Civilinė byla Nr. e2A-254-924/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15464-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.14;

2.6.8.12; 3.3.1.14; 3.3.1.20

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 16 d.  

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pilarta“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Energijos skirstymo operatorius“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 249,99 Eur skolą, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė tiekė elektros energiją, galią ir reaktyviąją energiją, kartu suteikiant elektros energijos persiuntimo paslaugą ir kitas susijusias paslaugas, namui, esančiam (duomenys neskelbtini) (toliau – Objektas). Objektui yra rezervuota 8 kW leistinoji naudoti galia. 2014 m. lapkričio 20 d. į ieškovę kreipėsi L. J., kuri nurodė, jog pardavė objektą S. ir Z. S., kurie savo ruožtu pardavė objektą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB ) „Pilarta“. Ieškovė 2014 m. gruodžio 23 d. parengė elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartį ir išsiuntė atsakovei. Pasirašytos sutarties ieškovė negavo. Laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. susidarė 249,99 Eur įsiskolinimas. Prie ieškovės elektros tinklų yra prijungti atsakovei nuosavybės teise priklausantys vidaus tinklai. Galios dedamosios apibrėžimas bei mokėjimo tvarka nustatyti AB „Energijos skirstymo operatorius“ elektros energijos persiuntimo paslaugos kainos ir jų taikymo tvarkoje, patvirtintoje Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – Tarnyba) 2017 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 03E-627 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr.O3E-570 „ Dėl AB „Energijos skirstymo operatorius“ elektros energijos persiuntimo paslaugos kainų ir jų taikymo tvarkos, Visuomeninių elektros energijos kainų ir jų taikymo tvarkos bei AB „Energijos skirstymo operatorius“ visuomeninių elektros energijos kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo“ pakeitimo“ (toliau - Tvarka). Tvarkos 3 punkte galios dedamoji apibrėžiama kaip vieno leistinosios naudoti galios kilovato (kW) kaina vienam kalendoriniam mėnesiui, mokama už kiekvieną vartotojo objektą nepriklausomai nuo persiųsto elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo ir elektros energijos pirkimo-pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto. Atsakovės objektui ieškovė yra rezervavusi 8 kW leistinąją naudoti galią. Tik tokiu atveju, jei atsakovė išreikštų valią demontuoti iki jos objekto nutiestus ieškovės tinklus, nebeliktų pagrindo jų eksploatuoti ir reikalauti iš atsakovės atitinkamų mokesčių. Taisyklių 100 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas.

2.       Atsakovė UAB „Pilarta“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė niekada nesikreipė į ieškovę ir neprašė teikti elektros energijos persiuntimo paslaugos, sutartis su ieškove nepasirašyta. Atsakovė niekada nėra įgijusi namo ar kito objekto ieškovės nurodomu adresu, kuriam būtų tiekta elektros energija. 2006 m. balandžio 7 d. sutartimi atsakovė iš sutuoktinių S. S. ir Z. S. nupirko 0,8096 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastro adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiame žemės ūkio paskirties žemės sklype nebuvo ir nėra įrengtų atsakovei kokia nors nuosavybės forma valdomų įrenginių, statinių ar kita, kuriuose vartojama elektros energija ir kurie būtų prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos, šiame žemės sklype nėra įrengta elektros apskaitos prietaisų. L. J. 2001 m. vasario 23 d. pardavė, o S. S. nupirko 2,4233 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), tai ne tas pats žemės sklypas, kurį atsakovė 2006 m. balandžio 7 d. nupirko iš sutuoktinių S. S. ir Z. S..

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ valstybei 14 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

4.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos apmokėti skolą už rezervuotą 8 kW leistinąją naudoti galią nesant tarp šalių sudarytos rašytinės energijos pirkimo-pardavimo sutarties. Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė su ieškove nėra sudariusi elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties.

5.       Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės nurodomą aplinkybę, kad prie ieškovės elektros tinklų yra prijungti atsakovei nuosavybės teise priklausantys vidaus tinklai. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad atsakovei priklausiusiame žemės sklype būtų įrengtų atsakovei kokia nors nuosavybės forma valdomų įrenginių, statinių ar pastatų, kuriuose vartojama elektros energija ir kurie būtų prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ar būtų įrengti elektros apskaitos prietaisai. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovė negali būti laikoma vartotoja ar nuosavybės teisėtais pagrindais valdanti vartotojo objektą Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 50 ir 51 dalių prasme. Pažymėjo, jog esant tokiai faktinei situacijai nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovei kilo pareiga mokėti už rezervuotą galią Taisyklių 100 punkto, numatančio, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas, pagrindu. Konstatavęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog tas faktas, kad atsakovė 2017 m. rugpjūčio 25 d. apmokėjo 110,83 Eur (2019-10-23 priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaita nuo 2016-08-31 iki 2019-10-23) nesukuria atsakovei prievolės sumokėti ieškovės reikalaujamą sumą.

6.       Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog ieškovė neįvykdė įrodinėjimo pareigos ir neįrodė reikalavimo dėl skolos priteisimo pagrįstumo, t. y. kad atsakovei kilo pareiga mokėti už rezervuotą galią 1999 m. lapkričio 2 d. sutarties pagrindu.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7.       Ieškovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

7.1.        Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog prie ieškovės elektros tinklų yra prijungti atsakovei nuosavybės teise priklausantys vidaus tinklai, todėl atsakovė negali būti laikoma vartotoja ar nuosavybės teisėtais pagrindais valdanti vartotojo objektą Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 50 ir 51 dalių prasme. Ieškovės teigimu, aplinkybė, jog elektros energija nėra vartojama, nepaneigia atsakovės pareigos mokėti dedamosios galios mokestį. Byloje buvo įrodyta, jog ieškovė įsipareigojo atsakovei suteikti galimybę naudotis 8 kW galios elektros energija ir šią pareigą vykdė, t. y. ieškovė rezervavo atsakovei atitinkamą galią ir jos negali suteikti kitiems vartotojams, už ką vartotojas (atsakovė) pagal Tvarkos 3 punktą ir privalo mokėti „abonentinį mokestį“ - galios dedamąją, kuris mokamas nepriklausomai nuo suvartotos elektros energijos kiekio ir elektros energijos vartojimo fakto. Ieškovė tinkamai vykdo savo įsipareigojimus, yra rezervavusi atsakovei numatyto dydžio galios energiją ir yra pasirengusi bet kuriuo metu atkurti atsakovei elektros energijos tiekimą. Atsakovė apie tai, jog yra rezervuota galia žinojo ir dalį skolos susidariusios nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. apmokėjo, tai patvirtina išrašas ir atsakovės atstovo pasisakymas teismo posėdžio metu.

7.2.        Teismo sprendime atliktas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas, turėjo esminės įtakos neteisingam bylos išsprendimui ir kartu pažeidė vieną iš pagrindinių civilinio proceso tikslų, įtvirtintų CPK 2 straipsnyje - asmenų pažeistų ar ginčijamų materialiųjų subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimą. Ieškovė taip pat teigia, kad atsakovės objektui ieškovė yra rezervavusi 8 kW leistinąją naudoti galią. Tik tokiu atveju, jei atsakovė išreikštų valią demontuoti iki jos objekto nutiestus ieškovės tinklus, nebeliktų pagrindo jų eksploatuoti ir reikalauti iš atsakovės atitinkamų mokesčių. Tokio prašymo atsakovė ieškovei nepateikė. Pažymi, jog prisijungiant prie elektros tinklų prisijungimo įmokoje yra įskaičiuotas mokestis už kiekvieną galios kilovatą. Nepaisant to, jog atsakovė sutarties dėl elektros energijos tiekimo objektui nebuvo ir nėra sudariusi, elektra objekte nebuvo ir nėra vartojama, atsakovė privalo mokėti mokesčius už leistinąją naudoti galią.

8.       Atsakovė UAB „Pilarta“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

8.1.        Ieškovė apeliaciniame skunde vadovaujasi Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos nuomone, jog objekto kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų elektros tinklų, tiesioginės linijos, savininkas, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, privalo mokėti galios dedamąją nepriklausomai nuo persiųsto elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo ir elektros energijos pirkimo-pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto. Kadangi Tvarkoje nenustatyta jokių šios nuostatos taikymo išimčių, minėtas mokestis mokamas net ir tuomet, kai vartotojas neturi objektyvios galimybės vartoti elektros energiją (nutrauktas elektros energijos tiekimas). Taip yra todėl, kad net ir nutraukus elektros energijos tiekimą objektui, kurio įrenginiai yra prijungti prie elektros tiekimo tinklų, tinklų operatorius yra priverstas rezervuoti leistiną naudoti galią, jos neperskirstant kitiems vartotojams, o paliekant vartotojui galimybę pašalinus energijos nutraukimo priežastis, vartotojui pageidaujant vėl naudoti tiekiamą elektros energiją. Atsakovės teigimu, tokia Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos išsakyta nuomonė negali būti taikoma sprendžiant šį konkretų ginčą. Jokie atsakovei priklausančiame žemės sklype įrenginiai nėra ir negali būti prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų elektros tinklų, tiesioginės linijos, nes tokių įrenginių atsakovės sklype nebuvo ir nėra, atsakovė pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo tik žemės sklypą be jokių įrenginių ar pastatų.

8.2.        Ieškovė nepagrįstai teigia, kad šioje civilinėje byloje yra nustatyta, kad prie ieškovės elektros tinklų yra prijungti atsakovei nuosavybės teise priklausantys vidaus tinklai. Ieškovė į civilinę bylą nėra pateikusi jokių įrodymų apie atsakovės sklype esančius ir atsakovei priklausančius vidaus tinklus, atsakovė apie jokius jos sklype esančius vidaus tinklus nežino, ieškovė nepateikė neva atsakovės sklype esančių vidaus tinklų brėžinių ar schemų, nėra ir niekada nebuvo atsakovės sklype įrengtų vidaus tinklų, kurie būtų prijungti prie energijos tiekimo tinklų, taip pat nėra ir negali būti tokių vidaus tinklų įrengimo dokumentų, jų priėmimo aktų ir pan.

8.3.        Atsakovė nesutinka su apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe dėl jos žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenų interpretavimo taip, kaip supranta ieškovė. Nurodo, jog kaip teisingai nurodė sprendimą priėmęs teismas, atsakovė nusipirko tik dalį žemės sklypo, kuris anksčiau priklausė L. J., nusipirkto žemės sklypo paskirtis buvo žemės ūkio paskirties žemė. Atsakovės ir L. J. nesiejo jokie sutartiniai santykiai, o toks nekilnojamojo turto objektas, dėl kurio buvo sudarytos ieškovės nurodomos sutartys, atsakovei įsigyjant žemės sklypą nebeegzistavo (žemės sklypas buvo padalintas).

8.4.        L. J. 2001 m. vasario 23 d. pardavė, o S. S. iš jos nupirko 2,4233 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Tai yra ne tas pats žemės sklypas, kurį atsakovė 2006 m. balandžio 7 d. nupirko iš S. S. ir Z. S., todėl nepagrįstas ieškovės teiginys, kad L. J. pardavė žemės sklypą (ieškinyje - Objektas) S. ir Z. S., nes iš 2,4233 ha žemės sklypo atsakovei parduota tik dalis - 0,8096 ha atskirtas žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį S. ir Z. S. pardavė UAB „Pilarta“, todėl Nekilnojamojo turto registro išrašo 12 p. Kita informacija ir nurodyti buvusio viso sklypo, iš kurio atidalintas atsakovo sklypas, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini).

8.5.       Apeliacinio skundo motyvas, kad atsakovė 2017 m rugpjūčio 25 d. apmokėjo 110,83 Eur taip pripažindama, kad supranta savo pareigą, nesukuria atsakovei prievolės sumokėti ieškovės reikalaujamą 249,99 Eur sumą, nes pati ieškovė per atstovę nurodė, kad reikalavimas dėl įsiskolinimo priteisimo atsakovei pareikštas išimtinai tuo pagrindu, jog buvusi turto savininkė nurodė, kad įsiskolinimas turėtų būti išieškomas iš naujų savininkų ir pateikė teismo aptartas pirkimo-pardavimo sutartis.

8.6.        Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovės objektui ieškovė yra rezervavusi 8 kW leistinąją naudoti galią ir iš to kildina atsakovės pareigą už leistiną naudoti galią. Su tokiu ieškovės argumentu atsakovė nesutinka - atsakovei net nėra žinoma, o ieškovė teismui nepateikė įrodymų apie tai, kad iki atsakovės objekto yra nutiesti kokie nors ieškovės tinklai, kurių buvimas leistų tinklų operatoriui rezervuoti leistinąją naudoti galią, jos nepaskirstant kitiems vartotojams.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

10.       Energijos pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymą bei vykdymą reglamentuoja Civilinio kodekso (toliau – CK) XXIII skyriaus septintojo skirsnio normos, kurios taikomos ir aprūpinant elektros energija (CK 6.391 str.). CK 6.383 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo – pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatą, energijos tiekimo vartotojams (pirkimo – pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 str.). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus.

11.       Pagal CK 6.390 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu abonentas yra juridinis asmuo, tai energijos tiekimo įmonė turi teisę vienašališkai atsisakyti sutarties CK 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais. Kitais atvejais energijos tiekimo įmonei suteikta teisė nutraukti, sustabdyti ar apriboti energijos tiekimą tik šalių susitarimu arba nustačius įrenginių trūkumus, dėl kurių gresia avarija, kyla pavojus žmonių gyvybei ar sveikatai arba kai tai būtina siekiant išvengti avarijos ar likviduoti energijos tiekimo tinklų avariją (CK 6.390 straipsnio 3, 4 dalys).

12.       Visuomeninės elektros energijos kainos ir jų taikymo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos AB „Energijos skirstymo operatorius“ valdybos 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu (posėdžio protokolo Nr. 24), 5 punkte numatyta, kad bendrovės elektros energijos vartotojai skirstomi į tris vartotojų grupes: 5.1 punkte apibrėžta, kuriems fiziniams asmenims ir kokiems šių asmenų objektams gali būti taikomi pirmosios grupės vartotojams priskirti kainos ir tarifai – tai yra vartotojas turi būti fizinis asmuo, o jo objektas, į kurį tiekiama elektros energija turi būti gyvenamosios paskirties. Antros grupės vartotojams priskiriami vartotojai (išskyrus pirmos grupės (buitinius) vartotojus), kurių leistinoji naudoti galia yra 30 kW ir mažiau, trečiosios grupės vartotojai – vartotojai (išskyrus pirmosios ir antrosios grupės vartotojus), kurių leistinoji naudoti galia virš 30 kW. Iš byloje pateiktų duomenų (Priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaitos nuo 2016-08-31 iki 2019-10-23) matyti, jog atsakovė objekte adresu (duomenys neskelbtini), buvo priskirta antrosios grupės vartotojams, kurių objektų leistina naudoti galia yra 30 kW ir mažiau. Pagal Elektros energijos kainų ir tarifų taikymo tvarką vartotojas privalo mokėti abonentinį mokestį - galios dedamąją, kuris mokamas nepriklausomai nuo suvartotos elektros energijos kiekio ir elektros energijos vartojimo fakto.

13.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė ir L. J. buvo sudarę dvi elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis namui, esančiam (duomenys neskelbtini): 1998 m. spalio 2 d. (vartotojo kodas (duomenys neskelbtini)), rezervuota 10 kW leistinoji naudoti galia ir 1999 m. lapkričio 2 d. (vartotojo kodas (duomenys neskelbtini)), rezervuota 8 kW leistinoji naudoti galia. Sutartis sudaryta 1999 m. lapkričio 2 d. (rezervuota 8 kW leistinoji naudoti galia) ieškovės buvo perrašyta komerciniam vartotojui – atsakovei UAB „Pilarta“. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė su ieškove nėra sudariusi elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties.

14.       Iš į bylą pateiktų pirkimo - pardavimo sutarčių matyti, kad 2001 m. vasario 23 d. L. J. pardavė, o S. S. nupirko 2,4233 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). 2006 m. balandžio 7 d. sutartimi atsakovė iš sutuoktinių S. S. ir Z. S. nupirko 0,8096 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastro adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš 2020 m. spalio 6 d. VĮ Registrų centro išrašo taip pat matyti, kad atsakovei ginčui aktualiu laikotarpiu priklausė 0,8096 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

15.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 249,99 Eur skolą (dedamosios galios mokestį), konstatavęs, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės nurodomą aplinkybę, kad prie ieškovės elektros tinklų yra prijungti atsakovei nuosavybės teise priklausantys vidaus tinklai. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad atsakovei priklausiusiame žemės sklype būtų įrengtų atsakovei kokia nors nuosavybės forma valdomų įrenginių, statinių ar pastatų, kuriuose vartojama elektros energija ir kurie būtų prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ar būtų įrengti elektros apskaitos prietaisai. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovė negali būti laikoma vartotoja ar nuosavybės teisėtais pagrindais valdanti vartotojo objektą Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 50 ir 51 dalių prasme. Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su šios išvados pagrįstumu teigdama, jog aplinkybė, kad elektros energija nėra vartojama, nepaneigia atsakovės pareigos mokėti dedamosios galios mokestį. Byloje buvo įrodyta, jog ieškovė įsipareigojo atsakovei suteikti galimybę naudotis 8 kW galios elektros energija ir šią pareigą vykdė, t. y. ieškovė rezervavo atsakovei atitinkamą galią ir jos negali suteikti kitiems vartotojams, už ką vartotojas (atsakovė) pagal Tvarkos 3 punktą ir privalo mokėti „abonentinį mokestį“ - galios dedamąją, kuris mokamas nepriklausomai nuo suvartotos elektros energijos kiekio ir elektros energijos vartojimo fakto.

16.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad L. J., su kuria ieškovė buvo sudariusi dvi elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis namui, esančiam (duomenys neskelbtini), 2001 m. vasario 23 d. pardavus, o S. S. nupirkus 2,4233 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei atsakovei UAB „Pilarta“ 2006 m. balandžio 7 d. sutartimi iš sutuoktinių S. S. ir Z. S. nusipirkus 0,8096 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), žemė sklypo naudojimo paskirtis – žemės ūkio, ieškovė ir toliau skaičiavo atsakovei galios mokestį už namą, esantį (duomenys neskelbtini), taikydama objektui leistiną 8 kW galią. Vadinasi, ieškovė atsakovei nepriklausančiam objektui, taikė tokią leistiną galią, dėl kurios buvo susitarta ieškovės su L. J. 1999 m. lapkričio 2 d. sutartimi. Atskiro susitarimo dėl leistinos galios nustatymo ieškovė su atsakove sudariusios nebuvo.

17.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, situacija, kuomet L. J. 2001 m. vasario 23 d. pardavus, o S. S. nupirkus 2,4233 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei atsakovei „UAB „Pilarta“ 2006 m. balandžio 7 d. sutartimi iš sutuoktinių S. S. ir Z. S. nusipirkus 0,8096 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), L. J. su ieškove 1999 m. lapkričio 2 d. sudarytos elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos automatiškai buvo perkeltos atsakovei, kaip objekto savininkei, paneigia sutarties uždarumo principą, kurio turinys kasacinio teismų praktikoje aiškinamas kaip bendroji sutarčių teisės taisyklė, kad sutartis susaisto tik jos šalis, todėl, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, turi teisinės įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-145/2003; 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2004; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2010). Ieškovė nepaaiškino, kodėl, kokiu pagrindu, nesant susitarimo su atsakove, ji namui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris kaip nustatyta bylos duomenimis atsakovei įsigyjant žemės sklypą netgi nebeegzistavo, taikė leistinąją galią, dėl kurios buvo susitarta su L. J..

18.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovė automatiškai perkėlusi 1999 m. lapkričio 2 d. sutarties nuostatas atsakovei, nebuvo pakankamai rūpestinga, kadangi neišsiaiškino atsakovės valios dėl teisinių santykių sukūrimo ir sudarytinos elektros energijos sutarties sąlygų. Ieškovė elgėsi ne pagal įprastai verslui keliamus aukštesnius elgesio standarto reikalavimus, todėl ji privalo prisiimti savo pasyvaus elgesio pasekmes.

19.       Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

20.       Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

21.       Elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) 2 straipsnio 48 dalyje numatyta, kad vartotojas – asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams. Vartotojo objektas – vartotojo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomas objektas (įrenginys, statinys ar kita), kuriame vartojama elektros energija (EEĮ 2 straipsnio 49 dalis).

22.       Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškove, kad pagal 2017 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 03E-627 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr.O3E-570 „Dėl AB „Energijos skirstymo operatorius“ elektros energijos persiuntimo paslaugos kainų ir jų taikymo tvarkos bei AB „Energijos skirstymo operatorius“ visuomeninių elektros energijos kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo“ pakeitimo“ (toliau - Tvarka), 4 punktą galios dedamoji apibrėžiama kaip vieno leistinosios naudoti galios kilovato (kW) kaina vienam kalendoriniam mėnesiui, mokama už kiekvieną vartotojo objektą nepriklausomai nuo persiųsto elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo ir elektros energijos pirkimo-pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nesant jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės nurodomą aplinkybę, kad prie ieškovės elektros tinklų yra prijungti atsakovei nuosavybės teise priklausantys vidaus tinklai, kad atsakovei priklausiusiame žemės sklype būtų įrengtų atsakovei kokia nors nuosavybės forma valdomų įrenginių, statinių ar pastatų, kuriuose vartojama elektros energija ir kurie būtų prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos, ar būtų įrengti elektros apskaitos prietaisai, atsakovė negali būti laikoma vartotoja ar nuosavybės teisėtais pagrindais valdanti vartotojo objektą EEĮ 2 straipsnio 48 ir 49 dalių prasme.

23.       Be to pažymėtina, jog iš į bylą pateiktų pirkimo-pardavimo sutarčių matyti, kad 2001 m. vasario 23 d. L. J. pardavė, o S. S. nupirko 2,4233 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). 2006 m. balandžio 7 d. sutartimi atsakovė iš sutuoktinių S. S. ir Z. S. nupirko 0,8096 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastro adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš 2020 m. spalio 6 d. VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad atsakovei ginčui aktualiu laikotarpiu priklausė 0,8096 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš byloje pateiktų pirkimo-pardavimo sutarčių bei 2020 m. spalio 6 d. VĮ Registrų centro išrašo apie žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) negalima neabejotinai teigti, jog atsakovei UAB „Pilarta“ priklausęs žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra L. J. 2001 m. vasario 23 d. parduoto 2,4233 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalis, t.y. atsakovė nusipirko tik dalį žemės sklypo, kuris anksčiau priklausė L. J.. Iš byloje pateikos 2001 m. vasario 23 d. L. J. ir S. S. sudarytos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties bei 2006 m. balandžio 7 d. sutuoktinių S. S. ir Z. S. ir atsakovės UAB „Pilarta“ sudarytos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties turinio, matyti, jog skiriasi ne tik žemės sklypų unikalūs numeriai, tačiau taip pat ir žemės sklypų kadastro numeriai bei registro numeriai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės pateikti „Creditinfo“ duomenys atsakovės nurodytų aplinkybių, t.y., kad atsakovė nusipirko tik dalį (0,8096 ha iš 2,4233 ha) žemės sklypo, kuris anksčiau priklausė L. J., nepaneigia (CPK 197 str. 2 d.).

24.       Atmestinas apeliantės argumentas, kad atsakovė apie tai, jog yra rezervuota galia žinojo, nes dalį skolos susidariusios nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. apmokėjo. Byloje pateiktas ieškovės ieškinys bei 2014 m. lapkričio 20 d. L. J. prašymas AB „Lesto“ patvirtina aplinkybę, kad reikalavimas dėl įsiskolinimo priteisimo atsakovei pareikštas buvo tuo pagrindu, jog buvusi turto savininkė nurodė, kad įsiskolinimas turėtų būti išieškomas iš naujų savininkų. Atsižvelginat į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės argumentas, kad atsakovė apie tai, jog yra rezervuota galia žinojo, nes dalį skolos susidariusios nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. apmokėjo, nesudaro pakankamo pagrindo ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės ieškovės reikalaujamą 249,99 Eur sumą.

25.       Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, skundžiamą teismo sprendimą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisinius argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai, pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertino šalių pateiktus įrodymus, nustatė visas bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes bei padarė pagrįstas bei išsamiai motyvuotas išvadas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip minėta anksčiau, ieškovė jokių įrodymų, kad prie ieškovės elektros tinklų yra prijungti atsakovei nuosavybės teise priklausantys vidaus tinklai, kad atsakovei priklausiusiame žemės sklype būtų įrengtų atsakovei kokia nors nuosavybės forma valdomų įrenginių, statinių ar pastatų, kuriuose vartojama elektros energija ir kurie būtų prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos, ar būtų įrengti elektros apskaitos prietaisai, nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei, kad siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai.

26.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės teisės normas, susijusias su galios dedamosios mokesčio mokėjimu, pagrįstai įvertino šalių paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

27.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

28.       Atsakovė UAB „Pilarta“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas – 675 Eur už teisinę konsultaciją, atsiliepimo į ieškinį, tripliko bei atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą teismui. Byloje pateikia įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas – 2020 m. gruodžio 16 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 9 bei pinigų priėmimo kvitą Nr. 1086874.

29.       Kasacinio teismo praktikoje aiškinant aktualaus bylos atveju CPK 98 straipsnio 1 dalies taikymą nurodoma, kad dėl išlaidų advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti priteisimo šalis turi teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pagal bendrąją taisyklę šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienoje instancijoje tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2016, 20 punktas).

30.       Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė buvo pateikusi prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, tačiau iki bylos išnagrinėjimo pabaigos pirmosios instancijos teisme nepateikė išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų atsakovei nepriteisė. Šio teismo sprendimo atsakovė neskundė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovės prašomas priteisti išlaidas už teisinę konsultaciją, atsiliepimo į ieškinį, tripliko parengimą, kurios susidarė pirmosios instancijos teisme bei kurias patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, nėra pagrindo priteisti bei šis prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

31.       Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos) 7 punktą rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijų 8 punkte nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

32.       Nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą nagrinėjamu atveju buvo patirtos 2020 m. gruodžio 16 d. (PVM sąskaita faktūra išrašyta ir apmokėta 2020 m. gruodžio 16 d.), todėl Rekomendacijose nustatyto koeficiento pagrindu imamas 2020 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis buvo 1 398,5 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taikomas 1,3 koeficientas, todėl maksimalus atlygis už apminėto procesinio dokumento parengimą sudarytų 1818,05 Eur (1 398,5 Eur x 1,3). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad į atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas - 675 Eur, įtraukta tiek išlaidos patirtos pirmosios instancijos teisme, tiek išlaidos apeliacinės instancijos teisme (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas), byla teisiniu požiūriu nėra sudėtinga, skolos suma nedidelė, atsakovei procesinius dokumentus rengė tas pats advokatas kaip ir pirmoje instancijoje, sprendžia priteisti atsakovei iš ieškovės 150 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pilarta“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                        Edvardas Paliokas