Civilinė byla Nr. e2A-1708-864/2025
Teisminio proceso Nr. 2-23-3-00797-2024-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.16.1; 2.6.16.4; 3.3.1.19.2
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. birželio 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Renatos Beinoravičienės, Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Astos Pikelienės, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gigas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. vasario 26 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Aisteris“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gigas“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė mažoji bendrija (toliau – ir MB) „Aisteris“ (tolia – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Gigas“ (toliau – ir atsakovė) priteisti 58 573,40 Eur skolą, 1 309,44 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Teismui pateiktame ieškinio reikalavime, taip pat atsiliepime į atsakovės prieštaravimus ieškovė nurodė, kad pastaroji su atsakove 2023 m. spalio 12 d. sudarė sutartį Nr. 20231012-1, kuria nuomotojas MB ,,Aisteris“ įsipareigojo teikti statybinių mechanizmų nuomos paslaugas, o klientas UAB „Gigas“ įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais. Vykdydama sutartį ieškovė suteikė atsakovei laikinai naudotis gruntinio vandens pažeminimo įrangą su dyzeliniu vandens siurbliu. Išnuomojusi įrangą, ją sumontavusi ir paleidusi ieškovė atsakovei išrašė 2022 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AIS 0970; 2023 m. gruodžio 8 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AIS 0980; 2024 m. sausio 8 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AIS 0992; 2024 m. vasario 2 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AIS 0997; 2024 m. kovo 3 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AIS 1007; 2024 m. balandžio 4 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AIS 1015; 2024 m. balandžio 15 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AIS 1024. Pagal 2023 m. spalio 12 d. sutarties Nr. 20231012-1 6.1 punktą šalys susitarė, kad „jei nesusitarta kitaip, Nuomininkas sumoka Nuomotojui už suteiktas paslaugas per 15 kalendorinių dienų nuo paslaugų suteikimo ir PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos. Sąskaita išrašoma už praėjusią savaitę kitos savaitės pradžioje”. Šios sutarties 6.2. punkte nustatyta, kad „Nuomininkas, nesumokėjęs už suteiktas paslaugas per sutartyje nustatytą terminą, moka Nuomotojui 0,06 % dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną“. Iš viso ieškovė MB ,,Aisteris“ atsakovei UAB „Gigas“ suteikė nuomos ir kitų sąskaitose nurodytų paslaugų už 63 573,40 Eur sumą, tačiau atsakovė ieškovei sumokėjo tik 5 000,00 Eur, o galutinis įsiskolinimas sudaro 58 573,40 Eur. Visos sąskaitos faktūros atsakovei buvo ne tik pateiktos betarpiškai, tačiau pateiktos ir per Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamą elektroninį PVM sąskaitų faktūrų registrą i-SAF ir atsakovė visas sąskaitas faktūras priėmė ir įtraukė į PVM apskaitą, t. y. susigrąžino iš Valstybės ieškovės sumokėtą pridėtinės vertės mokestį. Pasak ieškovės, visos išrašytos sąskaitos taip pat yra atspindėtos ir Tarpusavio skolų derinimo – užskaitymo akte. Atsakovė ignoruoja raginimus padengti įsiskolinimą, todėl skola iš atsakovės priteistina. Remdamasi tarp šalių sudarytos sutarties nuostatomis, ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 1 309,44 Eur dydžio delspinigius. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovės pateiktus į bylą išnuomotos įrangos apskaitos žiniaraščius mato pirmą kartą, iš jų negalima nustatyti, kaip buvo nustatytos valandos, kiek laiko siurbliai dirbo gerai ir kiek laiko – blogai. Apie neveikiančią įrangą atsakovė ieškovės neinformavo. Apie tai, kad atsakovė nemokės ieškovės pateiktų sąskaitų, ieškovė buvo informuota tik tą dieną, kai atsakovė baigė darbus ir nustojo naudoti siurblius bei juos išjungė. Ieškovės teigimu, toks atsakovės elgesys prieštarauja ne tik sutarčiai, bet paneigia bet kokius teisingumo bei protingumo principus – negali atsakovė naudotis įranga tiek, kiek ji jai buvo reikalinga, o pasibaigus jos naudojimo poreikiui – vienašališkai ir atbuline tvarka deklaruoti, esą įranga neveikė, ir atsisakyti mokėti už jos nuomą.
3. Panevėžio apylinkės teismas 2024 m. gegužės 20 d. byloje priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės reikalavimus patenkino pilna apimtimi ir priteisė iš atsakovės 58 573,40 Eur skolą, 1 309,44 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei 1 157,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovė UAB „Gigas“ byloje pateikė prieštaravimus dėl priimto preliminaraus teismo sprendimo, nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl negalėjo būti patenkintas. Pasak atsakovės, pastaroji neginčija, kad šalys sudarė sutartį ir ieškovė atsakovei pagal 2023 m. spalio 12 d. Technikos perdavimo – priėmimo aktą perdavė akte nurodytą įrangą, reikalingą gruntinio vandens nužeminimui. Pažymėjo, kad perduotai įrangai pradėjus gesti, atsakovė apie tai informavo ieškovę. Ieškovė į objektą pristatė dar keturis įrangos komplektus, dėl kurių priėmimo – perdavimo aktai tarp šalių nebuvo pasirašyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad be priėmimo – perdavimo aktų ieškovės pristatyta įranga yra sutarties objektas, už kurį atsakovė turi prievolę mokėti nuomos mokestį. Papildomai pristatyta įranga taip pat turėjo trūkumų ir pilnai neveikė, tačiau ieškovė ir už ją atsakovei rašė PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė papildomai nurodė, kad ieškovės 2023 m. spalio 12 d. perduota įranga jos perdavimo metu pastebimų trūkumų neturėjo, trūkumai ryškėjo pradėjus ją eksploatuoti, kiekvieną mėnesį po kelis kartus ieškovė buvo informuojama raštu ir telefono skambučiais apie technikos trūkumus. Sutartyje nėra numatyti reikalavimai rašytiniam pranešimui, todėl tiek elektroniniai laiškai, tiek trumposios žinutės yra tinkamas ieškovės informavimas apie technikos trūkumus. Apie ieškovės įrangos trūkumus atsakovė taip pat fiksavo Gruntinio vandens pažeminimo įrangos apskaitos žiniaraščiuose, kurių turinys patvirtina, kad retą dieną įranga dirbo visu pajėgumu, t. y. 24 val. per parą. Apie tai ieškovė buvo informuota ir būtent dėl to atsakovė atsisakė apmokėti jai pateiktas sąskaitas. Atsakovė kvietė ieškovę ginčą spręsti Sutartyje numatytu būdu – šalių susitarimu (Sutarties 9.1 punktas), derinti nuomos kainą, atsižvelgiant į įrangos veikimo laiką dėl nuolatinių gedimų, tačiau ieškovė problemos nesprendė, nebendradarbiavo, elgėsi nesąžiningai ir kreipėsi į teismą, taip pažeisdama sutarties vykdymo principus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.200 straipsnis). Atsakovė taip pat pastebėjo, kad ieškovė pati klysta ieškinyje nurodydama, kad atsakovei suteikė nuomos ir kitų sąskaitose nurodytų paslaugų už 63 573,40 Eur sumą, nes po sutarties sudarymo ieškovė atsakovei išrašė septynias sąskaitas bendrai 66 537,30 Eur sumai, PVM sąskaita faktūra Nr. AIS 0970 yra išrašyta ne 2022 m. lapkričio 8 d., o 2023 m. lapkričio 8 d., šios ieškinio klaidos perkeltos ir į preliminarų sprendimą. Ieškovė nurodė netiesą, kad atsakovė visas sąskaitas faktūras priėmė ir įtraukė į PVM atskaitą, nes, nuolat gendant ieškovės pristatytai įrangai, atsakovė ieškovės išrašytų sąskaitų: 2024 m. vasario 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. AIS 0997 11 374,00 Eur sumai, 2024 m. kovo 3 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. AIS 1007 15 500,00 Eur sumai, 2024 m. balandžio 4 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. AIS 1015 18 755,00 Eur sumai, 2024 m. balandžio 15 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. AIS 1024 3 569,800 Eur sumai nepriėmė ir į PVM atskaitą neįtraukė. Paskutinį tarpusavio skolų derinimo aktą šalys yra pasirašiusios 2023 m. gruodžio 31 d. Atsakovė ieškovės prie ieškinio pridėto 2024 m. balandžio 22 d. Tarpusavio skolų derinimo – užskaitymo akto nėra gavusi. Pagal atsakovės duomenis, t. y. 2024 m. birželio 13 d. Tarpusavio skolų derinimo – užskaitymo aktą, atsakovės skola yra 9 374,80 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismas 2025 m. vasario 26 d. galutiniu sprendimu Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas, paliko nepakeistą, priteisė ieškovei MB „Aisteris” iš atsakovės UAB „Gigas” 1 331,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
6.1. Ieškovė ir atsakovė 2023 m. spalio 12 d. pasirašė Sutartį Nr. 20231012-1. Sutarties objektas: nuomotojas įsipareigoja teikti statybinių mechanizmų nuomos paslaugas, o klientas įsipareigoja sumokėti už suteiktas paslaugas sutartyje nurodytomis kainomis ir terminais. Sutarties kaina: šalys sutaria, kad nuomos mokestis ir mokesčiai už kitas paslaugas nustatomi perdavimo priėmimo akte, kuris yra neatskiriama šios sutarties dalis.
6.2. 2023 m. spalio 12 d. bylos šalys pasirašė Technikos perdavimo – priėmimo aktą, kurio pagrindu laikotarpiui nuo 2023 m. spalio 12 d. iki 2023 m. lapkričio 12 d. nuomotojas nuomininkui išnuomojo šią įrangą: Dyzelinį vandens siurblį Geho ZD900 su komplektuojamomis dalimis. Akte numatyta įrangos nuomos kaina – 100,00 Eur / para + PVM; įrangos atvežimas – 150,00 Eur + PVM; įrangos išvežimas – 150,00 Eur + PVM; įrangos montavimas – 400,00 Eur + PVM; įrangos išmontavimas – 200,00 Eur + PVM.
6.3. 2023 m. lapkričio 8 d. ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. AIS 0970 bendrai 2 964,50 Eur sumai; 2023 m. gruodžio 8 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AIS 0980 bendrai 5 687,00 Eur sumai; 2024 m. sausio 8 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AIS 0992 bendrai 8 687,80 Eur sumai; 2024 m. vasario 2 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AIS 0997 bendrai 11 374,00 Eur sumai; 2024 m. kovo 3 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AIS 1007 bendrai 15 500,10 Eur sumai; 2024 m. balandžio 4 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AIS 1015 bendrai 18 755,00 Eur sumai; 2024 m. balandžio 15 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AIS 1024 bendrai 3 569,50 Eur sumai. Iš viso ieškovė atsakovei sąskaitų faktūrų išrašė už bendrą 66 537,90 Eur sumą, kurių dalį atsakovė apmokėjo – 7 964,50 Eur (2023 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. AIS 0970 pagrindu sumokėjo 2 964,50 Eur sumą, 2024 m. vasario 28 d. pervedė dar 5 000,00 Eur sumą).
7. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo šalių sudarytos Sutarties Nr. 20231012-1 turinį, nustatė, jog Sutarties objektu numatyta, kad nuomotojas įsipareigoja teikti statybinių mechanizmų nuomos paslaugas, o klientas įsipareigoja sumokėti už suteiktas paslaugas sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais. Sutarties 2.1. punkte šalys numatė, kad nuomos mokestis ir mokesčiai už kitas paslaugas nustatomi perdavimo ir priėmimo akte, kuris yra neatskiriama šios sutarties dalis. Sutarties 3 punkte šalys aptarė jų pareigas, išskiriant nuomotojo ir nuomininko pareigas, kai mechanizmas naudojamas be operatoriaus, o sutarties 4 punkte šalys aptarė mechanizmų nuomos sąlygas. Iš tarp šalių 2023 m. spalio 12 d. pasirašyto Technikos perdavimo – priėmimo akto teismas nustatė, kad nuomotojas MB „Aisteris“ išnuomojo, o nuomininkas UAB „Gigas“ išsinuomojo dyzelinį vandens siurblį su komplektuojamąja įranga.
8. Įvertinęs tarp šalių sudarytos sutarties bei pasirašyto Technikos perdavimo – priėmimo akto turinį, pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovės teismo posėdžio metu išdėstyta pozicija, kad šalys buvo sudarę paslaugos teikimo su nuomos elementais sutartį, t. y. dėl paslaugų teikimo darbų atsakovės objekte. Teismas nurodė, kad šalys sudarytoje sutartyje nebuvo numatę, kokius konkrečiai darbus ieškovė ir kokiame atsakovės objekte turėjo atlikti, koks turėjo būti jų mastas, apimtis, kokia darbų kaina ir koks darbų atlikimo terminas. Šalys taip pat nebuvo numatę darbų rezultato perdavimo, kas būdinga paslaugos teikimo sutarčiai. Atsakovės nurodomų samprotavimų dėl tarp bylos šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo ir jos vykdymo taip pat visiškai nepatvirtino pačių bylos šalių teismo posėdžių metu duoti paaiškinimai, liudytojų E. Č., dirbančio MB „Aisteris“ vadovu, T. S. bei O. M., dirbančių pas atsakovę, parodymai. Įvertinęs minėtas sutarties nuostatas, nustatytus šalių veiksmus iki sutarties sudarymo ir ją vykdant, teismas sprendė, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl statybinio mechanizmo – dyzelinio vandens siurblio nuomos, t. y. šalių ginčas yra kilęs iš statybinio įrenginio nuomos teisinių santykių, kuriems turi būti taikomos bendrosios nuomos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, numatytos CK 6.477-6.503 straipsniuose, taip pat pastatų, statinių ar įrenginių nuomą reglamentuojančios teisės normos, numatytos CK 6.530-6.535 straipsniuose.
9. Dėl atsakovės įsiskolinimo pagal įrangos nuomos sutartį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, remiantis į bylą pateiktu ieškovės persiųstu atsakovei pasirašytu Tarpusavio skolų derinimo – užskaitymo aktu, atsakovės skolos ieškovei likutį sudaro 58 573,40 Eur. Teismas nustatė, jog atsakovė ieškovės jai pateiktų PVM sąskaitų faktūrų neginčija, iš esmės neginčija ir šių sąskaitų turinio, tačiau bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad ieškovės išnuomota įranga buvo netinkama, nuolatos gedo, atsakovė buvo priversta iš kitos įmonės nuomotis kitą įrangą, kurios pagalba darbai buvo pabaigti. Atsakovė taip pat nurodė, kad jeigu ieškovės išnuomota įranga būtų buvusi tinkamos kokybės, ieškovei nebūtų buvę poreikio į atsakovės objektą vežti papildomos įrangos ir skaičiuoti kelis kartus didesnį nuomos mokestį. Savo prieštaravimams pagrįsti atsakovė byloje teikė Gruntinio vandens pažeminimo įrangos apskaitos žiniaraščius, O. M. telefono skambučių išklotines, susirašinėjimus elektroniniais laiškais bei 2024 m. birželio 13 d. pačios atsakovės parengtą Tarpusavio skolų derinimo – užskaitymo aktą, kurio pagrindu atsakovė pripažįsta 9 374,80 Eur dydžio skolą ieškovei, kurios nėra apmokėjusi.
10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad 2023 m. spalio 12 d. ieškovė MB „Aisteris“ technikos perdavimo – priėmimo aktu atsakovei UAB „Gigas“ perdavė dyzelinį vandens siurblį Geho ZD900 su komplektuojamosiomis dalimis, t. y. jį atsakovei išnuomojo. Atsakovė taip pat neginčijo byloje nustatyto fakto, kad išnuomotą įrangą ieškovė atvežė į atsakovės objektą ir ją sumontavo. Atsakovė neginčijo ir to fakto, kad, remiantis ieškovės išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, 2023 metų spalio mėnesį atsakovės objekte dirbo vienas dyzelinis vandens siurblys, 2023 metų lapkričio mėnesį dirbo du dyzeliniai vandens siurbliai, 2023 metų gruodžio mėnesį dirbo du dyzeliai vandens siurbliai, 2024 metų sausio mėnesį dirbo keturi dyzeliniai vandens siurbliai, 2024 metų vasario, kovo ir balandžio mėnesiais atsakovės objekte dirbo penki dyzeliai vandens siurbliai. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog, nors civilinės bylos šalys nebuvo pasirašę papildomų dyzelinių siurblių priėmimo – perdavimo aktų, šalims šios aplinkybės neginčijus, teismas laikė nustatytu faktą, kad ieškovės išrašytose sąskaitose skirtingais mėnesiais atsakovės objekte buvo sumontuota ir dirbo tiek dyzelinių vandens siurblių, kiek ieškovės sąskaitose jų yra nurodyta.
11. Pasisakydamas dėl atsakovės nurodomų aplinkybių apie tai, kad ieškovės išnuomota įranga – dyzeliniai vandens siurbliai buvo sugedę, nekokybiški, neatitiko tokiam įrenginiui keliamų reikalavimų ir neatliko savo tiesioginės funkcijos, teismas nurodė, kad atsakovė tokių aplinkybių buvimo fakto neįrodė. Pažymėtina, kad per visą įrenginių nuomos laikotarpį nuo 2023 metų spalio mėnesio iki 2024 metų balandžio mėnesio atsakovė nepateikė ieškovei nei vienos rašytinės pretenzijos dėl išsinuomotų dyzelinių vandens siurblių gedimų ar kokybės, neišreiškė priekaištų dėl to, kad siurbliai neatlieka tiesioginės savo funkcijos ir dėl to atsakovė negali atlikti darbų, taip pat ieškovei nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl atsakovės objekte sumontuotų įrenginių skaičiaus. Atsakovės byloje pateiktos O. M. mobilaus telefono išklotinės tokio fakto neįrodo, nes jose neatsispindi pastarojo liudytojo ir MB „Aisteris“ atstovo pokalbių turinys. Byloje pateikti Gruntinio vandens pažeminimo įrangos apskaitos žiniaraščiai tokių faktinių aplinkybių buvimo taip pat nepatvirtina, nes, teismo vertinimu, žiniaraščiuose fiksuoti siurblių darbo laikai nėra objektyvūs ir tikslūs. Teismo posėdžių metu apklausti liudytojai T. S. ir O. M. teismui paaiškino, kad dyzelinių vandens siurblių darbo laiko ištisą parą niekas nestebėjo, t. y. jų darbo nuolatinės priežiūros niekas nevykdė. Be to, iš pateiktų žiniaraščių turinio nėra galimybės suprasti, ar konkretus siurblys neveikė dėl to, kad jis buvo sugedęs, ar dėl to, kad jam reikėjo papildyti tepalo, dyzelino ar pakeisti filtrus. Ieškovės išnuomotos įrangos nekokybiškumo nepatvirtina ir byloje pateikti elektroniniai susirašinėjimai, kurių turinys patvirtina tik tai, kad bylos šalys elektroniniu būdu viena kitai siuntė sutartį bei sąskaitas už įrenginių nuomą. Iš 2024 m. sausio 8 d. T. S. E. Č. siųsto laiško matyti, kad pastarasis, gavęs ieškovės sąskaitą už įrenginių nuomą, pažymėjo, jog su siurblių montavimais ir išmontavimais nesutinka, nes atsakovės darbuotojai šiuos darbus pasidaro patys. Į ką E. Č. atsakė, kad prieš tai jo buvo prašyta atvažiuoti permontuoti siurblius ir pamokinti permontavimo atsakovės darbuotojus, liudytojas taip pat detalizavo atvejus, kuomet jis buvo atvykęs į atsakovės objektą dėl siurblių permontavimo. Nurodytas elektroninis susirašinėjimas tik patvirtina teismo posėdžio metu liudytojo E. Č. duotus paaiškinimus apie tai, kad jis atsakovės objekte atliko siurblių montavimo, demontavimo darbus, kurie buvo įtraukiami į atsakovei rašomas sąskaitas, taip pat apmokė atsakovės darbuotojus dyzelinius vandens siurblius patiems susimontuoti ir demontuoti. Iš 2024 kovo 5 d. T. S. rašyto elektroninio laiško matyti, kad pastarasis teiravosi dėl nuolaidos už siurblių nuomą ir pirmą kartą raštu ieškovei išreiškė priekaištus dėl siurblių pastovaus gedimo. Į tai E. Č. atsakė, kad į visas pretenzijas dėl siurblių gedimo pastarasis reagavo, siurblių nedarbo laikas į sąskaitas nebuvo įtraukiamas. 2024 m. balandžio 5 d. T. S. elektroniniu laišku informavo E. Č., kad siunčiamos ieškovės sąskaitos nėra priimamos, nes technika visą nuomos laikotarpį dirbo ne pilnu pajėgumu ir pastoviai gedo. 2024 m. balandžio 15 d. atsakovė buvo informuota, kad skola yra 58 573,40 Eur dydžio. 2024 m. balandžio 22 d. atsakovei buvo persiųstas skolų suderinimo aktas, kurio pastaroji nepasirašė ir nurodė, kad siurbliai neveikdavo tinkamai, naktį užgesdavo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pateiktas bylos šalių atstovų elektroninis susirašinėjimas suponuoja, kad atsakovei visą nuomos laikotarpį buvo žinoma ir suprantama, kad jos objekte buvo sumontuoti ir veikė keli dyzeliniai vandens siurbliai, kurių kasdiene priežiūra ir darbu rūpinosi pati atsakovė. Atsakovė iš esmės nuo pat nuomos sutarties sudarymo pradžios ieškovei laiku neapmokėdavo persiųstų PVM sąskaitų – faktūrų, tačiau pretenzijų dėl įrangos kokybės, kurios buvo išdėstytos teismo posėdžių metu bei šalių procesiniuose dokumentuose, nereiškė iki tol, kol susidarė neapmokėta didelė 58 573,40 Eur dydžio skola ir ieškovė iš atsakovės objekto išsivežė savo įrangą. Tokį atsakovės elgesį teismas laikė nesąžiningu ir nepateisinamu, kadangi atsakovei, kaip pelno siekiančiai verslininkei, turėjo būti žinomos ir suprantamos tokio pasyvaus elgesio pasekmės.
12. CK 6.485 straipsnio 2 dalis numato, kad nuomininkas, jeigu paaiškėja šio straipsnio 1 dalyje numatytų trūkumų, turi teisę savo pasirinkimu: 1) reikalauti, kad nuomotojas neatlygintinai tuos trūkumus pašalintų arba atitinkamai sumažintų nuomos mokestį, arba atlygintų nuomininkui trūkumų pašalinimo išlaidas; 2) išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas, jei apie tai iš anksto pranešė nuomotojui; 3) reikalauti nutraukti nuomos sutartį prieš terminą. Tuo tarpu, nuomotojas, kuriam pranešta apie nuomininko reikalavimus arba apie pastarojo ketinimą pašalinti daikto trūkumus nuomotojo lėšomis, turi teisę nedelsdamas pakeisti išnuomotą netinkamos kokybės daiktą kitu analogišku tinkamos kokybės daiktu arba pats neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus. Nagrinėjamu atveju, pasak teismo, civilinės bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovė, neva pastebėjusi išsinuomotų dyzelinių vandens siurblių darbo trūkumus, pasinaudojo CK 6.485 straipsnyje numatytomis nuomininko teisėmis ir pareiškė ieškovei pretenzijas dėl perduotos naudotis įrangos kokybės, nuolatinių gedimų, neprašė ieškovės sumažinti įrangos nuomos mokesčio, pati nebandė savo lėšomis šalinti įrangos trūkumų bei, teismo vertinimu, nepateisinamai ilgą laiko tarpą nenutraukė tarp šalių sudarytos nuomos sutarties, nors pati teismo posėdžių metu nuolatos teigė, kad ieškovės siurbliai visą nuomos laikotarpį veikė nekokybiškai. Pretenzijos dėl įrangos trūkumų ieškovei buvo pradėtos reikšti tik po to, kai susidarė didelė skola už išsinuomotą įrangą ir ieškovė savo mechanizmus išsivežė bei pareikalavo apmokėti skolą. Teismo vertinimu, atsakovė savo nerūpestingumu ir pasyviu elgesiu prisiėmė riziką dėl galimai ieškovės netinkamai įvykdytos sutarties.
13. Kiti atsakovės byloje pateikti rašytiniai įrodymai apie tai, kad pastaroji 2024 metų balandžio mėnesį iš UAB „Rentapumps“ nuomojosi dyzelinius siurblius, teismo vertinimu, visiškai nereikšmingi, nes pati atsakovė teismo posėdžių metu patvirtino, kad UAB „Rentapumps“ pati ir atliko gruntinio vandens pažeminimo darbus, t. y. tikėtina, kad su šia įmone buvo sudaryta paslaugos teikimo ar rangos darbų atlikimo sutartis, kuri byloje nėra pateikta. Taip pat iš pateiktų atsakovės dokumentų nėra aišku, kokia darbų apimtis buvo atlikta su ieškovės išsinuomotais dyzeliniais vandens siurbliais, dėl kokių priežasčių atsakovė iš UAB „Rentapumps“ nuomojosi įrangą bei kurioje vietoje šios įmonės siurbliai dirbo.
14. Esant tokioms nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms, išdėstytiems argumentams, teismas sprendė, kad ieškovė savo reikalavimus įrodė, pagrindė rašytiniais įrodymais bei teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais, tuo tarpu atsakovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų. Atsakovei neginčijant ieškovės išrašytų sąskaitų kiekio bei jų turinio, taip pat neginčijant atsakovei priskaičiuotų delspinigių dydžio, teismas sprendė atsakovės prieštaravimus dėl teismo priimto preliminaraus sprendimo atmesti, o Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gegužės 20 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.
15. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovės UAB „Gigas“ ieškovės MB „Aisteris” naudai priteisė 1 331,00 Eur teisinės pagalbos teikimo išlaidų.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Atsakovė UAB „Grigas“ (toliau – ir atsakovė, ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. vasario 26 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės MB „Aisteris“ ieškinį atmesti; 2) priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Apeliantės teigimu, skundžiamas sprendimas naikintinas dėl netinkamo sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 straipsnis) aiškinimo ir taikymo, dėl netinkamo procesinių teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis), taikymo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
16.2. Civilinėje teisėje galioja sutarčių laisvės principas, todėl šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Ieškovė ir atsakovė pasirašė ieškovės parengtą Sutartį, taigi ieškovė puikiai žinojo, kokius įsipareigojimus ir kokiomis sąlygomis prisiima, todėl ieškovės reikalavimas iš atsakovės mokėti už tai, kas Sutartyje nebuvo šalių susitarta, ir ieškinio tenkinimas, priteisiant iš atsakovės sumokėti nuomos mokestį, dėl kurio šalys nebuvo susitarusios, yra nepagrįstas.
16.3. Pagal šalių sudarytą Sutartį ieškovė (nuomotojas) įsipareigojo teikti statybinių įrengimų nuomos paslaugas (1.1 punktas), Sutarties 2.1 punkte numatyta, kad nuomos mokestis ir mokesčiai už kitas paslaugas nustatomi perdavimo ir priėmimo akte, kuris yra neatskiriama šios sutarties dalis. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kokios paskirties įrangą ieškovė nuomojo atsakovei – įrangą gruntinio vandens pažeminimui, taigi nuomojama įranga turėjo suteikti konkrečią paslaugą – pažeminti gruntinius vandenis atsakovės objekte. 2023 m. spalio 12 d. Technikos perdavimo – priėmimo akte, kuris yra neatskiriama Sutarties dalis, yra nurodyta įranga, kuri buvo perduota atsakovei, bei kainos ne tik už įrangos nuomą, atvežimą ir išvežimą, bet ir sumontavimą ir išmontavimą, kas patvirtina, jog ieškovės pareiga buvo ne tik išnuomoti įrangą, bet ir ją sumontuoti, kad įranga tinkamai atliktų atsakovei reikalingą gruntinio vandens pažeminimo funkciją. Ieškovės atsakovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, kurias ji pateikė kaip reikalavimą ir jo sumą pagrindžiančius įrodymus, taip pat yra nurodytas „įrangos montavimas“.
16.4. Sutarties 3.1.2 punkte numatyta, kad nuomotojas (ieškovė) įsipareigoja pateikti techniškai tvarkingą techniką nuomai, Sutarties 5.2 punkte numatyta, kad jei mechanizmų komplektacija neatitinka sutartyje nustatytų reikalavimų, nuomotojas (ieškovė) įsipareigoja savo jėgomis ir lėšomis nustatytus trūkumus pašalinti per 2 darbo dienas nuo raštiško pranešimo gavimo dienos. Atsakovė nurodė, kad pradėjus gesti pagal 2023 m. spalio 12 d. Technikos perdavimo – priėmimo aktą perduotai įrangai ir apie tai informavus ieškovę, ieškovė pristatė dar keturis komplektus. Atsakovė papildomų įrangos komplektų neprašė, juos ieškovė pristatė savo iniciatyva, reaguodama į atsakovės pranešimus, kad ieškovės išnuomota ir sumontuota įranga tinkamai neveikia ir neatlieka savo funkcijos. Papildomą įrangą ieškovė vežė dėl to, kad anksčiau atvežta įranga tinkamai neveikė ir neatliko savo funkcijos – pažeminti gruntinius vandenis. Dėl ieškovės papildomai pristatytos įrangos priėmimo – perdavimo aktai, kaip numatyta Sutarties 2.1 punkte, nebuvo pasirašyti, dėl papildomos įrangos nuomos kainos šalys nesitarė, todėl ieškovė negalėjo tikėtis, kad atsakovė turės pareigą mokėti už bet ką, ką ji sumontuos atsakovės objekte. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė užsakė ar prašė daugiau įrangos, nei nurodyta 2023 m. spalio 12 d. Technikos perdavimo – priėmimo akte. Ieškovės pristatyti dar keturi komplektai, dėl kurių būtina ir neatskiriama Sutarties dalis – priėmimo–perdavimo aktai (Sutarties 2.1 punktas) nebuvo pasirašyti, nėra Sutarties objektas, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad vien dėl to, kad papildomi komplektai buvo atsakovės objekte, atsakovė turi mokėti ieškovės reikalaujamą nuomos mokestį, dėl kurio šalys nesusitarė.
16.5. Apeliantės teigimu, ieškovė procese buvo nesąžininga, prieštaravo pati sau, teigdama, jog „įrangos montavimo darbus aktualiu laikotarpiu atliko pats atsakovas“, „Ieškovo kaip nuomotojo užduotis pateikti siurblį, kuris sukuria pakankamą vakuumą. Todėl pastarasis tik gali atsakyti tik už siurblį ir suteiktas dalis, tačiau negali atsakyti už tai kaip pats atsakovas UAB „Gigas“ sumontavo įrangą. Jei atitinkamą paslaugą būtų teikęs ieškovas – ji būtų atskirai apmokama ir būtų kitaip formuluojamos sąlygos. Šiuo atveju buvo tik nuomojama įranga, kurią susimontavo ir eksploatavo pats atsakovas“, „pats atsakovas naudodamas ir montuodamas įrangą neturėjo tinkamos patirties ir žinių – todėl darė klaidas ir būtent dėl šios priežasties įranga tai veikė tai ne“ (teiginiai iš ieškovės atsiliepimo į atsakovės prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo) ir tokiu būdu atsakomybę dėl netinkamai veikusios įrangos bandė perkelti atsakovei, nors, kaip minėta aukščiau, pačios ieškovės surašytuose ir pasirašytuose dokumentuose yra nurodytas mokestis už įrangos montavimą, ieškovės ieškinyje nurodyta, kad įrangą sumontavo ir paleido. Tokie ieškovės argumentai tiesiog nelogiški verslo požiūriu – neįmanoma, kad brangią įrangą ieškovė būtų perdavusi jos montavimo ir naudojimo neišmanantiems nuomininkams. Ieškovės teiginiai, jog techniškai neįmanoma, kad įranga veiktų epizodiškai, kaip nurodyta atsakovės vestuose įrangos apskaitos žiniaraščiuose yra deklaratyvūs, ieškovė nepateikė jokių įrodymų – įrangos techninių charakteristikų ar specialistų išvadų apie jos išnuomotos ir sumontuotos įrangos veikimo principus.
16.6. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovės išnuomota įranga – dyzeliniai vandens siurbliai buvo sugedę, nekokybiški, neatitiko tokiam įrenginiui keliamų reikalavimų ir neatliko savo tiesioginės funkcijos, nes pačios ieškovės atsiliepimo į atsakovės prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo argumentai patvirtina, kad buvo problemų su jos išnuomota įranga. Ieškovė neprisiima atsakomybės melagingai neigdama, kad pati įrangos nemontavo, o įranga gedo, nes ją montavo patirties neturinti atsakovė. Ieškovė buvo informuojama raštu ir telefono skambučiais apie technikos trūkumus (rašytiniai įrodymai pateikti su prieštaravimais dėl preliminaraus sprendimo). Pažymėtina, kad Sutartyje nėra numatyti reikalavimai rašytiniam pranešimui, todėl tiek elektroniniai laiškai, tiek trumposios žinutės yra tinkamas ieškovės informavimas apie technikos trūkumus. Apie iš ieškovės išsinuomotos įrangos veikimą ieškovė fiksavo Gruntinio vandens pažeminimo įrangos apskaitos žiniaraščiuose, iš kurių matyti, kad retą dieną įranga dirbo visu pajėgumu, t. y. 24 val. per parą, apie tai ieškovė buvo informuota ir būtent dėl to atsakovė atsisakė apmokėti atsakovės pateiktas sąskaitas, kuriose skaičiuojama neveikiančios įrangos visos paros nuomos kaina.
16.7. Teismas skundžiamame galutiniame sprendime nepagrįstai nurodė, kad atsakovė neginčija ieškovės išrašytų sąskaitų kiekio bei jų turinio ir delspinigių dydžio. Prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo atsakovė konkrečiai nurodė ne tik klaidas ieškovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose (ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovei „suteikė nuomos ir kitų sąskaitose nurodytų paslaugų už 63 573,40 Eur“, bet su ieškiniu pateikė septynias sąskaitas 66 537,30 Eur sumai, PVM sąskaita faktūra Nr. AIS 0970 yra išrašyta ne 2022 m. lapkričio 8 d., o 2023 m. lapkričio 8 d.), paneigė ieškovės teiginius apie PVM sąskaitų faktūrų įtraukimą į PVM atskaitą (atsakovė ieškovės išrašytų sąskaitų: 2024 m. vasario 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. AIS 0997 11 374,00 Eur sumai, 2024 m. kovo 3 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. AIS 1007 15 500,00 Eur sumai, 2024 m. balandžio 4 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. AIS 1015 18 755,00 Eur sumai, 2024 m. balandžio 15 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. AIS 1024 3 569,800 Eur sumai nepriėmė ir PVM atskaitą neįtraukė), bet ir pateikė 2024 m. birželio 13 d. Tarpusavio skolų derinimo aktą. Atsakovė priėmė 2023 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AIS 0970, 2023 m. gruodžio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AIS 0980 ir 2024 m. sausio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AIS 0992, pagal kurias atsakovės skola – 9 374,80 Eur. Atsakovė kvietė ieškovę derinti nuomos kainą, taikant nuolaidą dėl to, kad įranga tinkamai neveikė dėl nuolatinių gedimų, t. y. ginčą spręsti Sutartyje numatytu būdu – šalių susitarimu (Sutarties 9.1 punktas), tačiau ieškovė problemos nesprendė, nebendradarbiavo, elgėsi nesąžiningai ir kreipėsi į teismą, taip pažeisdama sutarties vykdymo principus (CK 6.200 straipsnis).
17. Ieškovė UAB „Aisteris“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstytų motyvų pagrindu prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apeliantės ieškovės naudai 900 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepime teigia, kad:
17.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai ir pagrįstai nustatė, kad „tarp šalių buvo susitarimas dėl statybinio mechanizmo – dyzelinio vandens siurblio nuomos, t. y. šalių ginčas yra kilęs iš statybinio įrenginio nuomos teisinių santykių, kuriems turi būti taikomos bendrosios nuomos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, numatytos CK 6.477 – 6.503 straipsniuose, taip pat pastatų, statinių ar įrenginių nuomą reglamentuojančios teisės normos, numatytos CK 6.530 – 6.535 straipsniuose” (skundžiamo sprendimo 21 ir 22 pozicija), todėl bet kokios atsakovės interpretacijos, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl gruntinio vandens pažeminimo darbų atlikimo yra nepagrįstos.
17.2. Teismas teisingai nurodė, kad atsakovė nepateikė jokio dokumento arba projekto apie neva tai ieškovei formuluotą gruntinio vandens pažeminimo užduotį, to nėra ir bylos medžiagoje, priešingai, šalių elektroniniuose susirašinėjimuose matosi, kad apeliantė pati montavosi ir viduje persikėlinėjo įrangą, o ieškovei paprašius sumokėti už tą dalį įrangos sumontavimo paslaugų, kurią atliko ieškovė – atsakovė atsisako tai daryti, nurodydama, kad būtent atsakovės darbuotojai įrangą montavo.
17.3. Teismas teisingai sprendė, kad „Atsakovės atstovas, taip pat atsakovės liudytojai įrodinėjo tik faktą, kad ieškovė pateikė netinkamos kokybės įrangą, kuria atsakovės darbuotojai negalėjo atlikti reikalingų darbų, pripažino, kad ieškovės darbuotojas atsakovės objekte nuolatos nedirbo, atvažiuodavo tik pagal poreikį bei dėl įrangos priežiūros, sumontuodavo naujai atvežtus siurblius, išmontuodavo išvežamus, pripažino, kad ieškovės darbuotojams nebuvo perduoti jokie dokumentai, reikalavimai darbų atlikimui“. Paaiškino, kad teismo posėdžio metu atsakovės liudytojas T. S. pateikė melagingą informaciją, pasakodamas, kad jis įrangos nemontavo, o įrangos montavimo ir gruntinio vandens pažeminimo paslaugą neva teikė ieškovė, tačiau pasakojamą neteisybę pastebėjusi teisėja pacitavo minimo T. S. 2024 m. sausio 8 d. laišką, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog „su montavimais ir išmontavimais tai nesutinku. Patys juk viską pasidarom“. Tai liudija, kad atsakovė, siekdama kaip galima ilgiau nemokėti už jai išnuomotą įrangą, kuria įvykių versijas, kas negali būti pateisinama. Liudytojas E. Č. labai aiškiai ir nuosekliai paaiškino, kad atvežus įrangą ji buvo sumontuota pačios ieškovės, taip pat tai, kad atsakovės darbuotojai buvo konsultuojami ir jiems padedama dėl įrangos permontavimo ir naudojimo, tačiau įrangą naudojosi ir ją montavo bei gruntinio vandens lygį žemino pati atsakovė. Iš laiškų matosi, kad būtent dėl to, kad įrangą montuojasi patys, atsakovės atstovai net atsisakė apmokėti ir už tą įrangos montavimo dalį, kurią atliko atsakovės specialistai.
17.4. Teismas skundžiamo sprendimo 24, 25, 28, 29 ir kituose punktuose itin aiškiai pasisakė tiek dėl atitinkamų siurblių kiekio neperdavimo versijos, tiek ir dėl to, kad įrenginiai tinkamai neveikė, todėl su teismo išvadomis ieškovė sutinka.
17.5. Papildomai nurodo, kad pats atsakovės į bylą pateiktus žiniaraščius pildęs atsakovės darbuotojas O. M. negalėjo paaiškinti, kaip buvo pildomi minimi žiniaraščiai, kokia ir kaip juose nurodyta informacija buvo atspindėta, be to, patvirtino, kad įrangos nuolatinio ar mažiausiai kasvalandinio stebėjimo jis neatliko, nors būtent tokia informacija nurodyta žiniaraščiuose. Tokie duomenys leidžia teigti ar mažų mažiausiai įtarti, kad įrangos apskaitos žiniaraščiai atspindi neteisybę, o taip pat, tikėtina, kad jie surašyti vėliau, ką galima laikyti įrodymų ar dokumentų klastojimu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
19. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
20. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyksta dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. vasario 26 d. galutinio sprendimo, kuriuo Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas (juo ieškovės ieškinys tenkintas), teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo atsakovės apeliaciniame skunde bei ieškovės atsiliepime į jį išdėstytų argumentų kontekste.
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
21. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2023 m. spalio 12 d. buvo sudaryta statybinių mechanizmų nuomos sutartis Nr. 20231012-1 (toliau – Sutartis). Pagal šią Sutartį nuomotojas (ieškovė) įsipareigojo teikti statybinių mechanizmų nuomos paslaugas, o klientas (atsakovė) įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas Sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais (Sutarties 1.1 punktas). Šalys susitarė, kad nuomos mokestis ir mokesčiai už kitas paslaugas nustatomi perdavimo ir priėmimo akte, kuris yra neatskiriama Sutarties dalis (Sutarties 2.1 punktas).
22. 2023 m. spalio 12 d. bylos šalys pasirašė Technikos perdavimo–priėmimo aktą, kurio pagrindu laikotarpiui nuo 2023 m. spalio 12 d. iki 2023 m. lapkričio 12 d. nuomotojas nuomininkui išnuomojo šią įrangą: dyzelinį vandens siurblį Geho ZD900 su komplektuojamomis dalimis. Akte numatyta įrangos nuomos kaina – 100,00 Eur / para + PVM; įrangos atvežimas – 150,00 Eur + PVM; įrangos išvežimas – 150,00 Eur + PVM; įrangos montavimas – 400,00 Eur + PVM; įrangos išmontavimas – 200,00 Eur + PVM.
23. 2023 m. lapkričio 8 d. ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. AIS 0970 bendrai 2 964,50 Eur sumai; 2023 m. gruodžio 8 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AIS 0980 bendrai 5 687,00 Eur sumai; 2024 m. sausio 8 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AIS 0992 bendrai 8 687,80 Eur sumai; 2024 m. vasario 2 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AIS 0997 bendrai 11 374,00 Eur sumai; 2024 m. kovo 3 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AIS 1007 bendrai 15 500,10 Eur sumai; 2024 m. balandžio 4 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AIS 1015 bendrai 18 755,00 Eur sumai; 2024 m. balandžio 15 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. AIS 1024 bendrai 3 569,50 Eur sumai. Iš viso ieškovė atsakovei sąskaitų faktūrų išrašė už bendrą 66 537,90 Eur sumą.
24. Iš į bylą pateikto atsakovės 2024 m. birželio 13 d. Tarpusavio skolų derinimo–užskaitymo akto nustatyta, kad bendrą atsakovės skolą ieškovei sudaro 17 339,30 Eur. Dalį šios sumos (7 964,50 Eur) atsakovė yra apmokėjusi (2023 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. AIS 0970 pagrindu sumokėjo 2 964,50 Eur sumą, 2024 m. vasario 28 d. pervedė dar 5 000,00 Eur sumą), likusi neapmokėta atsakovės skola sudaro 9 374,80 Eur, su kuria atsakovė sutinka ir kurios neginčija.
25. Byloje iš esmės tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, kurių pagrindu ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 58 573,40 Eur dydžio susidariusią skolą. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. gegužės 20 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas, t. y. priteista iš atsakovės 58 573,40 Eur dydžio skola, 1 309,44 Eur delspinigiai, 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (59 882,84 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. gegužės 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, paliko nepakeistą. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
26. Apeliantė, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės nurodo, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė sutarties aiškinimo taisyklės (CK 6.193 straipsnis), netinkamai taikė procesines teisės normas, susijusias su įrodymų vertinimu (CPK 185 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
27. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tarp šalių buvo sudaryta rašytinė statybinio mechanizmo – dyzelinio vandens siurblio – nuomos sutartis, t. y. šalių ginčas kilo iš statybinio įrenginio nuomos teisinių santykių, kuriems turi būti taikomos bendrosios nuomos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, numatytos CK 6.477-6.503 straipsniuose, taip pat pastatų, statinių ar įrenginių nuomą reglamentuojančios teisės normos, numatytos CK 6.530-6.535 straipsniuose.
28. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nuomos sutartis yra apibrėžta kaip sutartis, kuria viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Taigi pagrindinė nuomotojo pareiga yra perduoti nuomininkui sutarties sąlygas ir daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą, o pagrindinė nuomininko pareiga yra laiku mokėti nuomos mokestį ir kitus faktinius kaštus, susijusius su nuomojamo daikto (įrenginio) paslaugomis.
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
30. CK 6.193 straipsnyje, be kita ko, reglamentuojama, kad: sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis); visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis); jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis); kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (4 dalis); aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).
31. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019). Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).
32. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis, tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019).
33. CK 6.193 straipsnio, reglamentuojančio sutarčių aiškinimo taisykles, 2 dalis, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, aiškinama plačiai, pažymint, kad sutartis turi būti aiškinama sistemiškai, nepaliekant neaptarto nė vieno reikšmingo sutarties punkto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2005), be to, negali būti neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji dalis. Šiuo atveju galioja prezumpcija, kad kiekvienas žodis, frazė turi tam tikrą prasmę ir reikšmę, nes šalys be reikalo jų paprastai nevartoja. Šis aiškinimas atkartoja UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.5 straipsnio nuostatas; toks aiškinimas taikomas ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009, 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013).
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliantės argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė sutarties aiškinimo taisykles, iš esmės su jais sutinka, pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovė neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, laiko nepagrįstą.
35. Minėta, nagrinėjamu atveju ginčo šalys 2023 m. spalio 12 d. sudarė statybinių mechanizmų nuomos sutartį Nr. 20231012-1. Pagal šią Sutartį nuomotojas (ieškovė) įsipareigojo teikti statybinių mechanizmų nuomos paslaugas, o klientas (atsakovė) įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas Sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais (Sutarties 1.1 punktas). Šalys susitarė, kad nuomos mokestis ir mokesčiai už kitas paslaugas nustatomi perdavimo ir priėmimo akte, kuris yra neatskiriama Sutarties dalis (Sutarties 2.1 punktas). 2023 m. spalio 12 d. bylos šalys pasirašė Technikos perdavimo – priėmimo aktą, kurio pagrindu laikotarpiui nuo 2023 m. spalio 12 d. iki 2023 m. lapkričio 12 d. nuomotojas nuomininkui išnuomojo šią įrangą: dyzelinį vandens siurblį Geho ZD900 su komplektuojamomis dalimis. Iš to matyti, jog ginčo šalys sudarė nuomos sutartį ir pasirašė Technikos perdavimo – priėmimo aktą dėl vieno dyzelinio vandens siurblio nuomos.
36. Pagal ieškovės pateiktą 2024 m. balandžio 22 d. tarpusavio skolų derinimo–užskaitymo aktą ir pridėtas išrašytas PVM sąskaitas faktūras matyti, kad atsakovės objekte 2023 metų spalio mėnesį dirbo vienas dyzelinis vandens siurblys, 2023 metų lapkričio, gruodžio mėnesiais dirbo du dyzeliniai vandens siurbliai, 2024 metų sausio mėnesį dirbo keturi dyzeliniai vandens siurbliai, 2024 metų vasario, kovo ir balandžio mėnesiais dirbo penki dyzeliniai vandens siurbliai; 100 Eur dydžio nuomos mokestis, dėl kurio susitarta 2023 m. spalio 12 d. Technikos perdavimo–priėmimo akte už vieną dyzelinio vandens siurblio nuomą, minėtais laikotarpiais skaičiuotas ir už kitus ieškovės papildomai pristatytus dyzelinius vandens siurblius, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinga. Iš nurodytų PVM sąskaitų faktūrų nėra galimybės nustatyti, ar visi pristatyti ieškovės dyzeliniai vandens siurbliai dirbo 100 proc. pajėgumu ir ar apskritai jie visi veikė, priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad ir papildomai pristatyta įranga turėjo trūkumų. Be to, kaip teisingai apeliantė pažymi, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad minėta papildoma įranga būtų užsakyta atsakovės iniciatyva, priešingai, ji pristatyta ieškovės iniciatyva, reaguojant į atsakovės pranešimus dėl išnuomotos įrangos trūkumų, t. y. tinkamo jos neveikimo ir funkcijos pažeminti gruntinius vandenis neatlikimo. Kadangi dėl papildomai pristatytos įrangos ginčo šalys nesudarė ir nepasirašė jokių naujų perdavimo–priėmimo aktų, nesitarė dėl šios įrangos nuomos kainos, kas, vertinant Sutarties 2.1 punktą, turėjo būti atlikta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė neįvykdė skolinių įsipareigojimų ir nepagrįstai priteisė skolą už tai, dėl ko šalys nebuvo sutarusios. Nesant abipusio šalių susitarimo, ieškovė negalėjo tikėtis, kad atsakovė turės pareigą mokėti už bet kokią įrangą, pristatytą į atsakovės objektą. Priešingai vertinant būtų pažeidžiami tiek bendrieji teisingumo, protingumo principai, tiek sutartinių santykių principai, reikalaujantys aiškumo, abipusės sutarties šalių išreikštos valios ir sąžiningumo tarpusavio įsipareigojimuose.
37. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai įvertino šalių sudarytos Sutarties turinį, t. y. neįvertino, kad ieškovės pristatyti papildomi keturi įrangos komplektai, dėl kurių turėjo būti pasirašyti atskiri priėmimo–perdavimo aktai, nėra Sutarties objektas, todėl nepagrįstai sprendė, kad atsakovė netinkamai įvykdė savo skolinius įsipareigojimus. Tokia teismo išvada, kai iš atsakovės priteista skola apima nuomos mokestį už pristatytus įrenginius, dėl kurių apmokėjimo šalys nesitarė, prieštarauja tiek Sutarties turiniui, tiek logikos principams.
38. Jau minėta, iš į bylą pateikto atsakovės 2024 m. birželio 13 d. Tarpusavio skolų derinimo–užskaitymo akto nustatyta, kad bendrą atsakovės skolą, su kuria ieškovė sutinka ir kurios neginčija, ieškovei sudaro 17 339,30 Eur. Dalį šios sumos (7 964,50 Eur) atsakovė yra apmokėjusi (2023 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. AIS 0970 pagrindu sumokėjo 2 964,50 Eur sumą, 2024 m. vasario 28 d. pervedė dar 5 000,00 Eur sumą), likusi neapmokėta atsakovės skola sudaro 9 374,80 Eur, taigi nurodyta suma priteistina iš atsakovės ieškovei.
CK 6.71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta netesybų samprata. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Ginčo šalys sudaryta Sutartimi susitarė, jog tuo atveju, jei nuomininkas nesumokės už suteiktas paslaugas per sutartyje nustatytą terminą, atitinkamai jis mokės nuomotojui 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (Sutarties 6.2 punktas).
39. Kadangi atsakovė nustatytais terminais nėra sumokėjusi 5 687,00 Eur skolos, išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. AIS 0980 pagrindu, ir 8 687,80 Eur skolos, išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. AIS 0992 pagrindu, bet 2024 m. vasario 28 d. yra pervedusi ieškovei 5 000 Eur sumą (likusi nesumokėta skolos suma pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. AIS 0992 sudaro 3 687,80 Eur (8 687,80 Eur – 5 000 Eur)), atitinkamai atsakovei pagal šalių sudarytą Sutartį skaičiuojami 0,06 proc. dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Atsakovės priteistinų delspinigių dydį nagrinėjamu atveju sudaro 374,18 Eur, todėl nurodyta delspinigių suma priteistina iš atsakovės ieškovei.
40. Apeliantė, be kita ko, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino procesines taisykles, susijusias su įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovės išnuomota įranga turėjo trūkumų, taip pat, kad atsakovė neginčijo ieškovės išrašytų sąskaitų kiekio bei jų turinio.
41. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovė, reikalaujanti taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016, 2017 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-219/2017). Taigi ieškovei teko pareiga įrodyti sutartinių prievolių neįvykdymą (sutarties pažeidimą) – ieškinio faktinį pagrindą (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas), faktą, kad išnuomota įranga trūkumų neturėjo. Atsakovei atitinkamai teko pareiga įrodyti jos dėstomas faktines aplinkybes, susijusias su sutarties įvykdymu ir (ar) ieškovės veiksmais (neveikimu), sukliudžiusias atsakovei laiku įvykdyti savo sutartines prievoles – apmokėti nuomos mokestį už išnuomotą įrangą.
42. CPK 177 straipsnio 1 dalis nustato, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šios straipsnio 2 dalis nurodo, jog faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).
43. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).
44. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė neįrodė, kad ieškovės pristatyti dyzeliniai vandens siurbliai buvo su trūkumais, t. y. sugedę, nekokybiški, neatitiko tokiam įrenginiui keliamų reikalavimų ir neatliko savo tiesioginės funkcijos.
45. CK 6.483 straipsnyje numatyta, kad nuomotojas nuomininkui turi perduoti sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Šios nuomotojo pareigos vykdymas prasideda įsigaliojus sutarčiai ir nesibaigia turtą perdavus nuomininkui, bet išlieka visą nuomos sutarties terminą (CK 6.483 straipsnio 1 dalis). Nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas visą nuomos terminą. Nuomotojas neatsako už tuos daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sudarydamas sutartį (CK 6.483 straipsnio 2 dalis). Nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį, net ir tais atvejais, kai nuomotojas sudarydamas sutartį apie tuos trūkumus nežinojo (CK 6.485 straipsnio 1 dalis). Taigi daikto tinkamumas naudoti ir kokybės užtikrinimas yra nuomotojo atsakomybė visą nuomos sutarties terminą, todėl, kilus ginčui dėl nuomojamo daikto trūkumų, nuomotojui tenka pareiga įrodyti, kad išnuomotas daiktas yra be trūkumų.
46. CK 6.485 straipsnio 2 dalyje išvardyti nuomininko teisių gynybos būdai paaiškėjus daikto trūkumams: 1) reikalauti, kad nuomotojas neatlygintinai tuos trūkumus pašalintų arba atitinkamai sumažintų nuomos mokestį, arba atlygintų nuomininkui trūkumų pašalinimo išlaidas; 2) išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas, jei apie tai iš anksto pranešė nuomotojui; 3) reikalauti nutraukti nuomos sutartį prieš terminą (CK 6.485 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tuo tarpu, nuomotojas, kuriam pranešta apie nuomininko reikalavimus arba apie pastarojo ketinimą pašalinti daikto trūkumus nuomotojo lėšomis, turi teisę nedelsdamas pakeisti išnuomotą netinkamos kokybės daiktą kitu analogišku tinkamos kokybės daiktu arba pats neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus.
47. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, visų pirma, kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovė neįrodė, kad ieškovės išnuomota įranga turėjo trūkumų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės nuomojamos įrangos trūkumus ir jos nepatikimumą patvirtina jau vien tai, jog ieškovė ne kartą pristatė papildomą įrangą į atsakovės objektą be atsakovės prašymo. Akivaizdu, kad tuo atveju, jei įranga būtų buvusi tinkama ir ieškovė nebūtų buvusi informuota apie jos gedimus, papildomos įrangos vežimo poreikis apskritai nebūtų atsiradęs. Ši aplinkybė leidžia spręsti apie pirminės ir papildomos įrangos netinkamą būklę net ir nevertinant atsakovės pateiktų papildomų įrodymų (telefono skambučių, žinučių, el. laiškų, įrangos apskaitos žiniaraščių). Tokiu būdu, pristatydama papildomus įrenginius, ieškovė iš esmės pripažino, kad pagal Sutartį perduota įranga turėjo trūkumų. Be to, ir iš ieškovės atsiliepime į atsakovės prieštaravimus dėl priimto preliminaraus sprendimo, matyti, jog ieškovės nuomojama įranga turėjo gedimų, tą pripažino pati ieškovė, nurodydama, jog: „Pagrindiniai įrangos gedimai (ne šiuo atveju, bet aplamai) yra išsidėvėję stūmoklių žiedai, rečiau išsidėvi ir cilindro įdėklai, kurie suplėšo ir stūmoklių žiedus. Gali būti ir kiti gedimai, kurie pasitaiko dar rečiau. Bet kurio atveju sudilusios dalys turi būti pakeisto naujomis, nes patys savaime niekaip nesusitaisys“; „Per nurodytą laikotarpi buvo vienas pagrįstas pranešimas apie siurblio gedimą, kuriam buvo keistas cilindras ir cilindro įdėklai ir tą pačia dieną dar vienam siurbliui pakeisti įdėklai“. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina išvadą, kad ieškovė pati savo veiksmais patvirtino nuomojamos įrangos trūkumus.
48. Šiame kontekste kritiškai vertintina ieškovės dėstoma pozicija, esą atsakovės darbuotojai patys montavo išnuomotą įrangą, todėl galėjo ją pažeisti. Ieškovės pateikiama pozicija nėra nuosekli – viena vertus, ji teigia, kad įrangos montavimo darbus atliko pati atsakovė (kaip nurodoma ieškovės atsiliepime į atsakovės prieštaravimus), kita vertus, tiek 2023 m. spalio 12 d. Technikos perdavimo–priėmimo akte, tiek išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ieškovė skaičiavo mokestį už montavimo paslaugas, ieškinyje patvirtino, kad suteikė ne tik nuomos, bet ir „kitų sąskaitose nurodytų paslaugų“, kad išnuomojo įrangą, ją sumontavo ir paleido. Iš byloje esančių liudytojų parodymų matyti, jog, tikėtina, kad kai kuriais atvejais prie įrangos montavimo prisidėjo ir patys atsakovės darbuotojai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neeliminuoja ieškovės Sutartimi prisiimtos atsakomybės už tinkamos įrangos suteikimą fakto, juolab, kai montavimo paslaugoms buvo taikomas atskiras mokestis, o ir iš pačios šalių sudarytos Sutarties turinio matyti, kad šalys susitarė, jog nuomininko prašymu nuomotojas privalo apmokyti nuomininką dirbti su mechanizmu, išaiškinti darbo saugos ir kitus reikalavimus, susijusius su mechanizmo eksploatavimu (Sutarties 3.1.3 punktas), kas reiškia, jog ieškovė turėjo pareigą atsakovės prašymu tinkamai apmokyti jos darbuotojus, kaip elgtis su išnuomotu įrenginiu, įskaitant ir jos montavimą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, ypač į tai, jog už montavimo darbus buvo skaičiuojamas mokestis, ieškovės argumentai dėl įrangos gedimų, esą atsiradusių dėl atsakovės darbuotojų veiksmų, atmestini kaip nepagrįsti.
49. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė neginčijo ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, jų turinio bei kiekio. Byloje esantys duomenys patvirtina priešingą aplinkybę – dar iki ieškovės pateikto 2024 m. balandžio 22 d. Tarpusavio skolų suderinimo–užskaitymo akto pateikimo, atsakovė 2024 m. balandžio 5 d. elektroniniu laišku informavo ieškovę apie atsisakymą priimti išrašytas PVM sąskaitas faktūras, motyvuodama tuo, kad nuomota technika visą nuomos laikotarpį veikė nepilnu pajėgumu ir nuolat gedo. Tame pačiame pranešime atsakovė taip pat pasiūlė šalims susitikti Šiauliuose ir spręsti kilusį ginčą taikiu būdu – suderinti įrangos nuomos kainą (laikydamasi Sutarties 9.1 punkto). Minėtas atsakovės veiksmas atitinka vieną iš alternatyvių nuomininko gynybos būdų, įtvirtintų CK 6.485 straipsnio 2 dalyje, t. y. prašymą sumažinti nuomos mokestį dėl netinkamos perduoto daikto būklės. Pažymėtina, kad ieškovė į atsakovės iniciatyvą nereagavo, nesutiko bendradarbiauti bei nesiėmė jokių veiksmų šalių ginčui taikiai išspręsti. Ieškovė nebendradarbiavo, neieškojo abi šalis tenkinančio kompromiso, kreipdamasi tiesiai į teismą, kaip teisingai nurodo apeliantė, pažeidė Sutarties vykdymo principus (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Aplinkybę, kad atsakovė ginčijo ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrįstumą, be kita ko, patvirtina ir jos pateiktas 2024 m. birželio 13 d. Tarpusavio skolų suderinimo–užskaitymo aktas, iš kurio matyti, jog atsakovė pripažino tik dalį reikalaujamos sumos – 9 374,80 Eur. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovė ginčijo ne tik pačias PVM sąskaitas faktūras, bet ir jose nurodytą nuomos kainą, išrašytų PVM sąskaitų faktūrų kiekį, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl tariamo sąskaitų neginčijimo vertintina kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįsta, priimta visapusiškai neįvertinus byloje esančių įrodymų.
50. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme
51. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. preliminarus sprendimas, kuriuo teismas tenkino ieškovės ieškinį, ir galutinis 2025 m. vasario 26 d. sprendimas, kuriuo preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas, priimti netinkamai įvertinus byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumą. Bylą nagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir taikė sutarčių aiškinimo taisykles, netinkamai vertino šalių sudarytos Sutarties turinį, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl tiek skundžiamas galutinis sprendimas, tiek preliminarus sprendimas naikintini ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
52. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
53. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimų suma sudarė 58 573,40 Eur, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinys tenkinamas dėl 9 374,80 Eur sumos priteisimo, t. y. 16 proc.
54. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į kiekvienos bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).
55. Ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 2 503,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 567,00 Eur žyminis mokestis ir 1 936,00 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Savo ruožtu atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 210,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taigi ieškovei iš atsakovės proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistina 400,48 Eur (2 503,00 Eur x 16 proc.) bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovės priteistina 1 016,4 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus priešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 615,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
56. Atsakovė apeliaciniu skundu prašė priteisti 552,00 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, 1 815,00 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą, kurias sudaro 200,00 Eur – už susipažinimą su dokumentais, konsultavimą, 1 300,00 Eur – už apeliacinio skundo surašymą, 315,00 Eur – už PVM. Atsakovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius šių išlaidų apmokėjimą – 2025 m. vasario 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADB 3554 ir 2025 m. kovo 26 d. mokėjimo nurodymą. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 900 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų (PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas Nr. 456, lėšų pervedimo nurodymas Nr. 388).
57. Pagal Rekomendacijų 8.11. punktą, už apeliacinio skundo parengimą priteistiną dydžio koeficientą sudaro 2,5. Apeliacinis skundas parengtas 2025 m. kovo mėn., mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių) 2024 m. III ketvirtį buvo 2 237,90 Eur, todėl jau vien už apeliacinio skundo parengimą maksimali priteistina suma yra 5 594,75 Eur; už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistiną dydžio koeficientą sudaro 1,3. Atsiliepimas į apeliacinį skundą parengtas 2025 m. balandžio mėn., mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių) 2024 m. IV ketvirtį buvo 2 335,90 Eur, todėl maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 2 906,67 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovės ir ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos neviršija Rekomendacijose numatyto dydžio.
58. Atsakovės apeliacinį skundą tenkinus 84 proc., atsakovei iš ieškovės priteistina 1 988,28 Eur (2 367,00 Eur x 84 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, savo ruožtu ieškovei iš atsakovės priteistina 144 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 1 844,28 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gigas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. preliminarų sprendimą ir Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. vasario 26 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės mažosios bendrijos „Aisteris“ ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gigas“, juridinio asmens kodas 302924867, 9 374,80 Eur (devynių tūkstančių trijų šimtų septyniasdešimt keturių eurų 80 ct) skolą, 374,18 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt keturių eurų 18 ct) delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Priteisti iš ieškovės mažosios bendrijos „Aisteris“, juridinio asmens kodas 303039602, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gigas“, juridinio asmens kodas 302924867, naudai 615,92 Eur (šešis šimtus penkiolika eurų 92 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 1 844,28 Eur (tūkstantį aštuonis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 28 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjos Renata Beinoravičienė
Ramunė Mikonienė
Asta Pikelienė