Administracinė byla Nr. eA-38-520/2021

 Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02711-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.3.1; 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ ir atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba) dėl žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „GECO-Taika“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, (toliau – ir atsakovas) 124 113,92 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad ketino gaminti energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių ir planavo rekonstruoti (duomenys neskelbtini) esančią katilinę ir įrengti kogeneracinę jėgainę. Pareiškėjas 2013 m. birželio 20 d. laimėjo skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia yra nuo 30 kW iki 5 000 kW, tačiau pradėjęs plėtoti kogeneracinės jėgainės projektą (toliau – ir Projektas), susidūrė su Šiaulių miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) kliūtimis, užkirtusiomis kelią patekti į Šiaulių miesto šilumos gamybos rinką, t. y. Savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2013 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą Nr. T-300 „Dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio vystymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-300) ir 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. T-123 „Dėl UAB „GECO-Taika“ poveikio aplinkai vertinimo programos bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių ir dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-123).

3.       Pareiškėjas teigė, jog Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba), atlikusi Sprendimo Nr. T-300 ir Sprendimo Nr. T-123 (toliau abu kartu – ir Sprendimai) atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams tyrimą, 2014 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 2S-5 (toliau – ir Nutarimas) pripažino Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei Sprendimą Nr. T-123 pažeidusiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Dėl Tarybos priimtų neteisėtų Sprendimų pareiškėjas patyrė turtinę žalą – 124 113,92 Eur tiesioginių nuostolių, kuriuos Savivaldybė privalo atlyginti. Bendrovė pabrėžė, kad nekelia negautų pajamų atlyginimo klausimo, todėl neprivalo įrodinėti, jog būtų sugebėjusi įgyvendinti Projektą iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284, (toliau – ir Programa) patvirtinimo.

4.       Pareiškėjas tvirtino, kad Sprendimai yra neteisėti, jų neteisėtumas konstatuotas Konkurencijos tarybos Nutarimu. Atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. T-123, pažeidė ir kitas imperatyviąsias teisės aktų – Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir PŪVPAVĮ) 8 straipsnio 9 dalies, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies – nuostatas.

5.       Pareiškėjas, pagrįsdamas tiesioginio priežastinio ryšio tarp atsiradusios turtinės žalos ir neteisėtų veiksmų egzistavimą, rėmėsi Nutarimo išvada, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus pažeidę Sprendimai apribojo galimybę nepriklausomiems šilumos gamintojams, t. y. ir UAB „GECO-Taika“, patekti į Savivaldybės šilumos gamybos rinką. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas 2013 m. lapkričio 26 d. pateikė galutinę išvadą, jog pareiškėjo Projektui poveikio aplinkai vertinimas yra privalomas, tačiau pagal galiojusio PŪVPAVĮ 9 straipsnio 8 dalį, galiojant Sprendimui Nr. T-123, pareiškėjas neturėjo objektyvių galimybių tęsti poveikio aplinkai vertinimo procedūros ir gauti išvadą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu Nr. T-123 atsisakius pritarti Projektui ir poveikio aplinkai vertinimo ataskaitai, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija) 2014 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. (8.6-10)3-2096 nusprendė Bendrovei neišduoti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Pareiškėjas buvo priverstas savo interesus ginti teisme ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-530-525/2016 panaikino Energetikos ministerijos 2014 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-2096. 

6.       Pareiškėjas teigė, kad ūkinės veiklos negalėjo pradėti vykdyti dėl laiku nepastatytos kogeneracinės jėgainės, nebetaikytino aukciono metu laimėto skatinamojo tarifo, o Taryba, priėmusi 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. T-163 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-300 „Dėl šilumos ūkio vystymo“ 1 ir 3 punktų ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. T-123 „Dėl UAB „GECO-Taika“ poveikio aplinkai vertinimo programos bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių ir dėl Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų“ pripažinimo netekusiais galios“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-163), pripažino Sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą, t. y. pripažino, jog atliko neteisėtus veiksmus.

7.       Bendrovė nurodė, kad ji buvo įsteigta vieninteliu tikslu – laimėjus skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną, vykdyti investicinį projektą, įrengiant kogeneracinę jėgainę Šiaulių mieste, jos vienintelė veikla buvo kogeneracinės jėgainės Šiaulių mieste plėtojimas, kitokios veiklos pareiškėjas nevykdė, todėl visos pareiškėjo turėtos išlaidos yra susijusios su Projekto Šiaulių mieste plėtra. Dėl neteisėtų Tarybos Sprendimų patirtą žalą sudaro turto nuomos, turto vertinimo paslaugų išlaidos, išlaidos, susijusios su poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimu, kitos su kogeneracinės jėgainės statybos plėtra susijusios išlaidos, palūkanos, apskaitos ir audito išlaidos, su darbo užmokesčiu susijusios išlaidos. Visos šios išlaidos buvo būtinos ir yra pagrįstos. Turto vertinimo paslaugų išlaidos tiesiogiai buvo susijusios su Projektu, kadangi pareiškėjas svarstė galimybę įsigyti nuomojamus pastatus, tokį ketinimą patvirtina ir 2013 m. kovo 20 d. elektros gamybos įrenginių prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolas Nr. KP-44030-13-10918 (toliau – ir Ketinimų protokolas). Pareiškėjo teigimu, jam turi būti atlygintos teisinių paslaugų išlaidos, nes jos susijusios su Projektu, prisijungimo sąlygų gavimas, poveikio aplinkai vertinimas buvo neatsiejami Projekto įgyvendinimo etapai.

8.       Pareiškėjas, pagrįsdamas turėtas išlaidas palūkanoms sumokėti, paaiškino, kad projektų plėtra iš skolintų lėšų yra įprastinė verslo įmonių praktika. Bendrovės įstatinis kapitalas tebuvo 3 475,4 Eur, ji neturėjo pakankamai lėšų Projekto plėtrai, todėl skolinosi iš akcininko – UAB „GECO investicijos“. Pareiškėjas, nurodė, kad kredito sutartys buvo sudarytos 2013 m. kovo 20 d., 2014 m. sausio 27 d. ir 2014 m. gruodžio 1 d., sudarydamas kredito sutartis, jis negalėjo žinoti, jog Projekto negalės įgyvendinti, nes Programa įsigaliojo 2015 m. kovo 27 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo paskutinės kredito sutarties sudarymo, ir kad, priėmus Programą, bus sumažinta kvota ir ji nebegalės plėtoti suplanuotos kogeneracinės elektrinės statybų. Pareiškėjas teigė, kad kredito sutarčių sudarymas ir kiti aktyvūs pareiškėjo veiksmai (kreipimasis į Konkurencijos tarybą, administracinį teismą) liudija, jog buvo tikėtasi, jog Projektas bus įgyvendintas.

9.       Pareiškėjas, pagrįsdamas turėtas darbo užmokesčio, apskaitos paslaugų ir audito ir kitas išlaidas, teigė, kad Bendrovei, įsteigtai išimtinai Projekto plėtrai, šios išlaidos buvo būtinos ir tiesiogiai susijusios su Projektu, todėl jų nebuvo galima išvengti. Bendrovė, kurioje dirbo 2 darbuotojai, neturėjo reikiamų resursų įgyvendinti Projektą, 2016 m. lapkričio 1 d. sudarė sutartį dėl Projekto plėtros su UAB „GECO investicijos“, kuri turėjo sukaupusi reikiamų žinių ir patirtį plėtojant tokio pobūdžio projektus bei reikiamus išteklius. Minėtos sutarties nuostatos patvirtina, kad UAB „GECO investicijos“ suteiktos paslaugos buvo susijusios tik su Projekto plėtra, o pasirašydamos sutartį šalys patvirtino, kad UAB „GECO investicijos“ suteikė pareiškėjui sutartyje nurodytas paslaugas. Pareiškėjas vertino, kad, nepaisant to, jog sutartyje nurodytas mokėjimo terminas yra 2020 m. gruodžio 31 d. ir jis dar nėra suėjęs, Bendrovė yra įgijusi prievolę, kurią privalės įvykdyti, ši prievolė yra sudėtinė žalos, kurią nulėmė neteisėti Tarybos Sprendimai, dalis.

10.       Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė, atstovaujama Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11.       Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 50 dalimi ir nurodė, kad Sprendimų priėmimo metu šilumos ūkį tvarkė pagal Energijos rūšies parinkimo ir panaudojimo Šiaulių mieste specialųjį planą ir reglamentą, patvirtintą Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. T-166 „Dėl energijos rūšies parinkimo ir naudojimo Šiaulių mieste specialiojo plano ir reglamento patvirtinimo“ (toliau – ir 2008 metų Specialusis planas). 2010 m. rugpjūčio 19 d. Taryba priėmė sprendimą Nr. T-245 „Dėl energijos rūšies parinkimo ir panaudojimo Šiaulių mieste specialiojo plano ir reglamento koregavimo“, kuriuo nusprendė Savivaldybės biudžeto lėšomis atnaujinti 2008 metų Specialųjį planą, kuriame būtų įvertinta ir Programa. Taryba atliko ir kitus su tuo susijusius veiksmus: 2012 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą Nr. T-143 „Dėl pritarimo įgyvendinti projektą „Energijos rūšies parinkimo ir naudojimo Šiaulių mieste specialiojo plano reglamento atnaujinimas“; 2013 m. kovo 29 d. pasirašė projekto finansavimo ir administravimo sutartį Nr. VP1-4.2-VRM-04-61-047; 2013 m. balandžio 30 d. pasirašė Specialiojo plano rengimo paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SŽ-497 su UAB „COWI Lietuva“. Rengiant 2008 metų Specialųjį planą, įsigaliojo nauja Šilumos ūkio įstatymo redakcija, todėl Savivaldybė nusprendė, jog Šiaulių mieste šilumos ūkis turėtų būti tvarkomas tinkamai įgyvendinant Programą. Dėl nurodytų priežasčių Taryba priėmė Sprendimą Nr. T-300. Atsakovas pripažino, kad šiuo sprendimu iki Programos patvirtinimo buvo sustabdytas Savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) dalyvavimas procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio tvarkymu, jei tai nenumatyta galiojančiame 2008 metų Specialiajame plane. Tačiau atsakovas vertino, kad toks elgesys tol, kol yra rengiama Programa, buvo tinkamiausias, kadangi taip buvo siekiama išvengti skubotų sprendimų, lemiančių konkrečių projektų vykdymo pradžią iki Programos patvirtinimo.

12.       Atsakovas nurodė, kad UAB „GECO-Taika“, siekusi rekonstruoti katilinę, esančią (duomenys neskelbtini) įrengti kogeneracinę jėgainę ir gaminti šilumą Šiaulių mieste, sudariusi 2013 m. kovo 19 d. dalies katilinės pastato nuomos sutartį ir 2013 m. birželio 20 d. laimėjusi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos organizuotą skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną gamintojams, 2013 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į Savivaldybę su prašymu pakoreguoti planavimo užduotį UAB „COWI Lietuva“ dėl energijos rūšies parinkimo ir panaudojimo, Šiaulių mieste specialiajame plane numatant pareiškėjo planuojamą statyti kogeneracinę jėgainę. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas nepaisė Sprendimo Nr. T-300 ir pradėjo poveikio aplinkai vertinimo procedūras, gavo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. lapkričio 26 d. parengtą galutinę atrankos išvadą, 2014 m. balandžio 8 d. parengė poveikio aplinkai vertinimo programą. Atsakovas nurodė, kad Sprendimo Nr. T-123 1 punktu Taryba nusprendė nepritarti UAB „GECO-Taika“ planui įrengti biokuro kogeneracinę jėgainę, rekonstruojant esamą katilinę (duomenys neskelbtini) kol bus patvirtinta Programa, priimti ją lydintys teisės aktai, kuriuose nustatytos ilgalaikės ir kompleksinės šilumos gamybos, bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos), šilumos perdavimo plėtros ir modernizavimo veiklos kryptys bei įgyvendinimo priemonės Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, bei atitinkami Tarybos sprendimai. Atsakovas pabrėžė, kad Konkurencijos tarybai priėmus Nutarimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus Programą, įsigaliojusią 2015 m. kovo 27 d., Tarybai Sprendimu Nr. T-163 pripažinus netekusiais galios Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus ir Sprendimą Nr. T-123, Savivaldybė atnaujino savo dalyvavimą procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio tvarkymu Savivaldybės teritorijoje, tačiau pareiškėjas nebesiėmė jokių veiksmų, skirtų įgyvendinti Projektą.

13.       Atsakovas vertino, kad pareiškėjo prašomus priteisti nuostolius sudaro įvairaus laikotarpio įprastos Bendrovės veiklai išlaidos – nuomos mokestis, darbuotojų atlyginimai, korporatyvinių dokumentų rengimas ir jų registravimas valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centre, palūkanos už paskolas ir kt. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos žalos didelė dalis yra išgalvota ir nėra įrodyta, Savivaldybė negali būti atsakinga už pareiškėjo veiklos kaštus, kadangi jis pats nusprendė vykdyti veiklą ir imtis Projekto, pareiškėjas neįrodė, jog jis buvo pajėgus šį Projektą įgyvendinti, pareiškėjas pats nusprendė nebevykdyti Projekto. Atsakovas teigė, kad jo veiksmai negali būti laikomi neteisėtais ir tvirtino, kad, nepriklausomai nuo Tarybos priimtų Sprendimų, pareiškėjas būtų patyręs prašomas priteisti sumas, tačiau būtų neįgyvendinęs Projekto. Pareiškėjas, nusprendęs plėtoti kogeneracinės jėgainės statybą, prisiėmė įprastinę verslo riziką, o nagrinėjant bylą nepateikė argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog Projekto įgyvendinimas būtų tapęs nebeįmanomu ar pernelyg nenaudingu. UAB „GECO-Taika“ turėjo visas galimybes pasinaudoti jau atliktais darbais ir patirtomis išlaidomis, tačiau to daryti nebenorėjo savo valia. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi, Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827, (toliau – ir Aprašas) 9 punktu ir teigė, kad pareiškėjo laimėtas skatinamasis tarifas galiotų, jei jis būtų tęsęs Projektą, t. y. Sprendimas Nr. T-300 niekaip nelėmė pareiškėjo galimybės pasinaudoti aukcione laimėtu skatinamuoju tarifu. Atsakovas vadovavosi Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 9 dalimi, Aprašo 72 punktu ir nurodė, kad pareiškėjui nebuvo teisinio pobūdžio ribojimų plėtoti Projektą tuo atveju, jei nebūtų galimybės pasinaudoti skatinamuoju tarifu. Atsakovas vertino, jog Savivaldybės veiksmai neužkirto kelio pareiškėjui patekti į Šiaulių miesto šilumos ūkio rinką ir nedarė įtakos jo galimybėms įgyvendinti Projektą.

14.       Atsakovas teigė, kad byloje surinkti duomenys rodo, jog pareiškėjas, net ir nesant Sprendimų, nebūtų spėjęs įgyvendinti Projektą iki Programos patvirtinimo. Atsakovas pabrėžė, kad Savivaldybė, tvarkydama šilumos ūkį nuo 2008 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. birželio 25 d., privalėjo vadovautis 2008 metų Specialiojo plano sprendiniais, todėl bet koks Savivaldybės sprendimas būtų prieštaravęs 2008 metų Specialiajam planui ir būtų pripažintas neteisėtu.

15.       Atsakovas vertino, kad nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų nuostolių ir Sprendimų. Pareiškėjo investuotos lėšos negalėjo duoti lauktos grąžos, nepriklausomai nuo Sprendimo Nr. T-300 priėmimo, o net ir tuo atveju, jei pareiškėjas ir būtų galėjęs įgyvendinti Projektą nesant Sprendimo Nr. T-300, jis savo valia ir rizika pasirinko to nebedaryti.

16.       Atsakovas teigė, kad 97 944,36 Eur dydžio žala yra nepagrįsta įrodymais. Vertindamas turto vertinimo paslaugų išlaidas, atsakovas pabrėžė, kad šios išlaidos negali būti atlyginamos, nes pareiškėjas vertintą nekilnojamąjį turtą įsigijo ne dėl tam tikrų atsakovo veiksmų. Teisinės išlaidos nepagrįstos jokiais įrodymais, pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad jis atlygino savo akcininkui. Dėl palūkanų priteisimo, atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas nėra pateikęs palūkanų apmokėjimo dokumentų, nepagrindė paskolų būtinybės Projektui įgyvendinti, kad tik pirmoji paskolos sutartis buvo sudaryta 2013 m. kovo 20 d., o kitos paskolos sutartys buvo sudarytos po Sprendimo Nr. T-300 priėmimo, t. y. pareiškėjas lėšas skolinosi savo rizika ir žinodamas, kad Projekto negalės įgyvendinti. Dėl apskaitos, audito paslaugų, darbo užmokesčio išlaidų, atsakovas nurodė, kad bet kuris Lietuvos Respublikoje veikiantis ūkio subjektas privalo tinkamai ir teisingai tvarkyti savo apskaitą, turėti vadovą. Aptardamas kitas išlaidas (vidaus dokumentų tvirtinimas pas notarą, įvairių dokumentų registravimas VĮ Registrų centre), atsakovas teigė, kad pareiškėjas niekaip nepagrindė, kaip šios išlaidos buvo susijusios su Projekto įgyvendinimu, todėl atsakovas negali būti laikomas atsakingu už šias išlaidas. Pasisakydamas dėl 60 000 Eur išlaidų, kurias UAB „GECO-Taika“ įsipareigojo sumokėti UAB „GECO investicijos“ pagal 2016 m. lapkričio 1 d. sutartį už teiktas konsultacines paslaugas, atsakovas nurodė, jog nėra pateikta įrodymų, kad ši suma buvo realiai sumokėta, kad paslaugos iš tiesų buvo būtinos, suteiktos ir atitiko minimoje sutartyje nustatytą vertę. Nurodyta sutartis buvo sudaryta likus mažiau nei mėnesiui iki skundo šioje byloje pareiškimo, o tai rodo pareiškėjo siekį pasipelnyti.

17.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pripažino, jog Projekto įgyvendinimą pradėjo anksčiausiai nuo 2013 m. sausio mėnesio, todėl bet kokios jo patirtos išlaidos iki 2013 m. sausio 1 d. negali būti laikomos susijusiomis su Projektu. Pareiškėjas, žinodamas, jog priėmus Sprendimą Nr. T-300, Savivaldybė nebedalyvaus procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio plėtra Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, veikė savo rizika, todėl dėl jo atliktų veiksmų, siekiant toliau įgyvendinti Projektą, patirtos išlaidos negali būti priteisiamos iš atsakovo.

18.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Konkurencijos taryba atsiliepime į skundą nurodė, kad Nutarimas, kuriuo buvo pripažinta, jog Tarybos Sprendimai pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, nepanaikintas ir galiojantis. Nutarimu buvo pripažinta, jog Taryba Sprendimais privilegijavo Savivaldybės kontroliuojamą akcinę bendrovę (toliau – ir AB) „Šiaulių energija“ ir diskriminavo nepriklausomus šilumos gamintojus, tarp jų – ir UAB „GECO-Taika“, taip sudarydama skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje šilumos gamybos Šiaulių mieste rinkoje. Konkurencijos taryba teigė, kad nebuvo nustatyta, jog Sprendimų priėmimą lėmė įstatymų reikalavimų vykdymas. Taryba įvykdė Nutarimo rezoliucinėje dalyje suformuluotus įpareigojimus, o tai reiškia, kad ginčas dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo yra pasibaigęs. Konkurencijos taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgusi į tai, kad nebelikus ginčo dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, tvirtino, jog Nutarime nurodytos aplinkybės ir pateiktos išvados neįrodinėtinos.

II.

19.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo UAB „GECO-Taika“ skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 29 450,19 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 145,53 Eur atstovavimo išlaidų, kitą skundo dalį atmetė; pareiškėjo prašymą dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų apeliacinio skundo parengimo išlaidų atlyginimo 2020 m. spalio 6 d. sprendimui įsiteisėjus perdavė spręsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui; netenkino atsakovo prašymo atlyginti patirtas atstovavimo išlaidas.

20.       Teismas nustatė, kad Taryba 2013 m. lapkričio 28 d. priėmė Sprendimą Nr. T-300, o 2014 m. balandžio 24 d. priėmė Sprendimą Nr. T-123. Pagal pareiškėjo 2013 m. gruodžio 10 d. pareiškimą Konkurencijos taryba 2014 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 1S-16/20141 pradėjo tyrimą dėl Tarybos Sprendimo Nr. T-300 atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams; Konkurencijos tarybos 2014 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 1S98/20144 tyrimas buvo papildytas dėl Tarybos Sprendimo Nr. T-123. Konkurencijos taryba Nutarimu pripažino, kad Tarybos Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktai bei Sprendimas Nr. T-123 pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir įpareigojo Savivaldybę ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos tinklalapyje panaikinti Tarybos Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei Sprendimą Nr. T-123. Taryba 2015 m. birželio 25 d. Sprendimu Nr. T-163 panaikino Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus ir Sprendimą Nr. T-123.

21.       Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-3111-281/2016 pagal pareiškėjo Tarybos skundą atsakovui Konkurencijos tarybai dėl Nutarimo panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatęs, kad Taryba Sprendimu Nr. T-163 panaikino Sprendimus, dėl kurių Konkurencijos taryba priėmė Nutarimą, 2016 m. vasario 15 d. nutartimi administracinę bylą Nr. eI-3111-281/2016 nutraukė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartis nebuvo apskųsta ir yra įsiteisėjusi. Teismas, spręsdamas dėl Konkurencijos tarybos Nutarimo, kaip Sprendimų neteisėtumą pagrindžiančio įrodymo, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-764-602/2019 (toliau – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartis) pateiktu išaiškinimu, kad neteisėti veiksmai, dėl kurių UAB „GECO-Taika“ reikalauja atlyginti žalą, yra nustatyti Konkurencijos tarybos Nutarime, kurį apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip galutinį administracinį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. nutarties 52 p.), ir priėjo prie išvados, kad Tarybos Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktai bei Sprendimas Nr. T-123, Konkurencijos tarybos Nutarimu pripažinti pažeidę aukštesnės galios teisės aktą, vertinami kaip neteisėti veiksmai, apibrėžti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnyje.

22.       Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodomus 124 113,92 Eur dydžio tiesioginius nuostolius sudaro: 12 486,95 Eur nekilnojamojo turto nuomos išlaidos; 1 158,48 Eur nuomoto nekilnojamojo turto vertinimo išlaidos; 12 589,58 Eur poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimo išlaidos; 11 014,25 Eur kitos su kogeneracinės jėgainės statybos plėtojimu susijusios išlaidos; 19 156,80 Eur pagal kredito sutartis sumokėtų palūkanų išlaidos; 3 966,13 Eur apskaitos paslaugų apmokėjimo išlaidos; 2 558,48 Eur audito paslaugų apmokėjimo išlaidos; 539,30 Eur darbo užmokesčio, socialinio draudimo ir įmokų į garantinį fondą mokėjimo išlaidos; 60 643,95 Eur kitos išlaidos.

23.       Spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytų tiesioginių nuostolių, teismas vertino teismo posėdyje pareiškėjo pateiktus paaiškinimus apie priežastis, dėl kurių, Tarybai Sprendimu Nr. T-163 pripažinus netekusiais galios Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei Sprendimą Nr. T-123, Bendrovė nebeatliko veiksmų, susijusių su Savivaldybės šilumos ūkio srityje planuota ūkine veikla ir Projekto įgyvendinimu (Bendrovė, nuo 2013 metų siekusi patekti į Šiaulių miesto šilumos ūkį ir turėjusi tikslą statyti kogeneracinę jėgainę, Tarybai panaikinus Sprendimus, prarado suinteresuotumą Šiauliuose statyti 5,0 MW biokuro elektrinę, nes nebegalėjo pasinaudoti aukcione laimėta skatinimo kvota) ir iš Konkurencijos tarybos Nutarimo nustatė, kad pareiškėjas Savivaldybę ir AB „Šiaulių energija“ apie sprendimą Šiaulių mieste statyti kogeneracinę jėgainę informavo 2013 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. 02-07-22 „Dėl Šiaulių miesto Energetikos rūšies parinkimo ir panaudojimo specialiojo plano ir reglamento koregavimo“, kuriuo prašė koreguoti 2008 metų Specialųjį planą. Teismas darė išvadą, jog nors Savivaldybei apie pareiškėjo ketinimus tapo žinoma iš nurodyto rašto, tačiau UAB „GECO-Taika“, siekdama dalyvauti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos organizuotame skatinimo kvotų paskirstymo aukcione gamintojams, dar iki nurodyto pranešimo privalėjo atlikti įvairius parengiamuosius darbus, tiesiogiai susijusius su planuojama kogeneracinės jėgainės Šiaulių mieste statyba. Teismas, spręsdamas dėl laikotarpio, per kurį pareiškėjo turėtos išlaidos atlygintinos kaip turtinė žala, atsižvelgė į Savivaldybės paaiškinimus, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas pripažino, jog Projekto įgyvendinimą pradėjo anksčiausiai nuo 2013 m. sausio mėnesio, ir priėjo prie išvados, kad negali būti laikomos susijusiomis su Projektu išlaidos, patirtos iki 2013 m. sausio 1 d.

24.       Teismas aptarė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalį ir nustatė, kad UAB „GECO-Taika“, ketindama kogeneracinėje jėgainėje gaminti energiją ir ją tiekti Šiaulių miestui, planavo vykdyti katilinės, esančios (duomenys neskelbtini) rekonstrukciją. Tuo tikslu pareiškėja su AB „Gliukozė“ 2013 m. kovo 19 d. sudarė 25 metams dalies katilinės pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2-012-2013-VT (toliau – ir Nuomos sutartis); Nuomos sutartis Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2013 m. balandžio 2 d.; UAB „GECO-Taika“ ir AB Lesto 2013 m. kovo 20 d. pasirašė Ketinimų protokolą. Pareiškėjas Ketinimų protokolo 2.1 punktu įsipareigojo (duomenys neskelbtini), pastatyti 5 000 KW instaliuotos galios elektros gamybos įrenginius (elektrinę). AB „Gliukozė“ nurodytą nekilnojamąjį turtą perleidus AB „Naujoji Rūta“, pareiškėjui, remiantis CK 6.494 straipsniu, išliko nuomininko teisės ir pareigos. UAB „GECO-Taika“, kaip nepriklausoma šilumos gamintoja, dalyvavo skatinimo kvotų paskirstymo aukcione gamintojams, naudojantiems biomasę, ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. O3-238 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5 000 kW, laimėtojų patvirtinimo“ 2.3 punktu buvo patvirtinta Skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5 000 kW, laimėtoja; pareiškėjui buvo skirta 5 MW skatinimo kvota taikant 33,5 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą.

25.       Teismas aptarė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalį, analizavo Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-4490-208/2015 duomenis ir nustatė, kad Bendrovė 2013 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į Energetikos ministeriją su prašymu gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje. Energetikos ministerija 2014 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. (8.6-10)3-2096 nusprendė neišduoti UAB „GECO-Taika“ leidimo, nes Bendrovė nepateikė visų dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų įvykdymą. Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Energetikos ministerijos 2014 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-2096 bei įpareigoti Energetikos ministeriją atidėti jo prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos šaltinių pajėgumus nagrinėjimą iki bus pašalintos kliūtys, dėl kurių negalima tęsti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, ir / ar gauta Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento išvada dėl planuojamos ūkinės veiklos galimumo / negalimumo. Pareiškėjas skundą grindė aplinkybe, kad Taryba Sprendimu Nr. T-123 nepritarė pareiškėjo planuojamai ūkinei veiklai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu UAB „GECO-Taika“ skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-530-525/2016 Bendrovės apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas UAB „GECO-Taika“ skundo reikalavimas panaikinti Energetikos ministerijos 2014 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-2096, ir šią skundo dalį tenkino bei panaikino Energetikos ministerijos 2014 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-2096, o kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

26.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas Ketinimų protokolo 2.16.1 punktu įsipareigojo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo skatinimo aukciono laimėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus gavimo, o 2.1 punktu – per 24 mėnesius baigti savo elektros tinklų dalyje susijusius darbus ir pateikti reikalingus dokumentus Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos elektros įrenginių techninės būklės patikrinimo aktui-pažymai gauti. Bylos duomenys patvirtino, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas 2013 m. rugsėjo 25 d. priėmė atrankos išvadą ir 2013 m. lapkričio 26 d. galutinę atrankos išvadą, kuriose patvirtino išvadą dėl pareiškėjo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo privalomumo; Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento tinklalapyje 2014 m. balandžio 8 d. buvo paskelbtas informacinis pranešimas apie planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengimą ir kviečiama susipažinti su poveikio aplinkai vertinimo programa bei teikti pasiūlymus dokumentų rengėjui.

27.       Teismas nurodė, kad bylos rašytiniai įrodymai – 2013 m. birželio 20 d. sutartis Nr. 40 ir 2013 m. spalio 22 d. sutartis Nr. 68, sudarytos tarp UAB „GECO-Taika“ ir UAB „Ekopaslauga“, 2013 m. birželio 21 d. konsultavimo sutartis Nr. EK-13-173, sudaryta tarp UAB „GECO-Taika“ ir UAB „Ekokonsultacijos“, atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktai, sąskaitos faktūros, mokėjimų dokumentai patvirtina, jog UAB „GECO-Taika“ patyrė 12 395,74 Eur dydžio išlaidų, susijusių su būtino poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimo procedūromis ir dokumentų rengimu.

28.       Atsižvelgęs į tai, kad UAB „GECO-Taika“ planavo statyti kogeneracinę jėgainę, teismas vertino, jog pareiškėjas pagrįstai svarstė įsigyti nuomojamą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise, todėl turėjo pagrindą jį įvertinti, pasinaudodamas turto vertintojų paslaugomis. Teismas darė išvadą, kad 1 158,48 Eur dydžio išlaidos už turto vertintojų paslaugų atlyginimą yra būtinos, susijusios su planuota kogeneracinės jėgainės eksploatavimo veikla ir pagrįstos byloje pateiktais rašytiniais dokumentais.

29.       Teismas aptarė Nuomos sutarties 9.8 punktą ir priėjo prie išvados, kad UAB „GECO-Taika“ atlygintinos turto nuomos išlaidos, sumokėtos iki 2015 m. rugsėjo 28 d. Bendra atlygintinų nekilnojamojo turto nuomos išlaidų suma yra 11 822,75 Eur. Teismas vertino, kad pareiškėjo turėtos nuomos mokesčio išlaidos pagrįstos pateiktais mokėjimų dokumentais. Teismas atmetė kitą reikalavimo dalį dėl patirtų nekilnojamojo turto nuomos išlaidų atlyginimo.

30.       Teismas sprendė, kad UAB „GECO-Taika“ nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2015 m. spalio 10 d. sumokėtos nekilnojamojo turto nuomos išlaidos, turėtos nuomojamo nekilnojamojo turto įvertinimo, planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai vertinimo dokumentų rengimo bei viešinimo, rinkliavos už Energetikos ministerijos išduodamą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos šaltinių pajėgumus išlaidos buvo tiesiogiai susijusios su pareiškėjo planuojama ūkine veikla – kogeneracinės jėgainės statyba ir energijos gamyba Šiaulių mieste, šios išlaidos buvo būtinos, kadangi pareiškėjas, turėdamas tikslą statyti kogeneracinę jėgainę, privalėjo atlikti tam tikrus teisės aktuose numatytus būtinus veiksmus, gauti nustatytus privalomus dokumentus, apmokėti už suteiktas paslaugas, gautus dokumentus ir tokiu būdu patirti išlaidų.

31.       Teismas nurodė, kad pagal Ketinimų protokolo 2.11 punktą, Bendrovė buvo įsipareigojusi įstatymo nustatyta tvarka elektros tinklų operatoriui pateikti Gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą – Lietuvos Respublikoje tinkamai įsteigto ir veikiančio banko išduotą garantiją (toliau – ir Garantija), kurios dydis lygus 72 405,00 Eur (250 000 Lt), ne vėliau kaip likus 15 dienų iki skatinimo kvotų ir fiksuotų tarifų aukciono dienos. Ketinimų protokolo 2.12 punkte įtvirtintas pasirašiusiųjų šalių susitarimas dėl elektros tinklų operatoriaus teisių atsisakymo pagal Gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą ir jo grąžinimą arba raštišką pranešimą apie tai Gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą išdavusiam asmeniui (administracinė byla Nr. I-4490-208/2015). Teismas vertino, kad Garantija buvo privaloma susitarimo su elektros tinklų operatoriumi sąlyga, kurios neįvykdžius, pareiškėjas negalėtų pateikti Ketinimų protokolo, vieno iš būtinų dokumentų, pateikiamų gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje.

32.       Teismas vertino pareiškėjo argumentus, susijusius su Bendrovės kreditavimu, ir nustatė, kad UAB „GECO investicijos“ 2013 m. kovo 20 d. kredito sutartimi susitarė, jog pareiškėjui bus suteikta 72 405 Eur, 2014 m. sausio 27 d. kredito sutartimi – 47 497,68 Eur, 2014 m. gruodžio 1 d. kredito sutartimi – 106 580 Eur paskola. Pagal nurodytų kredito sutarčių sąlygas, pareiškėjas buvo įsipareigojęs už suteiktus kreditus mokėti palūkanas. Bendrovė pagal kredito sutartis 2016 m. lapkričio 11 d. sumokėjo 11 110,48 Eur palūkanų. Teismas sprendė, kad UAB „GECO-Taika“, rengdamasi planuojamai kogeneracinės jėgainės statybai ir energijos gamybai Šiaulių mieste, atlikdama būtinus darbus ir rengdama privalomus dokumentus, už kurių apmokėjimą 2013 m. kovo 20 d.–2015 m. birželio 25 d. laikotarpiu naudojosi skolintomis lėšomis, už pagal kredito sutartis suteiktas lėšas privalėjo kreditoriui mokėti sutartimis sulygto dydžio palūkanas, todėl Savivaldybė turi pareigą atlyginti 3 850,42 Eur dydžio išlaidas, kurias pareiškėjas patyrė palūkanoms už nurodytą laikotarpį sumokėti. Teismas atmetė kitą reikalavimo dalį atlyginti išlaidas palūkanoms sumokėti.

33.       Teismas, atsižvelgęs į Konkurencijos tarybos Nutarimo 43 punktą, sprendė, kad pareiškėjo nurodytos AB „Šiaulių energija“ 2012 m. gegužės 22 d. prisijungimo prie veikiančių šilumos perdavimo tinklų sąlygos Nr. SD-11-1553(4.5) buvo išduotos ne pareiškėjui, o kitam ūkio subjektui – AB „Gliukozė“, todėl atmetė pareiškėjo prašymą atlyginti 935,47 Eur dydžio išlaidas pagal su UAB „Altagis“ 2013 m. liepos 2 d. sudarytą paslaugų sutartį, kurias Bendrovė patyrė, siekdama įgyvendinti 2012 m. gegužės 22 d. prisijungimo prie veikiančių šilumos perdavimo tinklų sąlygas.

34.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas kaip turtinę žalą vertino ir prašė atlyginti 10 049,82 Eur dydžio išlaidas, kurias, jo teigimu, patyrė kompensavęs UAB „GECO investicijos“ sumokėtą atlyginimą už Šilumos tiekimo tinklų nuo planuojamos statyti kogeneracinės jėgainės statybos vietos, esančios (duomenys neskelbtini), iki šilumos kameros Nr. 2219-31 statybos projektinius pasiūlymus, kuriuos parengė UAB „Energetikos linijos“, vykdydama 2014 m. balandžio 15 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 14626. Teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 15 d. Paslaugų teikimo sutartis Nr. 14626, sudaryta tarp UAB „GECO investicijos“ ir UAB „Energetikos linijos“, patvirtina aplinkybę, jog UAB „Energetikos linijos“ įsipareigojo parengti Šilumos tiekimo tinklų nuo planuojamos statyti kogeneracinės jėgainės statybos vietos, esančios (duomenys neskelbtini), iki šilumos kameros Nr. 2219-31 statybos projektinius pasiūlymus, tačiau, išanalizavęs pateiktus rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad UAB „GECO-Taika“ tinkamų rašytinių įrodymų, patvirtinančių 10 049,82 Eur dydžio lėšų kompensavimą UAB „GECO investicijos“ nepateikė, t. y. nepagrindė aplinkybės, jog realiai patyrė tokio dydžio išlaidas.

35.       Teismas aptarė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnį, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme, Lietuvos Respublikos audito įstatyme įtvirtintas pareigas ūkio subjektams, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme įtvirtintas bendrovės vadovo funkcijas ir darė išvadą, kad teisės aktai įpareigojo UAB „GECO-Taika“ turėti vienasmenį valdymo organą ? bendrovės vadovą, vykdyti turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, ją organizuoti ir tvarkyti bei atlikti metinių finansinių ataskaitų auditą. Dėl šios priežasties teismas vertino, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo išlaidas apskaitos ir audito paslaugoms apmokėti, Bendrovės vadovo darbo užmokesčiui išmokėti, socialinio draudimo bei įmokų į garantinį fondą išlaidas tiesiogiai nulėmė Sprendimai.

36.       Įvertinęs Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenis, teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog UAB „GECO-Taika“ buvo naujai įsteigtas juridinis asmuo. Bendrovė, kaip juridinis asmuo, įregistruota 2007 m. birželio 1 d., jos pavadinimas vienintelio akcininko UAB „GECO investicijos“ 2013 m. sausio 2 d. sprendimu buvo pakeistas iš „MD Kaunas“ į UAB „GECO-Taika“. Pagal UAB „GECO-Taika“ įstatų, Juridinių asmenų registre įregistruotų 2013 m. sausio 9 d., 3.1 ir 3.2 punktus teikti energetikos objektų valdymo paslaugas tebuvo vienas iš Bendrovės tikslų, pagal įstatus, Bendrovė galėjo vykdyti ir kitą Lietuvos Respublikos įstatymams neprieštaraujančią veiklą. Nustatytos aplinkybės nepatvirtino pareiškėjo teiginio, kad UAB „GECO-Taika“ buvo įkurta, turint tikslą – Šiaulių mieste pastatyti kogeneracinę elektrinę ir tiekti Šiaulių miestui energiją, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo, kaip juridinio asmens, veiklą reglamentuojančių dokumentų tvarkymas ir dėl to patirtos 643,95 Eur dydžio išlaidos už suteiktas notaro, VĮ Registrų centro ir kitas paslaugas, buvo tiesiogiai nulemtos Tarybos priimtų Sprendimų.

37.       Dėl pareiškėjo nurodytų 60 000 Eur nuostolių, teismas atsižvelgė į 2016 m. lapkričio 1 d. sutarties, sudarytos tarp UAB „GECO-Taika“ ir UAB „GECO investicijos“, 2.1–2.1.10, 3.1 punktus ir sprendė, kad UAB „GECO-Taika“ nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, kad ji, vykdydama 2016 m. lapkričio 1 d. sutartį, sumokėjo 60 000 Eur ir taip realiai turėjo išlaidų.

38.       Teismas sprendė, kad Bendrovei atlyginama 29 450,19 Eur tiesioginių išlaidų (11 822,75 Eur turto nuomos išlaidų, 1 158,48 Eur nuomoto turto vertinimo išlaidų, 12 395,74 Eur poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimo dokumentų rengimo išlaidų, 193,84 Eur poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimo dokumentų rengimo viešinimo išlaidų, 28,96 Eur už veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimo išdavimą; 3 850,42 Eur išlaidų palūkanoms). Teismas atmetė skundo dalį dėl 94 663,73 Eur žalos priteisimo.

39.       Teismas aptarė CK 6.247 straipsnį, analizavo Konkurencijos tarybos Nutarimą ir priėjo prie išvados, kad atlyginamų 29 450,19 Eur dydžio UAB „GECO-Taika“ patirtų išlaidų atsiradimą tiesiogiai nulėmė Tarybos Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktai bei Sprendimas Nr. T-123, kurie Konkurencijos tarybos Nutarimu buvo pripažinti pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, t. y. neteisėtais.

40.       Dėl priteistinų procesinių palūkanų, teismas aptarė CK 6.37 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo aspektu ir tenkino pareiškėjo prašymą priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Teismas pažymėjo, kad administracinė byla teisme iškelta 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi priėmus nagrinėti Bendrovės skundą.

41.       Dėl bylinėjimosi išlaidų, teismas aptarė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 ir 5 dalis, 39 straipsnio 1 dalį, CPK 98 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo aspektu, analizavo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiančius dokumentus, vertino jas pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (toliau – ir Rekomendacijos) įtvirtintus dydžius ir atsižvelgęs į tai, kad skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, teismas pareiškėjui priteisė 1 145,53 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą.

42.       Teismas, nenustatęs byloje aplinkybių, leidžiančių teigti, jog advokatų pasitelkimas atstovauti atsakovo interesams nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo būtinas, atmetė atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III.

43.       Pareiškėjas UAB „GECO-Taika“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 6 d. sprendimo dalį, kuria skundas atmestas, ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

44.       Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

44.1.                      Nepagrįsta teismo sprendimo dalis, kuria atsisakyta pareiškėjui priteisti 94 663,73 Eur dydžio žalą, bei motyvai, dėl kurių atsisakyta šią žalą priteisti. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, patvirtinančius, jog pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų iš viso patyrė net 124 113,92 Eur dydžio nuostolius, ir kad būtent tokio dydžio žala turėjo būti priteista pareiškėjui;

44.2.                      Teismas nepagrįstai atsisakė pareiškėjui priteisti 60 000 Eur dydžio išlaidas, patirtas suteikiant Bendrovei konsultacines paslaugas, tokiu būdu pažeidė CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-684/2015 ir kt.). Atsakovui atlikus neteisėtus veiksmus, jis tapo atsakingas už išlaidų, patirtų 2016 m. lapkričio 1 d. sutarties, sudarytos tarp pareiškėjo ir UAB „GECO investicijos“, dėl konsultavimo paslaugų suteikimo, atlyginimą. Pareiškėjas už tinkamai suteiktas UAB „GECO investicijos“ paslaugas įsipareigojo sumokėti 60 000 Eur, neįskaitant PVM, ne vėliau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų faktą, kad aptariamoje sutartyje numatytos paslaugos buvo suteiktos, to nenustatė ir teismas, tačiau jų rezultatas neteko prasmės būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Nors sutartyje nurodytas mokėjimo terminas dar nėra suėjęs ir pareiškėjas nėra pateikęs į bylą įrodymo, kad jis būtų sumokėjęs UAB „GECO investicijos“ 60 000 Eur už suteiktas konsultacines paslaugas, ši aplinkybė nesuteikia pagrindo spręsti, kad atsakovas neturi atlyginti pareiškėjui aptariamų 60 000 Eur. Iš atsakovo nepriteisus minėto dydžio žalos, pareiškėjui būtų perkelti su atsakovo neteisėtais veiksmais susiję negatyvūs finansiniai padariniai, o tokia situacija nėra toleruojama pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2015 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015). Aptariamų išlaidų nepriteisimas visiškai neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų (CK 1.5 str.);

44.3.                      Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti pareiškėjo patirtas apskaitos paslaugų apmokėjimo, audito paslaugų apmokėjimo, darbo užmokesčio, socialinio draudimo ir įmokų į garantinį fondą mokėjimo ir kitas veiklos išlaidas, nors tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtų minėtų išlaidų Bendrovei, kuri buvo įsteigta, siekiant vykdyti investicinį Projektą, išlaikyti yra akivaizdus faktinis ir teisinis priežastinis ryšys. Tai, kad pareiškėjas, kaip juridinis asmuo, buvo įregistruotas 2007 metais (prašoma žalą atlyginti nuo tada, kai buvo pradėtas įgyvendinti Projektas) ar tai, kad pagal pareiškėjo įstatus, pareiškėjas galėjo vykdyti ir kitą Lietuvos Respublikos įstatymams neprieštaraujančią veiklą (įstatai buvo pakeisti, 2013 m. sausio 9 d. įregistruoti, kad atitiktų pareiškėjo veiklą, susijusią su Projekto įgyvendinimu), niekaip nepaneigia to, kad atsakovas privalo atlyginti pareiškėjo patirtas išlaidas, kurias teismas nepagrįstai atsisakė priteisti. Bendrovė nevykdo jokios veiklos, vieši duomenys patvirtina, kad nuo 2015 metų pareiškėjas neturi jokių pardavimo pajamų ir nėra likviduota tik dėl to, jog vis dar vyksta teisminiai ginčai;

44.4.                      Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti 15 306,38 Eur dydžio pagal kredito sutartis sumokėtas palūkanas, susiejo atsakovo pareigą atlyginti pareiškėjo sumokėtas palūkanas (3 850,42 Eur) tik su 2013 m. kovo 20 d. – 2015 m. birželio 25 d. laikotarpiu, bet ne su laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas pagal sudarytas kredito sutartis privalėjo mokėti šioje byloje prašomas priteisti palūkanas. Tokia teismo pozicija yra visiškai nepagrįsta ir prieštarauja paskolos sutarties sampratai (CK 6.870 str. 1 d., 2 d.). Byloje yra pateiktos pareiškėjo ir UAB „GECO investicijos“ sudarytos kredito sutartys, kurios patvirtina, kad pareiškėjas įsipareigojo paskolos davėjui, atitinkamai, iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir 2020 m. gruodžio 31 d. sumokėti visas suteiktas paskolas ir pagal kredito sutartis mokėtinas palūkanas. Taigi pareiškėjas turėjo pareigą (ir ją atliko) mokėti palūkanas ne tik 2013 m. kovo 20 d. – 2015 m. birželio 25 d. laikotarpiu, bet ir vėliau (net iki 2020 m. gruodžio 31 d.), kadangi tokios buvo sudarytų kredito sutarčių sąlygos;

44.5.                      Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti 10 049,82 Eur dydžio išlaidas už parengtus statybos projektinius pasiūlymus, nors byloje yra įrodymai, kurie patvirtina, kad pareiškėjas kompensavo 10 049,82 Eur dydžio lėšas UAB „GECO investicijos“ už statybos projektinių pasiūlymų parengimą;

44.6.                      Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti 935,47 Eur dydžio išlaidas už žemės sklypo topografinę nuotrauką. Pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti 2012 m. gegužės 22 d. AB „Šiaulių energija“ išduotas prijungimo sąlygas Nr. Nr. SD-11-1553(4.5), 2013 m. liepos 2 d. sudarė paslaugų sutartį su UAB „Altagis“ dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), topografinės nuotraukos pagal AB „Šiaulių energija“ pateiktas prisijungimo sąlygas. UAB „Altagis“ už topografinės nuotraukos padarymą išrašė pareiškėjui 935,47 Eur dydžio sąskaitą, kurią Bendrovė 2013 m. rugpjūčio 2 d. apmokėjo. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas kogeneracinės jėgainės statybas ketino vykdyti (duomenys neskelbtini), t. y. išlaidos, susijusios su topografinės nuotraukos padarymu, yra tiesiogiai susijusios su pareiškėjo ketintu įgyvendinti Projektu ir turi būti priteistos iš atsakovo;

44.7.                      Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti 664,20 Eur dydžio išlaidas nekilnojamojo turto nuomai, nepateikė jokių motyvų, dėl kurių teismas sprendė, kad pareiškėjui gali būti atlygintos turto nuomos išlaidos, sumokėtos iki 2015 m. rugsėjo 28 d. Nuomos sutarties 9.8 punkto pagrindu pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 20 d. pranešė apie vienašališkai nutraukiamą nuomos sutartį nuo 2015 m. lapkričio 20 d., iki pat 2015 m. lapkričio 20 d., t. y. nuomos sutarties nutraukimo datos, mokėjo nuomos mokestį, o tai patvirtina ir bylos medžiaga.

45.       Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

46.       Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

46.1.                      Teismo sprendime nepagrįstai buvo neatsižvelgta į visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas ir akcentuotas vien žalos dydžio nustatymo klausimas. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.), tačiau šios trys civilinės atsakomybės sąlygos nagrinėjamu atveju nėra išpildomos, todėl pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas;

46.2.                      Vien tai, jog Konkurencijos tarybos Nutarimu Sprendimai Nr. T-300 ir Nr. T-123 buvo pripažinti pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, savaime nereiškia, kad atsakovo veiksmai buvo neteisėti civilinės atsakomybės taikymo prasme. Nagrinėjamu atveju buvo susiklosčiusi situacija, kuomet Savivaldybė buvo pradėjusi rengti jos teritorijoje galiojančio 2008 metų Specialiojo plano pakeitimus, tačiau priimant Sprendimą Nr. T-300 buvo pasirinkta alternatyva maždaug dviem mėnesiams sustabdyti Savivaldybės dalyvavimą procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio plėtra Savivaldybės teritorijoje, kiek tai nenumatyta galiojančiame specialiajame Savivaldybės teritorijos plane iki kol įstatymų nustatyta tvarka bus patvirtinta Programa, tokiu būdu užtikrinant, kad šilumos ūkio plėtra Savivaldybės teritorijoje atitiks Programos reikalavimus, siekiant visiškai teisėtų tikslų, atidžiai ir rūpestingai vertinant šilumos ūkio tvarkymą Savivaldybės teritorijoje;

46.3.                      Neegzistuoja nei faktinis, nei teisinis priežastinis ryšys tarp Sprendimų bei prašomos priteisti žalos. Byloje priežastinio ryšio analizė yra sudėtinga todėl, kad pareiškėjas prašo priteisti jam ne negautas pajamas, o tiesiogines išlaidas, tačiau šių tiesioginių išlaidų tapimas žala galimas tik tuo atveju, jei pareiškėjo Projektas nepavyksta. Dėl šios priežasties byloje buvo būtina vertinti priežastis, dėl kurių pareiškėjo patirtos išlaidos neatsipirko. Nei viena iš pareiškėjo prašytų priteisti išlaidų kategorijų nėra tiesiogiai susijusios su Sprendimais. Pareiškėjo sumokėtos sumos yra nulemtos jo noro įgyvendinti Projektą, o praradimu laikomos tik tuo atveju, jei Projektas nėra įgyvendinamas. Tik tuo atveju, jei būtų konstatuota, kad būtent dėl atsakovo veiksmų pareiškėjo Projektas nebuvo sėkmingas, galėtų būti konstatuotas priežastinis ryšys tarp pareiškėjo prašomos priteisti žalos ir atsakovo veiksmų;

46.4.                      Sprendimų priėmimo momentas savaime negali būti laikomas žalos atsiradimo momentu, kadangi Sprendimai tebuvo laikini, o esminės pareiškėjo prašytos priteisti investicijos susidarė būtent po Sprendimų priėmimo. Žalos atsiradimo momento pareiškėjas nenurodė, kadangi tokio momento tiesiog nėra. Tai, kad Projektas nebebus įgyvendintas, paaiškėjo tada, kai pareiškėjas tiesiog nusprendė jo nebetęsti. Neginčijama, kad Sprendimai laikinai pristabdė pareiškėjo Projekto įgyvendinimą, tačiau byloje nėra pateiktas nei vienas įrodymas ir nei vienas argumentas, iš kurių būtų galima spręsti, kad Sprendimai būtų visiškai užkirtę kelią įgyvendinti Projektą. Pareiškėjo laimėtas skatinamasis tarifas galiotų, jei jis būtų tęsęs Projektą. Nors pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdyje akcentavo, jog skatinamojo tarifo praradimas buvo konstatuotas Konkurencijos tarybos Nutarime, tačiau Konkurencijos taryba vertino tik paties pareiškėjo situaciją, kuomet galiojo Sprendimai, ir nieko nepasisakė (o tuo pačiu ir negalėjo pasisakyti) dėl pareiškėjo teisių po Sprendimų panaikinimo, kadangi Sprendimai tuo metu dar nebuvo panaikinti, o hipotetinių situacijų Konkurencijos taryba negalėjo nagrinėti. Konkurencijos tarybos motyvuose išdėstyti argumentai negali turėti jokios prejudicinės galios šioje byloje, kadangi prejudicinę galią gali turėti tik teismo nustatyti faktai (ABTĮ 57 str. 2 d.);

46.5.                      Teismo sprendime nepagrįstai akcentuota, kad dėl Sprendimų pareiškėjas negalėjo gauti Energetikos ministerijos išduodamo leidimo plėtoti elektros energijos gamybą ir tai turėjo įtakos Projektui įgyvendinti. Pareiškėjas nurodė, jog po Sprendimų panaikinimo jis į Energetikos ministeriją dėl leidimo iš naujo nesikreipė, byloje nėra pateiktas nei vienas įrodymas, o ir teisės aktai nenustato, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs kreiptis į Energetikos ministeriją dėl leidimo išdavimo pakartotinai, po Sprendimų panaikinimo, atlikus visas reikiamas procedūras tokiam leidimui gauti. Leidimas nebuvo gautas ne dėl Sprendimų, tačiau dėl to, kad pareiškėjas nebesiėmė jokių veiksmų šiam leidimui gauti po Sprendimų panaikinimo. Byloje nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas negalėjo gauti leidimo elektros energijai plėtoti dėl Sprendimų ir tai būtų nulėmę pareiškėjo negalėjimą įgyvendinti Projektą, kadangi po jų panaikinimo tam nebeliko jokių kliūčių;

46.6.                      Pareiškėjas byloje neįrodė, o ir neįrodinėjo, kad Projekto įgyvendinti būtų neįmanoma neturint skatinamojo tarifo (nors Sprendimai tam neužkirto kelio) ar, kad Projekto įgyvendinimas būtų tiek nenaudingas, kad būtų tekę jį visiškai nutraukti. Teismo sprendime minimi pareiškėjo ir AB Lesto 2013 m. kovo 20 d. pasirašytame Ketinimų protokole numatyti elektrinės įgyvendinimo terminai šios bylos kontekste nėra aktualūs, kadangi pareiškėjas neįrodė, jog objektyviai turėjo galimybes juos įgyvendinti, o taip pat šie terminai galėjo būti pratęsiami tiek pagal Ketinimų protokolo 2.1 punktą, tiek pagal ginčo laikotarpiui aktualios Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijos 14 straipsnio 4 dalį;

46.7.                      Byloje pateikti argumentai liudija, kad pareiškėjo investicijos į Projektą nebūtų atsipirkusios net ir tuo atveju, jei Taryba nebūtų priėmusi Sprendimų, o pareiškėjas neįrodė priešingai, t. y. pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jis nebūtų spėjęs iki 2015 m. kovo 18 d. atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, pareiškėjas privalėjo gauti iš Savivaldybės specialiuosius architektūros reikalavimus, dėl kurių pareiškėjas nesikreipė, Savivaldybė nebūtų turėjusi teisės išduoti specialiųjų architektūros reikalavimų dėl galiojusio 2008 metų Specialiojo plano sprendinių, pareiškėjas nebūtų įgyvendinęs Projekto dėl Savivaldybės teritorijoje galiojusio 2008 metų Specialiojo plano;

46.8.                      Atsakovo veiksmų pagrįstumą patvirtina Energetikos ministerijos pozicija, teigianti, jog tol, kol Programa nėra patvirtinta, savivaldybės turėtų susilaikyti priimti skubotus sprendimus, galinčius lemti konkrečių projektų vykdymo pradžią. Po 2013 metų Šilumos ūkio įstatymo įsigaliojimo Savivaldybei buvo žinoma, kad Programa turėjo būti patvirtina iki 2014 m. liepos 1 d., dėl ko Savivaldybės sprendimas stabdyti 2008 metų Specialiojo plano keitimo procedūras turėjo būti labai ribotas laiko atžvilgiu. Tačiau nepriklausomai nuo Savivaldybės valios Vyriausybė patvirtino Programą vėliau, 2015 m. kovo 18 d., tačiau ši aplinkybė nepašalino Savivaldybės pareigos vadovautis teisėtai priimtu ir galiojančiu 2008 metų Specialiuoju planu tol, kol nebuvo patvirtintas naujasis specialusis šilumos ūkio planas;

46.9.                      Pareiškėjo investicijos į Projektą tapo jo žala ne dėl atsakovo veiksmų, o dėl to, kad pareiškėjas pats nutarė Projekto įgyvendinimą nutraukti. Pareiškėjo siekis perkelti savo investicijas atsakovui neatitinka ne tik pareiškėjo, kaip verslo riziką prisiimančio asmens, atsakomybės, bei jam keliamo rūpestingumo standarto, tačiau visiškai iškreipia verslo bei viešąjį interesą užtikrinančios Savivaldybės interesų balansą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs administracinę bylą dėl žalos priteisimo, kuomet buvo prašoma priteisti žalą dėl neteisėto (panaikinto) apskrities viršininko įsakymo konstatavo, kad žalos priteisti nėra pagrindo, jei prašomos priteisti patirtos išlaidos bet kuriuo atveju būtų patirtos (2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012);

46.10.                      Byloje pareiškėjo prašytos priteisti išlaidos nėra tiesiogiai susiję su Projektu: pareiškėjui nepagrįstai buvo priteista 12 395,74 Eur poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimo dokumentų rengimo išlaidų, 11 822,75 Eur turto nuomos išlaidų, kurios buvo patirtos jau po Sprendimo Nr. T-300 priėmimo, o patirdamas šias išlaidas pareiškėjas veikė išimtinai savo rizika; pareiškėjas neįsigijo nekilnojamojo turto būtent savo iniciatyva, todėl teigti, kad 1 158,48 Eur turto vertinimo išlaidos kaip nors susijusios su atsakovo veiksmais yra visiškai nepagrįsta. Pareiškėjas turto vertinimo paslaugomis pasinaudojo, t. y. kaštai atnešė naudą, kadangi padėjo priimti sprendimą dėl pastatų įsigijimo nuosavybėn; pareiškėjas nepagrindė paskolų būtinybės Projektui įgyvendinti, t. y. neįrodė kad paskolos buvo būtinos tam, kad galėtų vykdyti veiklą. Pareiškėjas neįrodė ir neįrodinėjo, kad paskolos buvo naudojamos būtent su Projektu susijusioms reikmėms. Tik pirmoji paskolos sutartis buvo sudaryta 2013 m. kovo 20 d. Visos vėlesnės paskolos buvo gautos jau po Sprendimo Nr. T-300. Teismas nepagrįstai priteisė 3 850,42 Eur palūkanas net iki 2015 m. birželio 25 d.;

46.11.                      Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjama byla nėra paprasta: joje keliami su šilumos ūkio sektoriumi ir jo reguliavimu susiję klausimai, priežastinio ryšio nustatymo byloje klausimas yra nestandartinis, kadangi, nors prašoma tiesioginių nuostolių, pats priežastinis ryšys net teoriškai galėtų būti tik netiesioginio pobūdžio, ir yra ypatingai nutolęs nuo atsakovo veiksmų. Teismo sprendimas atsisakyti atsakovui priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas neteisingas, kadangi privačiam subjektui sudarymas galimybės naudotis advokatų paslaugomis, tikintis šias išlaidas atgauti iš neteisiosios šalies, nepaisant privataus subjekto vidinių resursų ir galimybių ginti savo teises be advokatų pagalbos, o viešojo administravimo subjektui taikant visiškai priešingas taisykles, neužtikrina šalių lygiateisiškumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Dvigubų standartų taikymas neturėtų būti leidžiamas administraciniame procese.

47.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

48.       Pareiškėjo atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

48.1.                      Didžioji dalis atsakovo apeliacinio skundo argumentų iš esmės neturi jokios teisinės reikšmės ir niekaip nepaneigia jo pareigos atlyginti pareiškėjo patirtą žalą. Atsakovas dar kartą bando įrodinėti, jog priimdamas Sprendimus, neatliko neteisėtų veiksmų. Tačiau tai, kad šie Sprendimai yra neteisėti, pripažino tiek Konkurencijos taryba Nutarime, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 7 d. nutartyje;

48.2.                      Priešingai nei bando įteigti atsakovas, tarp Tarybos priimtų Sprendimų bei prašomos priteisti žalos (124 113,92 Eur) egzistuoja faktinis ir teisinis priežastinis ryšys. Pareiškėjas po neteisėtų Sprendimų priėmimo negalėjo tęsti Projekto įgyvendinimo, šią aplinkybė patvirtino Konkurencijos taryba Nutarimo 95, 98, 99, 102 ir 103 punktuose. Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad Bendrovė būtų turėjusi galimybę įgyvendinti Projektą tik tuo atveju, jeigu būtų spėjusi atlikti visus reikalingus veiksmus iki 2015 m. kovo 18 d., kuomet buvo patvirtinta Programa, nes šios bylos kontekste, sprendžiant priežastinio ryšio klausimus, ši aplinkybė yra teisiškai nereikšminga. Pareiškėjas šioje byloje kelia reikalavimą dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo, tačiau nekelia reikalavimo dėl negautų pajamų atlyginimo. Tik tuo atveju, jeigu pastarasis reikalavimas būtų keliamas, atitinkamai būtų aktualus ir klausimas, ar UAB „GECO-Taika“ būtų galėjusi įgyvendinti Projektą;

48.3.                      Atsakovas nepagrįstai teigia, kad Bendrovės prašomos priteisti išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su Projektu. Pareiškėjas byloje laikėsi nuoseklios pozicijos, kad vienintelis UAB „GECO-Taika“ veiklos tikslas visuomet buvo vykdyti investicinį projektą įrengiant kogeneracinę jėgainę Šiaulių mieste laimėjus skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną, t. y. pareiškėjas siekė įeiti į šilumos ūkio rinką Šiauliuose, o tam buvo būtina atlikti ir atitinkamus veiksmus bei patirti su tuo susijusias išlaidas. Šiuo konkrečiu atveju Bendrovė turėjo patirti ir 12 395,74 Eur poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimo dokumentų rengimo išlaidas ir 11 822,75 Eur turto nuomos išlaidas. Byloje esančios sutartys dėl visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimo dokumentų rengimo buvo sudarytos dar prieš Sprendimo Nr. T-300 priėmimą, t. y. pareiškėjas pagal šias sutartis įsipareigojo už parengtus poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimo dokumentus atsiskaityti, kai dar neteisėtas Sprendimas Nr. T-300 nebuvo priimtas. Nuomos sutartis taip pat buvo sudaryta dar iki Sprendimo Nr. T-300 priėmimo, todėl teismas turėjo priteisti ne tik 11 822,75 Eur, bet dar ir papildomai 664,20 Eur dydžio nekilnojamojo turto nuomos išlaidų;

48.4.                      Atsakovas nepagrįstai kvestionuoja pareiškėjui priteistas 1 158,48 Eur dydžio nuomoto turto vertinimo išlaidas, nes pareiškėjas planavo statyti kogeneracinę jėgainę, todėl šiuo tikslu pagrįstai svarstė nuomojamo nekilnojamojo turto įsigijimo nuosavybės teise klausimą bei turėjo pagrindą jį įvertinti, pasinaudodamas turto vertintojų paslaugomis, tačiau dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nekilnojamojo turto vertinimo išlaidos nepasiekė savo tikslo – t. y. tapo nereikalingomis siekiant patekti į Šiaulių miesto šilumos ūkio rinką;

48.5.                      Nepagrįsta atsakovo pozicija, jog pareiškėjas neįrodė, kad paskolos, pagal kurias buvo mokamos palūkanos, buvo būtinos tam, kad Bendrovė galėtų vykdyti veiklą ir įgyvendinti Projektą;

48.6.                      Teismas visiškai pagrįstai atsisakė atsakovui priteisti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs vienareikšmišką praktiką, jog viešojo administravimo subjekto patirtos išlaidos advokato pagalbai gali būti priteistos tik tuo atveju, jeigu advokato dalyvavimas buvo būtinas siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės interesus) ir kai viešojo administravimo subjektas neturi pakankamų resursų sau tinkamai atstovauti (2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-776/2014). Kiekvienas proceso dalyvis, įskaitant viešojo administravimo subjektą, turi teisę byloje naudotis teisine advokato pagalba ir tai, ar ši pagalba yra reikalinga, visų pirma, priklauso nuo paties proceso dalyvio apsisprendimo. Tačiau teisė naudotis advokato pagalba, pati savaime nereiškia, kad viešojo administravimo subjekto išlaidos samdant advokatus turi būti priteisiamos. Tokiam išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimui turi egzistuoti objektyvios sąlygos, tačiau šiuo atveju jos neegzistavo: Administracijoje yra įkurtas Teisės skyrius, paslaugas, kurias atsakovui atstovavę advokatai suteikė Savivaldybei šioje byloje, galėjo suteikti Savivaldybės teisininkai, byla nėra sudėtinga ir tikrai nereikalavo itin detalios šilumos sektoriaus reguliavimo ir išsamios priežastinio ryšio taikymo analizės.

49.       Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, tenkinti jo (atsakovo) apeliacinį skundą ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

50.       Atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

50.1.                      Teismas pagrįstai atsisakė priteisti pareiškėjo tariamai patirtas 60 000 Eur išlaidas konsultacinėms paslaugoms, nes ši suma nėra nei tikra, nei konkreti, įrodyta, nei kitaip pagrįsta, byloje nėra pateiktas joks įrodymas, kad pareiškėjas iš tiesų būtų patyręs šias išlaidas pagal 2016 m. lapkričio 1 d. sutartį su UAB „GECO investicijos“. Pats pareiškėjas neneigia, kad šios sumos jis iš tiesų nėra sumokėjęs, o jos sumokėjimo terminas vis dar nėra suėjęs. 2016 m. lapkričio 1 d. sutarties sudarymo data niekaip nėra susijusi nei su Projekto pradžia, nei su jo vykdymo eiga, nei su atsakovo veiksmais. Aptariama sutartis sudaryta likus 27 dienoms iki pareiškėjo reikalavimų pareiškimo teisme. Pareiškėjas per 4 bylos nagrinėjimo metus nepateikė nei vieno šių paslaugų realų suteikimą pagrindžiančio įrodymo. Teiktų paslaugų realumo nebuvimą pagrindžia ir tai, kad pareiškėjo akcininkė UAB „GECO investicijos“ pagal aptariamą sutartį pareiškėjui teikė paslaugas, kurias pareiškėjas teigė pirkęs ir iš kitų asmenų, pavyzdžiui, planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai paslaugas pareiškėjas teigia pirkęs iš UAB „Ekopaslauga“ ir UAB „Ekokonsultacijos“, konsultacijas objekto plėtros reguliaciniais klausimais – pagal 2012 m. sausio 30 d. teisinių paslaugų sutartį su advokatų kontora „BORENIUS / Švirinas ir partneriai“, teiktos konsultacijos dėl AB „Šiaulių energija“ išduotų prisijungimo sąlygų bei objekto įgyvendinimo techninių sprendimų, tačiau byloje pateikta analogiško pobūdžio 2014 m. balandžio 15 d. Paslaugų teikimo sutartis Nr. 14626, sudaryta tarp UAB „GECO investicijos“ ir UAB „Energetikos linijos“;

50.2.                      Teismas pagrįstai atsisakė priteisti pareiškėjo apskaitos paslaugų apmokėjimo, audito paslaugų apmokėjimo, darbo užmokesčio, socialinio draudimo ir įmokų į garantinį fondą mokėjimo ir kitas veiklos išlaidas, nes pareiškėjo prašomos priteisti sumos negali būti siejamos su Projekto įgyvendinimu, kaip iš esmės vieninteliu Bendrovės veiklos tikslu, kuriam atsakovas galbūt sudarė kliūtis. Vien tai, kad Bendrovė buvo įsteigta ir egzistavo, buvo pagrindas jai tvarkyti savo apskaitą. Tai, kad pareiškėjas pasirinko savo veikloje vykdyti būtent Projektą (ar vien tik Projektą), negali lemti atsakovo atsakomybės atlyginti pareiškėjo būtinąsias veiklos išlaidas. Pareiškėjas išlaidas darbuotojui (vadovui) būtų patyręs kad ir kokią veiklą būtų pasirinkęs vykdyti. Dėl pareiškėjo vidaus dokumentų tvirtinimo pas notarą, įvairių dokumentų registravimo VĮ Registrų centre, pareiškėjas niekaip nepagrindė, kaip šie kaštai yra susiję su Projekto įgyvendinimu;

50.3.                      Teismas pagrįstai atsisakė priteisti pareiškėjo išlaidas už parengtus statybos projektinius pasiūlymus. Pareiškėjas teigia už parengtus statybos projektinius pasiūlymus sumokėjęs net 10 049,82 Eur UAB „Energetikos linijos“ pagal 2014 m. balandžio 15 d. sutartį Nr. 14626, tačiau kyla pagrįsta abejonė dėl tokių sumų realumo. Pareiškėjo nurodomoje 2014 m. balandžio 15 d. sutartyje Nr. 14626 yra aiškiai nurodyta sutarties kaina, sudaranti 3 000 Lt, t. y. 868,86 Eur be PVM, šioje sutartyje aiškiai susitarta, kad sutarties kaina negali būti keičiama. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kaip UAB „Energetikos linijos“ paslaugos už statybos projektinius pasiūlymus galėjo išaugti daugiau nei 10 kartų nuo 868,86 Eur iki net 10 049,82 Eur. Byloje pareiškėjas nėra pateikęs nei UAB „Energetikos linijos“ išrašytų sąskaitų už darbus, nei šių sąskaitų apmokėjimą pagrindžiančių įrodymų, tik pareiškėjo teiginys, kad pareiškėjo naudai su UAB „Energetikos linijos“ atsiskaitė UAB „GECO investicijos“, o vėliau išrašė sąskaitas pareiškėjui 2013 m. gruodžio 30 d. Nr. GECO 0210 ir 2014 m. lapkričio 28 d. Nr. GECO 0385. Nėra aišku nei už ką buvo išrašytos 2013 m. gruodžio 30 d. Nr. GECO 0210 ir 2014 m. lapkričio 28 d. Nr. GECO 0385 UAB „GECO investicijos“ pateiktos sąskaitos, nei kodėl šių sąskaitų sumas bei apmokėjimo datas pats pareiškėjas nurodo skirtingai, nei kodėl viena iš šių sąskaitų yra gerokai ankstesnė nei su UAB „Energetikos linijos“ sudarytos sutarties data, nei kodėl minėtųjų sąskaitų suma daugiau nei 10 kartų viršija sutarties su UAB „Energetikos linijos“ kainą. Byloje nėra pateikti ne tik įrodymai, kad už UAB „Energetikos linijos“ paslaugas buvo atsiskaityta, tačiau ir ar apskritai šios paslaugos buvo suteiktos. Pareiškėjas nurodytus projektavimo kaštus patyrė išimtinai dėl savo neteisingai pasirinkto elgesio modelio, o ne dėl atsakovo veiksmų;

50.4.                      Teismas pagrįstai atsisakė priteisti pareiškėjo pagal kredito sutartis sumokėtas palūkanas. Byloje pareiškėjas nėra pagrindęs savo teiginių, kad Projektui įgyvendinti buvo būtina gauti paskolas. Pareiškėjas nėra pateikęs nei vieno įrodymo, iš kurio galima būtų spręsti, jog pagal paskolas gautos lėšos iš tiesų buvo panaudotos būtent Projektui įgyvendinti. Tik pirmoji paskolos sutartis buvo sudaryta 2013 m. kovo 20 d. Visos vėlesnės paskolos buvo gautos jau po Sprendimo Nr. T-300. Pareiškėjas prašo jam priteisti 19 156,80 Eur palūkanų, tačiau byloje yra įrodymai apie 11 110,48 Eur palūkanų sumokėjimą, likusiai sumai pagrįsti pareiškėjas įrodymų nėra pateikęs, visos palūkanos, sumokėtos po Sprendimo Nr. T-300 priėmimo, negalėjo būti priteisiamos. Pareiškėjas po Sprendimų priėmimo ne tik kad toliau nepagrįstai negrąžino gautų paskolų, taip išvengdamas palūkanų mokėjimo, tačiau net pasiėmė dar dvi paskolas. Pirmoji pareiškėjo gauta paskola sudarė 72 506 Eur sumą. Net darant prielaidą, kad pareiškėjas yra įrodęs savo patirtas išlaidas (išskyrus 2016 m. lapkričio 1 d. sutartį, kurios neapmokėjimo neginčija ir pareiškėjas), vien ši pirmoji paskola 8 392,08 Eur viršija pareiškėjo prašomas priteisti sumas šioje byloje;

50.5.                      Byloje negali būti priteisti jokie pareiškėjo kaštai, nesusiję su Projekto įgyvendinimo laikotarpiu, t. y. bet kokios išlaidos, patirtos iki 2013 m. sausio 1 d. bei po Sprendimo Nr. T-300 priėmimo, negali būti laikomos susijusiomis su Projektu ir priteistinos iš atsakovo. Ši suma sudaro viso 52 549,76 Eur. Pareiškėjo ir UAB „Gliukozė“ sudarytos Nuomos sutarties 9.8 punktas numato, kad nuomininkas turi teisę savo nuožiūra ir nesant nuomotojo padaryto šios sutarties pažeidimo vienašališkai nutraukti sutartį, raštu įspėjęs nuomotoją prieš tris mėnesius. Jei atsakovo veiksmai, kaip kad teigia pareiškėjas, būtų buvę neteisėti ir būtų buvę priežastimi, lėmusia pareiškėjo visų investicijų praradimą, pareiškėjas dar 2013 metų lapkričio mėnesį privalėjo pasinaudoti teise nutraukti nuomos sutartį, ir nebepatirti nuomos kaštų Projektui. Pareiškėjas neturi jokio pagrindo prašyti priteisti iš atsakovo nuomos kaštus net iki 2015 m. lapkričio 20 d.

51.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, kad savo poziciją dėl pareiškėjo UAB „GECO-Taika“ reikalavimo atlyginti padarytą žalą jau yra išdėsčiusi 2017 m. vasario 23 d. rašte Nr. (1.26-32) 6V-444 „Atsiliepimas administracinėje byloje Nr. eI-362-362/2017“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

52.       Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – 124 113,92 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui UAB „GECO-Taika“ iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, pagal CK 6.271 straipsnį. Byloje taip pat pareikštas reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

53.       CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.).

54.       CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.249 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; kt.). Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

55.       Taigi civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lotynų kalba – restitutio in integrum), visiškai kompensuojant nukentėjusiajam dėl padaryto delikto atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-465/2008; kt.).

56.       Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

57.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismui turėjo pateikti įrodymus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti faktą, kad pareiškėjui padaryta jo nurodoma žala dėl atsakovo Savivaldybės neteisėtų veiksmų, t. y. kad tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

58.       Analizuojant ir vertinant pareiškėjo skunde (patikslintame skunde) nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu jis teigė, kad Savivaldybės neteisėtais veiksmais jam buvo padaryta jo nurodoma turtinė žala, turėjo būti nustatomos CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose nurodytos sąlygos, o pateikti įrodymai įvertinti laikantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies nuostatų bei teismų praktikoje suformuotų įrodinėjimo taisyklių nuostatų.

59.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių teiktus argumentus dėl ginčo esmės, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartyje nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei pateiktus išaiškinimus ir nurodymus (ABTĮ 148 str. 2 d.), nustatė, jog pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, nes pareiškėjas įrodė, kad dėl neteisėtų Savivaldybės veiksmų jis patyrė 29 450,19 Eur žalą, kurią jam privalo atlyginti Savivaldybė.

60.       Su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam turėjo būti priteista visa jo nurodyta žala (nuostoliai), o atsakovas teigia, jog skundas turėjo būti atmestas, nes nepagrįstai nustatyta, kad egzistavo priežastinis ryšys tarp Savivaldybės veiksmų ir pareiškėjo patirtų kaštų, taip pat nepagrįstai Savivaldybės veiksmai pripažinti neteisėtais veiksmais civilinės atsakomybės taikymo požiūriu.

               Dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo patirtos žalos ir     Savivaldybės neteisėtų veiksmų

61.       Pareiškėjas teigė, kad jo nurodomą turtinę žalą (nuostolius) jis patyrė dėl neteisėtų Tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktų ir 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. T-123, kuriuos Konkurencijos taryba 2015 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 2S-5 pripažino pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

62.       Sprendimo Nr. T-300 1 punktu buvo nuspręsta sustabdyti Administracijos dalyvavimą procedūrose, susijusiose su šilumos ūkio plėtojimu bei plėtra Savivaldybės teritorijoje, kiek tai nenumatyta galiojančiame specialiajame Savivaldybės teritorijos plane, iki kol įstatymų nustatyta tvarka bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, o 3 punkte buvo įtvirtinta, jog 1 punktu nustatyti apribojimai netaikomi Šiaulių miesto šilumos ūkio subjektų investicinių planų sprendinių atžvilgiu, kai tokie investiciniai planai yra suderinti su Taryba. Sprendimu Nr. T-123 nuspręsta nepritarti pareiškėjo planuojamai ūkinei veiklai – biokuro kogeneracinės jėgainės įrengimui, rekonstruojant esamą katilinę (duomenys neskelbtini), kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, kiti ją lydintys teisės aktai, kuriuose nustatytos ilgalaikės ir kompleksinės šilumos gamybos, bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos), šilumos perdavimo plėtros ir modernizavimo veiklos kryptys bei įgyvendinimo priemonės Savivaldybės teritorijoje, ir atitinkami Tarybos sprendimai, (1 punktas) bei nepritarti galiojančiame Šiaulių miesto šilumos ūkio specialiajame plane ir reglamente nenumatytų šilumos gamintojų, ketinančių tiekti šilumos energiją į Šiaulių miesto centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoms, kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa, kiti ją lydintys teisės aktai, kuriuose nustatytos ilgalaikės ir kompleksinės šilumos gamybos, šilumos perdavimo plėtros ir modernizavimo veiklos kryptys bei įgyvendinimo priemonės Savivaldybės teritorijoje, ir atitinkami Tarybos sprendimai (2 punktas).

63.       Konkurencijos taryba Nutarimu pripažino, kad Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktai bei Sprendimas Nr. T-123 pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, ir įpareigojo Savivaldybę ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos svetainėje panaikinti Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus bei Sprendimą Nr. T-123. Taryba 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T-163 panaikino Sprendimo Nr. T-300 1 ir 3 punktus ir sprendimą Nr. T-123.

64.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame jau buvo nagrinėtos šios bylos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo nurodomais Savivaldybės neteisėtais veiksmais ir priežastiniu ryšiu tarp pareiškėjo nurodomų neteisėtų Savivaldybės Sprendimų ir patirtų nuostolių (t. y. atsakovo argumentai, kad pareiškėjas, pradėdamas vykdyti projektą dėl kogeneracinės jėgainės statybų Šiaulių mieste, veikė prisiimdamas verslo riziką; Sprendimais Nr. T-300 ir Nr. T-123 atitinkamos procedūros nebuvo uždraustos visam laikui, tačiau buvo sustabdytos iki kol bus patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros programa; Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 patvirtinus Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programą pareiškėjui neliko laisvos kvotos projektui įgyvendinti su skatinamuoju tarifu Šiaulių mieste, kadangi laisvą kvotą užėmė AB „Šiaulių energija“ pastatyti šilumos gamybos įrenginiai; kad pareiškėjas gali tęsti projekto dėl kogeneracinės jėgainės statybų Šiaulių mieste vykdymą, bet ne tomis sąlygomis, kuriomis pareiškėjas pageidauja, t. y. pareiškėjas gali tęsti minėtą projektą be skatinamojo tarifo; kad pareiškėjo nurodoma jam kilusi žala dėl kogeneracinės jėgainės statybų projekto Šiaulių mieste neįgyvendinimo pareiškėjo pageidaujamomis sąlygomis su skatinamuoju tarifu kilo ne dėl atsakovo priimtų Sprendimų, bet dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 284) (žr. šioje byloje priimtą 2020 m. sausio 7 d. nutartį). 

65.       Taigi įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi jau buvo išnagrinėtos ir įvertintos iš esmės tos pačios aplinkybės, kurias ir vėl nurodo atsakovas apeliaciniame skunde. Pirmiau nurodytos aplinkybės nebuvo pripažintos pagrįstomis ir sudarančiomis pagrindą konstatuoti, kad Savivaldybės Sprendimais pareiškėjui nebuvo padaryta žala.

66.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 7 d. nutartyje nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reikalauja žalos, kuri susidarė dėl to, jog atsakovas nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio (t. y. pareiškėjo pirmo kreipimosi į atsakovą ir AB „Šiaulių energija“ dėl 2008 metų Specialiojo plano koregavimo, t. y. planavimo užduoties 2008 metų Specialiajame plane papildymo, numatant pareiškėjo planuojamą statyti kogeneracinę jėgainę) iki 2015 m. kovo mėnesio (t. y. Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos patvirtinimo) nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, privilegijavo atsakovo tiesiogiai valdomą šilumos tiekėją ir taip pažeidė pareiškėjui Lietuvos Respublikos įstatymais garantuojamą teisę patekti į šilumos gamybos rinką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodyti neteisėti veiksmai, dėl kurių jis reikalauja atlyginti žalą, yra nustatyti Konkurencijos tarybos Nutarime, kuris yra galutinis administracinis sprendimas, ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje reikalaujama priteisti žalos atlyginimą, dėl veiksmų kurių teisėtumas buvo tiriamas Konkurencijos tarybos, privalo vadovautis šiuo galutiniu administraciniu sprendimu.

67.       Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, remdamasis Konkurencijos tarybos Nutarimu, konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp pareiškėjo patirtos žalos ir Savivaldybės neteisėtų veiksmų. 

68.       Akcentuotina, kad Konkurencijos tarybos Nutarimas nėra panaikintas, yra galiojantis, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Tarybos Sprendimų priėmimo aplinkybėmis ir priežastimis, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo.

69.       Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl priežastinio ryšio nebuvimo, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ypač detaliai ir atidžiai vertino visas pareiškėjo nurodytas patirtas išlaidas ir jų susidarymo aplinkybes, pareiškėjo nurodytas patirtas išlaidas tiesiogiai susiejo tik su neteisėtais Tarybos Sprendimais, teisingai taikė teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146?1897/2008; kt.) dėl priežastinio ryšio nustatymo.

70.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymo byloje procesas sąlygiškai dalijamas į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non (būtinoji sąlyga) testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011; kt.). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai.

71.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jam turėjo būti priteistos absoliučiai visos jo patirtos išlaidos, susijusios su Bendrovės veikla, akcentuoja, kad šioje byloje negalėjo būti priteistos tokio pobūdžio išlaidos, nes pareiškėjas privalėjo patirtas išlaidas susieti tik su neteisėtais Tarybos Sprendimais, o ne apskritai su susiklosčiusia situacija šilumos ūkio rinka Šiauliuose, pareiškėjo priimtais sprendimais dėl Bendrovės veiklos (jos nevykdymo) po 2015 m. birželio 25 d.

72.       Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad byloje surinkti įrodymai patvirtino, jog UAB „GECO-Taika“ nebuvo naujai įsteigtas juridinis asmuo (Bendrovė, kaip juridinis asmuo, įregistruota 2007 m. birželio 1 d., jos pavadinimas vienintelio akcininko UAB „GECO investicijos“ 2013 m. sausio 2 d. sprendimu buvo pakeistas iš „MD Kaunas“ į „GECO-Taika“), o pagal pareiškėjo įstatų, Juridinių asmenų registre įregistruotų 2013 m. sausio 9 d., 3.1 ir 3.2 punktus, Bendrovės veiklos tikslas – investuoti, vystyti ir valdyti energetikos objektus, teikti energetikos objektų valdymo paslaugas tebuvo vienas iš Bendrovės tikslų, pagal įstatus, Bendrovė galėjo vykdyti ir kitą Lietuvos Respublikos įstatymams neprieštaraujančią veiklą 

Dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos

73.       Pareiškėjas „GECO-Taika“ nurodė, kad jo patirtus 124 113,92 Eur tiesioginius nuostolius sudaro: 12 486,95 Eur nekilnojamojo turto nuomos išlaidos; 1 158,48 Eur nuomoto nekilnojamojo turto vertinimo išlaidos; 12 589,58 Eur poveikio visuomenės sveikatai ir poveikio aplinkai vertinimo išlaidos; 11 014,25 Eur kitų su kogeneracinės jėgainės statybos plėtojimu susijusios išlaidos; 19 156,80 Eur pagal kredito sutartis sumokėtos palūkanos; 3 966,13 Eur apskaitos paslaugų apmokėjimo išlaidos; 2 558,48 Eur audito paslaugų apmokėjimo išlaidos; 539,30 Eur darbo užmokesčio, socialinio draudimo ir įmokų į garantinį fondą mokėjimo išlaidos; 60 643,95 Eur kitos išlaidos.

74.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui turi būti priteista 12 395,74 Eur poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimo dokumentų rengimo išlaidų, 11 822,75 Eur turto nuomos išlaidų, 1 158,48 Eur nuomojamo turto vertinimo išlaidų, 3 850,42 Eur sumokėtų palūkanų. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad šios išlaidos negalėjo būti priteistos, nes poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimo dokumentų rengimo išlaidos, turto nuomos išlaidos susidarė po Sprendimo Nr. T-300 priėmimo, pareiškėjas neįsigijo nuomojamos katilinės bei nepagrindė būtinybės imti paskolas Projektui įgyvendinti ir kad paskolos buvo naudojamos būtent su Projektu susijusioms reikmėms, akcentuoja, kad pareiškėjas veikė savo rizika ir žinodamas, jog Projekto negalės įgyvendinti.

75.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus įrodymus apie patirtas minėtas išlaidas, kurias pareiškėjas patyrė siekdamas įeiti į šilumos ūkio rinką Šiauliuose, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas patyrė atsakovo ginčijamas išlaidas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai priteisė pareiškėjui 193,84 Eur poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimo dokumentų rengimo viešinimo išlaidų ir 28,96 Eur už veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimo išdavimą, nes šios patirtos išlaidos yra susijusios su neteisėtais atsakovo Sprendimais.

76.       Pareiškėjas sutartis su UAB „Ekopaslauga“, UAB „Ekokonsultacijos“ dėl poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimo dokumentų rengimo, taip pat ir Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį su AB „Gliukozė“ sudarė iki Sprendimo Nr. T-300 priėmimo. Byloje nepaneigti pareiškėjo argumentai, kad jis svarstė įsigyti nuosavybėn nekilnojamąjį turtą dėl to, jog planavo statyti kogeneracinę jėgainę, o turtas nebuvo nupirktas dėl to, kad Savivaldybei priėmus Sprendimus toks turto įsigijimas nebebuvo reikalingas. Pareiškėjui priteistos jo sumokėtos palūkanos už 2013 m. kovo 20 d. – 2015 m. birželio 25 d. laikotarpį, t. y. už laikotarpį, per kurį jis naudojosi suteiktomis paskolomis, t. y. laikotarpis ir sumokėtos palūkanos pagrįstai buvo susieti su neteisėtais atsakovo Sprendimais.

77.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis turėjo pareigą (ir ją atliko) mokėti palūkanas ne tik 2013 m. kovo 20 d. – 2015 m. birželio 25 d. laikotarpiu, bet ir vėliau (net iki 2020 m. gruodžio 31 d.), kadangi tokios buvo sudarytų kredito sutarčių sąlygos, todėl jam turi priteistos visos jo nurodytos palūkanos, tačiau su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes byloje nėra pateikti jokie įrodymai, kad pareiškėjo jo nurodomas paskolų paėmimas ir palūkanų mokėjimas buvo nulemtas išimtinai tik atsakovo neteisėtų Sprendimų.

78.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Nuomos sutarties 9.8 punktą, numatantį, kad nuomininkas turi teisę savo nuožiūra ir nesant nuomotojo padaryto šios sutarties pažeidimo vienašališkai nutraukti sutartį, raštu įspėjęs nuomotoją prieš tris mėnesius, padarė išvadą, kad pareiškėjui atlygintinos 11 822,75 Eur turto nuomos išlaidos, sumokėtos iki 2015 m. rugsėjo 28 d. Ši pirmosios instancijos teismo išvada pripažintina pagrįsta, jos nepaneigia apeliacinių skundų argumentai (pareiškėjo – jog turėjo būti priteista iš viso 12 486,95 Eur turto nuomos išlaidų, o atsakovo – jog iš viso neturėjo būti priteistos šios išlaidos).

79.       Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti 935,47 Eur už žemės sklypo topografinę nuotrauką, 10 049,82 Eur už parengtus statybos projektinius pasiūlymus, 3 966,13 Eur apskaitos paslaugų išlaidų, 2 558,48 Eur audito paslaugų išlaidų, 539,30 Eur Bendrovės vadovo darbo užmokesčio, socialinio draudimo bei įmokų į garantinį fondą išlaidų, 60 000 Eur konsultacinių paslaugų išlaidų ir 643,95 kitų veiklos išlaidų.

80.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam turėjo būti priteistos apskaitos paslaugų apmokėjimo (3 966,13 Eur) ir audito paslaugų apmokėjimo išlaidos (2 558,48 Eur), su darbo užmokesčiu, socialinio draudimo ir įmokų į garantinį fondą mokėjimu susijusios išlaidos (539,30 Eur), kitos išlaidos (643,95 Eur), nes Bendrovė buvo įsteigta išimtinai Projekto plėtrai.

81.       Įvertinus pareiškėjo šioje byloje teiktus įrodymus šiuo aspektu, atsakovo atsikirtimus, pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos faktines aplinkybes, susijusias su Bendrovės įsteigimu, veikla, pripažintina, kad pagrįstai ir teisėtai padaryta išvada, jog pareiškėjas neįrodė aplinkybės, kad Bendrovė buvo įkurta, turint vienintelį tikslą – Šiaulių mieste pastatyti kogeneracinę elektrinę ir tiekti Šiaulių miestui energiją, o pareiškėjo patirtos išlaidos apskaitos ir audito paslaugoms apmokėti, Bendrovės vadovo darbo užmokesčiui išmokėti, socialinio draudimo bei įmokų į garantinį fondą sumokėti, 643,95 Eur dydžio išlaidos už suteiktas notaro, VĮ Registrų centro ir kitas paslaugas buvo tiesiogiai nulemtos Tarybos priimtų Sprendimų.

82.       Pareiškėjas skunde, prašydamas priteisti 60 000 Eur konsultacinių paslaugų išlaidų, nurodė, jog neturėjo reikiamų resursų įgyvendinti Projektą, 2016 m. lapkričio 1 d. sudarė sutartį dėl Projekto plėtros su UAB „GECO investicijos“, kuri turėjo sukaupusi reikiamų žinių ir patirtį plėtojant tokio pobūdžio projektus bei reikiamus išteklius. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, jog jis, vykdydamas 2016 m. lapkričio 1 d. sutartį, sumokėjo 60 000 Eur ir taip realiai turėjo išlaidų.

83.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jis už tinkamai suteiktas UAB „GECO investicijos“ paslaugas įsipareigojo sumokėti 60 000 Eur, neįskaitant PVM, ne vėliau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo teigimu, nors sutartyje nurodytas mokėjimo terminas dar nėra suėjęs (nurodomi pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu buvę duomenys) ir pareiškėjas nėra pateikęs į bylą įrodymo, kad jis būtų sumokėjęs UAB „GECO investicijos“ 60 000 Eur už suteiktas konsultacines paslaugas, ši aplinkybė niekaip neleidžia spręsti, kad atsakovas neturi atlyginti pareiškėjui aptariamų 60 000 Eur. 

84.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių jam turi būti priteistos konsultacinės išlaidos, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjo apeliacinį skundą šiuo aspektu, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodoma suma nėra nei tikra, nei konkreti, įrodyta, nei kitaip pagrįsta, byloje nėra pateiktas joks įrodymas, kad pareiškėjas iš tiesų būtų patyręs šias išlaidas pagal sutartį su UAB „GECO investicijos“, taip pat byloje nėra įrodymų, kurie įtikinamai patvirtintų faktą, jog aptariamoje sutartyje numatytos paslaugos apskritai  buvo suteiktos ir jos buvo būtinos Projektui įgyvendinti (to nenustatė ir pirmosios instancijos teismas), o rezultatas neteko prasmės būtent dėl atsakovo neteisėtų Sprendimų.

85.       Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl 935,47 Eur priteisimo už žemės sklypo topografinę nuotrauką, nes nustatė, kad pareiškėjo nurodytos AB „Šiaulių energija“ 2012 m. gegužės 22 d. prisijungimo prie veikiančių šilumos perdavimo tinklų sąlygos Nr. SD-11-1553(4.5) buvo išduotos ne pareiškėjui, o kitam ūkio subjektui – AB „Gliukozė“. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir Konkurencijos tarybos Nutarimą, kuriame, remiantis AB „Šiaulių energija“ 2012 m. liepos 17 d. rašto Nr. SD-11-2340 „AB „Gliukozė“ 20 MW galios katilinės (duomenys neskelbtini), sujungimo su veikiančiu šilumos perdavimo tinklu projektavimo sąlygos“ ir 2012 m. spalio 3 d. rašto Nr. SD-11-3005 (4. 5) „UAB KLAS katilinės (duomenys neskelbtini), prisijungimo prie veikiančių šilumos perdavimo tinklų sąlygos“ duomenimis, buvo konstatuota, jog kitiems nepriklausomiems šilumos gamintojams (AB „Gliukozė“ ir UAB KLAS), irgi norėjusioms, kad jų įrenginiai būtų prijungti prie šilumos perdavimo tinklų Šiaulių mieste, AB „Šiaulių energija“ 2012 metais išdavė prisijungimo prie veikiančių šilumos perdavimo tinklų sąlygas.

86.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad UAB „Altagis“ už topografinės nuotraukos padarymą išrašė pareiškėjui 935,47 Eur sąskaitą, kurią Bendrovė 2013 m. rugpjūčio 2 d. apmokėjo, o byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas kogeneracinės jėgainės statybas ketino vykdyti (duomenys neskelbtini), t. y. išlaidos, susijusios su topografinės nuotraukos padarymu, yra tiesiogiai susijusios su pareiškėjo ketintu įgyvendinti Projektu ir turi būti priteistos iš atsakovo. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes pagal pateiktus įrodymus iš tikrųjų prisijungimo prie veikiančių šilumos perdavimo tinklų sąlygos Nr. SD-11-1553(4.5) buvo išduotos ne pareiškėjui, o pareiškėjas Nuomos sutartimi iš AB „Gliukozė“ išsinuomojo tik dalį katilinės pastato. Vien sumokėjimas UAB „Altagis“ 935,47 Eur nepatvirtina pareiškėjo nurodomų aplinkybių, dėl kurių ši suma buvo sumokėta. Aptartu aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog 935,47 Eur suma sumokėta UAB „Altagis“ buvo tiesiogiai susijusi su Tarybos priimtais Sprendimais. 

87.       Pirmosios instancijos teismas taip pat netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti 10 049,82 Eur už parengtus statybos projektinius pasiūlymus, nurodydamas, kad pareiškėjas nepateikė tinkamų rašytinių įrodymų, patvirtinančių 10 049,82 Eur kompensavimą UAB „GECO investicijos“.

88.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis kompensavo 10 049,82 Eur UAB „GECO investicijos“ už statybos projektinių pasiūlymų parengimą. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, jog kyla pagrįsta abejonė dėl tokių sumų realumo, nes pareiškėjo nurodomoje 2014 m. balandžio 15 d. sutartyje Nr. 14626 yra aiškiai nurodyta sutarties kaina, sudaranti 3 000 Lt, t. y. 868,86 Eur, be PVM, šioje sutartyje aiškiai susitarta, kad sutarties kaina negali būti keičiama; pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kaip UAB „Energetikos linijos“ paslaugos už statybos projektinius pasiūlymus galėjo išaugti daugiau nei 10 kartų nuo 868,86 Eur iki net 10 049,82 Eur, o byloje nėra pateikti ne tik įrodymai, kad už UAB „Energetikos linijos“ paslaugas buvo atsiskaityta, tačiau ir ar apskritai kad šios paslaugos buvo suteiktos.

89.       Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtino 10 049,82 Eur kompensavimą UAB „GECO investicijos“, t. y. kad pareiškėjas patyrė tokio dydžio išlaidas. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodytų UAB „GECO investicijos“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, taip pat atliktų padengtų įsiskolinimų, kurių bendra vertė 10 049,82 Eur, visiškai nesusieja su 2014 m. balandžio 15 d. sutarties Nr. 14626 sąlygomis.

90.       Apibendrinant nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytą patirtą turtinę žalą (nuostolius) dėl neteisėtų Tarybos Sprendimų, tinkamai atliko bylos faktų vertinimą (kvalifikavimą), t. y. teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, taikė įrodymų vertinimo taisykles ir išvadas dėl ginčo esmės pagrindė įtikinamais teiginiais, o apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir teisėtumu. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė pareiškėjui 29 450,19 Eur žalos (nuotolių) atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

91.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo pateiktą prašymą priteisti iš pareiškėjo 4 700,85 Eur atstovavimo išlaidų, nusprendė šio prašymo netenkinti, nes nustatė, jog Administracija turėjo realias galimybes savo darbuotojų veiklą organizuoti taip, kad jos atstovavimas šios administracinės bylos nagrinėjime būtų užtikrintas, išnaudojus vidinius žmogiškuosius išteklius, t. y. pasitelkus kompetentingus Teisės skyriaus tarnautojus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Taryba veikė kaip viešojo administravimo subjektas, nagrinėjamas ginčas yra susijęs su teisiniais santykiais, kuriuose Taryba atliko viešąjį administravimą; viešai Šiaulių miesto savivaldybės interneto tinklalapyje skelbiamais duomenimis, Administracijoje yra įkurtas Teisės skyrius, kurio kompetencijai, be kita ko, priskirta užtikrinti tinkamą Savivaldybės ir Administracijos interesų atstovavimą visų instancijų Lietuvos Respublikos teismuose; atstovauti Savivaldybės ir Savivaldybės administracijos interesams visų instancijų Lietuvos Respublikos teismuose su visomis teisėmis, įstatymų priskirtomis ieškovui, atsakovui, trečiajam ar suinteresuotam asmeniui ir pareiškėjui, ruošia su tuo susijusius procesinius ir kitus dokumentus (Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. AP-139 patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Teisės skyriaus nuostatų 5.1 ir 6.2 p.).

92.       Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad jam turėjo būti priteistos išlaidos už advokatų suteiktas teisines paslaugas, nes neteisinga, kai privačiam subjektui sudaroma galimybė naudotis advokatų paslaugomis ir apmokama už tai, nepaisant jo turimų vidinių resursų ir galimybių ginti savo teises be advokatų pagalbos, be to, šios bylos aplinkybės buvo sudėtingos, reikalavo specifinės teisinės srities – šilumos sektoriaus reguliavimo – analizės, taip pat išsamios priežastinio ryšio taikymo analizės.

93.       Nagrinėjant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į šias administracinių bylų teisenos nuostatas, matyti, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“, pagal kurį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

94.       Proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (ABTĮ 47 str. 1 d.). Kiekviena administracinio proceso šalis turi galimybę pasirinkti, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks atstovą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008). ABTĮ neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Ar yra poreikis pasitelkti bylai advokatus, priklauso kiekvienos proceso šalies, tarp jų ir viešojo administravimo subjekto, diskrecijai. Tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015; kt.).

95.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015; kt.).

96.       Akcentuotina ir tai, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

97.       Kai administracinės bylos šalimi yra viešojo administravimo subjektai, bylinėjimasis būna susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., 11 str. 1 d.). Tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių.

98.       Kita vertus, bylinėjimosi teisme veikla yra specifinė. Nereti atvejai, kai iškilus sudėtingam teisiniam klausimui viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 51 straipsnio 5 dalis nustato, kad atstovaujant valstybei ir (arba) Lietuvos Respublikos Vyriausybei, gali būti pasitelkiami advokatai (kiti teisininkai, bylos nagrinėjimo valstybėje turintys teisę teikti teisines paslaugas), jeigu byla yra sudėtinga, reikia specialių žinių, patyrimo, užsienio valstybių teisės žinių arba kitais atvejais, kai tai yra būtina tinkamam ir efektyviam valstybės ir (arba) Lietuvos Respublikos Vyriausybės interesų gynimui.

99.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 konstatavo, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018). Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-429-858/2015; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-395-662/2019; 2020 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-605-602/2019).

100.        Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino tiek atsakovo galimybes būti atstovaujamam profesionalių Administracijos darbuotojų (teisininkų) (įvertinta ir tai, kad iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovui atstovavo Administracijos Teisės skyriaus vedėja) (atsakovo vidinius resursus), tiek ir bylos pobūdį, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui nepriteistinos jo patirtos advokatų atstovavimo išlaidos pirmosios instancijos teisme.

101.        Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad netenkintas atsakovo apeliacinis skundas, į atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą turinį, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas ginčas pagal pareiškėjo apeliacinį skundą nebuvo sudėtingas tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu, į pirmiau nurodytas aplinkybes, taip pat sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo atsakovui priteisti advokatės atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

102.       Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo 32 350,82 Eur atstovavimo išlaidų, padarė išvadą, jog pareiškėjui galima priteisti maksimali išlaidų už advokatų suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme suma yra 4 827,34 Eur (2 057,00 Eur + 1 045,56 Eur + 869,72 Eur + 855,06 Eur). Atsižvelgęs į tai, kad skundas tenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjui priteisė 1 145,53 Eur maksimalių išlaidų už advokatų suteiktas teisines paslaugas sumą, proporcingą patenkintų reikalavimų daliai, o pareiškėjo prašyme nurodytų patirtų apeliacinės instancijos teisme išlaidų klausimą, sprendimui įsiteisėjus, nusprendė perduoti spręsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

103.       Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nustatytų maksimalių pareiškėjui priteistinų sumų pagal Rekomendacijas, taip pat sprendimo perduoti pareiškėjo prašyme nurodytų patirtų apeliacinės instancijos teisme išlaidų klausimą, sprendimui įsiteisėjus, spręsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau pareiškėjas, teikdamas apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašo priteisti jam 32 350,82 Eur bylinėjimosi išlaidų.

104.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies nuostatas, į tai, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.), nenagrinėja pareiškėjo prašymo priteisti 32 350,82 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, todėl jam pagrįstai proporcingai priteistos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (1 145,53 Eur).

105.       Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti 3 641,25 Eur už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą (konkrečiai nenurodyta, kiek buvo sumokėta advokatui už apeliacinio skundo parengimą, bei kiek konkrečiai sumokėta už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą). 

106.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestas, į atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą turinį, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas ginčas pagal atsakovo apeliacinį skundą nebuvo sudėtingas tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu, todėl  nereikalavo itin didelių pareiškėjo atstovo (advokato) darbo laiko ir materialinių sąnaudų, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog pareiškėjui iš atsakovo nepriteistinos išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ ir atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Netenkinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GECO-Taika“ ir atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                             Laimutis Alechnavičius

                                                                                                   Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė