Civilinė byla Nr. e2-266-854/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00146-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.2.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 23 d.

Vilnius 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Algesa“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Aluotinfra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Algesa“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Aluotinfra“ ieškinį atsakovams R. K. ir H. K. dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovės uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Algesa“ ir UAB „Aluotinfra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams R. K. ir H. K., prašydamos priteisti iš atsakovų solidariai UAB „Algesa“ naudai 130 203,64 Eur žalos atlyginimo, UAB „Aluotinfra“ naudai 31 731,60 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovės prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 161 935,24 Eur vertės atsakovų nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, reikalavimo teises, įskaitant, bet neapsiribojant reikalavimo teises į nekilnojamąjį turtą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įregistruotą 2002 m. kovo 26 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. 3020028 pagrindu, ir kitą turtą, esantį pas R. K. ir (ar) H. K., ir (ar) trečiuosius asmenis.

3.       Ieškovės nurodė, kad ieškinio reikalavimai, tiek, kiek jie susiję su atsakovų pareigomis bei ieškovių teisėmis atsakovams nevykdant iš sutarčių su ieškovėmis kylančių pareigų, yra pagrįsti kitose civilinėse bylose priimtais ir įsiteisėjusiais sprendimais. Taigi, egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. 

4.       Dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui – ieškovės nurodė, kad atsakovai jau kartą siekė nuslėpti turtą ir tuo pagrindu bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartyje konstatuotos faktinės aplinkybės patvirtina nesąžiningus ir tyčinius atsakovų veiksmus, siekiant paslėpti bendrovės turtą, taip išvengiant atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais (civilinės bylos Nr. e2-61-933/2024). Tokie ankstesni nesąžiningi atsakovų veiksmai pagrindžia, kad ir nagrinėjamu atveju jie gali imtis nesąžiningų veiksmų tam, jog išvengtų ieškiniu reiškiamų reikalavimų įgyvendinimo. Ieškovių žiniomis, atsakovai neturi didelės vertės nekilnojamojo turto. Ieškovėms taip pat tapo žinoma, kad R. K. nepajėgi atlikti mokėjimų didesnėmis sumomis. Dėl to 161 935,24 Eur prašoma areštuoti suma gali būti laikoma didele, kas taip pat didina ieškovams palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

5.       Ieškovių teigimu, jų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir ekonomiškos, nes ieškovės neprašo atsakovų teisių apriboti daugiau nei ieškiniu reiškiami reikalavimai ir nei yra būtina nagrinėjamoje byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 15 d. nutartimi ieškovių prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

7.       Teismas nenustatė, kad ieškinys būtų akivaizdžiai netenkintinas, todėl pripažino jį preliminariai pagrįstu bei sprendė, jog egzistuoja pirmoji Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.

8.       Spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo – grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, teismas pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas vien dėl pareikšto reikalavimo turtinės apimties negali būti pateisintas įstatyme nurodytomis sąlygomis, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas vien darant prielaidą, jog atsakovai nebūtų finansiškai pajėgūs pareikšto reikalavimo įvykdyti, niekaip negali užtikrinti CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodyto tikslo (užtikrinti sprendimo įvykdymą) pasiekimo, o laikinosiomis apsaugos priemonėmis tokiu atveju negali būti pasiektas asmens, kuriam tokios priemonės taikomos, finansinių galimybių pagerinimas.

9.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės, prašydamos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo įrodyti atsakovų nesąžiningumą, t. y. ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, tačiau to nepadarė. Pažymėjo, kad ieškovės atsakovų nesąžiningumą ir vengimą atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, slepiant turtą, įrodinėja Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartyje, kuria BUAB „Švarus kiemas“ (atsakovams priklausiusi bendrovė) bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatytomis aplinkybėmis (civilinė byla Nr. e2-61-933/2024), tačiau konkrečių duomenų apie atsakovų ketinimus turimą turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kaip nors kitaip jį apsunkinti, siekiant išvengti galbūt jiems nepalankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo, ieškovės nenurodė. 

10.       Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta viena iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmė sprendimo įvykdymui, todėl netenkino ieškovių prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų atžvilgiu.

III. Atskirojo skundo argumentai

11.       Ieškovės UAB „Algesa“ ir UAB „Aluotinfra“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Ieškovių vertinimu, priešingai nei sprendė teismas, yra visos sąlygos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ieškovės nesutinka su teismo išvada, kad šiuo atveju nėra grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui.

11.2.                      Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui patvirtina atsakovų nesąžiningi veiksmai, o konkrečiai, Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartyje nustatytos aplinkybės. Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad 2022 m. liepos 4 d., kai atsakovui H. K. buvo išmokėti 34 378,32 Eur, BUAB „Švarus kiemas“ jau buvo nemoki; atsakovas H. K. nebuvo įtrauktas į bendrovės kreditorių sąrašą; 2022 m. liepos mėn. nebuvo patenkinti bendrovės tiek pirmosios eilės kreditorių reikalavimai, tiek ir dalis antrosios eilės kreditorių reikalavimų, kas reiškia, kad egzistavo pirmesnės eilės kreditoriai, kuriems bendrovė įsiskolinimų nepadengė; nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. bendrovė neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, o bendrovės vadovė R. K., neabejotinai žinodama apie sudėtingą bendrovės finansinę padėtį, siekė sąmoningai išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių. Taigi, bendrovė užuot 2022 m. liepos 4 d. atsiskaičiusi su kreditoriais  nepagrįstai sumokėjo atsakovui H. K. 34 378,32 Eur, nepaisydama kreditorių atsiskaitymo eilės.

11.3.                      Ieškovių įsitikinimu, būtent tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. sausio 25 d. nutartyje konstatavo atsakovų veiksmų neteisėtumą, yra pakankamas ir akivaizdus pagrindas pripažinti ir laikyti, jog atsakovai yra nesąžiningi. Taip pat tai pakankamai pagrindžia realią grėsmę, kad ir nagrinėjamoje byloje atsakovai gali imtis ir tikėtina, jog imsis, veiksmų nuslėpti asmeninį turtą, siekdami išvengti ieškovėms palankaus sprendimo byloje įvykdymo. Atsakovai yra nesąžiningi bendrovės kreditorių atžvilgiu ir tai kelia realią grėsmę palankaus ieškovėms sprendimo įvykdymui.

11.4.                      Ieškovės taip pat nesutinka su teismo išvada, kad vien tai, jog atsakovai bandė slėpti bendrovės turtą, bet ne savo asmeninį, nepatvirtina jų nesąžiningumo. Nurodo, kad jeigu nesąžiningų veiksmų konstatavimas būtų siejamas tik su asmeniniu šalies, kurios atžvilgiu prašoma pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinės padėties bloginimu, siekiant apsunkinti palankaus sprendimo įvykdymą, būtų sukuriama tokia situacija, jog nesąžiningumo įrodyti praktiškai nebūtų įmanoma, taigi, laikinųjų apsaugos priemonių, šiuo atveju – turto arešto, pritaikymas būtų iš esmės apsunkintas.

11.5.                      Realią grėsmę būsimo sprendimo byloje įvykdymui papildomai patvirtina ir ieškinio suma. Šiuo kriterijumi ieškovės remiasi kaip papildomai pagrindžiančiu grėsmės egzistavimą. Be to, ieškovių žiniomis, atsakovė R. K. nėra finansiškai pajėgi sumokėti didelių sumų bei prašo jas išdėstyti. Ši aplinkybė taip pat gali prisidėti prie egzistuojančios rizikos dėl būsimo ieškovėms palankaus sprendimo įvykdymo apsunkinimo, todėl į ją turėtų būti atsižvelgiama ir ji turėtų būti vertinama, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.

11.6.                      Ieškovės taip pat nurodo, kad prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka tiek ekonomiškumo, tiek proporcingumo reikalavimus. Dėl to prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turėtų būti tenkinamas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

3.                      Ieškovės ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį turtą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai).

4.                      Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

5.                      Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, argumentus ir pateiktus įrodymus ieškovių reiškiami reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, todėl pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – ieškinio prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumą – laikė įrodyta. Šios sąlygos egzistavimo ieškovės atskiruoju skundu neginčija.

6.                      Apeliantės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais atskirojo skundo argumentais dėl toliau nurodomų priežasčių.

7.                      Lietuvos apeliacinio teismas yra išaiškinęs, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

8.                      Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).

10.                      Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (turto areštą) teikianti šalis turi įvardinti konkrečius duomenis, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu jau ėmėsi veiksmų savo turto masei sumažinti, jam nuslėpti, ir pateikti tokius savo teiginius pagrindžiančius įrodymus. Jais šiuo atveju galėtų tapti bet kokie faktiniai duomenys: informacija iš viešų registrų, kad atsakovų turto masė iki bylos iškėlimo ar jai prasidėjus sumažėjo, jog nuosavybės teise valdomas turtas buvo apsunkintas daiktinėmis prievolėmis, kad atsakovai sudarė atitinkamus sandorius su jiems priklausančiu turtu, jog viešai paskelbė apie jo pardavimą ir pan. Pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovo galimas nesąžiningas elgesys santykiuose, dėl kurių tarp šalių nagrinėjamas teisminis ginčas, o atliekami ar realiai ketinami atlikti atsakovų veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), kad būtų apsunkintas ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje. Nagrinėjamu atveju ieškovės, prašydamos taikyti atsakovams turtinius suvaržymus, konkrečių faktų bei duomenų, pagrindžiančių jų nesąžiningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį, nenurodė ir neteikė, nors būtent joms teko tokių aplinkybių įrodinėjimo našta.

11.                      Ieškovių pozicija, kad šiuo atveju turto areštui taikyti pakako bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu fakto bei tyčinio bankroto bylą nagrinėjusio teismo išvadų dėl atsakovų nesąžiningumo valdant bendrovę, stokoja pagrįstumo, tai savo praktikoje nuosekliai pažymi Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-473-330/2023, 2023 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-590-912/2023, 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1054-553/2023 ir kt.). Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės nesieja su tyčinio bankroto fakto buvimu. Taigi ir šiuo atveju vien BUAB „Švarus kiemas“ bankroto pripažinimo tyčiniu faktas, ieškovėms nepateikus kitų duomenų ar įrodymų apie tai, kad atsakovai ketina sumažinti (ar jau sumažino) savo turimo turto masę arba vertę, turėdami tikslą išvengti galbūt ieškovėms palankaus teismo sprendimo vykdymo, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog atsakovai tikrai gali atlikti nesąžiningus veiksmus, keliančius grėsmę sprendimo įvykdymui. 

12.                      Nagrinėjamu atveju ieškovės grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui sieja ir su tuo, kad yra pareiškusios didelės sumos ieškinį, o atsakovų turtinė padėtis nėra gera. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios aplinkybės, nenustačius atsakovų nesąžiningumo, būtino taikyti jų turto areštą, nėra reikšmingos sprendžiant šioje byloje pareikšto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių klausimą. Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo. Tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-773-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1147-196/2018). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta ir tai, kad asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos, yra tos aplinkybės, kurias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į asmens atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019 ir kt.).

13.                      Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pritaikydamas ieškovių prašomas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamos nutarties panaikinti ar pakeisti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja