Administracinė byla Nr. I-1852-362/2017
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01172-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 36; 55.1.3
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 18 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas) ir Virginijaus Stankevičiaus,
sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,
dalyvaujant pareiškėjui G. L.,
nedalyvaujant atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. 17-IL-40-00556-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Pareiškėjas G. L. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 17-IL-40-00556-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“.
Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių aps. VPK, Šiaulių AVPK) atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 37). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad jo atstovas bylos nagrinėjime nedalyvaus (b. l. 19).
Pareiškėjas G. L. skunde (b. l. 2–4) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad Šiaulių AVPK 2017 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 17-IL-40-00556-e panaikino 2015 m. liepos 2 d. jam išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. Ll-0003866 bei perdavė komisariato ginklų tinkamumo naudoti nustatymo komisijai jam priklausančius ginklus. Atsakovas savo sprendimą motyvavo tuo, kad dėl panaudoto smurto prieš sutuoktinę N. L. padarė nusikaltimą, kas jį neigiamai charakterizuoja bei rodo, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Su minėtu atsakovo sprendimu nesutinka. Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-258-914/2017, kurios duomenimis atsakovas grindžia skundžiamą sprendimą, matyti, kad Šiaulių apylinkės teismas nustatė, jog jis smurtaudamas nežymiai sužalojo šeimos narį, o būtent – 2016 m. gruodžio 7 d. apie 14.10 val. pradaręs automobilio „Chrysler Pacifica“ kairės pusės priekines dureles ten sėdinčiai sutuoktinei N. L. delnu tyčia trenkė vieną kartą į kairę ranką, tuo padarydamas kraujosruvą kairiame žaste, tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas jau įsiteisėjusiu 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžiu atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK, BK) 140 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 37 straipsniu, dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukė. Šiaulių apylinkės teismas darė išvadą, kad jis padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir nors jo veiksmai ir elgesys netinkamas, tačiau padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektui ir padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Atkreipė dėmesį, kad nukentėjusioji sutuoktinė N. L. civilinio ieškinio byloje nereiškė, nenurodė patyrusi kokią nors turtinę ar neturtinę žalą, minėto 2017 m. birželio 22 d. teismo nuosprendžio neskundė. Incidento metu buvo blaivus, su savimi ginklo neturėjo. Viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta. Nėra duomenų, kad ginklu kada nors būtų gąsdinęs sutuoktinę. Tai, kad incidentas nebuvo reikšmingas, liudija ir tas faktas, jog N. L. Šiaulių apylinkės teismui pateiktame 2016 m. gruodžio 21 d. ieškinyje dėl santuokos nutraukimo nenurodė, kad 2016 m. gruodžio 7 d. prieš ją smurtavo. Civilinėje byloje jo kaltę ji grindžia neištikimybe, nesirūpinimu šeima. Sutuoktinė kartais imasi neadekvačių priemonių, per daug sureikšmina tam tikras aplinkybes arba nesąžiningai iškraipo faktus. Nurodė, kad atsakovas, priimdamas 2017 m. birželio 26 d. sprendimą, rėmėsi tik N. L. pateiktais duomenimis apie 2016 m. gruodžio 7 d. įvykius, tačiau šio įvykio nevertino plačiau, kaip tą darė Šiaulių apylinkės teismas. Atsakovas nesigilino į incidento priežastis, pasekmes, nerinko duomenų apie jo elgesį iki incidento ir po jo. Atkreipė dėmesį, kad darbe, visuomenėje, pagal gyvenamąją vietą yra charakterizuojamas teigiamai. Dirba tėvo įsteigtoje įmonėje nuo 2015 metų pardavimų vadovu. Įmonės savininkė, direktorius bei darbų saugos specialistė apie jį atsiliepia teigiamai (2017 m. liepos 12 d. charakteristika). Darbe gauna atlygį, tad pragyvenimo šaltinį turi, save išsilaiko (2017 m. liepos 12 d. pažyma). Gyvena bute, daugiabučio namo bendrijos pirmininkas apibūdina jį kaip draugišką, bendraujantį su kaimynais, besirūpinantį bendrijos reikalais bei saugia kaimynyste (kita 2017 m. liepos 12 d. charakteristika). Nurodė, kad 2016/2017 metų žiemą sulaikė daugiabučio namo kieme asmenį, nuleidinėjusį orą automobilių padangoms, bei perdavė jį policijos pareigūnams, taip pat kvietė policiją malšinant konfliktą daugiabučio namo laiptinėje. Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2007 m. sausio mėn. įteikė jam padėkos raštą už pagalbą ir pilietiškumą sulaikant teisės pažeidėją. Tuomet buvo teigiama, kad jo pagalba yra ne tik taurus gestas, bet ir kilnus poelgis vardan miesto saugumo (2007 m. sausio mėn. padėkos raštas). Yra LMŽD (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio narys. Nuo 2008 m. iki 2009 m. atliko stažuotę, o nuo 2009 m. yra medžiotojas. Minėto būrelio pirmininkas 2017 m. liepos 13 d. charakteristikoje nurodė, kad jis yra draugiškas, pareigingas, nekonfliktuoja su aplinkiniais (2017 m. liepos 13 d. charakteristika). Leidimas laikyti (nešioti) ginklus reikalingas tik dėl medžioklės. Atsakovui priėmus skundžiamą sprendimą išnyko jo hobis, nebegali medžioti. Nėra baustas administracine tvarka už netinkamą ginklų laikymą. Nėra duomenų, kad keltų sutuoktinei grėsmę. Nuo 2016 m. rugsėjo mėn. jis ir sutuoktinė gyvena atskirai. Dėl paminėtų aplinkybių nėra pagrindo jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto. Mano, kad jo pavojingumas įvertintas netinkamai. Prašo jo skundą tenkinti.
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b. l. 18–19) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Nurodė, kad rėmėsi 2017 m. birželio 22 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu. Teismas, išnagrinėjęs bylą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BPK, BPK) 303 straipsnio 4 dalimi, 304–307 straipsniais, LR BK 37 straipsniu, nusprendė G. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukė. G. L. atlikti neteisėti veiksmai N. L. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą traktuojami kaip smurtas artimoje aplinkoje. Pats nusikaltimo padarymo faktas yra pakankamas pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus siekiant išvengti galimybės naudoti ginklus kaip didesnio pavojaus šaltinį. Todėl, atsižvelgiant į Šiaulių apylinkės teismo nustatytas aplinkybes, nusikalstamos veikos pobūdį ir vadovaujantis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu (B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui) bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 92.3 punktu (leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms), mano, kad Šiaulių aps. VPK priimtas teisingas sprendimas panaikinti G. L. išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. 2017 m. birželio 29 d. G. L. raštu Nr. 40-S-26842(1.19) buvo informuotas apie priimtą sprendimą panaikinti jam Šiaulių aps. VPK išduotą leidimą Nr. Ll-0003866 laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo G. L. skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. 17-IL-40-00556-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (b. l. 21–22) teisėtumo ir pagrįstumo.
Skundžiamame sprendime (b. l. 21–22) nurodyta, kad 2015 m. liepos 2 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. Ll-0003866, jo vardu registruoti ginklai; Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendyje (dėl ikiteisminio tyrimo Nr.01-1-56996-16 nutraukimo) nustatyta, kad G. L. smurtaudamas nežymiai sužalojo šeimos narį – 2016 m. gruodžio 17 d. apie 14.10 val. pradaręs automobilio dureles ten sėdinčiai sutuoktinei N. L. delnu tyčia trenkė vieną kartą į kairę ranką, tuo padarydamas kraujosruvą kairiame žaste, tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą; esant aptartoms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad G. L. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką; G. L. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 37 straipsniu, dėl nusikalstamo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla nutraukta; G. L. atlikti neteisėti veiksmai N. L. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą traktuojami kaip smurtas artimoje aplinkoje. Pats nusikaltimo padarymo faktas neigiamai charakterizuoja G. L. asmenybę ir yra pakankamas pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus siekiant išvengti galimybės naudoti ginklus kaip didesnio pavojaus šaltinį.
Atsakovas, priimdamas 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 17-IL-40-00556-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (b. l. 21–22), vadovavosi Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362, 92.3 punktu.
Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, jog B, C kategorijų ginklų, šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnis numato leidimų nešiotis ir leidimų laikyti ginklus, šaudmenis panaikinimo tvarką. Šio straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta, jog leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Kaip konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarime, įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.
Kaip minėta, pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Šioje byloje svarbu yra nustatyti, ar atsakovas turėjo duomenų, kad pareiškėjas kelia grėsmę ir, remiantis jais, priėmė sprendimą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį, teismas, vertindamas įrodymus, turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Įsiteisėjusiame Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendyje (b. l. 28–32), kuriuo rėmėsi atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą, be kita ko, nustatyta, jog G. L., pradaręs automobilio kairės pusės priekines dureles, ten sėdinčiai sutuoktinei N. L. tyčia trenkė vieną kartą į kairę ranką, tuo padarydamas kraujosruvą kairiame žaste, tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Pastarajame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad kaltinamojo veika buvo vienkartinio pobūdžio, ją lėmė ilgalaikiai tarpusavio nesutarimai. Nors byloje yra objektyvių duomenų, kad nukentėjusiajai G. L. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, padarytam sužalojimui padaryti reikėjo vieno smūgio, tačiau baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad šis nusikaltimas sukėlė nukentėjusiajai kokius nors liekamuosius reiškinius – buvo padaryta viena kraujosruva, nereikėjo specialios medikų pagalbos, specialaus gydymo. Turtinė žala nepadaryta. Nors G. L. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas. Kaip minėta, tarp kaltinamojo ir jo sutuoktinės N. L. yra tarpusavio nesutarimų, konfliktų, barnių, įtampa, nes vyksta skyrybų procesas. Vis dėlto, nors nuolatinė įtampa tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios nepaneigia ir nepateisina tokio kaltinamojo elgesio, tačiau tokios byloje nustatytos aplinkybės rodo jo atliktų veiksmų gerokai mažesnį pavojingumą. Todėl teismas vertina padarytos realios kaltinamojo G. L. veikos pavojingumą. Esant aptartoms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad G. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir nors jo veiksmai ir elgesys netinkamas, tačiau padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 140 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektui ir jo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas šią veiką padariusiam G. L. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad nors G. L. veiksmai ir atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikalstama, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla buvo nutraukta (b. l. 28–32).
Teismo vertinimu, įsiteisėjęs Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendis yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kadangi, kaip minėta, yra nustatyta, jog G. L. sutuoktinei N. L. tyčia trenkė vieną kartą į kairę ranką, tuo padarydamas kraujosruvą kairiame žaste, tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą; G. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką; G. L. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikalstama. Pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. raštas Nr. 5204 „Dėl I. L. nuomonės išklausymo“ (b. l. 38–42), kuriame nurodyta, jog pareiškėjo dukra psichologei sakė, kad „nieko nebuvo prilietęs tetis, nes aš mačiau <...>. Mama atsidarė duris, jie kalbėjo kažką. Tetis nieko nedarė, policijai pasakė [mama], kad tetis mėlynę padarė“, nepaneigia įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžiu nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjo veiksmų 2016 m. gruodžio 7 d. Tai, kad dėl pareiškėjo veiksmų baudžiamoji byla nutraukta tuo pagrindu, kad veika LR BK prasme pripažinta mažareikšme, nėra reikšminga, nes, kaip minėta, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Teismas pažymi, kad iš anksčiau minėto Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžio galima suprasti, kad buvo nustatyta, jog G. L. padarė jam inkriminuojamą veiką, tačiau įvertinus pareiškėjo padarytą veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat LR BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, būtent tik represinių baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės priemonių, o ne kitokių priemonių, taikymas nebūtų pagrįstas (kitaip tariant – nebūtų proporcingas).
Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą, todėl nagrinėjamu atveju ginčijamo atsakovo sprendimo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo pareiškėjui pagrįstumas turi būti vertinamas nepriklausomai nuo asmens (pareiškėjo) kaltės ir pasekmių vertinimo ikiteisminio tyrimo metu ar baudžiamojoje byloje.
Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, pagal kompetenciją imasi prevencijos priemonių ir neišduoda leidimo laikyti (nešioti) ginklą arba panaikina turimus leidimus.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnis numato, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus; tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos (pvz. 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Aptarti pareiškėjo veiksmai (tiksliau – pareiškėjo veiksmai 2016 m. gruodžio 7 d., kai jis, pradaręs automobilio kairės pusės priekines dureles, ten sėdinčiai sutuoktinei N. L. tyčia trenkė vieną kartą į kairę ranką, tuo padarydamas kraujosruvą kairiame žaste, tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą) kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei, visuomenės saugumui, pažeidžia Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir tokiu būdu įrodo jo elgesio grėsmę.
Pabrėžtina, kad pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-1091-575/2017). Taigi, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis charakterizuojamas teigiamai, o teisė laikyti (nešiotis) ginklus reikalinga medžioklei, nesudaro pagrindo tenkinti jo reikalavimą. Atitinkamai byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neteisėtumo ir nepagrįstumo.
Taigi, visuma faktinių aplinkybių įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei ar visuomenės saugumui, t. y. patenka į Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto veikimo sritį. Kaip minėta, duomenys Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme nėra apibrėžti, todėl konkrečių kriterijų, kokia forma jie turėtų atsakingai įstaigai būti pateikiami, nėra ir teisėjų kolegija, įvertinusi jau minėtus rašytinius bylos įrodymus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pakankamą pagrindą priimti pareiškėjo skundžiamą sprendimą. Prielaidų teigti, jog skundžiamu sprendimu buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nagrinėjamu atveju taip pat nėra.
Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pagrįstai priėmė 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 17-IL-40-00556-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“. Pripažintina, jog pareiškėjo ginčijamas sprendimas priimtas pagal atsakovo kompetenciją, pagrįstas teisės aktų normomis, jo priėmimo metu nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, minėto akto forma atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, ginčijamas atsakovo sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą administracinį aktą. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio1 punktu, 132 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo G. L. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. 17-IL-40-00556-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.
Teisėjai Laisvutė Kartanaitė
Arvydas Martinavičius
Virginijus Stankevičius