalies sumokėjimo grynaisiais pinigais, paremtų detaliu bylos šalių finansinių dokumentų ir kitų jų pateiktų įrodymų analize bei įvertinimu, apeliantės neginčija, t. y. nenurodo, kodėl šie pirmosios instancijos teismo argumentai yra neteisingi ar nepagrįsti ir kodėl bylos įrodymai turėjo būti įvertinti kitaip. Todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, susijusi su sumokėto apeliantei avanso dydžiu, pripažinta įrodyta ir dėl to teisėjų kolegija taip pat nepasisako.

31.       Avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu). Jis vykdo mokėjimo paskirtį, bet šia paskirtimi gali būti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pavyzdžiui, pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį. Kita vertus, tai savaime nereiškia, kad avansu sumokėti pinigai turi būti grąžinti. Reikia įvertinti, ar avansu sumokėti pinigai nebuvo šalių susitarimu ar kitu pagrindu numatyti panaudoti pagal kitą paskirtį, be kita ko, kaip netesybos prievolės įvykdymui užtikrinti. Nuostatos dėl avanso mokėjimo gali būti įtrauktos į preliminariąją sutartį, nes ji susijusi su būsimu pagrindinės sutarties sudarymu ateityje, o pagal pagrindinę sutartį gali būti vykdomi mokėjimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2020).

32.       Atkreiptinas dėmesys, kad avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už joje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti avansu sumokėtas pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015).

33.       Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos preliminariosios sutarties 4 straipsnio 1 dalies 1.1 papunktyje yra nurodoma, kad pirkėja (ieškovė) įsipareigoja ne vėliau kaip per 15 (penkiolika) dienų po šios sutarties pasirašymo sumokėti pardavėjai (apeliantei individualiai L. P. įmonei) 1 600 000 Lt (463 392,03 Eur) avansą, kuris, sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, yra įskaitomas į parduodamo turo kainą. Preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu pirkimo–pardavimo sutartis šioje sutartyje nustatytais terminai ir nurodytomis sąlygomis nesudaroma dėl to, kad pirkėja neįvykdė ar netinkamai vykdė šios sutarties 4 straipsnio 1 dalyje numatytus įsipareigojimus, taip pat tais atvejais, kai pirkėja nepagrįstai vengia arba atsisako sudaryti pirkimo–paravimo sutartį, pirkėja įsipareigoja sumokėti pardavėjai 50 000 Lt (14 481 Eur) baudą, kurios dydis atitinka iš anksto šalių įvertintus minimalius pardavėjos nuostolius dėl to, kad nebuvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Pirkėja taip pat privalo atlyginti visus kitus pardavėjos nuostolius (įskaitant negautas pajamas) tiek, kiek jų nepadengia minėta bauda. Likusi pardavėjai sumokėta avansu suma turi būti pardavėjos grąžinama pirkėjai ne vėliau kaip per 30 (trisdešimt) dienų po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo termino pabaigos.

34.       Vadinasi, pagal šalių sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas ieškovės sumokėtas avansas atliko ne tik mokėjimo bei atsiskaitymo, bet ir netesybų, įskaitytinai ir apeliantės individualios L. P. įmonės patirtų nuostolių kompensavimo, funkciją. Todėl tiek aukščiau nurodytas teisinis reguliavimas ir jį aiškinanti aktuali kasacinio teismo praktika, tiek preliminarios sutarties nuostatos leidžia iš esmės sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovei gražintino avanso suma turėjo būti apskaičiuojama iš apeliantės individualios L. P. įmonės gautos avanso sumos atėmus ieškovės pagal preliminariąją sutartį neginčytinai mokėtiną 50 000 Lt (14 481 Eur) baudą, taip pat apeliantės patirtų nuostolių, jeigu tokie būtų nustatyti, sumą, jei jie viršytų baudą.

35.       Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas būtent taip ir apskaičiavo iš apeliančių ieškovei priteistiną avanso sumą. Skundžiamame sprendime pagrįstai buvo konstatuota, kad iš apeliantės individualios L. P. įmonės gauto 453 834,57 Eur avanso atėmus ieškovei gražinto 61 250 Eur avanso dalį, dėl kurios apeliacinės instancijos teisme ginčo nekyla, o taip pat 14 481 Eur baudos kaip minimalių ir neįrodinėtinų apeliantės nuostolių sumą, ieškovei turi būti grąžinta 378 103,57 Eur sumokėto avanso dalis.

36.       Pažymėtina, kad ieškovės pareikštas ieškinys nebuvo atmestas visa apimtimi ir, atitinkamai, apeliančių priešieškinis nebuvo patenkintas ne dėl neteisingo nuostolių įskaitymo į grąžintiną avansą principo taikymo, bet dėl visiškai kitos priežasties – dėl to, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo įrodyti didesni, nei iš anksto sulygta ir nuostolius kompensuojanti bauda, apeliantės individualios L. P. įmonės patirti nuostoliai, kurie pagal preliminariosios sutarties 5 straipsnio 2 dalį pačių šalių valia, kaip tą siekė įrodyti apeliantės, buvo įskaityti (arba galėjo būti įskaityti) į visą likusią negrąžinto ieškovei  avanso dalį. Apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados, nei skundžiamame sprendime padarė pirmosios instancijos teismas, nesuponuoja.

Dėl nuostolių ir jų įskaitymo

37.       Vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų, skiriančių ją nuo pagrindinės sutarties, yra tas, kad preliminariosios sutarties, nurodytos CK 6.165 straipsnyje, negalima reikalauti įvykdyti natūra. CK 6.165 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šios sutarties pažeidimo atveju galima reikalauti tik nuostolių atlyginimo.

38.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal bendrąjį principą preliminariosios sutarties nevykdymo atveju nukentėjusiai šaliai turi būti atlyginama jos tiesioginė žala (nuostoliai), t. y. derybų išlaidos (pvz., kelionės išlaidos, advokato honoraras, dokumentų parengimo išlaidos ir pan.). Tačiau ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju galimos ir tokios faktinės bei teisinės situacijos, kai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalautų, kad nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse derybose dėl sutarties sudarymo turėtos išlaidos, tačiau taip pat ir prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti. Prarastos galimybės piniginė vertė galėtų būti nustatoma taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą. Taikant kainų skirtumo principą, kiekvienu individualiu atveju reikia įvertinti ir nukentėjusios šalies elgesį. Nustačius, kad ši šalis pati elgėsi nesąžiningai ir savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, kitos šalies atsakomybė dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo, remiantis CK 6.259 straipsniu, gali būti sumažinta arba ji gali būti visiškai atleista nuo šios nuostolių dalies atlyginimo. Taigi tam tikrais ikisutartinių prievolių pažeidimo atvejais gali būti pagrindas spręsti ne tik dėl tiesioginių išlaidų, bet ir dėl prarastos galimybės piniginės vertės, pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis (hipotetinėmis) pajamomis ar išlaidomis, priteisimo nukentėjusiai sąžiningai preliminariosios sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

39.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantės tokių savo nuostolių realumo leistinais įrodymais nepagrindė, t. y. jos neįrodė, jog ieškovei atsisakius sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir per, atnaujinus šalių ikisutartinius santykius, jų 2014 m. birželio 3 d. sudarytame susitarime (priedas Nr. 3) nustatytą naują terminą – iki 2015 m. birželio 30 d., apeliantė prarado galimybę parduoti šį turtą tretiesiems asmenims už preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą, kuri buvo didesnė nei 2014 m. gegužės 28 d. turto vertinimo atskaitoje Nr. 14/04-43V nustatyta rinkos vertė (žr. šios nutarties 14, 16 punktus). Kitaip tariant, nebuvo įrodytas nei tokių pajamų gavimo realumas, nei apeliantės turėti ketinimai parduoti ginčo butą nesusijusiems su apeliantė tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad ir pasibaigus ankstesniam, t. y. 2009 m. kovo 6 d. priede Nr. 2 nustatytam terminui sudaryti pagrindinę sutartį iki 2010 m. kovo 7 d., apeliantės daugiau nei ketverius metus nebuvo saistomos jokiais ikisutartiniais ar sutartiniais įsipareigojimais dėl nekilnojamojo turto pardavimo ieškovei. Taigi, jokių teisinių kliūčių ieškoti turtui kito pirkėjo nebuvo. Nesant byloje duomenų, kad apeliantės po 2010 m. kovo 7 d. ar po 2015 m. birželio 30 d. aktyviais veiksmais būtų ieškojusios kitų buto pirkėjų, nėra pagrindo ir spręsti, kad turto realizavimas tretiesiems asmenims nebuvo įmanomas.

40.       Apeliacinio skundo argumentai, kad iki priedo Nr. 3 pasirašymo tarp šalių žodinio susitarimo pagrindu toliau egzistavo ikisutartiniai santykiai, dėl kurių apeliantės buvo įsipareigojusios nekilnojamąjį turtą parduoti būtent ieškovei, stokoja pagrįstumo. Pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir 6.165 straipsnio 2 dalį preliminarioji sutartis turi būti rašytinė; formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, pavyzdžiui, šalims preliminariojoje sutartyje nustačius sąlygą dėl konkrečios prievolių užtikrinimo priemonės taikymo, šios priemonės pakeitimas taip pat privalo būti įformintas rašytine tvarka, nes rašytinės formos nesilaikymas sutartį (ar atskirą jos sąlygą) daro negaliojančią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011). Atitinkamai, bet kokie rašytinės preliminariosios sutarties pakeitimai, ir ypač tie, kurie susiję su jos pačios galiojimu (vykdymo termino šiai sutarčiai įvykdyti pratęsimu), privalo būti sudaromi rašytine forma, priešingu atveju jie negali sukelti jokių teisinių padarinių. Todėl nėra pagrindo pritarti apeliančių argumentams, kad šalis nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. (preliminariosios sutarties sudarymo) iki pat 2015 m. birželio 30 d. nepertraukiamai siejo ikisutartiniai teisiniai santykiai dėl buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo ir pardavimo, kurie net aštuonerius metus būtų riboję apeliančių galimybę laisvai, savo pačių nuožiūra spręsti dėl buto pardavimo kitiems pirkėjams. Ir nors tarp šalių ir po preliminariosios sutarties vykdymo termino pabaigos galėjo vykti derybos dėl galbūt dar neišnaudotos ieškovės galimybės įsigyti ginčo turtą savo nuosavybėn, kurios, kaip nustatyta byloje, baigėsi rašytinio dokumento – priedo Nr. 3 pasirašymu 2014 m. birželio 3 d., visgi šių derybų laikotarpiu apeliantės jau nebuvo preliminariąja sutartimi (teisiškai) įpareigotos parduoti šį turtą būtent ieškovei.    

41.       Kaip jau buvo nurodyta, apeliantė individuali L. P. įmonė savo patirtus nuostolius įvardija kaip skirtumą tarp 2007 m. rugsėjo 7 d. preliminariojoje sutartyje šalių sutartos buto kainos (1 013 670,06 Eur) ir kainos, kuri buvo nustatyta 2014 m. gegužės 28 d. ginčo buto vertinimo ataskaitoje (724 050,05 Eur). Apeliantės akcentuoja ir tokią aplinkybę, kad butas buvo parduotas trečiajam asmeniui UAB „Gėlos užuovėja“ už 329 000 Eur, todėl jų faktiškai patirti 648 670,06 Eur nuostoliai buvę dar didesni, nei prašomi priteisti priešieškiniu. Tačiau pirmiau konstatavus, kad apeliantės butu galėjo laisvai disponuoti ir jį savo nuožiūra perleisti tretiesiems asmenims iš karto po 2010 m. kovo 7 d., į bylą pateiktoje 2014 m. gegužės 28 d. turto vertinimo ataskaitoje nustatyta buto rinkos vertė nėra aktuali ir neįrodo patirtų nuostolių fakto bei dydžio. Kita vertus, į bylą nebuvo pateikta jokių leistinų ir patikimų įrodymų (pavyzdžiui, retrospektyvinio turto vertinimo), kad buto kaina, dėl kurios šalys susitarė sudarydamos 2007 m. rugsėjo 7 d. preliminariąją sutartį, atitiko tuo metu buvusią realią jo rinkos vertę, t. y. kainą, už kurią šį turtą tuo metu galima buvo parduoti laisvoje rinkoje, neatsižvelgiant į kitus šalių susitarimus bei jų santykius, apie kuriuos taip pat yra duomenų nagrinėjamoje byloje (šalių ir (ar) su jomis susijusių asmenų tarpusavio skoliniai įsipareigojimai).  

42.       Sutarties šalies prarasta galimybė gauti konkrečią turtinę naudą dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, turi būti pagrįsta realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis (hipotetinėmis) pajamomis ar išlaidomis. Todėl ir apeliančių patirtiems nuostoliams pagrįsti buvo būtina pateikti duomenis, kad šalių preliminariąja sutartimi sulygta kaina atitiko realią rinkos vertę, kurią už tą patį nekilnojamąją turtą būtų sutikę mokėti ir tretieji asmenys. Tokių aplinkybių apeliantės, siekdamos apsiginti nuo ieškinio reikalavimų ir pagrįsti savo pačių pareikšto priešieškinio reikalavimus, byloje neįrodinėjo. Priešingai nei nurodo savo apeliaciniame skunde apeliantės, įrodinėjimo pareiga, kai ginčas aiškiai dispozityvus, negali būti perkelta teismui. Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įgyvendino įrodinėjimo procesą, savo iniciatyva nerinkęs įrodymų ir (ar) nepasiūlęs apeliantėms pateikti papildomų įrodymų, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

43.       Svarbu ir tai, kad tokio pobūdžio nuostoliai pagal pirmiau jau aptartą kasacinio teismo praktiką gali būti priteisti tik sąžiningai preliminariosios sutarties šaliai. Nagrinėjamos bylos duomenys neleidžia teigti, kad apeliantė individuali L. P. įmonė, prašydama iš ieškovės nuostolių atlyginimo (įskaitymo), yra sąžininga preliminariosios sutarties šalis, nes ji, teisėjų kolegijos vertinimu, savo pačios sąmoningais veiksmai sukūrė faktinę situaciją įrodinėjamų nuostolių atsiradimui. Minėta, kad 2016 m. gruodžio 29 d. ginčo butas už 329 000 Eur buvo parduotas trečiajam asmeniui UAB „Gėlos užuovėja“, o ši bendrovė, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir tokia išvada apeliaciniame skunde nekvestionuojama, priklauso apeliantės L. P. sutuoktiniui (esamam ar buvusiam).

44.       Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, turto pardavimo kaina yra daugiau nei du kartus mažesnė už tą kainą, kuri yra nustatyta turto vertintojų 2014 m. gegužės 28 d. parengtoje ataskaitoje, kurią į bylą teikė pačios apeliantės. Šis faktas papildomai patvirtina pirmiau padarytą išvadą, kad pati apeliantė individuali L. P. įmonė aktyviais veiksmais nesiekė parduoti jai priklausančio turto už rinkos kainą, pardavusi jį susijusiam trečiajam asmeniui, juolab nesant byloje ir tokių duomenų, kad šio turto realizavimas įmonei tuo momentu tapo būtinas. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad buto pardavimo UAB „Gėlos užuovėja“ kaina atitiko realią nekilnojamo turto rinkos vertę, kadangi ji buvo artima Nekilnojamojo turto registre įrašytai 309 000 Eur kainai. VĮ „Registrų centras“ masinio vertinimo duomenys neatspindi realios nekilnojamo turto rinkos vertės, kadangi toks vertinimo būdas neapima individualių nekilnojamojo turto savybių įkainojimo, neretai lemiančio aukštesnę tokio turto pardavimo kainą.

45.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantei individualiai L. P. įmonei neįrodžius realiai jos patirtų nuostolių dėl su ieškove nesudarytos pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties fakto bei dydžio, nėra ir pagrindo spręsti, jog šalys tarpusavio žodiniu sutarimu nuostolius buvo įskaičiusios į ieškovei grąžintino avanso sumą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų sutikti su apeliančių argumentais, kad šalys visgi tarėsi dėl tokio įskaitymo sandorio ar jį buvo sudariusios. Tokių santykių teisinis reguliavimas lemia, kad visi preliminariosios sutarties šalių susitarimai turi būti sudaromi rašytine forma, kitaip jie neturi teisinės galios. Iš bylos duomenų matyti, kad šalys iš esmės laikėsi nurodyto teisinio reguliavimo, kadangi tiek pačią preliminariąją sutartį, tiek jos pakeitimus buvo sudariusios raštu, grynųjų pinigų  perdavimus taip pat fiksavo rašytinės formos dokumentais (kasos pajamų orderiais). Todėl šiame kontekste pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliančių dėstomi teiginiai, jog šalys po ilgai trukusių derybų žodžiu susitarė, kad ieškovei grąžintinas avansas bus įskaitytas į apeliantės individualios L. P. įmonės patirtus nuostolius, laikytina tik gynybine ir neįtikinama apeliančių versija, kuri nepagrįsta jokiais kitais bylos duomenimis.

46.       Vien akcentuojamas faktas, kad preliminariosios sutarties šalis (jų vadovus) galbūt siejo draugiški santykiai, ir (ar) aplinkybė, jog ieškovė po tokios jai atsiradusios teisės iš karto nesikreipė į teismą dėl negrąžinto avanso priteisimo, patys savaime nepatvirtina šalių suderintos valios dėl tariamų itin didelės sumos priešpriešinių reikalavimų įskaitymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, sąlyginai ilgą ieškovės nesikreipimą į teismą labiau tikėtina galėjo lemti ir deklaruojami šalių vadovų draugiški santykiai, taip pat tokios byloje nustatytos ir šalių neginčijamos aplinkybės, kad apeliantė individuali L. P. įmonė po preliminariosios sutarties pasibaigimo atlikinėjo bankinius mokėjimų pavedimus, kurias grąžino dalį avanso (61 250 Eur). Mokėjimų pavedimų paskirtyse nėra jokių žymų, kad pavedimai reikštų galutinį apeliančių atsiskaitymą su ieškove, juose tik nurodyta „dalinis avanso mokėjimas, skolos gražinimas“. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad jie įrodo tarp šalių buvusį susitarimą dėl mokėtinų sumų įskaitymo.

47.       Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šalių ginčą išsprendė teisingai, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai kitokio sprendimo priėmimo nelemia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

48.       Apeliacinį skundą atmetus ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, apeliantės neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai).

49.       Ieškovė UAB „Sinteksus“ patyrė 4 820,82 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro: 251,68 Eur už procesinių dokumentų analizę ir konsultaciją; 2 485,34 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą; 1 069,64 Eur už atskirojo skundo parengimą; 357,31 Eur už papildomų įrodymų rinkimą ir teismo nutarties analizę; 314,60 Eur už konsultaciją, įrodymų rinkimą ir prašymo VĮ Registrų centrui parengimą ir pateikimą; 342,25 Eur už VĮ Registrų cento dokumentų analizę ir patikslinto prašymo VĮ Registrų centrui parengimą ir pateikimą.

50.       Ieškovės prašomos priteisti išlaidos už atskirojo skundo parengimą viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 8.15 punkte numatytus maksimalius dydžius, todėl jų kompensacija mažinama iki didžiausios leistinos sumos, t. y. iki 609,68 Eur (1 524,20 Eur x 0,4).

51.       Ieškovės turėtos 2 485,34 Eur išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atitinka Rekomendacijų nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei dydžius, todėl ieškovei kompensuojamos visiškai.

52.       Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, dalyvaujančio byloje asmens patirtos išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, už teisės aktų, teismų praktikos analizes, už pasirengimus teismo posėdžiams, susitikimus su klientais ir pan. pagal Rekomendacijoje nustatytas taisykles atskirai neatlyginamos, o jos paprastai padengiamos priteisiant iš bylą pralaimėjusios šalies sumas už procesinių dokumentų rengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1030/2012; 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-480-157/2015; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-397-450/2022). Todėl ir šiuo atveju kitos ieškovės patirtos išlaidos atskirai neatlyginamos, jas kompensuoja už procesinių dokumentų (atsiliepimo į apeliacinį skundą ir atskirojo skundo) parengimą priteisiamos ieškovei sumos.  

53.       Taigi, ieškovei iš viso priteisiama 3 095,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (2 485,34 Eur + 609,68 Eur). Nurodytos išlaidos ieškovei iš apeliančių priteisiamos lygiomis dalimis, t. y. po 1 547,51 Eur.

54.       Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi apeliantėms buvo atidėtas 3 952 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo, atidėta žyminio mokesčio dalis priteisiama valstybei iš apeliančių taip pat lygiomis dalimis, t. y. po 1 976 Eur (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sinteksus“, juridinio asmens kodas 300861560, iš atsakovių individualios L. P. įmonės, juridinio asmens kodas 225803610, ir jos savininkės L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 1 547,51 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt septynis eurus 51 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovių individualios L. P. įmonės, juridinio asmens kodas 225803610, ir jos savininkės L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 1 976 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus septyniasdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio, kurio mokėjimas už apeliacinį skundą joms buvo atidėtas.

Teisėjai                                        Dalia Kačinskienė

                                                Agnė Tikniūtė

                                                Vigintas Višinskis