Baudžiamoji byla Nr. 2K-72-976/2016

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00291-2012-1 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.18.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

nuteistojo M. B. gynėjui advokatui Daliui Mecelicai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžiu M. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – M. B. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 1317 Eur (35 MGL) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. M. B. nuteistas už tai, kad aplaidžiai tvarkė apskaitą, įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to nebuvo galima visiškai nustatyti UAB „M“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo įmonės įkūrimo pradžios, t. y. nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2012 m. sausio 23 d. būdamas UAB „M“ direktorius, atsakingas už šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal buhalterinių dokumentų priėmimo–perdavimo aktą gavęs UAB „M“ dokumentus iš T. G. B., jų neišsaugojo įstatymų nustatytą laiką (10 metų), taip pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 punktą, pagal kurį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, 4 punktą, pagal kurį, jeigu pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir finansinę atsakomybę perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas, 20 straipsnį, pagal kurį, jei dingsta arba visiškai ar iš dalies sugadinami apskaitos dokumentai, apskaitos registrai, juos praradęs ar sugadinęs darbuotojas ūkio subjekto vadovui rašo pasiaiškinimą, ūkio subjekto vadovas priima sprendimą dėl jų atkūrimo Vyriausybės nustatyta tvarka, taip pat Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 punktą, pagal kurį įmonės privalo saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius, išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ar juridinių asmenų teisės, ir 2 punktą, pagal kurį už įmonės veiklos dokumentų išsaugojimą reikiamą laiką atsako vadovas.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nepasisakė dėl jį teisinančių įrodymų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 223 straipsnio 1 dalį.

2.1. Pasak kasatoriaus, BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu gali būti pripažintas asmuo, atlikęs ne bet kokius veiksmus, o tik būdingus juridinio asmens vadovui. Juridinio asmens valdymas turi būti siejamas su asmens savarankiškais sprendimais sprendžiant juridinio asmens kasdienius ūkinius–komercinius klausimus. Kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012 pasisakyta, kad jeigu dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, jog jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Taigi pagal teismų praktiką kasatoriaus veiksmų, atliktų ne savo iniciatyva, o kitų asmenų nurodymu, apeliacinės instancijos teismas negalėjo laikyti juridinio asmens valdymu. Šiuo atveju teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad bendrovėje jis dirbo trumpai (nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2012 m. sausio 23 d.), kad 2012 m. sausio 19 d. pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo, tačiau iš karto atleistas nebuvo, kad darbe buvo tik kelis kartus, banko kortelę paėmė A. O. nurodymu, banko pavedimus atliko tik vieną kartą, prekes iš UAB „L“ paėmė pagal liudytojo T. G. B. užsakymą. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu jis galėtų būti laikomas aptariamos nusikalstamos veikos subjektu.

2.2. Nuteistojo teigimu, nenustatyta, kad jis realiai perėmė įmonės buhalterinius dokumentus (tai nurodo tik suinteresuoti asmenys), galėjo suprasti jų turinį ir turėjo nors minimalią kompetenciją valdyti juridinį asmenį ir priimti bent vieną savarankišką sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatoriui tapo žinoma, jog 2011 m. gruodžio 28 d. UAB „M“ vadybininkas A. O. šios bendrovės akcininko A. L. iniciatyva atvykusiam auditoriui perdavė buhalterinės apskaitos dokumentus. Šios aplinkybės, kasatoriaus įsitikinimu, rodo, kad UAB „M“ dokumentai buvo prarasti ne dėl jo veiksmų, o dėl kitų asmenų, veikusių juridinio asmens ir kreditorių nenaudai, tikėtina, nusikalstamų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo tai ištirti.

Nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas įrodyta tai, kad jis priėmė buhalterinius dokumentus, neatsižvelgė į liudytojos UAB „M“ buhalterės B. J. parodymus, iš kurių matyti, kad jis (kasatorius) nedavė jokių nurodymų, ir į tai, jog ji nepateikė dokumentų perdavimo akto, nors pirmosios instancijos teismas to prašė. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas nepasisakė dėl šios liudytojos parodymų, kuriuose ji teigė klausiusi tik A. L. ir T. G. B. nurodymų (pastarojo nurodymu parengė ir dokumentus auditui), o nuteistąjį mačiusi vieną ar du kartus. Kasatoriaus manymu, svarbu ir tai, kad T. G., T. G. B., A. L. ir B. J., dirbę UAB „M“, iš karto perėjo dirbti į analogiška veikla užsiimančią UAB X. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl bankroto administratoriaus A. S. parodymų, pagal kuriuos kasatorius buvo tik sugalvotos procedūros dalis, kad būtų suklaidintas administratorius ir išvengta prievolių atsiskaityti su kreditoriais. Be to, liko neįvertinti liudytojo T. G. B. parodymai, kad dokumentų perdavimas buvo tik formalus ir kad, jo manymu, kasatorius negalėjo suvokti, kas yra auditas, taip pat liudytojo A. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis pripažino, jog būtent T. G. B. priiminėjo sprendimus, o jis (M. B.) – mokėsi.

2.3. Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas neaptarė specialistės A. S. parodymų apeliacinės instancijos teisme, kuri teigė negalinti pasakyti, per kiek laiko turi būti atkurti buhalteriniai dokumentai ir kuris asmuo tai turėtų padaryti. Taip pat specialistė negalėjo paaiškinti, kaip turėtų būti vertinamas kasatoriaus A. O. surašytas reikalavimas pasiaiškinti dėl dingusių dokumentų. Nuteistojo įsitikinimu, pareikalaudamas A. O. pasiaiškinti, kokiam asmeniui perdavė dokumentus, ir pateikti priėmimo–perdavimo aktus, jis pradėjo dokumentų atkūrimo procedūrą, todėl jam nesuprantama, kodėl šie jo teisėti veiksmai kaltinime įvardyti kaip Buhalterinės apskaitos įstatymo 20 straipsnio nuostatų pažeidimas. Kadangi įstatymais nenustatyta, per kurį laiką turi būti atkurti dingę bendrovės dokumentai, kasatoriui nutraukus darbo sutartį, dingusių UAB „M“ buhalterinių dokumentų dingimu turėjo rūpintis ir juos atkurti A. L. priimtas V. S. (Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 4 dalis), tačiau šiam asmeniui įtarimai nebuvo pareikšti.

3. Nuteistojo M. B. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo

4. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-237-489/2015, 2K–406–895/2015).

Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas – tai norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas. Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų. Pagal to paties įstatymo 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas.

4.1. Nagrinėjamoje byloje svarbus yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnyje, subjekto kaip nusikalstamos veikos požymio aiškinimas kasacinio teismo praktikoje, nes būtent tinkamo subjekto klausimas yra keliamas kasaciniame skunde.

Pagal BK 223 straipsnį už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką atsako ūkio subjekto vadovas (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K–406–895/2015). Tačiau tais atvejais, kai formaliai įmonės vadovu esantis asmuo realiai įmonės vadovo funkcijų neatlieka, baudžiamosios atsakomybės subjektu pagal BK 223 straipsnį gali būti pripažintas asmuo, faktiškai vadovaujantis įmonei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-507/2015, 2K-615-507/2015).

4.2. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 11 d. su M. B. buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią jis buvo paskirtas eiti UAB „M“ direktoriaus pareigas, ir šie duomenys 2011 m. gruodžio 13 d. buvo įregistruoti Juridinių asmenų registre. Iš direktoriaus pareigų jis buvo atleistas 2012 m. sausio 23 d. paties prašymu, pateiktu 2012 m. sausio 19 d.. Buhalterinės apskaitos dokumentai iš įmonės dingo 2011 m. gruodžio 28 d., įmonės vadybininkui A. O. perdavus juos nenustatytiems byloje asmenims (pagal kai kurių liudytojų parodymus – auditoriams).

Byloje nustatyta, kad įmonės ,,M“ vienintelis akcininkas ir direktorius iki 2011 m. lapkričio 8 d. buvo T. G., 2011 m. lapkričio 9 d.–gruodžio 13 d. direktoriumi buvo T. G. B., o 100 proc. akcijų 2011 m. lapkričio 9 d. neatlygintinai buvo perduotos A. L. (kuriam akcijas įsigyti pasiūlė T. G. B.). 2011 m. gruodžio 13 d. UAB ,,M“ direktoriumi paskirtas M. B., o T. G. B. 2011 m. gruodžio 13–28 d. ėjo techninio direktoriaus pareigas. M. B. 2012 m. sausio 13 d. pateikė prašymą atleisti jį iš direktoriaus pareigų (kaip jis nurodo, dėl to, kad sužinojo apie įmonės skolas, į jį ėmė kreiptis kreditoriai, taip pat ir dėl to, kad iš įmonės buvo išvežti buhalteriniai dokumentai). Vienintelio akcininko A. L. paprašytas keletą dienų palaukti iki bus surastas kitas direktorius, prašymą atleisti iš direktoriaus pareigų M. B. dar kartą parašė 2012 m. sausio 19 d., tą pačią dieną direktoriumi buvo paskirtas ir vieninteliu akcininku (įgijęs 100 proc. akcijų) tapo V. S.

Pažymėtina, kad per M. B. buvimo direktoriumi laikotarpį įmonės kreditoriai pradėjo reikalauti įmonės įsipareigojimų įvykdymo; T. G. B. (iki M. B. paskyrimo buvęs direktoriumi, o iki 2011 m. gruodžio 28 d. – techniniu direktoriumi), keli vadybininkai, buhalterė B. J. išėjo iš UAB ,,M“ ir įsidarbino įmonėje UAB X, kuri užsiėmė analogiška kaip ir UAB ,,M“ veikla ir kurios direktoriumi nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. sausio 18 d. buvo A. L., o nuo 2012 m. sausio 18 d. – T. G. B., o jo pavaduotoju T. G.

4.3. Byloje analizuojant, ar M. B., formaliai būdamas įmonės vadovu, realiai atliko vadovo funkcijas, nustatyti tokie jo atlikti veiksmai: 1) M. B. pasirašė pirmiau nurodytų darbuotojų atleidimo dokumentus; 2) naudodamasis jam perduota T. G. (buvusio UAB „M“ direktoriaus) vardu išduota banko kortele paėmė pinigų; 3) padarė kelis pervedimus iš įmonės sąskaitos kreditoriams; 4) surašė įsakymą, nurodydamas vadybininkui pateikti informaciją apie perduotus buhalterinius dokumentus. Kartu nustatyta ir tai, kad darbo užmokestis M. B. nebuvo sumokėtas, raktų nuo įmonės patalpų jis neturėjo, į biurą buvo atėjęs iki dešimties kartų.

Tiriant buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą, byloje taip pat buvo nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 28 d. M. B. buvo iškviestas iš biuro susitikti su T. G. B., susitikimo metu gavo vadybininko A. O. pranešimą telefonu, kad jis atidavė įmonės dokumentus atvykusiems auditoriams. 2012 m. sausio 12 d. M. B. surašė įsakymą, kuriuo informavo vadybininką A. O., kad jam (M. B.) tapo žinoma, jog 2011 m. gruodžio 28 d. A. L. (vienintelio akcininko) iniciatyva A. O. perdavė atvykusiems auditoriams įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir prašė pateikti žinomus duomenis apie UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentų buvimo vietą. Vadybininkas A. O. pasirašė ant įsakymo, kad susipažino su dokumentu, tačiau, nespėjęs pateikti jokios informacijos, mirė.

4.4. Nustatęs tokias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad M. B. būnant formaliu vadovu įmonei faktiškai vadovavo kiti asmenys. Pirmosios instancijos teismo teigimu, iš įmonės dingus buhalterinės apskaitos dokumentams, M. B., pasikonsultavęs su teisininku, ėmėsi priemonių nustatyti, kur dingo dokumentai, tačiau to padaryti jam nepavyko, nes vienintelis darbuotojas A. O., žinojęs, kas, kieno nurodymu ir kur išgabeno bendrovės dokumentus, mirė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad M. B. galėjo pasipriešinti bendrovės savininkams, tikėtina, suorganizavusiems dokumentų išgabenimą iš bendrovės patalpų jam nedalyvaujant, tik paprašydamas atleisti jį iš direktoriaus pareigų.

Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą – kad M. B., pasirašydamas tam tikrus įmonės dokumentus, susijusius tiek su finansine įmonės veikla (pavedimai kreditoriams), tiek su jos veiklos organizavimu (darbuotojų atleidimas iš pareigų), dalyvaudamas ir iš esmės kartu su A. L. organizuodamas UAB „RRS“ ir „M“ sujungimą, iš esmės vykdė savo, kaip UAB „M“ direktoriaus, pareigas ne tik formaliai, bet ir faktiškai. Apeliacinės instancijos teismo manymu, abejotinos juridinės galios 2012 m. sausio 12 d. įsakymo, kuriuo M. B. informavo A. O., kad jam tapo žinoma, jog 2011 m. gruodžio 28 d. A. L. iniciatyva A. O. perdavė atvykusiems auditoriams įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir prašė pateikti jam žinomus duomenis apie UAB „M“ buhalterinių dokumentų buvimo vietą, surašymas nešalina M. B. atsakomybės, nes jis daugiau jokių veiksmų dėl buhalterinių dokumentų dingimo nesiėmė, kitą dieną (2012 m. sausio 13 d.), nesulaukęs jokio atsakymo, pateikė prašymą atleisti jį iš darbo.

4.5. Kasatorius, remdamasis šiomis aplinkybėmis, teigia, kad jis nebuvo tikrasis įmonės vadovas, todėl negali atsakyti pagal BK 223 straipsnį, taip pat teigia, kad byloje nėra įrodyta, jog jam tapus direktoriumi buvo perduoti įmonės dokumentai.

4.6. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi M. B. atliktus veiksmus, neturi teisinių argumentų paneigti apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad jo atlikti veiksmai priklauso būtent įmonės vadovo kompetencijai. Kasacinio skundo argumentai, kad M. B. dėl kvalifikacijos trūkumo nesuvokė, jog jis yra įmonės direktorius ir iš esmės vykdė kitų asmenų nurodymus, yra nepagrįsti. Asmuo, savo noru tapęs įmonės vadovu, negali būti atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigų ir įsipareigojimų, kylančių įmonės direktoriui, vykdymą vien dėl to, kad jis neturi specialaus išsilavinimo ar kompetencijos.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti M. B.. T. G. B. parodymai apie dokumentų perdavimą, iš dalies buhalterės, kuri ruošė dokumentus perduoti, bei vienintelio akcininko parodymai apie dokumentų perdavimą, taip pat iš dalies paties M. B. parodymai (apie tai, kur buvo sudėti dokumentai, kad jis pastebėjo, jog jų nebėra) leidžia daryti išvadą, kad buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti M. B.

4.7. Kita vertus, vien tai, kad asmeniui būnant įmonės vadovu įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai yra prarandami, nereiškia, jog jis, nenustačius visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties elementų, taip pat ir kaltės, turi atsakyti pagal BK 223 straipsnį. Kaip jau minėta, buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-237-489/2015, 2K–406–895/2015), todėl pripažįstant asmenį kaltu dėl BK 223 straipsnyje numatyto buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimo, turi būti nustatyta jo kaltė.

4.8. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad M. B. kaltė – neatsargumas, pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, nes jis žinojo teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, tai patvirtina jo turimų UAB „M“ buhalterinių dokumentų perdavimas kitam įmonės direktoriui – V. S., tačiau jas vykdė netinkamai, neišsaugojo UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl visiškai nebuvo galima nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, ir, nors nenumatė, kad dėl jo nerūpestingumo, t. y. apskaitos dokumentų perdavimo nenustatytam asmeniui, gali kilti žalingi padariniai, tačiau pagal savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodo, kad iš esmės analogiškai vertintina ir M. B. kaltė dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas tokią išvadą, rėmėsi nuostata, kad net tais atvejais, kai buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai atsiranda dėl trečiųjų asmenų veiksmų, pavyzdžiui, vagystės, įmonės vadovas vis tiek atsako pagal BK 223 straipsnį, jeigu nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad to būtų išvengta.

4.9. Pabrėžtina, kad, įrodinėjant ir pagrindžiant nusikalstamos veikos sudėties požymius, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų, o dėl to kilusios abejonės, kurios negali būti pašalintos, aiškinamos kaltinamojo naudai. Įvertinus byloje esančių duomenų visumą galima teigti, kad byloje neabejotinai nustatyta tik tai, jog dokumentai buvo neišsaugoti tuo laikotarpiu, kai M. B. buvo įmonės direktoriumi.

Bylos duomenys rodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė aplinkybės, jog M. B. išvykus į susitikimą su T. G. B. vadybininkas A. O., kuris pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes (T. G. B., A. L., M. B. parodymai) ir anksčiau įmonėje atlikdavo visus pagrindinius darbus, susijusius su įmonės veikla (naujų klientų paieška, bendravimas su klientais ir kreditoriais), 2011 m. gruodžio 28 d. perdavė įmonės dokumentus nenustatytiems byloje asmenims, nederinęs šio veiksmo su M. B., o tik pranešdamas jam apie dokumentų perdavimą telefonu. Byloje nustatyta, kad M. B., sužinojęs, jog įmonės dokumentai buvo atiduoti auditoriams, ir patikintas, kad jie bus grąžinti po kelių savaičių, kelias savaites nesiėmė jokių veiksmų. Vėliau, negavęs jokios informacijos apie buhalterinės apskaitos dokumentus ir pasitaręs su teisininku, raštu pareikalavo iš A. O. informacijos apie dokumentų perdavimo aplinkybes. Iš A. O. užrašo ant direktoriaus surašyto įsakymo, matyti, jog jis M. B. nurodymą iki 2012 m. sausio 13 d. pateikti informaciją gavo. Iš vadybininko negavęs paaiškinimo, 2012 m. sausio 13 d. M. B. pateikė vieninteliam akcininkui prašymą išeiti iš darbo.

Tokie bylos duomenys neleidžia daryti vienareikšmės išvados apie tai, kad byloje yra nustatyta M. B. kaltė – nusikalstamas nerūpestingumas – dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo. Nepašalintos abejonės dėl to, kokios aplinkybės lėmė buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą: ar tai, kad A. O. atidavė įmonės dokumentus vykdydamas vienintelio įmonės akcininko valią, ar M. B., kaip direktoriaus, netinkami veiksmai. Visos priemonės šioms abejonėms pašalinti buvo išnaudotos. Nesant galimybių pašalinti rimtų abejonių dėl asmens kaltės, jos vertinamos kasatoriaus naudai.

4.10. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nagrinėjamojoje byloje nenustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnyje, subjektyvieji požymiai (kaltė).

4.11. Pažymėtina, kad kartu su buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimu M. B. buvo pareikšti ir kaltinimai dėl aplaidaus UAB „M“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Nors tai yra savarankiška, alternatyvi veika, numatyta BK 223 straipsnio dispozicijoje, apeliacinės instancijos teismas jos atskirai neanalizavo, jokių faktinių aplinkybių, išskyrus buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą, byloje nenustatė, todėl negalėjo pripažinti M. B. kaltu ir dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo.

4.12. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai reikšmingas išvadas, neatsižvelgęs į visas bylai teisingai išspręsti svarbias aplinkybes, tinkamai nenustatė M. B. kaltės, būtinos BK 223 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos konstatavimui asmens veikoje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra priimtas nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kurie yra pripažįstami esminiais, todėl naikintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendį.

Teisėjai                                                                                                                              Vladislovas Ranonis

                                                                                                                                            Vytautas Piesliakas

                                                                                                                                            Rima Ažubalytė