Administracinė byla Nr. TA-555-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00435-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas J. S. 2020 m. kovo 5 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2019 m. rudens iki 2020 m. sausio mėn. jis buvo kalinamas Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jis buvo laikomas kamerose Nr. 7, Nr. 28 (kameroje Nr. 7 buvo po 6 asmenis, kameroje Nr. 28 – po 4 asmenis), kuriose nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m laisvo judėjimo plotas. Kamerose neįrengta ventiliacija, yra tik skylė sienoje. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios kameros dalies, iš jo sklido nemalonus kvapas, kameroje Nr. 7 yra tik skylė grindyse, o ne sėdimas tualetas. Langai kamerose netvarkingi, nesandarūs. Kameroje Nr. 7 atsilupusios lubos ir sienos, krenta kreida, drėgna, matosi pelėsis. Be to, šioje kameroje jis buvo sukandžiotas blakių, nors kamera ir buvo dezinfekuota, tačiau blakės neišnyko. Toks elgesys su suimtaisiais yra nežmoniškas, kankinantis, jam pablogėjo psichinė būklė, buvo pažemintas jo orumas, neužtikrintas privatumas, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovo atstovas nurodė:

3.1.       Iš Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2020 m. kovo 20 d. pažymos „Dėl J. S.“ matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki 2020 m. sausio 27 d. buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 7, Nr. 28, kameroje būdavo 3–6 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra toks pats, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,66 kv. m iki 5,87 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.

3.2.       Sanitariniai mazgai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sienų aukštis didesnis nei 1,5 m, įėjimai atitverti durimis ar stora užuolaida, tupimo klozeto būtinumo teisės aktai nenumato. Kvapų parametrų jokie teisės aktai nereglamentuoja. Kameros vėdinamos per langą, natūraliu būdu, iš visų kamerų išvestos ventiliacijos angos į koridorių.

3.3.       Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti atitikimo higienos normoms patikrinimai, tačiau skundų nei Šiaulių TI, nei kitur dėl sąlygų kameroje nebuvo gauta. Patalpų dezinfekcija, dezinsekcija yra vykdomos. Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji.

3.4.       Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Pareiškėjas žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II.

4.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeista; reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

5.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą. Taip pat atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

6.       Iš atsakovo pateiktos 2020 m. kovo 20 d. pažymos Nr. 60-9970 „Dėl J. S.“ teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki 2020 m. sausio 27 d. Pažymoje nurodyta, kokią dieną, kokioje kameroje ir su kiek žmonių pareiškėjas buvo kalinamas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas kamerose Nr. 7, Nr. 28 buvo kalinamas 137 dienas, kameroje buvo po 3–6 asmenis, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,66 kv. m iki 5,87 kv. m kameros ploto. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124) nustatytų reikalavimų dėl kameros ploto vienam asmeniui, t. y. pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Remdamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas, nes pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

7.       Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms (galima drėgmė, pelėsis, nutrupėjusios sienos) nėra paneigti, duomenų apie higienos sąlygas, išskyrus fotonuotraukas, kamerose teismui nepateikta. Kadangi pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų higienos sąlygų visiškai paneigti nebuvo, todėl abejones teismas vertino pareiškėjo naudai.

8.       Dėl ventiliacijos kamerose teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, todėl jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi, taigi, mechaninės ventiliacijos įrengimas nėra galimas. Ventiliacija užtikrinama per langą bei angas sienose, todėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 17 punkto pažeidimų nenustatyta.

9.       Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl tualetų įrengimo, teismas nustatė, kad pateiktoje Šiaulių TI san. mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, jog žemiausia sanitarinio mazgo sienelė buvo 2,28 m aukščio, iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad įėjimas į sanitarinį mazgą kameroje Nr. 28 atitvertas durimis, kuo atitvertas įėjimas į sanitarinį mazgą kameroje Nr. 7, neaišku, tačiau pretenzijų, kad jis būtų neatitvertas, pareiškėjas nereiškė, todėl teismas sprendė, kad privatumo pažeidimo, naudojantis sanitariniu mazgu, nebuvo. Vertinant blogo kvapo buvimą kameroje, teismas pastebėjo, jog toks kvapas kameroje galėjo būti tiek dėl atviro iš viršaus sanitarinio mazgo, tiek dėl sėdimo unitazo nebuvimo kameroje Nr. 7, tačiau teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 p., Higienos normos 17 p.), todėl neteisėtų atsakovo veiksmų dėl sanitarinio mazgo įrengimo, neatitveriant jo iki viršaus, teismas nenustatė. Teismas pažymėjo, kad Higienos norma nenumato reikalavimų privalomai įrengti sėdimą unitazą, todėl pareiškėjo argumentą dėl blogo kvapo kameroje teismas atmetė. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad viso buvimo Šiaulių TI metu skundų dėl blogo kvapo kameroje nebuvo pateikta.

10.       Iš teismui pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. rugsėjo 2 d., 2019 m. lapkričio 12 d., 2020 m. sausio 10 d. patikrinimų aktų teismas nustatė, jog nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas atliekamas, o, nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas. Tačiau teismas pažymėjo, kad iš pateiktų duomenų matyti, jog 2019 m. rugsėjo 24 d. ir 2019 m. rugsėjo 27 d. buvo atlikti nariuotakojų-blakių naikinimo darbai, nustačius jų buvimą. 2019 m. rugsėjo 24 d. darbai tinkamai atlikti nebuvo, nes po trijų dienų vėl reikėjo atlikti blakių naikinimo darbus, todėl teismas laikė įrodyta, jog mažiausia 3 dienas buvo pažeistas Higienos normos 20 punktas.

11.       Teismas pažymėjo, kad, nors nagrinėjamu atveju Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

12.       Spręsdamas dėl pareiškėjo teisių gynimo būdo, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas; nenustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta; taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos (galima drėgmė, pelėsis, abejones traktuojant pareiškėjo naudai, blakių buvimas) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, buvimo Šiaulių TI aptariamu laikotarpiu metu į gydytojus nurodytu laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė); tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo neilgą laiko tarpą, tik 137 dienas, iš kurių 3 dienas nustatytas nariuotakojų parazitų buvimas kameroje, dėl parazitų sukandimų į gydytojus kreiptasi nebuvo, Šiaulių TI ėmėsi tinkamų priemonių patalpų dezinsekcijai, todėl pažeidimas laikytinas mažareikšmiu. Atsižvelgdamas į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, pagal kurią, nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas, teismas vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus.

III.

13.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo išnagrinėti jo skundą nešališkai, teisingai ir priteisti iš Šiaulių TI už 2019 m. rugsėjo 12 d.–2020 m. sausio 27 d. laikotarpį 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į daugelį faktų, nors pripažino, kad jo, kaip suimtojo, teisės buvo pažeistos, bet jo skundo nepatenkino visa apimtimi. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui, dėl minimalaus ploto kameroje neužtikrinimo, blakių buvimo ir dėl to kilusias pasekmes jo sveikatai ir savijautai. Pareiškėjas akcentuoja, kad kameros plotą mažino joje esantis sanitarinis mazgas ir baldai, taip pat papildomai nurodo, kad iš kameros ventiliacijos angos sklisdavo nemalonus (dvėselienos) kvapas, nes ventiliacijos angų Šiaulių TI nevalydavo.

14.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo atstovo nuomone, teismas išsamiai įvertino nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mąstą, trukmę bei intensyvumą ir konstatavo, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ar pasikartojančiais. Tai įvertinus, teismas pagrįstai pripažino pažeistas pareiškėjo teises, bet atmetė prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo. Dėl minimalaus ploto neužtikrinimo atsakovo atstovas sutinka su teismo vertinimu, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą, taigi, pareiškėjo teiginys, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas baldų užimamas plotas, yra nepagrįstas. Be to, pagal EŽTT praktiką, į sanitarinio mazgo plotą, skaičiuojant kameros plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m. ploto pažeidimas. Šiuo atveju pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m. kameros ploto. Nors pareiškėjas teigia, kad teismas tinkamai neįvertino aplinkybių dėl netinkamo kenkėjų naikinimo, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nurodytas aplinkybes teismas vertino pareiškėjo naudai, todėl apeliaciniame skunde kartojamos aplinkybės neturi prasmės. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo papildomas aplinkybes, susijusias su tariamai iš sienose esančios angos sklindančio blogo (dvėselienos) kvapo, kurių pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes pareiškėjas tik abstrakčiai kartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus teiginius ir nepateikia jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki 2020 m. sausio 27 d., atlyginimo.

16.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Teismas konstatavo, kad nebuvo paneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl higienos normas atitinkančių kalinimo sąlygų (drėgmės, pelėsio, nutrupėjusių sienų), taip pat 2019 m. rugsėjo 24 d.–2019 m. rugsėjo 27 d. (3 dienas) nesilaikyta Higienos normos 20 punkto reikalavimų, nes nebuvo tinkamai atlikti blakių naikinimo darbai, dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų teismas nenustatė Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

17.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, mano, kad teismas neįvertino, jog kameros plotą papildomai mažino joje esantis sanitarinis mazgas ir baldai, o, nustatęs higienos sąlygų pažeidimą, nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodo naują aplinkybę, kad iš kameros ventiliacijos angos sklisdavo nemalonus (dvėselienos) kvapas, nes ventiliacijos angų Šiaulių TI nevalydavo.

18.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

20.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodo naują aplinkybę, kad iš kameros ventiliacijos angos sklisdavo nemalonus (dvėselienos) kvapas, nes ventiliacijos angų Šiaulių TI nevalydavo. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde šio nusiskundimo nereiškė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų.

21.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų ir padarytų išvadų nebekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

22.       Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

23.       Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

24.       Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.

25.       Pirmosios instancijos teismas nustatė ir dėl to nėra ginčo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki 2020 m. sausio 27 d., t. y. 137 dienas. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas periodiškai buvo apgyvendintas kamerose Nr. 7, Nr. 28 kartu su 2–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,66 kv. m iki 5,87 kv. m kameros ploto. Tai reiškia, kad ginčo laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nes minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta.

26.       Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad gyvenamųjų patalpų plotą mažino sanitarinis mazgas ir baldai, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui iš esmės buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

27.       Dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

28.       Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida ir, jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, laikant, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017).

29.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl higienos sąlygų kamerose (drėgmės, pelėsio, nutrupėjusių sienų) ginčo laikotarpiu (137 dienas) atsakovo atstovo nebuvo paneigtos, nustatytas pažeidimas dėl blakių kameroje buvimo – 3 dienas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo higienos sąlygų pažeidimo atveju, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

30.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Dirvonas

        Milda Vainienė