Civilinė byla Nr. e2A-261-777/2023

                                                                            Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00079-2022-4

                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos: 

        2.6.1.5; 2.6.8.8; 2.6.11.1; 3.1.7.6; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1

                                                                                (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 16 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,  

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. A. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022  m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Apoil“ ieškinį atsakovui R. A. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. L.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė priteisti iš atsakovo 2 600 Eur skolą, 153,94 Eur kompensacines palūkanas, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir priteisti iš atsakovo ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:

2.1.                      Ieškovė atsakovui pardavė 5 000 litrų dyzelino (c klasės, skirto žemės ūkiui). Dyzelinas 2021 m. balandžio 7 d. ir 2021 m. balandžio 27 d. buvo pristatytas atsakovui (važtaraščių Nr. DID0014214 ir DID0014391). Teigia, jog atitinkamai 2021 m. balandžio 7 d. buvo išrašyta ir atsakovui išsiųsta 1 550 Eur PVM sąskaita faktūra, serija DAP, Nr. 0014214, kurios apmokėjimo terminas 2021 m. gegužės 7 d. Nurodytos PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminas suėjęs, atsakovas iki šios dienos yra apmokėjęs dalį šios sąskaitos, t. y. 2021 m. lapkričio 3 d. už atsakovą 550 Eur sumokėjo jo verslo partneris I. R. Pažymėjo, kad likusios 1 000 Eur sumos atsakovas nėra sumokėjęs.

2.2.                      2021 m. balandžio 27 d. buvo išrašyta ir atsakovui išsiųsta antroji 1 600 Eur PVM sąskaita faktūra, serija DAP, Nr. 0014391, kurios apmokėjimo terminas 2021 m. gegužės 27 d. Teigia, jog nurodytos PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminas suėjęs, tačiau atsakovas iki šios dienos jos neapmokėjo.

2.3.                      PVM sąskaita faktūra Nr. 0014214 1 550 Eur sumai turėjo būti apmokėta vėliausiai iki 2021 m. gegužės 7 d., todėl palūkanos nuo 1 550 Eur sumos turėtų būti skaičiuojamos šiuo atveju už laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 8 d. iki 2021 m. lapkričio 3 d. (dalinio mokėjimo dienos), kas už 179 dienas sudaro 55,49 Eur, ir nuo 1 000 Eur sumos nuo 2021 m. lapkričio 4 d. iki ieškinio patekimo teismui dienos, t. y. 2022 m. sausio 18 d., kas už 75 dienas sudaro 23,25 Eur. Teigia, jog mokėtinų palūkanų suma pagal šią PVM sąskaitą faktūrą – 78,74 Eur. Taip pat nurodė, kad PVM sąskaita faktūra Nr. 0014391 1 600 Eur sumai turėjo būti apmokėta vėliausiai iki 2021 m. gegužės 27 d., todėl palūkanos nuo 1 600 Eur sumos turėtų būti skaičiuojamos šiuo atveju už laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 28 d. iki pareiškimo pateikimo teismui dienos, t. y. 2022 m. sausio 18 d., kas už 235 dienas sudaro 75,20 Eur. Bendra už abi PVM sąskaitas faktūras mokėtinų palūkanų suma už laikotarpį iki kreipimosi į teismą dienos yra 153,94 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Tauragės apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo 2 600 Eur skolą, 153,94 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 2 753,94 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. sausio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 862 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei.

4.       Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

4.1.                      Ieškovės darbuotoja teisme apklausta liudytoja M. U. paaiškino, jog prieš pradėdama tiekti kurą 5 ūkininkams: A. L., R. A., I. R., I. R., Č. A., 2019 m. ji buvo nuvykusi į biurą (duomenys neskelbtini), nes A. L. norėjo, kad visiems minėtiems ūkininkams pristatinėtų kurą. Ten susipažino su I. R., R. A., I. R. Susitikimo metu A. L. pasakė, kad kuras bus perkamas visų vardu. Sutarė, kad kuras būtų vežamas pas A. L. Tai, kad kuras visiems minėtiems ūkininkams, tarp jų ir atsakovui R. A., buvo vežamas bendrai, pilamas į tas pačias talpas bendrai, neišskiriant, kur kurio ūkininko kuras, paliudijo ir ieškovės vairuotojai, teisme apklausti kaip liudytojai, S. B. ir R. K..

4.2.                      Atsakovui buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, serija DAP, Nr. 0014214, ir serija DAP, Nr. 0014391, ir jos  buvo  siunčiamos  elektroniniu  paštu  apmokėti.  Pridėtinės  vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnis, įtvirtinantis būtinus PVM sąskaitos faktūros rekvizitus, paslaugų pirkėjo (kliento) parašo nenurodo kaip vieno iš privalomų šio dokumento rekvizitų, kas, teismo vertinimu, iš esmės reiškia, jog PVM sąskaitą faktūrą nėra privaloma pasirašyti. Padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju vien tai, jog minėtos PVM sąskaitos faktūros nėra pasirašytos atsakovo, o 2021 m. balandžio 27 d. PVM sąskaita faktūra, serija DAP, Nr. 0014391, pasirašyta trečiojo asmens A. L., neįrodo, kad prekes gavo ne atsakovas, o trečiasis asmuo.

4.3.                      Iš  tarp  šalių susiklosčiusios praktikos nustatė, jog ūkininkai A. L., R. A. (atsakovas), I. R., I. R., Č. A. iš ieškovės priimdami prekes (kurą) pasirašinėdavo vieni už kitus, taip pat atlikdavo mokėjimus ieškovei vieni kitų vardais, pavyzdžiui, 2019 m. gruodžio 5 d., 2020 m. balandžio 3 d. R. A. PVM sąskaitose faktūrose ir važtaraščiuose už R. A. pasirašė A. L., sąskaitas  apmokėjo  A.  L.  bei I. R. Mokėjimo paskirtyje A. L. nurodydavo, kad moka už R. A. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad I. R. 2021 m. kovo 10 d. apmokėjo sąskaitas už save ir kartu už Č. A. bei už A. L. Be to, 2021 m. balandžio 20 d. ji taip pat apmokėjo sąskaitą už save bei už Č. A.

4.4.                      Ieškovės teigimu, minėtas sąskaitas R. A. buvo deklaravęs savo vardu Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (toliau – VMI) ir pasinaudojęs pridėtinės vertės mokesčio atskaita.

4.5.                      Atsakovo ir trečiojo asmens parodymus apie tai, kad kuras buvo skirtas ne atsakovui, o trečiajam asmeniui, teismas vertino kritiškai, nes šalys turėdamos bendrų verslo ryšių, gaudamos priminimus apmokėti ginčo PVM sąskaitas faktūras, serija DAP, Nr. 0014214, ir serija DAP, Nr. 0014391, kurios buvo išrašytos atsakovo vardu, nė karto jų neginčijo, į ieškovę nesikreipė dėl to, kad minėti dokumentai išrašyti netinkamai, ir ši versija atsirado tik teisme. Padarė išvadą, kad šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis ir šalies atsikirtimai atmetami.

4.6.                      Konstatavo, kad, atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius prekių užsakymo, pristatymo ir apmokėjimo tvarkos santykius, į išrašytas minėtas PVM sąskaitas faktūras bei krovinio važtaraščius, į atsakovo ir trečiojo asmens ilgai trukusius bendradarbiavimo santykius, ieškovė įrodė atsakovo R. A. įsiskolinimo faktą bei jo dydį.

4.7.                      Nurodė, kad ieškovė savo prievolę įvykdė – pateikė atsakovui kurą. Atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų, kurie grindžiami PVM sąskaitomis faktūromis, serija DAP, Nr. 0014214, ir serija DAP, Nr. 0014391, tinkamais terminais ir tvarka nevykdė, neatsiskaitė už pateiktas prekes (kurą), todėl padarė išvadą, kad ieškovė patyrė nuostolių ir jos reikalavimas pagrįstas, o byloje yra pagrindas atsakovui taikyti civilinę atsakomybę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5.       Atsakovas  apeliaciniu  skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

6.       Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

6.1.                      Nurodė, kad bylą nagrinėjusio teismo subjektyvūs samprotavimai nėra pagrįsti byloje pateiktų įrodymų visumos vertinimu, o išvados padarytos remiantis netinkamais ir nepatikimais įrodymais, t. y. iš esmės ieškovo darbuotojos paaiškinimu. Teismas nevertino byloje ne tik atsakovo paaiškinimų, tačiau ir trečiojo asmens bei liudytojų M. U., R. K. parodymų. Ieškovės darbuotoja M. U. patvirtino, jog dyzelinį kurą užsakė A. L., o liudytojas ieškovės darbuotojas R. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0004391 pasirašė A. L. Važtaraštyje dėl krovinio priėmimo pasirašė tas pats asmuo, t. y. dyzeliną priėmė trečiasis asmuo A. L.

6.2.                      Nurodė, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. L. teismo posėdžio metu paaiškino, kad dyzelinį kurą užsakinėjo jis, o ne R. A. Jau metų pradžioje buvo išsakyta, jog ieškovė turi pakeisti PVM sąskaitas faktūras,  nurodant  šiuose  dokumentuose kaip pirkėją trečiąjį  asmenį. Pagal 2021 m. balandžio 7 d. ir 2021 m. balandžio 27 d. PVM sąskaitas faktūras kurą pirko A. L., o ne atsakovas. Vieną iš šių dokumentų jis ir pasirašė. Kurą užsakydavo telefonu sau, o ne R. A. Ieškovei teigiant, kad pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovės ir atsakovo, ieškovė privalėjo pateikti tinkamus, leistinus ir patikimus įrodymus, tačiau, be duomenų, kad prekes užsakinėjo ir jas gavo A. L., kitų duomenų teismui nebuvo pateikta.

6.3.                      Nurodė, kad visi dokumentai, susiję su krovinio vežimu, buvo siunčiami A. L., jis juos pasirašė ir priėmė prekes. Mano, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad prekes butų užsakęs bei gavęs atsakovas, o pateikti duomenys patvirtina, kad pirkimo–pardavimo santykiuose atsakovas  nėra  pirkėjas.  Atkreipia dėmesį į tai, kad iš pateikto susirašinėjimo matyti, jog A. L. pripažįsta, kad yra skolingas, ir nėra jokios kalbos, jog atsakovas būtų minimas kaip skolininkas.

6.4.                      Mano, kad pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, jog ieškovė yra verslininkė, kurios pagrindinė veikla yra prekyba naftos produktais, t. y. jai neabejotinai yra žinoma naftos produktų pardavimo tvarka ir sąlygos, keliami reikalavimai krovinių vežimui, prekių perdavimui ir t. t.  

7.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.  

8.       Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

8.1.                      Nurodė, kad šioje byloje yra pateikta informacija, kad dėl neatsiskaitymo už kurą ieškovė iškėlė dar 4 civilines bylas kitiems su atsakovu kartu veikusiems ūkininkams, tarp jų ir šioje byloje trečiuoju asmeniu įtrauktam A. L. Teigia, jog tiek iš situacijos konteksto, tiek iš rašytinių įrodymų (vėluojantys banko pavedimai atsiskaitant už kurą, A. L. 2021 m. lapkričio 16 d. el. laiškas ir kt.) matyti, kad viso tarp ieškovės ir 5 susijusių ūkininkų kilusio ginčo dėl atsiskaitymo už kurą esmė ta, kad visi jie vėlavo atlikti mokėjimus, vėliau ėmė vengti atsiskaityti už kurą, o dar vėliau, prasidėjus teismų procesams ir pamatę, kad dėl susiklosčiusio ilgo bendradarbiavimo bei tarpusavio pasitikėjimo ne visose PVM sąskaitose faktūrose yra kuro gavėjų parašai, piktnaudžiaudami šia faktine aplinkybe, ėmėsi gynybinės taktikos siekdami kiek įmanoma ilgiau užvilkinti teismų procesus ir taip maksimaliai atitolinti atsiskaitymo su ieškove klausimą (ieškovės 2022 m. rugsėjo 15 d. prašymas teismui DOK-18379). Atsakovo apeliacinis skundas yra ne išimtis. Mano, kad tai tik parodo, jog ir šioje byloje A. L., susitaręs su atsakovu, tiesiog klaidina teismą, vilkina procesą, o iš tikrųjų nenori mokėti už įsigytą kurą. A. L. bando šioje byloje prisiimti prievolę už atsakovą ir atsiskaityti su ieškove, tačiau jis pats neapmoka 4 jam asmeniškai išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, kurių jis net nebeginčija. Ieškovės manymu, šių aplinkybių kontekste yra svarbu įvertinti įrodymų visumą ir tai, ar galima tikėti atsakovo R. A., trečiojo asmens A. L. paaiškinimais, kai visose bylose yra nesąžiningai manipuliuojama aplinkybėmis, keičiamos versijos ir elementariai vengiama prievolių vykdymo.

8.2.                      Nurodė, kad viso ganėtinai ilgo ir daugkartinio bendradarbiavimo su tarpusavyje susijusiais 5 ūkininkais metu susiklostė tokia praktika, kad užsakymus pristatyti kurą tiek savo, tiek kitų ūkininkų vardu dažniausiai pateikdavo A. L., PVM sąskaitos faktūros buvo siunčiamos į jo elektroninį paštą (duomenys neskelbtini), kartais ir atsakovui jo el. pašto (duomenys neskelbtini). Įsigytą kurą pagal situaciją ūkyje priimdavo tiek A. L., tiek I. R., tiek Č. ir R. A. Visiems pirkėjams, tarp jų ir atsakovui, tokia bendradarbiavimo forma buvo priimtina, nusistovėjusi, dėl tokios bendradarbiavimo formos ginčų nekilo.

8.3.                      Nurodė, kad 2022 m. spalio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu apklaustas atsakovas nurodė, jog kurą pas ieškovę užsakydavo telefonu (posėdžio garso įrašas 20.30 min.). Atsakovas taip pat patvirtino, jog, kai reikėdavo, būdavo, kad su jo leidimu kurą atsakovo vardu užsakydavo A. L.

8.4.                      Nurodė, kad mokėjimas už kurą ne visada vyko sklandžiai, tačiau ieškovė geranoriškai sutikdavo atidėti mokėjimus, palaukdavo, kol ūkininkai turės finansinių galimybių atsiskaityti, įsiskolinimų grąžinimui užtikrinti buvo išrašomi vekseliai ir nors vėluodavo, tačiau pateiktas sąskaitas apmokėdavo. Susiklostė tokia praktika, jog šie 5 ūkininkai neretai apmokėdavo vienas už kitą ieškovės pateiktas sąskaitas ir ieškovė tokius mokėjimus įskaitydavo kaip tinkamą prievolės įvykdymą.

8.5.                      2022 m. spalio 18 d. teismui pateikta informacija iš VMI duomenų bazės, kurioje užfiksuoti visi atsakovui parduoto kuro, tarp jų ir du neapmokėtieji, atvejai. Ieškovė informaciją apie kuro pardavimą atsakovui į VMI duomenų bazę suvedė tomis pačiomis dienomis, kai kuras buvo parduotas, t. y. 2021 m. balandžio 7 d. ir 2021 m. balandžio 27 d. Kartu su 2022 m. spalio 18 d. prašymu teismui pateikti duomenys ir paaiškinimai, kad A. L. atsakovo vardu užsakyto kuro pirkimo atvejais negalėjo įsigyti kuro savo vardu, nes buvo išnaudojęs VMI leidime numatytą jam leidžiamo įsigyti kuro normą.

8.6.                      Nurodė, kad iš pateiktų įrodymų matyti, jog 2021 m. balandžio 7 d. kurą iš ieškovės pirko 4 ūkininkai (išskyrus A. L.), už visus juos 2021 m. lapkričio 3 d. mokėjo I. R., ginčo dėl apmokėtų sąskaitų nėra, todėl mano, kad yra atmestina kaip nelogiška atsakovo ir trečiojo asmens versija, jog 2021 m. balandžio 7 d. kurą pirko A. L., nes atsakovas ir trečiasis asmuo nepateikė paaiškinimo, kodėl tą dieną visi kiti ūkininkai kurą pirko savo vardu, o štai R. A. atveju kurą pirko jau ne jis, o A. L.

8.7.                      Pažymėjo, kad A. L. teismui nepaaiškino ir to, kodėl pasirašydamas už atsakovą 2021 m. balandžio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą bei krovinio važtaraštį jis nepareiškė jokio prieštaravimo, kad ši sąskaita yra netinkamai išrašyta, nurodytas ne tas pirkėjas. Jis dėl tariamai netinkamo pirkėjo nurodymo sąskaitoje jokio prieštaravimo ieškovei nepareiškė ir vėliau nei savo iniciatyva, nei atsakydamas į ieškovės siųstus priminimus ir susirašinėdamas su ieškove dėl mokėjimų vėlavimo. Lygiai taip pat nereagavo atsakovas R. A. Tai, kad versija dėl netinkamo pirkėjo atsirado po 17 mėnesių ir tik teisme, rodo, kad atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimai yra nepatikimi, nes tiesiog ieškoma dingsties, kaip bet kokiomis priemonėmis užginčyti pateiktas sąskaitas ir atitolinti mokėjimus.

8.8.                      Atkreipė dėmesį į I. R. dalinį 2021 m. lapkričio 3 d. mokėjimą už atsakovą tuo aspektu, kad 2021 m. balandžio 7 d. PVM sąskaita faktūra I. R. nebuvo adresuota, jam ją turėjo perduoti arba atsakovas, arba A. L., todėl mano, kad atliekant 2021 m. lapkričio 3 d. mokėjimą negalėjo būti nepastebėta, kad sąskaitoje nurodytas ne tas pirkėjas. Teigia, kad jau tada neišvengiamai turėjo iškilti klausimas, jog yra ne tas pirkėjas, turėjo būti signalizuota ieškovei dėl netinkamo sąskaitos įforminimo, tačiau nieko panašaus nebuvo padaryta, tokia klaida nebuvo minima net prasidėjus teismo procesui atsakovo teiktuose prieštaravimuose dėl teismo įsakymo ir atsiliepime į ieškinį.

Teisėjų kolegija        

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad atsakovas bei ieškovės ir atsakovo atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliantas bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11.       Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Faktinės bylos aplinkybės

12.       Byloje esančiais įrodymais, šalių bei byloje apklaustų liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad ieškovė 2021 m. balandžio 7 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija DAP, Nr. 0014214, kurioje nurodytas pirkėjas (mokėtojas) atsakovas R. A. pirko 2 500 l dyzelino, UN 1202, ž. ū., 3 III (C), už bendrą 1 550 Eur sumą. Sąskaitos apmokėjimo terminas 2021 m. gegužės 7 d. Tuo pagrindu išrašytas krovinio važtaraštis Nr. DID0014214. Krovinį pristatė bei perdavė vairuotojas S. B. Tą pačią dieną, t. y. 2021 m. balandžio 7 d., ūkininkei I. R. ieškovės parengta PVM sąskaita faktūra, serija DAP, Nr. 0014212, bendrai 1 550 Eur sumai ir tuo pagrindu išrašytas krovinio važtaraštis Nr. DID0014212. Krovinį pristatė bei perdavė vairuotojas S. B. Taip pat ieškovės ūkininkui I. R. parengta PVM sąskaita faktūra, serija DAP, Nr. 0014213, bendrai 1 550 Eur sumai ir tuo pagrindu išrašytas krovinio važtaraštis Nr. DID0014213. Krovinį pristatė bei perdavė vairuotojas S. B. Ūkininkui Č. A. ieškovės parengta PVM sąskaita faktūra, serija DAP, Nr. 0014215, bendrai 1 546,90 Eur sumai ir tuo pagrindu išrašytas krovinio važtaraštis Nr. DID0014215. Krovinį pristatė bei perdavė vairuotojas S. B. Minėtos PVM sąskaitos faktūros, krovinių važtaraščiai nepasirašyti.

13.       2021 m. lapkričio 3 d. mokėjimo pavedimu ūkininkas I. R. ieškovei sumokėjo 550 Eur mokėjimo paskirtyje nurodydamas „pagal s/f DAP Nr. 0014214 (R. A.)“. Kaip pradinis mokėtojas nurodytas atsakovas R. A.

14.       Taip pat nustatyta, kad ieškovė 2021 m. balandžio 27 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija  DAP, Nr. 0014391, kurioje nurodytas pirkėjas (mokėtojas) atsakovas pirko 2 500 l dyzelino, UN 1202, ž. ū., 3 III (D/E), už bendrą 1 600 Eur sumą, nurodyta sąskaitą apmokėti iki 2021 m. gegužės 7 d. Sąskaitą pasirašė A. L. Tuo pagrindu išrašytas krovinio važtaraštis Nr. DID0014391. Krovinį pristatė bei perdavė vairuotojas R. K., kuris jį pasirašė. Krovinio važtaraštį pasirašė A. L. 

15.       2021 m. gegužės 31 d., 2021 m. birželio 8 d., 2021 m. birželio 28 d., 2021 m. liepos 12 d., 2021 m. rugpjūčio 23 d., 2021 m. rugpjūčio 30 d., 2021 m. lapkričio 29 d., 2021 m. gruodžio 6 d., 2021 m. gruodžio 13 d., 2021 m. gruodžio 20 d., 2022 m. sausio 3 d. elektroniniu paštu atsakovui ir A. L. pranešta apie įsiskolinimą ieškovei. Elektroniniuose laiškuose taip pat pridėtos priminimo pažymos, kuriose nurodyta, kad atsakovas yra neapmokėjęs PVM sąskaitų faktūrų, serija DAP, Nr. 0014214, ir serija DAP, Nr. 0014391.

Dėl apeliacinio skundo argumentų 

16.       Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

17.       Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau nekvestionuoja skundžiamo sprendimo argumentų, susijusių su prekės (degalų) pristatymu bei kaina. Taigi, išanalizavus apeliacinį skundą konstatuotina, jog apeliantas nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovas yra tikroji degalų pirkimo–pardavimo sandorio šalis.

18.       Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017  47 punktas). 

19.       Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo    Teismo 2021    m.    balandžio    7    d.    nutartis    civilinėje    byloje    Nr. e3K-3-80-1075/2021, 43, 44 punktai).

20.       Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. e3K-3-522-421/2015;  2013  m.  vasario  13  d.  nutartis  civilinėje   byloje   Nr.   3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009 ir kt.). Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai  (Lietuvos  Aukščiausiojo  Teismo 2007  m.  sausio  4  d.  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

21.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių 2021 m. balandžio 7 d. ir 2021 m. balandžio 27 d. degalų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog tokie sandoriai apskritai nebuvo sudaryti. Byloje nekeliamas ginčas dėl to, kad tarp šalių susiklosčiusi prekių (degalų) užsakymo, pristatymo ir atsiskaitymo tvarka buvo nustatyta žodiniu susitarimu. Tiek ieškovė, tiek atsakovas, tiek ir byloje apklausta liudytoja patvirtino, kad įprastai degalus atsakovas ir kiti kartu dirbę ūkininkai užsakinėdavo telefonu, nurodydami užsakomų degalų kiekius, t. y. apeliantas apeliaciniu skundu neneigia aplinkybių, kad tarp šalių būdavo atvejų, kai A. L. ar kiti kartu su juo dirbę ūkininkai kreipdavosi į ieškovę su prašymu pristatyti degalus, reikalingus ne tik jiems patiems naudotis, tačiau ir degalus, reikalingus kitų kartu dirbusių ūkininkų veiklai vykdyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja M. U. paaiškino, jog ji dirba ieškovės pardavimų vadove ir 2019 metais nuvykusi pas A. L. į ūkį, kuriame jis pristatė ir kartu su juo dirbančius ūkininkus – I. R., jos brolį I. R., ūkininkus Č. A. bei R. A. (atsakovą), buvo sutarta, kad visi šie ūkininkai pirks iš ieškovės žemės ūkio paskirties dyzelinį kurą, o užsakymus teiks per A. L. Taip pat šių aplinkybių neneigė ir 2022 m. spalio 10 d. teismo posėdyje apklaustas atsakovas, jis nurodė, kad šalių bendradarbiavimo laikotarpiu degalai būdavo užsakinėjami ne tik asmeniškai ar per A. L., tačiau ir per kitus kartu dirbusius ūkininkus, pvz., per I. R.. Taigi, nurodytos aplinkybės neginčytinai patvirtina, jog tarp ieškovės, atsakovo bei kitų kartu su atsakovu dirbusių ūkininkų (A. L., I. R., I. R., Č. A.) buvo sudaryta žodinė lengvatinių degalų pirkimo–pardavimo sutartis.

22.       Akcentuotina, kad, kilus ginčui dėl sutarties, jos sąlygose nustatyti šalių įsipareigojimai aiškintini pagal sutarčių aiškinimo taisykles, kurios reglamentuotos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš sutarties sudarymą ir po jo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013). Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). 

23.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė lengvatinių degalų pirkimo–pardavimo sutartis, todėl akivaizdu, jog šiuo atveju lingvistinės sutarties sąlygų analizės atlikti nėra galimybės. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę ir nustatydamas tikrąjį šalių susitarimo turinį, apeliacinės instancijos teismas remiasi kitais įstatymuose bei nurodytoje teismų praktikoje suformuluotais būdais, t. y. 2021 m. balandžio 7 d. bei 2021 m. balandžio 27 d. degalų pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygos aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys).

24.       Kaip minėta, apeliaciniu skundu iš esmės yra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog 2021 m. balandžio 7 d. bei 2021 m. balandžio 27 d. degalų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, jog degalus užsakė A. L., taip pat neįvertino byloje esančio 2021 m. balandžio 27 d. krovinio važtaraščio Nr. DID0014391, kurį priimdamas kurą pasirašė A. L. Apelianto nuomone, minėti įrodymai patvirtina, jog tikrosios ginčo sutarčių šalys yra ieškovė ir trečiasis asmuo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. 

25.       Šios nutarties 21 punkte konstatuota, jog pats atsakovas, teikdamas paaiškinimus 2020 m. spalio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu, patvirtino, kad degalus užsakinėdavo arba pats telefonu, arba juos užsakydavo kartu su juo veiklą vykdantys ūkininkai (A. L., I. R.). Taip pat nustatyta, kad ieškovės darbuotoja, kuri 2019 metais atstovavo ieškovei sudarydama žodinį susitarimą su atsakovu ir su kitais kartu veikiančiais ūkininkais dėl degalų tiekimo, apklausiama teismo posėdžio metu pažymėjo, kad šalys sutiko, jog užsakymai bus teikiami per A. L., o apeliantas šių aplinkybių apeliaciniu skundu neginčijo. Be to, būtina akcentuoti, kad tiek 2021 m. balandžio 7 d., tiek 2021 m. balandžio 27 d. užsakymais degalai buvo užsakyti ne tik atsakovui, tačiau ir kitų kartu veikusių ūkininkų veiklai vykdyti. Nesant galimybės objektyviai nustatyti, kas konkrečiai užsakė degalus (kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovas nurodo skirtingas degalų užsakymo aplinkybes), tačiau atsižvelgdama į šių teisinių santykių praktiką, kad degalus tiek savo reikmėms, tiek kitų ūkininkų veiklai vykdyti užsakinėdavo ir apeliantas, ir kiti kartu dirbę ūkininkai,  teisėjų  kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad degalus užsakė A. L., nėra pakankami daryti išvadą, jog jis degalus užsakė savo reikmėms, o ne atsakovo veiklai vykdyti.

26.       Dar daugiau, vertinant tarp šalių susiklosčius santykius būtina pažymėti, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovas bei kiti kartu su juo dirbantys ūkininkai neretai mokėdavo bei priimdavo degalus vienas už kitą. Iš į bylą pateiktos 2019 m. gruodžio 5 d. sąskaitos ir važtaraščio matyti, kad už atsakovą pasirašė A. L. ir 2019 m. gruodžio 13 d. apmokėjo atsakovui išrašytą sąskaitą. Be to, aplinkybes, kad kartu dirbę ūkininkai vienas už kitą priimdavo degalus ir tam tikrais atvejais vienas už kitą apmokėdavo pateiktas sąskaitas, teismo posėdžio metu patvirtino ir pats atsakovas. Taip nutiko ir šiuo atveju. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad 2021 m. lapkričio 3 d. I. R. atliko mokėjimą už I. R. apmokėdamas jai išrašytą  2021  m.  balandžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija DAP, Nr. 0014212. Taip pat 2021 m. lapkričio 3 d. I. R. atliko mokėjimą už Č. A. apmokėdamas jam išrašytą vėlgi tos pačios dienos, t. y. 2021 m. balandžio 7 d., PVM sąskaitą faktūrą, serija DAP, Nr. 0014215. Galiausiai, I. R. 2021 m. lapkričio 3 d. sumokėjo dalį  2021  m. balandžio 7 d. PVM sąskaitos faktūros, serija DAP, Nr. 0014214, sumos, t. y. 550 Eur, už atsakovą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės suponuoja ne tik išvadą, kad atsakovas bei kiti kartu su juo dirbantys ūkininkai pasirašinėjo tiek krovinio važtaraščius, tiek ir apmokėdavo vienas kito sąskaitas, tačiau šie įrodymai patvirtina ir tai, jog būtent atsakovas buvo ginčo degalų gavėjas, o ne A. L., todėl tai, kad A. L. pasirašė 2021 m. balandžio 27 d. krovinio važtaraštį, nesudaro pagrindo išvadai, jog ginčo degalai buvo užsakyti ūkininko A. L. veiklai vykdyti.

27.       Aplinkybes, kad 2021 m. balandžio 7 d. bei 2021 m. balandžio 27 d. degalai buvo užsakyti ūkininko A. L. veiklai vykdyti, o ne atsakovo veiklai vykdyti, paneigia ir kiti byloje esantys įrodymai. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad ginčo objektas yra žymėtas dyzelinas, UN 1202, ž. ū., 3 III (C). Tai yra lengvatine tvarka parduodami degalai, kurie gali būti įsigyjami tik atitinkamą VMI leidimą turinčiam asmeniui, o kiekvienas toks pardavimo atvejis turi būti registruojamas VMI duomenų bazėje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš į bylą pateikto išrašo iš VMI akcizų lengvatų kontrolės posistemio matyti, jog atsakovas tiek 2021 m. balandžio 7 d., tiek 2021 m. balandžio 27 d. įsigijo atitinkamai 2 522 l ir 2 514 l žymėto dyzelino. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovė, atsakovas 2021 m. pabaigoje, peržiūrėdamas savo buhalterinius duomenis, turėjo pastebėti klaidingai į apskaitą įtrauktas sąskaitas ir imtis veiksmų, bet to nedarė. Be to, pastebėjęs, kad jo vardu VMI duomenų bazėje yra užfiksuotas kuro pardavimas (kas mažina VMI leidime jam numatytą įsigyti kuro normą), atsakovas taip pat turėjo kreiptis tiek į ieškovę, tiek į VMI, kad ši klaida būtų ištaisyta, tačiau jis taip pat to nedarė.

28.       Dar daugiau, iš į bylą pateikto 2020 m. liepos 2 d. leidimo Nr. ZU-N-061-101411.1490942 įsigyti  gazolių,  skirt ų naudoti žemės ūkyje, matyti, kad A. L. laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 2 d. iki 2021 m. birželio 30 d. buvo leista įsigyti 23 001,12 l žymėtų biogazolių, skirtų naudoti žemės ūkyje. Iš į bylą pateikto išrašo iš VMI akcizų lengvatų kontrolės posistemio matyti, jog A. L. nurodytu laikotarpiu iš viso užsakė 22 120 l degalų, kas reiškia, jog nurodytu ataskaitiniu laikotarpiu A. L. nepanaudotas lengvatinių degalų įsigijimo likutis sudarė tik 881,12 l. Kaip minėta, 2021 m. balandžio 7 d. bei 2021 m. balandžio 27 d. ginčo sandorių metu buvo įsigyta atitinkamai 2 522 l ir 2 514 l degalų (iš viso 5 036 l), tai reiškia, jog faktiškai užsakytas degalų kiekis net 4 154,88 l viršijo A. L. turimos kvotos likutį, todėl yra akivaizdu, kad A. L. neturėjo teisės savo vardu užsakyti tokio kiekio degalų, kadangi tokiu būdu būtų gerokai viršijęs jam suteiktos kvotos ribas.

29.       Atmestini kaip nepagrįsti ir skundo argumentai, jog degalai 2021 m. balandžio 7 d. bei 2021 m. balandžio 27 d. buvo pristatyti ne pačiam atsakovui, o degalus ieškovė pristatė A. L. Pažymėtina, jog byloje apklausti liudytojai UAB „Apoil“ vairuotojai S. B. ir R. K. paaiškino, kad visiems minėtiems ūkininkams, tarp jų ir atsakovui, degalai buvo vežami į tą pačią vietą (duomenys neskelbtini), kur degalai buvo išpilstomi į esančias talpas bendrai, neišskiriant, kur yra kurio ūkininko degalai. Nurodytas aplinkybes patvirtina ir į bylą pateiktas 2021 m. balandžio 7 d. krovinio važtaraštis Nr. DID0014214 bei 2021 m. balandžio 27 d. krovinio važtaraštis Nr. DID0014391. Apeliantas šių aplinkybių neginčijo, o tai, kokiu būdu ir kokiais kiekiais kartu veikę ūkininkai bendrai laikomus degalus naudojo savo veiklose, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

30.       Nors apeliantas teigia, kad A. L. dar metų pradžioje buvo išsakęs poziciją, jog ieškovė turi pakeisti PVM sąskaitas faktūras, nurodydama šiuose dokumentuose kaip pirkėją trečiąjį asmenį, tačiau tokių savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, todėl šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

31.       Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014).  

32.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė labiau tikėtiną išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė lengvatinių degalų pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kurių metu ieškovė 2021 m. balandžio 7 d. ir 2021 m. balandžio 27 d. pardavė, o atsakovas nupirko žymėtą dyzeliną ir atsakovui kilo pareiga apmokėti PVM sąskaitą faktūrą, serija DAP, Nr. 0014214, bendrai 1 550 Eur sumai ir 2021 m. balandžio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija DAP, Nr. 0014391, bendrai 1 600 Eur sumai.

33.       Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

34.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, juos tinkamai įvertino, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jo keisti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

35.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

36.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. 2023 m. vasario 8 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 8/23 ir 2023 m. vasario 21 d. sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad ieškovė sumokėjo atstovui 500 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, ieškovės atstovo atliktus veiksmus, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą, taip pat į tai, kad buvo apeliacinis skundas buvo atmestas, konstatuoja, kad ieškovės prašoma priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis). 

37.       Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Tauragės apylinkės teismo 2022  m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Apoil“ iš atsakovo R. A. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                  Kristina Domarkienė

        Jolanta Gailevičienė

        Erinija Kazlauskienė