Civilinė byla Nr. e2-487-798/2025
Teisminio proceso numeris 2-57-3-00149-2023-8
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.4.12
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,LISKANDAS“ nemokumo administratoriaus atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. balandžio 7 d. nutarties, civilinėje byloje pagal nemokumo administratoriaus Manto Milinio prašymą pripažinti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „LISKANDAS“ bankrotą tyčiniu,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „LISKANDAS“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas Mantas Milinis, nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugsėjo 20 d.
2. Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 17 d., 2023 m. lapkričio 28 d., 2023 m. gruodžio 6 d., 2024 m. sausio 23 d., 2024 m. liepos 26 d., 2024 m. rugpjūčio 30 d., 2024 m. gruodžio 27 d., 2025 m. sausio 14 d. nutartimis patvirtintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „LISKANDAS“ kreditorių sąrašas. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 6 d. nutartimi nutarta bendrovę likviduoti dėl bankroto, nutartis įsiteisėjo 2024 m. kovo 15 d.
3. Klaipėdos apygardos teisme 2024 m. gruodžio 5 d. gautas bendrovės nemokumo administratoriaus Manto Milinio (toliau – ir pareiškėjas, nemokumo administratorius) prašymas pripažinti BUAB „LISKANDAS“ bankrotą tyčiniu dėl buvusio bendrovės vadovo A. N. (toliau – ir suinteresuotas asmuo) neteisėtų veiksmų. Nemokumo administratorius pateiktą prašymą grindžia Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, 70 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktais ir prašo apriboti suinteresuotam asmeniui A. N. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, šį reikalavimą pareiškėjas grindžia JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktais.
4. Teismui pateiktame prašyme nemokumo administratorius nurodė, kad bendrovės vienasmeniu valdymo organu – direktoriumi, nuo 1999 m. gegužės 12 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo momento buvo A. N., šis asmuo taip pat buvo ir bendrovės akcininku. Bendrovės bankroto byloje yra patvirtintas 2 776 740,68 Eur kreditorių reikalavimų sąrašas.
5. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 16 d., išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. el-114-526/2023, priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriuo pripažino suinteresuotą asmenį A. N. padarius nusikaltimus numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio l dalyje, 220 straipsnio 2 dalyje ir paskyrė bausmę, nes jis apgaulingai tvarkė ir (arba) organizavo teisės aktų reikalaujamą bendrovės finansinę apskaitą bei būdamas bendrovės direktoriumi siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 900 MGL, įrašė į deklaraciją ir nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą bei kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotoms institucijoms.
6. Nemokumo administratorius pateikė bendrovės buhalterinės apskaitos duomenis ir nurodė, kad bendrovės finansinė padėtis nuo 2019 m. pradėjo sparčiai blogėti, o pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, jog bendrovė dar 2019 m. veikusi pelningai, vėliau patyrė tik nuostolį ir iki bankroto savo pelningumo nebeatstatė. Nuo 2019 m. bendrovės turtas mažėjo, nuo 2 mln. Eur 2019 metais sumažėjo iki 0,7 mln. Eur 2023 m. birželio 30 d. Didelę dalį bendrovės turto sudarė bendrovės debitoriai reikalavimai (0,6–0,7 mln. eurų). Bendrovės bankroto proceso metu nustatyta, kad 372 602,67 Eur dydžio pirkėjų (debitorių) įsipareigojimai yra abejotinos skolos. Bendrovės auditorius 2021 m. ir 2022 m. audito išvadose pateikė sąlyginę nuomonę, kad balanso ir balanso palyginamųjų duomenų pirkėjų skolos straipsnyje atitinkamai parodytos pirkėjų 463 827 Eur ir 330 477 Eur skolų sumos (2022 m. – 440 663 Eur) turi būti pripažintos nuostoliais ir pirkėjų skolos nurodytomis sumomis sumažintos. Tačiau bendrovės balanse pirkėjų skolos buvo nurodytas kaip realus turtas, be to, nuo 2019 metų į bendrovės buhalterinę apskaitą nebuvo įrašyti visi bendrovės įsipareigojimai kreditoriams – didžiausias bendrovės kreditorius yra Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba su 2 245 744,59 Eur kreditiniu reikalavimu arba 80,88 proc. visų bendrovės patvirtintų kreditorių reikalavimų, šis reikalavimas susidarė 2017–2019 metų laikotarpiu. Įsipareigojimų atsiradimo šiam kreditoriui momentas – 2019 m. rugpjūčio 31 d. Įsipareigojimas buvo įrašytas tik į 2023 metų bendrovės bandomąjį balansą, nors turėjo būti nurodytas 2019 metų balanse, tuomet bendrovės turto ir įsipareigojimų santykis būtų 1 622 499 Eur / 3 021 125,59 Eur, taigi faktiškai bendrovė tapo nemokia jau 2019 m. gruodžio 31 d. Nuo 2019 metų bendrovės turtinė padėtis vis blogėjo, veikla tapo nuostolinga, bendrovės turtas buvo mažinamas, o įsipareigojimai liko iš esmės nepakitę.
7. Pareiškėjas teigia, kad suinteresuotas asmuo bendrovės finansinėje atskaitomybėje nenurodydamas tikrojo bendrovės turto ir įsipareigojimų santykio, imitavo bendrovės stabilią būseną, mažino bendrovės turtą, tačiau su didžiausiais bendrovės kreditoriais neatsiskaitė, bendrovės turtą panaudojo atsiskaityti su kitais jo pasirinktais kreditoriais.
8. Suinteresuotas asmuo nors iš dalies ir atlygino valstybei padarytą žalą vykdydamas baudžiamąjį įsakymą, tačiau bendrovės kreditorių reikalavimai liko nepatenkinti, nes bendrovės bankroto proceso metu pardavė likusį bendrovės turtą ir gavo 14 005 Eur, tačiau iš šios sumos nepakanka visiems bendrovės kreditorių reikalavimams patenkinti. Bendrovės kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus būtų žymiai geresnės, jeigu suinteresuotas asmuo A. N. žinodamas tikrąją bendrovės finansinę padėtį, būtų ėmęsis veiksmų arba atkurti bendrovės mokumą, arba teikęs prioritetą bendrovės kreditorių interesams ir kėlęs bendrovei bankroto bylą 2019 metais, kai bendrovė turėjo penkis kartus daugiau turto nei bankroto bylos iškėlimo metu, kai tuo tarpu įsipareigojimai iš esmės nepasikeitė. Suinteresuoto asmens veiksmai: nenurodyti bendrovės finansinėje atskaitomybėje tikrosios bendrovės finansinės padėties, apgaulingos bendrovės buhalterinės apskaitos vedimas, rodo ne siekį išsaugoti bendrovę, o tyčinius veiksmus pratęsti bendrovės veiklą ir bankrutuoti labai nepalankiomis kreditoriams sąlygomis, neteisėti bendrovės vadovo veiksmai ir sudaro teisinį pagrindą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.
9. Nemokumo administratorius nustatė, kad suinteresuotas asmuo, kaip bendrovės kasininkas, atliko operacijas grynais pinigais, taip pat naudojo bendrovės banko kortelę atliekant operacijas bendrovės banko sąskaitoje. Bendrovės lėšomis 2019 m. spalio 12 d. apmokėta 4 046,89 Eur už viešbučio „Hotel IPV Fuengirola“ Ispanijoje rezervaciją ir byloje nėra įrodymų, kad tai buvo bendrovės veiklos išlaidos. Patikrinęs buvusiam bendrovės vadovui atliktus mokėjimus iš bendrovės banko sąskaitos ir iš kasos, nemokumo administratorius nustatė, kad: 1) 2019 m. balandžio 26 d. suinteresuotam asmeniui išmokėta 2 000 Eur, mokėjimo paskirties skiltyje nurodant – „pagal įsakymą P19-02“, tačiau įsakymo nėra; 2) 2019 m. gruodžio 3 d. atliktas 7 465,28 Eur mokėjimas, paskirtis – „komandiruotpinigiai“, tačiau pagal bendrovės komandiruotės dokumentus patirtų išlaidų yra už 6 418,30 Eur; 3) 2020 m. kovo 12 d. iš bendrovės banko sąskaitos suinteresuoto asmens sutuoktinei R. N. pervesta 10 404 Eur, paskirtis – „pervedimas“, nėra įrodymų, kad suma panaudota bendrovės interesams; 4) 2020 m. gruodžio 22 d. suinteresuotam asmeniui pervesta 7 000 Eur, paskirtis – „pavedimas“, nėra duomenų apie pervestos sumos panaudojimą bendrovės interesams. Nemokumo administratorius teigia, kad 20 449,98 Eur suinteresuotam asmeniui ir jo sutuoktinei iš bendrovės banko sąskaitos pervesta nepagrįstai ir neteisėtai.
10. Nemokumo administratoriaus nuomone, suinteresuotas asmuo pardavė bendrovės turtą, tačiau gautų lėšų bendrovei neperdavė ir taip gautas lėšas pasisavino. Šią poziciją nemokumo administratorius grindžia Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. el-114-526/2023, kuriame nurodyta, kad suinteresuotas asmuo laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. bendrovės darbuotojams realizavo statybines medžiagas, iš viso už 3 120,08 Eur, 12 atvejų neįtraukė į bendrovės apskaitą šios sumos, nepagrindė apskaitos dokumentais statybinių medžiagų pardavimo.
11. Suinteresuotas asmuo apribojo bendrovės kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą, nes bendrovės atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Bendrovė nuo 2019 m. gruodžio 31 d. turėdama į finansinę atsakomybę neįrašytą skolą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai, nuo 2023 m. vasario 17 d. – 23 265,42 Eur reikalavimą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), iki 2022 m. gruodžio 31 d. atsiradusią 96 603,01 Eur skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui ir 170 608,59 Eur skolą bendrovės darbuotojams (Garantinio fondo valdytojos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus kreditinis reikalavimas), nuo 2023 m. vasario 17 d. (prievolės VMI dėl gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo diena), sumokėjo daugiau kaip 229 800,28 Eur bendrovėms, kurių reikalavimų eilė žemesnė arba kurių reikalavimai atsiradę vėliau, taip vadovas neteisėtai tyčia pasirinko nevykdyti pirmesnės eilės kreditorių reikalavimų – mokestinių prievolių, socialinio draudimo įmokas mokėjo tik iš dalies, neatsiskaitė su pirmos eilės kreditoriais, nors tokią galimybę turėjo. Mokestinės prievolės sudaro 84,71 proc. visų patvirtintų bendrovės kreditorinių reikalavimų, prievolės iš socialinio draudimo – 10,96 proc., 4,3 proc. yra kitų kreditorių reikalavimai.
12. Suinteresuotas asmuo A. N. Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu dėl aplaidaus buhalterinės apskaito vedimo, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl A. N. netinkamo įstatyme nustatytų pareigų vykdymo (CK 2.87 straipsnis 1 dalis, 2.82 straipsnis 3 dalis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 37 straipsnio 12 dalis). Šioje byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad suinteresuotas asmuo A. N. disponavo neapskaitytu didelės vertės bendrovės turtu. Netinkamas bendrovės buhalterinės apskaitos vedimas atsirado, tada, kai atsirado didžiausias bendrovės kreditorius – Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba. Kreditoriaus neįtraukimas į finansinę atskaitomybę, prasidėję apgaulingos buhalterinės apskaitos veiksmai eliminuoja galimybę nustatyti buvusią bendrovės veiklą (visa apimtimi), jos turtą, nuosavą kapitalą, bendrovės įsipareigojimus, jų dydį, struktūrą ir tuo pačiu neleidžia įvertinti bendrovės finansinės veiklos, bendrovės nemokumą sąlygojusių priežasčių. Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai pradėjus skolos išieškojimą, pateikiamas pareiškimas iškelti bendrovei bankroto bylą, iki to yra siekiama atsiskaityti ne su pirmesnės eilės bendrovės kreditoriais, o atsiskaitoma su kitais kreditoriais pažeidžiant teisės aktais nustatytą atsiskaitymo eiliškumą.
13. Suinteresuotas asmuo sąmoningai tyčia, o taip pat nusikalstamais veiksmais sukėlė bendrovės nemokumą, netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl to negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Iškėlus bankroto bylą nustatyta, kad bendrovė buvo nemoki žymiai anksčiau nei buvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoto asmens veiksmai prieš kreipiantis į teismą buvo nukreipti išimtinai į siekį pažeisti pirmesnės eilės kreditorius, bendrovės turtas, jos vadovo naudotas, apskaitytas netinkamai, todėl tokie veiksmai atitinka JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytus teisinius pagrindus. Buvusio bendrovės vadovo veiksmai tyčiniai, sukėlė sunkias turtines pasekmes kreditoriams, kurie atlieka viešojo administravimo funkcijas, ir taip buvo siekiama pažeisti viešą interesą, todėl suinteresuotam asmeniui turėtų būti skirtinas maksimalus teisės apribojimo terminas, nes tik tokia sankcija atitiktų jos paskirtį – pašalinti iš verslo rinkos asmenį, kuris, vadovaudamas verslo subjektui, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo, dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančius turtinius praradimus.
14. Suinteresuotas asmuo A. N. su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
15. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2023 m. vasario 13 d. raštu Nr. RNA 4519 VMI nurodė, jog 2023 m. vasario 3 d. gautas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymas išieškoti iš UAB „LISKANDAS“ 2 335 748,18 Eur (25 099 950 NOK) nesumokėtų mokesčių skolą, rašte nurodyta, kad per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos neįvykdžius mokestinės prievolės ji bus išieškoma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Bendrovė apskundė reikalavimą Lietuvos administracinių ginčių komisijai, VMI nesustabdžius mokestinių užtikrinimo priemonių taikymo, buvo priimtas sprendimas stabdyti bendrovės veiklą, atleisti darbuotojus ir inicijuoti nemokumo procesą (bankroto bylą). 2023 m. gegužės 29 d. bendrovės kreditorių susirinkimas nesutiko vykdyti bendrovės bankroto procesą ne teismo tvarka, todėl suinteresuotas asmuo 2023 m. birželio 20 d. pateikė pareiškimą teismui.
16. VMI nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 16 d. atliko bendrovės operatyvų mokestinį patikrinimą, 2023 m. rugsėjo 8 d. operatyvaus patikrinimo pažymos pagrindu VMI iniciavo administracinę bylą dėl bendrovės kreditorių teisių pažeidimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius, tačiau Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. sausio 5 d. administracinėje byloje Nr. A6.-2-729/2024 konstatavo, kad teisinio pagrindo kelti bylą nėra, administracinio nusižengimo byla buvo nutraukta nenustačius administracinių nusižengimų požymių, nutartis įsiteisėjo 2024 m. kovo 5 d.
17. Bendrovės finansinė padėtis pasikeitė dėl apribojimų, taikytų dėl SARS-CoV-2 koronaviruso pandemijos. Bendrovė eksportavo savo produkciją ir paslaugas į Norvegijos Karalystę, apribojimai suvaržė projektų vystymą ir 2022 metais sugrįžti į priešpandeminį lygį per metus laiko nepavyko. Bendrovei buvo suteikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos mokestinė paskola 2021 – 2022 metų laikotarpiu, ją bendrovė sumokėjo laiku ir tinkamai. Byloje nėra duomenų, kad bendrovės kreditoriniai reikalavimai, atsiradę (mokėjimo terminai suėjo) 2019, 2020, 2021, 2022 metais, t. y. iki bendrovės bankroto bylos paskelbimo, būtų nesumokėti (padidėję) arba buvo sumažinta kreditorių galimybė kreditoriams patenkinti savo reikalavimus.
18. Bendrovės finansinės ataskaitos buvo audituotos, išvadose nenurodoma, kad balanso duomenys apie bendrovės turtą neatitiko realios faktinės padėties, priešingai, nurodyta, jog pridėtos finansinės ataskaitos visais atžvilgiais teisingai pateikia bendrovės finansinę padėtį.
19. Pirkėjų skolos bendrovei per 2020–2022 metų laikotarpį mažėjo, debitoriai mokėjo savo skolas ir buvo vedamos derybos dėl projektų vykdymo, todėl pirkėjų skolos nėra nuostoliai.
20. Baudžiamojoje byloje nenustatyta sukčiavimo, turto pasisavinimo ar turto iššvaistymo požymių, o pagal baudžiamosios bylos duomenis suinteresuotas asmuo A. N. neteisingai apskaitė bendrovės darbuotojų darbo užmokestį, t. y. ne pagal galiojančią tvarką įformino jiems komandiruotes (ir išmokėjo komandiruotpinigius). Suinteresuotas asmuo nesutinka su prašyme nurodytais argumentais, kad nusikalstami veiksmai netinkamai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes byloje neįrodyta, jog suinteresuotas asmuo turi ir nemokumo administratoriui neperduoda bendrovės dokumentų ar turto. Apgaulingas apskaitos tvarkymas nebuvo sąmoningas siekis privesti bendrovę prie bankroto.
21. Vienintelė bendrovės bankroto priežastis buvo įsiskolinimas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai, o pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimais pripažinta, kad bendrovės vadovas nuo 2019 m. iki 2023 m. vasario 14 d. nesuvokė apie turimą mokestinę nepriemoką, kol buvo gautas VMI pranešimas apie išieškojimą Norvegijos naudai. Sužinojęs apie nustatytą pareigą ėmėsi veiksmų ją ginčyti, nes buvo įsitikinęs, jog skolos nėra, todėl paneigiami nemokumo administratoriaus argumentai, jog suinteresuotas asmuo sąmoningai slėpė šią bendrovės skolą vaizduodamas stabilią bendrovės būklę, mažinant bendrovės galimybes atsiskaityti su jos kreditoriais.
22. Pasisakydamas dėl mokėjimų eiliškumo pažeidimų ir įsiskolinimo Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai suinteresuotas asmuo nurodė, kad neįrodytas nuostolių padidėjimas, nenustatyta, kada būtent atsirado mokestinė skolą (mokėjimo vėlavimas), todėl CK 6.9301 straipsnyje nustatytas eiliškumas iki 2023 m. kovo 17 d. netaikomas, o kaip skolos užsienio subjektui išieškojimas yra sietinas su CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta eiliškumo pareiga pareiškėjas teismui pateiktame prašyme nenurodė. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad mokėjimo terminas susijęs su inicijuotu mokestiniu ginču, 2 245 744,59 Eur skola turėjo būti išieškoma užsienio valstybės (ar užsienio valstybės institucijų), o ne Lietuvos 88 893,63 Eur valstybės naudai, todėl tai nėra mokestinė nepriemoka valstybei mokestinių įstatymų požiūriu, VMI atliko tik skolos užsienio valstybei išieškojimo funkciją.
23. Suinteresuotas asmuo nesutinka, kad pažeidė eiliškumą ir nesumokėjo skolų valstybės ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetams, nes 2023 m. vasario 21 d. bendrovė turėjo 33 684,83 Eur permoką valstybės biudžetui, iš kurio VMI panaudojo 984 Eur taršos mokesčiui sudengti (mokėjimo terminas 2023 m. vasario 15 d.) ir 32 700,83 Eur užsienio subjekto apskųstam reikalavimui padengti.
24. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo prašyme nurodytų pažeidimų suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2019 m. buvo apmokėtos išlaidos už apgyvendinimą nemokumo administratoriaus nurodytame viešbutyje, kai bendrovės administracijos darbuotojai vyko į parodą Ispanijoje, taip pat vyko mokymai (vedamas seminaras), išlaidos įformintos pagal įsakymą KĮ19-100/1. 2019 m. spalio 12 d. užfiksuotos 4 046,89 Eur patirtos išlaidos komandiruotėje, buvo atsiskaityta bendrovės mokėjimo kortele, komandiruotės įsakyme Nr. KĮ19-100/1, į komandiruotę vyko bendrovės darbuotojai. 2019 m. balandžio 26 d. 2 000 Eur mokėjimas buvo atliktas pagal įsakymą Nr. P-19/02, ši pinigų suma buvo skirta kaip bendrovės parama mirus bendrovės darbuotojo mamai. Suinteresuotam asmeniui vienu pavedimu išmokėta 7 465,28 Eur susideda iš dienpinigių (5 564 Eur), susijusių su komandiruote išlaidų atlyginimo (1 199,68 Eur) ir atskaitingo asmens išlaidų pagal avanso apyskaitą (701,60 Eur). Suinteresuotam asmeniui išmokėta 7 000 Eur suma buvo avansu įnešta į bendrovės kasą ir yra apskaityta kasos knygoje. 2019 m. gruodžio 3 d. bankinio pavedimo suma (6 763,68 Eur) buvo dengiami dienpinigiai ir komandiruotėse patirtos išlaidos darbuotojams. Bendrovės pervestos lėšos (10 404 Eur) R. N. buvo skirtos jai kaip buvusiai administracijos vadovei ir taip buvo padengtas įsiskolinimas atskaitingam asmeniui. Bendrovės direktoriaus įsakyme Nr. KĮ20-14 nurodytos komandiruotės metu buvo lankoma „Knauf“ gamykla. Bendrovei priklausiusios statybinės medžiagos buvo parduotos ir gautais pinigais sumažintas įsiskolinimas bendrovės darbuotojams (kurie ir įsigijo statybinių medžiagų likučius), šis faktas užfiksuotas bendrovės dokumentuose, ikiteisminio tyrimo medžiagoje, kurioje nurodyta, kad tai yra darbuotojų pajamos natūra ir jos buvo deklaruotos, apmokestintos ir skolos sumokėtos.
25. Suinteresuotas asmuo kreditorė VMI nurodė, kad jos finansinis reikalavimas sudaro 108 551,25 Eur. VMI palaikė nemokumo administratoriaus pareiškimą ir nurodė, kad operatyvaus mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog bendrovė nesilaikė CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, t. y. turėdama mokestinę nepriemoką, bendrovė vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, dėl tokių suinteresuoto asmens A. N. veiksmų buvo pažeisti VMI interesai, o mokestinė nepriemoka liko nepadengta. Taigi buvęs bendrovės vadovas A. N. savo tyčiniais veiksmais pažeidė CK 6.9301 straipsnyje numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
26. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. balandžio 7 d. nutartimi netenkino bendrovės nemokumo administratoriaus prašymo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir priteisė iš pareiškėjo suinteresuotam asmeniui A. N. 3 312,48 Eur bylinėjimosi išlaidų.
27. Teismas nurodė, kad apie bendrovės prievolę Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai pranešta tik VMI 2023 m. vasario 13 d. raštu Nr. RNA 4519. Nesutikdamas su šia prievole bendrovės buvęs vadovas suinteresuotas asmuo A. N. su skundu kreipėsi į Vilniaus administracinių ginčų komisiją, kuri 2023 m. balandžio 14 d. priėmė sprendimą skundo netenkinti ir būtent po šio sprendimo priėmimo bendrovės ūkinė–komercinė veikla buvo sustabdyta, atleisti visi darbuotojai, o 2023 m. birželio mėn. 21 d., kreditoriams nesutikus su neteisminiu bankroto procesu, bendrovės direktorius kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo vertinimu, bendrovės nemokumo situacija susidarė būtent atsiradus prievolei Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai, t. y. Vilniaus administracinių ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo data, t. y. 2023 m. gegužės 14 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 28 straipsnio 1 dalis).
28. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iki VMI 2023 m. vasario 13 d. rašto suinteresuotas asmuo apie prievolės egzistavimą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai nežinojo ir iki Vilniaus administracinių ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo šios prievolės vykdyti neturėjo.
29. Bendrovės finansinės ataskaitos (įskaitant 2019–2022 m.) buvo audituotos. Tai, kad auditorius išsakė sąlyginę nuomonę, kad balanso ir balanso palyginamųjų duomenų pirkėjų skolų straipsnyje atitinkamai parodytų pirkėjų 463 827 Eur ir 330 477 Eur skolų apmokėjimas mažai tikėtinas, nes pirkėjai jau daugiau kaip metus šių skolų neapmoka, todėl skolos turėtų būti nurašytos į nuostolius ir turėtų būti sumažintas ir ankstesnių metų pelnas, teismo nuomone, savaime nereiškia, kad pirkėjų skolos neegzistuoja ir į apskaitą buvo įtrauktos apgaulingai, siekiant parodyti geresnę įmonės finansinę būklę. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, kad bendrovės finansinius sunkumus lėmė objektyvūs veiksniai, o suinteresuoto asmens veiksmai neįtraukiant į apskaitą prievolės Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai arba įtraukiant pirkėjų skolas kaip turtą, o ne nuostolius, nebuvo tyčiniai ir nukreipti į siekį išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo bei privesti bendrovę prie bankroto. Teismo nuomone, nepriklausomo auditoriaus išvada patvirtina, kad priklausomai nuo mokestinių ginčų su kompetentingomis Norvegijos Karalystės institucijomis baigties bendrovės tolesniam gyvavimui ir veiklos tęstinumui gali kilti grėsmė. Teismo vertinimu, bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų dydis pagrindžia tiek šią nepriklausomo auditoriaus nuomonę, tiek išvadą, kad bendrovės bankroto situacija susidarė būtent po mokestinės prievolės Norvegijos Karalystės institucijoms paaiškėjimo.
30. Teismo vertinimu, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. padaryti buhalterinės apskaitos vedimo pažeidimai nagrinėjamu atveju neturėjo esminės įtakos bendrovės bankrotui, todėl vien JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas požymis ir faktas, kad juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, savaime, kaip minėta, nėra teisinis pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Nemokumo administratorius neįrodė ir nepagrindė savo teiginių, kad nusikalstami veiksmai lėmė bendrovės nemokumą, pagrįstumo.
31. Neįrodytu teismas laikė ir nemokumo administratoriaus nurodytą JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą požymį dėl atsiskaitymų eiliškumo pažeidimų. Teismas vadovavosi Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2024 m. sausio 5 d. nutarimu ir Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 5 d. nutartimi bei juos pateiktais motyvais, kuriomis A. N. administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta, nes padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių.
32. Vertindamas nemokumo administratoriaus prašyme dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytas aplinkybes dėl atliktų piniginių lėšų pervedimo asmenims (suinteresuotam asmeniui ir jo sutuoktinei) be teisinio pagrindo, lėšų už parduotą bendrovės turtą nepervedimą (pasisavinimą) pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nemokumo administratorius nepagrindė ir nepateikė įrodymų, jog nurodytos sumos nagrinėjamu atveju buvo reikšmingos, galėjusios padaryti realią neigiamą įtaką bendrovės finansinei būklei, be to nurodyti veiksmai atlikti dar gerokai iki bendrovės nemokumo momento. Teismo vertinimu, nemokumo administratoriaus nurodytos aplinkybės iš esmės susijusios ne su bendrovės turto ar lėšų neteisėtu pasisavinimu, nes tokių duomenų byloje nėra, bet su tinkamu jų neapskaitymu, kuris, be kita ko, nepaneigė galimybės nustatyti bendrovės finansinę būklę ir kuris įvertinas baudžiamuoju įsakymu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
33. Pareiškėjas bendrovės nemokumo administratorius Mantas Milinis atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. balandžio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
33.1. Bendrovės bankroto byloje tvirtinant Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos finansinį reikalavimą buvo pateikti reikalavimą patvirtinantys duomenys – „Suvienodintas dokumentas, leidžiantis vykdyti reikalavimą“, kuriuose aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės, kad paskutinė bendrovės prievolė, kurios pagrindu patvirtintas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai kreditorinis reikalavimas atsirado 2019 m. rugpjūčio 31 d. Bendrovės prievolė Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai yra atsiradusi iš bendrovės pareigos mokėti mokesčius. Pareiga mokėti mokesčius yra nustatyta teisės aktais ir nėra siejama su mokesčių skolos nustatymo data ar išieškojimo pradžia. Nepagrįsti teismo argumentai bendrovės prievolės atsiradimą sieti su skolos išieškojimo pradžios momentu, bet ne su prievolės atsiradimo momentu.
33.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bendrovės finansinę padėtį ir jos nemokumo momentą. Bendrovės finansinėje atskaitomybėje už 2019-2022 metus nebuvo nurodyti įsipareigojimai Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai, nors bendrovė žinojo apie tokius įsipareigojimus arba turėjo žinoti. Pareiškime dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės patvirtina, kad bendrovė ir jos vadovas vėliausiai nuo 2020 m. žinojo apie prievolę Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai. Bendrovės pozicija dėl prievolės galiojimo (negaliojimo) nėra teisiškai reikšminga sprendžiant ar prievolė yra vykdytina ir galiojanti, todėl bendrovės vadovo nesutikimas su prievole Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai, neleidžia teisiškai pagrįstai atsisakyti vertinti tokios prievolės įtaką bendrovės finansinei būklei ir gebėjimui atsiskaityti su kreditoriais, taip pat tai nėra pagrindas, tokios prievolės nenurodyti bendrovės finansinėje apskaitoje.
33.3. Pirmosios instancijos teismas nenustatė bendrovės finansinės padėties būklės prievolių Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai atsiradimo metu, todėl negalėjo pagrįstai nuspręsti, kuriuo momentu bendrovė tapo nemoki.
33.4. Nuo aplinkybės kada bendrovė tapo nemoki priklauso ir kitų aplinkybių reikšmingų jau tyčinio bankroto kvalifikavimui nustatymas, todėl pirmosios instancijos teismui tinkamai neįvertinus bendrovės finansinės padėties, negalėjo būti teisiškai pagrįstai pasisakyta ir dėl tyčinio bankroto.
33.5. Bendrovės mokumo būklei įvertinti turėjo būti objektyviai įvertinta ir bendrovės turto būklė, tačiau pirmosios instancijos teismas jos nevertino, todėl bendrovės finansinė padėtis negalėjo būti objektyviai nustatyta, kad padaryti pagrįstą išvadą apie bendrovės mokumą. Skolų egzistavimas ir reali turimos reikalavimo teisės vertė nėra tas pats, todėl teismo nutarties motyvai, kad bendrovės debitorių įsipareigojimai nurodyti balanse nereiškia, jog skolos neegzistuoja yra teisiškai nepagrįsta. Tokios skolos yra beviltiškos ir realus jų susigrąžinimas nėra tikėtinas, todėl jos negali būti laikomas realiu bendrovės turtu sprendžiant apie bendrovės mokumą.
33.6. Didžiausias įsipareigojimas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai atsirado iki COVID pandemijos, beviltiškos debitorių skolos (virš 97 proc.) atsirado taip pat iki pandemijos, taigi objektyviai vertinant bendrovės finansinė būklė nebuvo esmingai įtakota pandemijos, nes jos nemokumo prielaidos atsirado dar iki jos, tik manipuliuojant bendrovės finansinės atskaitomybės duomenimis tikroji bendrovės finansinė padėtis nebuvo parodoma viešai.
33.7. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino bendrovės bankroto priežasčių, o taip pat neanalizavo, kodėl didžiausiems kreditoriams bendrovė liko skolinga, o kiti kreditoriai gavo atsiskaitymą ir kaip tai koreliuoja su tinkamu (geru) bendrovės valdymu ir kreditorių interesų užtikrinimu.
33.8. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo atlygino nusikaltimu padarytą žalą, nepašalina nusikaltimu padarytos veikos pavojingumo bendrovės kreditorių interesų pažeidimo aspektu, nes dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos negalima nustatyti bendrovės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą.
33.9. Vien tai, kad atsiskaitymo eiliškumo pažeidimas nekonstatuotas administracinio nusižengimo teisenos metu nesudaro pagrindo teismui neanalizuoti pačių atsiskaitymo aplinkybių. Ginčijamos nutarties atveju teismas nurodydamas bendrovės nemokumo momentą, 2023 m. gegužės 14 d., susidarė pagrindą apskritai nevertinti atsiskaitymo eiliškumo aplinkybių, tačiau objektyvus vertinimas, lyginimas, kada kokių kreditorių reikalavimai atsirado ir kada suėjo jų mokėjimo terminai ir kada buvo atsiskaityta leidžia neabejotinai teigti, jog kreditorių, kurių reikalavimai patvirtinti bendrovės bankroto byloje, interesai vykdant bendrovės atsiskaitymus prieš bankroto bylos iškėlimą buvo pažeisti.
33.10. Suinteresuoto asmens A. N. neteisėti veiksmai dėl bendrovės apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo yra nustatyti teismo baudžiamuoju įsakymu, konstatuojant, kad A. N. padarė nusikaltimą. Nusikalstami veiksmai netinkamai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą, bendrovės dokumentų ir turto neperdavimas nemokumo administratoriui sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą.
34. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo A. N. prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
34.1. Tam, kad būtų nustatyti bendrovės vadovo sąmoningi veiksmai, nukreipti prieš bendrovę ar jos kreditorius, reikalingi įrodymai, kurie konstatuotų bankrutuojančios bendrovės finansinės padėties pablogėjimą lyginant 2020 metus su 2023 metais, taip pat, kad visų bendrovės kreditorių (ne vienos Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos) reikalavimai 2020 metais (lyginant su 2023 metais) būtų tenkinti didesne apimtimi. Nesant tokių įrodymų, teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad bendrovė buvo nemoki 2019, 2020, 2021 metais ar kad jos kreditorių turtiniai interesai 2023 metais pablogėjo (lyginant su 2019, 2020, 2021 m.).
34.2. Apeliantas nenurodo ryšio tarp kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens turtą 2019,2020,2021 metais) ir sąmoningo blogo bendrovės valdymo. Nemokumo administratorius tik teiginiais ar samprotavimais grindžia esminį tyčinio bankroto elementą – privedimą prie bankroto sąmoningais veiksmais, t. y. ryšį tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo. Pareiškėjo nurodytų atitinkamų faktinių ir teisinių aspektų vertinimo kontrolė galėtų būti atlikta nekvestionuojant nustatytų faktų ir jų įvertinimo kitoje byloje, o teisinis vertinimas galėtų būti atliekamas vadovaujantis kitomis įrodinėjimo taisyklėmis.
34.3. Atskirajame skunde konkrečiai nėra nurodyta, kada (dabartiniams) bendrovės kreditoriams susidarė nepriemoka, kokia ir tvarka data nustatomas mokėjimo vėlavimas, kokio dydžio sumai yra padaryti žala ir kodėl netaikomi teismų sprendimuose konstatuoti faktai. Suvienodintame dokumente leidžiančiame išieškojimą, nurodyta, kad tyrimas atliktas 2021 m. liepos mėnesį, o reikalavimas yra vykdytinas nuo 2022 m. lapkričio 11 d.. Visiškai nedetalizuojama kaip bendrovės buvęs vadovas turėjo ar galėjo žinoti apie įsiskolinimą Norvegijos Karalystei, jei šios institucijos įsiskolinimą nustatė ne 2019, o 2022 metais.
34.4. Bendrovės finansinė padėtis po 2019 m. gruodžio 31 d. keitėsi iš esmės dėl naujojo koronaviruso sukeltos pandemijos pasekmių. Dėl šių neįrodinėtinų aplinkybių ženkliai sumažėję bendrovės pardavimai, nutrūkusių einamųjų projektų vystymas, įskaitant klientų įsipareigojimų vykdymas pagal suderintus projektus, naujų sutarčių (pardavimų) trūkumas ir bendras neapibrėžtumas turėjo lemiamos įtakos bendrovės mokumui.
34.5. Nemokumo administratoriaus teiginys, kad visas atsakovės turtas buvo panaudotas atsiskaitant su kitais bendrovės vadovo pasirinktais kreditoriais, o toks apgaulingos atsakovės apskaitos vedimas apsunkino atsakovės turto, pajamų ir išlaidų nustatymą, yra prieštaringas ir neturi realaus pagrindo.
34.6. Suvienodintame dokumente, leidžiančiame vykdyti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos reikalavimą, išieškomos sumos buvo sumokėtos ir prievolės mokėti nurodytų sumą A. N. (taip pat bendrovė) nepripažino.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
35. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
36. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
37. Atskirasis skundas pateiktas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas bendrovės nemokumo administratoriaus prašymo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios situacijos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinių asmenų tyčinio bankroto institutą.
Dėl sąlygų pripažinti juridinio asmens bankrotą tyčiniu
38. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
39. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
40. Teismų praktikoje aiškinant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies nuostatas yra nurodyta, kad joje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020; 2020 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020; 2020 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).
41. JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir anksčiau pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais.
42. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
43. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Dėl to, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).
44. Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).
45. JANĮ nustatyta, kad teismas nutartimi, kuria juridinio asmens bankrotas pripažįstamas tyčiniu, turi nustatyti tyčinį bankrotą sukėlusius asmenis. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis). Aiškinant JANĮ 70 straipsnio 3 dalį, nurodoma, kad ši norma, nors ir turi procesinės teisės požymių, tačiau iš esmės yra materialioji. Tokią išvadą pagrindžia JANĮ 70 straipsnio 3 dalies taikymo tikslas – ja siekiama nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis, t. y. tokiems asmenims sukuriamos tam tikros teisės ir pareigos (atsiranda teisiniai padariniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).
Dėl bendrovės nemokumo momento ir bankroto pripažinimo tyčiniu sąlygų egzistavimo
46. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrovė buvo nemoki nuo 2023 m. gegužės 14 d., kada įsiteisėjo Administracinių ginčų komisijos sprendimas, kuriuo buvo atmestas bendrovės skundas dėl mokestinė prievolės Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu konstatavimu nesutinka.
47. Teismas iš Juridiniam asmenų registrui pateiktų duomenų nustatė, kad 1) iš 2019 m. balanso aišku, kad atsakovė turėjo 2 022 499 Eur vertės turto (atsargų vertė sudarė 573 800 Eur, pirkėjų skolos 741 928 Eur), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 775 381Eur. 2019 m. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis bendrovės veikla buvo pelninga (114 354 Eur); 2) 2020 m. balanso duomenimis bendrovės turto vertė sudarė 1 730 467 Eur, įskaitant 586 762 Eur vertės atsargas ir 613 328 Eur pirkėjų skolas, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 135 519 Eur. 2020 m. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis bendrovės veikla buvo nuostolinga (- 652 170 Eur); 3) 2021 m. balanso duomenimis bendrovė turėjo 1 240 381 Eur vertės turto, įskaitant 248 458 Eur vertės atsargas, 747 405 Eur vertės pirkėjų skolos, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo sudarė 961 877 Eur. 2021 m. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis atsakovė veikė nuostolingai (-316 444 Eur); 4) 2022 m. balanso duomenimis bendrovės turto vertė 982 313 Eur, įskaitant iš 149 191 Eur vertės atsargas ir 652 930 Eur vertės pirkėjų skolos, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 723 489 Eur. 2022 m. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis bendrovės veikla buvo nuostolinga (- 19 681 Eur); 5) 2023 m. balandžio 30 d. balanso duomenimis bendrovės turto vertė sudarė 723 706 Eur, įskaitant 9 306 Eur vertės atsargas ir 676 495 Eur vertės pirkėjų skolos, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 932 890 Eur.
48. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus bendrovės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022).
49. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Įmonės nemokumui konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalies nustatytų sąlygų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-448-302/2022).
50. Siekiant tinkamai įvertinti juridinio asmens turtinę padėtį, yra reikalingi išsamūs tokias aplinkybes atspindintys duomenys. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, jog tam, kad būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022). Be to, atliekant mokumo situacijos analizę, svarbi ir finansinių rodiklių dinamika (kaip kinta finansinė padėtis, ar ji gerėja, ar blogėja) (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-852-450/2023).
51. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai įmonės apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugomi buhalterinės apskaitos dokumentai. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015).
52. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan. Tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).
53. Kartu kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jeigu įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jeigu akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).
54. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. e1-114-526/2023 A. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė. Nurodytoje byloje suinteresuotas asmuo buvo kaltinamas tuo, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros bei siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 900 MGL, įrašė į deklaraciją ir nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą bei kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotoms institucijoms. Suinteresuotas asmuo sutiko su jam pareikštais įtarimais ir sutiko atlyginti žalą. Kaltinamasis kaltu prisipažino visiškai. Baudžiamojoje byloje Nr. e1-114-526/2023 esančioje 2023 m. vasario 14 d. Specialisto išvadoje Nr. IBPS-S-14605-23 nurodyta, kad UAB „LISKANDAS“ laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2021-06-30 apskaita buvo tvarkoma iš dalies nesilaikant Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Pagal UAB „LISKANDAS“ organizuojamą ir tvarkomą apskaitą dėl Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių, 16 straipsnio 1 dalies, nuostatų nesilaikymo laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Nustatyta, kad valstybės įgaliotoms institucijoms UAB „LISKANDAS“ atsakingi asmenys pateiktose deklaracijose, arba nustatyta tvarka patvirtintose ataskaitose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą. Teismas pripažino įrodyta, kad kaltinamasis A. N. savo veiksmais atliko baudžiamojo įstatymo uždraustas ir jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 2 dalyje ir jam paskyrė bausmę. Teismo įsakymas yra įsiteisėjęs.
55. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas apie bendrovės nemokumo atsiradimo momentą vadovavosi suinteresuoto asmens pateikta pozicija ir pripažino, kad bendrovė tapo nemokia po to, kai VMI 2023 m. vasario 13 d. raštu Nr. RNA 4519 informavo bendrovę apie mokestinę prievolę Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai. Teismas nusprendė, kad suinteresuotas asmuo apie šią prievolę iki tol nežinojo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu dėl bendrovės nemokumo atsiradimo momento nustatymo.
56. Vertinant bendrovės mokumą būtina įvertinti byloje pateiktus duomenis ir susijusias aplinkybes, kuriose leistų spręsti, kada bendrovė tapo nemokia. Byloje nemokumo administratoriaus pateikė bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus ir priimtą teismo įsakymą, kuriuo pripažinta, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, dėl ko laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas įrodė, jog bendrovės buhalterinės apskaitos duomenys, pateikti Juridinių asmenų registrui apie bendrovės turimą turtą ir įsipareigojimus neatitinka realios tikrovės. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo atsiradimo momento, turėjo įvertinti, kokia buvo tikroji (faktinė) bendrovės finansinė padėtis, būklė ir pasisakyti, ar bendrovė buvo moki 2019, 2020, 2021, 2022, 2023 metais, ar gebėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, analizuoti bendrovės turto ir įsipareigojimų struktūra ir jos pokyčius, priežastis, kurios nulėmė veiklos nuostolingumą. Bendrovės vadovas net neįrodinėjo, kad bendrovės balanse įrašyti duomenys apie įmonės turtą yra įrašyti tikrąja turto verte.
57. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti faktines aplinkybes susijusias su mokestinės prievolės Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai atsiradimu ir kada bendrovė ir (ar) suinteresuotas asmuo buvo informuoti apie šią prievolę. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad mokestinės prievolės atsirado 2019 metais, reikalavimai nustatyti 2021 metais, pats suinteresuotas asmuo pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, kad apie mokestines prievoles Norvegijos Karalystėje ir pradėtus patikrinimus jam tapo žinoma 2020 m. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti byloje esančius duomenis ir nurodyti, kada suinteresuotam asmeniui pagal galiojančius teisės aktus kilo pareiga šiuos įsipareigojimus įtraukti į bendrovės apskaitą.
58. Nemokumo administratorius pareiškime teismui dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė aplinkybes, susijusias su pirkėjų skolomis bendrovei ir jų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, skundžiamoje nutartyje nurodė, kad aplinkybė, jog pirkėjų skolų apmokėjimas mažai tikėtinas, savaime nereiškia, kad pirkėjų skolos neegzistuoja ir į apskaitą buvo įtrauktos apgaulingai, siekiant parodyti geresnę įmonės finansinę būklę.
59. Debitorių įsiskolinimai – tai rizikinga trumpalaikio turto rūšis. Visų pirma, kai pirkėjai turi galimybę apmokėti po tam tikro laiko, jie perka daugiau ir tuo pačiu didina įvairių prekių ar paslaugų apyvartą. Kita vertus, pinigai turi laiko vertę, t. y. jeigu ta pati pinigų suma yra gaunama vėliau, jos vertė yra mažesnė. Teismų praktikoje nurodyta, kad preziumuotina, jog įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti bei grąžinti įmonei aspektais, t. y. debitoriniai įsipareigojimai įprastai nėra įtraukiami į bendrą įmonės turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-739-450/2024 28 punktas).
60. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti buvusią bendrovės turto ir įsipareigojimų struktūrą, atsižvelgti į tai, kad viešai juridinių asmenų registrui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai gali neatspindėti tikrosios bendrovės turtinės padėties. Siekiant įvertinti pirkėjų skolų kaip bendrovės turto realumą (likvidumą), teismas turėjo įvertinti bendrovės pirkėjų skolų atsiradimo aplinkybes, mokėjimo terminus bei galimybes jas susigrąžinti. Suinteresuoto asmens nurodyta aplinkybė, kad bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai buvo audituoti auditoriaus nereiškia juose nurodytų duomenų teisingumo ir realumo, kai baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas pripažino, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir siekiama išvengti mokesčių.
61. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti.
62. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad ne tik nedispozityviosiose, bet ir dispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2019, 62 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
63. Be to, nemokumo procese galioja teisėjo vadovavimo procesui principas, reiškiantis, kad teismas gali savo iniciatyva įpareigoti nemokumo proceso dalyvius atlikti procesinius veiksmus, rinkti įrodymus ir kontroliuoti nemokumo proceso šalių veiksmus, siekdamas užtikrinti veiksmingą teismo tvarka vykdomo nemokumo proceso eigą ir viešąjį interesą (JANĮ 3 straipsnio 4 dalis).
64. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai atliko įrodymų vertinimą ir priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą šioje dalyje. Vien suinteresuoto asmens išreikštas nesutikimas su pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nenurodant pagrindžiančių įrodymų, argumentų, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nemokumo momentą (CPK 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Bendrovės vadovas net neįrodinėjo, kad bendrovės balanse įrašyti duomenys apie įmonės turtą yra įrašyti tikrąja turto verte.
65. Nuo aplinkybės kada tapo atsakovė nemoki priklauso ir kitų aplinkybių reikšmingų jau tyčinio bankroto kvalifikavimui nustatymas, todėl pirmosios instancijos tinkamai neįvertinus atsakovės finansinės padėties, negalėjo būti teisiškai pagrįstai pasisakyta ir dėl tyčinio bankroto sąlygų bei spręsti dėl teisės suinteresuotam asmeniui eiti pareigas apribojimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino atsakovės bankroto priežasčių.
66. Aiškindamas CK 6.9301 straipsnio tikslus, kasacinis teismas yra pripažinęs, kad: CK 6.9301 straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas ĮBĮ, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.9301 straipsnio 3 dalis); CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).
67. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017 yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl reikalavimų tenkinimo eiliškumo pažeidimo turi būti nustatyta CK 6.9301 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Pirma, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Vertinant, ar mokėjimai buvo atlikti nepažeidžiant įstatymo nustatyto mokėjimų eiliškumo, neturi reikšmės aplinkybė, kokia buvo kiekvieno iš kreditorių reikalavimų dalies tenkinimo proporcija pagal jų turimus reikalavimus per tam tikrą laikotarpį ir jos palyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-1075/2018 42 punktas).
68. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės kreditorių reikalavimų eiliškumo pažeidimo turėjo nustatyti, kada bendrovė susidūrė su mokumo problemomis, lėšų nepakankamumu visiems reikalavimams patenkinti bei įvertinti ar buvo pirmesnės eilės kreditorių, lyginant su tais kurių reikalavimus bendrovė patenkino atliktais mokėjimais. Šiuo atveju byloje nėra nustatyta, kad bendrovė, kaip nusprendė pirmosios instancijos teismas, iki 2023 m. gegužės 14 d. buvo moki. Pažymėtina, kad tiek Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2024 m. sausio 5 d. nutarime, tiek Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 5 d. nutartyje, kuriomis A. N. administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta, nes padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, buvo nurodyta, jog bendrovė, vadovaujama A. N., turėdama mokestinę nepriemoką trečios eilės kreditorei – Norvegijos Karalystei, neturėdama pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, vykdė atsiskaitymus ir su paskesnės eilės kreditoriais, todėl nesilaikė CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo (Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 5 d. nutarties 13 punktas). Administracinio nusižengimo byla buvo nutraukta nenustačius suinteresuoto asmens kaltės – tyčios formos. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad minėtoje administracinio nusižengimo byloje suinteresuoto asmens elgesys buvo vertinamas bei dėl jo padarytos atitinkamos išvados būtent administracinio nusižengimo buvimo ar nebuvimo kontekste, todėl šios išvados negali būti siejamos su sąlygų pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu (ne)buvimu. Tai, kad administracinio nusižengimo teisena yra nutraukta, nesudaro pagrindo spręsti, kad suinteresuotas asmens veiksmai negali būti vertinami civilinio proceso tvarka, sprendžiant dėl bendrovės kreditorių reikalavimų eiliškumo pažeidimo.
69. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas reiškia ne tik teisę (kartu – procesinę pareigą) įrodinėti aplinkybes, kuriomis remiamasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).
70. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad juridinio asmens vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad juridinis asmuo veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą juridinį asmenį sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Juridinio asmens vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad juridinis asmuo laikytųsi įstatymų, nustatytų jo veiklos apribojimų ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-684/2019).
71. Nemokumo administratoriui įrodinėjant, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, suinteresuotas asmuo gali įrodinėti ir paneigti, kad, nepaisant netinkamo, aplaidaus buhalterinės apskaitos organizavimo, yra galimybė nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą; taip pat įrodinėti kitas įmonės nemokumo priežastis, nesusijusias su tyčiniu bankrotu. Tokia įrodinėjimo pareiga buvusiems įmonės valdymo organams mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) pripažįstama teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248-2016, 23 punktas).
72. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
73. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
74. Įvertinęs aptartas bylos pirmosios instancijos teisme eigos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, nebuvo pakankamai aktyvus, neužtikrino, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų atskleistos, išanalizuotos ir įvertintos nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės.
75. Apibendrinęs tai, kas buvo nurodyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą atskirąjį skundą tenkinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
76. Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų perskirstymo ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepasisakoma. Tik priėmus byloje baigiamąjį teismo procesinį sprendimą atsiranda sąlygos spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-47-916/2021).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. balandžio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „LISKANDAS“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir teisės apribojimo nustatymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjas Antanas Rudzinskas