Administracinė byla Nr. A-819-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04878-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl neišmokėtos motinystės pašalpos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) prašydama priteisti jai 2 931,19 Eur (10 120,80 Lt) neišmokėtą motinystės pašalpos dalį iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius).

Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 6-24-23148 visam jos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui nuo 2009 m. spalio 12 d. iki 2010 m. rugpjūčio 13 d. apskaičiavo ir paskyrė motinystės pašalpą, tačiau 2010 m. vasario mėnesį jai buvo išmokėta mažesnio dydžio motinytės pašalpa, dėl to 2010 m. kovo 8 d. ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris 2010 m. balandžio 12 d. sprendime nurodė, kad motinystės pašalpa jai perskaičiuota teisingai, tuomet 2010 m. balandžio 23 d. ji kreipėsi į VSDFV, kuri 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, perskaičiavus jos motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 13 d. susidarė 10 120,80 Lt motinystės pašalpos nepriemoka. Pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos buvo sumažintos nenustatant kompensavimo mechanizmo. 2014 m. rugsėjo 2 d. jai tapo žinoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis bei 10 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl ji įgijo teisę reikalauti išmokėti jai nepriemoką, susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo. 2014 m. rugsėjo 5 d. ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo, tačiau VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. rugsėjo 15 d. atsakymu jos prašymo nepatenkino. Ji 2014 m. spalio 14 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo, tačiau VSDFV 2014 m. spalio 14 d. raštu jos skundo nenagrinėjo. Pareiškėjos teigimu, motinystės pašalpos perskaičiavimas pažeidžia konstitucinius teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, įstatymo negaliojimo atgal principus, jos nuosavybės teisę į pašalpą.

VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 26–30).

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 pareiškėjai motinystės pašalpą perskaičiavo pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą 1 170 Lt draudžiamųjų pajamų dydį, 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks vieneri metai taikydamas 90 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 6-24-17646 pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 14 d. iki 2010 m. spalio 1 d. buvo paskirta maksimali 3 510 Lt dydžio per mėnesį motinystės pašalpa. Nei VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (10.4)3-25094, nei VSDFV 2010 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (11.1)I-2934 pareiškėja teismui neskundė, VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721, kuriuo jai buvo perskaičiuota motinystės pašalpa, ji neskundė nei VSDFV, nei teismui. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, kuria vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota pareiškėjos motinystės pašalpa, nebuvo pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 3 dalis pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-805 apskundė tik VSDFV, tačiau į teismą nesikreipė, todėl teisinė santykių kvalifikacija dėl 2010 m. sausio 27 d. sprendimo, kaip ir dėl 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimo, užbaigta iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo dienos. Įvykdytų sprendimų atžvilgiu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios. Pareiškėja tik 2014 m. rugsėjo 5 d., tai yra po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo, pateikė VSDFV Vilniaus skyriui skundą, kuriuo reikalavo perskaičiuoti ir išmokėti dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo susidariusią motinystės pašalpos nepriemoką. Motinystės pašalpa pareiškėjai buvo perskaičiuota pagrįstai, pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 23–25).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja dėl motinystės pašalpos sumažinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. dar 2010 metais kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių bei į VSDFV, tačiau VSDFV sprendimas apskųstas teismui nebuvo. Pareiškėjai neapskundus 2010 metų VSDFV sprendimo teismui, teisinė santykių kvalifikacija buvo užbaigta dar iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo, tai yra VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 6-26-805, kuriuo pareiškėjai motinystės pašalpa perskaičiuota, yra įvykdytas ir peržiūrėti jo nėra pagrindo, be to, Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostata nepripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Dėl nuo 2010 m. liepos 1 d. mokamos mažesnės motinystės pašalpos pareiškėja nesikreipė nei į VSDFV Vilniaus skyrių, nei į VSDFV. Įvykdytų sprendimų atžvilgiu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios, todėl jų peržiūrėti ir išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką nėra teisinio pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja teisme neginčijo VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (10.4)3-25094, kuriame nurodyta, kad motinystės pašalpa jai perskaičiuota teisingai pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-805, bei VSFDV 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (11.1)I-2934, kuriuo patvirtintas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (10.4)3-25094 teisėtumas, taip pat neginčijo VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-2721, taigi šių sprendimų taikymo eigoje sukeltos pasekmės nėra pripažintos neteisėtomis, todėl teismas aukščiau nurodytus sprendimus pripažino įvykdytais iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo, bei konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį atsakovas neturi teisinės pareigos pareiškėjai mokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą. Pabrėžė, kad prašymas išmokėti motinystės pašalpos dalies praradimą nenuginčijus sprendimų, kuriais ši pašalpa buvo sumažinta, reikštų pakartotinį teritorinių skyrių sprendimų peržiūrėjimą, neatsižvelgiant į šių sprendimų apskundimui nustatytas taisykles, apimančias apskundimo terminus bei procedūras. Tokiu būdu bet kokio bet kada priimto teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumas galėtų būti tikrinamas teisme, tuo paneigiant teisinio tikrumo principo svarbą teisinių santykių stabilumui.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai nenuginčytais sprendimais sumažintas motinystės pašalpos dalis.

III.

Pareiškėja J. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliantė palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus. Nesutinka su teismo išvadomis ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartimi byloje Nr. A-20-146/2015, kurioje teismas atkreipė dėmesį, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas termino paduoti skundą pradžios momento nustatymas yra siejamas su suinteresuoto asmens sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie kuri nors iš jo teises ir įstatymų saugomus interesus galimai pažeidžiančių viešojo administravimo subjekto veikimo variantų. Taigi,  pareiškėja pažymi, kad 2014 m. rugsėjo 2 d. jai tapo žinoma, kad VSDFV Vilniaus skyriaus priimtas sprendimas pažeidė jos saugomus interesus.

Pareiškėja taip pat nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Nr. A-1410-822/2015, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijoje įtvirtintą teisę, inter alia teisę į atitinkamą socialinę paramą, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, įvertinus, be kita ko, pažeistų asmens teisių pobūdį bei jų reikšmę, teismas privalo pažeistas asmens teises ginti realiai ir veiksmingai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad  siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl Konstitucijai tam tikra apimtimi prieštaravusių Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatų taikymo, perskaičiuojant ir mokant jai motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikotarpiu, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, tam tikra apimtimi pripažintų prieštaravusiomis Konstitucijai, neišmokėta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dalis; taip pat naikintina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo dalis, kurioje perskaičiuojant motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, buvo taikytos Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu tam tikra apimtimi pripažintos prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, t. y. sprendimo dalis, kuri buvo pagrįsta teisiniu reguliavimu, pripažintu prieštaravusiu Konstitucijai, bei atitinkamai naikintini VSDFV teritorinio skyriaus bei VSDFV sprendimai, priimti išnagrinėjus pareiškėjos skundus.

Pareiškėja akcentuoja, kad perskaičiavus pareiškėjai paskirtą socialinio draudimo pašalpą, buvo pažeista jos teisė į nuosavybę, konstituciniai valdžių padalijimo, teisės aktų hierarchijos, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Socialinės pašalpos paskyrimas sukuria pašalpos gavėjui teisėtus lūkesčius, kad nustatyto dydžio pašalpa bus mokama visą jos mokėjimo laikotarpį, o teisė į paskirtą ir mokamą pašalpą yra laikoma pašalpos gavėjo teise į nuosavybę ir ginama Konstitucijos 23 straipsnio.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas remiasi su atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais bei skundžiamame teismo sprendime išdėstytais motyvais.

Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus skyriaus sprendimai, kuriais pareiškėjai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa nebuvo nuginčyti ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme yra įvykdyti dar iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios, Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nusprendė jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl  neišmokėtos motinystės pašalpos  dalies priteisimo. 

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

VSDFV palaiko savo argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Pažymi, kad pareiškėja nepasinaudojo savo teise kreiptis į VSDFV Vilniaus skyrių, Fondo valdybą bei teismą motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo laikotarpiu, t. y. kol sprendimas dar nebuvo įvykdytas. Pareiškėja dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos nesikreipė ne tik po to, kai sužinojo apie išmokėtą mažesnę motinystės (tėvystės) pašalpos sumą už 2010 metų liepos mėnesį, t. y. 2010 metų rugpjūčio mėn. (motinystės (tėvystės) pašalpos mokamos už praėjusį mėnesį), bet ir visą pašalpos gavimo laikotarpį.  Pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių, VSDFV bei į teismą kreipėsi tik po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjai praleidus kreipimosi terminą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo nuo 2010 m. liepos 1 d., minėti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme laikomi įvykdytais, o jų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad peržiūrėti sprendimų ir išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks dveji metai dalies, neišmokėtos pareiškėjai dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų, inter alia Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo.

Byloje nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2009 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 6-24-23148, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19, 20, 21 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 43, 48, 58 punktais, pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 12 d. iki 2010 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 5–6).

VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805, vadovaudamasis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais, Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, taikydamas Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 13 d. mokėti perskaičiuota motinystės pašalpą (b. l. 7–8).

Pareiškėja su 2010 m. kovo 8 d. užklausa kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama paaiškinti, kuo remiantis, nuo 2010 m. pradžios gavo mažesnę motinystės išmoką, nei buvo apskaičiuota jai išeinant vaiko priežiūros atostogų, ir išmokėti likusią dalį (b. l. 43). VSDFV Vilniaus skyrius atsakydamas pareiškėjai 2010 m. balandžio 12 d. sprendime Nr. (10.4)3-25094 nurodė, kad motinystės pašalpa jai perskaičiuota teisingai (b. l. 9–10).

Pareiškėja 2010 m. balandžio 23 d. kreipėsi su skundu į VSDFV, kuri 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2934 patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą (b. l. 11–12).

VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721, vadovaudamasis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais bei taikant Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, nusprendė nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 13 d. mokėti pareiškėjai perskaičiuotą motinystės pašalpą (b. l. 40).

VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 6-24-17646, vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19, 20 ir 21 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 43, 48, 58 punktais, pareiškėjai nusprendė tęsti motinystės pašalpos mokėjimą nuo 2010 m. rugpjūčio 14 d. iki 2010 m. spalio 1 d. (b. l. 42).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnius, kurie buvo taikyti perskaičiuojant ir mokant pareiškėjai sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, tam tikra apimtimi pripažino prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su skundu dėl pašalpos perskaičiavimo, remdamasi Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu (b. l. 46–47). VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendime Nr. (9.2)3-111055 nurodė, kad pareiškėjai nepateikus skundo teismui, jis neturi pagrindo perskaičiuoti motinystės pašalpos (b. l. 13–14). Pareiškėja su 2014 m. rugsėjo 26 d. skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2014 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. (11.1)I-8292 atsisakė nagrinėti jos skundą, kaip pateiktą praleidus skundo padavimo VSDFV terminą (b. l. 15–16).

Pareiškėja 2014 m. lapkričio 6 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo priteisti jai neišmokėtą motinystės pašalpos dalį. Teismas skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai nenuginčytais sprendimais sumažintos motinystės pašalpos dalies. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu sprendimu, remiasi teismų praktika ir prašo jos skundą tenkinti, priteisiant dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą pašalpos dalį.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Įstatymų leidėjas, detalizuodamas Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, šios teisės realizavimą administracinių ginčų srityje  įtvirtino ABTĮ  5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę  įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama  jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.  Tačiau pažymėtina ir tai, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų  procesinių reikalavimų, numatytų  Administracinių bylų teisenos įstatymo  23, 24, 25, 33, 39 ir kituose straipsniuose. Vieni iš tokių procesinių teisės į teismą įgyvendinimo reikalavimų – laikytis įstatymo numatytos privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos (ABTĮ 25 straipsnis), taip pat skundo teismui pateikimo terminų (ABTĮ 33, 34 straipsniai).

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Taigi įstatymų nustatytais atvejais asmenys, siekdami tinkamai įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą, pirmiausia turi pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, kuriai savo ruožtu taip pat gali būti nustatyti tam tikri reikalavimai, susiję inter alia su atitinkamų terminų laikymųsi.

Minėta, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas keliamas dėl motinystes pašalpos nepriemokos priteisimo.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnis nustato, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo, apibrėžiančio inter alia ginčų dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų nagrinėjimą, 37 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal šio straipsnio 2 dalį, skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; <...> skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas; skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius. Atsižvelgiant į šias nuostatas, darytina išvada, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų) inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Perskaičiuojant ir mokant motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas procedūrinis terminas – 20 darbo dienų nuo dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą ar sprendimo priėmimą – kurio saistomas asmuo gali realizuoti savo teisę inicijuoti ginčą ikiteismine tvarka. Kita vertus, būtent ginčus ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija – Fondo valdyba – turi įgaliojimus, išplaukiančius iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio, konstatuoti tokio termino praleidimą ir, remiantis šia teisiškai reikšminga faktine aplinkybe, taikyti pasekmes – nenagrinėti skundo, paduoto praleidus įstatymo nustatytą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015).

Pabrėžtina, kad būtent VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d., 2010 m. liepos 29 d. sprendimai dėl pašalpos perskaičiavimo bei 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas, kuriuo buvo pratęstas perskaičiuotos pašalpos mokėjimas nuo 2010 m. rugpjūčio 14 d. iki 2010 m. spalio 1 d.,, sukėlė pareiškėjai pasekmes, kurias ji siekia panaikinti šioje administracinėje byloje. Administracinių teismų praktikoje dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymo yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad terminai paduoti skundą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (Fondo valdybai) tokio pobūdžio bylose (dėl paskirtų periodinių išmokų) yra skaičiuojami nuo tos dienos, kurią periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką. Taigi apie 2009 m. spalio 12 d. sprendimu laikotarpiui nuo 2009 m. spalio 12 d, iki 2010 m. rugpjūčio 13 d. paskirtos motinystės pašalpos dydžio sumažinimą pareiškėja galėjo ir turėjo sužinoti (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d.) atitinkamai 2010 m. vasario ir 2010 m. rugpjūčio mėnesį, kai gavo pirmas šiais sprendimais sumažintas pašalpas bei 2010 m. rugsėjo mėnesį, gavusi tęsiamą mokėti pašalpą pagal 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą. Motinystės pašalpa už paskutinį vaiko priežiūros atostogų mėnesį pareiškėjai išmokėta 2010 m. lapkričio mėnesį (už 2010 m. spalį).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja buvo ikiteismine tvarka apskundusi VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą (dėl perskaičiuotos pašalpos mokėjimo nuo 2010 m. sausio 1 d.), kuris paliktas nepakeistas Fondo valdybos 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu ir teismui apskųstas nebuvo. Kitų VSDFV sprendimų (2010 m. liepos 7 d. – dėl perskaičiavimo ir 2010 m. rugpjūčio 31 d. – dėl perskaičiuotos pašalpos mokėjimo tęsimo vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki 2010 m. spalio 1 d.) pareiškėja neskundė iki 2014 m. rugsėjo 5 d., kai kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką, susidariusią dėl perskaičiavimo. Kaip minėta, šis pareiškėjos skundas atmestas VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu. Pareiškėjai pateikus 2014 m. rugsėjo 26 d. skundą dėl pašalpos perskaičiavimo Fondo valdybai, VSDFV 2014 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. (11.1) I-8292 skundą paliko nenagrinėtą, konstatavusi, kad pareiškėja praleido skundo padavimo Fondo valdybai terminą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja 2014 m. rugsėjo 5 d. skundu yra inicijavusi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, kuri pareiškėjai kreipiantis į teismą su 2014 m. lapkričio 6 d. skundu nebuvo atlikta. Vien tai, kad suinteresuotas asmuo kreipėsi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, tačiau ši institucija nėra priėmusi sprendimo, kuriuo būtų išnagrinėjusi skundą iš esmės ir dėl jo priėmusi atitinkamą sprendimą (skundą patenkinusi arba jį atmetusi), ABTĮ 25 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1,2 ir 4 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo prasme negali būti vertinama, kad asmuo yra pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Tikrinamoje byloje tai reiškia, kad paduodama 2014 m. lapkričio 6 d. skundą teismui, pareiškėja nebuvo pasinaudojusi šiai bylų kategorijai nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nepasinaudojimas įstatymo numatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka yra procesinė kliūtis, kuri šioje byloje užkerta kelią ginčyti perskaičiavimo sprendimus ir kreiptis dėl motinystės pašalpos nepriemokos priteisimo (ABTĮ 25 str., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1, 2, 4 d.) (žr. taip pat. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-363-146/2015). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą 2014 m. lapkričio 6 d. ir prašydama jai priteisti pašalpos nepriemoką, šio sprendimo teismui neskundė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes, kad Fondo valdyba 2014 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. (11.1) I-8292 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo, taip pat į tai, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis suteikia ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijai teisę atnaujinti skundo padavimo terminą, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėja dar gali pasinaudoti privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, t. y. jos inicijuota ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra dėl perskaičiavimo sprendimų ir motinystės pašalpos nepriemokos gali būti užbaigta. Todėl šiuo atveju yra pagrindas taikyti ABTĮ 103 straipsnio 1 punktą ir pareiškėjos skundą dėl motinystės pašalpos nepriemokos palikti nenagrinėtą. ABTĮ 103 straipsnyje nustatyta, kad pašalinius sąlygas, kurios yra pagrindas skundą (prašymą) palikti nenagrinėtą, suinteresuotas asmuo turi teisę vėl kreiptis į teismą su skundu (prašymu) bendra tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija laikėsi ir priimdama 2015 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-363-146/2015, kurioje ginčas buvo kilęs dėl analogiškų teisinių santykių.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma jos iškelto ginčo dėl motinystės pašalpos nepriemokos priteisimo išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjos reikalavimo dėl įpareigojimo išmokėti jai šią nepriemoką iš esmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nevertina skundžiamo teismo sprendimo argumentų, kuriais teismas pasisakė dėl ginčo esmės.

Apeliaciniame skunde pareiškėja prašo tenkinti jos skundą, remiantis jos nurodyta administracinio teismo praktika, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nors ginčas pareiškėjos minimose bylose buvo kilęs dėl analogiškų teisinių santykių, faktinė ir teisinė situacijos nėra tapačios šiai bylai, todėl teismas neprivalo jomis vadovautis kaip precedentais.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių dėl pareiškėjos pasinaudojimo įstatymų numatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka,  netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.), pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti pakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjos J. G. skundą dėl neišmokėtos motinystės pašalpos dalies priteisimo palikti nenagrinėtą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė