Civilinė byla Nr. e2A-283-407/2023

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00537-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1; 3.2.6.6.5; 3.3.1.14

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Senatus LT“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Senatus LT“ ieškinį atsakovams P. M. ir D. B. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Senatus LT“ (toliau – ir ieškovė, bendrovė), atstovaujama nemokumo administratorės Marijos Bartaševičiūtės, ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų P. M. ir D. B. 52 945 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

2.       Ieškinyje nurodyta, kad Kauno apygardos teismas 2022 m. birželio 14 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2022 m. birželio 23 d. P. M. 2019 m. vasario 15 d.– 2021 m. rugsėjo 24 d. buvo ieškovės vadovas, D. B. ieškovės vadovu buvo 2021 m. rugsėjo 29 d.–2022 m. birželio 23 d., o 2021 m. rugsėjo 24 d.–2022 m. gegužės 2 d. – ir vieninteliu bendrovės akcininku. Bendrovės 2020 m. pradelsti finansiniai įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę į ieškovės balansą įrašyto turto vertės, 2020 m. bendrovė baigė nuostolingai. Bendrovė nemokia tapo 2020 m. Atsakovai suprato, kad bendrovė 2021 m. sausio pradžioje buvo nemoki, ūkinę veiklą vykdė nuostolingai, todėl privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė ir toliau tęsė veiklą, prisiėmė bendrovės vardu naujas prievoles, todėl išaugo įsipareigojimai kreditoriams. P. M. nuo 2021 m. sausio, o atsakovas D. B. nuo 2021 m. rugsėjo 30 d., nesikreipdami į teismą dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo, sudarė sąlygas didėti ieškovės finansiniams įsipareigojimams, tuo padarydami bendrovei ir jos kreditoriams 52 945 Eur dydžio žalą. Visi neįvykdyti finansiniai įsipareigojimai, kurie atsirado nuo 2021 m. sausio, yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su atsakovų neteisėtais veiksmais. Kadangi prie žalos ieškovės kreditoriams atsiradimo prisidėjo abu atsakovai, todėl jiems turėtų būti taikoma solidarioji atsakomybė.

3.       Atsakovai atsiliepimų į ieškinį nepateikė. Ieškinyje ieškovė prašė priimti sprendimą už akių, jeigu atsakovai nepateiktų atsiliepimų į ieškinį.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Kauno apygardos teismas 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš D. B. 27 936,95 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas; priteisė valstybei iš D. B. 629 Eur žyminį mokestį ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė.

3.       Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pavirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kurių bendra suma – 325 540,35 Eur. Ieškovė įregistruota 2019 m. vasario 15 d. Nuo bendrovės įregistravimo dienos iki 2021 m. rugsėjo 24 d. jos vadovu buvo P. M., o 2021 m. rugsėjo 29 d.–2022 m. birželio 23 d. (iki bankroto bylos iškėlimo) – D. B., kuris 2021 m. rugsėjo 27 d.– 2022 m. birželio 8 d. buvo ir bendrovės vieninteliu akcininku.

4.       Nemokumo administratorė bendrovės nemokumo momentą sieja su 2021 m. pradžia, t. y. iš įmonės Juridinių asmenų registrui pateiktų bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2020 m. Ieškovė savo finansinės atskaitomybės (balanso) duomenis yra pateikusi už 2020 m. Iš 2020 m. įmonės balanso duomenų teismas nustatė, kad bendrovė turėjo turto iš viso už 226 492 Eur, kurį sudarė 27 151 Eur vertės ilgalaikis turtas ir 199 196 Eur vertės trumpalaikis turtas. Bendrovės 2020 m. per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 159 023 Eur, t. y. ieškovės skolos neviršijo į bendrovės balansą įrašyto turto vertės. Kauno apygardos teismas 2022 m. birželio 14 d. nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, nurodė, jog nesant aktualių įmonės realią būklę atspindinčių finansinės atskaitomybės duomenų, negalima laikyti, kad 2020 m. balanso duomenys atspindi tikrąją bendrovės turtinę padėtį. Todėl teismas nesutiko su nemokumo administratorės teiginiais, kad ieškovė jau 2021 m. pradžioje buvo nemoki, nes jos trumpalaikės skolos neviršijo į balansą įrašyto turto vertės. Tačiau teismas nurodė, kad iš bendrovės balanso duomenų galima daryti prielaidą, jog bendrovė 2020 m. susidūrė su finansiniais sunkumais, nes šiuos metus ji baigė nuostolingai, t. y. patyrė 7 915 Eur nuostolį.

5.       Teismas nusprendė, kad realiai apie praėjusių finansinių metų rodiklius įmonės vadovas gali sužinoti tik sudarius finansinių ataskaitų rinkinį ir jį patvirtinus bendrovės akcininkų susirinkime. Iš Juridinių asmenų registro duomenų teismas nustatė, kad 2020 m. finansinių ataskaitų rinkinys buvo patvirtintas bendrovės akcininkų susirinkime 2021 m. kovo 15 d. Tai reiškia, kad tuometinis bendrovės vadovas P. M. apie finansines problemas galėjo sužinoti tik 2021 m. kovą, tačiau, ar tuo metu bendrovė buvo nemoki, iš 2020 m. finansinės ataskaitos rinkinio nustatyti nėra galimybės. 

6.       Pagal kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus duomenis, bendrovės skolos VSDFV biudžetui 2021 m. gruodžio 31 d. nebuvo, bendrovėje buvo vienas apdraustasis. Paskutinis darbuotojas iš įmonės atleistas 2022 m. kovą. Iš kreditorės UAB „Įrankis.lt“ pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad bendrovės įsiskolinimas kreditorei atsirado nuo 2021 m. rugsėjo 10 d., kai bendrovė apmokėjo kreditorės 2021 m. rugpjūčio 31 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą 318,77 Eur sumai iš dalies, sumokėdama 43,27 Eur. Kitų 2021 m. rugpjūčio 31 d.–gruodžio 1 d. kreditorės išrašytų sąskaitų bendrovė neapmokėjo ir liko skolinga 1 068,19 Eur. Dėl šios sumos kreditorė kreipėsi į teismą ir teismas 2021 m. gruodžio 27 d. priėmė teismo įsakymą dėl 1 069,19 Eur skolos iš ieškovės išieškojimo. Teismas nurodė, kad neturint duomenų apie ieškovės turtą teismo įsakymo priėmimo dieną, laikyti, kad teismo priteista suma sukėlė bendrovės nemokumą, nėra pagrindo.

7.       Iš Kauno apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria patvirtintas ieškovės kreditorių sąrašas, teismas nustatė, kad bankroto bylos iškėlimo dieną bendrovė turėjo 5 kreditorius, iš kurių didžiausi įsipareigojimai buvo: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) – 65 172,63 Eur ir UAB „Lapsta“ – 259 201,46 Eur. Teismas nustatė, kad UAB „Lapsta“ finansinis reikalavimas patvirtintas pagal Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-505-273/2022, kuriuo UAB „Lapsta“ iš ieškovės priteista 240 817,83 Eur skola ir 6 proc. metinės procesinės palūkanos bei 1 480 Eur bylinėjimosi išlaidos. Ši byla teisme buvo nagrinėjama nuo 2021 m. balandžio 21 d., bendrovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Ieškinys dėl skolos priteisimo buvo grindžiamas kreditorės 2020 m. išrašytomis ir ieškovės neapmokėtomis PVM sąskaitomis faktūromis dėl prekių tiekimo. Atsakovė (bendrovė) įrodinėjo, kad nors PVM sąskaitos faktūros ir buvo įregistruotos VMI sistemoje, tačiau tai neįrodo, kad ieškovė pardavė atsakovei kokias nors prekes, už kurias atsakovei kilo pareiga atsiskaityti, kadangi šalys nebuvo sudariusios prekių pirkimo – pardavimo sutarties. Teismas nusprendė, kad tai reiškia, jog realiai apie 240 817,83 Eur skolą kreditorei ieškovės vadovas sužinojo tik 2022 m. kovo 24 d., kai teismas dėl ginčo dalyko priėmė sprendimą, kuris įsiteisėjo 2022 m. balandžio 28 d.

8.       Kreditorė VMI teismui pateiktame pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei nurodė, kad bendrovės mokestinė nepriemoka 2022 m. balandžio 7 d. buvo 61 745,39 Eur, kurią sudarė: gyventojų pajamų mokestis – 14 Eur; PVM – 61 720,39 Eur, iš jo – 3 031,18 Eur delspinigiai, žemės mokestis – 11 Eur. Be to, VMI 2021 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą išieškoti iš bendrovės 37 334,94 Eur mokestinę nepriemoką. Taigi 2021 m. pabaigoje bendrovės skola VMI siekė šiek tiek daugiau nei 37 tūkst. Eur. Tame pačiame kreditorės pareiškime nurodyta, jog VMI 2021 m. gruodžio 10 d. bendrovei išsiuntė pranešimą apie inicijuojamą nemokumo procesą, kuriuo nustatytas 30 d. terminas prievolei, kurios dydis 37 281,10 Eur, įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti. Nors šis pranešimas buvo grąžintas siuntėjai, tačiau, laikomas įteiktu 2021 m. gruodžio 18 d. Per pranešime nustatytą terminą bendrovė skolos kreditorei nesumokėjo, todėl VMI 2022 m. sausio 17 d. įgijo teisę kreiptis į teismą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo ieškovei.

9.       Teismo vertinimu, nustatytos faktinės bylos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog bendrovė tapo nemokia 2022 m. sausį, kadangi nuo šios datos ji nebegalėjo vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, faktiškai nutraukė veiklą, nes bendrovėje liko dirbti tik vienas darbuotojas, o jos turto nebeužteko skoloms padengti. Todėl 2022 m. sausį bendrovės vadovui atsirado pareiga inicijuoti nemokumo bylos įmonei iškėlimą, tačiau tai nebuvo padaryta. 2022 m. pradžioje bendrovės vadovu buvo D. B., todėl ši pareiga atsirado būtent jam. Nemokumo procesą inicijavo ne bendrovės vadovas, bet vienas iš kreditorių, todėl laikytina, kad pasibaigus kreditorės VMI pranešime nustatytam terminui apmokėti skolą, sudaryti susitarimą dėl pagalbos arba priimti nutarimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka pabaigos, D. B. kilo pareiga pačiam kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo nuo 2022 m. sausio 17 d. Teismas priėjo prie išvados, kad D. B. pažeidė pareigą, numatytą Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 5 straipsnio 1 punkte, 6 straipsnyje, kadangi bendrovei tapus nemokiai, jis 2022 m. sausį nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl yra pagrindas pripažinti tokius D. B. veiksmus (neveikimą) neteisėtais. Teismas nurodė, kad bendrovė tapo nemokia nuo 2022 m. sausio, kuomet jai vadovavo D. B., todėl solidarioji civilinė atsakomybė P. M. negali būti taikoma.

10.       Ieškovė 52 945,81 Eur žalos dydį įrodinėjo išaugusiu bendrovės skolos dydžiu, kuris atsirado nuo 2021 m. pradžios. Tačiau teismas nustatė, kad bendrovė tapo nemokia 2022 m. sausį, todėl žalos dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į pradelstų bendrovės finansinių įsipareigojimų dydį, skaičiuojamą nuo 2022 m. sausio iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas nustatė, kad VMI patvirtintas finansinis reikalavimas siekia 65 172,63 Eur. Tai reiškia, kad nuo 2022 m. sausio iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo jos finansinis reikalavimas padidėjo 27 891,53 Eur suma (65 172,63 Eur – 37 281,10 Eur). Minėtu laikotarpiu VSDFV finansinis reikalavimas padidėjo 45,42 Eur suma. Kreditorei UAB „Įrankis.lt“ skola buvo atsiradusi iki 2022 m. pradžios, kreditorei UAB „Lapsta“ skola atsirado 2020 m., kurios dydis nustatytas 2022 m. teismo sprendimu. Kreditorei AB „Energijos skirstymo operatorius“ skola buvo susidariusi 2021 m. Taigi per minėtą laikotarpį bendrovės skolos kreditoriams išaugo 27 936,95 Eur (27 891,53 Eur + 45,42 Eur) suma. Tai reiškia, kad dėl to, jog bendrovės vadovas D. B., bendrovei tapus nemokiai, laiku, t. y. 2022 m. sausį, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, bendrovei padaryta 27 936,95 Eur žala.

11.       Teismas nurodė, kad minėto atsakovo kaltės prezumpcija nepaneigta, todėl nusprendė, kad tarp D. B. veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Teismas konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos D. B. civilinei atsakomybei atsirasti. Todėl ieškovės ieškinys pripažintas pagrįstu iš dalies, priteisiant ieškovei iš D. B. 27 936,95 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto UAB „Senatus LT“ apeliaciniame skunde prašo iš dalies pakeisti Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimą, ir ieškinį P. M. atžvilgiu patenkinti, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      P. M. turi atlyginti ieškovei padarytą žalą, už laikotarpį nuo 2020 m. vasario 15 d. Priimdamas sprendimą už akių teismas pažeidė įrodymų vertinimo tvarką, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 285 straipsnio 2 dalyje. Priimdamas sprendimą už akių teismas privalo atlikti byloje esančių įrodymų vertinimą, tačiau negali vertinti įrodymų, kurie byloje neegzistuoja bei neprivalo reikalauti daugiau duomenų, t. y. įrodymų tyrimas atliekamas pagal tyrimo apimtį. Tuo atveju, jeigu teismas mano, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos ir prieštaringos, kad sprendimu už akių jis negali pasisakyti dėl bylos esmės, tai teismas neprivalo priimti sprendimo už akių ir gali nagrinėti bylą įprastine tvarka neatvykus šaliai ar daugumai dalyvaujančių byloje asmenų. Teismas gavo ieškinį su pateiktais įrodymais, todėl priimdamas sprendimą už akių turėjo juos formaliai vertinti ir ta apimtimi, kiek kiekviena iš šalių jų pateikė. Tuo atveju, jeigu, teismo nuomone, ieškovės pateiktų įrodymų nepakako – jis turėjo surengti žodinį nagrinėjimą ir išklausyti šalių poziciją bei ieškovės argumentus dėl pateiktų įrodymų pagrįstumo, o to nepadarius, nebuvo pagrindo atmesti ieškinį. Įrodymus pateikė tik ieškovė, todėl teismas neturėjo pagrindo įrodymų vertinimo atlikti taip, tarsi jam būtų žinoma atsakovų pozicija dėl ieškinio reikalavimų, įskaitant abejones dėl P. M. sužinojimo apie tai, kada bendrovė tapo nemoki ir kitų aplinkybių. Todėl teismas pažeidė šalių įrodinėjimo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis šalys grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.

14.2.                      Vertindamas ieškovės pateiktus duomenis, kad bendrovė 2020 m. jau buvo nemoki, teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Ieškinys dėl skolos priteisimo buvo grindžiamas UAB „Lapsta“ 2020 m. išrašytomis ir ieškovės neapmokėtomis PVM sąskaitomis faktūromis dėl prekių tiekimo ir iš visų civilinėje byloje Nr. e2-505-273/2022 nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad bendrovė jas nepagrįstai ginčijo, siekdama išvengti atsiskaitymo su tiekėju.

14.3.                      Teismas traktavo atsakovo galimybę įvertinti skolos egzistavimą ir bendrovės nemokumo būseną paneigdamas nemokumo administratorės poziciją ir jos pateiktus duomenis. Teismas, vertindamas ieškovės pateiktus įrodymus, lygiai taip pat turėjo galimybę spręsti, kad atsakovai nepaneigė ieškovės pateiktų duomenų dėl įmonės nemokumo momento, dėl žalos dydžio.

14.4.                      Vertindamas VMI skolos susidarymo pradžią, teismas nevertino ieškovės pateiktų įrodymų, kad bendrovė nebegalėjo visiškai atsiskaityti su VMI nuo 2021 m. kovo ir iki lapkričio liko skolinga 45 303 Eur PVM ir 3 670,55 Eur delspinigių, o tai reiškia, kad 2021 m. kovą bendrovė buvo nemoki ir P. M. kilo pareiga inicijuoti bankroto bylą.

14.5.                      Atsakovai nepateikė nė vieno įrodymo ieškinio reikalavimams paneigti, buvo pasyvūs viso proceso metu. Todėl teismas, priimdamas sprendimą už akių ir atlikdamas formalų įrodymų tyrimą turėjo vertinti ieškovės pateiktus įrodymus tuo aspektu, kad jie yra pateikti ir objektyviai egzistuoja, o ne spėti, kokią poziciją dėl pareikšto ieškinio turi atsakovas. Teismas, neturėdamas įrodymų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus vertinimus dėl bendrovės nemokumo momento, skaičiavimus dėl žalos atlyginimo, turėjo jais ir vadovautis bei patenkinti ieškinio reikalavimus. Teismo išvada, kad bendrovė tapo nemoki ne 2021 m. pradžioje, bet 2022 m. sausį, yra nepagrįsta bei padaryta pažeidžiant CPK normas, todėl sprendimo dalis dėl ieškinio netenkinimo P. M. atžvilgiu turi būti panaikinta ir ieškinys patenkintas visiškai.

15.                      Atsakovas P. M. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

15.1.                      2020 m. bendrovės įsipareigojimai neviršijo jos turto vertės, todėl bendrovė nebuvo nemoki. Bendrovė 2020 m. patyrė tik 7 915 Eur dydžio nuostolį, kuris nelaikytinas dideliu, atsižvelgiant į tai, kad tais pačiais metais bendrovės pajamos sudarė 405 815 Eur ir augo beveik 6 kartais, palyginus su 2019 m., kuomet bendrovė veikė pelningai. Todėl P. M. galėjo tikėtis, kad bendrovė susidūrė su nedideliais ir laikinais finansiniais sunkumais.

15.2.                      P. M. laikėsi pareigos kiekvienais metais parengti ir pateikti finansinės atskaitomybės dokumentus, taip pat tinkamai organizavo buhalterinę apskaitą bendrovėje. P. M. vadovavimo laikotarpiu bendrovė vykdė veiklą. Bendrovė VMI teikė ir registravo PVM sąskaitas faktūras. 2021 m. birželio 14 d.–rugsėjo 15 d. bendrovė pirko prekes savo veiklai vykdyti. Tai patvirtina, jog bendrovė vykdė veiklą iki pat P. M. darbo santykių nutrūkimo 2021 m. rugsėjo 24 d., nesusidurdama su esminiais finansiniais sunkumais. Tai, kad bendrovė vėlavo atsiskaityti su kreditoriais nutiko dėl karantino, kuris buvo laikinas, todėl ir finansiniai sunkumai galėjo būti nedideli ir laikini. Bendrovė neturėjo skolos VSDFV biudžetui. Kreditorei UAB „Įrankis.lt“ bendrovės įsiskolinimas atsirado nuo 2021 m. rugsėjo 10 d., kai bendrovė apmokėjo 2021 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą (318,77 Eur) tik iš dalies, t. y. sumokėdama 43,27 Eur. Kitų 2021 m. rugpjūčio 21 d.–gruodžio 1 d. kreditorės išrašytų sąskaitų bendrovė neapmokėjo ir liko skolinga 1 068,19 Eur. Taigi teismas pagrįstai nusprendė, kad P. M. vadovavimo bendrovei laikotarpiu, bendrovė buvo moki ir dėl to P. M. nekilo pareiga inicijuoti bankroto procesą bendrovei.

15.3.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad apie UAB „Lapsta“ reikalavimą ieškovės vadovui tapo žinoma tik 2022 m. kovo 24 d. priėmus sprendimą, kuriuo priteista skola. Tą patvirtina ir aplinkybė, jog ši skola nebuvo įtraukta į balanso įsipareigojimų eilutę. Jeigu bendrovės vadovas turėtų įtraukti įsipareigojimą, kurį ginčija, būtų pažeista teisė į teisminę gynybą. Ieškovė neįrodinėjo, kad kreditorei UAB „Lapsta“ susidaręs įsiskolinimas turėtų patvirtinti, jog bendrovė nemoki tapo 2020 m. Ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad bendrovė nemokia tapo 2021 m. sausį, o savo apeliaciniame skunde įrodinėja, kad bendrovė nemokia tapo dar 2020 m. Ieškinyje ieškovė nesirėmė minėtu argumentu, tai nurodė ieškinyje, tačiau apeliaciniame skunde ieškovė šiuo argumentu remiasi. Ieškovė pažeidė draudimą grįsti skundą aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme.

15.4.                      Taip pat aktualiu laikotarpiu P. M. nuo pareigos inicijuoti bendrovei bankroto procesą atleido įstatymas. Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (Covid-19) sukeltų pasekmių poveikio JANĮ taikymui įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridinio asmens vadovui inicijavus nemokumo procesą, susitarimo dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti sudarymo termino, nustatyto JANĮ 8 straipsnio 3 dalyje, skaičiavimas sustabdomas ir juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo ar bankroto bylos iškėlimo arba inicijuoti bankroto procesą ne teismo tvarka netaikoma karantino laikotarpiu ir 3 mėn. nuo jo atšaukimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) 2020 m. kovo 14 d. nutarimu nutarė paskelbti Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną nuo 2020 m. kovo 16 d. Karantinas galiojo iki 2020 m. birželio 16 d. Taip pat Vyriausybė 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu nutarė dar kartą paskelbti karantiną nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Karantinas galiojo iki 2021 m. birželio 30 d. Taigi vienintelis laikotarpis, kuriuo P. M. galėjo kilti pareiga inicijuoti bendrovei bankroto procesą, galėjo būti 2020 m. rugsėjo 17 d.–lapkričio 7 d. Tačiau byloje nėra ginčo, kad tuo metu bendrovė buvo moki, o ieškovė įrodinėja, kad P. M. pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei kilo 2021 m. pradžioje. Šiuo laikotarpiu buvo paskelbtas karantinas, kuris tęsėsi iki 2021 m. birželio 30 d. Kadangi pareiga inicijuoti bankrotą nekilo dar 3 mėn. po karantino pabaigos, net ir teoriškai pareiga inicijuoti bankroto procesą galėjo atsirasti ne anksčiau nei 2021 m. spalio 1 d., tačiau tuo metu P. M. bendrovei nevadovavo, o vadovo pareigas buvo perėmęs D. B.. Taigi net ir nustačius, kad bendrovė buvo nemoki 2021 m. pradžioje, P. M. pareigos inicijuoti bendrovei bankroto bylą nekilo.

15.5.                      Ieškovė siekia, kad jos pateikti įrodymai būtų vertinami paviršutiniškai ir teismas bylą spręstų neįsigilinęs į įrodymus, kompensuodamas ieškovės pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus. Ieškovė netinkamai įgyvendino savo įrodinėjimo pareigą. Ieškovė su ieškiniu turėjo pateikti visus turimus įrodymus, patvirtinančius jos ieškinio reikalavimus, o ne tikėtis, kad teismui pritrūkus įrodymų, jog būtų patenkintas ieškinys, teismas jų pareikalaus arba paskirs teismo posėdį. Ieškovė pati ieškinyje prašė priimti sprendimą už akių, jeigu tam bus CPK nustatytos sąlygos. Ieškovė siekia, kad būtų dar kartą įvertintas jos ieškinio pagrįstumas, o ne nurodo realius teismo padarytus pažeidimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

16.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

17.                      Ieškovė įregistruota 2019 m. vasario 15 d. Nuo bendrovės įregistravimo iki 2021 m. rugsėjo 24 d. jos vadovu buvo P. M., o 2021 m. rugsėjo 29 d.–2022 m. birželio 23 d. (iki bankroto bylos iškėlimo) – D. B., kuris 2021 m. rugsėjo 24 d.–2022 m. gegužės 2 d. buvo ir bendrovės vieninteliu akcininku.

18.                      Pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis, ieškovė savo finansinės atskaitomybės (balanso) duomenis yra pateikusi už 2020 m. Bendrovė 2020 m. turėjo turto iš viso už 226 492 Eur, kurį sudarė 27 151 Eur vertės ilgalaikis turtas ir 199 196 Eur vertės trumpalaikis turtas. Bendrovės 2020 m. per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 159 023 Eur. 2020 m. bendrovė patyrė 7 915 Eur nuostolius. 2020 m. finansinių ataskaitų rinkinys patvirtintas bendrovės akcininkų susirinkime 2021 m. kovo 15 d.

19.                      Pagal VSDFV Kauno skyriaus duomenis, skolos VSDFV biudžetui 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovė neturėjo, bendrovėje buvo vienas socialiniu draudimu apdraustas asmuo. Paskutinis darbuotojas atleistas 2022 m. kovo mėnesį.

20.                      Iš kreditorės UAB „Įrankis.lt“ pateiktų dokumentų matyti, kad bendrovės įsiskolinimas kreditorei atsirado 2021 m. rugsėjo 10 d., kai bendrovė apmokėjo kreditorės 2021 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą (318,77 Eur) tik iš dalies, t. y. sumokėdama 43,27 Eur. Kitų 2021 m. rugpjūčio 31 d.–gruodžio 1 d. kreditorės išrašytų sąskaitų bendrovė neapmokėjo ir liko skolinga 1 068,19 Eur. Dėl šios sumos kreditorė kreipėsi į teismą ir Kauno apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 27 d. civilinėje byloje Nr. eL2-30696-1052/2021 priėmė teismo įsakymą dėl 1 069,19 Eur skolos iš bendrovės išieškojimo.

21.                      Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-505-273/2022, kreditorei UAB „Lapsta“ iš bendrovės priteista 240 817,83 Eur skola, 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos ir 1 480 Eur bylinėjimosi išlaidos. Ši byla teisme buvo nagrinėjama nuo 2021 m. balandžio 21 d., o Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 28 d. sprendimas įsiteisėjo 2022 m. balandžio 28 d.

22.                      VMI 2021 m. gruodžio 10 d. bendrovei registruotu laišku išsiuntė pranešimą apie inicijuojamą nemokumo procesą, kuriuo buvo nustatytas 30 d. terminas prievolei, kurios dydis 37 281,10 Eur, įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti.

23.                      Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 14 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eB2-335-555/2023) ieškovei iškelta bankroto byla, kurią 2022 m. balandžio 11 d. pareiškimu inicijavo bendrovės kreditorė VMI. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. birželio 23 d.

24.                      Kauno apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pavirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kurių bendra suma – 325 540,35 Eur.

Dėl įrodymų vertinimo priimant sprendimą už akių

25.                      Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo tvarką, numatytą CPK 285 straipsnio 2 dalyje. Ieškovės vertinimu, tuo atveju, jeigu, teismo nuomone, ieškovės pateiktų įrodymų nepakako, teismas turėjo surengti žodinį nagrinėjimą ir išklausyti šalių poziciją bei ieškovės argumentus dėl pateiktų įrodymų pagrįstumo, o to nepadarius, nebuvo pagrindo atmesti ieškinį. Taip pat ieškovė nurodo, kad įrodymus pateikė tik ji, todėl teismas neturėjo pagrindo įrodymų vertinimo atlikti taip, tarsi jam būtų žinoma atsakovų pozicija dėl ieškinio.

26.                      CPK 285 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

27.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendimo už akių priėmimo institutu siekiama ne nubausti pasyviąją ginčo šalį, o užtikrinti sklandžią proceso eigą, užkirsti kelią šalims piktnaudžiauti savo teisėmis bei vilkinti procesą, taip pat sudaryti teisines prielaidas civiliniame procese sąžiningos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugai bei ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimui. Teismo sprendimas už akių turi būti suderinamas su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013).

28.                      Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 35/03-11/06, konstatavo, kad CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl formalaus įrodymų vertinimo negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą teismas neprivalo visapusiškai ištirti byloje pateiktų įrodymų, gali juos tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs. Šios nuostatos negalima aiškinti ir kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad konstitucinė teisingumo samprata nereiškia, jog atliekant formalų įrodymų vertinimą siekiama formalaus teisingumo. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

29.                      Formalus įrodymų vertinimas atliekamas išsamiai neištyrus įrodymų turinio faktinio pagrįstumo. Apimties prasme tai reiškia, kad byloje nėra atliekamas išsamus įrodymų tyrimas, kuris pašalintų byloje esančių įrodymų fragmentiškumą, prieštaringumą, netikslumus ar kitokius jų esminius trūkumus arba bylos aplinkybių neaiškumą. Atlikdamas formalų įrodymų vertinimą, teismas vertina tik teisinį įrodymų pagrįstumą ir baigiamąjį teismo aktą priima įsitikinęs, kad aktyviosios šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų turinys, jeigu jis pasitvirtintų, galėtų patvirtinti arba paneigti ieškiniu pareikštų reikalavimų išsprendimui teisinę reikšmę turinčių aplinkybių egzistavimą. Sprendimas už akių gali būti nepalankus aktyviajai šaliai, jeigu formaliai įvertinęs įrodymus teismas nustato, kad aktyviosios šalies pozicija nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008; 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018, ir kt.).

30.                      Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad priimdamas sprendimą už akių teismas pagal tyrimo apimtį atlieka visų byloje esančių įrodymų vertinimą, bet neprivalo reikalauti daugiau duomenų. Jeigu teismas mano, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos ir prieštaringos, jog sprendimu už akių jis negali pasisakyti dėl bylos esmės – patenkinti ar atmesti reikalavimą, tai teismas neprivalo priimti sprendimo už akių ir gali nagrinėti bylą įprastine tvarka neatvykus daliai ar daugumai dalyvaujančių byloje asmenų. Bylos nagrinėjimas įprastine tvarka reikštų bylos aplinkybių tyrimą iš esmės, o ne formaliai, apimties požiūriu tai reiškia, kad gali būti reikalaujama įrodymų, kurie pašalintų byloje esančių įrodymų fragmentiškumą, prieštaringumą, netikslumus ar kitokius jų esminius trūkumus arba bylos aplinkybių neaiškumą, trukdančius teismui apsispręsti ir išnagrinėti bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018).

31.                      Iš ieškovės apeliacinio skundo argumentų galima suprasti, kad ieškovė laikosi pozicijos, jog, jeigu teismas nustatė, kad pagal ieškovės pateiktus duomenis ieškinys negalės būti patenkintas visiškai, teismas turėjo pareikalauti papildomų įrodymų, o ne atmesti ieškovės reikalavimus, kurių pagrįstumui patvirtinti įrodymų pritrūko. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės pozicija. Pacituota kasacinio teismo praktika leidžia teismui, priimančiam sprendimą už akių, ieškinį ne tik patenkinti visiškai, tačiau ir iš dalies, ar net atmesti, jeigu teismas, formaliai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustato, kad aktyviosios šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų turinys, jeigu jis pasitvirtintų, galėtų patvirtinti arba paneigti ieškiniu pareikštų reikalavimų išsprendimui teisinę reikšmę turinčių aplinkybių egzistavimą. Teismas, esant procesinėms prielaidoms priimti sprendimą už akių, gali nuspręsti bylą nagrinėti įprastine tvarka, jeigu nustato, kad byloje esantys įrodymai fragmentiški, prieštaringi, netikslūs ar turi kitokių esminių trūkumų arba bylos aplinkybės yra neaiškios, trukdančios teismui apsispręsti ir išnagrinėti bylą iš esmės.

32.                      Šiuo atveju, kaip matyti iš teismo sprendimo už akių turinio, teismas nustatė, kad byloje pateikti įrodymai, juos įvertinus formaliai, leidžia patenkinti dalį ieškovės ieškinio, o kitą dalį atmesti, t. y. nustatė, jog ieškovės pateiktų ir nurodytų įrodymų turinys, jeigu jis pasitvirtintų, patvirtina dalies ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumą, o atmestų ieškinio reikalavimų pagrįstumo nepatvirtintų. Toks pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų tyrimas ir vertinimas atitinka kasacinio teismo praktiką. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė esminių byloje esančių įrodymų prieštaravimų, fragmentiškumo, faktinių aplinkybių neaiškumo, teismas galėjo priimti sprendimą už akių ir neturėjo pareigos nagrinėti bylą įprastine tvarka tik dėl to, kad nustatė pagrindą ieškinį patenkinti tik iš dalies. Bylos nagrinėjimas įprasta tvarka yra teismo pareiga, net ir esant procesinėms prielaidoms priimti sprendimą už akių, tik tuomet, kai byloje esantys įrodymai fragmentiški, prieštarauja tarpusavyje, bylos aplinkybės neaiškios, tačiau ne tuomet, kai nenustatomas pagrindas ieškinį patenkinti visiškai. Dėl nurodytų motyvų atmestini ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymų visumą sprendimu už akių patenkindamas tik dalį ieškovės ieškinio reikalavimų.

Dėl bendrovės nemokumo momento

33.                      Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pasibaigus kreditorės VMI pranešime nustatytam terminui apmokėti skolą, sudaryti susitarimą dėl pagalbos arba priimti nutarimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka pabaigos, bendrovės vadovui kilo pareiga pačiam kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo nuo 2022 m. sausio 17 d.

34.                      Nors ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad P. M. turi atlyginti ieškovei padarytą žalą už laikotarpį nuo 2020 m. vasario 15 d., tačiau pirmosios instancijos teisme tokios aplinkybės ieškovė neįrodinėjo ir teigė, kad bendrovės vadovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos inicijavimo kilo tik 2021 m. pradžioje, kai pasibaigus finansiniams metams turėjo būti nustatytas bendrovės nemokumas, kuris, ieškovės teigimu, kilo 2020 m. Ieškovė apeliaciniame skunde negali remtis naujais argumentais ir aplinkybėmis (CPK 306 straipsnio 2 dalis), taigi apeliacinės instancijos teismas vertina pirmosios instancijos teismui ieškovės pateiktos pozicijos pagrįstumą, t. y. kad ieškovės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo kilo 2021 m. pradžioje.

35.                      Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad vertindamas ieškovės pateiktus duomenis, jog bendrovė 2020 m. jau buvo nemoki, teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Ieškovė nurodo, kad ieškinys dėl skolos UAB „Lapsta“ priteisimo buvo grindžiamas UAB „Lapsta“ 2020 m. išrašytomis ir ieškovės neapmokėtomis PVM sąskaitomis faktūromis dėl prekių tiekimo ir iš civilinėje byloje Nr. e2-505-273/2022 nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad bendrovė jas nepagrįstai ginčijo, siekdama išvengti atsiskaitymo su tiekėja.

36.                      Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuomet, kai atsakovas ginčija ieškovo ieškinyje nurodytą skolą, ši skola neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie įmonės (ne)mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis. Tuo atveju, jeigu iš teismui pateikto įmonės balanso bei kitų finansinių ataskaitų rinkinį sudarančių dokumentų matyti, kad įmonės įsiskolinimas kreditoriams, kurių reikalavimų atsakovas neginčija, vis dėlto viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, įmonė laikoma nemokia ir jai turi būti keliama bankroto byla (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-502/2013). Tokios praktikos Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi ir vėlesnėje praktikoje, nurodydamas, kad kai įmonė ginčija skolą, ši skola neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie įmonės (ne)mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1094-330/2018; 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1415-450/2020; 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-517-516/2022).

37.                      Taigi remiantis paminėta Lietuvos apeliacinio teismo praktika, konstatuotina, kad kol nebuvo išspręstas bendrovės ir jos kreditorės UAB „Lapsta“ ginčas, t. y. nebuvo priimtas įsiteisėjęs galutinis teismo sprendimas dėl ginčo esmės (Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-505-273/2022 priimtas 2022 m. kovo 28 d., o įsiteisėjo 2022 m. balandžio 28 d.), tuo metu bendrovės vadovui nebuvo pareigos skolos UAB „Lapsta“ įskaityti į bendrovės pradelstų įsipareigojimų sudėtį (šis įsipareigojimas ir nebuvo įtrauktas į pradelstų įsipareigojimų eilutę bendrovės balanse) ir, atitinkamai, inicijuoti bankroto bylos. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad skola minėtai bendrovės kreditorei galėjo būti vertinama kaip pradelstas įsipareigojimas, vertintinas sprendžiant dėl bendrovės nemokumo momento, tik nuo ginčo išnagrinėjimo 2022 m. balandį.

38.                      Ieškovė taip pat teigia, kad vertindamas VMI skolos susidarymo pradžią, teismas nevertino nemokumo administratorės pateiktų įrodymų, kad bendrovė nebegalėjo visiškai atsiskaityti su VMI nuo 2021 m. kovo ir iki lapkričio liko skolinga 45 303 Eur PVM ir 3 670,55 Eur delspinigių, o tai reiškia, kad 2021 m. kovą bendrovė buvo nemoki ir P. M. kilo pareiga kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija su šiais ieškovės argumentais nesutinka.

39.                      Nors ieškovė teigia, kad teismas nevertino nemokumo administratorės pateiktų įrodymų, jog bendrovė nebegalėjo visiškai atsiskaityti su VMI nuo 2021 m. kovo ir iki lapkričio liko skolinga 45 303 Eur PVM ir 3 670,55 Eur delspinigių ir 2021 m. kovą jau buvo nemoki, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl bendrovės mokestinės skolos VMI pasisakė išsamiai ir nustatė, kad 2021 m. gruodžio 8 d. VMI priėmė sprendimą išieškoti iš bendrovės 37 334,94 Eur mokestinę nepriemoką, taigi 2021 m. pabaigoje bendrovės skola VMI siekė šiek tiek daugiau nei 37 tūkst. Eur. Be to, teismas nustatė, kad VMI 2021 m. gruodžio 10 d. bendrovei išsiuntė pranešimą apie inicijuojamą nemokumo procesą, kuriuo nustatė 30 d. terminą prievolei, kurios dydis 37 281,10 Eur, įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti. Taigi nors 2021 m. pradėjo didėti bendrovės pradelsta mokestinė skola VMI, 2021 m. pabaigoje ji tesiekė 37 281,10 Eur, be to, šios prievolės įvykdymo arba susitarimo dėl pagalbos sudarymo arba sprendimo bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priėmimo terminas buvo pačios kreditorės iniciatyva nustatytas iki 2022 m. sausio 17 d., kadangi šią dieną VMI pagal pranešimą bendrovei apie ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, įgijo teisę kreiptis į teismą. Aplinkybė, kad bendrovės mokestinė prievolė VMI pradėjo didėti nuo 2021 m. kovo, nereiškia, kad bendrovė 2021 m. kovą tapo nemoki. Priešingai, VMI veiksmai (termino mokestinei prievolei įvykdyti nustatymas) suteikė bendrovei paskutinę galimybę atsiskaityti prieš kreditorei kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, kuria bendrovė nepasinaudojo, o šiam terminui pasibaigus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad bendrovės vadovui 2022 m. sausį kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

40.                      Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bendrovės nemokumas, o kartu ir bendrovės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei inicijavimo atsirado 2022 m. sausį. Kadangi atsakovas P. M. atsakovės vadovu buvo nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2021 m. rugsėjo 24 d., jam nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, taigi ir jo civilinė atsakomybė, neegzistuojant neteisėtiems veiksmams, negalima.

Dėl karantino įtakos bendrovės vadovo pareigai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

41.                      Net ir nustačius, kad yra pagrindas pritarti ieškovei ir teigti, jog bendrovės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo atsirado 2021 m. pradžioje (ieškinyje ieškovė įrodinėjo, kad bendrovė tapo nemokia 2020 m. ir 2021 m. sausio pradžioje bendrovės vadovui kilo pareiga inicijuoti bankroto bylą), būtų pagrindas pritarti atsakovo P. M. argumentams, kad Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (Covid-19) sukeltų pasekmių poveikio JANĮ taikymui įstatymas (toliau – Įstatymas) atleido atsakovą P. M. nuo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

42.                      Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis Įstatymas taikomas juridiniams asmenims, susidūrusiems su finansiniais sunkumais ir (ar) tapusiems nemokiais dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo pasaulyje po 2020 m. kovo 16 d. Šio Įstatymo taikymą ieškovės atžvilgiu pagrindžia viešai prienami duomenys internete apie ieškovės 2021 m. rugpjūčio 31 d. paraišką dėl finansavimo dėl karantino sumažėjus bendrovės veiklai ir kritus bendrovės gaunamoms pajamoms (prieiga internete: https://2014.esinvesticijos.lt/lt//finansavimas/paraiskos_ir_projektai/originaliu-produktu-sprendimu-sukurimas-ir-diegimas-uab-senatus-lt). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens vadovui inicijavus nemokumo procesą, susitarimo dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti sudarymo termino, nustatyto JANĮ 8 straipsnio 3 dalyje, skaičiavimas sustabdomas ir juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo ar bankroto bylos iškėlimo arba inicijuoti bankroto procesą ne teismo tvarka netaikoma karantino laikotarpiu ir 3 mėn. nuo jo atšaukimo.

43.                      Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 nuo 2020 m. kovo 16 d. įvestas karantinas, kuris tesėsi iki 2020 m. birželio 17 d., o Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 vėl buvo įvestas karantinas, kuris tęsėsi nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 liepos 1 d.

44.                      Atsakovas P. M. atsakovės vadovu buvo nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2021 m. rugsėjo 24 d. Taigi sutiktina su atsakovu, kad laikotarpis, kuriuo P. M. galėjo kilti pareiga inicijuoti bendrovei bankroto procesą, galėjo būti 2020 m. rugsėjo 17 d.–lapkričio 7 d. Tačiau, nors ieškovė įrodinėja, kad bendrovė tapo nemoki 2020 m. (nenurodydama konkrečios datos), tačiau pati teigia, kad bendrovės vadovui kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos inicijavimo tik 2021 m. pradžioje. Kadangi nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 liepos 1 d. Lietuvoje galiojo karantinas, kurio metu Įstatymu buvo sustabdyta juridinių asmenų vadovų pareiga karantino metu bei 3 mėn. po karantino pabaigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovės vadovui pareiga kreiptis dėl bendrovės bankroto kilo tik 2021 m. spalio 1 d., t. y. kuomet bendrovės vadovu jau buvo D. B.. Todėl, net ir pritariant ieškovės argumentams dėl bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą (bendrovės nemokumo atsiradimo) 2021 m. pradžioje, ši pareiga dėl Įstatymo nuostatų galiojimo P. M. vadovavimo bendrovei metu P. M. neegzistavo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinio reikalavimus šio atsakovo atžvilgiu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

45.                      Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas materialinės ir proceso teisės normas, atmetė ieškovės reikalavimus atsakovo P. M. atžvilgiu turėdamas tam tiek faktinį, tiek ir teisinį pagrindą, o ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46.                      Atsakovas P. M. nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad patyrė bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                        Dalia Kačinskienė

Gintaras Pečiulis

Vigintas Višinskis