Administracinė byla Nr. A-733-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02454-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energija elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, skundą pareiškėjui UAB „Agrosaulė 1“ dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

I.

Atsakovas Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energija elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija (toliau – ir Komisija), atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos ( toliau ir VAGK) 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 3R-135(AG-108/04-2014) dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo UAB „Agrosaulė 1“ (toliau – ir Bendrovė) skundas, pateiktas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, būtų atmestas.

Atsakovas paaiškino, kad, vadovaujantis Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtintu Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), Komisijai yra suteikta teisė spręsti klausimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo ir priimti sprendimus. Pagal Aprašo 20 punktą, Komisija priima vieną iš trijų galimų sprendimų, t. y. kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas iš dalies kompensuoti patirtas išlaidas. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Aprašą gali būti kompensuojamos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Atsakovas nurodė, kad Bendrovė pateiktame prašyme prašė kompensuoti 1 250 Lt išlaidas už prašymo išduoti leidimą plėtoti saulės elektros energijos gamybos pajėgumus parengimą, 1 250 Lt išlaidas už konsultavimo paslaugą dėl saulės elektrinių verslo finansavimo, 1 250 Lt išlaidas dėl teisinių saulės elektrinių verslo rizikų ir galimybių, 100 Lt už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, 2 500 Lt išlaidas už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, 392,94 Lt darbo užmokesčio ir socialinio draudimo išmokų, 292,38 Lt virtualaus ofiso paslaugos mokesčio, 51,24 Lt antspaudo gamybos išlaidas, 200 Lt saugos darbe kursų išlaidas, 70 Lt gaisrinės saugos kursų išlaidas. Vyriausioji administracinių ginčų komisija pareiškėjo skundą tenkino tik dalyje dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo, kitoje dalyje skundą atmetė, todėl atsakovas pasisakė tik dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo. Atsakovas pažymėjo, kad Komisijai suteikta teisė kompensuoti tik tas išlaidas, kurios atitinka Aprašo reikalavimus. Dėl šios priežasties Komisija nekompensavo išlaidų už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, nes šios išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d., todėl neatitiko Aprašo 4 punkto nuostatų. Atsakovas nesutiko su VGAK išvada, kad Apraše nėra įtvirtinta, jog išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu, nes Aprašo 4 punkto nuostata išlaidų patyrimą tiesiogiai sieja su išlaidų apmokėjimu. Atsakovas rėmėsi Civilinio kodekso 2.48 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad sąskaita-faktūra MAN serija Nr. 0001972 už 2012 m. rugsėjo – 2013 m. sausio mėn. išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o mokėjimas (2 500 Lt) atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d., todėl darė išvadą, kad pareiškėjas iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. disponavo 2 500 Lt suma, todėl šios išlaidos negali būti laikomos išlaidomis, patirtomis iki 2013 m. vasario 1 dienos. Atsakovas pabrėžė, kad Komisija priėmė sprendimą pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją.

Pareiškėjas UAB „Agrosaulė 1“ atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pozicija jog negali būti kompensuota 2 500 Lt išlaidų, kurias sudaro mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo nustatyta, jog kompensuojamos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., yra pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo bei išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. Bendrovė ir ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ sudarė Nekilnojamojo turto nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis), kuri buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pagal šią sutartį pareiškėjas išsinuomojo žemės sklypą ir administracinį pastatą. Šį turtą pareiškėjas įsipareigojo naudoti gamybinei veiklai (Sutarties 2.1–2.2 p.). Sutartyje apibrėžto nekilnojamojo turto nuoma yra tiesiogiai susijusi su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Be to, remiantis Sutarties nuostatomis, turtas išnuomotas iki 2035 m. rugpjūčio 27 d., nuomos mokestis skaičiuojamas nuo turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dienos (Sutarties 3.1 p.), nuomos mokestis yra 500 Lt + PVM per vieną mėnesį. Pirmąjį nuomos mokestį – 500 Lt, kurį sudaro vieno mėnesio užstatas, nuomininkas sumoka iki 2012 m. rugpjūčio 27 dienos. Toliau nuomos mokestį nuomininkas, pradedant 2012 m. rugpjūčio 27 d. moka kas mėnesį (už kiekvieną nuomos termino mėnesį į priekį) iki einamojo mėnesio penkioliktos dienos pagal pateiktą nuomotojo sąskaitą-faktūrą. Priėmimo-perdavimo aktas tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ pagal Sutartį buvo pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 27 d., sąskaita-faktūra MAN serija Nr. 0001972 už 2012 m. rugsėjo – 2013 m. sausio mėn. išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o apmokėjimas (2 500 Lt) atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 dieną. Pareiškėjo manymu, nepaisant fakto, kad nurodytas mokestis už nuomą buvo sumokėtas po 7 mėnesių, Sutartis visą tą laiką galiojo, nebuvo nutraukta ir faktiškai buvo vykdoma. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Aprašo III skyriaus 5.4.4 punkte yra aiškiai nurodyta kompensuotinų išlaidų kategorija, pagal kurią turi būti sumokėtas nuomos mokestis už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešame registre įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas pažymėjo, kad Aprašo 4 punkte įtvirtinta, jog kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nei Įgyvendinimo įstatyme, nei Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo įrodymo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu. Pareiškėjas kartu su prašymu Komisijai pateikė nuomos išlaidų (2 500 Lt) patyrimą iki 2013 m. vasario 1 d. pagrindžiančius dokumentus, todėl, pareiškėjo manymu, nuomos išlaidos turi būti laikytinos kompensuotinomis. Šis nuomos mokestis prašymo pateikimo metu buvo faktiškai sumokėtas, todėl pareiškėjas darė išvadą, kad prašymas atitinka Aprašo 5.4.4 punkto bei 2 priedo nuostatas dėl sumokėto nuomos mokesčio kompensavimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad sąskaitos išrašymas suteikia teisę kreditoriui reikalauti sąskaitoje nurodytos sumos skolininko atžvilgiu. ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ pateikus sąskaitą pareiškėjas bet kokiu atveju būtų privalėjęs sumokėti nuomotojui nurodytą sumą arba savo iniciatyva arba kreditoriui pasinaudojus civilinių teisių gynimo būdais. Tai patvirtina, kad pareiškėjas minėtas išlaidas patyrė iki 2013 m. vasario 1 dienos. Pagal Aprašo 2 priedą, nuomos išlaidų kompensavimui nėra nustatytas maksimalus dydis, todėl Bendrovei turi būti kompensuojamas 100 proc. nuomos mokestis. Bendrovės teigimu, Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, nesivadovavo Aprašo nuostatomis, pažeidė teisėtų lūkesčių principą, todėl privalo vykdyti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą, t. y. priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo patirtų išlaidų kompensavimo. Bendrovė taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalimis, Aprašo 4, 5, 5.7, 5.4.4 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir konstatavo, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendime padaryta išvada, jog Bendrovės už nekilnojamojo turto objektų nuomą išlaidos, patirtos po 2013 m. vasario 1 d., gali būti kompensuojamos, iš esmės yra pagrįsta bei teisėta.

Teismas pažymėjo, kad pagal Aprašo 3 punktą, kompensuotinomis išlaidomis gali būti pripažįstamos tik tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidos. Asmuo, siekiantis tokių išlaidų kompensavimo, turi pagrįsti, kad prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su jo vykdyta saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo veikla. Teismas nustatė, kad Bendrovė 2012 m. rugpjūčio 27 d. nekilnojamojo turto nuomos sutartimi iš ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ išsinuomojo 0,1669 ha žemės sklypą ir 116,86 kv. m administracinį pastatą. Pagal Sutarties 2.1 p., šį turtą pareiškėja įsipareigojo, be kita ko, naudoti ir saulės energijos gamybai. Už šio turto nuomą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d., t. y. 5 mėnesius, Bendrovė pagal ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ 2013 m. sausio 31 d. pateiktą sąskaitą faktūrą sumokėjo 2 500 Lt nuomos kainą. Teismas pažymėjo, kad Sutartyje nėra detalizuojama, kokia nuomos kaina atkirai mokama už žemės sklypą, o kokia už administracinio pastato nuomą. Nekilnojamojo turto registro išrašas liudija, kad Sutartyje nurodyto žemės sklypo vertė yra beveik 3 kartus mažesnė už minėto administracinio pastato vertę. Teismas pažymėjo, kad visuotinai yra žinoma, jog turto nuomos kaina didžia dalimi priklauso nuo jo vertės. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. pateiktame prašyme Komisijai yra nurodomas virtualaus ofiso paslaugos mokestis.

Įvertinęs aptartus įrodymus, teismas pažymėjo, kad kyla pagrįstų abejonių, ar Sutartyje nurodytas administracinis pastatas, atsižvelgus į jo patalpų dydį, taip pat pareiškėjo planuotos vykdyti šviesos energijos gamybos veiklos pobūdį, galėjo būti tikslingai naudojamas išimtinai tik šiai veiklai ir toks naudojimas būtų racionaliai pateisinamas, t. y. ekonomiškai pagrįstas. Teismas darė išvadą, kad Inspekcija, pakartotinai nagrinėdama Bendrovės 2013 m. rugpjūčio 26 d. pateikto prašymo dalį dėl nuomos išlaidų kompensavimo, turėtų įvertinti ir tai, ar Bendrovės nurodyto ir Sutartyje numatyto administracinio pastato nuoma gali būti pripažįstama tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusiomis išlaidomis. Nustačius, kad Sutartyje nurodytas administracinis pastatas (jo dalis) negalėjo būti naudojamas tiesiogiai Bendrovės deklaruotoje veikloje, jos prašymas dėl nuomos mokesčio kompensavimo galėtų būti tenkinamas iš dalies.

Teismas konstatavo, kad VGAK 2014 m. sausio 24 d. sprendimo motyvai keistini, papildant juos įpareigojimu Inspekcijai įvertinti aptartas faktines aplinkybes. Teismas taip pat pažymėjo, kad pakartotinai nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl nuomos išlaidų kompensavimo bei vadovaujantis gero administravimo principu, Bendrovei turėtų būti suteikta galimybė ginčo klausimu pateikti savo paaiškinimus, taip pat juos pagrindžiančius įrodymu. Teismas darė išvadą, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2014 m. balandžio 9 d. sprendime iš esmės pagrįstai konstatavo, jog Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo dalis dėl pareiškėjo nurodyto žemės bei nekilnojamojo turto mokesčio kompensavimo neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir yra naikintina. Todėl, atsakovo skundo reikalavimą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo panaikinimo teismas atmetė. Skundo reikalavimą, kuriuo prašoma priimti sprendimą, kuriuo Bendrovės skundas būtų atmestas, teismas laikė išvestiniu reikalavimo panaikinti VGAK 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad skundžiama sprendimo rezoliucinė dalis iš esmės yra pagrįsta ir teisėta, tačiau keistini paties sprendimo motyvai, teismas atmetė ir išvestinį atsakovo skundo reikalavimą.

Pasisakydamas dėl Bendrovės prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Bendrovė teismui nepateikė detalių apskaičiavimų, patvirtinančių byloje patirtas išlaidas, todėl, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje gali būti išspręstas ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka pateikus prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III.

Atsakovas Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija, atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3517 atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, Aprašo 4 punkto nuostatos aiškiai reglamentuoja, kad kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., o jų patyrimą iki nurodytos datos patvirtina ne tik išlaidų pagrindimo, bet ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentai, todėl Komisija, nagrinėdama pareiškėjų prašymus dėl išlaidų kompensavimo, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, išlaidas vertina patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. tuomet, kai iki šios datos asmuo faktiškai sumoka pinigus už darbus, paslaugas, įrangą, nuomą ir panašiai, kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-697-525/2015, 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-419-525/2015 ir pažymi, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, jog Bendrovė už nekilnojamojo turto nuomą faktiškai atsiskaitė 2013 m. rugpjūčio 13 d., todėl pareiškėjas faktiškai išlaidas patyrė po 2013 m. vasario 1 d., taigi Komisija pagrįstai šių išlaidų nusprendė nekompensuoti. Atsakovas nurodo, kad Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 17R-3517 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus, jis pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis, sprendimas priimtas Komisijai neviršijant jai suteiktų įgaliojimų ir diskrecijos.

Pareiškėjas UAB „Agrosaulė 1“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad sprendimuose Komisija nustatė, jog kompensuojamos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., yra pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo bei išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, todėl atsakovas prieštarauja savo priimtame sprendime nustatytai aplinkybei ir nepagrįstai keičia poziciją dėl išlaidų pagrindimo bei patvirtinimo. Pareiškėjas pabrėžia, kad Sutartyje apibrėžto nekilnojamojo turto nuoma yra tiesiogiai susijusi su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Turtas pagal Sutartį išnuomotas iki 2035 m. rugpjūčio 27 d., nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo priėmimo-perdavimo akto pasirašymo dienos. Priėmimo-perdavimo aktas tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ pagal Sutartį buvo pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 27 d., sąskaita-faktūra MAN serija Nr. 0001972 už 2012 m. rugsėjo – 2013 m. sausio mėn. laikotarpį išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o apmokėjimas atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 dieną. Pareiškėjo teigimu, nepaisant to, kad mokestis už nuomą buvo sumokėtas po septynių mėnesių, tačiau Sutartis visą laiką galiojo, nebuvo nutraukta ir faktiškai buvo vykdoma. Pareiškėjas remiasi Aprašo 5.4.4, 4 punktais, pažymi, kad nei Įgyvendinimo įstatyme, nei Apraše nėra įtvirtinta, jog išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo įrodymo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nuomos mokestis prašymo pateikimo metu buvo faktiškai sumokėtas, todėl prašymas atitinka Aprašo 5.4.4 punkto ir 2 priedo nuostatas dėl sumokėto nuomos mokesčio kompensavimo. Pareiškėjas remiasi Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad šalys susitarė, jog nuomos mokestis bus mokamas dalimis pagal ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ pateiktą sąskaitą faktūrą, kuri buvo pateikta iki Aprašo 4 punkte nustatyto termino. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, remiantis Aprašo 2 priedu, nuomos išlaidų kompensavimui nėra nustatytas maksimalus dydis, todėl pareiškėjui kompensuotinas 100 proc. nuomos mokestis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir daro išvadą, kad iš esmės pakeitus įstatyminį reguliavimą, lėmusį saulės šviesos energijos elektrinių pagaminamos elektros energijos supirkimo principo pasikeitimą, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Pareiškėjas remiasi Aprašo 1, 3 punktais ir daro išvadą, kad Aprašas parengtas siekiant užtikrinti asmenų, iki Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipusių į Energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrusių tiesiogiai su saulės elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į teismų praktiką, jo manymu, analogiškose bylose ir daro išvadą, kad nekilnojamojo turto nuomos išlaidų patyrimas negali būti siejamas su jų apmokėjimo momentu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje ginčas kilęs dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3517 dalies, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo UAB „AgroSaulė 1“ patirtų išlaidų, susijusių su nekilnojamojo turto objektų – statinio ir žemės sklypo – nuoma.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl minėto Komisijos Sprendimo, 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 3R-135(AG-108/04-2014) panaikino Komisijos Sprendimo dalį dėl užmokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigojo pareiškėjo UAB „AgroSaulė 1“ prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, šioje dalyje išnagrinėti pakartotinai bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Likusioje dalyje pareiškėjo skundą VGAK atmetė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs Komisijos skundą dėl minėtos VGAK 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo dalies, 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu Komisijos skundą atmetė, nusprendęs, jog Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimas  Nr. 17R-3517 neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl vien dėl to pripažintinas neteisėtu. Be to, pirmosios instancijos teismo manymu, skundžiamas Komisijos sprendimas nebuvo tinkamai motyvuotas, todėl teismas papildė VGAK sprendimo argumentus įpareigojimu Komisijai įvertinti teismo sprendime aptartas faktines aplinkybes.

Atsakovas apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo visiškai atmesti pareiškėjo skundą, nes Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjas sprendimo turinį ir esmę suprato.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama, ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Tais atvejais, kai tikrinamas viešojo administravimo subjekto sprendimas  Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu, turi būti nustatyta (jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų), ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti.

Skundžiamame Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3517 nurodyta jo priėmimo data ir vieta, sprendimą priėmęs subjektas, aiškiai išreikšta viešojo administravimo institucijos valia, bendrais bruožais nurodyta sprendimo apskundimo tvarka.  Be to, nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, kad šis sprendimas buvo pakartotinis, t.y. priimtas po to, kai Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr.3R-415 įpareigojo atsakovą nagrinėti pareiškėjo UAB „Agrosaulė 1“ prašymą kompensuoti išlaidas iš naujo.  Skundžiamame Komisijos sprendime nurodytas jo teisinis pagrindas, sprendimą lėmę objektyvūs duomenys, nurodytos konkrečios išlaidos, kurias Komisija pripažino kompensuotinomis ir kurias ne. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo pateikto skundo teismui, jis pakankamai suprato, kokias išlaidas ir dėl kokių priežasčių Komisija atsisakė kompensuoti. Pareiškėjas VGAK kėlė ginčą dėl patirtų išlaidų vertinimo Aprašo 4 ir 5 punktų požiūriu, o ne dėl Komisijos sprendimo atitikimo formaliems reikalavimams. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatyti skundžiamo sprendimo trūkumai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu nėra esminiai, nesukliudė pareiškėjui veiksmingai ginti savo interesus ikiteismine ir teismine tvarka ir negali sudaryti pakankamo savarankiško pagrindo laikyti jį  neteisėtu. Kitų besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos bei pirmosios instancijos teismo atliktu skundžiamo Komisijos sprendimo pagrįstumo vertinimu.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. 12-561 redakcija), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Taigi patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose numatytas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus Aprašą.

Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Taigi minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Aprašo 5.4 punkte nurodyta viena iš kompensuotinų išlaidų kategorijų: investicijos į materialųjį turtą, susijusį su elektrinės projekto plėtojimu (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos įsigijimas ir su tuo tiesiogiai susijusios įrengimo ar prijungimo prie elektros tinklų išlaidos) ir ši kategorija detalizuojama Aprašo 5.4.1 – 5.4.4 punktuose, iš kurių 5.4.4 punkte nurodyta, jog Aprašo 5.4 punkto kategorijai priskiriamas sumokėtas nuomos mokestis už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešame registre įstatymų nustatyta tvarka.

Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.). Sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą, negarantavo, jog asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi  Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo.

Taigi patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose numatytas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinus Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą.

Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją. Aprašu Komisijai suteikta teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais (Aprašo 4 punktas). Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.). Sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vyrauja pozicija, kad išlaidų patyrimo momentas siejamas būtent su konkrečių piniginių sumų faktinio mokėjimo momentu, o sistemiškai aiškinant Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, ir Aprašo 4 punktą, šiose normose vartojama sąvoka „patirtos išlaidos“ reiškia, kad tos išlaidos turėjo būti realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-389-822/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-760-525/2015  ir kt.). Pažymėtina, jog toks prašomų kompensuoti išlaidų patyrimo momento apibrėžimas atitinka ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl su saulės energijos elektrinių plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo (žr. pvz. 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-589-525/2016, 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2506-552/2015, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1183-552/2015; 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1182-525/2015).

Be to, tokį teisės normų aiškinimą pagrindžia ir tai, jog  nėra  pakankamo teisinio pagrindo iš kitų kompensuotinų išlaidų rūšių ir kategorijų išskirti Aprašo 5.4.4 punkte nurodytą kompensuotinų išlaidų rūšį – sumokėtą nuomos mokestį už žemės ar kito nekilnojamojo turto nuomą ir vien  minėto nuomos mokesčio sumokėjimui netaikyti privalomos sąlygos, kad faktinis mokėjimas turi būti atliktas iki 2013 m. vasario 1 d. Vadovaujantis tais pačiais anksčiau išdėstytais motyvais, pagal Aprašo 6 punktą Aprašo 2 priede nustatytas maksimalus išlaidų – sumokėto nuomos mokesčio už nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešajame registre įstatymų nustatyta tvarka – kompensuotinas dydis taip pat taikytinas tik išlaidoms, sumokėtoms iki 2013 m. vasario 1 d.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog prašomą kompensuoti mokestį už žemės sklypo ir statinio nuomą pareiškėjas UAB „Agrosaulė 1“ sumokėjo 2013 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 12). Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės byloje nėra. Todėl, vadovaujantis anksčiau išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog pareiškėjas 2500 Lt išlaidas nekilnojamojo turo nuomai realiai patyrė būtent 2013 m. rugpjūčio 13 d., t. y. po 2013 m. vasario 1 d.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. žemės sklypo ir statinių nuomos sutartis bei 2012 m. rugsėjo 18 d. ilgalaikės paskolos teikimo sutartis buvo sudaryta tarp susijusių juridinių asmenų mokesčių teisės požiūriu (b. l. 11). Be to, tą pačią dieną sudaryta sutartimi tas pats žemės sklypas buvo išnuomotas dar vienam juridiniam asmeniui (UAB „AgroSaulė 2“) (b. l. 20). Pagal žemės sklypo ir statinių  nuomos sutarties 4.2 punktą pareiškėjas tą pačią dieną ( 2012 m. rugpjūčio 27 d.) turėjo sumokėti 500 litų pirmąjį nuomos mokesčio mokėjimą – vieno mėnesio užstatą, tačiau to nepadarė, nors ilgalaikę paskolą kitai įmonei (kuri pareiškėjo teigimu tapo priežastimi nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimui) pareiškėjas suteikė tik 2012 m. rugsėjo 18 d. Visos šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą nelaikyti pareiškėjo sąžiningai vykdžiusiu savo pareigas nuomininku, įgavusiu teisėtų lūkesčių, kad galimos patirti išlaidos bus kompensuotos.

Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, nors pareiškėjui ir kilo pagal sutarties sąlygas prievolė apmokėti paslaugas, tačiau kol mokėtina už paslaugas suma nebuvo pareiškėjo apmokėta, ji nepriskirtina pareiškėjo realiai patirtoms išlaidoms Aprašo 4 punkto požiūriu.

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo patirtos išlaidos, apmokėtos po 2013 vasario 1 d., nekompensuotinos kaip patirtos po minėtuose teisės aktuose nurodytos datos. Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3504 tinkamai taikė galiojančius teisės aktus bei rėmėsi objektyviais duomenimis, tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas išlaidas, nurodė atsisakymo kompensuoti išlaidas už nuomą teisinį pagrindą (Aprašo 4 punktas) bei atsisakymo motyvus (išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.), todėl ši Komisijos sprendimo dalis laikytina pagrįsta, motyvuota ir teisėta.

Dėl šių priežasčių pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarką, nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, rėmėsi nevyraujančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl teismo sprendimas naikinamas  Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnio pagrindu ir, sprendžiant ginčą iš esmės, pareiškėjo UAB „Agrosaulė 1“ skundas visiškai atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos skundą tenkinti.

Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 3R-135(AG-108/04-2014) dalį, kuria buvo panaikinta Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m sausio 24 d. sprendimo Nr.17R-3517 dalis dėl pareiškėjo UAB „Agrosaulė 1“ išlaidų, susijusių su nekilnojamojo turto nuoma, kompensavimu ir šį pareiškėjo reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.