Civilinė byla Nr. 3K-3-352/2011
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 92
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą dėl turto pripažinimo bešeimininkiu; suinteresuoti asmenys: Kauno miesto savivaldybės administracija ir M. S.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu atnaujinus procesą Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3669-480/2008, kurioje įsiteisėjusiu 2008 m. kovo 27 d. sprendimu, tenkinant pareiškėjo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą, pripažintas bešeimininkiu: butas/patalpa–kambarys IV-44 (13,10 kv. m), patalpa IV-32 (2,97 kv. m) su bendro naudojimo patalpomis IV-47 (1,75 kv. m); IV-31 (2,25 kv. m), (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esantys Kaune, (duomenys neskelbtini), ir perduoti valstybei nuosavybėn, suinteresuotas asmuo M. S. prašė panaikinti šį teismo sprendimą, pareiškimą atmesti. Ji nurodė, kad bendrabutis Kaune, (duomenys neskelbtini), kuriame yra pirmiau nurodytos patalpos, priklausė UAB „Katyba“, ši bankrutavo; V. K., gyvenęs Kaune, (duomenys neskelbtini), mirė; po jo mirties, t. y. nuo 2000 m. kovo 24 d., ji ir jos sūnus M. S. ginčo turtą valdė ir juo naudojosi; be to, sūnus siekė pripažinti jam teisę įregistruoti asmeninės nuosavybės teisę į ginčo patalpas, tačiau Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 28 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-257-475/2006) ieškinio reikalavimas atmestas. Šiuo atveju spręstina dėl valdymo teisės atsiradimo, nes daikto užvaldymas yra vienas iš valdymo atsiradimo būdų (CK 4.25 straipsnio 1 dalis); nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda fiziškai užvaldžius daiktą, kai tik užvaldęs daiktą asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią, jeigu nėra kliūčių į tą daiktą patekti ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti (CK 4.27 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi atmetė suinteresuoto asmens prašymą panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimą. Teismas nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje (bylos Nr. 2-257-475/2006) 2006 m. balandžio 28 d. sprendimu atmestas M. S. CK 4.98 straipsnio pagrindu pareikštas ieškinys pripažinti teisę įregistruoti asmeninės nuosavybės teisę į ginčo turtą; nuo 2007 m. sausio 5 d. šio turto savininko neįregistruota Nekilnojamojo turto centriniame duomenų banke; ginčo daiktai apskaitomi Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. sausio 19 d. turto apskaitos akte Nr. 1 kaip neturintys savininko ar kurio savininkas nežinomas; (pastato, kuriame yra butas, unikalus Nr. 1995-2011-7064, 6A4p). Ginčo patalpos neapskaitomos Kauno miesto savivaldybėje. Teismas nustatė, kad 1997 m. lapkričio 29 d. UAB „Katyba“ ir V. K. buvo sudarę gyvenamosios patalpos Kaune, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, tačiau V. K. mirė 2000 m. kovo 24 d., o UAB „Katyba“ dėl bankroto išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Teismas nenustatė, kad šiuo atveju yra duomenų apie tai, jog V. K. teisių perėmėjai būtų pareiškę pretenzijų dėl šių gyvenamųjų patalpų, kaip tai reglamentuojama CK 6.190 straipsnio 1 dalyje; teismas taip pat nelaikė, kad suinteresuotas asmuo M. S. yra V. K. ar UAB „Katybos“ turtinių teisių perėmėja įstatymų nustatytu pagrindu ar būtų įgijusi nuosavybės ar valdymo teises į šį turtą (CK 4.25, 4.27, 4.47 straipsniai), nepaisant jos nurodytų aplinkybių apie tai, kad turėjo kambario raktus, juo naudojosi, jame yra jai priklausantys daiktai, šiuo adresu deklaravo gyvenamąją vietą, mokėjo mokesčius, remontavo, sudarė sutartis su paslaugų tiekėjais. Bylos aplinkybės ir tai, kad turtas apskaitomas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos akte, kad pareiškėjas atliko visas privalomas turto pripažinimo bešeimininkiu procedūras, į teismą kreipėsi 2008 m. sausio 23 d., teismui leido spręsti, jog, nenustačius ginčo buto savininko, pagrįstai pripažintas bešeimininkiu.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. S. atskirąjį skundą, 2011 m. kovo 1 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį. Kolegija akcentavo, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 28 d. sprendimu (civilinė byla Nr.2-257-475/2006), 2006 m. liepos 4 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-8919/2003) ir Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-257-475/2006), ginčo patalpas apskaito 2007 m. sausio 19 d. Turto apskaitos akte Nr. 1, kaip turtą, kuris neturi savininko; pareiškėjas atliko visas privalomas turto pripažinimo bešeimininkiu procedūras, todėl, nenustačius ginčo patalpų savininko, buvo pagrindas pripažinti jį bešeimininkiu (CK 4.57 straipsnio 1 dalis, 4.58 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimas Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas parduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių“ 3.2, 26.1 punktai). Nors suinteresuotas asmuo nurodė, kad, pradėdama valdyti ginčo daiktus, ji buvo įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau už ją teisių į juos, todėl užvaldžiusi sąžiningai, kaip tai nustatyta CK 4.47 straipsnio 5 dalyje, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduodamas tik valstybei arba savivaldybei teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą, kuris gali būti paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kai toks daiktas buvo įtrauktas į apskaitą (CK 4.58 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.57 straipsnio 2 dalį bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą. Kadangi suinteresuotas asmuo neturėjo teisės pasisavinti bešeimininkio nekilnojamojo daikto ir nepateikė įrodymų, kad buvo šį daiktą nuomojusio asmens V. K. šeimos narė ar likviduotos dėl bankroto UAB „Katyba“ teisių perėmėja, ar kad buvo užvaldžiusi ginčo nekilnojamąjį daiktą kitu teisėtu pagrindu (CK 4.25 straipsnio 1 dalis, 4.27 straipsnio 1 dalis), tai kolegija sprendė, jog dėl šio turto pripažinimo bešeimininkiu išspręsta teisingai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorė (suinteresuotas asmuo M. S.) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 1 d. nutartį, priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno miesto aplinkės teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimą ir pareiškėjo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prašymą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl CK 4.57 straipsnio 2 dalies. Byloje esant pakankamai įrodymų apie tai, kad kasatorė ginčo patalpomis naudojasi ir jas valdo kaip savo, taikant CK 4.57 straipsnio 2 dalį, jos negalėjo būti laikomos bešeimininkiu daiktu. Netaikę pirmiau nurodytos teisės normos, teismai netinkamai nustatė įrodinėjimo objektą, nepagrįstai reikalavo, kad kasatorė įrodytų, jog ji yra turtinių teisių perėmėja ar įgijusi nuosavybės teisę į ginčo turtą vienu iš CK 4.47 straipsnyje nustatytų būdų. CK 4.25 straipsnio 1 dalies ir 4.27 straipsnio 1 dalies nuostatos nekilnojamojo daikto valdymą reglamentuoja kaip faktinę padėtį, kurią nustačius, teismas turi pagrindą spręsti dėl valdymo teisės. Bylos duomenimis patvirtinama, kad kasatorė naudojasi ginčo patalpomis nuo 2000 m. kovo 24 d., turi raktus nuo jų, čia deklaravo gyvenamąją vietą, be to, joje yra kasatorei priklausantys daiktai, mokėjo ir moka mokesčius, patalpas remontavo ir sudarė sutartis su paslaugų tiekėjais. Šios su ginčo objekto faktiniu užvaldymu susijusios byloje nustatytos aplinkybės buvo pakankamos valdymui atsirasti pagal CK 4.25, 4.27 straipsnių nuostatas ir galimybei ateityje įgyti ginčo objektą įgyjamosios senaties pagrindu pripažinti. Į bylą buvo pateikta duomenų apie tai, kad kasatorė Kauno miesto apylinkės teisme iškėlė civilinę bylą (Nr. 2-2821-587/2011) dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo, šios aplinkybės turėjo būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant dėl kasatorės kaip daikto valdytojos, dar neįgijusios nuosavybės teisės į daiktą įgyjamąja senatimi, teisėtų pretenzijų į ginčo patalpas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 1 dalis). CK 4.57 straipsnio 2 dalyje nenustatyta reikalavimo, kad daikto valdytojas būtų įgijęs nuosavybės teisę į daiktą, todėl yra teisiškai nereikšminga teismų nuostata, kad kasatorė nėra įgijusi nuosavybės teisės į ginčo turtą; nustačius, kad daiktas yra sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas, paneigiama galimybė jį pripažinti bešeimininkiu. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas pripažįsta, jog kasatorė yra užvaldžiusi ginčo daiktą, tačiau nepagrįstai netaiko CK 4.57 straipsnio 2 dalies normos, o sprendžia, jog ji nepateikė teismui įrodymų, kad buvo užvaldžiusi ginčo nekilnojamąjį turtą kitu teisėtu pagrindu. Bylos nagrinėjimo metu kasatorė įrodinėjo, kad valdo ginčo daiktą ir ketina įgyti į jį nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi; ji neprivalėjo įrodyti, ar yra įgijusi nuosavybės teisę į ginčo turtą vienu iš CK 4.47 straipsnyje nustatytų būdų.
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad kasatorės argumentai dėl nepagrįstai netaikytos CK 4.57 straipsnio 2 dalies normos yra atmestini, nes apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, jog kasatorė neturėjo teisės pasisavinti bešeimininkio nekilnojamojo daikto, nes ji nepateikė įrodymų, kad buvo šio daikto paskutinio nuomininko šeimos narė, likviduoto dėl bankroto UAB „Katyba“ teisių perėmėja ar užvaldžiusi ginčo daiktą kitu teisėtu pagrindu. Kasatorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių turto valdymo atsiradimą, kaip tai nustatyta CK 4.25, 4.27 straipsniuose, kuriais rėmėsi bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nelaikęs, jog konstatuotinos aplinkybės, paneigiančios galimybę turtą pripažinti bešeimininkiu (CK 4.57 straipsnio 2 dalis). CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. M. S. nepateikė įrodymų, kad ji sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai daugiau kaip dešimt metų valdė ginčo patalpas. Kasatorė nuo 1985 m. birželio 21 d. iki 2008 m. rugpjūčio 12 d. gyveno ir deklaravo gyvenamąją vietą asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute Kaune, (duomenys neskelbtini), o jos sūnus M. S. tuo pačiu adresu gyveno nuo 2001 m. balandžio 4 d. iki 2004 m. sausio 28 d., o nuo 2004 m. spalio 10 d. iki 2009 m. sausio 16 d. – Vilniuje, (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Šioje byloje viešasis interesas yra susijęs su teisių į įstatymų nustatyta tvarka neprivatizuotas patalpas pripažinimu.
Dėl CK 4.57 straipsnio taikymo neprivatizuotoms gyvenamosioms patalpoms
Bešeimininkio daikto pasisavinimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 5 punktas). Pagal CK 4.57 straipsnį bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko ar kurio savininkas nežinomas. Taigi aplinkybė, kad daiktas neturi savininko ar savininkas nėra žinomas, yra būtina pripažinimo daikto bešeimininkiu sąlyga.
Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad bešeimininkiu prašoma pripažinti nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąsias patalpas – kambarį IV-44 (13,10 kv. m), IV-32 (2,97 kv. m) su bendro naudojimo patalpomis IV-47 (1,75 kv. m), IV-31 (2,25 kv. m), esančias buvusiame bendrabutyje, statytame 1952 metais (b. l. 27). Nurodytos aplinkybės (nekilnojamasis daiktas yra gyvenamosios patalpos, pastatytos dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais) turi esminę reikšmę sprendžiant dėl CK 4.57 straipsnio taikymo nagrinėjamoje byloje. Minėta, kad bešeimininkiu negali būti pripažintas daiktas, kuris turi savininką (CK 4.57 straipsnio 1 dalis), taigi bešeimininkiu negali būti laikomas daiktas priklausantis valstybei. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybei priklausantis nekilnojamasis turtas iki galo neapskaitytas. Įrašo nebuvimas nekilnojamojo turto registre apie nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą savaime nereiškia, kad valstybė neturi nuosavybės teisės į daiktą. Kilus ginčui dėl valstybės teisių į daiktą būtina įvertinti nekilnojamojo daikto pobūdį bei nekilnojamojo daikto priklausomybei nustatyti reikšmingą teisinį reglamentavimą.
Nuo 1983 m. kovo 1 d. iki 1998 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikoje galiojo Butų kodeksas (neteko galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796), reglamentavęs su gyvenamosiomis patalpomis susijusius visuomeninius santykius. Gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose buvo priskiriamos butų fondui, kurį sudarė valstybinis, visuomeninis bei gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų ir individualinis butų fondas (Butų kodekso 4, 5 straipsniai). 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę viena iš valstybės vykdytos socialinės–ekonominės politikos krypčių buvo privatizavimas – valstybinės ir visuomeninės nuosavybės išvalstybinimas ir perleidimas į privačią nuosavybę. Butų bei kitų gyvenamųjų patalpų perleidimą reglamentavo 1991 m. birželio 30 d. įsigaliojęs Butų privatizavimo įstatymas (galiojo iki 1998 m. liepos 1 d.), kurio 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose yra privatizavimo objektas. Byloje yra duomenų, kad bendrabutį, kuriame yra ginčo patalpos, valdė UAB „Katyba“. Dalis gyvenamųjų patalpų bendrabutyje kaip valstybės turtas buvo privatizuota. Pagal 1997 m. lapkričio 29 d. nuomos sutartį su UAB „Katyba“ gyvenamąsias patalpas - ginčo kambarį (13,10 kv. m) bei bendro naudojimo patalpas (koridorių, tualetą, praustuvę, virtuvę, - 5,61 kv. m), esančias Kaune, (duomenys neskelbtini), iki savo mirties (2000 m. kovo 24 d.) nuomos teise naudojo V. K. Šių patalpų nuomininkas neprivatizavo.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. gegužės 29 d. priėmė nutarimą Nr. 410 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų bendrabučių“. Šiuo nutarimu įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms kartu su atitinkamų miestų, rajonų valdybomis buvo pavesta iki 1992 m. liepos 1 d. apskaityti visus neprivatizuotus bendrabučius (nepriklausomai nuo jų neprivatizavimo priežasčių, t. y. ar nuomininkai nenorėjo arba nesusitarė dėl privatizavimo, ar kambariai bendrabučiuose nebuvo privatizavimo objektas ir pan.). Nutarimo 2.1 punkte buvo nustatyta, kad neprivatizuotus bendrabučius įmonės gali perduoti, o miestų, rajonų valdybos privalo juos priimti į savo balansą.
Gyvenamosios patalpos, įskaitant patalpas bendrabučiuose, į privačią nuosavybę galėjo būti perleistos tik įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad aplinkybė, jog įmonė nepasinaudojo jai suteikta teise perduoti neprivatizuotas bendrabučio patalpas miestų, rajonų valdybų tolesniam valdymui, nereiškia, kad ji įgijo teisę perduoti neprivatizuotas bendrabučio patalpas kitai bendrovei nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. O. T., bylos Nr. 3K-3-125/2007). Taigi, nenustačius, kad valstybei nuosavybės teise priklausiusios gyvenamosios patalpos buvo perleistos į privačią nuosavybę įstatymų nustatyta tvarka, konstatuotina, kad toks daiktas išliko valstybės nuosavybė. Byloje nenustatyta, kad ginčo kambarys bendrabutyje įstatymų nustatyta tvarka būtų privatizuotas. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad patalpos priklauso valstybei nuosavybės teise, todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ginčo patalpas pripažino bešeimininkiu daiktu; toks teismo sprendimas, kuriame iš esmės patvirtintas ginčo patalpų priklausomybės nuosavybės teise valstybei faktas, paliktinas galioti, iš teismo sprendimo pašalinant dalį dėl patalpų pripažinimo bešeimininkiu turtu. Konstatavus, kad šioje byloje netaikytinos nuosavybės teisės įgijimą į bešeimininkį daiktą reglamentuojančios teisės normos, teisiškai nereikšmingi yra kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl valdymo teisės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl teismo sprendimo išdėstymo
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nekilnojamasis daiktas gali priklausyti vienam subjektui asmeninės nuosavybės teise arba keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise. Kai nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą turi du ir daugiau asmenų, tokiems asmenims daiktas priklauso bendrosios nuosavybės teise (CK 4.72 straipsnis). Namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė ir kitokia įranga priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Buto ar kitų patalpų savininko dalis bendrosios nuosavybės teisėje nustatoma pagal CK 4.82 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą taisyklę ir yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Dėl šios taisyklės aiškinimo ir taikymo yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės g. 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009). Pažymėtina, kad net ir kai dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje yra nustatytos, jos nenusako, kokia daikto dalis kam priklauso. Naudojimosi daiktu tvarka tarp bendraturčių nustatoma sutartimi (CK 4.81 straipsnis). Byloje pareiškėjas reikalavimą pareiškė tiek dėl kambario IV-44 (13,10 kv. m), tiek ir dėl kitų patalpų IV-32 (2,97 kv. m) IV-47 (1,75 kv. m), IV-31 (2,25 kv. m). Bylos duomenimis, šios kitos patalpos yra bendro naudojimo, duomenų apie tai, kad jos buvo suformuotos įstatymų nustatyta tvarka ir priskirtos kambariui IV-44 (13,10 kv. m), nėra. Taigi darytina išvada, kad jos valdomos bendrosios dalinės nuosavybės teise visų butų ir kitų patalpų savininkų (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties iš keistino teismo sprendimo rezoliucinės dalies taip pat šalintina su patalpomis IV-32 (2,97 kv. m) IV-47 (1,75 kv. m), IV-31 (2,25 kv. m) susijusi dalis. Nuosavybės teises į šias patalpas valstybė įgyvendins kaip kambario IV-44 (13,10 kv. m) savininkė bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis kartu su kitais bendraturčiais (CK 4.82 straipsnio 1, 5 dalys).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
Kasacinės instancijos teismas patyrė 62,16 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. pažyma). Apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų nutartis naikinant kitais, bet ne kasatorės kasaciniame skunde nurodytais argumentais, laikytina, kad kasacinis skundas netenkintinas; netenkinant kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš suinteresuoto asmens M. S. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi, 371 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 1 d. nutartis, kuriomis atmestas M. S. prašymas pakeisti (panaikinti) Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimą; pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip: „pareiškimą tenkinti; patalpą–kambarį IV-44 (13,10 kv. m), esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), pastato, kuriame yra kambarys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti valstybės nuosavybe“.
Priteisti iš suinteresuoto asmens M. S., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 62,16 Lt (šešiasdešimt du litus 16 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas