Administracinė byla Nr. I-577-644/2017
Proceso Nr. 3-62-3-02262-2016-5
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.; 55.1.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 14 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. M. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-6) nurodė, kad 2016 m. sausio-vasario mėn. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad į Laisvės atėmimo vietų ligoninę buvo atvežtas dėl plaučių tuberkuliozės, minėtu laikotarpiu atliko drausminę nuobaudą kamerų tipo patalpose. Neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad į pasivaikščiojimo kiemelį buvo vedamas tik vieną valandą per parą, o esant blogam orui pareigūnai atsisakydavo išvesti į lauką. Mano, kad jis turėjo būti vedamas pasivaikščioti po dvi valandas per parą. Pažymėjo, kad kameroje nebuvo šilto vandens, dėl ko drabužius skalbė po šaltu vandeniu, tam nepritaikytose kriauklėse. Drabužius džiovino ant lovų galų, nes kameroje nebuvo džiovyklų, dėl to jautė pažeminimą. Mano, jog atsakovo atstovas laikydamas pareiškėją netinkamomis sąlygomis pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas ir kitus galiojančius teisės aktus. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 39A-40) pareiškėjas akcentavo, kad ginčo laikotarpiu iš baudos izoliatoriaus kameros buvo vedamas pasivaikščioti tik vieną valandą per parą, nors vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 3 dalimi, kaip asmuo sergantis tuberkulioze, turėjo teisę į dviejų valandų pasivaikščiojimą per parą.
Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 46-48, 72-73) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad skunde nurodytu laiku pareiškėjui Ligoninės direktoriaus 2016 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. NB-PR-23 už psichiką veikiančių medžiagų vartojimą buvo paskirta drausminė nuobauda - 11 parų uždarymas į baudos izoliatorių, į kurį pareiškėjas buvo uždarytas 2016 m. vasario 3 d. Pagal pareiškėjo bausmės vykdymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 146 straipsnio 2 dalį, baudos izoliatoriuje nuobaudą atliekantiems nuteistiesiems buvo leidžiama kasdien pasivaikščioti gryname ore po vieną valandą. Pažymėjo, kad Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso reikalavimų. Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato reikalavimo tiekti karštą vandenį į palatas, tačiau Ligoninėje yra sudarytas šilto vandens tiekimo grafikas, užtikrinantis teisę visiems pacientams pasinaudoti karštu vandeniu. Pažymėjo, kad pacientai, kurių sveikatos būklė leidžia apsitarnauti patiems, asmeninius rūbus gali išsiskalbti palatoje ar prausykloje. Pacientams paprašius, palatiniai sanitarai išduoda indą, kuriame pacientai gali išsiskalbti savo drabužius. Džiovinami asmeniniai drabužiai kieme ar palatose. Pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų, susijusių su ginčo dalyku, į Ligoninės administraciją kreipėsi vieną kartą - 2016 m. rugsėjo 16 d. skundu dėl apribotos teisės į pasivaikščiojimą gryname ore. Mano, kad pareiškėjas skunde apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Skundas netenkintinas
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninės baudos izoliatoriaus kameroje netinkamomis sąlygomis 2016 m. sausio - vasario mėn., t. y. sergančiam plaučių tuberkulioze asmeniui nesuteikiant pakankamai pasivaikščiojimų, neaprūpinant šiltu vandeniu, neturint galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti asmeninių drabužių.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad ginčo laikotarpiu į pasivaikščiojimo kiemelį buvo vedamas tik vieną valandą per parą. Pažymėjo, kad sirgo plaučių tuberkulioze, todėl, remiantis BVK 145 straipsnio 3 dalimi, kaip asmuo sergantis tuberkulioze, turėjo teisę į dviejų valandų pasivaikščiojimą per parą.
Bylos duomenys patvirtina, kad 2016 m. sausio 20 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus nutarimu Nr. NB-PR-23 už psichiką veikiančių medžiagų vartojimą pareiškėjui V. M. buvo paskirta drausminė nuobauda - uždarymas į baudos izoliatorių 11 parų. Pareiškėjas į baudos izoliatorių nuobaudai atlikti buvo uždarytas 2016 m. vasario 3 d. (b. l. 8, 39).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas dėl analogiškų aplinkybių kreipėsi į Ligoninės administraciją (b. l. 38). Laisvės atėmimo vietų ligoninė 2016 m. spalio 19 d. rašte Nr. 7–PR-806 (b. l. 8, 39) bei atsiliepime į skundą pažymėjo, kad pagal pareiškėjo bausmės atlikimo metu galiojusią BVK 146 straipsnio 2 nuostatą, baudos izoliatoriuje nuobaudą atliekantiems nuteistiesiems buvo leidžiama pasivaikščioti gryname ore kasdien po valandą.
Teismas pažymi, taip pat ir pareiškėjas atsikirtime nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje (ne kamerų tipo patalpoje), todėl atsakovo atstovas suteikdamas pareiškėjui teisę pasivaikščioti, pagrįstai vadovavosi BVK 146 straipsnio 2 dalimi (akto redakcija nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d.), pagal kurią baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nenustačius, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, pareiškėjo argumentai dėl per trumpų pasivaikščiojimų atmestini.
Pareiškėjas teigia, jog į kamerą nebuvo tiekiamas karštas vanduo, dėl ko drabužius skalbė po šaltu vandeniu, tam nepritaikytose kriauklėse.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, o karšto vandens tiekimas į kameras nėra numatytas, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės taip pat nebuvo pažeistos. Bylos duomenimis, Ligoninėje yra sudarytas šilto vandens tiekimo grafikas, užtikrinantis pacientų teisę pasinaudoti karštu vandeniu (b. l. 24).
Pareiškėjas nurodo, kad drabužius skalbė tam nepritaikytose kriauklėse, tačiau iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad drabužių skalbimui nuteistieji yra aprūpinami specialiais indais. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti palatinių sanitarų išduodamais indais drabužiams skalbti. Pastebėtina, kad pareiškėjas baudos izoliatoriaus kameroje buvo laikomas 11 parų nuo 2016 m. vasario 3 d., todėl jo argumentai apie galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius neturėjimą, nevertintini, kaip galėję būti pagrindu žalai priteisti. Kita vertus, pareiškėjas tik nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės dėl drabužių skalbimo ir džiovinimo pažeidė jo teises, tačiau minėtų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atsakovui raštu būtų reiškęs pretenzijas dėl nepatogumų skalbiant ar džiovinant asmeninius drabužius, ar, kad jam būtų atsisakyta išduoti tam skirtas priemones. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (esant blogam orui atsisakė vesti pasivaikščioti), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Laisvės atėmimo vietų ligoninės) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Audrius Grauželis