Civilinė byla Nr. e2-2507-853/2020
Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00872-2020-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3.; 2.6.8.9.; 3.2.6.6.1.; 3.2.6.6.2.; 3.2.6.6.3
(S)
TELŠIŲ APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS UŽ AKIŲ
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 23 d.
Mažeikiai
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Andželika Butkuvienė,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos, palūkanų, tarpininkavimo mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
ieškovė akcinė bendrovė „NEO Finance“ teismui pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo A. L. 3960,34 Eur negrąžintos kredito dalies; 311,13 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų paskaičiuotų iki 2020 m. balandžio 22 d. kreipimosi į teismą dienos; 17,00 proc. mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 3960,34 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos; 1860,45 Eur tarpininkavimo mokesčio; 12,15 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 1 d., iki kreipimosi į teismą dienos; 5 procentų dydžio metines palūkanas; 138,00 Eur žyminio mokesčio ir 200,00 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą.
Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka tinkamai, paliekant atsakovo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje pranešimą, tačiau atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą atsakovas nepateikė, todėl ieškovei prašant priimtinas sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis).
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Atlikus formalų byloje pateiktų įrodymų tyrimą (netiriant įrodymų turinio ir vertinant tik teisinį, bet ne faktinį jų pagrįstumą), daroma išvada, kad pasitvirtinus byloje esančių įrodymų turiniui būtų pagrindas ieškinį tenkinti visiškai (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė akcinė bendrovė „NEO Finance“ ir atsakovas A. L. 2019 m. sausio 31 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. K968252976, kurios pagrindu, ieškovė suteikė atsakovui 4409,23 Eur kredito sumą 60 mėnesių terminui. Sutartimi šalys susitarė dėl 17,00 proc. metinių palūkanų normos, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 21,57 proc. Sutartimi šalys taip pat susitarė dėl 220,75 Eur tarpininkavimo mokesčio su nuolaida. Bendra vartojimo kredito suma, kurią atsakovas sutartimi įsipareigojo sumokėti, sudaro 3962,35 Eur. Atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovei gautą kreditą periodinėmis įmokomis kas mėnesį ir sumokėti ieškovei visus Sutartyje nustatytus mokesčius ir palūkanas.
Atsakovas tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, dėl to ieškovė 2020 m. kovo 3 d. pranešimu ragino atsakovą padengti įsiskolinimą, tačiau atsakovui į raginimą nereaguojant ir skolos laiku neapmokėjus, ieškovė 2020 m. balandžio 1 d. pranešimu Sutartį vienašališkai nutraukė ir pareikalavo, kad atsakovas grąžintų visą kreditą, sumokėtų sutartines palūkanas ir kitus pagal Sutartį numatytus mokėjimus.
Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1–6.4 straipsniai). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Ieškovė suteikė atsakovui vartojimo kreditus refinansavimui, atsakovas juos gavo, tačiau savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdo, gauto kredito negrąžino, todėl atsakovas laikoma pažeidusi prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakovas atsiliepimo į ieškinį ar įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytas aplinkybes, nepateikė, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina prievolės neįvykdymo faktą (CPK 178 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė įrodė ir pagrįstai apskaičiavo skolos dydį, ieškovės reikalavimas dėl negražinto kredito dalies tenkintinas, iš atsakovo priteistina 3960,34 Eur negrąžintos kredito dalies, 311,13 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki 2020 m. balandžio 22 d. kreipimosi į teismą dienos (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnis).
Ieškovė, vadovaudamasi Sutarties 6.1 papunkčiu bei CK 6.261 straipsniu prašo priteisti iš atsakovo 12,15 Eur sutartinių kompensuojamųjų palūkanų. Pagal Sutarties 6.1 papunktį, vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. CK 6.261 straipsnis reglamentuoja palūkanų už terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidimą priteisimą. Taigi ieškovė aptariamu reikalavimu prašė priteisti iš atsakovo palūkanas už termino įvykdyti prievolę praleidimą už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 1 d., iki kreipimosi į teismą dienos, todėl reikalavimas priteisti iš atsakovo 12,15 Eur kompensuojamųjų palūkanų yra tenkintinas.
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo sutartines 17,00 proc. mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 3960,34 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos. Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko ne tik įvykdyti prievolę, bet ir sumokėti palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Pagrindinė palūkanų paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais (CK 6.870 straipsnis, 6.872 straipsnis). Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis Nr. 3K-3-272/2014).
Paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-509/2010). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos 17,00 proc. dydžio sutartinės metinės palūkanos skaičiuojamos nuo negrąžinto kredito dalies skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos.
Ieškovė ieškiniu taip pat prašo priteisti 1860,45 Eur tarpininkavimo mokesčio. Sutarties Specialiosiose sąlygose numatyta, kad tarpininkavimo mokestis (procentas nuo kiekvienos grąžintos įmokos) yra 5,90 procentai, jo bendra suma pritaikius nuolaidą yra 220,75 Eur. Šis mokestis pagal Sutarties sąlygas yra apskaičiuotas iš anksto, Sutarties sudarymo metu, ir turi būti atsakovo mokamas nepriklausomai nuo to ar jis tinkamai vykdys savo sutartines prievoles. Pažymėtina, kad 220,75 Eur tarpininkavimo mokestis su nuolaida yra įskaičiuotas ir į 3962,35 Eur bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą (2509,23 Eur kreditas + 1232,37 Eur palūkanos + 220,75 Eur tarpininkavimo mokestis). Įvertinus tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 220,75 Eur tarpininkavimo mokesčio dalį tenkintinas.
Tuo tarpu Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2. punkte numatyta tarpininkavimo mokesčio dalis yra tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis, kuriai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant Sutartį, t. y. vėluojant apmokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.11 punktas numato, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimui mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį. Jei Vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt dienų), nuo 31 (trisdešimt pirmos) vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui.
Teismas, įvertinęs minėtas Kredito sutarties nuostatas ir sutartyje numatyto tarpininkavimo mokesčio, numatyto bendrųjų sąlygų 5.3. punkte, pobūdį, jo mokėjimo atvejus ir apskaičiavimo būdą, daro išvadą, kad šiuo atveju savo esme ši tarpininkavimo mokesčio dalis laikytina netesybomis.
Kaip matyti iš Sutarties 5.3 ir 5.4 punktų, Sutartyje nustatyta tarpininkavimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Tokia nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susieta su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, kuri pasireiškia nubaudimo forma. Vien tai, kad šalys Sutartyje prievolės įvykdymo užtikrinimą įvardijo nuolaidos terminu nekeičia šalutinės – netesybų – prievolės esmės. Tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais. Tokia sąlyga yra neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, nes vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, negali numatyti, koks mokestis jo atžvilgiu bus taikomas ir kaip jis galėtų įtakoti jo dydį (Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-394-372/2020; Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-372-368/2020; Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-225-372/2020; Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-166-440/2020; Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-50-265/2020; Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-268-924/2020; Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2172-480/2019; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-223-852/2020; Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-345-601/2020; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1075-340/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1089-640/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1625-430/2019, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A‑1505‑613/2019; Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje e2A-1565-460/2019 ir kt.).
Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Taigi toks reglamentavimas vienareikšmiškai reiškia, jog kai sutarties šalis (vartotojas) netinkamai vykdo savo įsipareigojimus ar jų nevykdo, vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos ir jų dydis imperatyviai nustatytas Vartojimo kredito įstatyme, be to, akcentuotina, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Atsižvelgiant į tai ieškovės reikalavimas dėl 1639,70 Eur tarpininkavimo mokesčio dalies netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pažymėti, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad nacionalinis teismas turi ex officio (lot. savo iniciatyva) įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13/EEB taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo (žr. Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 28 ir 29 punktus; 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimo Cofidis, C-473/00, ECLI:EU:C:2002:705, 32 ir 33 punktus; 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Mostaza Claro, C-168/05, ECLI:EU:C:2006:675, 27 ir 28 punktus ir kt.). Nacionalinio teisėjo teisę ex officio (lot. savo iniciatyva) vertinti sutarties sąlygų nesąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, Teisingumo Teismas yra konstatavęs 2000 m. birželio 27 d. sprendime Océano Grupo Editorial et Salvat Editores (C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 29, 32 punktai).
Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio (lot. savo iniciatyva) turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K 3-438-415/2016, 28 punktas, ir kt.).
Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas numatyti standartines sąlygas, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jų atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Ši norma įgyvendinta CK 6.188 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taigi, pagal šią normą nesąžiningomis, be kita ko, laikomos tokios sąlygos, kurios nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (CPK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Direktyvos 93/13 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog visada yra laikoma, kad dėl sutarties sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju (žr. Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutarties Pohotovos? s.r.o. prieš Iveta Korčkovsk?, C-76/10, 57 punktą). Ši norma įtvirtinta nacionalinėje teisėje, nurodant, kad individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje (CK 6.188 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamu atveju tarpininkavimo mokesčio kintamoji dalis ir jos paskaičiavimas yra numatytas Vartojimo kredito bendrosiose (standartinėse) sąlygose, kurios yra taikomos visiems kredito gavėjams. Kredito gavėjas dėl šios sąlygos negali padaryti jokios įtakos, atskirai dėl jos derėtis. Kredito sutarties bendrosios dalies 1.29 ir 5.3 punktų sąlygos yra neaiškios. Sutartyje nėra aiškiai nurodyta, už ką yra mokamas tarpininkavimo mokestis, be to, nėra aiški ir šio mokesčio apskaičiavimo tvarka ir jo dydis sutarties sudarymo metu. Pagal Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų nuostatas tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas nuo priskaičiuotų vėlavimo palūkanų sumos, tačiau sutarties sudarymo metu nėra žinoma, ar bus ir kokio dydžio bus vėlavimo palūkanos, todėl sutarties sudarymo metu pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkto nuostatas nėra galimybės apskaičiuoti tarpininkavimo mokesčio dydžio. Tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis, kuri taikoma tik vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant Sutartį, savo esme vertintina kaip užslėptos netesybos, o tokios sąlygos yra neskaidrios ir nesąžiningos vartotojo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju Sutartyje įtvirtintas netesybų dydis (kitu pavadinimu) klaidina vartotoją, nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą bei užtikrina neproporcingą kreditoriaus interesų apsaugą, taip pat neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teismas laiko, kad Sutarties Bendrosios ir Specialiosios dalies sąlygos, susijusios su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu, ir Bendrosios dalies sąlygos, susijusios su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu, yra nesąžiningos ir negaliojančios ab initio (CK 6.2284 straipsnio 3 dalis, 9 dalis).
Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis ir 6.210 straipsnio 1 dalis).
Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos proporcingos patenkintų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovė nagrinėjamu atveju patyrė 338,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kuriuos sudaro 138,00 Eur žyminio mokesčio ir 200,00 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą. Laikant, kad patenkinta 73,31 proc. ieškinio reikalavimų (prašoma priteisti suma 6144,07 Eur, priteista suma 4504,37 Eur), iš atsakovo ieškovei priteistina 247,79 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 93 straipsnio 1 dalis).
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R 261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (galiojanti redakcija nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatytą minimalią (5 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš atsakovo nepriteisiamos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi ir 285–286 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį patenkinti iš dalies.
Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) 2019 m. sausio 31 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. K968252976 Bendrosios ir Specialiosios dalies sąlygas, susijusias su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu, ir Bendrosios dalies sąlygas, susijusias su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu.
Priteisti iš atsakovo A. L., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“, j. a. k. 303225546, naudai:
– 3960,34 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt eurų 34 ct) negrąžinto kredito,
– 311,13 Eur (tris šimtus vienuolika eurų 13 ct) mokėjimo (pelno) palūkanų,
– 12,15 Eur (dvylika eurų 15 ct) sutartinių palūkanų už termino įvykdyti prievolę praleidimą,
– 220,75 Eur (du šimtus dvidešimt eurų 75 ct) tarpininkavimo mokesčio,
– 17,00 proc. dydžio sutartinės metinės palūkanos skaičiuojamos nuo negrąžinto kredito dalies, tai yra 3960,34 Eur, skaičiuojant nuo 2020 m. balandžio 22 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos,
– 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, tai yra 4504,37 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme – 2020 m. balandžio 23 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,
– 247,79 Eur (du šimtus keturiasdešimt septynis eurus 79 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmams pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Ieškovė per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.
Teisėja Andželika Butkuvienė