Administracinė byla Nr. A-4143-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03002-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. (R. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 26 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. Kameroje buvo laikoma per daug asmenų, todėl pareiškėjui tekdavo per mažai gyvenamojo ploto. Be to, asmeniui tenkantį plotą mažino kameroje esantys baldai. Dėl didelio suimtųjų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos visiems kameroje esamiems asmenims. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą siekiant išsikviesti pareigūną reikėdavo daužyti duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Taip pat pareigūną buvo sudėtinga išsikviesti siekiant būti išvestam į gyvenamąją patalpą iš dušo patalpos. Pareiškėjas teigė, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika netinkama, nes jam turėjo būti suteikiama teisė būti lauke ne mažiau kaip 8 valandas per dieną. Pareiškėjo nuomone, pasivaikščiojimo kiemeliai taip pat neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo įrengta šiukšlių kibirėlių, peleninių, kiemeliai purvini, buvo pelėsio, suoliukai sulaužyti. Pareiškėjo teigimu, kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, o jei dulkėdavo – nelaistomi, be to, pasivaikščiojimo kiemelių stoge buvo asbesto. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta gyvenamosiose patalpose tinkama ventiliacija, natūrali šviesa ir grynas oras, kamerose jautėsi didelė drėgmė. Natūrali šviesa silpnai patekdavo į patalpas, o elektrinis apšvietimas buvo silpnas, pats išjungti šviesos neturėjo galimybės. Pareiškėjas tvirtino, kad nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, jam neleido turėti ventiliatoriaus. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo aprūpintas patalyne, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, apatinį trikotažą skalbdavo tik jei suimtasis turėjo specialų skalbimo maišą. Pareiškėjas tvirtino, kad suimtieji, kurie neturėjo pinigų buvo priversti vaikščioti su purvinais drabužiais du mėnesius iki kito galimo nemokamo rūbų išplovimo, atskirais atvejais už rūbų plovimą administracija liepdavo sumokėti. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Taip pat dažnai nebūdavo karšto (šilto) vandens, nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, be to, dušo patalpos neatitiko reikalavimų, jos buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, tai buvo atliekama tik po daugkartinių prašymų. Pareiškėjas nurodė, kad maistas nepakankamai kaloringas ir skanus, dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Be to, nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą nešdavo tiesiai į gyvenamąją kamerą, sąlygų eiti į valgyklą nebuvo. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs kankinimą.

3.       Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4.       Atsakovas nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, siūlė nuteistiesiems naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai buvo pritaikyti vėdinimui, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Atsakovas teigė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturėjo. Gyvenamosiose kamerose buvo įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Atsakovo nuomone, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti kai kuriose gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengtos užuolaidos, o artimiausiu metu užuolaidas buvo planuojama įrengti visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Atsakovo teigimu, oro temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus, šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nuo 2017 m. buvo įrengta nauja aliarminio iškvietimo sistema, todėl visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nenumatė konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Be to, atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Atsakovas paaiškino, jog pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, esant būtinumui visada yra barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlieka kiemsargis ir nuteistieji, įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Atsakovas nurodė, kad asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga suimtieji (nuteistieji) galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą, o neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus vieną kartą per sezoną. Atsakovas pažymėjo, kad maistas skirtas suimtiesiems ir nuteistiesiems Lukiškių TI-K buvo subalansuotas, atitiko fiziologines mitybos normas, patiekalų kokybė buvo tikrinama Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, juose nebuvo konkretumo.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė pareiškėjui R. L. 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

6.       Teismas nustatė, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose tinkamas plotas pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį, todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nebuvo teismo nustatyta. Dėl pareiškėjo teiginio, kad kameroje gyvenamasis plotas sumažėjo dėl kameroje esančių baldų bei sanitarinio mazgo, teismas nurodė, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko teisės aktų reikalavimus, teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo.

7.       Teismas pasisakydamas dėl netinkamo tualetų kameroje įrengimo ir neužtikrinto privatumo nurodė, kad teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, padarė išvadą, kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu visą kalinimo ginčo laikotarpį nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., iš viso 328 paras. Tačiau atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškėjas kamerose dalį laiko buvo kalinamas vienas, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pažeidimo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu intensyvumas tomis dienomis nebuvo didelis.

8.       Įvertinęs pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, be to, dušo patalpos neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, nes jos buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti, teismas konstatavo, jog pareiškėjo minėti teiginiai nepagrįsti, kadangi byloje nebuvo pateikta tai įrodančių duomenų.

9.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kameroje esančios temperatūros, šviesos ir ventiliacijos visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, ir ventiliacija, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime buvo nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, įrengtas teisės aktų reikalavimus atitinkantis dieninis ir naktinis apšvietimas, vėdinant kameras išvengiama nemalonaus kvapo, pelėsio susidarymo. Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtino, kad buvo tikrintos kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, t. y. 265, 290. Nurodytose kamerose higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo aplinkybių, susijusių su higienos normos pažeidimais, nenurodė kokiose konkrečiose kamerose tokie pažeidimai galėjo egzistuoti, teismas neturėjo pagrindo abejoti į bylą pateiktais užfiksuotais kamerų patikrinimo aktais bei Lukiškių TI-K nurodomais duomenimis. Kadangi byloje taip pat nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų šiuo aspektu.

10.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą, taip pat byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios galėjo išvengti pasinaudodamas aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyrė kitokių nepatogumų. Kadangi pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Lukiškių TI-K metu vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku buvo deklaratyvūs ir nebuvo pagrindo pripažinti, kad aliarminio iškvietimo sistema Lukiškių TI-K nebuvo įrengta ar, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

11.       Teismas, pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K pareigūnus sunku išsikviesti po nusiprausimo dušo patalpoje, tenka daužyti į duris, kol nuteistieji yra išvedami į gyvenamąsias kameras, vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio ir nesudarančius pagrindo konstatuoti netinkamus ar teisės aktams prieštaraujančius Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai jis susidūrė su sunkumais, siekiant išsikviesti pareigūną, tam, kad būtų išleistas iš dušo patalpos, koks konkretus pareigūnas galimai atsisakė išleisti pareiškėją iš dušo patalpos ar kitaip netinkamai bendravo, ar atliko kitus teisės aktams prieštaraujančius veiksmus. Teismo vertinimu, tokios aplinkybės nesudarė pagrindo perkelti visos įrodinėjimo naštos Lukiškių TI-K administracijai, todėl bendro pobūdžio, nedetalizuoti pareiškėjo teiginiai buvo teismo atmesti kaip neįrodyti ir nepagrįsti jokiais faktiniais bylos duomenimis.

12.       Teismas nustatė, kad nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su teisės į pasivaikščiojimą įgyvendinimu, šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kokiomis dienomis pareiškėjas neturėjo galimybės pasivaikščioti. Be to, byloje nebuvo medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų reiškęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamai įgyvendintos teisės į pasivaikščiojimą, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo pasivaikščiojimui skirto laiko buvo atmesti. 

13.       Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus dėl aplinkybių, jog pasivaikščiojimo kiemeliai nėra tvarkomi ir laistomi, kadangi, nei Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, nenustatė Lukiškių TI-K pareigos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti šiukšliadėžes ir pelenines, tačiau nustatė pareigą patiems suimtiesiems po pasivaikščiojimo sutvarkyti kiemelius. Taigi, jei pasivaikščiojimo kiemeliuose būdavo šiukšlių, už tai atsakomybę turėjo prisiimti patys suimtieji. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas neatitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimų.

14.       Teismas taip pat nurodė, kad byloje objektyvių duomenų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmestini kaip nepagrįsti.

15.       Teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo nustatyta, kad santykinė oro drėgmė Lukiškių TI-K kamerose ginčo laikotarpiu būtų neatitikusi higienos normų reikalavimų. Taip pat Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime buvo nurodyta, kad visiems atvykusiems nuteistiesiems ir suimtiesiems yra išduodamos pagalvės ir antklodės, čiužiniai, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro užfiksuotos aplinkybės patvirtino, kad Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims buvo išduodami čiužiniai iš audinio, kuris yra tinkamas skalbti ar dezinfekuoti, čiužiniai dezinfekuojami tam skirtoje kameroje. Patikrinimų metu taip pat buvo nustatyta, kad į Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims, neturintiems patalynės ar rankšluosčių, šie buvo išduodami kartu su minkštuoju inventoriumi prieš šiuos asmenis vedant į dušinę. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl tinkamo aprūpinimo patalyne ir čiužiniais, buvo neindividualizuotos, bendro pobūdžio, taip pat nepagrįstos byloje esančia medžiaga, o byloje esantys duomenys patvirtino Lukiškių TI-K nustatytų pareigų vykdymą, neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo aspektu nenustatė. Teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarka neprieštaravo atitinkamais laikotarpiais aktualiems teisės aktų reikalavimams, todėl šie pareiškėjo argumentai taip pat buvo atmesti.

16.       Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus ir ginčo laikotarpiu buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu jokių skundų įstaigos administracijai dėl tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių, ar dėl to, kad administracija nevykdė deratizacijos, dezinfekcijos, nereiškė. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro užfiksuotos aplinkybės patvirtino, kad Lukiškių TI-K buvo pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas, Lukiškių TI-K buvo atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl kamerose aptiktų tarakonų bei pelių, teismo vertinimu, objektyviai buvo nepagrįsti, bendro pobūdžio, nedetalizuoti.

17.       Dėl pareiškėjo teiginių, jog dėl didelio suimtųjų kiekio kameroje, turėdavo valgyti atšalusį maistą, kuris buvo nepakankamai kaloringas ir skanus, teismas pažymėjo, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo ginčo klausimu atmesti. Teismas nurodė, kad maisto pristatymas pareiškėjui į kamerą atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo argumentus, kad dėl didelio kameroje esančio nuteistųjų skaičiaus jis negalėdavo vienu metu valgyti prie stalo, todėl maistas atšaldavo, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes iš byloje pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas arba vienas, arba su dar vienu asmeniu, taigi daugiausiai du asmenys vienoje kameroje, todėl vieno stalo įrengimas sudarė galimybę nuteistiesiems vienu metu pavalgyti kameroje prie stalo.

18.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso 328 paras, kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nebuvo nustatyta. Toks kalinimo laikotarpis, teismo vertinimu, buvo pakankamai ilgas ir sudarantis pagrindą atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais. Teismas įvertino, kad priteistinam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui, taip pat buvo aktuali aplinkybė, kad pareiškėjas dalį laiko kameroje buvo laikomas vienas, kas lėmė, kad pareiškėjo privatumas šiais laikotarpiais galėjo būti pažeistas tik dėl pareigūnų kontrolės stebint pareiškėją pro duryse esantį langelį. Teismas atsižvelgdamas į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 328 dienos, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į aplinkybę, kad pareiškėjas reikšmingą kalinimo laiko dalį kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisė 750 Eur neturtinės žalos dydis.

III.

19.       Atsakovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

20.       Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu. Nurodo, kad negali daryti įtakos į įstaigą atvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti. Skirstant atvykusius asmenis į kameras vadovaujamasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Pažymi, jog nors EŽTT praktikoje yra nurodoma, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose (higienos normose) tokie reikalavimai nėra nustatyti. Atsakovas nurodo, kad asmens privatumui užtikrinti 2017 metais Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia sanitarinį mazgą nuo kameros vidaus bei apžiūros langelio duryse. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Taigi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

21.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

22.        Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu 328 dienas neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nekonstatavęs kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, kurią įvertino 750 Eur ir ją priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

23.       Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Atkreipia dėmesį, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrindė, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakako pažeidimo konstatavimo.

24.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

25.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 328 paras buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

26.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017 ir kt.).

27.       Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

28.       Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

29.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus aplinkybę, jog atsakovas neneigia, kad nei vienoje kameroje, kurioje ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas kaip atskira kabina su durimis, kaip tik atsakovas pateikia duomenis, kad buvo įrengiamos užuolaidos, tačiau nepateikia duomenų, kad užuolaidos buvo įrengtos visose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas.

30.       Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

31.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ypač ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

32.       Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

33.       Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 750 Eur.

34.       Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.