Civilinė byla Nr. e2S-483-440/2020

                                                                             Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00115-2020-5

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.4.                                                              

                                                        3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. P. ir R. P. astkirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria buvo spręstas V. P. ir R. P. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Registrų centras, priėmimo klausimas.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėjai V. P. ir R. P. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nekilnojamojo daikto ir nuosavybės teisių į jį įregistravimo nekilnojamojo turto registre tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad inžinieriniai statiniai: aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane lk, plotas - 9982 m2, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis - kiti inžinieriniai statiniai, statybos pradžios metai 1978, statybos pabaigos metai 1978, baigtumas 100 procentų, ir automobilių stovėjimo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 2k, plotas 1541 m2, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis: kiti inžinieriniai statiniai, statybos pradžios metai 1978, statybos pabaigos metai 1978, baigtumas 100 procentų, yra pagrindinio daikto - administracinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiniai.

2.       Pareiškime nurodė, kad pareiškėjai 2000 m. lapkričio 17 d. ir 2008 m. rugsėjo 2 d. pirkimo - pardavimo sutartimis nuosavybės teise įgijo buvusią naftos bazę, tai yra šią bazę sudariusius nekilnojamuosius daiktus. Pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyti visi nekilnojamojo turto registre įregistruoti daiktai: pagrindinis pastatas - administracinis pastatas bei jo priklausiniai: valgykla, katilinė, laboratorija ir buitinės patalpos, trys garažai, sandėlis, praėjimo punktas, keturi sandėliai, skalbykla, kuro užpylimo punktas, užpylimo estakada, betono mazgas, stalių dirbtuvės, vandens siurblinė, kiti inžinieriniai statiniai – kiemo statiniai. Buvusiai naftos bazei priklausė ir šios civilinės bylos dalyku esanti aikštelė ir automobilių stovėjimo aikštelė. Pareiškėjai 2019 m. liepos 1 d. kreipėsi į VĮ Registrų centras prašydami įrašyti aikštelės ir automobilių stovėjimo aikštelės kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Prašymas netenkintas vadovaujantis LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 4 ir 5 punktais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Pirmosios instancijos teismas 2020 m. gegužės 13 d. nutartimi pareiškėjų V. P. ir R. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal pareiškime pareikštą reikalavimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme ypatingosios teisenos tvarka.

4.       Teismas nurodė, kad 2000 m. lapkričio 17 d. ir 2008 m. rugsėjo 2 d. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu pareiškėjai savo nuosavybėn įsigijo: pagrindinį nekilnojamąjį daiktą - administracinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei jo priklausinius: valgyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); katilinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); laboratoriją ir buitines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); praėjimo punktą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); skalbyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kuro užpylimo punktą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); užpylimo estakadą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); betono mazgą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); stalių dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); vandens siurblinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Kitus inžinerinius statinius – rezervuaras ir lauko tualetas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Kitus inžinerinius statinius – valymo įrenginiai, vandens bokštas, rezervuaras, priešgaisrinis rezervuaras, teferis, estakada, kiemo aikštelė, tvora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuo šio momento pareiškėjai įgijo teisę šiuo turtu disponuoti. Šie pastatai registruoti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjų vardu. Nė vienu šiuo dokumentu pareiškėjai neįgijo teisės įregistruoti valdymo fakto kitiems statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai negalėjo gauti daugiau turto, nei įgijo pirkimo-pardavimo sandorių pagrindu. Nei pardavėjams, nei pirkėjams neturint nuosavybės teisių į minimus statinius aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teismas negali nustatyti ypatingąja teisena juridinę reikšmę turinčio fakto, kad tam tikras turtas asmeniui priklauso nuosavybės teise. Tokių faktų nustatymas yra neleistinas ir negali sukelti pareiškėjui jokių pasekmių.

5.       Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau - CK ) normas priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis).

6.       Teismas nurodė, kad patys pareiškėjai pripažįsta, kad 2000 m. lapkričio 17 d. ir 2008 m. rugsėjo 2 d. pirkimo - pardavimo sutartimis statinių – aikštelės ir automobilių stovėjimo aikštelės neįgijo, nes jos nebuvo ir iki šios dienos nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre. CPK 445 straipsnyje nustatyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. <...> Tai yra juridinę reikšmę turinčius faktus teismai gali nustatyti, kai prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą ir negali kitokia, ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009). Statinių formavimo nekilnojamaisiais daiktais ir jų registravimo tvarką nustato įstatymai, šių veiksmų atlikimas nepriklauso teismų kompetencijai.

7.       Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į pareiškime nurodytas faktines aplinkybes bei vadovaujantis nurodytais teisiniais argumentais apie pagrindinio daikto bei priklausinio santykį, darytina išvada, kad pagal pareikštą reikalavimą pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negali būti nagrinėjamas pagal CPK XXVI skyriaus normas. Pareiškėjai dėl aikštelės ir automobilių stovėjimo aikštelės įteisinimo gali inicijuoti viešojo administravimo procedūras. Pareiškėjai taip pat gali ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir taip apginti savo teises (CK 1.138 straipsnio 1 punktas).

                        III. Atskirojo skundo argumentai

8.       Atskiruoju skundu pareiškėjai R. P. ir V. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. gegužės 13 d. nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

8.1.       Teismo teiginys, kad patys pareiškėjai pripažįsta, kad 2000 m. lapkričio 17 d. ir 2008 m. rugsėjo 2 d. pirkimo – pardavimo sutartimis statinių – aikštelės ir automobilių stovėjimo aikštelės neįgijo, nes jos nebuvo ir iki šios dienos nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre, neatitinka tikrovės. Paminėtų sutarčių sudarymo metu šie statiniai nebuvo įregistruoti nekilnojamojo turto registre, todėl atitinkamai nebuvo nurodyti pirkimo – pardavimo sutartyse, tačiau jie buvo ir yra tose sutartyse nurodyto pagrindinio daikto priklausiniai, kuriuos ištinka pagrindinio daikto likimas. Kadangi daiktai nebuvo įregistruoti nekilnojamojo turto registre nei jų pastatymo metu, nei vėliau, nes nebuvo tokios būtinybės ir pareigos, tai atitinkamai jie atskirai jokiame sandoryje nėra paminėti.

8.2.       Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, pagrindinio daikto bei priklausinio santykio nustatymas yra būtent teismo kompetencijos klausimas. Be to, iš VĮ ,,Registrų centras“ atsakymo matyti, kad pareiškėjai bandė inicijuoti viešojo administravimo procedūras ir tame atsakyme yra pateiktas tų procedūrų rezultatas.

8.3.       Jeigu pagal sandorį perleidžiamas pagrindinis daiktas, turintis priklausinių, ir šį sandorį įforminančiuose dokumentuose arba įstatyme nėra nustatyta, kad priklausinius ištinka kitoks likimas (t. y. kad jie neperleidžiami, pasilieka perleidėjo nuosavybėje), tai priklausiniai taip pat perleidžiami kartu su pagrindiniu daiktu. Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jis nenurodomas turto perleidimo sutartyje, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, jeigu sutartyje nėra priešingos išlygos. Priklausinį, nenurodytą pagrindinio daikto perleidimo sutartyje, ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jis taip pat yra nenurodytas ir perdavimo-priėmimo akte, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip ir pan.

8.4.       Byloje nėra ginčo, kad tiek pareiškėjai, tiek ir ankstesni komplekso savininkai naudojosi minėtomis aikštelėmis, nes jos buvo sukurtos ir visada naudotos atitinkamų pastatų eksploatacijai. Nėra jokių asmenų, kurie turėtų kokį nors teisinį pagrindą į pareiškime minimas aikšteles, nes pareiškėjai yra vieninteliai šių daiktų savininkai. Savivaldybei jokie teisės aktai jokių teisių į šį turtą nesuteikia, jo pirminis statytojas ir savininkas seniai neegzistuoja, o jo teisių perėmėjai, kurie pardavė vienas kitam tą statinių kompleksą ir jo dalimis esančias aikšteles, jokių pretenzijų į aikšteles taip pat nereiškia.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

 Atskirasis skundas netenkintinas.

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

10.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje juridinę reikšmę turintys faktai apibrėžiami kaip įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą (CPK 444 straipsnis). Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

11.       Statinio valdymo nuosavybės teise faktas pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, statybos būdu ar kt.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pa Nr. 3K-3-543/2010).

12.       Pažymėtina, kad juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka gali būti nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms.

13.       Nagrinėjama atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien aplinkybių nurodymas, kad aikštelės yra šalia pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio administracinio pastatato, kad pareiškėjai naudojasi šiomis aikštelėmis, savaime nedaro šių objektų priklausiniais. Atktreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų naudojimasis aikštelėmis galimas ir kitais pagrindais (pvz. nuoma, servitutu), todėl vien minėtų aplinkybių nurodymas negali būti pagrindas sprendžiant dėl nuosavybės teisių. Pareiškėjai nenurodė, koks yra šių statinių atsiradimo pagrindas – suteikimo nuosavybėn aktas, sandoris, statybą įteisinantis dokumentas (leidimas, projekto derinimas pan.), todėl toks pareiškimas neatitinka CPK 445 straipsnyje nustatytų sąlygų, nes teismui nėra galimybės spręsti, ar pareiškėjai negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų, ar negalima atkurti prarastų dokumentų. Iš pareiškimo nėra aišku, kokie dokumentai įrodo, kad aikštelės yra pareiškėjų valdomo statinio – administracinio pastato priklausiniai. 

14.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas 2000 m. lapkričio 17 d. ir 2008 m. rugsėjo 2 d. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu pareiškėjai savo nuosavybėn įsigijo konkrečius objektus nurodytus sutartyse, t. y. pagrindinį nekilnojamąjį daiktą – administracinį pastatą bei jo priklausinius. Nuo šio momento pareiškėjai įgijo teisę šiuo turtu disponuoti. Šie pastatai registruoti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjų vardu. Yra pakankamas pagrindas spręsti, kad nė vienu šiuo dokumentu pareiškėjai neįgijo teisės įregistruoti valdymo fakto kitiems statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), pareiškėjai negalėjo gauti daugiau turto, nei įgijo pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu.

15.       Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką, pirkėjui nuosavybės teisių niekada neturėjus, teismas negali nustatyti ypatingąja teisena juridinę reikšmę turinčio fakto, kad tam tikras turtas asmeniui priklauso nuosavybės teise. Taip pat CPK nereglamentuoja nustatymo tokių juridinių faktų, kurie keičia sutartyje aiškiai aprašytą sutarties dalyką, nes tai iš esmės yra sutarties sąlygų keitimas, nagrinėtinas ginčo teisenos tvarka. Tokių faktų nustatymas yra neleistinas ir negali sukelti pareiškėjui jokių pasekmių (Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-168-372/2010).

16.       Atskirojo skundo argumentai, kad ginčo statiniai negali būti registruojami nekilnojamojo turto registre ne dėl pareiškėjų priklausančių priežasčių yra teisiškai nereikšmingi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje yra nurodyta, kad kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla. Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai. Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo taikyti CPK 445 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų dėl valdymo nuosavybės teise pripažinimo nustatymą.

17.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai dėl priklausinių įteisinimo gali inicijuoti viešojo administravimo procedūras. Pareiškėjai taip pat gali ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

18.       Apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

19.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos rašytinių įrodymų visumą, pareiškėjų išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjams.

Teisėja                                                       Vilija Valantienė