Administracinė
byla Nr. A575-864/2010
Procesinio sprendimo kategorija 10.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. liepos 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas)
ir Arūno Sutkevičiaus,
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
atsakovo atstovei Andrei Burbulytei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka
išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės
„ESKALADA ECABT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2009 m.
birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios
akcinės bendrovės „ESKALADA ECABT“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie
Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui
Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „ESKALADA ECABT“
(toliau – ir UAB „Eskalada Ecabt“, ir
pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir
prašė panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų
ministerijos (toliau – ir Muitinės
departamentas) 2009 m.
kovo 27 d. sprendimą N. 1A-4.13-191 (toliau
- ir Sprendimas) ir Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) patikrinimo ataskaitą Nr. 8VM065M dalyje, kuria
nuspręsta priskaičiuoti ir įregistruoti bendrovei UAB „Eskalada Ecabt“
mokestinę prievolę muitinei (antidempingo
muito 13 735 Lt, importo pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) 2 670 Lt, delspinigius 516 Lt, baudą 8 203 Lt, iš
viso – 25 124 Lt). Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad 2007 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjas pateikė
prašymą Muitinei perskaičiuoti bendrojo administracinio dokumento importo (toliau – ir BAD IM) rinkinyje Nr.
7VG20407611 (2007 m.
rugpjūčio 23 d.) deklaruotoms prekėms (besiūliams vamzdžiams) antidempingo
muitą, taikant tarifo normą 24,1 procentų vietoje 35,8 procentų. Muitinė 2007 m. gruodžio 19 d.
atliko pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės
atskaitomybės patikrinimą, susijusį su muitų teisės aktų taikymu laikotarpiu
nuo 2005 m.
sausio 1 d. iki 2007 m.
rugsėjo 30 d., surašė patikrinimo aktą Nr.
7VM108M, ir nusprendė: pareiškėjo prašymo netenkinti; taisyti BAD IM rinkinyje
Nr. 7VG20402143 deklaruotų prekių TARIC kodus; įregistruoti mokestinę prievolę:
antidempingo muito 13 735 Lt, importo PVM 2 670 Lt, delspinigius 320 Lt, baudą 8 203 Lt. Šį sprendimą pareiškėjas 2008 m. sausio 18 d. apskundė
Muitinės departamentui, kuris 2008
m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-165 pareiškėjo
skundą patenkino iš dalies ir pavedė Muitinei atlikti pakartotinį patikrinimą
ir priimti naują sprendimą. Muitinės pareigūnai atliko pakartotinį mokestinį
patikrinimą ir 2008 m. birželio 18 d. surašė mokestinio
patikrinimo aktą Nr. 8VM065M, kuriuo įregistravo pareiškėjo mokestinę
nepriemoką: antidempingo muito 13 735 Lt, importo PVM 2 670 Lt, delspinigius
516 Lt, baudą 8 203 Lt. Muitinės
departamentas 2009 m.
kovo 27 d. sprendimu ,,Dėl UAB ,,Eskalada Ecabt” skundo” Nr. 1A-4.13-191
patvirtino Muitinės 2008 m. birželio 18 d. sprendimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendime nepagrįstai
teigiama, jog pareiškėjas teikė klaidinančią informaciją. Prekių deklaravimo
metu pareiškėją atstovavo muitinės tarpininkas uždaroji akcinė bendrovė „UNIGELA“
(toliau – ir UAB „Unigela“), kuris neteisingai
nurodė TARIC prekės kodus, todėl pareiškėjas neturi būti atsakingas už muitinės
tarpininko atliktus veiksmus. Be to, muitinei pateiktuose kokybės
sertifikatuose tais pačiais numeriais nurodomos tos pačios plieno markės, tik vienu
atveju pagal seną Rusijos Federacijos valstybinį standartą, o kitu – pagal
naują, todėl dokumentai negali būti vertinami kaip klaidinantys. Pabrėžė, kad
Muitinės pareigūnai patikrino prekių atitikimą deklaracijai ir su ja
pateiktiems dokumentams ir nerado jokių neatitikimų, prekės buvo išleistos
vartoti ir buvo parduotos iki pareiškėjo ekonominės veiklos patikrinimo
pradžios. Todėl išvada, kad prekės deklaruotos netinkamai, o pareiškėjas teikė
prieštaringus dokumentus, buvo gauta tik dokumentinės analizės būdu, neįvertinus
faktinių aplinkybių. Teigė, kad buvo pažeisti 1992 m. spalio 12 d. Tarybos
reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas),
218 ir 219 straipsniai, numatantys, kad skola muitinei apskaičiuojama iš karto
gavus deklaraciją, ne vėliau nei per 2 darbo dienas, o esant ypatingoms
aplinkybėms ne vėliau nei per 14 dienų. Be to, prekių deklaravimo metu
pareiškėjui atstovavo muitinės tarpininkas, todėl, vadovaujantis Lietuvos
Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, mokesčių
įstatymai buvo pažeisti dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios
ir kurių jis negalėjo numatyti, todėl pareiškėjas turi būti atleistas nuo
delspinigių ir baudos. Teigė, kad nebuvo atsižvelgta į baudų nustatymo
taisykles. Pažymėjo, kad Muitinė tinkamai nemotyvavo sprendimo skirti
maksimalią baudą, todėl padarė išvadą, kad maksimali bauda pareiškėjui paskirta
nepagrįstai. Paaiškino, kad pareiškėjo delsimo pateikti dokumentus negalima
vertinti kaip vengimo, nes dokumentus reikėjo gauti iš Rusijos Federacijos
Čeliabinsko vamzdžių gamyklos, todėl anksčiau jų pateikti pareiškėjas negalėjo
dėl objektyvių priežasčių. Nurodė, kad argumentas, jog pareiškėjas ne visada
laiku muitinei moka mokesčius, su ginču nesusijęs ir neįrodytas jokiais
dokumentais. Pažymėjo, kad priimant Sprendimą nesilaikyta pagrindinių
procedūrinių taisyklių, numatytų MAĮ 154 straipsnio 3 dalyje ir Skundų
nagrinėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje nuostatų, patvirtintų Muitinės
departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1B-540 (toliau – Skundų nagrinėjimo Lietuvos
Respublikos muitinėje nuostatai) 22.2 punkte, nes Sprendimas buvo priimtas
ne per 30 dienų nuo skundo gavimo dienos, t. y. iki 2008 m. rugpjūčio 18 d., bet
2009 m.
kovo 27 d.
Atsakovas Muitinės departamentas
(toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo
skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Nurodė, jog Muitinė nustatė bei Muitinės departamentas
patvirtino, kad pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodytų plieno markių
cheminėse sudėtyse anglies ekvivalentas yra mažesnis nei 0,86, o ne 0,87-0,96
proc., kaip buvo deklaruota. Pateiktuose kokybės sertifikatuose nurodyti tie
patys kokybės sertifikatų numeriai bei datos, kaip ir pateiktuose muitinio
įforminimo metu, tačiau skiriasi plieno markės: vietoje CT 10, CT 15, CT 20, CT
30X, CT 35 nurodyti Y 10, Y 9, XGC bei kiti GOST (1435-90, 5950-73). Taigi
naujai pateikti kokybės sertifikatai buvo išduoti ne tos cheminės sudėties
vamzdžiams, kurie pareiškėjo buvo deklaruoti, o iš sąskaitų-faktūrų darytina
išvada, kad sandoriai vyko ne dėl prekių, kurių plieno markės Y 10, Y 9, XGC. Teigė,
kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog už neteisingai nurodytus duomenis
atsakingas yra muitinės tarpininkas, nes pagal Europos Komisijos 1993 m. liepos 2 d. reglamento
(EEB) Nr. 2454/93/EEB 199 straipsnio 1 dalį, pateikus muitinės įstaigai
deklaranto ar jo atstovo pasirašytą deklaraciją, už jos pateiktos informacijos
teisingumą atsakingas yra deklarantas. Be to, nepagrįstas pareiškėjo
argumentas, jog muitinei pateiktuose kokybės sertifikatuose tais pačiais
numeriais nurodomos tos pačios plieno markės, tik pagal skirtingas Rusijos Federacijos
valstybinio standarto redakcijas, nes GOST 8731-74 ir GOST 1435-90 yra
galiojantys ir vienas kito nekeičia. Pareiškėjas teigia, kad patikrinimo akto
išvada gauta remiantis tik dokumentinės analizės būdu, neįvertinus faktinių
aplinkybių. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsniu, muitinė,
norėdama po prekių išleidimo įsitikinti deklaracijoje pateiktų duomenų
tikslumu, turi teisę tikrinti prekybos dokumentus ir duomenis, o nustačiusi,
kad atitinkamos muitinės procedūros atlikimo tvarkymą reglamentuojančios
nuostatos buvo taikomos remiantis neteisinga ar neišsamia informacija, imasi
priemonių, būtinų situacijai sureguliuoti. Nagrinėjamu atveju Muitinė po
muitinio įforminimo atlikusi muitinei pateiktų dokumentų patikrinimą nustatė,
jog pareiškėjas neteisingai deklaravo BAD IM rinkinyje Nr. 7VG20402143 (2007 m. kovo 6 d.) besiūlių
vamzdžių TARIC kodus, pažeisdamas muitų teisės aktus ir taip neteisėtai
sumažindamas mokėtiną mokestį. Atsižvelgus į Tarybos Reglamento 220 straipsnio
1 dalį, reikalaujančią įtraukti išieškotiną muito sumą į apskaitą per dvi
dienas, 2008 m.
birželio 18 d. buvo patvirtinta patikrinimo ataskaita Nr. 8VM065M, kuria
apskaičiuota ir įregistruota pareiškėjo skola muitinei. Muitinė, atsižvelgusi į
pažeidimo pobūdį, į tai, kaip pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių
administratoriumi, ir kitas aplinkybes, motyvuotai ir pagrįstai paskyrė baudą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Muitinė prašė pareiškėjo skundą atmesti
kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad 2008
m. birželio 18 d. atlikus patikrinimą buvo nustatyta,
jog pareiškėjas BAD IM rinkinyje Nr. 7VG20402143 (2007 m. kovo 6 d.)
neteisingai deklaravo TARIC prekių kodus. Pažymėjo, kad besiūlių vamzdžių TARIC
kodui nustatyti reikalingas kokybės sertifikatas, kuriame nurodyta plieno, iš
kurio pagaminti vamzdžiai, cheminė sudėtis, pagal kurią nustatomas anglies
ekvivalentas. Jei šis ekvivalentas mažesnis nei 0,86, prekei taikomas 35,8
procentų antidempingo muitas. Nustatyta, kad pakartotinio patikrinimo metu
pateiktuose kokybės sertifikatuose nurodyta informacija sutapo su pateiktais
muitinio įforminimo metu, išskyrus tai, kad papildomai buvo atspausdintas kitas
GOST ir nurodytos kitos metalų markės. Anglies ekvivalentas nurodytas didesnis
nei 0,86, tačiau nustatyta, kad jis visais atvejais yra mažesnis nei 0,86, o
kokybės sertifikatai išduoti ne toms prekėms, kurios buvo deklaruotos BAD IM
rinkinyje Nr. 7VG20402143. Pareiškėjo argumentas, kad deklaracijoje nurodyti
neteisingi duomenys dėl muitinės tarpininko klaidos, negali būti pagrindas
mažinti baudą, nes, atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 18
dalį ir 119 straipsnio 1 dalį, deklarantas nagrinėjamu atveju yra pati įmonė ir
ji tampa atsakinga už pateiktų deklaracijoje duomenų teisingumą. Muitinio
įforminimo metu pateiktuose sertifikatuose nurodytos plieno markės bei GOST
skiriasi nuo Muitinės departamentui pateiktų tais pačiais numeriais ir datomis
išduotų kokybės sertifikatuose nurodytų plieno markių ir GOST. Nurodė, kad
pareiškėjas neginčija, jog buvo pažeisti mokesčių įstatymų reikalavimai, tačiau
nesutinka su paskirta 50 procentų priskaičiuotos sumos dydžio bauda. Paaiškino,
kad, atsižvelgiant į tai, kad bendrovė prekių deklaravimo metu ir po muitinio
įforminimo teikė muitinę klaidinančius dokumentus, bendrovei pagrįstai ir
teisėtai skirta tokio dydžio bauda. Pažymėjo, kad patikrinimo metu deklaruotų
prekių bendrovė pateikti negalėjo, nes jos buvo realizuotos, nebuvo galima
paimti prekių mėginių, todėl, remiantis Muitinės pareigūnų paimtų prekių
mėginių (pavyzdžių) klasifikavimo pagal kombinuotąją nomenklatūrą ir kitas
muitinės naudojamas nomenklatūras nuostatų, patvirtintų Muitinės departamento
generalinio direktoriaus 2004
m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-415 (toliau – ir Klasifikavimo nuostatai), 8 punktu, patikrinimo ataskaitos Nr. 8VM065M
pagrįstai gauta vien tik dokumentinės analizės būdu. Kilus įtarimams dėl
prekių, deklaruotų BAD IM rinkinyje Nr. 7VG20402143 tarifinio klasifikavimo
teisingumo, atsižvelgus į Bendrijos
muitinės kodekso 78 straipsnio 1 ir 3 dalis, muitinė atliko patikrinimą ir
ėmėsi atitinkamų priemonių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2009 m.
birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino ir atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad
ginčas kilo dėl pareiškėjo importuotų prekių (besiūlių vamzdžių) BAD IM
rinkiniuose Nr. 7VG20407611 ir Nr. 7VG20402143 tarifinio klasifikavimo ir dėl
to įregistruotos mokestinės prievolės. Remiantis 2003 m. rugsėjo 11 d.
Komisijos reglamento (EB) Nr. 1789/2003 ir 2004 m. rugsėjo 7 d.
Komisijos reglamento (EB) Nr. 1810/2004 (iš dalies keičiančių Tarybos reglamento
(EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl
Bendrojo muitų tarifo I priedą) (toliau –
ir Kombinuotoji nomenklatūra) I priedo 73 skirsnyje pateiktomis reikšmėmis
ir pareiškėjo deklaruotų prekių TARIC kodais, jei anglies ekvivalentas ne
didesnis kaip 0,86, prekei taikomas 35,8
procentų antidempingo muitas, o jei anglies ekvivalentas didesnis nei 0,86, prekė
antidempingo muitu neapmokestinama.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2007 m. birželio 18 d. iš
Rusijos įmonės „Baltcement“ pirko besiūlius vamzdžius, kuriuos deklaravo BAD IM
rinkinyje Nr. 7VG20407611 kaip besiūlius vamzdžius iš kitų rūšių legiruotojo
plieno (TARIC kodas 7304599320A999) ir besiūlius apskrito skerspjūvio vamzdžius
iš kitų rūšių legiruotojo plieno (TARIC kodas 7304599230A999). Šis BAD IM
rinkinys buvo įformintas vietoje anuliuoto forminimo metu BAD IM rinkinio Nr.
7VG20406089 (2007 m.
liepos 2 d.), kuriame deklaruoti besiūliai vamzdžiai iš nelegiruotojo plieno
(TARIC kodas 7304399380) ir besiūliai apskrito skerspjūvio vamzdžiai iš
nelegiruotojo plieno (TARIC kodas 7304399299). 2007 m. vasario 6 d. iš
Rusijos įmonės „Baltcement“ įsigijus besiūlius vamzdžius, juos pareiškėjas 2007 m. kovo 6 d. BAD IM
rinkinyje Nr. 7VG20402143 deklaravo kaip apskrito skerspjūvio besiūlius
vamzdžius iš nelegiruotojo plieno (TARIC kodas 7304399299) ir apskrito
skerspjūvio besiūlius vamzdžius (TARIC kodas 7304399380).
Muitinio įforminimo
metu kartu su BAD IM rinkiniu Nr. 7VG20407611 pateiktuose kokybės
sertifikatuose Nr. 3057/7 ir Nr. 3098/11 anglies ekvivalentas nurodytas
didesnis nei 0,86 (b. l. 135-136). Perskaičiavus mokėtinus mokesčius, pridėtame
kokybės sertifikate Nr.
4058/7 anglies ekvivalentas nurodytas mažesnis nei 0,86. Prie BAD IM rinkinio Nr. 7VG20402143 pridėtuose
kokybės sertifikatuose Nr. 3098/11, Nr. 3098/1, Nr. 2509/8 ir Nr. 4005/2 anglies ekvivalentas
nurodytas didesnis nei 0,86, todėl antidempingo muitas nebuvo taikytas; visuose
dokumentuose nurodytos plieno markės: CT 10, CT 15, CT 20, CT 30X, CT 35, bei
GOST 8731-74 (b. l. 127-128, 133-136).
Teismas įvertino, kad sulyginus pareiškėjo papildomai
Muitinės departamentui pateiktus kokybės sertifikatus su pateiktais prekių
deklaravimo metu, nustatyta, kad numeriai ir datos, metalų sudėtis, kita
informacija sutampa, išskyrus GOST numerius ir plieno markes (pateiktuose
kokybės sertifikatuose nurodytos kitos plieno markės: Y 10, Y 9, XGC, bei
nurodyti kiti GOST: 1435-90 ir 5950-73). Atsižvelgiant į tai, kad pateiktose
sąskaitose-faktūrose nurodytos plieno markės CT 10, CT 15, CT 20, CT 30X, CT
35, bei įvertinus GOST 1435-90 ir 5950-73 aprašymus, teismas padarė išvadą, kad
Muitinės departamentui pateikti kokybės sertifikatai negalėjo būti išduoti
minėtoms deklaruotoms prekėms. Remiantis Technine ataskaita, kurią paskelbė Tarptautinis suvirinimo institutas (1967, IIW dok. IX-535–67), nustatytas BAD IM rinkinyje
Nr. 7VG20402143 deklaruotų besiūlių vamzdžių anglies ekvivalentas. Nurodytose plieno markėse jis nesiekė 0,86 procentų, todėl
antidempingo muitas turėjo būti taikomas. Byloje nustatyta, kad 2008 m. birželio 6 d. Muitinės
kriminalinė tarnyba raštu Nr.3R-8.7/8-1614 kreipėsi į Rusijos Federacijos
muitinės administraciją su prašymu suteikti informaciją apie nagrinėjamo ginčo
atveju importuotų prekių kokybės sertifikatus. Rusijos Federacijos muitinės
administracija atsiuntė kokybės sertifikatą Nr. 4005/22, kuriame nurodytas GOST 8731-74,
plieno markės CT 20, CT 10 (b. l. 131-132). Tai, kad pareiškėjo nurodyti duomenys
klaidinantys, patvirtino faktas, kad kokybės sertifikate Nr. 4005/22 nurodytas
anglies ekvivalentas – 0,19, plieno markė – CT 20, o Lietuvoje muitinio
įforminimo metu ir vėliau pateiktuose kokybės sertifikatuose Nr. 4005/2 anglies
ekvivalentas – 0,96, viename iš jų plieno markė CT 35, o kitame – Y 9 (b. l.
129-130).
Teismas nustatė, kad pagal Bendrijos Muitinės kodekso 4 straipsnio 18
dalį, deklarantu laikomas asmuo, pateikiantis muitinės deklaraciją savo vardu,
arba asmuo, kurio vardu muitinės deklaracija pateikiama. Pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos
reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Bendrijos muitinės kodekso
įgyvendinimo nuostatas, 199 straipsnio 1 dalį, pateikus muitinės įstaigai
deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų
nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos
teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių,
susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms
pradžia, įvykdymą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.133 straipsnio
1 dalimi, numatyta, kad vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens
(atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų
teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines
teises ir pareigas. Taigi atstovavimo esmė yra tokia, kad vienas asmuo kito
asmens vardu atlieka tam tikrus veiksmus, iš kurių kylančios teisinės pasekmės
atsiranda atstovaujamajam asmeniui. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A15-1421/2005,
kurioje konstatuojama, kad kai mokesčių įstatymo pažeidimą padaro juridinio
asmens atstovas, turi būti taikoma taisyklė, kad juridinio asmens atstovo
padaryta neteisėta veika yra nuosava juridinio asmens veika ir už tokią
juridinio asmens neteisėtą veiką privalo atsakyti pats juridinis asmuo, teismas
padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju deklarantu buvo pats pareiškėjas, kuris
yra atsakingas už deklaracijoje pateiktą informaciją. Muitinės tarpininko
klaida negali būti laikoma aplinkybe, šalinančia pareiškėjo atsakomybę, nes
deklarantas yra verslo subjektas, kuris privalo domėtis tinkamu ir teisingu
muitinių procedūrų vykdymu, pareiškėjas,
pasirinkęs tarpininką ir sudaręs su juo sutartį, veikė savo rizika, todėl turi
prisiimti iš šios rizikos kylančias pasekmes. Remiantis Bendrojo
administracinio dokumento pildymo instrukcijos, patvirtintos Muitinės
departamento direktoriaus 2004
m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1B-329, 27.14 ir 27.14.2
punktais, 14 langelyje „Deklarantas/Atstovas“ įrašomas: „[2]“, Lietuvos
Respublikoje įsteigto muitinės tarpininko pavadinimas, tikslus jo buveinės
adresas ir jį identifikuojantis kodas iš Importuotojų ir eksportuotojų
registro, jeigu muitinės tarpininkas, atstovaudamas asmeniui, nurodytam importo
deklaracijos 8 langelyje „Gavėjas“, veikia atstovaujamojo asmens vardu ir
atstovaujamojo sąskaita bei dėl jo interesų. Kadangi byloje nustatyta, kad
anksčiau paminėta bendrovė veikė pareiškėjo vardu ir sąskaita, t. y. jam
atstovavo, deklarantu laikytinas pareiškėjas, kuris ir buvo atsakingas už
deklaracijose nurodytos informacijos teisingumą.
Teismas nustatė, kad Muitinės atliktų mokestinių patikinimų ir jų
pagrindu priimtų sprendimų metu galiojo Klasifikavimo nuostatai, kurių 8 punkte
numatyta, kad tais atvejais, kai neįmanoma paimti prekes reprezentuojančio
mėginio, vietoj jo galima paimti prekes apibūdinančius prospektus, brėžinius,
aprašymus ar jų kopijas, nuotraukas, prekių apžiūros protokolus ir pan. Kai
vietoj mėginio imama deklaranto pateikta informacinė medžiaga, ją priimantis
pareigūnas privalo įsitikinti, ar šioje medžiagoje aprašytos (pavaizduotos)
prekės atitinka muitiniam tikrinimui pateiktas prekes. Prekių klasifikavimas
pagal jas apibūdinančią informacinę medžiagą atliekamas taip pat, kaip prekių
mėginių klasifikavimas vadovaujantis šių nuostatų bei Prekių mėginių
(pavyzdžių) ėmimo muitiniam tikrinimui instrukcijos nuostatomis. Tuo remdamasis
teismas padarė išvadą, kad prekių klasifikavimas gali būti atliekamas dviem
būdais: pagal paimtą prekės mėginį arba pagal prekes apibūdinančią informacinę
medžiagą. Kadangi Muitinės 2008
m. birželio 18 d. patikrinimo aktu (b. l. 65-72) buvo nustatyta,
jog atlikto patikrinimo metu nebuvo galimybės muitinės pareigūnams paimti
deklaruotų prekių mėginių, Muitinės pareigūnai pagrįstai prekių klasifikavimą
atliko vadovaudamiesi pateikta informacija apie prekių sudedamąsias dalis.
Teismas nustatė, kad nėra pagrindo taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies
4 punktą, pagal kurį mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo apskaičiuotų
delspinigių ir paskirtų baudų mokėjimo, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl
aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis
nenumatė ir negalėjo numatyti. Be to, teismas įvertino, kad bylos medžiaga
patvirtina, jog pareiškėjas netinkamai vykdė MAĮ 40 straipsnyje nurodytos
mokesčio mokėtojo pareigas, nes muitinio įforminimo metu neteisingai deklaravo
importuojamos prekės TARIC kodus, pažeisdamas mokesčių įstatymus ir tokiu būdu
neteisėtai sumažindamas mokėtiną mokestį. Pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį, jei
mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas inter alia neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių
priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui
priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų
minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas
nenustato kitaip. Teismas konstatavo, kad Muitinė pagrįstai pareiškėjui skyrė
maksimalią 50 procentų dydžio baudą, atsižvelgiant į aplinkybės didinančias
baudos dydį, t. y. pareiškėjas prekių
deklaravimo metu teikė muitinę klaidinančius duomenis, o prašomus dokumentus
pateikė tik pakartotinai pareikalavus.
MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta teisė mokesčių
administratoriui skaičiuoti delspinigius mokesčių mokėtojui už nesumokėtą
patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą
mokestį. Vadovaujantis MAĮ 97 straipsnio 2 dalimi, šio įstatymo 96 straipsnio 1
dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po
to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti
sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo akto surašymo dienos. Teismas nustatė,
kad Muitinė delspinigius apskaičiavo nuo kitos dienos po BAD IM rinkinių
įforminimo iki patikrinimo ataskaitos priėmimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad
delspinigiai skaičiuojami nuo perskaičiavus mokesčius padidėjusios sumos
dydžio, pareiškėjui pagrįstai apskaičiuota 516 Lt delspinigių nuo importo PVM.
Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad priimant Sprendimą buvo
pažeista MAĮ 154 straipsnio 3 dalis, nustatanti 30 dienų terminą sprendimui dėl
mokestinio ginčo priimti. Teismas rėmėsi Skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos
muitinėje nuostatų 23.2. punktu, kuris nustato, kad jeigu būtina papildoma
informacija ar išvados ir muitinė kreipėsi į kitas šalies ir/arba užsienio
valstybių kompetentingas institucijas, komisijas, ekspertus ar specialistus,
skundo nagrinėjimas gali būti sustabdytas, kol bus gautas atsakymas, bet ne
ilgiau kaip 12 mėnesių. Nagrinėjamoje byloje Muitinės kriminalinė tarnyba 2008 m. birželio 6 d. raštu
Nr. 3R-8.7/8-1614 kreipėsi į Rusijos Federacijos muitinės administraciją su
prašymu suteikti informaciją apie nagrinėjamo ginčo atveju importuotų prekių
kokybės sertifikatus. Rusijos Federacijos muitinės administracija atsiuntė
kokybės sertifikatą Nr. 4005/22, kurio nuorašą 2008 m. gruodžio 1 d.
patvirtino Muitinės kriminalinė tarnyba. Teismas konstatavo, kad Muitinė atliko
veiksmus, kurie sudarė pagrindą stabdyti skundo nagrinėjimą bei nebuvo
pažeistas 12 mėnesių terminas. Atsižvelgdamas į išdėstytą, pirmosios
instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiami aktai yra teisėti ir
pagrįsti bei nėra pagrindo jų naikinti.
II.
Pareiškėjas UAB „Escalada Ecabt“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d.
sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Taip pat prašo
priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra
neteisėtas ir yra naikintinas. Atkreipia dėmesį, kad Muitinė, atlikdama
mokestinį tyrimą, naudojo abejotinus metodus: atliko tik dokumentinę analizę, o besiūlių vamzdžių iš
nelegiruotojo plieno ekvivalento dydį nustatė remdamasi ne oficialiais prekių
sertifikatais, kurie jai buvo pateikti, o internete pateiktais duomenimis. Nurodo,
kad teismas nepasisakė dėl tokių duomenų patikimumo ir rėmėsi tik Muitinės ir
Muitinės departamento pateiktais paaiškinimais, nors jie tiksliai ir
nepaaiškino, kaip buvo nustatytas į apyvartą išleistų prekių plieno ekvivalento
dydis ir kokiais duomenimis remtasi jį nustatant. Pažymi, kad netinkamas
mokesčio mokėtojo pareigos vykdymas nėra sunkinanti aplinkybė, dėl kurios būtų
galima skirti maksimalią baudą ir nurodo, kad byloje esantys įrodymai
nepagrindžia teismo nurodytų baudą didinančių aplinkybių (kad pareiškėjas prekių deklaravimo metu teikė muitinę
klaidinančius duomenis, prašomus dokumentus pateikė tik pakartotinai
pareikalavus). Teigia, kad jis tinkamai bendradarbiavo su mokesčių
administratoriumi pagal MAĮ 126 straipsnį: maksimaliai padėjo, kad patikrinimas
būtų kuo greičiau baigtas, pakviestas
atvykdavo į instituciją, pateikė visus prašomus pateikti dokumentus. Paaiškino,
kad dokumentai buvo pavėluotai pateikti dėl nepriklausančių nuo pareiškėjo valios
aplinkybių, t. y. dokumentų siuntimas iš Rusijos užtrukdavo iki vieno mėnesio.
Atkreipia dėmesį, kad teismas nesumažino jam paskirtos maksimalios baudos dydį
ir pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo pateikęs pirmosios
instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad mokestinių ginčų sprendimo teismų praktika formuojama taip, kad mokesčių
mokėtojui, pažeidusiam įstatymus, yra skiriama 10-30 procentų trūkstamos
sumokėti mokesčio sumos, o maksimali įstatyme numatyta bauda yra skiriama tik
ypatingais atvejais. Pabrėžia, kad remiantis MAĮ 141 straipsnis 1 dalies 1
punktu, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo baudos, jei įrodo, kad nėra kaltas
dėl padaryto pažeidimo ir nurodo, kad UAB „Eskalada Ecabt“ veiksmuose nėra
kaltės, nes įmonę atstovavo muitinės tarpininkas UAB „UNIGELA“, kuris ir pildė
visus reikiamus pateikti muitinei dokumentus. Atkreipia dėmesį, kad teismas
nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje
byloje Nr. A15-1421/2005 pateiktu išaiškinimu, kad juridinio asmens
atstovo padaryta neteisėta veika yra
nuosava juridinio asmens veika ir už tokią juridinio asmens neteisėtą veiką privalo
atsakyti pats juridinis asmuo, nes ši byla ir nagrinėjama nėra analogiškos, t.
y. nesutampa nei bylų faktinės aplinkybės,
nei teisinis pagrindas. Minėtame sprendime teismas aiškino juridinio asmens ir
jo vardu bei interesais įgalioto veikti fizinio asmens (pvz., direktoriaus,
vadovo ir pan.) santykius ir iš tokių santykių kylančią teisinę atsakomybę, o
nagrinėjamoje byloje atstovas yra juridinis asmuo, kuris veikia pagal sutartį. Be
to, pažymi, kad teismas turėjo atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos,
nes realios žalos Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui nebuvo padaryta.
Paaiškina, kad EB sutarties 269 straipsnyje numatyta, kad neatmetant kitų
įplaukų, ES visas biudžetas finansuojamas nuosavais ištekliais, o muitai yra
viena iš nuosavų išteklių dalis. Mano,
kad mokėtina bauda ir delspinigiai buvo apskaičiuoti neatsižvelgiant į
nepalankiai susiklosčiusią ekonominę situaciją šalyje, apsunkintas sąlygas
verslui vystyti, paskirta bauda ir delspinigiai gali žymiai pabloginti
bendrovės veiklą. Pažymi, kad remiantis
Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalimi, muitinė turi teisę
neskaičiuoti delspinigių už nesumokėtus arba pavėluotai sumokėtus muitus, kai,
atsižvelgiant į skolininko padėtį, tai galėtų jam sukelti rimtų ekonominių arba
socialinių sunkumų. Nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo pažeistos
procedūrinės skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo taisyklės. Paaiškina, kad,
remiantis Nuostatų 23 punktu, Muitinė atliko veiksmus, kurie tik sudarė pagrindą sustabdyti
skundo nagrinėjimą, tačiau dėl to nebuvo nei priimtas Muitinės įstaigos vadovo
motyvuotas sprendimas, nei išsiųstas pareiškėjui pranešimas.
Atsakovas Muitinės
departamentas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios
instancijos teismo sprendimą.
Atsiliepime teigia, kad tenkinti apeliacinio skundo
jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, sutinka su pirmosios instancijos
teismo priimtu sprendimu bei pakartoja dalį savo argumentų, kuriuos pateikė
atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad Muitinė, apie
plieno, iš kurio pagaminti UAB „Eskalada Ecabt“ deklaruoti vamzdžiai, cheminę
sudėtį, rėmėsi informacija, gauta iš internetinių puslapių. Nurodo, kad pagal
MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo
baudos, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo ir pažymi, kad pagal
Lietuvos Respublikos ar kitus mokesčio įstatymus, už mokėtino į biudžetą
mokesčio sumažinimą skiriamos baudos laikomos griežta (objektyvia) atsakomybe,
kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė visuomet preziumuojama, t. y. laikoma, kad
dėl mokesčio įstatymo pažeidimo kaltas mokesčių mokėtojas, jeigu jis neįrodo
priešingai. Paaiškina, kad žalos padarymas biudžetui suprantamas kaip dėl
neteisėtų mokesčių mokėtojo veiksmų, kuriais padaromas neigiamas poveikis
valstybės finansiniams interesams, valstybės negautos mokestinės pajamos. Nurodo,
kad pareiškėjas, neteisingai deklaravęs BAD importo rinkinyje Nr. 7VG20402143 (2007 m. kovo 6 d.) TARIC
kodus, tokiu būdu neteisėtai sumažino
mokėtiną mokestį tokiu būdu padarydamas žalą valstybės biudžetui. Pažymi,
kad pareiškėjo argumentas dėl to, kad jam buvo netaikytas mažiausių delspinigių
principas, yra nepagrįstas. Paaiškina, kad nagrinėjamu
atveju pareiškėjo paminėtos 1992
m. spalio 12 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92,
nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 232 straipsnio nuostatos yra netaikytinos,
nes skundžiamu teritorinės muitinės sprendimu buvo apskaičiuota ir
įregistruota ne muito delspinigių mokestinė prievolė, o remiantis MAĮ 96 bei 97
straipsnio nuostatomis, PVM delspinigiai.
Tretysis suinteresuotas asmuo Muitinė prašo apeliacinį
skundą atmesti.
Atsiliepime sutinka su pirmosios instancijos teismo
sprendimu ir pakartoja dalį savo argumentų, pateiktų pirmosios instancijos
teismui. Pažymi, kad Muitinei atliekant patikrinimą prekės jau buvo išleistos į
apyvartą, todėl nebuvo galimybės muitinės pareigūnams paimti deklaruotų prekių
mėginių ir pagrįstai buvo vadovaujamasi pateiktais duomenimis apie prekių
sudedamąsias dalis. Nurodo, kad apeliantas nepateikė kitų įtikinančių įrodymų,
paneigiančių šių kompetentingų institucijų pareigūnų išvadas. Pateikti kokybės
sertifikatai, išduoti ne tokios pačios cheminės sudėties vamzdžiams,
deklaruotiems BAD importo rinkinyje Nr. 7VG20402143 (2007 m. kovo 6 d.), o iš
pateiktų sąskaitų - faktūrų matyti, kad pirkimo - pardavimo sandoriai vyko dėl
prekių su skirtingomis plieno markėmis. Nurodo, kad atliekant patikrinimą buvo
nustatyta, kad apeliantas vengė bendradarbiauti su Muitine, sąmoningai delsė
pateikti trūkstamus dokumentus bei paaiškinimus dėl mokesčių administratoriui
iškilusių klausimų. Bendrovė klaidino Muitinę žadėdama laiku įvykdyti muitinės
jai skirtus įpareigojimus, tačiau savo pažadų netesėjo. Dėl tokio tyčinio ir
nepagrįsto, muitinės pareigūnų darbo vilkinimo, buvo pratęstas patikrinimo
atlikimo terminas. Dėl susidariusių aplinkybių, mokesčių administratorius
negalėjo tinkamai ir laiku atlikti savo funkcijų. Atkreipia dėmesį, kad atliekant pakartotinį patikrinimą, apeliantas
nepateikė muitinei įtikinamų įrodymų, kurie pagrįstų prekių, deklaruotų
BAD importo rinkinyje Nr. 7VG20402143 (2007 m. kovo 6 d.), TARIC kodo teisingumą. Buvo
nustatyta, kad UAB „Eskalada Ecabt“ bandydama išvengti antidempingo muito,
taikomo tam tikriems iš Rusijos importuojamiems vamzdžiams, nepagrįstai
sumažino mokėtinus mokesčius ir tokiu būdu valstybės biudžetui padarė žalą,
todėl Muitinė skundžiamu sprendimu teisėtai skyrė maksimalią 50 procentų baudą.
Pažymi, kad pareiškėjas nesilaikė reikalavimų, nustatytų Atleidimo nuo
skaičiuojamų (apskaičiuotų) delspinigių taisyklėse, patvirtintose Muitinės
departamento 2004 m.
gegužės 7 d. įsakymu Nr. 1B-481, todėl nėra pagrindo atleisti jį nuo
priskaičiuotų delspinigių (pareiškėjas turi pateikti prašymą, kuriame nurodytas
atleidimo pagrindas ir nuo kokios delspinigių sumos prašoma atleisti). Nesutinka
su apelianto nuomone, kad skundo nagrinėjimui skirtas terminas pratęstas
neteisėtai, remiantis veiksmais kurie tik sudarė pagrindą sustabdyti skundo
nagrinėjimą. Paaiškina, kad siekiant objektyviai
ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjo skundą, buvo kreiptasi į Rusijos
Federacijos muitinės administraciją su prašymu suteikti papildomos informacijos apie nagrinėjamo ginčo atveju importuotų
prekių kokybės sertifikatus.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis
skundas netenkinamas.
Nagrinėjamoje
byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo importuotų prekių tarifinio klasifikavimo
teisingumo, taip pat dėl pareiškėjui už nustatytą pažeidimą paskirtos baudos ir
delspinigių pagrįstumo bei teisingumo.
Nagrinėjamam
ginčui aktualūs bei taikytini jo metu galioję Europos Bendrijos bei
nacionaliniai teisės aktai: Bendrijos muitinės kodeksas, Kombinuotoji nomenklatūra (kurioje yra
pateikti bylai aktualių prekių tarifinio klasifikavimo Europos Bendrijos
integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūros pozicijų ir subpozicijų aprašymai),
taip pat Lietuvos Respublikos Muitinės įstatymas, Klasifikavimo nuostatai bei Mokesčių administravimo įstatymas.
Muitinės įstatymo 35 straipsnis nustato, kad prekės klasifikuojamos pagal Tarptautinės suderintos prekių aprašymo ir
kodavimo sistemos konvencijos ir Europos Bendrijos muitų teisės aktų nuostatas;
jų klasifikavimo teisingumas tikrinamas Muitinės departamento generalinio
direktoriaus nustatyta tvarka, t. y. Klasifikavimo nuostatais. Šių
nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2009 m. sausio 18 d.) 2 punkte įtvirtinta, kad prekių
muitinio tikrinimo metu kilus abejonėms dėl jų klasifikavimo pagal muitinės nomenklatūrą
teisingumo muitinės pareigūnai ima mėginius, norėdami patikrinti, ar
deklaruojamas prekių muitinės nomenklatūros kodas atitinka faktiškąjį, o tais
atvejais, kai neįmanoma paimti prekes reprezentuojančio mėginio, vietoj jo
galima paimti prekes apibūdinančius prospektus, brėžinius, aprašymus ar jų
kopijas, nuotraukas, prekių apžiūros protokolus ir pan. (Nuostatų 8 p.). Iš
byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas UAB „Eskalada Ecabt“ į
Lietuvos Respubliką importavo besiūlius vamzdžius, pagamintus Rusijos
Federacijoje, tačiau Vilniaus teritorinei
muitinei atliekant patikrinimą, šios prekės jau buvo realizuotos. Todėl konstatuotina,
kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas pagrįstai
naudojosi jam prieinamais duomenimis apie prekių sudedamąsias dalis.
Pažymėtina,
kad remiantis Kombinuotosios nomenklatūros I
priedo 73 skirsniu, deklaruojamų prekių TARIC kodas priklauso nuo besiūliuose
vamzdžiuose esančio anglies ekvivalento, kuris yra nurodomas šių prekių kokybės
sertifikatuose.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su
pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų
įvertinimu bei padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas UAB „Eskalada Ecabt“ 2007 m. kovo 6 d.
nepagrįstai deklaravo importuotus besiūlius vamzdžius ir juos klasifikavo TARIC 7304399299 ir TARIC 7304399380 subpozicijoje ir
taip išvengė antidempingo mokesčio. Duomenys, pateikti deklaruotų prekių
kokybės sertifikatuose, neatitiko informacijos esančios BAD IM rinkinyje Nr.
7VG20402143, Rusijos Federacijos muitinės administracijos pateikta informacija
taip pat leido daryti išvadą, kad pareiškėjas nurodė klaidinančius duomenis. Pažymėtina,
kad nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde šiuo klausimu
pareiškėjo pateikti argumentai nėra pakankami daryti kitokią išvadą. Konstatuotina,
kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Vilniaus teritorinės
muitinės 2008 m.
birželio 18 d. sprendimo Nr. 8VM065M dalis apskaičiuoti pareiškėjui mokestinę
prievolę ir Muitinės departamento 2009 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 1A-4.13-191,
yra pagrįsti ir juos naikinti nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo praktika, skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso
nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su
mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų
aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas
didesnę ar mažesnę baudą (Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A438-401/2010). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija
sutinka, kad remiantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgus į byloje
nustatytas aplinkybes, pareiškėjui buvo pagrįstai paskirta maksimali 50
procentų bauda (pareiškėjas prekių
deklaravimo metu teikė muitinę klaidinančius duomenis, prašomus dokumentus
pateikė tik pakartotinai pareikalavus).
Be to, pažymėtina, kad byloje nenustatyta pagrindų
atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos pagal MAĮ 100 ir 141 straipsnius.
Mokesčių administravimo įstatymo 100
straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti
atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų)
delspinigių ar jų dalies, jeigu delspinigiai buvo apskaičiuoti nuo vieno
mokesčio nepriemokos, bet už kitą tą patį laikotarpį mokesčio mokėtojas turėjo
to paties ar kito mokesčio permoką, ir šio įstatymo 87
straipsnis nedraudžia įskaityti nurodytas sumas (punktas pripažintas netekusiu
galios nuo 2007 m. liepos 19 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ši aplinkybė
nagrinėjamu atveju nenustatyta.
MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad
mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet
nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas
pagrindas: jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto
pažeidimo; jei mokesčio įstatymas
pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir
kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (tokiomis aplinkybėmis nelaikomi
mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių
mokėtojo nemokumas); kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia
mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; kai mokesčio mokėtojas
mokesčio įstatymą pažeidė dėl
klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo
paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo
klausimais. Šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas
nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų
(apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies taip pat
kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar)
socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1
dalies 3 punktą; šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių
mokėtojams - fiziniams asmenims.
MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas pareiškėjui netaikytinas, nes
situacijoms, kuomet mokesčio įstatymo
pažeidimą padaro juridinio asmens atstovas, taikoma taisyklė, kad juridinio
asmens atstovo padaryta neteisėta veika yra nuosava juridinio asmens veika ir
už tokią juridinio asmens veiką privalo atsakyti pats juridinis asmuo.
Pareiškėjui taip pat netaikytinas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nes aplinkybėmis, kurios
nepriklauso nuo mokesčio mokėtojo valios, nelaikomi paties mokesčio mokėtojo ar
jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas laikosi pozicijos, kad muitinės tarpininko, kuris veikė
pareiškėjo vardu, veiksmai laikytini paties pareiškėjo veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-321/2008, 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-735/2007). Taip
pat atkreiptinas dėmesys, kad Bendrijos muitinės kodekso 199 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo
pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa
atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą.
Mokesčių
administravimo įstatymo 141 straipsnio 3 dalis taip pat negali būti taikoma,
kadangi dėl nesumokėtų mokesčių nagrinėjamu atveju žala biudžetui padaryta
buvo. Šio straipsnio 4 dalyje numatytų atleidimo nuo baudos ir delspinigių
pagrindų taip pat nenustatyta. Pastebėtina, kad remiantis MAĮ 141 straipsnio 2
dalimi, mokesčių mokėtojas nuo baudos atleidžiamas tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą
yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio
mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo
nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas, tačiau nagrinėjamoje byloje šių
sąlygų nenustatyta.
Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo bei
atsakovo teiginiams, kad Bendrijos muitinės kodekse (232 str.) numatytas mažiausių delspinigių principas
nagrinėjamoje byloje taip pat netaikytinas, nes pareiškėjui buvo apskaičiuota
ir įregistruota ne muito delspinigių mokestinė prievolė, o PVM delspinigiai
(vadovaujantis MAĮ 96 ir 97 straipsniais).
Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip
pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad
nebuvo pažeistos procedūrinės skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo
taisyklės, kadangi buvo pažeistas 30 dienų skundo dėl mokestinio ginčo
nagrinėjimo terminas. Pareiškėjo teigimu, Muitinė atliko veiksmus, kurie tik sudarė pagrindą sustabdyti
skundo nagrinėjimą, tačiau dėl to nebuvo nei priimtas Muitinės įstaigos vadovo
motyvuotas sprendimas, nei išsiųstas pareiškėjui pranešimas.
Mokesčių
administravimo įstatymo 154
straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius (šiuo
atveju - Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos) turi priimti
sprendimą dėl skundo dėl mokestinio ginčo per 30 dienų nuo jo gavimo dienos.
Šis terminas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęstas
iki 60 dienų, jeigu skundui nagrinėti reikia papildomo tyrimo. Apie tai turi
būti raštu pranešta skundą padavusiam mokesčių mokėtojui.
Skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje
nuostatų 23 punktas nustato, kad muitinės įstaigos vadovo motyvuotu sprendimu,
kuris išsiunčiamas (įteikiamas) pareiškėjui iki šių Nuostatų 22.1 ir 22.2
punktuose nurodytų terminų pabaigos, skundo nagrinėjimo terminas gali būti
pratęstas, bet ne daugiau kaip 10 dienų, arba skundo nagrinėjimas gali būti
sustabdytas ne ilgiau kaip 12 mėnesių, inter
alia jeigu būtina papildoma informacija ar išvados ir muitinė kreipėsi į
kitas šalies ir/arba užsienio valstybių kompetentingas institucijas, komisijas,
ekspertus ar specialistus – kol bus gautas atsakymas.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas į
Muitinės departamentą kreipėsi 2008
m. liepos 18 d. (b. l. 3-5), o Muitinės departamentas
skundžiamą sprendimą priėmė 2009
m. kovo 27 d., t. y. vėliau nei per 30 dienų nuo skundo
gavimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamoje
byloje Muitinės departamentas kreipėsi į Rusijos Federacijos muitinės
administraciją su prašymu suteikti informaciją apie nagrinėjamo ginčo atveju
importuotų prekių kokybės sertifikatus (b. l. 131-132), taigi atliko veiksmus,
kurie sudarė pagrindą stabdyti skundo nagrinėjimą. Muitinės įstaigos motyvuotas
sprendimas pratęsti ar sustabdyti skundo nagrinėjimą teisės aktuose numatytais
terminais priimtas nebuvo. Todėl laikytina, kad buvo padarytas procedūrinis
pažeidimas. Tačiau, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir esančius
įrodymus, pagrindžiančius, kad pagrindas
stabdyti skundo nagrinėjimą iš tiesų buvo (ko neginčija ir pareiškėjas), bei
tai, kad Skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje nuostatų 23 punkte
nustatytas 12 mėnesių terminas nebuvo pažeistas, teisėjų kolegija konstatuoja,
kad padarytas procedūrinis pažeidimas nagrinėjamoje byloje esminiu, t.y. galinčiu
lemti priimto sprendimo neteisėtumą, nelaikytinas. Pažymėtina, kad vadovaujantis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vystoma praktika, procedūrinis
pažeidimas, padarytas nagrinėjant mokestinį ginčą ikiteismine tvarka, jei šis
pažeidimas nėra susijęs su visų aplinkybių objektyvaus įvertinimo bei
skundžiamo Muitinės departamento prie Finansų ministerijos sprendimo pagrįstumo
užtikrinimu, nėra pagrindas panaikinti sprendimą (ABTĮ 89
str. 1 d. 3 p.) (žr., Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje
byloje Nr. A442-287/2010).
Remdamasi išdėstytomis faktinėmis
aplinkybėmis ir teisine analize, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Muitinė teisėtai ir pagrįstai pakeitė
pareiškėjo importuotų prekių klasifikaciją bei pagrįstai nurodė pareiškėjui
sumokėti į biudžetą papildomas mokesčių, baudos ir delspinigių sumas. Pirmosios
instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes,
tinkamai įvertino bylos įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų
teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ESKALADA ECABT“ apeliacinį
skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai Audrius
Bakaveckas
Ričardas Piličiauskas
Arūnas
Sutkevičius