Civilinė byla Nr. 3K-3-292/2009

                                          Procesinio sprendimo kategorija 129.19.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. J. Č. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. J. Č. ieškinį atsakovams A. R., R. B., R. B. įmonei, A. P., antstoliui A. B., AB bankui „Hansabankas“ dėl antstolio veiksmų, sandorių, teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo – notarė N. I. K.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių varžytynių vykdymo tvarką, taikymo.

Ieškovė, užtikrindama atsakovės A. R. paskolos sutarties įvykdymą, 1999 m. birželio 9 d. hipotekos sutartimi AB bankui „Hansabankas“ įkeitė butą (duomenys neskelbtini). Pasibaigus paskolos grąžinimo terminui, A. R. nevykdant prievolės, AB bankas „Hansabankas“ kreipėsi į Hipotekos skyrių prie Panevėžio miesto apylinkės teismo dėl priverstinės skolos išieškojimo iš skolininkės. Hipotekos skyrius 2003 m. birželio 13 d. nutartimi areštavo įkeistus nekilnojamuosius daiktus: A. R. priklausantį garažą su rūsiu (duomenys neskelbtini), ir V. J. Č. priklausantį butą (duomenys neskelbtini). Hipotekos skyriaus 2003 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi dėl priverstinio pardavimo įkeisto daikto varžytynėse buvo nustatytas įkeistų daiktų pardavimo eiliškumas: pirmąja eile parduoti varžytynėse garažą su rūsiu, priklausantį A. R., antrąja eile – butą, priklausantį V. J. Č.. Garažas varžytynėse nebuvo parduotas, kreditorius atsisakė šį turtą pasiimti, todėl išieškojimas buvo tęsiamas pagal Hipotekos skyriaus 2003 m. rugpjūčio 13 d. nutartį, parduodant V. J. Č. butą. Ieškovės teigimu, buto pardavimas buvo įvykdytas pažeidžiant CPK normas. Antstolis apie varžytynių laiko pakeitimą turėjo informuoti ne žodžiu, bet priimti rašytinį patvarkymą; varžytynės buvo atidėtos neinformavus apie tai ieškovės, todėl ji neturėjusi galimybės pasiūlyti pirkėjo parduodamam iš varžytynių turtui įsigyti. Butas varžytynėse buvo parduotas turtas už pernelyg mažą kainą, t. y. pradinė buto kaina buvo 35 000 Lt, tačiau per varžytynes ši kaina buvo sumažinta 20 procentų. Ieškovė prašė teismo: panaikinti antstolio 2004 m. liepos 5d. patvarkymą dėl varžytynių laiko atidėjimo; pripažinti varžytynes dėl buto (duomenys neskelbtini) neįvykusiomis; netvirtinti 2004 m. liepos 5 d. turto pardavimo iš varžytynių akto; įpareigoti antstolį skirti ekspertizę buto vertei nustatyti; pripažinti negaliojančiu 2004 m. liepos 5 d. nurodyto buto pardavimo iš varžytynių aktą (patvirtintą 2004 m. gruodžio 3 d.), kuriuo R. B. įsigijo šį butą ir jo teisinę registraciją VĮ Registrų centre; pripažinti negaliojančiu R. B. buto perleidimą R. B. įmonei, įformintą 2005 m. sausio 17 d. raštu, ir jo teisinę registraciją; pripažinti negaliojančia R. B. įmonės ir A. P. 2005 m. sausio 19 d. nurodyto buto pirkimo–pardavimo sutartį ir jo teisinę registraciją VĮ Registrų centre; atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą šiems sandoriams ginčyti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, vertindamas argumentus dėl parduoto iš varžytynių buto vertęs nustatymo, nustatė, kad 2004 m. gegužės 26 d. surašytame turto apraše ieškovės butas buvo įvertintas 35 000 Lt, ieškovė su šia kaina sutiko, antstolio veiksmų per įstatyme nustatytą terminą neskundė, teismo posėdžio metu tai patvirtino ir paaiškino, jog nežinojo, kad pradinė buto pardavimo kaina pagal CPK 718 straipsnį bus tik 80 procentų įvertinimu nustatytos kainos. Teismas, įvertinęs šią aplinkybę ir vadovaudamasis CPK 681 straipsniu, atsižvelgdamas į tai, kad nei išieškotojas, nei skolininkai po 2004 m. gegužės 26 d. nereiškė prieštaravimų dėl buto įkainojimo, antstolio veiksmų neskundė, konstatavo, kad nebuvo pagrindo skirti ekspertizės buto vertei nustatyti. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovė nesudarė galimybių antstoliui apžiūrėti butą, įvertinti jo būklę, o nagrinėjant bylą ji nepateikė įrodymų, kad jos ar analogiško buto vertė 2004 metų vasarą būtų didesnė nei 35 000 Lt. Teismas, vertindamas argumentus dėl varžytynių vykdymo tvarkos, rėmėsi vykdomąja byla ir nurodė, kad joje yra antstolio patvarkymas dėl varžytynių pradžios atidėjimo, šis patvarkymas atitinka įstatymo reikalavimus; pagal įstatymą nėra reikalavimo, jog varžytynių dalyviai su juo būtų supažindinti pasirašytinai, vien tai, kad antstolis nedavė pasirašyti patvarkymo, kuriuo varžytynės atidėtos 30 minučių, negali būti pagrindas pripažinti varžytynes neįvykusiomis ir panaikinti varžytynių aktą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė A. R. patvirtino, jog antstolis pranešė, kad varžytynės atidedamos 30 minučių, pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus dėl CPK 713 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Teismas, remdamasis ieškovės paaiškinimais, kad ji žinojo apie vykdomosios bylos eigą, neskundė antstolio veiksmų, šiam įvertinus butą 35 000 Lt, į tai, kad AB bankas „Hansabankas“ nuo 2002 m. vasario 19 d. iki 2003 m. gegužės 19 d. reguliariai siuntė skolininkėms A. R. ir V. J. Č. pretenzijas, tačiau dėl aplaidumo ir lengvabūdiško pasitikėjimo jos tinkamai nereagavo į įspėjimus, nesiėmė realių veiksmų, kad tinkamai įvykdytų prievolę, konstatavo, jog nebuvo tenkinti ieškovės reikalavimų pripažinti negaliojančiais turto pardavimo iš varžytynių aktą, buto pirkimo–pardavimo sandorį, perleidimą ir jo teisines registracijas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės V. J. Č. ir atsakovės A. R. apeliacinius skundus, 2009 m. sausio 27 d. nutartimi juos atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, papildomai nurodė, kad teisingą antstolio buto įkainojimą patvirtino į bylą pateikti įrodymai apie analogiškų bei panašių butų Panevėžio mieste vertę ginčo buto įkainojimo ir pardavimo iš varžytynių metu, ieškovė nepagrindė argumentų, kad parduoto iš varžytynių buto reali vertė 2005 m. spalio–2006 m. vasario mėnesiais buvo 80 000–90 000 Lt. Kolegijos teigimu, ta aplinkybė, kad 2004 m. liepos 5 d. varžytynėse butas 2005 m. sausio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas už didesnę kainą, nepaneigė antstolio 2004 m. gegužės 26 d. buto aprašu atlikto buto įkainojimo bei 2004 m. liepos 5 d. varžytynėse parduoto buto kainos atitikties realiai kainai nurodytais momentais, nes kaina pasikeitė dėl objektyvių priežasčių, pasikeitimų rinkoje; juolab kad parduodamų iš varžytynių daiktų paklausa ir jų kaina yra mažesnė nei kitokiu būdu bei tvarka parduodamų daiktų. Kolegija, pasisakydama dėl argumentų apie varžytynių eigos pažeidimus, nurodė, kad pagal CPK 713 straipsnio 1 dalį antstoliui, prieš pradedant varžytynes, yra suteikta galimybė rašytiniu patvarkymu ne ilgiau kaip trims valandoms atidėti varžytynių pradžią; byloje buvo įrodymų, kad antstolis rašytiniu patvarkymu teisėtai ir pagrįstai atidėjo buto varžytynių pradžią 30 minučių dėl norinčio dalyvauti varžytynėse asmens, įspėjusio antstolį apie vėlavimą dėl svarbių priežasčių, vėlavimą į varžytynes. Kolegijos teigimu, pagal CPK 713 straipsnio 1 dalį antstolis neprivalo pasirašytinai ar raštiškai supažindinti išieškotoją, skolininką, varžytynių dalyvius su patvarkymu apie varžytynių pradžios atidėjimą. Kolegija pripažino nepagrįstais ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl antstolio atsisakymo bendradarbiauti su ieškove; motyvavo, kad byloje esantys įrodymai (aplinkybė, kad ieškovė neskundė antstolio veiksmų) patvirtino, jog antstolis išaiškino ieškovei teises vykdymo procese dėl išieškojimo nukreipimo į jai nuosavybės teise priklausantį butą, t. y. antstolis tinkamai vykdė CPK 634 straipsnio ir kitų teisės normų reikalavimus. Be to, kolegija pažymėjo, kad skolininkas vykdymo procese turi ne tik teises, bet ir pareigas (CPK 642-645 straipsniai), t. y. AB bankas „Hansabankas“ nuo 2002 m. vasario mėnesio reiškė pretenzijas atsakovei A. R. ir ieškovei V. J. Č. dėl hipoteka užtikrintos prievolės nevykdymo ir informavo apie galimybę kreiptis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo, tačiau jos nesiėmė priemonių ir neatliko konkrečių veiksmų hipoteka užtikrintos prievolės įvykdymui iki varžytynių surasti bei pasiūlyti iš varžytynių parduodamų daiktų pirkėjų ne dėl teisių ir pareigų nežinojimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų, bet dėl netinkamo savo teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo dėl nerūpestingumo bei neatidumo.

3. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartį, Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl iš varžytynių parduodamo buto kainos nustatymo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai nekonstatavo CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatytų aplinkybių,  netinkamai taikė CPK 681 straipsnio 1 dalį. Antstolis, areštuodamas skolininko turtą, turi jį įkainoti rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. CPK 681 straipsnio 2 dalyje nustatyta antstolio pareiga, vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, perkainoti turtą pagal šiame straipsnyje nustatytą tvarką. Pagal teismų praktiką iš varžytynių parduodamo turto vertei nustatyti būtina atsižvelgti tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius turto kainos nustatymo kriterijus, taip pat, esant nepastovioms nekilnojamo turto rinkos kainoms, areštuoto turto vertinimas atliktinas skiriant ekspertizę. Nagrinėjamoje byloje, kasatorės teigimu, vykdymo procesas vyko, kai greitai keitėsi ir nuolat brango nekilnojamasis turtas, tuo tarpu, įvertinant ginčo butą, nebuvo remtasi objektyviais turto vertės nustatymo būdais, nebuvo pasitelkti specialistai šioms aplinkybėms nustatyti, tik konstatuota, kad subjektyvi kasatorės nuomonė dėl buto vertės nelaikytina tinkamu buto vertės nustatymo kriterijumi, tačiau, pagal nekilnojamojo turto specialistų duomenis, ginčo buto vertė varžytynių metu galėjo siekti 89 500 Lt. Antstolis, žinodamas kasatorės prieštaravimus, esant greitai nekilnojamojo turto kainų kaitai, privalėjo skirti ekspertizę butui įvertinti; šis reikalavimas taip pat įtvirtintas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. antstolė A. R. Ž., Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcija; bylos Nr. 3K-3-8/2005; 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolė M. L. v. J. R.; bylos Nr. 3K-3-157/2005; 2006 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. antstolė G. A., A. V. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-245/2006). To nepadarius antstoliui, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai turėjo skirti ekspertizę parduoto turto vertei nustatyti pagal CPK 212–219 straipsniuose išvardytas taisykles. Be to, bylą nagrinėję teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad buvo areštuota ir parduota gerokai daugiau turto nei reikėjo skolai padengti, t. y. atsakovės A. R. skola bankui buvo 14 000 Lt, tuo tarpu antstolis, pažeisdamas CPK 677 straipsnio 2 dalį, aprašė skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikėjo išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti.
2. Dėl varžytynių laiko atidėjimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė nepagrįstas išvadas, kad antstolis, atidėdamas varžytynių pradžią, nepažeidė CPK 713 straipsnio 1 dalies. Teismai neįvertino aplinkybės, kad antstolis ginčijamą patvarkymą surašė tik po varžytynių; šią aplinkybę patvirtino varžytynių protokolas, kuriame pagal CPK 714 straipsnio 3 dalį nurodyta visa varžytynių eiga. Be to, varžytynių protokole nebuvo nurodyta priežasčių, dėl kurių varžytynių pradžios laikas turėjo būti atidėtas. Kasatorės teigimu, prieš prasidedant varžytynėms, nebuvo jokio rašytinio patvarkymo apie jų laiko atidėjimą, antstolis šį patvarkymą surašė vėliau, varžytynėms pasibaigus, nei kasatorė, nei atsakovė A. R. nebuvo raštu supažindintos su šiuo dokumentu, pažeidžiant CPK 625 straipsnio 3 dalį. Rašytinio patvarkymo dėl varžytynių atidėjimo nebuvimas, tinkamas kasatorės neinformavimas apie tai, varžytynių protokolo nepateikimas susipažinti buvo esminiai CPK 643 straipsnyje nurodytų skolininko teisių pažeidimai, taip pat buvo pažeistas CPK 717 straipsnio 1 punktas, nes varžytynės buvo pripažintos įvykusiomis net ir dalyvaujant tik vienam pirkėjui. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas rašytine teisėjo rezoliucija, o ne posėdyje ir ne teismo nutartimi buvo patvirtintas kasatorei dar bylinėjantis teisme dėl antstolio veiksmų, nesibaigus kasacinio apskundimo terminui, t. y. buvo pažeistos CPK 725 straipsnio 2, 3 dalys, pagal kurias, jeigu yra paduotas skundas dėl antstolių veiksmų, susijusių su varžytynėmis, arba jeigu dėl varžytynių teisėtumo teisėjui kyla abejonių, klausimas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus ir skolininkui. Nagrinėjamoje byloje Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartimi atmetus kasatorės skundą dėl teismo antstolio veiksmų, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2004 m. lapkričio 23 d. nutartimi atmetus atskirąjį skundą, Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas 2004 m. gruodžio 3 d. rezoliucija, esant neteisėtoms pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartims (tai pripažino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje V. J. Č. v. antstolis A. B., Nr. 3K-3-221/2005,) be teismo posėdžio, pažeisdamas CPK 725 straipsnio 3 dalį, rezoliucija patvirtino turto pardavimo iš varžytynių aktą.
3. Dėl antstolio pareigos bendradarbiauti pagal CPK 634 straipsnio 2 dalį. Pagal šią teisės normą antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Pagal teismų praktiką parduodant iš varžytynių turtą ir atliekant kitus vykdymo procese antstolio kompetencijai priskirtus veiksmus, antstoliui kyla pareiga bendradarbiauti su vykdymo proceso dalyviais ir vykdyti teismo sprendimą, išlaikant tiek skolininko, tiek išieškotojo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Kasatorės teigimu, antstolis, pažeisdamas nurodytą CPK nuostatą, nebendradarbiavo nei su kasatore, nei su pagrindine skolininke A. R.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė A. P. prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartį; nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tyrė ir vertino antstolio patvarkymo surašymo aplinkybes, teisingai konstatavo, kad patvarkymas apie varžytynių atidėjimą buvo surašytas prieš prasidedant varžytynėms; nė vienas iš varžytynėse dalyvavusių asmenų neginčijo antstolio patvarkymo, nereiškė prieštaravimų dėl antstolio veiksmų varžytynių metu. Parduodamo buto kaina buvo nustatyta tinkamai, kasatorė nepateikė įrodymų, kurie būtų paneigę pradinę turto pardavimo kainą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl areštuoto turto įkainojimo rinkos kainos

Skolininkui gera valia nevykdant teismo sprendimo, yra taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai. Viena iš tokių priemonių yra turto pardavimas iš varžytynių, kurių metu skolininko turtas parduodamas priverstinai, o iš pardavimo metu gautų lėšų atsiskaitoma su kreditoriumi. Turto pardavimas iš varžytynių yra skolininko nuosavybės teisių ribojimas, kuris turi būti atliekamas atsižvelgiant į privalomus reikalavimus. Viena iš būtinųjų vykdymo proceso sąlygų yra turto, į kurį nukreiptas išieškojimas, tinkamas įkainojimas, nes jis susijęs su nuosavybės teisės subjektų pakeitimu prieš savininko valią. Tinkamas turto kainos nustatymas yra susijęs tiek su skolininko (užtikrina, kad turtas nebūtų parduodamas nepagrįstai jį nuvertinant), tiek su kreditoriaus teisių apsauga (garantuojama, kad teismo sprendimas bus įvykdytas operatyviai ir efektyviai). Kadangi priverstine tvarka turtą parduoda ne savininkas, o specialus įstatymo įgaliotas asmuo – antstolis, tai pirkėjas ir turto savininkas neturi galimybės tartis dėl parduodamo daikto kainos. Areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos nustatymas kasacinio teismo praktikoje yra akcentuojamas kaip esminė varžytynių teisėtumo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G., V. G. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. R. M., bylos Nr. 3K-3-218/2009; 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. R. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-514/2006; ir kt.). Taigi turto įkainojimo paskirtis – nustatyti turto vertę, kurios pagrindu nusprendžiama, kokia varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina yra optimaliausia ir ji nebūtinai lygi turto pardavimo kainai (CPK 431 straipsnio 1 dalis).

Areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklės įtvirtintos CPK 681 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų tiesioginį komercinį sandorį po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina. CPK 681 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas turto perkainojimo institutas, kurio tikslas – užtikrinti areštuoto turto tinkamą įkainojimą pasikeitus jo vertei, taip garantuojant vykdymo proceso šalių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Taigi teisinis reglamentavimas yra nustatytas taip, kad, taikant prievartinį skolininko nuosavybės teisių ribojimą ją priverstinai parduodant, būtų išvengta sumų, neatitinkančių paimamo turto vertės sumokėjimo, kas reikštų neproporcingą nuosavybės teisių apribojimą. Apie būtinumą tokiais atvejais paisyti tikrosios turto vertės ir teisėtų skolininko bei kreditoriaus interesų  yra pasisakyta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Kanala v. Slovakia, no. 57239/00, judgement of 10 July 2007, par. 61). Teisingas, įstatymų reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas, yra visų pirma antstolio tiesioginė pareiga. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad šią pareigą antstolis privalo vykdyti nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymo antstoliui nustatyta pareiga ir suteikta realių galimybių taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas, išieškotojo ir skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2008; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. R. M., bylos Nr. 3K-3-218/2009). Teismo pareiga patikrinti, ar turtas įvertintas ir varžytynėse parduotas už tinkamą kainą, nepriklauso nuo to, ar buvo reiškiama prieštaravimų dėl turto įkainojimo, taip pat ar buvo apskųsti antstolio veiksmai parduodant turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. antstolė A. R. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-8/2005; 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. V. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-161/2007). Taigi kasacinio teismo praktika dėl tinkamą varžytynėse parduodamo turto kainos nustatymą teisės normų taikymo ir aiškinimo yra iš esmės suformuota ir orientuota į tai, kad tai visų pirma yra antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, pareiga.

CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jeigu antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei  nustatyti skiria ekspertizę. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad nei skolininkė, nei išieškotoja dėl antstolio atlikto buto įkainojimo neprieštaravo, todėl nebuvo pagrindo ekspertizei skirti. Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo proceso šalių prieštaravimai nėra vienintelis pagrindas skirti ekspertizę areštuojamo turto vertei nustatyti. Minėta, kad CPK 681 straipsnio 1 dalyje kaip savarankiškas pagrindas tokio pobūdžio ekspertizei skirti nurodytas atvejis, kai pačiam antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai turimi skolininko turto vertės įrodymai kelia abejonių, antstolis privalo imtis papildomų priemonių tinkamam skolininko turto įkainojimui nustatyti nepriklausomai nuo to, ar skolininkas ir išieškotojas reiškia prieštaravimų dėl nustatytos turto kainos. Taigi bylą nagrinėję teismai suabsoliutino šalių prieštaravimų dėl turto vertės nebuvimą. Pažymėtina tai, kad 2004 m. kovo 5 d. kasatorė pateikė teismui prašymą įpareigoti antstolį buto vertei nustatyti skirti ekspertizę, tačiau teismas 2005 m. kovo 17 d. nutartimi antstolį įpareigojo perkainoti butą, neskiriant ekspertizės. Nors viso bylos proceso metu kasatorė kėlė ginčą dėl netinkamai nustatytos areštuoto turto vertės, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog kasatorė nepaneigė, kad antstolio 2004 m. gegužės 26 d. turto aprašu atliktas įkainojimas ir 2004 m. liepos 5 d. parduoto buto kaina neatitiko realios vertės. Teismui nesukėlė abejonių tai, kad antstolio areštuoto turto įkainojimas 2004 m. gegužės 26 d.  (35 000 Lt)  buvo mažesnis už Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytą vidutinę buto rinkos vertę (36 624 Lt), nustatytą dar 1999 m. gegužės 10 d. Teismas nemotyvuotai vertino tik antstolio pateiktas neinformatyvias pažymas apie dviejų kambarių butų Panevėžyje kainas, tuo tarpu kasatorės pateiktos preliminarios išvados dėl konkretaus turto vertės apskritai nevertino. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tam, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas būtų pripažintas negaliojančiu, teismas turi būti visiškai įsitikinęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos. Tokiu atveju teismas turi skirti ekspertizę ginčijamai turto kainai nustatyti ir, ekspertizei nustačius realią to meto ginčo objekto kainą, yra objektyvus pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007). Taigi turto rinkos kaina bei kainų (ginčijamo pardavimo ir pardavimo įstatymų nustatyta tvarka) skirtumas teisme nagrinėjant ginčą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu nustatomi teismui paskyrus ekspertizę CPK 212-219 straipsniuose nustatyta tvarka. Tik žinant turto rinkos kainą turto pardavimo iš varžytynių metu, galima spręsti apie varžytynių teisėtumą. Šioje byloje tokios teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra nustatytos. Turto rinkos vertės nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinės instancijos teismas nesprendžia. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, kuriose reglamentuojamos įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės bei ekspertizės skyrimas (CPK 176, 185, 212 straipsniai). Nustatytų proceso teisės normų pažeidimų kasacinis teismas negali pats pašalinti, nes yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių ir negali nustatyti naujų aplinkybių, o apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės, bet ne fakto aspektu, todėl ši byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgus į tai, kad nekonstatuoti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai ir proceso teisės normų pažeidimai gali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 4 dalis, 360 straipsnis).

Dėl varžytynių atidėjimo

Kasaciniame skunde keliamas CPK 713 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo klausimas. Šioje teisės normoje nustatyta, kad varžytynės vykdomos skelbime nurodytoje vietoje ir nurodytu laiku, tačiau antstolis, prieš pradėdamas varžytynes, rašytiniu patvarkymu gali ne ilgiau kaip trims valandoms atidėti varžytynių pradžią. Šioje teisės normoje nėra nurodytos priežastys, dėl kurių gali būti atidedama varžytynių pradžia, todėl tokių priežasčių buvimo nustatymas paliekamas antstolio diskrecijai. Įstatyme nustatyta tik privaloma atidėjimo forma ir maksimali varžytynių atidėjimo trukmė. Kasatorės teigimu, antstolis šį patvarkymą surašė tik po varžytynių, be to, buvo pažeisti CPK 625 straipsnio 3 dalies reikalavimai, nes nei ji, nei atsakovė nebuvo pasirašytinai supažindintos su patvarkymu dėl varžytynių atidėjimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasatorės argumentais. Kasacinis teismas vadovaujasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis. Šie teismai nustatė, kad antstolis rašytiniu patvarkymu atidėjo varžytynių pradžią trisdešimčiai minučių dėl norinčio dalyvauti varžytynėse asmens vėlavimo dėl svarbių priežasčių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorė netinkamai aiškina CPK 625 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias antstolio teisę atidėti vykdymo veiksmus ar vykdomąją bylą sustabdyti. Ši procesinė teisės norma turi būti aiškinama kartu su CPK 627 straipsniu, nustatančiu vykdomosios bylos sustabdymo ar vykdymo veiksmų atidėjimo pagrindus. Iš šioje normoje nurodytų pagrindų matyti, kad iš esmės vykdymo veiksmai atidedami tada, kai egzistuoja tam tikros objektyvios aplinkybės, nepriklausančios nuo vykdymo proceso dalyvių ir antstolio valios, dėl kurių vykdymo veiksmų atlikimas nėra galimas (sunki skolininko liga; skolininko paieška ir pan.). Kitokiais atvejais vykdymo veiksmai gali būti atidedami tik išieškotojo prašymu (CPK 627 straipsnio 1 punktas). Tuo tarpu CPK 713 straipsnio 1 dalis reglamentuoja ne vykdymo veiksmų atidėjimą šioje normoje nurodytais pagrindais, o tik paties veiksmo pradžios perkėlimą ne ilgesniam kaip trijų valandų laikotarpiui. Kasatorė neginčija, kad apie varžytynių pradžios atidėjimą trisdešimčiai minučių atvykę asmenys buvo informuoti, o bylą nagrinėję teismai nustatė, jog tai buvo atlikta CPK 713 straipsnio 1 dalyje nustatyta forma – rašytiniu patvarkymu. Tai, kad šis patvarkymas nebuvo įteiktas kasatorei pasirašytinai, savaime nedaro jo neteisėto ir neturi įtakos turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumui. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto aiškinimo ir taikymo yra pasisakyta, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. R. M., bylos Nr. 3K-3-218/2009). Taigi kiti procedūriniai pažeidimai, sprendžiant klausimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo, gali būti reikšmingi tiek, kiek jie turi įtakos CPK 602 straipsnyje įtvirtintų pagrindų buvimui. Kasatorės nurodyti argumentai dėl antstolio priimto patvarkymo atidėti varžytynių pradžią teisėtumo šiuo požiūriu nėra reikšmingi.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorė kelia klausimą dėl CPK 725 straipsnio 2, 3 dalies nuostatų pažeidimo, nes turto pardavimo iš varžytynių aktas rašytine teisėjo rezoliucija, o ne posėdyje ir ne teismo nutartimi, buvo patvirtintas kasatorei dar bylinėjantis teisme dėl antstolio veiksmų, nesibaigus kasacinio apskundimo terminui;  jeigu yra paduotas skundas dėl antstolių veiksmų, susijusių su varžytynėmis, arba jeigu dėl varžytynių teisėtumo teisėjui kyla abejonių, klausimas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus ir skolininkui.

Kasacinio teismo praktika dėl CPK 725 straipsnio taikymo yra suformuota. Teisėjas, rezoliucija tvirtindamas turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi kruopščiai patikrinti CPK 725 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų buvimą ar nebuvimą; nurodytame straipsnyje nustatytų reikalavimų nevykdymas pripažįstamas esminiu proceso įstatymų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje M. T. v. M. K., bylos Nr. 3K-3-448/2006; 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. antstolė R. M., bylos Nr. 3K-3-157/2006). Nagrinėjamoje byloje varžytynių aktas buvo patvirtintas teisėjo rezoliucija po to, kai apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas kasatorės skundas dėl antstolio veiksmų. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis). Esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai, kuria atmestas skundas dėl antstolio veiksmų, teisėjas, spręsdamas turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo klausimą, neturėjo pagrindo konstatuoti CPK 725 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų buvimą. Nagrinėjamoje byloje, susiklosčius procesinei situacijai, kai kasacine tvarka buvo panaikintos teismų nutartys byloje dėl antstolio veiksmų ir ši byla sujungta su byla dėl sandorių, turto pardavimo iš varžytynių akto, teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais, kasatorės keliamas klausimas tapo neaktualus, nes bylą nagrinėję teismai turėjo patikrinti ne tik CPK 602 straipsnyje nustatytų pagrindų buvimą, bet ir antstolio veiksmų teisėtumą kitais pagrindais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad parduodamo iš varžytynių turto rinkos kainos nustatymas yra fakto klausimas, sprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų. Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o vertindamas skundžiamą teismo procesinį sprendimą, teisės aspektu tik patikrina, ar nebuvo pažeistos turto pardavimą iš varžytynių reglamentuojančios teisės normos. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl parduodamo turto rinkos kainos nustatymo ir antstolio veiksmų teisėtumo šiuo aspektu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nenustatė turinčių reikšmės bylai išspręsti faktinių aplinkybių, todėl konstatuotina, kad skundžiama šio teismo nutartis priimta pažeidžiant teisės normas, reglamentuojančias areštuoto turto įkainojimą (CPK 681 straipsnio 1 dalis) bei bendrąsias procesines (CPK 263 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis) teisės normas. Šie pažeidimai yra pagrindas nustatyti CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 bei 2 punktuose nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis), nes kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų, jiems (pažeidimams) pašalinti būtina tirti ir vertinti įrodymus bei nustatyti reikšmingas bylai išspręsti faktines aplinkybes. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Česlovas Jokūbauskas

Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė