Civilinės bylos Nr. e2-126-330/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01384-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės PakFa ieškinį atsakovams V. V. ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties ir įsakymo pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Autograta“, uždaroji akcinė bendrovė „Daktra“, A. J.,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB PakFa kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2020 m. spalio 5 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį ir 2020 m. rugpjūčio       7 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymą Nr. 49VĮ-1573-(14.49.2.) dėl kitos paskirties valstybinės žemės sklypo dalies Vilniuje, Savanorių pr. 174A, pardavimo atsakovei V. V., taip pat taikyti restituciją.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovams NŽT ir V. V. dalyvauti sandoriuose dėl žemės sklypo Vilniuje, Savanorių pr. 174A, inicijuoti, organizuoti ir vykdyti bet kokius šio žemės sklypo teritorijų planavimo darbus, pertvarkyti žemės sklypą, keisti kadastro duomenis, statyti statinius (įrenginius), sudaryti susitarimus dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje.

3.       Ieškovė nurodė, kad UAB PakFa (buvęs pavadinimas – IĮ „Autofondas“), UAB „Autograta“, UAB „Daktra“, A. J. ir atsakovė V. V. yra gamybinės paskirties pastato Vilniuje, Savanorių pr. 174A, pastatyto ant dviejų valstybei nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, patalpų savininkai, tuo pagrindu su patalpų savininkais buvo sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys. Atsakovai V. V. ir NŽT 2020 m. spalio 5 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Nepaisant to, kad tarp atsakovų buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, kitai žemės sklypo daliai liko įregistruota ir yra galiojanti 2001 m. spalio 1 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis. Atsakovei V. V. buvo nepagrįstai suteikta teisė naudotis bei įgyti nuosavybės teisę ir nuomos teisę į didesnę žemės sklypo dalį, nei nustatyta teisės aktuose, nes kiti žemės sklypo dalių nuomininkai negali įgyvendinti savo teisės išsinuomoti jiems proporcingai tenkančią žemės sklypo dalį. Ginčijama valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ir 2020 m. rugpjūčio 7 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymas yra neteisėti, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais, taikant restituciją, tai yra grąžinant ginčo sklypo dalį atsakovei NŽT, o atsakovei V. V. grąžinant už sklypą sumokėtas lėšas. Iki ginčo išnagrinėjimo būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes yra svarbu išlaikyti daikto teisinį statusą nepakitusį, siekiant išvengti naujų teisminių ginčų, tuo labiau, kad atsakovė V. V. ir jos atstovas 2018 m. jau buvo bausti už neteisėtą sklypo dalies užtvėrimą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 13 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą ir nurodė atlikti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo ginčo turtui (žemės sklypui), uždraudė atsakovams NŽT ir V. V. dalyvauti sandoriuose dėl žemės sklypo perleidimo, inicijuoti, organizuoti ir vykdyti bet kokius šio žemės sklypo teritorijų planavimo darbus, pertvarkyti žemės sklypą, keisti kadastro duomenis, statyti statinius (įrenginius), sudaryti susitarimus dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje.

5.       Teismas sprendė, kad preliminariai įvertinus ieškinio ir jo priedų turinį, galima teigti, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas – ieškiniu įrodinėjama, kad atsakovai ginčo sutartį sudarė neteisėtai, pažeidžiant ieškovės, kaip to paties valstybinės žemės sklypo nuomininkės, teises ir teisėtus interesus. Teismo vertinimu, tam, kad bylos nagrinėjimo metu nepakistų esama ginčo žemės sklypo situacija (teisinis režimas, paskirtis, naudojimo būdas ir pan.), neatsirastų nauji ginčo žemės sklypo savininkai, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios nesuvaržys atsakovų teisių ir teisėtų interesų ir išlaikys proceso šalių pusiausvyrą iki įsiteisės teismo sprendimas dėl ginčo esmės.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

6.       Atskiruoju skundu atsakovė V. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

7.       Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.                      Ieškinys yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Atsakovė nusipirko žemės sklypą, taigi sudaryta žemės nuomos sutartis nustojo galioti. Ta aplinkybė, kad pasibaigusi nuomos sutartis nėra išregistruota viešajame registre, nesukelia atsakovei arba kitiems proceso dalyviams jokių pasekmių. Parduotas žemės sklypas yra mažesnis nei anksčiau nuomotos žemės sklypo dalies plotas. Ieškovė savo ieškinyje pateikia skaičiavimus, tačiau byloje nėra duomenų, ar tie skaičiavimai yra pagrįsti ir atitinka NŽT duomenis.

7.2.                      Draudimas atsakovei NŽT perleisti po sutarties sudarymo „atsilaisvinusią“ arba iki jos sudarymo neišnuomotą žemės sklypo dalį yra nepagrįstas ir nelogiškas. 

7.3.                      Laikinųjų apsaugos priemonių dalis, nesusijusi su draudimu perleisti nuosavybes teises, nėra aktuali ir yra perteklinė. Teismas nenurodė, kaip žemės sklypo kadastro duomenų pakeitimas (patikslinimas) arba naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymas gali apsunkinti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

7.4.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas prejudiciniu 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-16733-808/2019 atmetė ieškovės ir trečiųjų asmenų ieškinį dėl ginčo žemės sklypo sujungimo su kitu žemės sklypu, toje byloje konstatuota, kad ieškovai tiksliai nežino nei jiems priklausančių sklypo plotų, nei jų dalių žemės sklype.

7.5.                      Taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir varžo atsakovės teisę į nuosavybę, apriboja atsakovei galimybę nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, gauti atitinkamas pajamas iš įgyto sklypo nuomos. Atsakovės negautos pajamos sudaro 5 000 Eur per mėnesį, todėl netenkinus atskirojo skundo, bus teikiamas prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo.

8.       Atsakovė NŽT atsiliepimu prašo atmesti atsakovės V. V. atskirąjį skundą.

9.       Atsiliepime nurodoma, kad nors ieškinys ir yra nepagrįstas, atsakovės NŽT manymu, laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagrįstai, nes bylos nagrinėjimo metu būtina išlaikyti nepakitusią ginčo žemės sklypo situaciją, nepasikeitusius žemės sklypo savininkus ir užtikrinti proceso šalių interesų pusiausvyrą.

10.       Ieškovė UAB PakFa atsiliepimu prašo atmesti atsakovės V. V. atskirąjį skundą.

11.       Atsiliepime ieškovė nurodo šiuos pagrindinius teiginius:

11.1.                       Ieškinys grindžiamas tuo, kad žemės sklypo pardavimas atsakovei V. V. yra neteisėtas, kadangi parduoto žemės sklypo dalys, proporcingos pastate, esančiame žemės sklype, turimam  plotui, nebuvo nustatytos kitiems šio žemės sklypo nuomininkams (naudotojams). Šią pirkimo-pardavimo sutartį ginčija ne tik ieškovė, bet ir tretieji asmenys – UAB „Daktra“ bei UAB „Autograta“, kurie savo reikalavimus taip pat grindžia tuo, kad nebuvo nustatytos kiekvienam žemės sklypo nuomininkui tenkančios žemės sklypo dalys, kad atsakovei buvo parduota per didelė žemės sklypo dalis.

11.2.                       Apeliantės teiginys, kad žemės sklypo nuomos sutartis yra pasibaigusi, o jos neišregistravimas nesukelia jokių pasekmių, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir apskųstos nutarties pagrįstumo. Priešingai nei teigia atsakovė V. V., toks nuomos sutarties neišregistravimas iš viešojo registro pažeidžia kitų žemės sklypo dalių naudotojų teises ir teisėtus interesus.

11.3.                       Pagal teismų praktiką aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovei sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovę, turinčią teisę disponuoti ginčo turtu, pripažįstama kaip aplinkybė, patvirtinanti teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą.

11.4.                       Tarp ieškovės bei atsakovės ir kitų žemės sklypo nuomininkų įvykęs konfliktas dėl V. V. ir jos įgalioto asmens K. Š. teisei priešingų veiksmų naudojantis žemės sklypais, patvirtina būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

12.       Tretieji asmenys UAB ,,Daktra“ ir UAB ,,Autograta“ atsiliepimu prašo atmesti atskirąjį skundą.

13.       Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

13.1.                       Apeliantė neteisingai interpretuoja ieškinio faktines aplinkybes. Priešingai nei teigia apeliantė,  ieškinyje žemės nuomos sutarties neišregistravimas buvo nurodytas tik kaip viena iš aplinkybių, pagrindžiančių atsakovių veiksmų neteisėtumą. Esminė aplinkybė, pagrindžianti ginčijamų sutarties ir įsakymo neteisėtumą – žemės sklype nuomojamos dalys buvo paskirstytos neproporcingai žemės sklypo nuomininkų turimų patalpų daliai. Atsakovė NŽT nesiėmė spręsti nuomininkų daugelį metų besitęsiančių nesutarimų, neteikė jokios informacijos.

13.2.                       Atskirajame skunde dėstomi argumentai yra deklaratyvūs ir niekaip nepaneigia aplinkybės, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų.

13.3.                       Atsakovė V. V. į bylą teikia įrodymus, patvirtinančius jos aktyvų veikimą tam, kad ginčijamų įsakymo ir sutarties pagrindu įsigytą žemės sklypo dalį ji galėtų ilgam laikui išnuomoti tretiesiems  asmenims. Atsakovės V. V. argumentai dėl neva negaunamų pajamų yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

15.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Preliminarus ieškinio pagrįstumas ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. neegzistuojant bent vienai iš jų negalimas šių priemonių taikymas. Pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo sąlygų egzistavimą kyla ieškinį pareiškiančiam asmeniui, o teismui – kiekvienu konkrečiu atveju tinkamai atlikti minėtų sąlygų teisinį įvertinimą. 

16.       Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys preliminariai pagrįstas. Apeliantė, nesutikdama su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, atskirajame skunde pateikia itin išsamius argumentus dėl ieškinio nepagrįstumo, teigia, kad ieškinys yra nelogiškas, nes ieškovė neteisingai skaičiuoja ginčijamo žemės sklypo plotus, ir pan. Pasisakant dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, pažymėtina, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl ieškovo pateiktų argumentų pagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018 ir kt.). Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė neturėjo galimybės pateikti visų detalių ginčijamo žemės sklypo pardavimo ploto, jo naudojimosi dalių proporcijų, nes atsakovės neteikė visos būtinos informacijos ir duomenų, todėl bylos nagrinėjimo metu atitinkamus įrodymus bus prašoma išreikalauti ir pateikti. Pažymėtina, kad visos aktualios aplinkybės, svarbios sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, bus nustatytos ir įvertintos bylą nagrinėjant iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tikslūs žemės sklypo, jo naudojimosi dalių proporcijų duomenys dar nėra aktualūs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje nėra pakankamo pagrindo nuspręsti, kad ieškovės reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

17.       Pasisakydamas dėl kitos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui egzistavimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą.

18.       Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas pritaikė dvejopo pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nurodė atlikti įrašą viešame registre dėl ginčo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo, taip pat uždraudė atsakovėms dalyvauti sandoriuose dėl žemės sklypo perleidimo, inicijuoti, organizuoti ir vykdyti bet kokius šio žemės sklypo teritorijų planavimo darbus, pertvarkyti žemės sklypą, keisti kadastro duomenis, statyti statinius (įrenginius), sudaryti susitarimus dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje.

19.       Apeliantė atskirajame skunde nesutikdama su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nepateikia jokių argumentų, susijusių su nuosavybės teisės perleidimo uždraudimo nepagrįstumu, bet priešingai – iš esmės sutinka su tokiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Pasisakydama dėl antrosios taikytų laikinų apsaugos priemonių dalies, apeliantė deklaratyviai teigia, kad toks draudimas kitos atsakovės – NŽT atžvilgiu yra nelogiškas, be to, esąs perteklinis ir nesusijęs su draudimu perleisti nuosavybės teisę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati atsakovė NŽT atsiliepime sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir prašo atsakovės V. V. atskirąjį skundą atmesti.

20.       Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokio pobūdžio bylose, kai yra ginčijami konkretūs turtiniai sandoriai ar aktai dėl nekilnojamojo turto, yra svarbu taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrintų ginčo šalių esamą situaciją ir bylos nagrinėjimo metu neleistų jai pakisti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017 ir kt.). Akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu tai, kad taikomos priemonės nevaržytų asmens teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė atskirajame skunde nepateikė pagrįstų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeidęs ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Apeliantė, kaip ji ir nurodė atskirajame skunde, turi subjektyvią teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl galimų nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 straipsnis).

21.       Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

22.       Ieškovė UAB PakFa atsiliepime į atskirąjį skundą prašo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimu (CPK 98 straipsnis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų sudėtingumą, apimtį bei kokybę, įvertinus tai, jog šios išlaidos viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytą maksimalų dydį (8.16 punktas), apeliacinis teismas konstatuoja pagrindą ieškovės UAB PakFa naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 500 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei PakFa (juridinio asmens kodas 123093790) iš atsakovės V. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjas                                                Gintaras Pečiulis